Byla e2A-648-881/2017
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – S. A

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5345-600/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – S. A..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 2 641,04 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, kad trečiasis asmuo S. A. 2006 m. liepos 31 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo V. Č.. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2009 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 6-15-384 V. Č. įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 6-18-715 žuvusiosios V. Č. dukrai D. Č. už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2018 m. kovo 9 d. buvo paskirta periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus. V. Č. sūnui K. Č. periodinė draudimo išmoka buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 6-18-716 už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2015 m. vasario 24 d. Atsižvelgiant į tai, kad K. Č., kai jam sukako 18 metų, ir toliau mokosi Nelaimingų atsitikimų įstatymo 26 straipsnyje nustatytose mokymosi įstaigose, jam VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 6-18-1157 periodinės draudimo išmokos mokėjimas buvo pratęstas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2021 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2737-294/2014 iš draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“, kurioje eismo įvykio metu buvo apdrausta S. A., vilkiko Volvo FH 12 valdytojo, civilinė atsakomybė, VSDFV Vilniaus skyriaus naudai priteisė K. Č. ir D. Č. už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. išmokėtą periodinę draudimo išmoką. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. kovo 25 d. raštu Nr. (8.22) 3-37523 kreipėsi į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą dėl už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. K. Č. ir D. Č. išmokėtos 2 023,68 Lt periodinės draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka, o draudimo bendrovei neatlyginus nurodytos žalos, ieškovas 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (8.22) 3-110124 kreipėsi į atsakovą papildomai informuodamas, kad K. Č. už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. papildomai buvo išmokėta 781,52 Eur, o D. Č. už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. – 879,90 Eur periodinė draudimo išmoka. Šia pretenzija ieškovas prašė atlyginti 2 247,52 Eur žalą. Iš viso už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. žuvusiosios V. Č. vaikams iš ieškovo biudžeto buvo išmokėta 2 641,04 Eur periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus.
  2. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo išmokėtos išmokos nėra siejamos su objektyviai įrodytu ir konstatuotu turtinės žalos dydžiu. Be to, draudimo išmoka mokama ne visais atvejais, kai apdraustajam kyla civilinė atsakomybė, o tik tiksliai vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ). Teisę į draudimo išmoką dėl žalos, kuri atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Draudikas nemoka išmokos, jei kreipiasi kiti asmenys, nei nurodyti TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje. Žalą kitiems asmenims pagal CK nustatytas taisykles privalo atlyginti atsakingas už žalos padarymą asmuo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino.
  2. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Kasacinės instancijos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015 išaiškino, kad kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 31 straipsniu, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis nustatomas vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-687/2015). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos įstatymų leidėjo laikomos kompensuojančiomis negautas pajamas, todėl jos yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014). Nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika, anot teismo, paneigia atsakovo argumentus dėl TPVCAPDĮ 15 str. 5 d., apibrėžiančios asmenų, turinčių teisę į draudimo išmoką dėl žalos, atsiradusios dėl gyvybės atėmimo, rato aiškinimo.
  3. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas su ieškovo pateiktais skaičiavimais dėl išmokėtų sumų nesutinka, teismas vertina ieškovo išmokėtų periodinių išmokų apskaičiavimą tinkamu ir pagrįstu. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o pilnamečius vaikus, jeigu jie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni nei 24 metų ir jiems būtina materialinė parama (CK 3.192 str. 1 d.). Ieškovas pateikė į bylą duomenis, jog K. Č. ir po ( - ) (pilnametystės suėjimo data) mokėsi ( - ) gimnazijoje, o nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete, kas sudarė pagrindą 2015 m. kovo 9 d. priimti sprendimą skirti jam periodinę draudimo išmoką iki 2021 m. vasario 24 d.
  4. Teismas sprendė, kad šioje byloje būtina vadovautis kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje šios kategorijos bylose, teikiamu išaiškinimu, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015). Todėl sutiktina su ieškovo argumentacija skaičiuojant išmokėtų periodinių išmokų dydžius, kad būtina vertinti ne tik materialinį rėmimą, pareigą išlaikyti vaikus, bet ir kitas formas, pavyzdžiui, buities darbų atlikimą, kas taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Dėl nurodyto atsakovo argumentai, anot teismo, atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys formuojamos kasacinės instancijos teismo praktikos (CPK 4 str.). Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad siekiant piniginiu ekvivalentu įvertinti pagalbą natūra, tikslinga ir racionalu atskaitos tašku imti minimalios mėnesinės algos dydį, kuris nuo išmokų atsiradimo dienos ženkliai pakito (CPK 1.5 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad tokį aiškinimą pateikia Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2A-427-381/2015, Teismų įstatymo 33 str.).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas NADPLSDĮ nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl su nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014). Todėl darytina išvada, kad šioje byloje reikia nustatyti, kiek dėl savo motinos žūties neteko pajamų jos vaikai.
    2. Siekiant nustatyti, kiek pajamų neteko žuvusiojo vaikai, būtina išsiaiškinti, kiek faktiškai pajamų gaudavo žuvusysis prieš pat įvykį ir kiek jų skirdavo ar galėjo skirti savo vaikams. V. Č. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius žūties dieną buvo 216,59 Eur, todėl, vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 11 punktu, mėnesinė pajamų dalis, per mėnesį tenkanti K. Č. ir D. Č., yra po 54,15 Eur (216,59 Eur / 4 šeimos nariai). Nuo V. Č. žūties iki ieškinio pateikimo praėjo 112 mėnesiai, todėl K. Č. ir D. Č. iki ieškinio pateikimo yra patyrę po 6 064,59 Eur turtinės žalos, abu – 12 129,17 Eur turtinės žalos. Apeliantas ieškovui jau yra išmokėjęs 25 117,53 Eur, t. y. 12 988,36 Eur daugiau negu nukentėjusiųjų patirta žala, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
    3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pavyzdžiui, 2015 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015) negalima priteisti žalos į priekį, todėl šioje byloje nustatytina, kiek iki ieškinio pateikimo turtinės žalos patyrė žuvusiosios vaikai.
    4. Teismas tiksliai nenurodė, kokiomis formomis faktiškai buvo teikiamas išlaikymas vaikams (pvz., kaip faktiškai pasireiškė kasdienis rūpestis ar pagalba buityje), o remiasi tik neindividualizuotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais apie išlaikymą natūrą. Be to, byloje svarbu nustatyti, kaip pasikeitė K. Č. ir D. Č. gyvenimas po V. Č. žūties, t. y. kiek jie faktiškai neteko pajamų tiek pinigine išraiška, tiek natūra. Tuo tarpu byloje tokios informacijos nėra. Neatmestina galimybė, kad vaikai nepatyrė žalos natūra.
    5. Teismas nenagrinėjo, kad po V. Č. žūties jos sutuoktiniui liko jo gaunamų pajamų dalis, kuri anksčiau kaip bendroji nuosavybė priklausė sutuoktiniui. Tą pajamų dalį V. Č. sutuoktinis skiria K. Č. ir D. Č. išlaikymui.
  1. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Skundžiamu teismo sprendimu patenkinus ieškinį nebuvo pažeistos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje bei teismų praktikoje suformuotos žalos nustatymo taisyklės.
    2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad neatmestina aplinkybė, jog po mamos žūties jos vaikai nepatyrė žalos natūra, nes vaikus rėmė seneliai ar kiti asmenys. Išlaikymo prievolė yra asmeninė, ji negali būti perleidžiama kitiems asmenims ir daloma tam tikromis dalimis. Negautas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-706/2015).
    3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog po V. Č. žūties jos sutuoktiniui liko pajamų dalis, kuri anksčiau kaip bendroji nuosavybė priklausė sutuoktinei ir kurią jis skiria vaikų išlaikymui. Taigi apeliantas daro prielaidą, kad žuvusiosios šeimos nariai gavo tam tikrą naudą dėl V. Č. mirties, tačiau ši apelianto nuomonė prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijai, kad net ir laikinas žuvusiojo šeimos nario materialinės padėties pagerėjimas negali būti traktuojamas kaip naudos gavimas, nes tai nesuderinama su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, įtvirtintais civiliniuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-686/2015).
    4. Apeliantas nepagrįstai atsižvelgia tik į vieną 2015 m. kovo 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, tačiau neįvertina tiek ankstesnės, tiek vėlesnės kasacinio teismo praktikos, kurioje žala priteisiama ne tik iki ieškinio pateikimo, bet ir iki tikėtinos asmens išlaikymo pabaigos.
    5. Socialinio draudimo įstaigai įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę, pareikštas ieškinys negali būti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (jo šeimos narių) patirtos žalos dydis.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) nustatytą periodinę socialinio draudimo išmoką, regreso teisės apimties.
  3. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas regreso tvarka priteisti iš apelianto (draudimo bendrovės) nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą metu žuvusiosios V. Č. vaikams NADPLSDĮ pagrindu išmokėtas periodines išmokas.
  4. Apeliantas su ieškovo reikalavimu nesutiko, tvirtindamas, kad jau yra sumokėjęs daugiau, negu žuvusios vaikai patyrė turtinės žalos.
  5. Kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., kasacinio teismo praktiką VSDFV teritorinių skyrių žalos atlyginimo regreso tvarka bylose apibendrinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-687/2015) formuojama nuosekli pozicija, kad sprendžiant dėl ieškovo regreso teisės draudikui apimties teismas turi nustayti, ar socialinio draudimo įstaigos išmokėtų pagal NADPLSDĮ periodinių draudimo išmokų suma neviršija šias išmokas gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydžio ir žalos, draudiko mokėtinos nukentėjusiems asmenims pagal TPVCAPDĮ, dydžio.
  6. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas NADPLSDĮ nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti atitinkamas NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-686/2015). Tačiau, kaip ir nurodo apeliantas, NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad visa kiekvienu konkrečiu atveju socialinio draudimo įstaigos išmokėta išmokos suma atitinka jos gavėjo dėl nelaimingo atsitikimo negautų pajamų sumą, kol tokios išvados teismas nepadaro vadovaudamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-421/2015).
  7. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi tokios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės, pagal kurią asmuo, teigiantis, jog išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014). Taigi, pagal teismų praktiką, socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį, nebent žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šio asmens realiai patirtos turtinės žalos ir jam išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014).
  8. Apeliantas pateikė savo skaičiavimus, kuriuose žuvusiosios V. Č. vaikų patirtą turtinę žalą susiejo su jų motinos gautų pajamų dalimi, kuri galėjo būti skirta vaikų išlaikymui. Tuo tarpu ieškovas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, kad išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014), t. y. remdamasis teismų praktika, vaikų patirtą žalą vertino plačiau nei apeliantas.
  9. Apelianto teigimu, teismas tiksliai nenurodė, kokiomis formomis faktiškai buvo teikiamas išlaikymas vaikams (pvz., kaip faktiškai pasireiškė kasdienis rūpestis ar pagalba buityje), nenustatė, kaip pasikeitė vaikų gyvenimas po jų motinos žūties, t. y. kiek jie faktiškai neteko pajamų tiek pinigine išraiška, tiek natūra, nes, anot apelianto, neatmestina, kad vaikai žalos natūra nepatyrė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiga įrodyti šias aplinkybes, t. y. kad vaikai žalos natūra nepatyrė, tenka pačiam apeliantui. Plėtodamas anksčiau minėtą praktiką dėl įrodinėjimo pareigos nagrinėjamos kategorijos bylose, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (pagal kurią asmuo, teigiantis, jog išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti) leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014). Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių argumentų ir įrodymų (paneigiančių, kad vaikai patyrė turtinės žalos, netekę savo motinos kasdienio rūpesčio) nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovo išmokėtos periodinės socialinio draudimo išmokos, kurias jis prašo priteisti iš apelianto, dydis iš esmės viršytų dėl motinos žūties nepilnamečių jos vaikų patirtą žalos dydį.
  10. Dėl apelianto argumento, kad negalima priteisti žalos į priekį, teismas pažymi, kad skundžiamu teismo sprendimu iš apelianto buvo priteistos jau išmokėtos socialinio draudimo išmokos; argumentų, patvirtinančių egzistuojant aiškią neatitiktį tarp mirusiosios vaikų realiai patirtos turtinės žalos ir jiems išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų, apeliantas, kaip minėta, nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad iš jo buvo priteista dar nepatirta žala.
  11. Apeliantas taip pat tvirtina, kad teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog po V. Č. žūties jos sutuoktiniui liko daugiau pajamų, kurias jis gali skirti vaikų išlaikymui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis apelianto argumentas nėra pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Kaip teisingai pažymi ieškovas, išlaikymo prievolė yra asmeninė turtinė prievolė, kuri negali būti perleidžiama kitiems asmenims, todėl tai, kad mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis galimai gali skirti daugiau lėšų vaikų išlaikymui, nėra teisiškai reikšminga nustatant dėl vieno iš tėvų netekties vaikų patirtos žalos dydį. Be to, teismas pritaria ieškovui, kad toks argumentas yra nesuderinamas su bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taikomais civiliniuose teisiniuose santykiuose.
  12. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
  13. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai