Byla 1A-522-785/2016
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalyje, ir skirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 metams ir 4 mėnesiams

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas), Svetlanos Jurgaitienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, nuteistajam R. R., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalyje, ir skirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 metams ir 4 mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, paskirta R. R. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal 2015 m. lapkričio 6 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

4Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. R. atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. R. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Paskirta R. R. baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas (BK 69 straipsnis), įpareigojant R. R. per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui ( - ) bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

5Civilinio ieškovo ( - ) civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš R. R. 105616,64 Eur (vieną šimtą penkis tūkstančius šešis šimtus šešiolika eurų ir 64 ct) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

6Perkvalifikuota kaltinime R. R. nurodyta veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 207 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo baudžiamoji byla R. R. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

7Teisėjų kolegija.

Nustatė

8

  1. R. R. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą, kad UAB ( - ) gautų kreditą veiklai vykdyti, suorganizavo dokumentų suklastojimą ir ( - ) banko Kauno filialui, esančiam ( - ), per UAB ( - ) direktorius G. K. ir R. R. pateikė suklastotus laidavimo sutarčių dokumentus, tai yra gavęs banko parengtus pasirašyti 2007 m. gruodžio 5 d. laidavimo sutartį Nr. 0307-1345, 2007 m. gruodžio 5 d. laidavimo sutarties Nr. 0307-1345 pakeitimus Nr. 1 ir Nr. 2, suorganizavo juose UAB ( - ) (vėliau įmonė keitė savo pavadinimus į UAB ( - ), UAB ( - )) akcininko J. M. ir jo žmonos R. M. parašų suklastojimą ir po to šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB ( - ) direktoriams G. K. ir R. R., kurie juos pateikė ( - ) bankui dėl 115848,01 Eur (400000 Lt) kredito gavimo. Dėl to, ( - ) bankas, suklastotų laidavimo sutarčių bei jų pakeitimų, kurie yra kredito gavimo ir grąžinimo bankui užtikrinimo pagrindas, su UAB ( - ) (vėliau įmonė keitė savo pavadinimus į UAB ( - ), UAB ( - )), atstovaujamos direktoriaus G. K., 2007 m. gruodžio 5 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. 0370707125224-72, pagal kurią UAB ( - ) gavo 86886,01 Eur (300000 Lt) vertės kreditą, pervedant į bendrovės sąskaitą Nr. ( - ). 2008 m. gruodžio 5 d. tarp banko ( - ) ir UAB ( - ) (vėliau įmonė keitė pavadinimus į UAB ( - ), UAB ( - )), atstovaujamos direktoriaus G. K., buvo pasirašytas 2007 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 0370707125224-72 pakeitimas Nr. 1, pagal kurį UAB ( - ) gavo 28 962 Eur (100000 Lt) vertės kreditą, pervedant į bendrovės sąskaitą Nr. ( - ), o 2009 m. gruodžio 21 d. tarp banko ( - ) ir UAB ( - ) (vėliau įmonė keitė pavadinimą į UAB ( - )), atstovaujamos direktoriaus R. R., buvo pasirašytas 2007 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 0370707125224-72 pakeitimas Nr. 2, pagal kurį UAB ( - ) įkeitė visas apyvartoje esančias prekių atsargas, tokiu būdu UAB ( - ) naudai ( - ) bankui išdavus iš viso 115 848,01 Eur (400000 Lt) kreditą, padarė ( - ) bankui 115848,01 Eur (400 000 Lt) turtinę žalą.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
    1. Apeliantas nesutinka su R. R. paskirta bausme.
      1. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismas, įpareigodamas R. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą. BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad R. R. nuosprendyje aprašytus veiksmus padarė ne vėliau nei 2009 m. gruodžio 21 d. Tarp kitko, aprašomojoje nuosprendžio dalyje motyvuodamas teiginį, kad R. R. veiksmai atitinka BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju šios veikos padarymo diena laikytina 2008 m. gruodžio 5 d., kada buvo pasirašytas kredito sutarties pakeitimas. Taigi R. R. turėjo būti taikomi tie baudžiamieji įstatymai, kurie galiojo 2008 m. gruodžio 5 d. arba 2009 m. gruodžio 21 d.
      2. Nuo 2007 m. liepos 21 d. įsigaliojo BK 75 straipsnio redakcija, kurios 2 dalies 7 punkte buvo nustatyta, jog atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš įstatyme išvardytų įpareigojimų, o kaip vienas iš galimų įpareigojimų buvo numatyta nuteistojo pareiga be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tik nuo 2012 m. liepos 1 d. pradėjo galioti BK 75 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje jau atsirado 8 punktas ir jame nustatyta nuteistojo pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Laikoma, kad naujasis baudžiamasis įstatymas, kuriame buvo užfiksuota nuostata, jog nuteistasis be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo apskritai negali išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, pasunkino nuteisto asmens, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, padėtį. Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas prieštarauja BK 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.
      3. Apeliantas mano, jog situacijos nekeičia aplinkybė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamajame įsakyme buvo įrašyta nuteistojo pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, o Kauno apylinkės teismas už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę subendrino su minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme. BK 63 straipsnio nuostatos rodo, kad yra bendrinamos bausmės, tačiau ne teismo įpareigojimai, kurie nustatomi tada, kai bausmės vykdymas atidedamas. Taigi apylinkės teismas, subendrinęs skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes ir nustatęs galutinę subendrintą bausmę bei nusprendęs jos vykdymą atidėti remiantis BK 75 straipsniu, galėjo nuteistajam skirti tik tokias pareigas, kokios buvo numatytos BK 75 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 1 d.
      4. Nuteistojo gynėjui abejotinas ir teismo sprendimas remiantis BK 69 straipsniu paskirti R. R. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą bei įpareigojimą per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui ( - ) bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Kauno apylinkės teismas visiškai patenkino civilinio ieškovo ( - ) banko civilinį ieškinį ir priteisė pastarajam iš R. R. 105616,64 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas, neparašęs, kokio dydžio turtinę žalą turi atlyginti nuteistasis, faktiškai jį įpareigojo per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui priteistą civilinį ieškinį, nors tokia pareiga baudžiamuosiuose įstatymuose iš viso nenumatyta. Be to, anot civilinio ieškovo atstovės, civilinį ieškinį sudaro ne tik kreditas, bet ir palūkanos, delspinigiai bei bauda, o tai jau nėra nusikalstama veika padaryta tiesioginė žala.
      5. Be to, šiuo metu galiojantis BK 75 straipsnis nenumato, kad teismas galėtų įpareigoti nuteistąjį per teismo nustatytą laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žala. Nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusios BK 75 straipsnio 2 dalies redakcijos 1 punkte buvo nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam įpareigojimą atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tačiau nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojanti BK 75 straipsnio 2 dalies redakcija tokios pareigos nenumato. Tai reiškia, jog naujasis baudžiamasis įstatymas yra palankesnis nuteistajam. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Dėl to naujoji BK 75 straipsnio redakcija turi būti taikoma ir R. R., nors jo veika padaryta tada, kai galiojo BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktas, suteikęs teismui, atidėjusiam bausmės vykdymą, teisę įpareigoti nuteistąjį atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
      6. Apylinkės teismas, nustatydamas nuteistajam pareigą per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui ( - ) bankui nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, pabrėžė, kad tai yra baudžiamojo poveikio priemonė. Dabar galiojančio BK 67 straipsnio 3 dalyje kategoriškai nustatyta, jog kartu su bausme gali būti skiriami uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas. Tokia straipsnio dispozicija rodo, kad nuteisus R. R. terminuoto laisvės atėmimo bausme baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas per teismo nustatytą terminą negalėjo būti paskirta. Toks sprendimas negalėjo būti priimtas ir pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 67 straipsnio nuostatas.
      7. Apeliantas taip pat nurodo, jog BK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turtinės žalos atlyginimą skiria tik tada, kai dėl nusikaltimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai. R. R. nuteistas už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo, kuris yra įrašytas ne BK XXVIII skyriuje, kuriame patalpinti nusikaltimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, bet BK XLIII skyriuje, apimančiame nusikaltimus valdymo tvarkai, susijusius su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu. Šioje byloje bankas turtinę žalą patyrė ne dėl to, jog buvo suklastoti dokumentai, bet todėl, kad paskolą gavusi įmonė, susiklosčius nepalankiai ekonominei situacijai, apie ką teisme paliudijo buvęs banko darbuotojas A. V., liudytojai G. K., R. R., nesugebėjo jos grąžinti kreditą suteikusiam bankui, tačiau tai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, juo labiau kad pats apylinkės teismas sutiko su tuo, jog suklastotų laidavimo sutarčių pateikimu pasireiškusi apgaulė buvo panaudota ne tam, kad suteiktoji paskola būtų pasisavinta, tačiau dėl to, jog bankas suteiktų kreditą, kuris buvo naudojamas bendrovės veikloje. Maža to, byloje nebuvo nustatyta, kad laiduotojai turėjo tiek turto ar pinigų, jog jo būtų užtekę padengti banko nuostolius, jeigu laidavimo sutartys nebūtų buvusios suklastotos.
    2. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu.
      1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje apylinkės teismas nenustatė, jog R. R. būtų padaręs nusikalstamus veiksmus, kurie sukėlė turtinę žalą. Apie tai galima būtų galvoti, jeigu teismas būtų R. R. pripažinęs kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje ar 207 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apylinkės teismas nepripažino R. R. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o baudžiamoji byla dėl kredito gavimo apgaule buvo nutraukta, kadangi suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Apylinkės teismo nuoroda į tai, kad R. R. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuojama į nusikaltimą, numatytą BK 207 straipsnio 1 dalyje, neduoda pagrindo net svarstyti apie galimybę baudžiamajame procese priteisti iš tokio asmens kokį nors žalos atlyginimą, nes byla dėl tokios veikos pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą nutraukta. Taigi teismas priteisė iš R. R. civilinį ieškinį, nors nebuvo nustatyta, kad būtent nuteistojo veiksmais civiliniam ieškovui buvo padaryta turtinė žala. Manoma, kad nėra tiesioginio ar esmingo netiesioginio priežastinio ryšio tarp nusikalstamais pripažintų veiksmų ir bankui atsiradusių neigiamų turtinių padarinių.
      2. Be to, apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į šioje byloje svarbias aplinkybes, susijusias su kreditoriaus elgesiu paskolos suteikimo metu. Apklausti banko darbuotojai V. K., D. T., Z. L. (M.) paaiškino, kad paskolą tvarkantis vadybininkas privalo įsitikinti, jog dokumentus pasirašo būtent tas asmuo, kurio vardas ir pavardė nurodyti pasirašomame dokumente. Tuo tarpu kredito suteikimo reikalus sprendęs ( - ) banko darbuotojas A. V. pripažino, kad banke paruoštas laidavimo sutartis perdavė įmonės vadovui G. K., kuris vėliau tuos dokumentus grąžino pasirašytus. Tai reiškia, jog kreditoriui atstovavęs atsakingas jo darbuotojas sutiko su tuo, kad laidavimo sutartys buvo pasirašytos jam nežinomomis aplinkybėmis, jog tų dokumentų jam matant laiduotojai nepasirašė. Tai reiškia, kad banko atstovo veiksmais arba neveikimu buvo sudarytos sąlygos, jog civilinis ieškovas gavo laidavimo sutartis, kuriose buvo suklastoti laiduotojų parašai. Tokioje situacijoje Kauno apylinkės teismas turėjo vadovautis civiliniuose įstatymuose esančiu principu, pagal kurį privalu atsižvelgti į nukentėjusio asmens kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, jog ne kas nors kitas, tačiau pats bankas sudarė sąlygas, kad kredito įstaigai G. K. pateikė laidavimo sutartis, kuriose buvo suklastoti laiduotojų parašai, o tai vėliau lėmė, jog teismas nepatenkino banko prašymo civilinėje byloje priteisti bendrovės negrąžintus pinigus iš laiduotojų Reginos ir J. M..
    1. Apeliantas nesutinka ir su R. R. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.
      1. Apeliacinio skundo autorius nurodo, kad teismų praktikoje vyrauja nuomonė, jog R. R. inkriminuotas didelės žalos požymis yra vertinamasis. Šiuo atveju nusikalstami veiksmai siejami su vienu iš pagrindinių ir galbūt didžiausiu Lietuvos banku, kuriam kažin ar 115848,01 Eur yra žymi žala, juo labiau kad reali žala yra mažesnė, nes kredito gavėjas dalį paskolos grąžino, mokėjo palūkanas. Dėl to vargu ar šioje byloje yra pagrindas vadovautis teismų praktikoje naudojama nuostata, pagal kurią tais atvejais, kai turtinės žalos piniginės išraiškos dydis viršija 150 MGL, atsiranda galimybė veiką vertinti kaip padariusią didelę žalą. Be to, sprendžiant klausimą ar dokumento klastojimu buvo padaryta didelė žala, reikėtų nustatyti, kokią žalą sukėlė būtent dokumento suklastojimas, o ne su klastojimu susijusios kitos nusikalstamos veikos. Suklastoto dokumento panaudojimas laikomas tik priemone padaryti pagrindinį nusikaltimą, kuriuo ir padaroma tikroji žala. Taigi negalima teigti, kad suklastotomis laidavimo sutartimis buvo padaryta didelė žala. Iš teisme liudytojais apklaustų ( - ) bankas darbuotojų parodymų galima manyti, jog akcininko ir jo sutuoktinės laidavimai už bendrovei suteiktos paskolos grąžinimą nebuvo tie dokumentai, be kurių įmonė nebūtų gavusi kredito. Akcininko laidavimas tebuvo įmonės ir banko derybų objektas.
      2. Nuteistojo gynėjas nurodo, jog jeigu šalyje nebūtų prasidėjusi ekonominė krizė ir nebūtų sutrikusi bendrovės veikla, UAB ( - ) būtų atsiskaičiusi su banku. Tokiu atveju suklastotų laidavimo sutarčių buvimas nebūtų sukėlęs jokių neigiamų padarinių. Šios aplinkybės duoda pagrindą tvirtinti, kad žala bankui atsirado ne dėl to, jog buvo pažeisti tie gėriai, kuriuos saugo BK 300 straipsnio 3 dalis, bet todėl, kad įmonė nesugebėjo grąžinti jai banko suteiktos paskolos. Tai reiškia, jog dokumentų suklastojimu bei jų panaudojimu žala buvo padaryta ne dokumentų klastojimo ar tokių dokumentų panaudojimo objektui, bet banko turtui ir turtiniams interesams. Tačiau šiuos gėrius saugo ne BK 300 straipsnis, bet kiti baudžiamieji įstatymai. Todėl šioje byloje yra itin svarbus objektyviosios pusės požymio – priežastinio ryšio tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių pasekmių nustatymo klausimas.
      3. Apeliantas taip pat nurodo, kad prieš darant išvadą, jog nuosprendyje minimų dokumentų suklastojimu buvo padaryta didelė žala, derėjo išsiaiškinti ar laiduotojai buvo pajėgūs atsakyti už bendrovės prievoles tiek pat kaip ir pagrindinis skolininkas. Iš liudytojais apklaustų banko darbuotojų parodymų galima daryti išvadą, kad laidavimo sutartis buvo tik formalus dokumentas, kadangi niekas netikrino laiduotojų galimybės atsakyti už tikrąjį skolininką.
      4. Be abejo, byloje neginčytinai nustatyta, jog nuosprendyje minimose laidavimo sutartyse buvo suklastoti Reginos ir J. M. parašai, tačiau vien tik parašų suklastojimas ir sutarčių su suklastotais parašais pateikimas bankui leidžia daryti išvadą, kad galimai buvo padaryta BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Tuo tarpu turint omenyje, jog veika buvo padaryta iki 2010 m. birželio 29 d., kada įsigaliojo nauja BK 95 straipsnio redakcija, nustačiusi ir naujus senaties terminus, šiuo atveju turėtų būti taikomi terminai, numatyti ankstesnėje BK 95 straipsnio redakcijoje. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktis numatė, kad asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo veikos padarymo praėję penkeri metai. Taigi teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes buvo pasibaigęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas.
      5. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu teismo nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, R. R. veiksmuose buvus tiesioginės tyčios požymių. Apylinkės teismas konstatavo, jog byloje tirtoje situacijoje nėra sukčiavimo požymių. Tai reiškia, kad pats teismas nustatė, jog pateikiant suklastotas laidavimo sutartis nebuvo siekiama užvaldyti banko pinigus. Priešingai, buvo tik noras gauti iš banko paskolą, kurią buvo planuojama grąžinti. Iš tokių aplinkybių galima padaryti tik vienintelę išvadą – byloje nėra jokių duomenų, liudijančių apie tiesioginės tyčios įvykdyti BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą požymius. Nemanoma, kad teismo nustatytos aplinkybės duoda pagrindą galvoti, jog imant 2007 metais iš banko paskolą, vykdant dalinį jos gražinimą, mokant palūkanas buvo aišku, kad po trejų metų susidarys tokios aplinkybės, kurioms esant bendrovė negalės atsiskaityti su kreditoriumi. Beje, teismas nenustatė jokių tyčinių veiksmų, kurie būtų byloję apie pastangas bet kokiomis priemonėmis negrąžinti bankui paskolos. Priešingai, teisiamajame posėdyje nustatytos aplinkybės liudija, jog suinteresuoti asmenys stengėsi visomis išgalėmis atsiskaityti su banku.
      6. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nustatė, jog R. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje Toks nuteistojo veiksmų kvalifikavimas leidžia galvoti, kad teismas laikė R. R. nusikaltimo vykdytoju. Iš kitos pusės, kai kurie nuosprendžio teiginiai rodo, jog toks požiūris į nuteistojo veiksmus būtų klaidingas, nes nuosprendyje tvirtinama, kad R. R. organizavo dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą. Tokiu atveju jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Turint omenyje, jog nei naujai suformuluotame kaltinime, nei apkaltinamajame nuosprendyje neatsirado nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį, galima galvoti, kad teismas nenustatė, jog R. R. buvo nusikaltimo organizatorius. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyti asmenys, suklastoję akcininko ir jo sutuoktinės parašus. Pripažinus, kad pagal byloje buvusį kaltinimą nebuvo pagrindo laikyti R. R. dokumentų klastojimo organizatoriumi, tampa problemiška teigti, jog nuteistasis disponavo jam žinomai suklastotais dokumentais.
  1. Atsikirtime į apeliacinį skundą civilinio ieškovo ( - ) bankas atstovė advokatė Danguolė Kemžytė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ne kas nors kitas, o R. R. sprendė bei nurodė, kas bus laiduotojais pagal laidavimo sutartis, jis jas paėmė iš bendrovės direktoriaus laiduotojų parašams gauti ir juos gavęs vėl perdavė bendrovės direktoriui pateikti į banką. Tai darydamas suvokė, jog laidavimas yra būtinas tam, kad bankas priimtų teigiamą sprendimą dėl kredito. Neįvykdžius banko reikalaujamų sąlygų kredito suteikimui, t.y. nepateikus akcininkų laidavimų, bankas nebūtų suteikęs ir išmokėjęs kredito ir dėl to nebūtų atsiradusi didelė turtinė žala bankui. Parašai buvo suklastoti ne tik laidavimo sutartyje, bet ir jos pakeitimuose, iš viso tris kartus bankui buvo pateiktos laidavimo sutartys su suklastotais parašais. Teismas nustatė, kad priežastis dėl kurios atsirado žala yra R. R. suklastoti laiduotojų parašai. Be to, teismas nustatė, kad R. R. buvo vienintelis asmuo, kuris gavo, o vėliau perdavė G. K. ir R. R. jau suklastotus dokumentus bei suvokė, kad juose nėra jo motinos R. M. ir jo patėvio J. M. tikrų parašų, kas patvirtina, kad būtent jis, o ne kitas asmuo ir suorganizavo tiesiogiai šią nusikalstamą veiką bei disponavo šios veikos metu suklastotais dokumentais. Tuo tarpu aplinkybė, jog banko darbuotojas turėjo įsitikinti, kad dokumentus pasirašo būtent tas asmuo, kuris nurodytas sutartyje, ir paruoštų laidavimo sutarčių perdavimas įmonės vadovui nereiškia, jog parašai laidavimo sutartyse galėjo būti suklastoti, t.y. pasirašyti ne tų asmenų, kurie nurodyti sutartyje. Apklaustas G. K. paaiškino, jog tuščias sutartis iš banko gavo paaiškinęs, kad akcininkas su sutuoktine gyvena Trakų rajone, atvykti į banką jiems būtų sudėtinga, nes yra vyresnio amžiaus. Tuo tarpu bankas, pateikdamas sutartis, pasitikėjo, kad jos bus gražintos su akcininko ir jo sutuoktinės parašais.
  2. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis R. R. ir jo gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
  3. Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas atmetamas.
  4. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
  5. Nagrinėjamu atveju nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Girdziušas apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas skundžiamą nuosprendį kritikuoja trimis aspektais, t. y. nesutinka su R. R. paskirta bausme, priteistu civiliniu ieškiniu ir nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

9Dėl bausmės.

10

  1. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo normų nepažeidė, jas taikė tinkamai, o paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina per griežta.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas, įpareigodamas R. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą. Apeliantas nurodo, jog R. R. nuosprendyje aprašytus veiksmus padarė ne vėliau nei 2009 m. gruodžio 21 d., todėl jam turėjo būti taikoma tuo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija. Nuo 2007 m. liepos 21 d. įsigaliojo BK 75 straipsnio redakcija, kurioje buvo numatyta nuteistojo pareiga be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju manoma, jog teismas pasunkino nuteisto asmens, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, padėtį, nes įpareigojo R. R. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad iš kaltinimo matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2009 m. gruodžio 21 d., kuomet buvo pasirašytas 2007 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 0370707125224-72 pakeitimas Nr. 2, pagal kurį UAB ( - ) įkeitė visas apyvartoje esančias prekių atsargas, tokiu būdu UAB ( - ) naudai ( - ) bankui išdavus iš viso 115 848,01 Eur (400 000 Lt) kreditą, padarė ( - ) bankui 115848,01 Eur (400 000 Lt) turtinę žalą. Taigi vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi R. R. turėjo būti taikomas veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 75 straipsnio 2007 m. birželio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.), kurioje buvo numatytas įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju R. R. už kaltinime numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, paskiriant R. R. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams ir 150 MGL (5649 Eur) dydžio bausmę. Pažymima, jog minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu R. R. paskirta bausmė taip pat buvo bendrinama ir buvo paskirtas įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taigi tik subendrinęs R. R. paskirtą bausmę su 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sprendė bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir pagrįstai vadovavosi aktualia BK 75 straipsnio redakcija, kadangi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo taikomas jau galutinei subendrintai bausmei, o ne tik paskirtai už kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymą. Iš to, kas išdėstyta seka, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai skyrė R. R. įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir BK 3 straipsnio normų nepažeidė.
  3. Apeliantas taip pat teigia, jog situacijos nekeičia aplinkybė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamajame įsakyme buvo įrašyta nuteistojo pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, o Kauno apylinkės teismas už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę subendrino su minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, kadangi BK 63 straipsnio nuostatos rodo, kad yra bendrinamos bausmės, o ne teismo įpareigojimai. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas paskirtų teismo įpareigojimų nebendrino. Kauno apylinkės teismas visų pirma subendrino bausmes ir tik tada taikė BK 75 straipsnio nuostatas bei skyrė įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
  4. Nuteistojo gynėjui abejotinas ir teismo sprendimas, remiantis BK 69 straipsniu, paskirti R. R. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą bei įpareigojimą per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui ( - ) bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Nurodoma, jog BK 75 straipsnis nenumato, kad teismas galėtų įpareigoti nuteistąjį per teismo nustatytą laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Manoma, jog toks sprendimas negalėjo būti priimtas ir vadovaujantis BK 67 straipsnio nuostatomis, nes BK 67 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, jog kartu su bausme būtų galima skirti turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, tarp BK 67 straipsnio 3 dalyje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių, kurias teismas gali skirti kartu su bausme, nėra nurodyta, tačiau teismų praktikoje formuojama ir kitokia pozicija dėl baudžiamojo poveikio priemonės parinkimo taikant BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose (2K-150/2011, 2K-387/2011, 2K118/2012, 2K-299/2012, 2K-395-511/2015) atidedant bausmės vykdymą buvo paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas. Todėl pirmos instancijos teismas, įpareigodamas R. R. per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atliginti civiliniam ieškovui ( - ) bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, įstatymo normų ir formuojamos teismų praktikos nepažeidė.

11Dėl civilinio ieškinio

12

  1. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
  2. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas aukščiau paminėtų normų nepažeidė ir pagrįstai civilinio ieškovo ( - ) banko civilinį ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš R. R. 105616,64 Eur (vieną šimtą penkis tūkstančius šešis šimtus šešiolika eurų ir 64 ct) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.
  3. Nors apeliantas nesutinka su iš R. R. priteistu civiliniu ieškiniu ir mano, kad teismas nenustatė, jog R. R. būtų padaręs nusikalstamus veiksmus, kurie sukėlė turtinę žalą, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, jog ( - ) bankas pateikė civilinį ieškinį dėl 105616,64 Eur sumos. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad būtent dėl R. R. neteisėtų veiksmų bankas patyrė nurodytą žalą. R. R., disponuodamas banko parengtomis laidavimo sutartimis ir vėlesniais pakeitimais tiek iki jų suklastojimo, tiek ir jas klastojant bei suklastojus suvokė, kad tokia veika siekia įgyvendinti banko keliamas sąlygas dėl 400 000 Lt (115848,01 Eur) dydžio kredito. Taigi jis suvokė ne tik veikos pavojingumą, tačiau ir iš to kylančius padarinius. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog tarp R. R. nusikalstamų veiksmų ir kilusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi R. R. veiksmai, kuriais jis organizavo J. M. ir jo žmonos R. M. parašų suklastojimą bei pateikė suklastotas laidavimo sutartis, lėmė 115848,01 Eur (400 000 Lt) turtinės žalos atsiradimą. Taigi pirmos instancijos teismas, kaip minėta, pagrįstai civilinio ieškovo ( - ) banko civilinį ieškinį patenkinto visiškai ir priteisė iš R. R. 105616,64 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.
  4. Apelianto teiginys, kad banko atstovo veiksmais arba neveikimu buvo sudarytos sąlygos, jog civilinis ieškovas gavo laidavimo sutartis, kuriose buvo suklastoti laiduotojų parašai, nėra laikomas esminiu ir situacijos nekeičia. Nors apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo vadovautis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nagrinėjamu atveju tai, kad banko darbuotojai, pateikė tuščias laidavimo sutartis, neleidžia daryti išvados, jog paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Liudytojas G. K. parodė, jog banko darbuotojai jam paaiškino, kad laiduotojas gali atvykti į banką pasirašyti arba gali duoti sutartį. Visus dokumentus, ant kurių reikia M.parašų, G. K. padavė R. R., kuris patvirtino, kad bus laiduotojų parašai. Taigi nagrinėjamu atveju žala kilo išimtinai dėl R. R. nusikalstamų veiksmų kam banko darbuotojų veiksmai įtakos neturėjo. Be to, CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatos paprastai taikomos nustatant neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-173/2010, 2K-280/2014).
  5. Nuteistojo gynėjas neginčija aplinkybės, jog nuosprendyje minimose laidavimo sutartyse buvo suklastoti R. ir J. M. parašai, tačiau mano, kad vien tik parašų suklastojimas ir sutarčių su suklastotais parašais pateikimas bankui leidžia daryti išvadą, kad galimai buvo padaryta BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Nuteistojo gynėjas nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes teigia, kad 115848,01 Eur žala buvo padaryta bankui, kuriam vargu ar ji yra didelė. Be to, reali žala yra mažesnė, nes kredito gavėjas dalį paskolos grąžino, mokėjo palūkanas.
  6. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog ( - ) bankui buvo padaryta mažesnė, nei 115848,01 Eur žala, nes kredito gavėjas dalį paskolos grąžino, mokėjo palūkanas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoji G. M. ir D. K., kurie parodė, kad dalis kredito ir palūkanų buvo gražinta. Negražinta suma buvo 105616,64 Eur. Taigi atsižvelgus į aplinkybę, kad dalis kredito ir palūkanų buvo sumokėta, ( - ) bankas civilinį ieškinį pateikė ne dėl 115848,01 Eur sumos, o dėl 105616,64 Eur sumos ir buvo priteista iš R. R..

13Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

14

  1. Pasisakant dėl veikos kvalifikavimo aukštesnysis teismas nurodo, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Taigi BK 300 straipsnio 3 dalies dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad didelė žala ir didelis kiekis yra vertinamieji požymiai, kurie nustatinėjami kiekvienu konkrečiu atveju atitinkamai įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą, dokumentų skaičių, jų teisinę reikšmę ir kitas bylos aplinkybes. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad turtas pripažįstamas didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (9415 Eur) (BK 190 straipsnio 1 dalis), (kasacinė nutartis Nr. 2K-107-746/2015). Šiuo atveju ( - ) bankui padaryta žala yra daugiau nei dešimt kartų didesnė, nei 250 MGL, todėl pagrįstai buvo įvertinta kaip didelė. Tuo tarpu tai, kad žala yra padaryta bankui, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje, nepaneigia fakto, jog kilusi žala yra didelė ir negali jos sumenkinti.
  2. Šiuo atveju taip pat yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Šiuo atveju R. R. išpildė banko reikalavimą pateikti laidavimo sutartis tam, kad būtų suteiktas prašomas kreditas UAB ( - ). R. R. suvokė, jog laidavimas yra būtinas tam, kad bankas priimtų sprendimą dėl kredito suteikimo UAB ( - ). Kaip pagrįstai nurodė pirmos instancijos teismas, R. R., disponuodamas banko parengtomis laidavimo sutartimi ir vėlesniais jos pakeitimais, tiek iki jų suklastojimo, tiek ir jas klastojant bei suklastojus, suvokė, kad tokia veika siekia įgyvendinti banko keliamas sąlygas dėl bendrai iš viso gauti reikalingo kredito 115848 Eur sumai ir to siekia, kas rodo, kad jis suvokė ne tik savo tokios veikos pavojingumą, bet ir dėl tokios veikos kilsiančius pavojingus padarinius – didelę turtinę žalą bankui. Taigi konstatuojama, jog tyčia R. R. veiksmuose bei priežastinis ryšys tarp veikos ir didelės žalos padarymo yra nustatyti, todėl veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.
  3. Nustačius, kad R. R. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, o ne pagal minėto straipsnio 1 dalį, pasisakyti dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, kaip to prašo apeliantas, pagrindo nėra. Tuo tarpu senaties terminas dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, nėra suėjęs.
  4. Pasisakant dėl veikos kvalifikavimo taip pat atkreipiamas dėmesys, jog apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje tvirtinama, jog R. R. organizavo dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą. Tokiu atveju jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Tačiau nuosprendyje neatsirado nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį, todėl galima galvoti, kad teismas nenustatė, jog R. R. buvo nusikaltimo organizatorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad organizatorius yra vienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų (BK 24 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 26 straipsnio 4 dalį organizatorius atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamu atveju R. R. atliko alternatyvius veiksmus. Jis ne tik suorganizavo dokumentų suklastojimą, o ir juos panaudojo, t. y. per UAB „Reklamos medžiagos direktorius“ G. K. ir R. R. pateikė suklastotus laidavimo sutarčių dokumentus. Be to, vadovaujantis suformuota teismų praktiką, tais atvejais, kai asmuo organizavo netikrų dokumentų pagaminimą ir jų panaudojimą, nėra būtina nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550-303/2015). Be to, pažymima, kad nusikaltimo organizatoriams parastai skiriamos griežtesnės bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2014).
  5. Aukštesnysis teismas taip pat atmeta apeliacinio skundo motyvą, jog akcininko ir jo sutuoktinės laidavimai už bendrovei suteiktos paskolos grąžinimą nebuvo tie dokumentai, be kurių įmonė nebūtų gavusi kredito. Liudytojas A. V. parodė, kad laidavimas nebuvo formalus dalykas. Vienas iš esminių reikalavimų suteikti kreditą buvo laidavimas. Jeigu nebūtų buvę laiduotojų, kreditas būtų neišmokėtas. Laidavimas yra viena iš papildomų sąlygų ir tik įvykdžius visas sąlygas yra gaunamas kreditas. Tuo tarpu tai ar laiduotojai buvo pajėgūs atsakyti už bendrovės prievoles tiek pat kaip ir pagrindinis skolininkas, yra banko vertinamasis kriterijus. Sprendžiant R. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą bei vertinant žalą tai nėra esminė aplinkybė. Be to, pats laiduotojas privalo įvertinti riziką, kurią jis prisiima ir iš to kylančias grėsmes bei pasekmes. Kadangi šiuo atveju laiduotojų nebuvo, jų parašai buvo suklastoti, todėl laidavimo sutarčių suklastojimas buvo esminė sąlyga, lėmusi didelės žalos atsiradimą. Nesant laidavimo sutarčių, bankas būtų nesuteikęs kredito arba jo gražinimą būtų užtikrinęs kitomis priemonėmis.
  6. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
  7. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

15Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai