Byla 2-1062/2009

Dėl bankroto bylos iškėlimo (bylos Nr. B2-502-198/2009)

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuva Statoil“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovo ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Joarta ir ko“ dėl bankroto bylos iškėlimo (bylos Nr. B2-502-198/2009).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

5Ieškovas UAB ,,Lietuva Statoil“ kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti UAB ,,Joarta ir ko“ bankroto bylą (ĮBĮ 2 str., 5 str., 6 str., CPK 111-114, 199 str.).

6Panevėžio apygardos teismas šį ieškinį priėmė ir 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi iškėlė UAB „Joarta ir ko“ bankroto bylą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi minėtą teismo nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl bankroto bylos UAB „Joarta ir ko“ iškėlimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

7Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Lietuva Statoil“ ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Joarta ir ko“ iškėlimo paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, 2009 m. kovo 17 d. raštu paragino atsakovą sumokėti skolą per tris darbo dienas bei nurodė, kad, atsakovui nesumokėjus skolos per nurodytą terminą (tai yra per tris dienas), bus kreiptasi į teismą dėl skolos išieškojimo, o papildomai, po 30 dienų kreditorius įgis teisę atsakovui iškelti bankroto bylą. Toks pranešimas, teismo nuomone, neatitinka ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies reikalavimų, nes įsipareigojimams įvykdyti turi būti nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų laikotarpis. Be to, byloje nėra duomenų apie 2009 m. kovo 17 d. pranešimo įteikimą atsakovui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieškovas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio antrojoje dalyje nustatytos šiai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas taip pat nurodė, kad prie ieškinio pridėtas 2009 m. balandžio 22 d. lydraštis neįrodo kokius dokumentus (ar 2009 m. kovo 17 d. pranešimą, ar ieškinį su priedais, ar kitus dokumentus) ieškovas siuntė atsakovui, todėl byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškinys ir priedai įteikti atsakovui CPK nustatyta tvarka.

8Atskiruoju skundu ieškovas UAB ,,Lietuva Statoil“ prašo minėtą teismo nutartį panaikinti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

91. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalie reikalavimų. Minėtame pranešime aiškiai nurodyti du skirtingo turinio bei skirtingas teisines pasekmes sukeliantys teiginiai, tai yra kalbama apie teisminį išieškojimą bei bankroto bylos iškėlimą. Ieškovas, vadovaudamasis šalių sutartimi pirmiausia ginčus bandyti spręsti derybų keliu, numatė 3 dienų terminą geranoriškam skolos padengimui, o priešingu atveju nurodė, jog kreipsis į teismą dėl skolos priteisimo. Tuo tarpu kitame teiginyje nurodyta, kad nepadengus skolos per 30 dienų, ieškovas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

102. Teismui atmetus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui dėl formalaus pažeidimo, atsiranda atitinkamos pasekmės, kurios gali sukelti žalą ieškovui ir kitiems atsakovo kreditoriams.

113. Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tinkamą pranešimą atsakovui bei ieškinio įteikimą. Ieškovas 2009 m. kovo 17 d. pranešimą išsiuntė atsakovui pagal ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies, CPK 117 straipsnio pirmosios dalies ir 123 straipsnio antrosios dalies reikalavimus. Nei CPK, nei ĮBĮ nenumato detalios minėto pranešimo įteikimo tvarkos, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog minėti dokumentai įteikti nebuvo. Byloje yra visi įrodymai, kad pranešimas bei procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai, ir nėra jokių įrodymų, kurie duotų pagrindą abejoti įteikimo tinkamumu. Teismas, vertindamas šiuos įrodymus, neatsižvelgė į tikimybių pusiausvyros principą.

12Atsiliepimo į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

13Atskirasis skundas tenkintinas.

14Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, nepilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui išspręsti, todėl skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina (263 str. 1 d., 338 str.).

15Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo kreipėsi 2009 m. balandžio 24 d. (b. l. 2). Nurodė, jog atsakovas yra skolingas 618 352,17 Lt ir, nors skolos niekada neginčijo, tačiau raginamas jos nesumoka. Tai, ieškovo nuomone, leidžia spręsti, jog atsakovas yra nemokus. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą (b. l. 109). Atsakovas 2009 m. gegužės 26 d. dėl šios teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė nutartį panaikinti. Šį prašymą atsakovas grindė tuo, jog jam nebuvo įteiktas raginimas atsiskaityti ir buvo pažeistos ĮBĮ 6 straipsnio nuostatos, jog jis negavo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo su visais priedais, jog teismas nesurinko pakankamai duomenų apie atsakovo finansinę būklę, be to, buvo paskirtas netinkamas administratorius (b. l. 116). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi šį skundą patenkino iš dalies: panaikino minėtą teismo nutartį ir bankroto bylos iškėlimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 160). Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas negalėjo išspręsti klausimo iš esmės, tai yra nuspręsti dėl to, ar bankroto byla atsakovui buvo iškelta teisėtai, todėl perdavė šį klausimą nagrinėti iš naujo, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų aplinkybių. Šis teismas nurodė, jog ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. kovo 17 d. raštas buvo įteiktas atsakovui, todėl sprendė, jog yra pagrindas abejoti tinkamu ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies nuostatų įgyvendinimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė atsakovą esant nemokiu, nes byloje nėra pakankamai duomenų apie jo įsipareigojimų ir skolų atsiskaitymo terminus, negalima spręsti apie pradelstų įsipareigojimų dydį, vertinti jo finansinių sunkumų pobūdį, neišsiaiškinus tikrosios atsakovo turto vertės, negalima konstatuoto įmonės mokumo ar nemokumo fakto. Dėl to buvo grąžinta šį klausimą spręsti iš naujo.

16Taigi iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi grąžino pirmosios instancijos teismui tirti ir nagrinėti iš naujo tiek klausimą dėl ĮBĮ 6 straipsnio nuostatų laikymosi, tiek dėl įmonės mokumo ar nemokumo. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, iš viso nebenagrinėjo klausimo dėl įmonės mokumo, nes sprendė, jog nebuvo laikytasi ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies reikalavimų, nes ieškovo pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šios normos reikalavimų, o be to, byloje nėra duomenų, kad 2009 m. kovo 17 d. pranešimas atsakovui buvo įteiktas. Tuo pagrindu teismas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo paliko nenagrinėtą.

17Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 6 straipsnio pažeidimo, nereikalavo jokių naujų įrodymų, netyrė papildomų aplinkybių, o rėmėsi tik Lietuvos apeliacinio teismo jau įvertinta bylos medžiaga bei įrodymais. Tačiau, kaip buvo minėta, šis teismas buvo nurodęs, jog bylos medžiaga nėra pakankama, kad būtų galima konstatuoti ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies pažeidimą, todėl būtinas papildomas tyrimas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, palikęs šį ieškinį nenagrinėtu remiantis tais pačiais įrodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas įvertino ir laikė nepakankamais, jog būtų galima konstatuoti ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies pažeidimą, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą, todėl naikintiną, nutartį (CPK 185 str.).

18Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija turėtų grąžinti klausimą dėl ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies pažeidimo teismui nagrinėti iš naujo, kaip kad buvo nurodęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartyje. Tačiau būtina turėti galvoje tai, kad sprendžiamas specifinio ieškinio – ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo – nagrinėjimo klausimas. Todėl yra būtina pabrėžti bankroto proceso ypatumus, kylančius iš paties įmonių bankroto teisės instituto esmės ir tikslų, kurių siekė įstatymų leidėjas, jį įtvirtindamas. Bankroto įstatymo normos, tai iš esmės viešosios teisės normos, vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama, visų pirma, užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir nedelsiant pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios savo veiklos, tai yra tapo nemokūs. Taigi bankroto procesas yra taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius ir apginti tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių teises. Dėl to, pagal teismų praktiką, kuri yra suformuota šiais klausimais, teismas, spręsdamas su bankroto procesu susijusius klausimus, turi būti aktyvus, vertinti realią situaciją, esančią bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti proceso operatyvumą bei ekonomiškumą.

19Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl ĮBĮ 6 straipsnio reikalavimų įvykdymo tinkamumo turi būti sprendžiamas įvertinus šio reikalavimo tikslus. Kaip buvo išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartyje, pagal ĮBĮ 6 straipsnio antrąją dalį, kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu, o pranešime nurodyti įmonės neįvykdytus įsipareigojimus bei įspėti, kad jei jie nebus įvykdyti per ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įvertinus anksčiau minėtą bankroto proceso specifiką bei bankroto bylos iškėlimo bendrovei pasekmes, akivaizdu, jog ši nuostata yra skirta skolininko, tai yra bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl ji turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į tokią jos funkciją.

20Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo paduotas dar 2009 m. balandžio 24 d., atsakovas dar 2009 m. gegužės 26 d. padavė atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla, o 2009 m. birželio 18 d. teisėjų kolegijos nutartimi byla grąžinta teismui nagrinėti iš naujo. Tai rodo, jog atsakovas tikrai žino apie apelianto jau pateiktą ieškinį, jo turinį ir pan. Be to, atsakovas atskirajame skunde nurodė teismo padarytus procesinius pažeidimus, nesutiko su paskirto administratoriaus kandidatūra, tačiau teismo išvadų dėl bendrovės mokumo bei sugebėjimo atsiskaityti su kreditoriais neginčijo ir neįrodinėjo, jog yra priešingai. Taip pat pažymėtina tai, kad nagrinėjamas atskirasis skundas 2009 m. gegužės 26 d. buvo pasiųstas atsakovui jo paties skunde nurodytu adresu Tulpių g. 63, Panevėžyje, tačiau atsiliepimas nepateiktas, nors sutinkamai su CPK 7 straipsnio bei 42 straipsnio 5 dalies nuostatomis jis privalo domėtis ir rūpintis greitu ir visapusišku bylos aplinkybių atskleidimu. Taigi, nežiūrint teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutarties nurodymų, esminiais klausimais, tai yra dėl ieškovo nurodyto finansinio reikalavimo pagrįstumo, o taip pat bendrovės nemokumo, atsakovas iš esmės nesiginčija.

21Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, atsižvelgdama į ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies paskirtį, esmę, o taip pat į anksčiau šioje nutartyje paminėtus bankroto proceso ypatumus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kai nuo ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo praėjo beveik keturi mėnesiai, o atsakovas apie šį procesą žino daugiau nei 3 mėnesius, klausimas dėl ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies reikalavimų pažeidimo prarado savo reikšmę ir įgavo vien tik formalų pobūdį. Tuo tarpu pagal CPK 329 straipsnio pirmąją dalį, procesinio pažeidimo buvimo ar nebuvimo klausimas, kai šis pažeidimas ar nepažeidimas niekaip neįtakoja atsakovo teisių ar teisėtų interesų, neįtakoja klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo esmės.

22Dėl to, panaikinus skundžiamą teismo nutartį, pirmosios instancijos teismas turėtų aiškintis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, susijusias su nagrinėjamo klausimo esme – atsakovo mokumu ar nemokumu.

23Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartyje nurodytų aplinkybių ir skundžiama nutartimi palikęs ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nenagrinėtu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija teismo nutartį panaikina ir perduota klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Joarta ir ko“ nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

25Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Joarta ir ko“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.