Byla 2A-144/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. individualios įmonės „Sadema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5140-653/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. M. individualiai įmonei „Sadema“, T. D. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo A. M. individualios įmonės „Sadema“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Tinexa“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti: 1) iš atsakovų solidariai 124 526,12 Lt nuostolius iš turto pardavimo pagal sutartis Nr. LT027672, Nr. LT027673, Nr. LT028438, Nr. LT028439; iš atsakovo T. D. 105 152,44 Lt nuostolius iš turto pardavimo pagal sutartis Nr. LT068106, Nr. LT069305; 5 procentus metinių palūkanų ir proporcingai bylinėjimosi išlaidas.

5Reikalavimus grindė su trečiuoju asmeniu UAB „Tinexa“ 2008-02-12 ir 2008-02-15 sudarytomis Lizingo sutartimis Nr. LT068106 ir LT069305 ir su atsakovu A. M. Individualia įmone „Sadema“ (toliau tekste – IĮ „Sadema“) 2006-01-18 ir 2006-02-09 sudarytomis Lizingo sutartimis Nr. LT027672, LT027673, LT028438, LT028439. 2008-10-28 ieškovas, trečiasis asmuo ir atsakovas IĮ „Sadema“ sudarė Teisių ir pareigų perleidimo sutartį, kuria atsakovas IĮ „Sadema“ trečiajam asmeniui perleido savo teises ir pareigas pagal Lizingo sutartis Nr. LT027672, LT027673, LT028438, LT028439. Atsakovas IĮ „Sadema“ Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktu įsipareigojo įvykdyti minėtomis Lizingo sutartimis trečiojo asmens neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles arba jų dalis. 2008-09-29, 2008-10-28 atsakovas T. D. Laidavimo sutartimis Nr. LT068106/L, LT069305/L, LT027672, LT027673, LT028438, LT028439/L-1 ieškovui įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, pagal teisių ir pareigų perleidimo sutartį. Trečiasis asmuo nevykdė prievolių pagal Lizingo sutartis, todėl ieškovas 2009-04-08 pranešimu vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti turtą, tačiau trečiasis asmuo skolos nesumokėjo. Skolos nesumokėjo ir atsakovai. Kadangi Lizingo sutarčių dalyku buvęs turtas buvo parduotas, ieškovas prašo priteisti iš atsakovų turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą (CK 6.574 str.).

6Atsakovas IĮ „Sadema“ atsiliepimu prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį (CK 1.127 str. 1 d.). Nurodė, kad Lizingo sutartys nutrauktos 2009-04-07, todėl nuo šios datos ieškovas įgijo teisę išieškoti iš Lizingo gavėjo nuostolius, todėl ieškinio senatis baigėsi 2012-04-10. Aplinkybė, kad atsakovas tuo metu nežinojo nuostolių dydžio nėra pagrindas neprasidėti ieškinio senaties terminui. Be to, atsakovo IĮ „Sadema“ laidavimas pagal Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą yra pasibaigęs ir pagal CK 6.72 straipsnio 2 dalį ir 1.135 straipsnį, kadangi ieškovas praleido ieškinio senatį pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui. Ieškovas nutraukė Lizingo sutartis su pagrindiniu skolininku, todėl pasibaigė pagrindinė prievolė, o jai pasibaigus ir atsakovo laidavimas (CK 6.87 str. 1 d., 6.76 str. 2 d.). Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punkte nėra aiškiai išreikšto šalių susitarimo, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, todėl pagal CK 6.88 straipsnį laidavimas laikomas pasibaigusiu suėjus naikinamajam terminui (6.124 str., 6.88 str., 6.89 str.). Taip pat nurodė, kad ieškovas neteisingai skaičiuoja nuostolius. Ieškovas turėjo skaičiuoti nuostolius ne nuo pardavimo kainos, o nuo rinkos vertės, buvusios lizingo sutarčių nutraukimo metu. Ieškovas nedėjo pastangų lizinguotą turtą parduoti už didesnę kainą.

7Atsakovas IĮ „Sadema“ priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2008-10-28 Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą, nes šis punktas buvo sudarytas iš esmės suklydus. Atsakovas siekė perleisti trečiajam asmeniui visas teises ir pareigas ir nesiekė laiduoti už trečiąjį asmenį. Ieškovas, parengęs sutartį suklaidino atsakovą dėl jos turinio. Ginčijama sąlyga yra netikėta (siurprizinė) atsakovui. Atsakovą suklaidino faktas, kad atsakovas T. D. laiduodamas už trečiojo asmens prievoles pasirašė atskirą laidavimo sutartį.

8Ieškovas atsiliepimu prašė priešieškinį atmesti, nurodydamas, kad ginčijama sutarties sąlyga yra aiški ir suprantama, o atsakovas yra patyręs civilinių teisinių santykių dalyvis.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovų IĮ „Sadema“ ir T. D. solidariai priteisė 124 526,12 Lt nuostolių pagal Sutartis Nr. LT027672, Nr. LT027673, Nr. LT028438, Nr. LT028439 ir 5 procentų procesines palūkanas; ieškovui iš atsakovo T. D. priteisė 105 152,44 Lt nuostolių pagal Sutartis Nr. LT068106, Nr. LT069305 ir 5 procentų procesines palūkanas. Ieškovui iš atsakovo IĮ „Sadema“ priteisė 1 516 Lt, o iš atsakovo T. D. 4 100 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovo IĮ „Sadema“ priteisė 17 Lt, o iš atsakovo T. D. 20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas nustatė, kad Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktu atsakovas IĮ „Sadema“ įsipareigojo ieškovui atsakyti (laiduoti), jeigu naujasis lizingo gavėjas neįvykdys visų Lizingo sutarčių ar jos dalių, todėl atsakovas IĮ „Sadema“, kaip solidarusis skolininkas su naujuoju lizingo gavėju atsako ta pačia apimtimi už palūkanų sumokėjimą, nuostolių, netesybų sumokėjimą ir kita, ką naujasis lizingo gavėjas privalės įvykdyti pagal sutartį ir lizingo sutartis. Šis laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia visos juo užtikrintos prievolės, ir nepriklausomai nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks.

11Teismas, atsakovo reikalavimą pripažinti Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu atmetė kaip nepagrįstą, kadangi suklydimas gali būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Teismo posėdyje ginčo sutartį pasirašęs A. M. paaiškino, kad pasirašant trišalę sutartį jis neįsigilino gerai į sutarties sąlygas, iš esmės pripažino savo kaltę dėl neatidaus sutarties pasirašymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui buvo sudarytos kliūtys tinkamai susipažinti su sutarties turiniu, atsakovas IĮ „Sadema“ yra pelno siekianti įmonė, sandorį sudarė vykdydama savo veiklą, todėl jai taikomi didesni rūpestingumo, atidumo reikalavimai. Be to, byloje esantys įrodymai ir atsakovo paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas IĮ „Sadema“ yra patyręs rinkos dalyvis, turtintis sandorių sudarymo patirtį. Aplinkybė, kad atsakovas ankščiau buvo sudaręs ir kitos formos laidavimo sutartis nereiškia, kad sudarant Teisių ir pareigų perleidimo sutartį atsakovas neturėjo susipažinti su jo turiniu. Atsakovas veikė savo rizika ir prisiėmė atsakomybę už savo veiksmų padarinius. Teismas taip pat konstatavo, kad su atsakovu T. D. buvo sudarytos atskiros laidavimo sutartys, nepateisina atsakovo IĮ „Sadema“ veiksmų, jai nesusipažinus su pasirašomos sutarties tekstu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo suklaidinimą.

12Teismas, įvertinęs sutarties turinį ir pavadinimą konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, kad šalys buvo susitarusios dėl skolos perleidimo, kad tarp ieškovo ir atsakovo IĮ „Sadema“ buvo vedamos derybos dėl skolos perkėlimo sutarties sudarymo, todėl atmetė atsakovo argumentus, jog buvo siekiama perkelti skolą trečiajam asmeniui. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes sprendė, kad IĮ „Sadema“ nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga ir prisiėmė su tuo susijusią neigiamų padarinių riziką. IĮ „Sadema“ nurodomus veiksmus vertintino kaip neapgalvotos rizikos ir neatsargumą, o ne kaip valios trūkumą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.

13Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo ieškovui turtą perdavė tik 2009-08-10, 2009-09-14, 2009-07-16, 2009-07-03, 2009-07-16, todėl ieškovas neturėdamas turto savo dispozicijoje neturtėjo galimybės sužinoti ar jo turtinės teisės yra pažeistos, atitinkamai ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo. Todėl laikė, kad ieškovas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pareiškė nepraleidęs ieškinio senaties termino. Be to pažymėjo, kad skaičiuojant senaties terminą nuo turto perdavimo senaties terminas taip pat nebūtų praleistas, o net ir pripažinus, jog terminas skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo momento, pavėluoto turto grąžinimo aplinkybės, nepriklausančios nuo lizingo davėjo valios būtų pagrindu teismui atnaujinti minėtą terminą.

14Teismas taip pat konstatavo, kad nutraukus lizingo sutartis, prievolė dėl lizingo įmokų mokėjimo neįvykdyta ir nesibaigė, todėl ir laidavimo prievolė negali būti pasibaigusi 6.81 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad šalys nebuvo susitarusios dėl laidavimo galiojimo iki visiškos prievolės įvykdymo. Nagrinėjamu atveju laidavimo prievolė nebuvo terminuota, todėl netaikytinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytas terminuoto laidavimo pasibaigimo pagrindas.

15Teismo vertinimu, atsakovo pateikta vertinimo ataskaita neįrodo bylai svarbių aplinkybių, nes ji atlikta retrospektyviniu būdu, neapžiūrėjus turto, nesant foto fiksacijai, vertinant pagal užsakovo daromas prielaidas apie turto būklę. Transporto priemonių rinkos vertę lemia daug veiksnių ir negalima lyginti tų transporto priemonių kainų, kurių skiriasi tipai, pagaminimo metai, komplektacija, rida, variklio darbinis tūris, pavarų dėžės tipas ir pan. Turto kaina priklauso ir nuo rinkoje esančio ginčo turto paklausos ir pasiūlos rinkoje ir kt., todėl lizingo davėjas turi teisę reikalauti nuostolių iš lizingo gavėjo, jeigu lizingo objektas parduodamas už mažesnę, nei likusi neišmokėta lizingo sutarties dalis. Teismo posėdyje A. M. paaiškino, kad ieškovas siūlė jam išsipirkti ginčo turtą, tokiu būdu ieškovas suteikė jam galimybę įsigyti turtą, taip pat atsakovas, siekdamas įvykdyti prievolę, galėjo pats ieškoti turtui pirkėjų, tačiau atsakovas nerodė iniciatyvos turto realizavimo procese, nereagavo į ieškovo pretenzijas. Todėl atmetė atsakovo argumentus, kad lizingo turtas realizuotas už per žemą kainą. Be to, ieškovas buvo suinteresuotas kuo greičiau parduoti turtą, nes turėjo jį saugoti, turtas nėra susijęs su ieškovo vykdoma profesine veikla. Šiuo atveju turto pardavimo kaina atspindi tikrąją turto vertę, o atsakovas neįrodė, jog ieškovas nesąžiningais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo. Teismo vertinimu, ieškovo nuostolių dydis įrodytas ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais ir paaiškinimais, kurių atsakovas nepaneigė.

16Įvertinus įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad nutraukus lizingo sutartis ieškovas patyrė 124 526,12 Lt nuostolį, todėl laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų, kaip iš laiduotojų nuostolius dėl netinkamo lizingo sutarčių įvykdymo. Teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė pagal CPK 93 straipsnio nuostatas.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18Atsakovas IĮ „Sadema“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

191. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai pripažino, kad ieškinys dėl nuostolių priteisimo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Teismo argumentai, kad ieškinio senatis prasideda nuo turto pardavimo ar turto perdavimo momento yra nepagrįsti ir prieštarauja CK 1.127 straipsnio 1 dalies, 6,245, 6.246, 6.249, 6.574 straipsnių nuostatoms bei neatitinka teismų formuojamos praktikos. Teismas, nustatydamas, kas yra teisės pažeidimas, su kuriuo siejama teisės į ieškinį pradžia, netinkamai taikė (netaikė) sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles. Pagrindinis skolininkas UAB „Tinexa“ už lizingo sutarčių pažeidimus atsako pagal sutartinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.245 str. 3 d.). Tuo tarpu sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis. Šioje byloje ieškovui galutinai buvo aišku, kad UAB „Tinexa“ neįvykdys savo prievolių pagal lizingo sutartis, kai ieškovas vienašališkai nutraukė visas lizingo sutartis, todėl ieškovas apie savo teisių pažeidimus - netinkamą lizingo sutarčių vykdymą ir jų neįvykdymą žinojo 2009-03-03 pareikšdamas pretenzijas (69 b. l.) ir 2009-04-07 nutraukdamas lizingo sutartis (70 b. l.). Kadangi teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), todėl teisė į ieškinį atsirado vėliausiai 2009-04-07 (nutraukus lizingo sutartis). Ieškovas dėl lizingo sutarčių neįvykdymo nutraukė lizingo sutartis ir tokiu būdu pripažino, kad yra pažeistos jo teisės. CK 6.245 straipsnio 3 dalis ir CK 6.574 straipsnis aiškiai nurodo, kad toks pažeidimas yra pagrindas reikalauti atlyginti nuostolius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog ieškovas nežino tikslaus nuostolių (žalos) dydžio, nėra (negali būti) pagrindas neprasidėti ieškinio senaties terminui. Jei ieškovas nežino tikslių nuostolių dydžio ir negali tiksliai jų įrodyti, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Be to, CK 6.249 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė teismui atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe (CK 6.249 str. 3 d.). Šiais atvejais teismas gali įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (CK 6.249 str. 3 d.). Taigi, asmuo pagal CK nuostatas gali kreiptis į teismą ir tada, kai dar nėra aiškus tikslus nuostolių dydis ar žala yra tik būsima. Todėl senaties terminas prasideda nuo tada, kai tokia galimybė atsirado, t. y. kaip buvo padarytas teisės pažeidimas (CK 1.127 str. 1 d.). Teisės aktai nenustato privalomo nuostolių apskaičiavimo būdo, su kuriuo būtų siejama senaties termino pradžia. Ieškovas neprivalo savo nuostolius skaičiuoti tik tada, kai parduoda susigrąžintas transporto priemones.

202. Teismas nepagrįstai nepripažino laidavimo negaliojančiu dėl suklydimo ir todėl nepagrįstai atmetė priešieškinį. Apeliantas, sudarydamas Teisių ir pareigų perleidimo sutartį siekė perleisti bendrovei UAB „Tinexa” visas teises ir pareigas, atsiradusias iš minėtų lizingo sutarčių. Taip pat perduoti turtą, kurį buvo įgijusi pagal tas lizingo sutartis. Taigi apelianto valia buvo sudaryti skolos perkėlimo sutartį (CK 6.116 str.), o ne sukurti laidavimo teisinius santykius. Apeliantas suklydo dėl Teisių ir pareigų perleidimo sutarties (jos dalies) pobūdžio (esmės) ir jos turinio. Apelianto valią sudaryti skolos perkėlimo sutartį įrodo Perleidimo sutarties pavadinimas, taip pat turto perdavimas; perduodamų teisių ir pareigų prisiėmimas, turto perėmimas, įsipareigojimas tinkamai vykdyti perimtas prievoles. Teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.1, 6.116 straipsniais, taip pat neatsižvelgė į lizingo sutartinių santykių esmę ir sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 str. 1 d.). Pagal skolos perkėlimo sutartį (CK 6.116 str.), skola suprantama kaip bet koks teisinio santykio dalyvio įsipareigojimas kitam santykio dalyviui (CK 6.1 str.). Tuo tarpu teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perdavimas reiškia ne ką kitą, kaip įsipareigojimų mokėti lizingo įmokas (tai ir yra skola) už perduotą turtą perdavimą naujajam lizingo gavėjui. Vadinasi, šalių ketinimai buvo apelianto įsipareigojimus perkelti bendrovei UAB „Tinexa“. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas siekė sudaryti ne skolos perkėlimo, o kokią nors kitą sutartį. Teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios numato, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Ieškovas suklaidino apeliantą dėl Teisių ir pareigų perleidimo sutarties turinio, pobūdžio ir esmės. Laidavimo sąlyga apeliantui siurprizinė, nes jis negalėjo protingai tikėtis ją būsiant Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje. Visos esminės pareigos buvo išdėstytos Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 2 ir 3 punktuose. Tuo tarpu nuostatos dėl laidavimo perkeltos į atskirą papunktį ir į kitą vietą, todėl nebuvo galima protingai tikėtis, kad labai svarbi sutarties sąlyga, lemianti papildomų apelianto įsipareigojimų atsiradimą ir iš esmės keičianti Teisių ir pareigų perleidimo sutarties esmę bus nustatyta sutarties pabaigoje. Šalių tarpusavio santykių praktika leido apeliantui pagrįstai tikėtis, kad šalių sudaromos sutarčių sąlygos nebus netikėtai pakeistos, o jei jos būtų keičiamos, kad apie tai bus atskirai ir iš anksto įspėta. Tai būtų leidę apeliantui kitaip įvertinti Teisių ir pareigų perleidimo sutarties sudarymo aplinkybes bei galima riziką. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliantas suklydo dėl savo didelio neatsargumo, ar kad jis prisiėmė riziką dėl nurodytų aplinkybių. Pažymi, kad laidavimo sąlygos įtraukimas į Perleidimo sutarties 4.2 punktą neatitinka laidavimo sutarčių sudarymo praktikos. Ieškovas įtraukdamas laidavimo sąlygas į Teisių ir pareigų perleidimo sutartį, o ne pateikdamas atskirą laidavimo sutartį elgėsi nesąžiningai, sąmoningai suklaidino apeliantą ir veikė jo nenaudai. Apeliantą taip pat suklaidino faktas, kad atsakovas T. D., laiduodamas už UAB „Tinexa“ įsipareigojimus pagal tas pačias lizingo sutartis, pasirašė atskirą laidavimo sutartį. Tai leido pagrįstai tikėtis, kad ieškovas siekdamas, jog apeliantas laiduotų už UAB „Tinexa“, pateiks atskirą laidavimo sutartį.

213. Teismas nepagrįstai netaikė senaties termino reikalavimams, susijusiems su laidavimu. Be to, teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas dėl laidavimo pabaigos, kai yra pasibaigusios laidavimu užtikrintos prievolės bei suėję naikinamieji terminai. Kadangi ieškovas pagrindinį reikalavimą dėl nuostolių priteisimo pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą, senaties terminas pasibaigė ir papildomiems reikalavimams, susijusiems su laidavimu. Nutraukus lizingo sutartis, pasibaigė ir pagrindinė prievolė, kylanti iš lizingo sutarčių, taip pat pasibaigė pagrindas reikalauti vykdyti lizingo sutartis, t. y. mokėti lizingo įmokas. Teismas nepagrįstai Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą vertina kaip neterminuotą laidavimą, laidavimą siedamas vien tik su laidavimu už šalutinę (o ne pagrindinę) prievolę. Apelianto suteiktas laidavimas (jei jis ir būtų galiojantis) yra pasibaigęs suėjus naikinamajam terminui, kuris yra prievolės pabaigos sąlyga (CK 6.124 str., 6.88 str.), o ieškovas pareiškė reikalavimus laiduotojams po laidavimo pabaigos. Laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas) turi būti nustatoma pagal pagrindinę prievolę, už kurią laiduojama, o ne pagal šalutinę. Perleidimo sutarties 4.2 punkte įtvirtintas laidavimas dėl Perleidimo sutarties ir lizingo sutarčių vykdymo. Taigi šiuo atveju pagrindinė prievolė, už kurią buvo laiduota yra lizingo įmokų mokėjimas pagal lizingo sutartis. Visos kitos prievolės, už kurias laiduojama (įskaitant nuostolių atlyginimą) yra papildomos (šalutinės prievolės). Tai, kad į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų (šalutinių prievolių) užtikrinimas, numatyta CK 6.78 straipsnio 3 dalyje, tačiau CK nuostatų perkėlimas į Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą, nuostolių atlyginimo nedaro pagrindine prievole. Be to, faktas, kad ieškovas pareiškė ieškinį apeliantui, kaip laiduotojui tik dėl šalutinės prievolės (nuostolių atlyginimo) esmės nekeičia ir šalutinė prievolė netampa pagrindine. Tai, kad pagrindinė prievolė, už kurią laiduota (Perleidimo sutarties 4.2 p.), yra ne nuostolių atlyginimas, o lizingo įmokų mokėjimas patvirtina ir ieškovo apeliantui pateikta pretenzija. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktu buvo susitarta dėl laidavimo pabaigos netaikymo, suėjus CK 6.88 straipsnyje ir 6.89 straipsnyje nustatytiems terminams. Tokio susitarimo su apeliantu ieškovas sudaręs nebuvo. Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3 K-3-261/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Ieškiniai laiduotojui dėl papildomų prievolių, kurios užtikrintos laidavimu, galėjo būti pareikšti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo užtikrintos pagrindinės prievolės (lizingo įmokų mokėjimo) įvykdymo galutinio termino pabaigos (CK 1.135 str., 6.78 str. 3 d., j 6 81 str. 2 d., 6.88 str. 1 d.). Teismo nurodyta kasacinio teismo praktika negali būti taikoma, nes skiriasi šios ir nurodytų bylų ratio decidendi.

224. Teismas objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, susijusių su pagrindinio skolininko UAB „Tinexa“ prievolių įvykdymu, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pagrindinis skolininkas neįvykdė savo prievolių, už kurias esą laidavo apeliantas. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (196-206 b. l.) yra parengti ieškovo, todėl vadovaujantis vien tik šiais subjektyviais įrodymais negalima daryti išvados apie UAB „Tinexa” įsipareigojimų įvykdymą ar neįvykdymą. Ieškovo atstovės paaiškinimai nėra objektyvūs, nes ieškovas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Ieškovo pateiktuose dokumentuose matyti, kad UAB „Tinexa” ieškovui yra sumokėjusi daugiau nei 600 000 Lt sumą. Tuo tarpu iš apelianto reikalaujama mažesnės sumos. Todėl yra labiau tikėtina, kad UAB „Tinexa” pagal lizingo sutartis, už kurias esą laidavo apeliantas, yra atsiskaičiusi. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo nuostolių dydžio rėmėsi BUAB „Tinexa“ bankroto byloje patvirtintu 661 288,06 Lt kreditiniu reikalavimu, tačiau nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai negali būti prilyginama teismo sprendimui išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl tokia teismo nutartis negali turėti res judicata galios ir būti įrodymu šioje byloje. Aplinkybes, kad pagrindinis skolininkas neįvykdė prievolių turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Tačiau įrodymų, kurie tikrai įrodytų ieškovo nurodytas aplinkybes, ieškovas nepateikė. Tuo tarpu įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovui būtų nepagrįstas, nes atsakovas objektyviai neturi ir negali turėti duomenų apie pagrindinės prievolės šalių pareigų vykdymą ar nevykdymą.

235. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos apskaičiuojant lizingo davėjo nuostolius lizingo sutarčių pažeidimo atveju ir neteisingai konstatavo, kad ieškovas patyrė nuostolių. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko balansinės vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K.-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K.-3-472/2012). Taigi turi būti vertinama lizingo dalyko vertė, o ne pardavimo kaina. Vadovaujantis nurodyta teismų praktika, šioje byloje nuostoliais, kuriuos esą turėtų atlyginti apeliantas, galėtų būti pripažįstama tik suma lygi skirtumui, kuris gaunamas iš vilkikų ir puspriekabių rinkos kainos atėmus jų likutines vertes, t. y. likusias nesumokėtas lizingo įmokas (nesumokėtos įmokos yra tai, ką lizingo gavėjas būtų gavęs tinkamai įvykdžius lizingo sutartis). Skaičiuojant nuostolius pagal teismų praktikos taisykles, ieškovas šioje byloje nepatyrė jokių nuostolių. Priešingai, vertinant transporto priemones rinkos kainomis ieškovas gavo 9 075,88 Lt naudą. Lizingo turto bendra rinkos vertė (be PVM) jo pardavimo metu buvo 282 504 Lt. Tuo tarpu ieškovas nurodo (byloje nėra įrodymų, kokias sumas ieškovas gavo), kad turtą pardavė tik už 148 902 Lt (be PVM). Taigi ieškovas turtą pardavė 133 602 Lt mažesne kaina, nei rinkos kaina. Tai rodo, kad ieškovas elgėsi itin nerūpestingai, nedėjo jokių pastangų, jog turtas būtų parduotas bent artima rinkos kaina. Reikšdamas ieškinį atsakovui ieškovas nepagrįstai nori pasipelnyti atsakovo sąskaita ir gauti sumas, kurių negavo dėl savo kaltės už per mažą kainą parduodamas turtą.

246. Teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai motyvavo sprendimą, nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su turto rinkos kaina ir greito pardavimo kaina. Ieškovas nurodydamas, kad patyrė nuostolius, turi įrodyti jų dydį (CPK 178). Tuo tarpu teismas nepagrįstai atsakovui perkėlė pareigą paneigti ieškovo nuostolių egzistavimą. Teismas, vadovaudamasis vien tik transporto priemonių pardavimo kaina vertino, kad tai yra rinkos kaina. Tačiau teismas ignoravo ieškovo pateiktus preliminarius vertinimus, kur transporto priemonės įvertintos didesne kaina, nei juos buvo parduotos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad rinkos kaina, pagal kurią apskaičiuojami nuostoliai nustatoma atliekant turto vertinimą. Tačiau ieškovas nepateikė tokių vertinimų. Turto rinkos kainų dydį įrodo atsiliepimo į pradinį ieškinį priedai. Faktą, kad ieškovas puspriekabes ir vilkikus pardavė už akivaizdžiai nepagrįstai mažesnę, nei rinkos kainą, patvirtinta ir apelianto parduoto vilkiko kaina panašiu laikotarpiu. Turto vertinimo atlikti ne retrospektyviniu būdu nebuvo įmanoma dėl to, kad vertinimas buvo atliktas jau praėjus daug laiko po turto pardavimo. Teismas, nurodydamas, kad vertinamas turtas turi būti apžiūrėtas, vadovavosi negaliojančiu teisės aktu (turto vertinimo metodika). Pažymi, kad ieškovo pasiūlymas apeliantui išpirkti lizinguojamą turtą neįpareigojo rūpintis turto pardavimu. Teismo argumentai, kad parduodant už mažesnę kainą buvo išvengta komisinio mokesčio, saugojimo, nepaneigia pareigos turtą parduoti už rinkos kainą. Ieškovas nurodo, kad vilkikų Scania pardavimo yra 64 998,96 Lt (lizingo sutartis Nr. LT027672) ir 53 863,68 Lt (lizingo sutartis Nr. LT027673). Kaip matyti iš Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LTQ64515PPS, vilkikų Scania kaip atskirų turto vienetų pardavimo kainos buvo 100 000 Lt ir 82 867 Lt. Iš ieškovo 2012-09-12 parengiamojo posėdžio metu pateiktų preliminarių išvadų dėl transporto priemonių verčių matyti, kad ieškovo nurodytos sumos (64 998,96 Lt ir 53 863,68 Lt) yra greito pardavimo kainos, o ne rinkos kainos). Tuo tarpu sumos, ieškovo sutartos ir nurodytos Pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. LT064515PPS, t. y. 100 000 Lt ir 82 867 Lt yra transporto priemonių rinkos kainos pagal ieškovo pateiktas preliminarias išvadas (tačiau ne pagal išsamų vertinimą, atliktą turto vertintojų). Taigi net ir pagal paties ieškovo preliminarius vertinimus ir sutartas rinkos kainas ieškovo nuostoliai, kuriuos prašoma priteisti iš apelianto būtų tik 60 521,56 Lt, o ne 124 526,12 Lt. Jeigu ieškovas teikia pirkėjams nuolaidas ir turtą parduoda už greito pardavimo kainą, tai jis turėtų prisiimti visas su tuo susijusias pasekmes.

25Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

261. Dėl ieškinio senaties termino pabaigos. Ieškovas nesutinka su apelianto pozicija, kad trijų metų ieškinio senaties terminas prasideda nuo ginčo lizingo sutarčių nutraukimo momento (2009-04-07). Ieškovas, 2009-04-07 nutraukęs lizingo sutartis žinojo tik skolininko debitorinį įsiskolinimą (nesumokėtus mokėjimus pagal lizingo sutarčių įmokų grafiką bei delspinigius). Ginčo turtas buvo grąžintas vėliau (2009-07-03, 2009-07-16, 2009-08-10, 2009-09-14), kai tuo tarpu turėjo būti grąžintas 2009-04-21. Tik nuo turto grąžinimo ieškovas galėjo organizuoti jo realizavimą ir tik pardavęs jį galėjo žinoti realiai patirtą nuostolių sumą. Todėl tik nuo vėliausiai parduoto ginčo turto sandorio datos ieškovas galėjo sužinoti apie patirto nuostolio dydį. Lizingo davėjo nuostoliais laikomos visos sumos, kurias lizingo davėjas turėjo gauti pagal lizingo sutartį. Šioje byloje ieškovas reiškė ieškinį dėl nuostolio iš turto pardavimo atlyginimo, o ne dėl likutinės vertės dydžio, todėl ir skiriasi ieškinio senaties skaičiavimo momentas.

272. Dėl laidavimo negaliojimas suklydus (dėl priešieškinio). Apeliantas, prieš sudarydamas Teisų ir pareigų perleidimo sutartį, privalėjo atidžiai įvertinti savo finansines galimybes, sutarties turinį, sąlygas, teisines pasekmes ir sutartį sudaryti tik tuo atveju, jeigu galės įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus. Jei atsakovas nusprendė sudaryti sutartį gerai neįsigilinęs į visas jos sąlygas ar jam nepriimtinomis sąlygomis, tai apeliantas elgėsi neatsakingai ir nerūpestingai, todėl privalo prisiimti tokio elgesio pasekmes. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Perleidimo sutartimi apeliantas perleido teises ir pareigas, kylančias iš lizingo sutarčių.

283. Vertinant trišalę sutartį lingvistiniu aspektu, joje nėra vartojamos skolos perkėlimo ir skolos perėmimo formuluotės, todėl nėra pagrindo Teisų ir pareigų perleidimo sutartį laikyti skolos perkėlimo sutartimi. Pažymi, kad atsakovas su Teisų ir pareigų perleidimo sutartimi taip pat pasirašė keturis priedus, todėl negalėjo suklysti net penkis kartus. Atsakovo nurodyta aplinkybė dėl siurprizinės sutarties sąlygos nesudaro pagrindo konstatuoti suklydimo faktą. Nagrinėjamu atveju, Teisų ir pareigų perleidimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti lizingo davėją, kad suteikta paskola bus grąžinta. Pagal lizingo sutartis prievolės nėra tinkamai įvykdytos, todėl įsipareigojimai pagal Teisų ir pareigų perleidimo sutartį galios iki visų prievolių įvykdymo pagal lizingo sutartis. Todėl visos įvardintos aplinkybės sudaro pagrindą kilti atsakovo civilinei atsakomybei. Pažymi, kad apeliantas turėjo teisę derėtis dėl sutarčių sąlygų, taip pat atsisakyti jas sudaryti.

294. Dėl laidavimo pabaigos. Skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės pabaigos, kadangi prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 str. 1 d.). Aplinkybė, kad lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl kliento padaryto esminio pažeidimo nereiškia, jog pasibaigė prievolė. Pagal CK 6.78 straipsnį į pagrindinės prievolės užtikrinimą įeina ir papildomų (šalutinių prievolių) užtikrinimas. Nagrinėjamu atveju, šalys teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktu susitarė ir dėl tokių prievolių (nuostolių atlyginimo) užtikrinimo. Pagal CK 6.221 straipsnio 2 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo. Pažymi, kad Teisų ir pareigų perleidimo sutartimi užtikrinamas prievolės įvykdymas, o ne pati prievolė, todėl lizingo sutarčių nutraukimas nesąlygojo prievolės pasibaigimo, o lėmė tik sutartinių santykių tarp lizingo bendrovės ir kliento pabaigą. Kadangi pagrindinis skolininkas iki šiol nėra įvykdęs savo prievolių, tai laidavimas nepasibaigęs ir ieškovas neturėjo pareigos per tris mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo pareikšti ieškinį laiduotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009, 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011).

305. Dėl ieškovo nuostolių. Lizingo bendrovė prieš parduodama jai nuosavybės teise priklausantį turtą neturi imperatyvaus reikalavimo dėl turto įvertinimo atlikimo ir neprivalo atlikti nepriklausomo turto vertinimo. Visiems žinoma, kad tiek nekilnojamojo turto, tiek transporto priemonių nustatytos rinkos vertės ženkliai skiriasi nuo kainų už kurias tas turtas realiai yra parduodamas. Taigi, ne visada pavyksta turtą parduoti už tokią kainą, kokią norima, todėl negalima vadovautis nustatyta turto rinkos verte. Net ir atlikus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantį turto vertinimą negalima būtų teigti, jog turtas būtinai būtų parduotas už vertintojo nustatytą kainą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-44/2012). Atsakovo pateikta konsultacija vertintina kaip nepakankamai susijusi su nagrinėjama civiline byla, kadangi ji parengta ne dėl konkretaus ginčo objekto - ginčo turto. Be to, ir pačioje konsultacijoje nurodyta, kad ji yra informacinio pobūdžio ir neatitinka nustatytų turto vertinimo dokumentų turinio ir formos. Pažymi, kad atsakovas taip pat galėjo ieškoti turto pirkėjo ir tokiu būdu išvengti nuostolio iš turto pardavimo. Lizingo bendrovė yra suinteresuota parduoti turtą kaip įmanoma didesne kaina, nes kitu atveju, patirtą nuostolį iš turto pardavimo reikia išsiieškoti iš su finansiniais sunkumais susiduriančio kliento. Pasikeitus ekonominei situacijai lizinguojamo turto paklausa sumažėjo, o tai įtakojo ir ginčo turto pardavimo kainas. Kainą lėmė taip pat ir turto priėmimo-perdavimo akte nurodyti daugybiniai turto defektai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie turto realizavimo kainą, kad turtas galėjo būti realizuotas brangiau negu jį realizavo ieškovas, todėl negalima teigti, kad turto pardavimo kaina neatitiko ekonomiškumo kriterijaus. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius (CK 6.63 str. 2 d.). Tai yra tęstinė pareiga ir atlyginami turi būti ne tik tie nuostoliai, kurie buvo aiškūs prievolės pažeidimo momentu, bet ir visi vėliau paaiškėję nuostoliai.

31IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

33Byloje kilęs ginčas dėl apelianto (laiduotojo) pareigos įvykdyti ieškovui (kreditoriui) laidavimu prisiimtus įsipareigojimus atsakyti kreditoriui (ieškovui) už pagrindinio skolininko BUAB „Tinexa“ neįvykdytas prievoles, kildinamas iš Lizingo sutarčių. Laiduotojas IĮ „Sadema“ apeliacinį skundą grindžia netinkamu CK 1.90 straipsnio nuostatų taikymu ir aiškinimu, atsakovui IĮ „Sadema“ reiškiant reikalavimą pripažinti atsakovo laidavimą už pagrindinio skolininko BUAB „Tinexa“ prievoles pagal Lizingo sutartis negaliojančiu dėl suklydimo; netinkamu teisės normų aiškinimu dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo, laidavimo pabaigos, pagrindinio skolininko prievolių neįvykdymo fakto ir nuostolio dydžio apskaičiavimo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo suformuluotus pagrindus.

34Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.76 str.), kuriuo kreditoriui papildomai garantuojama, kad jo reikalavimas bus patenkintas. CK 6.81 straipsnis nustato laiduotojo solidarią atsakomybę. Todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu (skolininkas ir laiduotojas) kartu arba skyrium. Laiduotojui tenka pareiga atsakyti kreditoriui už skolininką, kai šis neįvykdo savo subjektinės pareigos prievolėje, t. y. įvykdyti sutartį visa apimtimi, jei laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.81 str. 3 d.).

35Dėl laidavimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.).

36Šioje byloje Lizingo bendrovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš trečiojo asmens UAB „Tinexa“ laiduotų (atsakovų) IĮ „Sadema“ ir T. D. nuostolius dėl Lizingo sutarčių nutraukimo ir lizinguoto turto pardavimo. Atsakovas IĮ „Sadema“ nesutinka su Lizingo bendrovės reikalavimu nurodydamas, kad savo teises ir pareigas, kylančias iš 2006-01-18, 2006-02-09 Lizingo sutarčių Nr. LT027672, LT027673, LT028438, LT028439 2008-10-28 Teisių ir pareigų perleidimo sutartimi perleido trečiajam asmeniui UAB „Tinexa“ ir neketino laiduoti už UAB „Tinexa“, todėl atsakovui IĮ „Sadema“ Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje numatyta laidavimo sąlyga yra siurprizinė. Atsakovas IĮ „Sadema“ priešieškiniu prašė pripažinti šią sąlygą negaliojančia vadovaujantis CK 1.90 (dėl suklydimo) straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį atsakovo reikalavimą konstatavęs, kad IĮ „Sadema“ yra patyręs rinkos dalyvis, turintis sandorių sudarymo patirtį, turėjo galimybę susipažinti su Teisių ir pareigų perleidimo sutarties sąlygomis, todėl laikė, jog atsakovas neįrodė CK 1.90 straipsnio sąlygų egzistavimo. Apeliantas kvestionuodamas šias pirmosios instancijos teismo išvadas teigia, jog apeliantas suklydo dėl Teisių ir pareigų perleidimo sutarties (jos dalies) pobūdžio (esmės) ir jos turinio. Apelianto valią sudaryti skolos perkėlimo sutartį įrodo Perleidimo sutarties pavadinimas, taip pat turto perdavimas; perduodamų teisių ir pareigų prisiėmimas, turto perėmimas, įsipareigojimas tinkamai vykdyti perimtas prievoles. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas siekė sudaryti ne skolos perkėlimo, o kokią nors kitą sutartį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

37CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

38Byloje nustatyta, kad 2008-10-28 ieškovas ir atsakovas IĮ „Sadema“ sudarė Teisių ir pareigų perleidimo sutartį (1 t., 57 b. l.), kuria atsakovas IĮ „Sadema“ trečiajam asmeniui perdavė visas iš pirmiau minėtų Lizingo sutarčių, sudarytų su atsakovu IĮ „Sadema“, jam atsiradusias teises ir pareigas. Šios sutarties pagrindu transporto priemonės buvo perduotos naujajam lizingo gavėjui UAB „Tinexa“ (1 t., 59-62 b. l.). Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje 4.2 punktu atsakovas IĮ „Sadema“ įsipareigojo atsakyti (laidavo) lizingo bendrovei, jeigu naujasis lizingo gavėjas neįvykdys visos Sutarties ar jos dalies, Lizingo sutarčių ar jos dalių, kaip solidarusis skolininkas (ta pačia apimtimi, kaip ir naujasis lizingo gavėjas, už palūkanų ir netesybų sumokėjimą, bei už nuostolių atlyginimą). Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje šalys numatė, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia visos juo užtikrintos prievolės, ir nepriklausomai nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks. Taigi, nagrinėjamu atveju Teisių ir pareigų perleidimo sutarties sąlygos atitiko kelių CK reglamentuojamų sutarčių rūšis, minėtos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl sprendžiant dėl atsakovo IĮ „Sadema“ prievolių, kylančių iš Teisių ir pareigų perleidimo sutarties, turi būti vadovaujamasi minėtos sutarties nuostatomis.

39Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, jog šalies elgesys kaip suklydimas gali būti kvalifikuojamas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378, 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, ir kt.).

40Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009, 2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514, ir kt.).

41Apelianto teigimu, suklydimą lėmė Teisių ir pareigų perleidimo sutarties (jos dalies) pobūdis (esmė) ir jos turinys. Apelianto valią sudaryti skolos perkėlimo sutartį įrodo Perleidimo sutarties pavadinimas, taip pat turto perdavimas; perduodamų teisių ir pareigų prisiėmimas, turto perėmimas, įsipareigojimas tinkamai vykdyti perimtas prievoles. Be to, visos esminės pareigos buvo išdėstytos Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 2 ir 3 punktuose. Tuo tarpu nuostatos dėl laidavimo perkeltos į atskirą papunktį ir į kitą vietą, todėl nebuvo galima protingai tikėtis, kad labai svarbi sutarties sąlyga, lemianti papildomų apelianto įsipareigojimų atsiradimą ir iš esmės keičianti Teisių ir pareigų perleidimo sutarties esmę bus nustatyta sutarties pabaigoje. Apeliantas buvo skubinamas pasirašyti Teisių ir pareigų perleidimo sutartį, todėl neturėjo galimybės išsamiai susipažinti su minėtos sutarties sąlygomis, be to buvo nepasiėmęs akinių.

42Teisėjų kolegija kritiškai vertina šiuos apelianto argumentus. Teisių ir pareigų perleidimo sutartį sudaro vos aštuoni punktai ir nepilni du puslapiai. Minėtoje Sutartyje nurodytos Sutarties šalys – Lizingo davėjas, Lizingo gavėjas ir naujasis Lizingo gavėjas; perleidžiamas turtas; lizingo gavėjo ir naujojo lizingo gavėjo prievolės, aptartas Sutarties galiojimo laikas. Lizingo gavėjo IĮ „Sadema“ pareigos, taip pat ir laidavimas aptartas Sutarties 4 punkte. Visos Sutarties šriftas vienodo dydžio, formuluotės trumpos ir aiškios. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog IĮ „Sadema“ atstovui buvo sudarytos kliūtys tinkamai susipažinti su sutarties sąlygomis. Be to, atsakovo IĮ „Sadema“ atstovas, laikydamas, kad neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su Sutarties sąlygomis, turėjo galimybę įvertinti sutarties turinį ir vėliau, tačiau Teisių ir pareigų perleidimo sutarties laidavimo sąlygą ginčija tik tuomet, kai Lizingo bendrovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš laiduotojų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas IĮ „Sadema“ yra patyręs rinkos dalyvis. Juridinių asmenų registro duomenimis, IĮ „Sadema“ atstovavęs A. M., taip pat buvo ir UAB „Aminex“ akcininkas, todėl akivaizdu, jog turėjo sandorių sudarymo patirtį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovas IĮ „Sadema“ suklydo dėl Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje numatytos laidavimo sąlygos.

43Apeliantas pažymi, kad laidavimo sąlygos įtraukimas į Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punktą neatitinka laidavimo sutarčių sudarymo praktikos. Ieškovas įtraukdamas laidavimo sąlygas į Teisių ir pareigų perleidimo sutartį, o ne pateikdamas atskirą laidavimo sutartį elgėsi nesąžiningai, sąmoningai suklaidino apeliantą ir veikė jo nenaudai. Apeliantą taip pat suklaidino faktas, kad atsakovas T. D., laiduodamas už UAB „Tinexa“ įsipareigojimus pagal tas pačias lizingo sutartis, pasirašė atskirą laidavimo sutartį. Tai leido pagrįstai tikėtis, kad ieškovas siekdamas, jog apeliantas laiduotų už UAB „Tinexa“, pateiks atskirą laidavimo sutartį.

44Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl jo suklaidinimo, pažymi, kad vertinant ar buvo priešingos šalies suklaidinimas ar apgaulė siekiant sudaryti sandorį, turi būti vertinama, ar Lizingo bendrovė, kaip ginčijamos Sutarties sąlygos šalis atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti IĮ „Sadema“), dėl kurių apeliantas buvo paskatintas sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo manyti, kad Lizingo bendrovė atliko kokius nors tyčinius veiksmus ar slėpė nuo apelianto Sutarties sąlygas. Be to, apeliantas prieš apsispręsdamas dėl ginčo sandorio sudarymo turėjo vadovautis ne tik Lizingo bendrovės jam pateikta informacija apie Sutarties sąlygas, bet ir pats imtis aktyvių veiksmų, siekiant gauti, jo manymu, sandorio sudarymui esminę informaciją, tačiau šia teise nepasinaudojo, prisiimdamas savo neveiklumo sąlygotą riziką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju negalima pateisinti šalies suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011).

45Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Civilinio kodekso 1.90 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, reikšmingus sandorių sudarymui, jis detaliai išanalizavo sandorių pasirašymo aplinkybes, ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijama laidavimo sąlyga buvo priimta suklydus.

46Apelianto teigimu, teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios numato, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai remiasi šiomis CK nuostatomis, kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog Teisių ir pareigų perleidimo sutarties sąlygos buvo standartinės. Nagrinėjamu atveju atsakovas IĮ „Sadema“ dėl finansinių sunkumų buvo suinteresuotas Teisių ir pareigų perleidimo sutarties sudarymu, todėl negalima laikyti, jog šios Sutarties sąlygos buvo pasiūlytos išimtinai Lizingos bendrovės ir nebuvo aptartos su apeliantu.

47Dėl ieškinio senaties.

48Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas nepagrįstai netaikytu ieškinio senaties terminu. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo Lizingo sutarčių nutraukimo dienos, nes nuo šios dienos ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik realizavęs lizinguojamą turtą, kadangi tik tuomet sužinojo apie patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

49Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra svarbus sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl, esant prašymui taikyti ieškinio senatį, būtina nustatyti, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises. Remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

50Nagrinėjamu atveju Lizingo sutartys nutrauktos 2009-04-07. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl nuostolio iš turto pardavimo atlyginimo. Civilinėje byloje Lizingo sutarčių nutraukimas nebuvo ginčijamas, todėl laikytina, kad minėtos Lizingo sutartys buvo nutrauktos teisėtai ir pagrįstai, o ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutartinius santykius pažeidusios šalies kaltės. Pažymėtina, kad minėtų Lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo dieną, ieškovas žinojo kokia suma sudaro skolą, tačiau negalėjo žinoti kokius nuostolius jis patirs parduodamas lizinguojamą turtą ir kokias papildomas išlaidas jis turės ir ar apskritai nuostolių bus patirta (galima situacija, kad pardavus lizinguotą turtą patiriamas ne nuostolis, bet netgi gaunamas pelnas). Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžią reikia sieti su konkrečiu momentu, kuomet paaiškėja nuostolių atsiradimo faktas ir dydis. Byloje nustatyta, kad lizinguojamas turtas Lizingo bendrovei turėjo būti grąžintas 2009-04-21, tuo tarpu buvo perduotas tik 2009-07-03, 2009-07-16, 2009-08-10, 2009-09-14. Susigrąžinus turtą, šis turtas buvo realizuotas 2009-09-14, 2010-03-24 ir 2010-06-04. Vadovaujantis ekonomiškumo ir protingumo principais, tokiu atveju teismui reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo reiškiamas vienu ieškiniu, dėl to ieškovas nuo vėliausiai realizuoto turto dienos galėjo sužinoti turėtų nuostolių dydį. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyto sutrumpinto trijų metų ieškinio senaties termino reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.

51Dėl laidavimo pabaigos.

52Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą įtvirtinta CK 6.87 straipsnio 1 dalyje – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar ne laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (CK 6.88, 6.89 str.).

53Apeliantas, vadovaudamasis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi laiko laidavimą pasibaigusiu, o ieškinį pareikštu praleidus 3 mėnesių terminą.

54CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Taigi, CK6.88 straipsnio nuostatos yra taikomos terminuotam laidavimui. Kasacinis teismas, aiškindamas minėtą CK 6.88 straipsnio nuostatą yra nurodęs, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminuotas laidavimas, kai laiduojama tik tam tikram laikui arba laiduojama už terminuotos prievolės įvykdymą; 2 dalyje – terminuotu laidavimu užtikrinama būsima prievolė, t. y. laidavimas su atidedamąja sąlyga. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai kreditavimo ar lizingo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, 2013. m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013 ).

55Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punkte šalys numatė, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia visos juo užtikrintos prievolės, ir nepriklausomai nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks. Nagrinėjamu atveju Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje buvo numatyta neterminuoto laidavimo sąlyga, kadangi šalys susitarė, jog laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigs tik tuomet, kai baigsis juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Dėl to, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad laidavimas nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs.

56Dėl pagrindinio skolininko prievolių neįvykdymo.

57Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagrindinis skolininkas neįvykdė savo prievolių, už kurias laidavo apeliantas. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (1 t., 196-206 b. l.) yra parengti ieškovo, todėl vadovaujantis vien tik šiais subjektyviais įrodymais negalima daryti išvados apie BUAB „Tinexa” įsipareigojimų įvykdymą ar neįvykdymą.

58Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko deklaratyviais, kadangi ieškovo siųsti pranešimai pagrindiniam skolininkui ir laiduotojui liudija, kad pagrindinis skolininkas nevykdė prievolių pagal Lizingo ir Teisių ir pareigų perleidimo sutartis, todėl Lizingo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos. Pagrindinis skolininkas grąžino Lizingo bendrovei lizinguojamą turtą, kuris buvo realizuotas. Byloje dalyvaujantis trečiuoju asmeniu pagrindinis skolininkas neginčija ieškovo reikalavimų dydžio. Pagrindiniam skolininkui iškėlus bankroto bylą, ieškovo kreditinis reikalavimas patvirtintas BUAB „Tinexa“ bankroto byloje, remiantis tiek pagrindinio skolininko, tiek Lizingo bendrovės pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog ieškovo reikalavimas yra abejotinas.

59Dėl nuostolių dydžio.

60CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį ir per kreditoriaus papildomai nustatytą terminą pažeidimo neištaiso, lizingo davėjas gali pasirinkti vieną iš dviejų savo pažeistų teisių gynimo būdų, t. y. jis turi teisę arba reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

61Pirmiau minėta, kad 2008-10-28 Teisių ir pareigų perleidimo sutartimi Lizingo gavėjas IĮ „Sadema“ naujajam Lizingo gavėjui UAB „Tinexa“ perleido visas iš Lizingo sutarčių atsiradusias teises ir pareigas. Lizingo sutartimis šalys buvo sureguliavusios tarpusavio atsakomybę, kai sutartis nutraukiama dėl vienos jų įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo. Pagal teisių ir pareigų pagal lizingo sutarties 4.2 punktą atsakovas IĮ „Sadema“ įsipareigojo atsakyti (laidavo) Lizingo bendrovei, jeigu naujasis Lizingo gavėjas neįvykdys visos Sutarties ar jos dalies, Lizingo sutarčių ar jos dalių, kaip solidarusis skolininkas (ta pačia apimtimi, kaip ir naujasis Lizingo gavėjas, už palūkanų ir netesybų sumokėjimą bei nuostolių atlyginimą pagal Lizingo sutartis). Teisių ir pareigų perleidimo sutartimi šalys numatė, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia visos juo užtikrintos prievolės, ir nepriklausomai nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks. Pagal Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3 punktą ir CK 6.574 straipsnį, kai Lizingo sutartis nutraukta, Lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš Lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu Lizingo gavėjas butų tinkamai įvykdęs sutartį. Nuostolių sampratos Lizingo sutartyse nepateiktos, todėl sprendžiant, kas šiuo atveju laikytina ieškovo nuostoliais, atsižvelgtina į CK 6.249 straipsnio nuostatas, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (1 dalis); be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (4 dalis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 str. 1 d.). Šiuo atveju nei įstatyme, nei šalių Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje nenustatyta sąlygų, ribojančių laiduoto IĮ „Sadema“ atsakomybę pagrindinio skolininko Lizingo sutarčių pažeidimo atveju. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas turi teisę reikalauti priteisti visų jo patirtų nuostolių, kurie atitinka CK 6.249 straipsnyje pateiktus kriterijus, atlyginimą.

62Ieškovo teigimu, dėl sutarties nutraukimo Lizingo bendrovė patyrė nuostolių dėl neišpirktos turto vertės ir jo pardavimo kainos skirtumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl nuostolių dydžio yra pagrįstas. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos apskaičiuojant Lizingo davėjo nuostolius, kadangi lizinguotas turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Šiuos argumentus įrodinėjo Kilnojamojo turto vertinimo ataskaita.

63Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai Lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė Lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio Lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).

64Iš bylos medžiagos matyti, kad Lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus Lizingo sutartis ir realizavus susigrąžinta lizinguotą turtą ieškovas patyrė 124 526,12 Lt nuostolį pagal Lizingo sutartis Nr. LT027672, LT027673, LT028438, LT028439. Kreditoriaus kaltė dėl nuostolių atsiradimo nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti skolininkas (CK 6.248 str.). Pirmiau minėta, kad turto vertinimo ar ekspertizės išvadoje nurodyta kaina nereiškia, kad visais atvejais daiktas gali būti parduotas už nustatytą kainą. Iš bylos medžiagos matyti, kad susigražintas turtas buvo realizuotas tik po dviejų mėnesių. Tuo tarpu, apeliantas teigdamas, jog turtą buvo galima realizuoti už ženkliai didesnę kainą, visiškai nesidomėjo ir nusišalino nuo šio proceso, nors kaip teigia gerai pažįsta transporto priemonių (vilkikų) rinką, o taip pat pripažįsta, jog jam buvo siūloma perimti lizinguotą turtą už tam tikrą (aukštesnę) kainą, tačiau apeliantas tokį pasiūlymą laikė nepriimtinu, nors turėjo galimybę vėliau realizuoti tokį turtą, patiriant mažiau nuostolių. Pažymėtina, kad reali turto pardavimo kaina priklauso nuo to, ar gali atsirasti potencialių turto pirkėjų, o tikroji turto kaina nustatoma tik sudarius tokio turto pirkimo-pardavimo sandorį. Tokia išvada atitinka tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto rinkos vertę (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 d., 5 str.), tiek teismų praktikoje suformuluotas nuostatas apie tikrąją turto pardavimo kainą tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ir kt.).

65Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog po lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjui tenka pareiga imtis priemonių mažinti lizingo gavėjui tenkančius nuostolius, ir tai atlikti realizuojant turtą komerciškai pagrįstu būdu per protingą laiką (CK 6.38 str., 6.200 str., 6.248 str.) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ir kt.). Todėl tokie ieškovo veiksmai negali būti laikomi nesąžiningais ir pažeidžiančiais apelianto interesus. Be to, ieškovo, kaip Lizingo bendrovės, pagrindinė veikla yra lizinguoti turtą, o ne jį pardavinėti. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad apeliantas ar kiti asmenys pageidavo pirkti vilkikus už didesnę kainą nei kad jie buvo parduoti, todėl tikėtina, jog vilkikų pardavimo kaina atitiko tikrąją ir realią rinkos kainą, buvusią jų pardavimo metu. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas neįrodė, kad kaina būtų aiškiai per maža ar neatitiktų protingumo kriterijų (CK 6.313 str. 4 d.), dėl šios priežasties negalima laikyti, jog Lizingo bendrovės nuostoliai nepagrįsti.

66Kiti apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

67Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino bei pritaikė materialines ir procesines teisės normas, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) taip pat nenustatyta, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

68Dėl bylinėjimosi išlaidų.

69Apeliacinės instancijos teismas apeliantui priėmė nepalankų procesinį sprendimą, todėl apeliantui turėtos atstovavimo išlaidos iš ieškovo nepriteisiamos (CPK 93 str.).

70Lietuvos apeliacinio teismo, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

71Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti: 1) iš... 5. Reikalavimus grindė su trečiuoju asmeniu UAB „Tinexa“ 2008-02-12 ir... 6. Atsakovas IĮ „Sadema“ atsiliepimu prašė taikyti trejų metų ieškinio... 7. Atsakovas IĮ „Sadema“ priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia... 8. Ieškovas atsiliepimu prašė priešieškinį atmesti, nurodydamas, kad... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį... 11. Teismas, atsakovo reikalavimą pripažinti Teisių ir pareigų perleidimo... 12. Teismas, įvertinęs sutarties turinį ir pavadinimą konstatavo, kad nėra... 13. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo ieškovui turtą perdavė tik... 14. Teismas taip pat konstatavo, kad nutraukus lizingo sutartis, prievolė dėl... 15. Teismo vertinimu, atsakovo pateikta vertinimo ataskaita neįrodo bylai svarbių... 16. Įvertinus įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad nutraukus lizingo... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 18. Atsakovas IĮ „Sadema“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 19. 1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties termino pradžią... 20. 2. Teismas nepagrįstai nepripažino laidavimo negaliojančiu dėl suklydimo ir... 21. 3. Teismas nepagrįstai netaikė senaties termino reikalavimams, susijusiems su... 22. 4. Teismas objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, susijusių su pagrindinio... 23. 5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos apskaičiuojant lizingo... 24. 6. Teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai motyvavo sprendimą,... 25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą sprendimą... 26. 1. Dėl ieškinio senaties termino pabaigos. Ieškovas nesutinka su apelianto... 27. 2. Dėl laidavimo negaliojimas suklydus (dėl priešieškinio). Apeliantas,... 28. 3. Vertinant trišalę sutartį lingvistiniu aspektu, joje nėra vartojamos... 29. 4. Dėl laidavimo pabaigos. Skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės... 30. 5. Dėl ieškovo nuostolių. Lizingo bendrovė prieš parduodama jai... 31. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 32. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės... 33. Byloje kilęs ginčas dėl apelianto (laiduotojo) pareigos įvykdyti ieškovui... 34. Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70,... 35. Dėl laidavimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo... 36. Šioje byloje Lizingo bendrovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš... 37. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis... 38. Byloje nustatyta, kad 2008-10-28 ieškovas ir atsakovas IĮ „Sadema“... 39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio... 40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar... 41. Apelianto teigimu, suklydimą lėmė Teisių ir pareigų perleidimo sutarties... 42. Teisėjų kolegija kritiškai vertina šiuos apelianto argumentus. Teisių ir... 43. Apeliantas pažymi, kad laidavimo sąlygos įtraukimas į Teisių ir pareigų... 44. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl jo suklaidinimo,... 45. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo... 46. Apelianto teigimu, teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis,... 47. Dėl ieškinio senaties.... 48. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas nepagrįstai netaikytu ieškinio... 49. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo... 50. Nagrinėjamu atveju Lizingo sutartys nutrauktos 2009-04-07. Ieškovas reiškia... 51. Dėl laidavimo pabaigos.... 52. Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą įtvirtinta CK 6.87... 53. Apeliantas, vadovaudamasis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi laiko laidavimą... 54. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu... 55. Teisių ir pareigų perleidimo sutarties 4.2 punkte šalys numatė, kad... 56. Dėl pagrindinio skolininko prievolių neįvykdymo.... 57. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagrindinis skolininkas... 58. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko deklaratyviais, kadangi... 59. Dėl nuostolių dydžio.... 60. CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš... 61. Pirmiau minėta, kad 2008-10-28 Teisių ir pareigų perleidimo sutartimi... 62. Ieškovo teigimu, dėl sutarties nutraukimo Lizingo bendrovė patyrė... 63. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto rinkos kainos nustatymas,... 64. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus... 65. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog po lizingo... 66. Kiti apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų... 67. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė... 68. Dėl bylinėjimosi išlaidų.... 69. Apeliacinės instancijos teismas apeliantui priėmė nepalankų procesinį... 70. Lietuvos apeliacinio teismo, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 71. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti...