Byla 2A-379-196/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo ir atsakovų A. P., P. M., V. M., D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-87-232/2015 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, P. T., G. T., E. U., J. J. U., V. M., D. M., P. M., A. P., tretieji asmenys V. J., J. B. (dabar – J.), dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas:

  1. panaikinti 2000 m. liepos 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimus: Nr. 01-736, Nr. 01-737, Nr. 01-738;
  2. panaikinti 2000 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos išvadas dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 51 Nr. 52 Nr. 53;
  3. pripažinti niekinėmis: 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp P. T. ir A. P. dėl žemės sklypo unikalus Nr. ( - ); 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. T. ir V. M. dėl žemės sklypo unikalus Nr. ( - ); pripažinti niekine 2000 09 13 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp K. T. ir F. L. U. dėl žemės sklypo unikalus Nr.( - );
  4. pripažinti negaliojančiais: 2005 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. JG-3017, kurio pagrindu žemės sklypas unikalus Nr.( - ) perėjo nuosavybėn J. J. U.; 2005 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. JG-3014, kurio pagrindu žemės sklypas unikalus Nr. ( - ) perėjo nuosavybėn J. J. U.;
  5. pripažinti negaliojančiomis: 2005 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. JG-3237, kuria žemės sklypas unikalus Nr. ( - ) perėjo nuosavybėn E. U.;
  6. panaikinti 2010 m. gegužės 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. PJ-3625 dalį, kurios pagrindu P. M. paveldėjo 3/16 dalis, D. M. paveldėjo 3/16 dalis, V. M. paveldėjo 5/8 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - );
  7. taikyti restituciją, priteisti iš P. T. valstybei 11 874,42 Eur; iš G. T. - 4 344,30 Eur;
  8. priteisti iš V. J. bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu, valstybės naudai.

4Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje G. S., V. J. ir J. B. buvo kaltinami tuo, kad G. S., eidamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, sukurstytas V. J. ir J. B., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrus dokumentus bei kartu su V. J. ir J. B. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. liepos 21 d. priėmė sprendimus Nr. 01-736, 01-737, 01-738, kuriais P. T., G. T. ir K. T. atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko (pretendentų tėvo) V. T., gim. 1922 m. gegužės 8 d. nuosavybės teisėmis į iki nacionalizacijos valdytą 1,1666 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame ( - ), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn po vieną naują 0,09 ha ploto žemės sklypą, esančius Užutekio gatvėje. Šie sprendimai priimti nesant dokumentų, patvirtinančių, jog V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,1666 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), Vilniaus mieste bei pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, o būtent Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 punktą, 10 straipsnio, 3 dalį, 11 straipsnio 1 dalį 18 straipsnio 1 dalį, todėl naikintini. Taip pat naikintinos 2000-09-28 Vilniaus apskrities viršininko administracijos išvados Nr. 51, 52 ir 53, kuriomis P. T., G. T. ir K. T. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 1,1666 ha žemės. K. P. T., G. T. ir K. T. žemės sklypus įgijo neteisėtai, tai jie neturėjo teisės šių sklypų perleisti tretiesiems asmenims. Šių sklypų perleidimo sandoriai laikytini neteisėtais ir pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, kadangi kiti atsakovai neturėjo teisės šių sklypų įgyti nuosavybėn, taikytina restitucija. Kadangi yra įsiteisėjęs galutinis išteisinamasis teismo nuosprendis priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2009, kuriuo konstatuota, kad V. J., J. B. (dabar – J.) ir G. S. nepadarė minėtų veikų, turinčių jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių, duomenų apie dabartinių sklypų savininkų (įgijėjų) nesąžiningumą byloje nėra, todėl ieškovas prašo iš atsakovų P. T. ir G. T. valstybei priteisti pinigų sumas, kurias jie gavo pardavę ginčo žemės sklypus pagal ginčijamus 2000 m. liepos 28 d. sandorius. Atsižvelgiant į tai, kad K. T. yra miręs 2014 m. vasario 6 d. ir po jo mirties palikimo niekas nepriėmė. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, patikrinusi ir įsitikinusi, kad mirusysis nepaliko paveldimo turto, paveldėjimo valstybės vardu veiksmus atsisakė atlikti. Restitucijos taikyti šio asmens atžvilgiu ieškovas neprašė, nes byloje nėra šio atsakovo K. T. teisių ir pareigų perėmėjų. Ieškovas nurodė, kad teismui patenkinus ieškinį, dabartinių ginčo žemės sklypų savininkų (įgijėjų) nuosavybės teisės į ginčo sklypus būtų įregistruotos šio teismo sprendimo pagrindu.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino:

  1. panaikino 2000 m. liepos 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 01-736 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. T.;
  2. panaikino 2000 m. liepos 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 01-737 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. T.;
  3. panaikino 2000 m. liepos 21 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 01-738 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui K. T.;
  4. panaikino 2000 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos išvadas Nr. 51, Nr. 52, Nr. 53 dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Piotrui, Gžegožui ir K. T.;
  5. pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis: 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp P. T. ir A. P. dėl žemės sklypo unikalus Nr. ( - ); 2000 m. liepos 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. T. ir V. M. dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr.( - ); 2000 m. rugsėjo 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp K. T. ir F. L. U. dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ):
  6. pripažino negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. JG-3017, kurio pagrindu žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ), perėjo nuosavybėn J. J. U.;
  7. pripažino negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 9 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. JG-3014, kurio pagrindu žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ), perėjo nuosavybėn J. J. U.;
  8. pripažino negaliojančia 2005 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. JG-3237, kuria žemės sklypas unikalus Nr. ( - ) perėjo nuosavybėn E. U.;
  9. panaikino 2010 m. gegužės 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. PJ-3625 dalį, kurios pagrindu P. M. paveldėjo 3/16 dalis, D. M. paveldėjo 3/16 dalis, o V. M. paveldėjo 5/8 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - );
  10. taikė vienašalę restituciją ir valstybei priteisė: iš P. T. 11 874,42 Eur; iš G. T. - 4 344,30 Eur;
  11. sąžiningų įgijėjų A. P., V. P. bei Laimutės F. U. bei jų teisių perėmėjų: J. J. Ulozos, E. U., P. M., D. M. ir V. M. atžvilgiu restitucijos netaikė; nustatė, kad šis teismo sprendimas yra pagrindas registruoti sąžiningų įgijėjų ir jų teisių perėmėjų teises Nekilnojamojo turto registre;
  12. priteisė valstybei iš P. T. 356,23 Eur žyminio mokesčio ir 34,55 Eur pašto išlaidų, iš G. T. - 130,32 Eur žyminio mokesčio ir 34,55 Eur pašto išlaidų;

7Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimais Nr. 01-736, 01-737 ir 01-738, dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiams P. T., G. T. ir K. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo V. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,5 ha žemės sklypą Vilniaus mieste, ( - ), kiekvienam pretendentui atkuriant nuosavybės teises į 1,1666 ha žemę buvusiame ( - ), Vilniaus mieste, ir perduodant jiems nuosavybės teises į 0,09 ha ploto sklypus, gyvenamųjų namų statybai ( - ). Atsakovams P., G. ir K. T. nuosavybės teisės į ginčo sklypus buvo įregistruotos 2000 m. liepos 26 d. P. T., jo vardu veikiant V. J., pagal įgaliojimą, 2000 m. liepos 28 d. savo sklypą pardavė A. P. už 41 000 Lt. G. T., jo vardu pagal įgaliojimą veikiant V. J., 2000 m. liepos 28 d. savo sklypą už 41 000 Lt pardavė V. M.. K. T. 2000 m. rugsėjo 13 d. savo sklypą už 15 000 Lt pardavė F. L. U., 2005 m. rugsėjo 23 d. šį sklypą paveldėjo J. J. U., o 2005 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties pagrindu sklypas atiteko E. U..

8Teismas akcentavo, kad ieškovas yra pateikęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto L. M. išvadą, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2241 A. Ž. parengtos ir 2000 m. liepos 17 d. pasirašytos pažymos, kuriomis nustatyta, jog P., G. ir K. T. gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į V. T. turėtą 3,5 ha žemę po 1,666 ha kiekvienam, neatitinka nustatytų formos reikalavimų, pakeista pažymų forma, nėra jų sudarymo datos ir registracijos numerio, jos nepasirašytos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, nėra nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kad V. T. iki nacionalizacijos būtų valdęs 3,5 ha žemės Vilniaus mieste. Teismas nustatė, kad dėl šio fakto buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla perduota Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, kaltinimai minėtoje byloje buvo pareikšti G. S., V. J. ir J. B. (dabar – J.). G. S. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, sukurstytas V. J. ir J. B., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, suklastojo tikrus dokumentus, dėl ko buvo padaryta didelės žalos, ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. J. ir J. B. apgaule įgijo V. J. ir J. B. naudai didelės vertės svetimą turtą, V. J., pasinaudojus giminystės ryšiu ir P. T. geranoriškumu bei nuosavybės teisės atkūrimo procedūrų neišmanymu jį suklaidinus, ir taip gavus pastarojo sutikimą atstovauti P. T. interesus atkuriant nuosavybės teises, G. S. 2000 m. vasario 21 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui J. B. surašytą, žinomai nepagrįstą P. T. prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą, G. S., eidamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas ir būdamas valstybės tarnautoju, tikrai žinodamas, kad F. T. yra miręs 1933 m., todėl jo žemė negalėjo būti nacionalizuota, o V. T. iki nacionalizacijos buvusiame Vilniuje, ( - ) žemės neturėjo, t. y. kad V. T. vaikų - P. T., G. T., K. T. - nuosavybės teisės negali būti atkuriamos naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, realizuodamas sutartą planą apgaule V. J. ir J. B. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, ir būdamas pastarųjų nusikalstamos iniciatyvos sukurstytas, atliko veiksmus kurių išdavoje ir buvo priimti šioje byloje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 1 d. nuosprendžiu kaltinamieji G. S., V. J. ir J. B. buvo išteisinti neįrodžius, jog buvo padarytos veikos, turinčios nusikalstamų veikų požymių. Nuosprendis paliktas galioti bylą peržiūrėjus apeliacine ir kasacine tvarka. Išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas tuo, kad kaltinimas visiems trims kaltinamiesiems iš esmės buvo grindžiamas tik liudytojos A. Ž., parodymais, kuriuos teismai vertino kritiškai, palyginęs juos su kitų liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis. Teismai taip pat rėmėsi įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimu ir 2007 m. liepos 2 d. nutartimi (t. 1 b.l.13-16) dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, kuriais teismas patenkino pareiškėjo P. T. pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po F. T. mirties 1933 m. jo žmona R. T. paveldėjo 1/4 dalį žemės ( - ), tai yra 0,63 dešimtinių dydžio žemės sklypą, 177 kv. m žemės sklypo Pieša gatvėje, Vilniuje, o jo sūnus V. T., gim. 1922 m. gegužės 8 d., kartu su savo broliais ir seserimis paveldėjo po 0,37 dešimtines žemės ( - ) bei po 106,20 kv. m žemės sklypų P( - ) ir atnaujino P. T. terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. T. žemę ( - ), bei papildomiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismas pažymėjo, kad procesas minėtoje byloje buvo atnaujintas pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą prašymą.

9Skundžiamame sprendime nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi konstatavo, jog apie žemės sklypą Pieša gatvėje, Vilniuje pareiškėjas sužinojo tik 2007 m. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. kovo 13 d. pažymos, kad pareiškėjas valią atkurti nuosavybes teises į žemės sklypą išreiškė dar 2000 m., tačiau dėl pareiškėjo klaidos ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojų kaltės nebuvo tinkamai nustatyta žemės buvimo vieta. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad tik 2007 m. nustačius žemės valdymo nuosavybes teise faktą, pareiškėjui atsirado galimybė, prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo tiksliai nurodyti žemės buvimo vietą ir pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi sprendė, kad pareiškėjas terminą prašymui dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą ( - ) atkūrimo bei papildomų dokumentų pateikimo praleido dėl svarbių priežasčių, prašymą dėl sprendimo panaikinimo atmetė, 2007 m. birželio 4 d. sprendimą ir 2007 m. liepos 2 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo ištaisymo paliko nepakeistą. Teismas patikslino sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstydamas taip: „Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po F. T. mirties 1933 m. F. T. žmona R. T. paveldėjo ¼ dalį žemės sklypo ( - ) Vilniaus-Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje, t. y. 0,63 dešimtinių dydžio žemės sklypą, 177 kv. m žemės sklypo Pieša gatvėje, Vilniuje, o F. T. sūnus V. T., gim. 1922-05-08, kartu su savo broliais ir seserimis paveldėjo po 0,37 dešimtines žemės ( - ) bei po 106,20 kv. m žemės sklypą ( - ). Teismas atnaujino pareiškėjui P. T. terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. T. žemę ( - ) ir ( - ), bei papildomiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

10Skundžiamame sprendime nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 21 d. P. T., remdamasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimu yra pateikęs prašymą VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į V. T. žemę ( - ) natūra arba suteikiant naują žemės sklypą (t. 1, b. l. 24). Tačiau, pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau tekste - Tvarka) 35 punktu piliečiams perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, minimalus dydis gali būti 0,04 ha arba 400 kv. m maksimalus 0,20 ha. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei į Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. liepos 25 d. raštą Nr. (31) -12-2597 (t.1,b.l. 126,127), sprendė, jog V. T. ( - ) turėtos žemės kiekis yra tik 283 kv. m, naujas žemės sklypas pretendentams T. negalėjo būti skiriamas.

11Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatyta, jog ( - ) kaimo žemės sklypų plotai ir ribos buvo patvirtintos parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41, kuris buvo papildytas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2349-41, 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2416-41, 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-5689-41. Vykdant žemės reformą, ( - ) rėžiniame kaime nuosavybės teisės į turėtą žemę atkurtos 106 pretendentams, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus ir juos įgyvendinant nebuvo kilę klausimų dėl ( - ) rėžinio kaimo aplinkinės ribos ar ploto, jog ( - ) rėžinio kaimo aplinkinės ribos nustatymas iš naujo būtų neracionalus ir neproporcingai pažeistų 106 asmenų, kuriems nuosavybės teisės jau yra atkurtos į žemę šiame kaime, teises ir teisėtus interesus, atsižvelgiant į tai, kad ginčų dėl minėtų aplinkybių anksčiau nekilo. Pabrėžė, kad pareiškėjui P. T. šiame kaime suprojektuoti 2 žemės sklypai, kuriuos jis pasirinko ir sutiko su jų ribomis, kad pareiškėjas P. T. nepateikė, o teismai nenustatė duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas ( - ) rėžiniame kaime buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar viršijant viešojo administravimo subjektams suteiktus įgaliojimus, todėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimas nekartografuoti ( - ) rėžinio kaimo aplinkines ribas iš naujo yra pagrįstas ir teisėtas.

12Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuosavybės teisės atsakovams Piotrui, Gžegožui ir K. T. ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo grąžintos neteisėtai, todėl minėti sprendimai naikintini, panaikinant ir vėlesnius sandorius, kuriais buvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo sklypus. Teismas atsakovo P. T. atsiliepime nurodytus argumentus, kad nesant sąžiningai klydusių atsakovų T. kaltės restitucija jų atžvilgiu netaikytina, atmetė. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1113/2014 nustatė, kad privatizavimo procesas nėra baigtas, P. T. yra kreipęsis į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir ( - ) kaime, Vilniaus rajone, jam yra suprojektuoti 2 žemės sklypai, kuriuos jis pasirinko ir sutiko su jų ribomis. Taigi, teismo vertinimu, privatizavimo procesas šiuo atžvilgiu nėra pasibaigęs ta prasme, kad ieškovas savo teises gali realizuoti ir realizuoja atgaudamas nuosavybę natūra.

13Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai, pirkę iš P., G. ir K. T. žemės sklypus, buvo nesąžiningi įgijėjai, todėl restitucijos natūra jų ir jų teisių perėmėjų atžvilgiu netaikė.

14Kadangi nuosavybės teisės atsakovams buvo atstatytos neturint tam teisinio pagrindo, šie sandoriai pripažintini negaliojančiais remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų, reguliuojančių nuosavybės teisių gražinimą piliečiams, iš kurių ši nuosavybė buvo neteisėtai atimta, normoms, tai teismas sprendė, kad senatis netaikytina.

15Teismas, tenkinęs ieškinį, remdamasis CPK 93, 96 straipsniais, iš atsakovų Piotro ir G. T. valstybės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas, žyminį mokestį, nuo kurio ieškovas atleistas pagal įstatymą. Teismas valstybės naudai iš P. T. priteisė 356,23 Eur, iš G. T. 130,32 Eur žyminio mokesčio. Teismas taip pat priteisė procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, sudarančias 69,10 Eur, po 34,55 Eur iš kiekvieno. Iš kitų atsakovų, kurie pripažinti sąžiningais įgijėjais, teismas bylinėjimosi išlaidų nepriteisė (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

16Atsakovai A. P., V. M., D. M., P. M. po priimto sprendimo kreipėsi į teismą su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo.

17Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi atmetė atsakovų A. P., V. M., D. M., P. M. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

18Teismas nustatė, kad ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pirminiu ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, P. T., K. T., G. T., E. U., J. J. U., V. M., A. P. prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinius aktus, pripažinti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis bei taikyti restituciją natūra. Patikslintu ieškiniu ieškovas pakeitė ieškininį reikalavimą dėl restitucijos taikymo būdo, prašė taikyti restituciją priteisiant iš P. T. valstybei 11 874,42 Eur; taikyti restituciją, priteisiant iš G. T. valstybei 4 344,30 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas konstatavo, kad minėtu teismo sprendimu pagrindiniai ieškinio reikalavimai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais tenkinti visiškai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos administraciniai aktai pripažinti negaliojančiais, tuo pagrindu panaikintos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, taikyta vienašalė restitucija, teismo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad sąžiningų įgijėjų A. P., V. P. bei L. F. U. bei jų teisių perėmėjų: J. J. U., E. U., P. M., D. M. ir V. M. atžvilgiu restitucijos netaikyti, nustatant, kad šis teismo sprendimas yra pagrindas registruoti sąžiningų įgijėjų ir jų teisių perėmėjų teises Nekilnojamojo turto registre. Teismas akcentavo, kad 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, nurodė, kad iš kitų atsakovų, kurie pripažįstami sąžiningais įgijėjais bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos remiantis CPK 96 str. 5 d. nuostatomis. Teismas konstatavo, kad sprendimu iš esmės buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, atsakovų atžvilgiu jų nepriteisė, todėl sprendė, kad nėra pagrindo priimti papildomą sprendimą.

19III. Apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

20Apeliaciniu skundu atsakovas P. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Dėl administracinių teisės aktų ir vėliau sekusių sandorių negaliojimo. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvados nemotyvuotos. Teismas, užuot vertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, analizuodamas juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, juos tik išdėsto, nepateikdamas jų vertinimo. Teismas iš esmės rėmėsi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto L. M. išvada dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03, tačiau neanalizavo jos kartu su kitais byloje esančiais dokumentais, taip pat ir su baudžiamosios bylos nuosprendžiais. Teismas neaptarė ir neanalizavo plano dėl ( - ) kaimo dalies priklausymo Vilniaus miestui, nors būtent dėl jo pateikimo buvo sustabdyta byla. Teismas neaptarė ir trečiojo asmens J. J. pateiktus įrodymus (internetinio puslapio www.wikimapia.org žemėlapius), įrodančius, kad nedidelė ( - ) kaimo (buvusio ( - )) dalis įeina į Vilniaus miesto teritoriją. Vietoje to, teismas, tenkindamas ieškinį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1113/2014, nors šis administracinis teismas nekonstatavo, kad ( - ) kaimo dalis nepatenka į Vilniaus miesto ribą. Minėta nutartimi teismas nurodė, kad nėra pagrindo kartografuoti ( - ) kaimo todėl, kad jau yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims. Įvertinus byloje esančius įrodymus matyti, kad ( - ) kaimo dalis pateko į dabartines Vilniaus miesto ribas. Ieškovas nepateikė jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, t. y. kad ( - ) kaimas nepatenka į dabartines Vilniaus miesto ribas. Teismas šių aplinkybių nevertino, nevertino įrodymų visumos, o vertino tik atskirus įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklus, nes 2012 m. vasario 24 d. posėdyje buvo nutaręs įtraukti į bylą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kaip išvadą teikiančią instituciją, tačiau po bylos atnaujinimo savo sprendimą pakeitė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o ieškovo ieškinys atmestinas.
  2. Dėl restitucijos taikymo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ir teisės normų pažeidimų, dėl kurių sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį. Šioje byloje patvirtinta, kad nei pretendentų, nei kitų atsakovų, ar trečiųjų asmenų veiksmuose nėra neteisėtumo elemento, visi jie tiek atkūrimo procese, tiek vėliau perleidžiant nuosavybę buvo sąžiningi. Svarbu tai, kad su tuo sutiko ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą. Tai patvirtinta ir įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad susiklosčiusi situacija yra nulemta iš esmės vien tik valstybinės institucijos, atsakingos už atkūrimo procesą, neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nesant fizinių asmenų nesąžiningų veiksmų, visas su restitucija neigiamas pasekmes taikė fiziniams asmenims, o valstybinė institucija, dėl kurios kaltės taikoma restitucija, nesulaukė neigiamos reakcijos. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuota praktika, nors nagrinėjamos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios, taip pat tapatūs reglamentuojami teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją dėl būtinybės imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe ir negalimumo asmenims užkrauti pernelyg didelę naštą tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo. Nagrinėjamos bylos atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimo nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Nagrinėjamu atveju P. T. turi teisę atgauti žemę, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta nuo 2000 m., kuomet buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, byla nagrinėjama nuo 2008 m. o palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, ši procedūra iš esmės lieka nepabaigta. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams fiziniams asmenims turi būti taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme, t. y. pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį netaikyti restitucijos apskritai, pripažįstant, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra baigtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, taikydamas vienašalę restituciją, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose.
  3. Dėl senaties terminų. Remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi prokuroras, turėdamas pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindamas viešąjį interesą turėjo kreiptis į teismą su ieškiniu nuo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje momento per vieną mėnesį, t. y. dar 2003 m., gavęs 2003 m. birželio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03. Minėtos išvados gavimas laikytinas esminiu momentu, liudijančiu apie pakankamo pagrindo atsiradimą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Kadangi ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2008 m. rugsėjo 9 d., pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atmesti suėjus ieškinio senaties terminui.

21Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. P. su apeliacinio skundo argumentais sutinka, prašo jį tenkinti.

22Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai V. M., D. M., P. M. su apeliacinio skundo argumentais sutinka, prašo jį tenkinti.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai E. U. ir J. J. U. su apeliacinio skundo argumentais sutinka, prašo jį tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su apeliacinio skundo argumentais ir išvadomis.

24Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. T. su apeliacinio skundo argumentais sutinka, prašo jį tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su apeliacinio skundo argumentais ir išvadomis, papildomai pažymima, kad valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos bloginant individo padėtį.

25Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo. Kadangi dokumentų, patvirtinančių, jog buvęs savininkas V. T. nuosavybės teise valdytų žemę buvusiame Lazdynų k. Vilniaus m. skyriuje saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, tokių dokumentų nebuvo pateikta ir bylos nagrinėjimo metu, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės į žemę, esančią buvusiame ( - ), atsakovams atkurtos neteisėtai.
  2. Nepagrįstas apelianto teiginys,, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė reglamentuojančias teisės normas. Nors apeliantas nurodė, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 išdėstytais išaiškinimais, tačiau šios bylos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo tuomet, kai atkūrimą vykdančios institucijos atkuria nuosavybės teises į turtą, išimtą iš civilinės apyvartos, o nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pretendentai neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
  3. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, nagrinėdamas bylą turėtų atmesti ieškovo reikalavimą dėl to, kad ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio terminą. Pažymėtina, kad administraciniai aktai bei sandoriai panaikinti dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Niekiniai sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento (ab initio), o reikalavimams dėl tokių sandorių panaikinimo pareikšti nėra taikomi senaties terminai.

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Dėl žemės sklypo buvimo kaimo teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-1113/2014, išvadomis, kuriose, be kita ko, buvo pateiktas ir kritiškas P. T. pateikto 1921 plano, sudaryto G. T. vertinimas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui suteiktas žemės sklypas nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje.
  2. Dėl restitucijos taikymo. Sutiktina su apelianto teiginiu, jog šioje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese apeliantas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, t. y. jo sąžiningumas nebuvo paneigtas. Tačiau negalima sutikti su apelianto siūlomu restitucijos būdu, t. y. jo prašymu apskritai netaikyti restitucijos ir pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu. Šiuo konkrečiu atveju dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo valstybė neteko konkretaus turto – žemės sklypo. Netaikant restitucijos, būtų pažeistas kitas fundamentalus teisės principas – ex injuria jus non oritur ir valstybės padėtis liktų neteisėtai pablogėjusi, o apelianto – atitinkamai pagerėjusi. Apeliantas, jam atkūrus nuosavybės teises ir suteikus žemės sklypą, jį pardavė atsakovui A. P., kurio sąžiningumas šioje byloje taip pat nebuvo paneigtas. Žemės sklypas nepriskirtinas valstybės išimtinei nuosavybei, todėl restitucija natūra šiuo atveju netaikytina ir dėl šių priežasčių kitoks teisingos restitucijos taikymas negalimas. Dėl pastarosios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kurioje kasacinis teismas sprendė konkretų atvejį, kuomet nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės turtą. Šiuo atveju, netaikant restitucijos, valstybei negrįžtų turtas, kurį prarado dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo. Taip pat byloje nepakanka duomenų, kurie leistų įvertinti ar pripažinus apelianto nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu, apelianto ir valstybės teisėtų interesų pusiausvyra būtų tinkamai užtikrinta, nes pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057, IV ir V skyrius, nuosavybės teisių atkūrimas į kaimo vietoves ir miesto vietovėse esančią žemę, iš esmės skiriasi.
  3. Dėl ieškinio senaties. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, padarė pagrįstas išvadas, jog šiuo atveju senaties termino institutu negalima ginti imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių.
  4. Procesiniai klausimai. Apeliantas neturi teisės reikalauti, kad apeliacinės instancijos teismas panaikintų visą skundžiamą sprendimą, nes jis yra vienas iš atsakovų ir neatstovauja kitiems atsakovams. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas dėl skundžiamo sprendimo dalių, tiesiogiai nesusijusių su apelianto teisėmis ir pareigomis, paliktinas nenagrinėtu.

27Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys J. J. ir V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą; ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus senaties terminą; atsakovo P. T. apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime iš esmės sutinkama su apeliacinio skundo argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nei vienas pretendentas ar vėliau sekę nuosavybės teisės įgijėjai nėra kalti dėl susiklosčiusios situacijos, o jos buvimą nulėmė valstybinės institucijos veiksmai (klaida), turėjo į tai atsižvelgti, todėl neturėjo taikyti neigiamų padarinių vien tik P. T., tuo labiau, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas jiems pripažintinas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojama, kad teismo sprendimu patvirtinamas ar nustatomas vienas iš įstatyme nustatytų nuosavybės teisių įgijimo būdų, esant ginčui. Dėl to pirmosios instancijos teismas, panaikinęs sandorius, kurių pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą, negalėjo nustatyti, kad sąžiningi įgijėjai ir jų teisių perėmėjai turi teisę teismo sprendimo pagrindu įregistruoti savo teises Nekilnojamojo turto registre.

28Atskiruoju skundu atsakovai A. P., V. M., D. M., P. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį ir išspręsti atsakovų prašymą iš esmės, priimant papildomą sprendimą bei priteisiant atsakovams jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

291. Po atsakovo pateiktų atsiliepimų į pradinį ieškinį ieškovas patikslintu ieškiniu atsisakė reikalavimo dėl restitucijos natūra, pripažindamas, kad ginčo žemės sklypus atsakovai įsigijo teisėtai. Teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu prokuroro patikslintą ieškinį tenkino, nurodydamas, kad atsakovams A. P., V. M., D. M., P. M., kaip sąžiningiems įgijėjams restitucija netaikoma, nustatant, kad šis teismo sprendimas yra pagrindas registruoti savo turtines teises Nekilnojamojo turto registre. Tai reiškia, kad atsakovai apsigynė nuo jiems pareikšto ieškinio. Teismas klausimo dėl atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų nesprendė.

302. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 94 straipsnio nuostatas, konstatuojant, kad atsakovai, būdami aktyvūs ir pareigingi proceso metu, apgynė savo interesus ir įgavo teisę į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.

313. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje formaliai ir neteisingai aiškina, kad atsakovų atžvilgiu tenkinta dalis ieškinio reikalavimų, turėdamas omenyje, kad sprendimu buvo panaikinti Vilniaus apskrities administracijos sprendimai, kuriais žemė nuosavybės teisėmis buvo perduota Piotrui ir G. T., o tuo pagrindu ir žemės pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos atsakovų su šiais asmenimis. Tačiau teisiniai padariniai ir ieškinio reikalavimai tenkinti dėl šių administracinių ir sutarčių panaikinimo tik Piotrui ir G. T., o ne A. P., V. M., D. M., P. M.. Pastariesiems atsakovams negalėjo būti keliami reikalavimai dėl administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, nes jiems buvo visiškai nežinomos faktinės bei teisinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimti šie administraciniai aktai. Tad šių aktų panaikinimą vertinti kaip reikalavimo nukreipto į atsakovus tenkinimą nėra pagrindo. Tai, kad panaikinus administracinius aktus, neturinčius jokio teisinio ryšio su atsakovais, buvo panaikinti ir civiliniai šių asmenų sandoriai su atsakovais P. ir G. T., vertinti kaip išvestiniai, todėl jų pagrindu taip pat negalima spręsti, jog atsakovų A. P., V. M., D. M., P. M. atžvilgiu teismas priėmė nepalankų sprendimą.

324. Atsakovams nėra esminio skirtumo, ar jų nuosavybės teisės į žemės sklypą atsiradimo pagrindas viešajame registre bus nurodytas sandoris ar teismo sprendimas; dėl to atsakovų teisių ir pareigų apimtis, kaip šių žemės sklypų savininkų, nesikeičia, kaip ir nesikeičia paties žemės sklypo teisinis statusas. Atsakovai siekė šioje byloje išlaikyti ginčo žemės sklypus savo nuosavybėje ir tą pasiekė, todėl jiems turi būti kompensuojamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

33Atsiliepime į atskirąjį skundą E. U. ir J. J. U. nurodė, jog savo pozicijos atskirajame skunde nurodytais klausimais neturi, todėl prašo juos spręsti teismo nuožiūra.

34Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad jie savo teisinių argumentų dėka privertė ieškovą iš esmės pakeisti savo poziciją atsakovų naudai. Prokuroro ieškinio patikslinimas pakeičiant ieškinio reikalavimą dėl restitucijos būdo nereiškia, kad atsakovai apsigynė nuo jiems pareikšto ieškinio. Prokuroras ieškinį tikslino, nes įsiteisėjo galutinis išteisinamasis teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2009), kuriuo konstatuota, kad V. J., J. B. (dabar – J.) ir G. S. nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių; o nagrinėjamoje byloje duomenų apie dabartinių ginčo sklypų savininkų (įgijėjų) nesąžiningumą byloje nėra.
  2. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į tai, kad ieškinys tenkintas, į tai, kad atsakovai nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, pagrįstai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų neatlygino.

35Atsiliepimu į atskirąjį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimų jų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju buvo pakeistas ieškinio dalykas pakeičiant restitucijos taikymo būdą, t. y. restitucija natūra pakeista į restituciją pinigais, kitaip tariant, reikalavimo dėl restitucijos taikymo ieškovas neatsisakė, o tik jį patikslino.
  2. Atsakovai nepagrįstai prašo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes pirmosios instancijos teismas patenkino visus ieškovo keliamus reikalavimus.
  3. Atsakovų teiginiai, kad jiems nėra esminio skirtumo, kokiu pagrindu viešajame registre bus įregistruota jų nuosavybės teisė į žemės sklypą, kitaip tariant, jų interesams nedaro įtakos faktas, kad ieškinio dalis dėl ieškovų sudarytų sandorių buvo panaikintas, vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus, inter alia ir reikalavimus pareikštus atsakovų atžvilgiu, t. y. panaikino sandorius, kurių pagrindu atsakovai įgijo žemės sklypus. Be to, atsiliepimais, pateiktais gavus ieškovo pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo, kuriuo buvo pakeisti reikalavimai dėl restitucijos taikymo būdo, atsakovai nesutiko su prokuroro keliamais reikalavimais dėl sandorių panaikinimo, kitaip tariant, negalima teigti, kad atsakovams neturėjo reikšmės su jais sudarytų sandorių teisinis likimas.

36Atsiliepimu į atskirąjį skundą P. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės sprendimu, išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Pažymima, kad teismas sprendime nurodė, jog kitų atsakovų, kurie pripažinti sąžiningais įgijėjais, patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos remiantis CPK 96 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti papildomą sprendimą. Priešingu atveju, anot atsakovo P. T., teismas iš esmės keistų savo priimtą sprendimą, o tai yra apeliacinės instancijos teismo teisė.

37IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

39Dėl administracinių aktų panaikinimo

40Nagrinėjamoje byloje faktinė aplinkybė, kur iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę V. T., yra viena iš esminių šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išvardijo įrodymus (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto L. M. išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03 (t. 1, b. l. 123-125), Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-229-270/2008 2008 m. liepos 1 d. nuosprendį, kuris buvo paliktas galioti bylą peržiūrėjus apeliacine ir kasacine tvarka, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimą ir 2007 m. liepos 2 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo ištaisymo (t. 1, b. l. 13-16), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą atnaujinus procesą, P. T. 2007 m. rugsėjo 21 d. prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į V. T. žemę ( - ) natūra arba suteikiant naują žemės sklypą (t. 1, b. l. 24), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. liepos 25 raštą Nr. (31) -12-2597 (t. 1, b. l. 126,127), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą, kurį Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi paliko nepakeistą), kuriais remdamasis konstatavo, kad V. T. iki nacionalizacijos nevaldė žemės sklypo ( - ), Vilniaus mieste. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. priimtus sprendimus Nr. 01-736, 01-737, 01-738 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 28 d. išvadas dėl žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 51, 52, 53, pripažino negaliojančiais. Apeliantas teigia, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, kurio dalis buvo Vilniaus mieste, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamus viršininko apskrities sprendimus pripažino negaliojančiais.

41Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. T. iki nacionalizacijos nevaldė žemės sklypo ( - ), Vilniaus mieste, į kurį Vilniaus apskrities viršininko administracija atkūrė nuosavybės teisės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

42Kokiais dokumentais remiantis galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau tekste ir – Tvarka). Šio teisės akto redakcijos, galiojusios sprendimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą priėmimo metu 12 punktas nustatė, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Remiantis Tvarkos 13 punktu, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

43Taigi sprendžiant dėl iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo buvimo vietos didžiausią reikšmę turi dokumentai, gauti iš archyvų, kuriuose yra duomenų apie asmens valdytos (naudotos, turėtos) žemės buvimo vietą, kadangi šie dokumentai yra rašytiniai įrodymai, taigi, kaip informacijos šaltinis yra objektyvesnio pobūdžio, lyginant, tarkim, su liudytojų parodymais. Taigi, tokie įrodymų šaltiniai yra patikimesni. Be to, reikšmingiausi yra kuo vėlesnės datos archyviniai dokumentai, kadangi asmuo galėjo įgyti (pirkti, paveldėti ir pan.) žemės, taip pat ir jos netekti (parduoti, atidalinti suaugusiems vaikams, prarasti dėl skolų ir pan.).

44Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad buvęs savininkas V. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, buvusiame ( - ), tokių įrodymų nepateikė ir apeliantas. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą Pieša g., ( - ) kaime, Vilniaus r. (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą Pieša g., ( - ) kaime, Vilniaus r. ir 2007 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6193-235/2007 (t. 1, b. l. 13-16, 25-27, 29-31) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria atsisakyta panaikinti sprendimą dėl juridinės reikšmės turinčio fakto). Pažymėtina, kad aplinkybę, jog V. T. valdė žemės sklypą ( - ) kaime, Vilniaus r. patvirtina ir apelianto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriui 2007 m. rugpjūčio 13 d. pateiktas prašymas, kuriame apeliantas prašo priimti įsakymus dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimų Nr. 01-736, nr. 01-737, Nr. 01-738, kuriais atskurtos nuosavybės teisės P. T., G. T. ir K. T., pakeitimo, juos patikslinant taip: po žodžių „...buvusio savininko V. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą...“ vietoje „...1,1666 ha žemės buvusiame ( - ), Vilniuje...“ įrašyti „...0,37 dešimtines žemės ( - ) kaime, Vilniaus – Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje“ (t. 1, b. l. 12). Taigi byloje rašytiniai įrodymai bei paties apelianto pozicija patvirtina, kad V. T. nevaldė žemės sklypo buvusiame ( - ), esančiame dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje. Kadangi apelianto P. T. ir G. ir K. T. tėvas V. T. ( - ) nuosavybės teise žemės sklypo nevaldė, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės atkurtos būtent į 3,5 ha žemės sklypą ( - ) neatlygintinai perduodant jiems nuosavybės teises į 0,09 ha ploto sklypus, gyvenamųjų namų statybai ( - ). Remiantis šiomis aplinkybės teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais.

45Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė įrodymais, galinčiais patvirtinti faktą, jog ( - ) (buvęs ( - )) kaimo dalis patenka į Vilniaus miesto ribas, kurios pakaktų nuosavybės teisėms į žemės sklypą Vilniaus miesto ribose atkurti. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

46Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismo išvada dėl V. T. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo buvimo vietos padaryta išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo teigti, jog V. T. nuosavybės teise valdyta žemės sklypo dalis, kurios pakaktų nuosavybės teisėms Vilniaus mieste atkurti, patenka į Vilniaus miesto teritorijos ribas rėmėsi Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41, kuriuo buvo patvirtinti ( - ) kaimo žemės sklypų plotai ir ribos, ir kuris buvo papildytas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2349-41, 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2416-41, 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-5689-41. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas įsakymas yra nenuginčytas ir galiojantis. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ( - ) kaimo pakartotinio kartografavimo klausimas, siekiant nustatyti jo tikslias ribas ir galimą priklausymą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, buvo sprendžiamas teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A-552-1113/2014, konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai dėl galbūt netiksliai atliktų ( - ) (( - )) kaimo kartografavimo darbų nepakankami tam, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija būtų įpareigota atlikti pakartotinį kartografavimą. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, labiau tikėtina, jog didžioji V. T. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus rajono, o ne į Vilniaus miesto, teritoriją ir tik nedidelė, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, 283 kv. m žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus miesto ribas, kurios nepakanka nuosavybės teisėms į žemės sklypą Vilniaus mieste atkurti (CPK 185 straipsnis). Vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 35 punktu, pagal kurį minimalus perduodamo miesto teritorijoje neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis – 0,04 hektaro (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą), darytina išvada, kad pretendentams, kurių tėvas nuosavybės teise valdė žemės sklypą, kurio tik 283 kv. m dali pateko į Vilniaus miesto ribas, nuosavybės teisės atkurtos suteikiant žemės sklypus Vilniaus miesto ribose neteisėtai bei pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu pažymi, kad apelianto nurodyti argumentai, jog iš byloje pateiktų www.wikimapia.org žemėlapių (t. 2, 191-192), 1921 m. plano (t. 2, 176-177, 187-188) matyti, jog ( - ) (( - )) kaimo dalis patenka į Vilniaus miesto teritorijos ribas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog V. T. nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dalies Vilniaus mieste nepakanka atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Vilniaus mieste. Be to, iš administracinėje byloje priimtų procesinių sprendimų matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. birželio 6 d. įsakymu atsakovui P. T. suprojektuoti du žemės sklypai, jis šiuos suprojektuotus sklypus pasirinko ir sutiko su jų ribomis (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartimi paliktas nepakeistas).

47Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. T. žemės sklypo buvimo vietos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar neįsigilino į jų esmę. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

48Dėl restitucijos būdo ir asmenų (ne)sąžiningumo

49Apeliantas P. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

50Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; kt.). Taigi administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; kt.).

51Remiantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis, kai sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucija taikoma pagal šio kodekso šeštosios knygos normose nustatytas taisykles. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

52Kadangi teismas restituciją turi taikyti ir savo iniciatyva (ex officio) (CK 6.145 straipsnis), tai, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).

53Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl restitucijos taikymo to administracinio akto, kurį teismas pripažįsta niekiniu ir negaliojančiu, pasekmių atžvilgiu.

54Kasacinio teismo yra pasisakyta, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti, pvz., tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).

55Nagrinėjamos bylos atveju negaliojančiais pripažintais Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d. sprendimais Nr. 01-736, 01-737 ir 01-738, žemės nuosavybės teisės Vilniaus mieste buvo atkurtos P. T., G. T. ir K. T. kiekvienam pretendentui perduodant jiems nuosavybės teises į 0,09 ha ploto sklypus, esančius ( - ). Apeliantas P. T. sklypą pardavė atsakovui A. P.. Atsakovas G. T. žemės sklypą pardavė V. M.. V. M. parduotą sklypą paveldėjo atsakovai P. M., D. M., V. M.. Atsakovas K. T. savo sklypą pardavė F. L. U.. F. L. parduotą sklypą paveldėjo J. J. U., kuris šį sklypą padovanojo E. U..

56Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog P., G. ir K. T., ar vėlesni žemės sklypų įgijėjai būtų buvę nesąžiningi. Atsižvelgiant į tai, apeliantas teigia, kad negalėjo būti taikoma restitucija, nes žemės sklypas Vilniaus mieste jiems buvo suteiktas dėl valstybės institucijų klaidos, o ne dėl jų, taip pat ir apelianto, nesąžiningumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nors ir nenustatė pretendentų ir įgijėjų nesąžiningumo, taikė restituciją. Kaip minėta, pripažinęs administracinį aktą negaliojančiu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009)

57Nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija neturėtų būti taikoma. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi Nr. 3K-7-165/2012 ir teigiama, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs administracinius aktus negaliojančiais, turėjo taikyti modifikuotą restituciją – kai paskutinis įgijėjas grąžina valstybei turtą, o valstybė atlygina paskutiniam įgijėjui turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorio metu parduodamo turto rinkos kainos. Teisėjų kolegijos nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, nes nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypai, priešingai nei kasacinėje byloje, nepriklauso valstybei išimtinės nuosavybės teise, jie gali būti nuosavybės teise valdomi privačių asmenų. Nenustatęs dabartinių žemės sklypų savininkų nesąžiningumo bei žemės sklypų priklausymo valstybei išimtinės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė nuostatas, draudžiančias atlygintinai įgytą nekilnojamąjį daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

58Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas vienašalę restituciją, tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamu sprendimu teismas, pripažinęs negaliojančiais administracinius aktus bei vėliau sekusius sandorius, paveldėjimo teisės liudijimus, atsižvelgė į tai, kad iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, todėl jų teises į žemės sklypus pripažino sprendimu. Valstybei nepagrįstai netekus žemės sklypų Vilniaus mieste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė jai ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, vienašalė restitucija, kuomet valstybės naudai iš Piotro ir G. T. priteista pinigų suma, pirmosios instancijos teismas taikė pagrįstai, nes jiems išlieka teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus Vilniaus rajone. Tuo tarpu mirus K. T. ir nesant jo teisių ir pareigų perėmėjų (t. 3, b.l. 67,68) restitucija šio asmens atžvilgiu negalima.

59Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu taikęs vienašalę restituciją, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, apelianto nuosavybės teises.

60Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. Moskal, § 73). Vis dėlto valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas „įstatymo nustatytomis sąlygomis“, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti „būtinas visuomenės interesams“ ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015).

61Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantas dėl valstybės klaidos ir restitucijos taikymo neturėtų patirti individualios ir pernelyg didelės naštos, nes, kaip minėta, apeliantui išlieka teisė atkurti nuosavybės teises Vilniaus rajone, o netaikius restitucijos, kaip to siekia apeliantas, valstybės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų: valstybei negrįžtų turtas, kurį ji prarado dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo nei natūra, nei ekvivalentu pinigais. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą baigta. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad byloje nepakanka duomenų, kurie leistų įvertinti ar pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą baigta, apelianto ir valstybės teisėtų interesų pusiausvyra būtų tinkamai užtikrinta, nes pagal Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, IV ir V skyrius, nuosavybės atkūrimas į kaimo ir miesto vietovėse esančią žemę, iš esmės skiriasi.

62Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikęs vienašalę restituciją, įvertino visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir teisingą šiuo klausimu sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

63Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, prokurorui ginant viešąjį interesą

64Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai nustatytos ieškinio senaties termino eigos pradžios. Apelianto nuomone, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu per vieną mėnesį nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2003 m. birželio 5 d. rašto Nr. 3B-(7.3)-1520 gavimo, t. y. nuo tada, kai buvo gauta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyr. specialisto L. M. „Specialisto išvada dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijami administraciniai aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekiniai, teigė, kad ieškinio senaties terminas netaikytinas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais.

65Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2011; kt.). Šio ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015).

66Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

67Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra, 2003 m. birželio 9 d., gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2003 m. birželio 5 d. raštą Nr. 3B-(7.3)-1520 (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-737/2008, t. 1, b. l. 1) 2003 m. liepos 3 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. liepos 1 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras, susipažinęs su minėtu nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui dėl minėto nuosprendžio, taip pat pateikė 2008 m. rugsėjo 9 d. ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko administracinių aktų panaikinimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, tačiau tuo pačiu pažymi, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra naikinamasis, todėl teismas, pripažinęs, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistą terminą atnaujina ir pažeistą teisę gina (CK 1.131 str. 2 d., 1.132 str.).

68Svarbių priežasčių, kurias nustačius terminas turėtų būti atnaujinamas, įstatymai nenustato. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į jo trukmę, nustatytą konkretiems santykiams (CK 1.125 str.), įvertinti termino praleidimo trukmę ir ieškovo nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti ieškinį, išnykimo ir kitus ieškovo elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti ir tai, kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013 ir kt.). Taigi ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra iš esmės susijęs su teisingumo įgyvendinimo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Kartu pažymėtina, kad konkrečioje byloje susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą, gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009).

69Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2003 m. birželio 9 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūra gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2003 m. birželio 5 d. raštą Nr. 3B-(7.3)-1520, prie kurio buvo pridėta Specialisto išvada dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Nr. 1311-03. Pažymėtina, kad šio rašto pagrindu

70buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame buvo siekiama nustatyti ir įvertinti galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, dokumentų, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, suklastojimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad prokuroras, gavęs reikiamą informaciją, būtų delsęs kreiptis į teismą, pažeidęs jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatytą tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroras, kreipdamasis į teismą 2008 m. rugsėjo 9 d. su ieškiniu, turėjo susipažinti su priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, jo argumentais, parengti bei pateikti ieškinį. Konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl ieškinio senaties terminas atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis, 1.132 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinys turėjo būti atmestas praleidus ieškinio senaties terminą.

71Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors skundžiamą sprendimą priėmęs teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą, kartu pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2008; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012). Nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ginčą iš esmės.

72Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73Dėl papildomo sprendimo priėmimo

74Nagrinėjamoje byloje atsakovai A. P., P. M., V. M., D. M. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti papildomą sprendimą.

75CPK 270 straipsnio nustato teismo sprendimo, kaip vientiso procesinio dokumento, turinį. Šiame straipsnyje nurodoma tiek bendroji teismo sprendimo struktūra, tiek konkretūs šios struktūros sudėtinių dalių elementai, turintys atsispindėti vientisame teismo sprendime. Pažymėtina, kad paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010).

76CPK 277 straipsnio 1 d. nustato, kad priėmęs byloje sprendimą teismas dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 2 d.). Nagrinėjamu atveju aktualus CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas.

77Iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas atsakovų A. P., P. M., V. M., D. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato pagalbai) atlyginimo klausimą, neatlygino jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat iš jų, kaip iš sąžiningų žemės sklypų įgijėjų, nepriteisė valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. atsakovų A. P., P. M., V. M., D. M. bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė. Taip pat teismas išsprendė žyminio mokesčio atlyginimo ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimą.

78Minėta, kad paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas tik aukštesnės instancijos teismo (CPK 276 straipsnio 1 dalis). Iš CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto matyti, kad įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę priimti papildomą sprendimą tik tada, jei jis neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad teismui suteikta teisė papildomai priteisti sumas, nepriteistu sprendimu, kuriuo išspręstas ginčas iš esmės, nepakeičiant pastarojo sprendimo rezoliucinės dalies.

79Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias papildomo sprendimo priėmimą, bei pagrįstai atmetė atsakovų A. P., P. M., V. M., D. M. prašymą priimti papildomą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

80Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.), todėl atsakius į esminius apeliacinio skundo ir atskirojo skundo argumentus, kitų apeliantų argumentų teismas plačiau nenagrinėja.

81Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

82Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo pakeistas ar panaikintas, apeliacinis skundas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teismo sprendimu nepateiktas, todėl nėra pagrindo pakeisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstytų bylinėjimosi išlaidų. Tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas bylose, kuriose buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 9 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

83Atsakovo P. T. apeliacinis skundas atmestas, todėl jo, kaip ir su apeliacinio skundo argumentais sutikusių byloje dalyvaujančių asmenų, patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pateikę atsiliepimus į apeliacinį skundą ir su apeliacinio skundo argumentais nesutikę, bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašė, bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl jos taip pat nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

84Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

85Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir 2015 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su... 4. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo atliktas... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį... 7. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 21 d.... 8. Teismas akcentavo, kad ieškovas yra pateikęs Nacionalinės žemės tarnybos... 9. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas... 10. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 21 d. P. T., remdamasis... 11. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatyta, jog... 12. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuosavybės teisės... 13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai, pirkę iš P.,... 14. Kadangi nuosavybės teisės atsakovams buvo atstatytos neturint tam teisinio... 15. Teismas, tenkinęs ieškinį, remdamasis CPK 93, 96 straipsniais, iš atsakovų... 16. Atsakovai A. P., V. M., D. M., P. M. po priimto sprendimo kreipėsi į teismą... 17. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 19 d. nutartimi atmetė atsakovų... 18. Teismas nustatė, kad ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras... 19. III. Apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai... 20. Apeliaciniu skundu atsakovas P. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. P. su apeliacinio skundo... 22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai V. M., D. M., P. M. su apeliacinio... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai E. U. ir J. J. U. su apeliacinio... 24. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. T. su apeliacinio skundo... 25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie... 26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras,... 27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys J. J. ir V. J. prašo... 28. Atskiruoju skundu atsakovai A. P., V. M., D. M., P. M. prašo panaikinti... 29. 1. Po atsakovo pateiktų atsiliepimų į pradinį ieškinį ieškovas... 30. 2. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 94 straipsnio nuostatas,... 31. 3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje formaliai ir... 32. 4. Atsakovams nėra esminio skirtumo, ar jų nuosavybės teisės į žemės... 33. Atsiliepime į atskirąjį skundą E. U. ir J. J. U. nurodė, jog savo... 34. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras,... 35. Atsiliepimu į atskirąjį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 36. Atsiliepimu į atskirąjį skundą P. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015... 37. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 38. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 39. Dėl administracinių aktų panaikinimo... 40. Nagrinėjamoje byloje faktinė aplinkybė, kur iki nacionalizacijos nuosavybės... 41. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė,... 42. Kokiais dokumentais remiantis galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į... 43. Taigi sprendžiant dėl iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto... 44. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad buvęs... 45. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė... 46. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad... 47. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas... 48. Dėl restitucijos būdo ir asmenų (ne)sąžiningumo... 49. Apeliantas P. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė... 50. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį... 51. Remiantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis, kai sandoris negalioja dėl jo... 52. Kadangi teismas restituciją turi taikyti ir savo iniciatyva (ex officio) (CK... 53. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl restitucijos taikymo to... 54. Kasacinio teismo yra pasisakyta, kad jeigu administracinis aktas teismo... 55. Nagrinėjamos bylos atveju negaliojančiais pripažintais Vilniaus apskrities... 56. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog P., G. ir K.... 57. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių... 58. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas... 59. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios... 60. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo... 61. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantas dėl valstybės... 62. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios... 63. Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, prokurorui ginant... 64. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai nustatytos ieškinio... 65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad... 66. Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą... 67. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra, 2003 m. birželio 9 d.,... 68. Svarbių priežasčių, kurias nustačius terminas turėtų būti atnaujinamas,... 69. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2003 m. birželio 9 d., kai... 70. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame buvo siekiama nustatyti ir... 71. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors skundžiamą... 72. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo apeliacinio... 73. Dėl papildomo sprendimo priėmimo... 74. Nagrinėjamoje byloje atsakovai A. P., P. M., V. M., D. M. pateikė atskirąjį... 75. CPK 270 straipsnio nustato teismo sprendimo, kaip vientiso procesinio... 76. CPK 277 straipsnio 1 d. nustato, kad priėmęs byloje sprendimą teismas... 77. Iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 7 d.... 78. Minėta, kad paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi... 79. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija... 80. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą... 81. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 82. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo... 83. Atsakovo P. T. apeliacinis skundas atmestas, todėl jo, kaip ir su apeliacinio... 84. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 85. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir 2015 m....