Byla 3K-3-130/2014
Dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – S. G

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – S. G.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiamas klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui, regreso teisės į žalos padariusio asmens draudiką.

6Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius, ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (toliau – atsakovas, kasatorius) 10 409,71 Lt žalos atlyginimą.

7Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 30 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo I. Š.; eismo įvykio kaltininku pripažintas trečiasis asmuo S. G., kurios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs atsakovas. Ieškovo 2009 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. SDRG-12 šis nelaimingas atsitikimas pripažintas draudžiamuoju įvykiu; už laiką, kai I. Š. buvo laikinai nedarbinga, jai paskirta 21 121,80 Lt ligos pašalpa, o 2009 m. liepos 21 d. nustačius 75 proc. darbingumo lygį, 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. SNADG-98 – 10 409,71 Lt netekto darbingumo vienkartinė kompensacija. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas, kaip atsakingas draudikas, išmokėjo ieškovui šio nukentėjusiajai sumokėtą 21 121,80 Lt ligos pašalpą, tačiau atsisakė sugrąžinti 10 409,71 Lt netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją. Ieškovas teigia, kad I. Š. išmokėjo 10 409,71 Lt netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, todėl pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį, 6.290 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalį, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 18 straipsnio 1 dalį turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu nutraukė bylos dalį dėl CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų, tiek, kiek, pagal pareiškėjus, jose nenustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, ir tiek, kiek, pasak pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo, joje nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, sąvokos, atitikties Konstitucijai, taip pat ir dėl TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatų tiek, kiek joje nėra nustatytų aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, ribų ir apimties, nes pateikti prašymai nežinybingi Konstituciniam Teismui, o pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį į atlygintinos žalos dydį yra įskaitomos ne visos socialinio draudimo išmokos, o tik išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, ieškovas laikosi pozicijos, jog CK normos turi aukštesnę teisinę galią, todėl kiti įstatymai negali kitaip reguliuoti ar prieštarauti CK įtvirtintai nuostatai dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigų regreso teisės.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 10 409,71 Lt netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punkto nuostatas įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (t. y. regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka; CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta, jog socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį ir draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išaiškino, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, o pagal VSDĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatas fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių veiksmais buvo padaryta turtinė žala valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka; pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.

11Ištyręs byloje esančius duomenis teismas nustatė, kad ieškovas įrodė nukentėjusiajai I. Š. apskaičiuotos ir išmokėtos 10 409,71 Lt netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos pagrįstumą bei teisėtumą, o atsakovas neįrodė aplinkybių, jog ši kompensacija nepagrįsta ir lemia nukentėjusiosios I. Š. nepagrįstą praturtėjimą (CPK 176–179 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad, sužalojus asmens sveikatą, jam padarytos žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos, todėl teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo, turi būti vertinami kaip specialieji teisės aktai, nustatantys specialias sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo metodikas; tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėta draudimo išmoka (t. y. kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus ir dėl to turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (t. y. kompensacija) visiškai kompensuoja padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai atsakovui yra pagrįsti ir įrodyti, o atsakovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus (CPK 176–179 straipsniai).

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, išmokėjęs socialinio draudimo išmokas nukentėjusiajai, pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį įgijo teisę reikalauti iš atsakovo sumų, kurias nukentėjusiajai turėtų atlyginti įvykio kaltininkė S. G. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į atsakingą draudiką dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Kolegija nustatė, kad Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma DLN Nr. 0010939 patvirtina, jog dėl eismo įvykio nukentėjusiajai I. Š. 2009 m. liepos 21 d. nustatytas 25 proc. netektas darbingumas, kurį kompensuojant, remiantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 19 straipsnio 2 dalimi, ieškovo 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. SNADG-98 jai skirta 10 409,71 Lt vienkartinė kompensacija. Kadangi NADPLSDĮ nustatyta, kad nuostoliai, kuriuos apdraustieji asmenys patiria dėl darbingumo netekimo, apskaičiuojami ir išmokami vieną kartą ir tokia kompensacija dengia nukentėjusiojo patiriamus nuostolius (žalą) dėl darbingumo netekimo į priekį, tai kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ši kompensacija įskaičiuota į žalos, patirtos eismo įvykio metu, dydį, yra pagrįstas, priešingai, nėra pagrindo darbingumo netekimo kompensavimą priskirti prie neturtinės žalos atlyginimo. Nurodžiusi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, išaiškinta, jog subrogacijos apimtis dėl socialinio draudimo išmokų, išmokėtų nukentėjusiajam remiantis įstatymų nustatyta tvarka, gali būti mažinama tik tuo atveju, jei ji viršija draudimo sutartyje nurodytą žalos atlyginimo ribą, teisėjų kolegija, atsakovui nepateikus prieštaravimo, kad nukentėjusiajai išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija draudimo sutartyje nustatytą žalos atlyginimo ribą, nenustatė pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą; atmesti VSDFV Klaipėdos skyriaus ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl CK 6.113 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad, pateikusi nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, teisėjų kolegija nevertino joje pateikto išaiškinimo, jog CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Dėl to teisėjų kolegija turėjo įvertinti, kad naujasis kreditorius (ieškovas) negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius (nukentėjusioji I. Š.) (CK 6.113 straipsnis), o skolininkas (kasatorius) naujojo kreditoriaus reikalavimams turi teisę reikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui (CK 6.107 straipsnis); ieškovas savo subrogacinį reikalavimą atsakovui kaip kaltininko atsakomybę pagal TPVCAPDĮ apdraudusiam asmeniui (atsakingam draudikui) gali įgyvendinti TPVCAPDĮ nustatyta tvarka ir tik tokia apimtimi, kaip nukentėjęs asmuo.
  2. Dėl socialinio draudimo įstaigų pareigos mokėti išmokas pagal specialiuosius teisės aktus ir žalą padariusio asmens (jo civilinės atsakomybės draudiko) pareigos mokėti žalos atlyginimą pagal CK normas atskyrimo. Kasatoriaus teigimu, jis patenkino ieškovo reikalavimą dėl šio nukentėjusiajai išmokėtos ligos pašalpos, kuri nukentėjusiosios laikinojo nedarbingumo laikotarpiu atliko nuostolių (negautų pajamų) kompensavimo funkciją (NADPLSDĮ 15 straipsnis), tačiau ieškovas nepateikė duomenų, kad, pasibaigus laikinojo nedarbingumo laikotarpiui, I. Š. ir toliau nedirbo ir (ar) jos pajamos pasikeitė, dėl ko išmokėta netekto darbingumo vienkartinė kompensacija taip pat atliko netekto darbo užmokesčio kompensavimo funkciją. Netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos apskaičiavimą reglamentuojančios teisės normos (NADPLSDĮ 19 straipsnis) šios išmokos nesieja su objektyviu negautų pajamų apskaičiavimu ir įvertinimu; o civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos priežastinį ryšį, be to, negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2012). Nukentėjusioji neturi teisės kasatoriaus reikalauti išmokėti draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ 19 straipsnyje nurodytą metodą, nesiejant jos su objektyviu žalos įvertinimu ir apskaičiavimu, todėl kasatorius daro išvadą, kad I. Š. išmokėta vienkartinė netekto darbingumo kompensacija nekompensuoja negautų pajamų. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų; žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013); sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priima civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-388/2013).
  3. Dėl CK 6.249 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius įsitikinęs, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalis nagrinėjamoje byloje netaikytina – nors įstatymų leidėjas suteikia teismui teisę įvertinti būsimą žalą ir toks vertinimas turi būti pagrįstas realia jos atsiradimo tikimybe, tačiau tokios aplinkybės ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, šia teisės norma nesirėmė, kasatorius neturėjo galimybės pasisakyti dėl jos taikymo tinkamumo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas. Taigi, ieškovas, siekdamas, kad būtų priteistos būsimos gydymo išlaidos, turi CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonės įrodyti tokio būsimo gydymo būtinumą ir su būsimu gydymu susijusių išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas; teismai, spręsdami dėl negautų pajamų, kaip atlygintinos turtinės žalos, realumo ir įrodytinumo, negali remtis prielaidomis; šių nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado būtent dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2012). Kasatoriaus nuomone, teisėjų kolegija netinkamai pritaikė CK 6.249 straipsnio 3 dalį, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji I. Š. dėl jai nustatyto netekto darbingumo ateityje realiai neteks pajamų, taip pat įrodymų, kurie leistų spręsti dėl jos blogos finansinės padėties.
  4. Dėl teismo pareigos argumentuoti savo procesinį sprendimą pažeidimo. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde nurodė argumentus, jog pagal CK 6.113 straipsnį nukentėjusioji I. Š. neturi reikalavimo teisės draudikui, kad šis jai išmokėtų 10 409,71 Lt negautų pajamų, pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles ši suma neatlieka žalos kompensavimo funkcijos, tačiau teismai šių argumentų nevertino, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik formaliu teisės normų išvardijimu, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas neįrodinėjo, jog nukentėjusiajai išmokėta vienkartinė netekto darbingumo kompensacija yra skirta būsimos žalos atlyginimui, kasatorius neturėjo galimybės pasisakyti dėl CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo; teisėjų kolegijai nepagrįstai pritaikius šią teisės normą, pažeista kasatoriaus teisė būti išklausytam.

16Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl CK 6.113 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodo, kad VSDĮ 2 straipsnio 13 dalies ir NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatos atskleidžia, jog iš VSDF biudžeto mokamų išmokų paskirtis – atlyginti asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams dėl draudžiamųjų įvykių negautas pajamas. Įstatymų leidėjui visas pagal NADPLSDĮ mokamas socialinio draudimo išmokas, tarp jų ir netekto darbingumo vienkartines kompensacijas, įvardijus kompensuojančiomis negautas pajamas, šias teisės aktų nuostatas sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, galima daryti išvadą, kad netekto darbingumo vienkartinė kompensacija yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodytų žalos elementų. Ieškovo teigimu, šie argumentai paneigia kasatoriaus teiginį, kad socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi žalą, įgijo daugiau teisių, nei turėjo pradinis kreditorius; tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyrius v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007).
  2. Dėl socialinio draudimo įstaigų pareigos mokėti išmokas pagal specialiuosius teisės aktus ir žalą padariusio asmens (jo civilinės atsakomybės draudiko) pareigos mokėti žalos atlyginimą pagal CK normas atskyrimo. Nesutikdamas su kasatoriaus teiginiu, kad nukentėjusioji neturi teisės jo reikalauti išmokėti draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ 19 straipsnyje nurodytą metodą, ieškovas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga; pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra – žalą padariusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad galimi atvejai, kai žalos dydis pinigais įvertinamas taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas; tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, todėl turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Ieškovas teigia, kad NADPLSDĮ įpareigoja socialinio draudimo įstaigas išmokėti atitinkamas išmokas asmeniui dėl draudžiamojo įvykio tapus laikinai nedarbingam ar netekus darbingumo; remdamasis šio įstatymo 19 straipsniu, ieškovas įvertino nukentėjusiosios iki eismo įvykio turėtų pajamų dydį ir po eismo įvykio nustatytą darbingumo lygį bei apskaičiavo jai priklausančios netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos dydį. Ieškovo teigimu, teismai, spręsdami dėl ieškovo regreso teisės apimties, rėmėsi ne tik NADPLSDĮ, tačiau nustatė visas trečiojo asmens deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.250 straipsniai), todėl pripažintina ieškovo, kompensavusio nukentėjusiajai dėl eismo įvykio atsiradusius nuostolius, teisė regreso tvarka reikalauti žalą padariusio asmens draudiko ją atlyginti.
  3. Dėl CK 6.249 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodo, kad, pateikdamas kasatoriui pretenziją, pridėjo dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygas, įrodančius atlygintos žalos dydį ir jos atlyginimo faktą; kasatorius neprašė pateikti papildomų duomenų, bylą nagrinėjant teisme nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo išmokėta kompensacija neatlygina nukentėjusiajai šios patirtos žalos. Pasak ieškovo, išmokėtos kompensacijos dydis, jo nepaneigus, savaime nereiškia, kad I. Š., netekusi 25 procentų darbingumo, nepatyrė tokio dydžio žalos.
  4. Dėl teismo pareigos argumentuoti savo procesinį sprendimą. Ieškovo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai patvirtina nukentėjusiosios netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos dydį. Nors kasatorius laikėsi pozicijos, kad nukentėjusiajai I. Š. išmokėta netekto darbingumo vienkartinė kompensacija neatlieka žalos kompensavimo funkcijos, tačiau nepateikė jokių tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Ieškovo manymu, kasatoriaus teiginiai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, yra deklaratyvaus pobūdžio; tai, kad vertindamas byloje esančius įrodymus teismas rėmėsi kasatoriui nepalankiais įrodymais ir padarė jam nepalankias išvadas, nereiškia, jog į kasatoriaus argumentus nebuvo atsižvelgta, nukrypta nuo teismų praktikos. Ieškovas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti pagal specialiuosius aktus išmokėtų socialinio draudimo išmokų iš žalą padariusio asmens draudiko ir įrodinėjimo ypatumų tokios kategorijos bylose

20Socialinio draudimo išmokų įskaitymą reglamentuojančio CK 6.290 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Tokios išmokos nustatytos NADPLSDĮ. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir kitų draudžiamųjų įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims (NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis). Vienas iš tokių atvejų – įstatymo 19 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, išmokama tais atvejais, jeigu nukentėjusysis dėl draudžiamojo įvykio netenka iki 30 proc. darbingumo. Aiškindamas NADPLSDĮ nuostatas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės, tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, tai duoda pagrindą išvadai, jog tokios draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyrius v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007; kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, kurioje konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškinamas kitų CK normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, ir socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų, inter alia NADPLSDĮ, nuostatų kontekste, reiškia, jog socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį. Dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas).

21Socialinio draudimo įstaigos atlygintina nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo metu patirta žala (negautos pajamos) apskaičiuojama pagal teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje taikomo NADPLSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai nukentėjusysis dėl draudžiamojo įvykio terminuotai netenka daugiau kaip 20, bet mažiau kaip 30 procentų darbingumo, jam išmokama netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, kurios dydis yra 20 procentų jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti (NADPLSDĮ 19 straipsnio 2 dalis); mėnesio kompensuojamasis uždarbis vienkartinei kompensacijai apskaičiuojamas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų nustatyta tvarka pagal nukentėjusio asmens draudžiamąsias pajamas per paskutinius paeiliui einančius 12 mėnesių, skaičiuojant atgal nuo užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio iki nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos nustatymo, pabaigos (NADPLSDĮ 19 straipsnio 4 dalis). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl netekto darbingumo patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio (apskaičiuojama pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus) ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą. Dėl to, spręsdamas ginčus, kuriuose draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos siekia įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis) ar jo draudiką, kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; kt.).

22Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo metu patirtos žalos ir jos dydžio, reikšminga yra tai, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos, minėta, skirtos atlyginti nukentėjusiojo asmens negautas pajamas. Šios kompensacijos mokamos darbingumo lygį nustatančių dokumentų, mėnesio kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimų, kitų dokumentų ir jais remiantis socialinio draudimo įstaigų priimtų sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusiojo asmens patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

23Nagrinėjamoje byloje socialinio draudimo įstaiga, reikšdama ieškinį dėl išmokėtos kompensacijos priteisimo iš žalą padariusio asmens draudiko (kasatoriaus), jo pagrįstumui įrodyti pridėjo 2009 m. liepos 21 d. Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN Nr. 0010939, 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. SNADG-98 „Dėl I. Š. teisės į netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją“, netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ir mėnesio kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimus. Ginčą sprendę teismai, ištyrę byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad nukentėjusiajai I. Š. išmokėta 10 409,71 Lt netekto darbingumo vienkartinė kompensacija pagrįsta ir teisėta, ji yra nukentėjusiajai padarytos žalos dalis, pripažino, jog, laikydamasis priešingos pozicijos (kad ši išmoka neatliko negautų pajamų kompensavimo funkcijos), kasatorius nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teikėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo ir aiškinimo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo juos keisti ar naikinti. Bylos duomenys patvirtina, kad socialinio draudimo įstaiga, reikšdama ieškinį, atlygintinos žalos dydį grindė pridėtais jai prieinamais dokumentais apie teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotos kompensacijos dydį, kurį teismai įvertino ir pripažino pagrįstu bei teisėtu. Kasatorius, tiek nagrinėjant ginčą žemesnės instancijos teismuose, tiek kasaciniame skunde, teigdamas, kad nukentėjusiajai I. Š. išmokėta netekto darbingumo vienkartinė kompensacija neatliko netekto darbo užmokesčio kompensavimo funkcijos, nepateikė tai pagrindžiančių duomenų, neįrodė, jog realus nukentėjusiosios patirtos žalos dydis mažesnis nei išmokėtos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos dydis ar tokios žalos apskritai nepatirta. Vien kasatoriaus argumentas, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio, kasatoriui nesutinkant su ieškovo pateiktose pažymose nurodytu atlygintinos žalos dydžiu, tačiau nepateikus ieškovo įrodinėjamas aplinkybes paneigiančių įrodymų, nesudaro pagrindo tenkinti kasacinį skundą.

24Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusioji neturi teisės kasatoriaus reikalauti išmokėti draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ 19 straipsnyje nurodytą metodą, todėl jai išmokėta vienkartinė netekto darbingumo kompensacija nekompensuoja negautų pajamų, neatitinka šioje nutartyje išdėstytų išaiškinimų. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą ir pirmiau nurodytus Konstitucinio bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, laikytina, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos išmokos, be valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, kartu atlieka ir nukentėjusio asmens patirtos žalos atlyginimo (negautų pajamų kompensavimo) funkciją. Ta aplinkybė, kad žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina ne ją padaręs subjektas, o socialinio draudimo įstaiga (turinti įstatyme įtvirtintą teisę vėliau šias išmokas susigrąžinti iš kalto asmens), nepaneigia ir neatima nukentėjusio asmens teisės gauti patirtos žalos atlyginimą (nepaisant to, koks subjektas žalą atlygintų) ir nekeičia socialinio draudimo išmokų prigimties (jos įskaitomos į turtinės žalos dydį). Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad, konstatavus, jog aptariama vienkartinė draudimo išmoka yra sudėtinė žalos dalis, kasatoriaus argumentas, kad naujasis kreditorius (ieškovas) negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius (nukentėjusioji I. Š.) (CK 6.113 straipsnis), būtų pagrįstas tik įrodžius, jog prašomos priteisti kompensacijos dydis viršija kalto asmens nukentėjusiajai padarytos žalos dydį. Tokių duomenų byloje nesant, šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

25Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

26Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, suformuota Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. K. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2012, šioje byloje netaikytina. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad remtis teismų teisės aiškinimo taisyklėmis reikia itin apdairiai. Teisės aiškinimo taisyklėmis reikia remtis tik tokiais jas išdėsčiusiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtos teisės aiškinimo taisyklės, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtos teisės aiškinimo taisyklės. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: teisės aiškinimo taisyklės sukūrimo laiką; taisyklė atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; taisyklės argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą teismo sprendimą, kuriame išdėstyta taisyklė, reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltic vairas“ v. RAB ,,Arves velo“, bylos 3K-3-345/2011; kt.). Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-127/2012 buvo sprendžiamas nukentėjusio asmens turtinės ir neturtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, už kurį atsakingas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, atlyginimo klausimas, o nagrinėjamoje byloje – socialinę išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės įgyvendinimo klausimas (šiai remiantis NADPLSDĮ prašant priteisti išmokėtą netekto darbingumo kompensaciją). Dėl reikalavimus bylose pareiškusių subjektų skirtingo teisinio statuso ir teisinių santykių, dėl kurių kilo ginčas, ypatumų negalimas mechaniškas cituojamoje nutartyje pateiktų išaiškinimų taikymas nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ginčą atsižvelgtina į jo specifiką ir šioje nutartyje nurodytą aktualią kasacinio teismo praktiką.

27Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

28Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, todėl kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 19,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus UAB DK „PZU Lietuva“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

33Priteisti valstybei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 19,90 Lt (devyniolika Lt 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

34Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiamas klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos,... 6. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius... 7. Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 30 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu... 10. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų draudimo valstybės... 11. Ištyręs byloje esančius duomenis teismas nustatė, kad ieškovas įrodė... 12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 13. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, išmokėjęs socialinio draudimo... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus... 16. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti pagal specialiuosius... 20. Socialinio draudimo išmokų įskaitymą reglamentuojančio CK 6.290 straipsnio... 21. Socialinio draudimo įstaigos atlygintina nukentėjusiojo asmens nelaimingo... 22. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog... 23. Nagrinėjamoje byloje socialinio draudimo įstaiga, reikšdama ieškinį dėl... 24. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusioji neturi teisės... 25. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 26. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus cituojama Lietuvos Aukščiausiojo... 27. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių... 28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 30. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 19,90 Lt bylinėjimosi... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 33. Priteisti valstybei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869)... 34. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...