Byla 1A-48-318/2020
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui, nuteistiesiems I. Ž., M. (buvęs vardas D.) K., K. P., gynėjams advokatams Mindaugui Repšiui, Irmantui Motužiui, Robertui Skėriui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. (buvęs vardas D.) K., nuteistojo I. Ž. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio bei nuteistojo K. P. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

3M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, bei nuteistas:

4

5pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams,

6

7pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

8Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

9M. K. dėl nusikaltimo, įtvirtinto BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

10K. P. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 250 MGL (9 415 eurų) dydžio bauda.

11Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. spalio 16 d. (56 paros), vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir K. P. paskirta galutinė bausmė – 138 MGL (5 197,08 Eur) bauda.

12K. P. dėl nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

13I. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, bei nuteistas:

14

15pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

16

17pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

18

19pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dviem) metams.

20Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir I. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

21I. Ž. dėl nusikaltimų, nustatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

22Teisėjų kolegija

Nustatė

23I. Bylos esmė

24I. Ž. ir M. K. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, panaudodami šaunamąjį ginklą, pagrobė svetimą turtą bei, pavartodami fizinį smurtą, neteisėtai atimdami asmeniui laisvę, neturėdami teisėto pagrindo, vertė kitą asmenį perduoti turtą, o būtent: 2017 m. liepos 7 d., apie 21 val., ( - ), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, I. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su M. K., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis numeris tyrimo metu nenustatytas, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, persekiojo D. I. vairuojamą automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. ( - ) D. I. išvažiavus į autostradą Klaipėda–Vilnius, I. Ž. telefonu paprašė K. P. padėti sulaikyti D. I. Vykdydamas susitarimą, K. P. automobiliu BMW 730, valstybinis Nr. ( - ), išvažiavo į autostradą Klaipėda–Vilnius, kurioje telefoniniu ryšiu derindamas veiksmus su I. Ž., automagistralės Vilnius–Klaipėda ( - ) kilometre, ties posūkiu į ( - ), ant viaduko, ( - ), blokavo kelią atvažiuojančiam D. I. automobiliui „Mazda 323“, tačiau D. I. išvengus priverstinio sustabdymo bei pasukus į žvyrkelį, I. Ž. kartu su M. K. bei K. P. toliau persekiojo D. I. vairuojamą automobilį, kol I. Ž. su M. K. ( - ), automobiliu tyčia įvažiavo į D. I. vairuojamą automobilį. Po to D. I. automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies. Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, I. Ž. iš legaliai laikomo ginklo „38 Compact G“ šovė automobilyje sėdinčiam D. I. vieną kartą į kairįjį petį ir užlipo ant automobilio stogo, I. Ž. mestu akmeniu išdaužė automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklą bei pataikė keleivio vietoje priekyje sėdėjusiam D. M. (D. M.) į kairiąją koją, tokiais veiksmais padarydamas D. M. kraujosruvą kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. D. I. pradėjus bėgti, M. K. ir K. P. pasivijo D. I., parvertė ant žemės. K. P. ir M. K. sulaikytą D. I. prievarta, laikydami už rankų, įsodino į I. Ž. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, tokiu būdu palaužė D. I. pasipriešinimą bei neteisėtai atėmė jam laisvę. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. Ž. ir M. K. pagrobė 13 eurų vertės D. I. rankinę, kurioje buvo: 36 eurai, 100 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonas „Iphone 5“ su 5 eurų vertės SIM kortele, 90 eurų vertės telefonas „HTC“ su 10 eurų vertės SIM kortele, 10 eurų vertės piniginė, kurioje buvo D. I. vardu išduota asmens tapatybės kortelė, automobilio „Mazda 323“ registracijos liudijimas ir techninės apžiūros talonas. Paskui I. Ž. ir M. K., grasindami pavartoti fizinį smurtą – išvežti į mišką ir sumušti, neturėdami teisėto pagrindo, vertė nukentėjusįjį atiduoti tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą ir buto raktus. Po to I. Ž. ir M. K., atvežę D. I. į mišką, esantį prie ( - ), liepė išlipti nukentėjusiajam iš automobilio, o jam išlipus, I. Ž. iš ginklo „38 Compact G“ šovė D. I. 2 kartus į kairę koją ir 1 kartą į dešinę. Po pavartoto fizinio smurto I. Ž. ir M. K. D. I. vėl įsodino į minėtą automobilį, važiuojant I. Ž. reikalavo atiduoti tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą ir buto raktus. Vėliau I. Ž. ir M. K. D. I. atvežė į aikštelę, esančią prie ( - ), kurioje M. K., vykdydamas susitarimą, automobilyje laikydamas peilį D. I. prie kaklo, liepė nejudėti, o I. Ž. persėdo į automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. ( - ) į kurį kartu su M. K. įsodino D. I. ir nuvežė į ( - ), kurioje, D. I. atidavus buto raktus, kurių vertė 18 eurų, I. Ž., išlipęs iš automobilio, plaktuku sudavė ne mažiau kaip 4 kartus išlipusiam D. I. į dešinę ranką. Tokiu būdu I. Ž. ir M. K., veikdami bendrininkų grupe, apiplėšė nukentėjusįjį D. I., pagrobdami 282 eurų vertės turtą bei prievartavo turtą, vartodami fizinį smurtą bei padarydami nukentėjusiajam D. I. šautines žaizdas kairiame petyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, dešinėje šlaunyje su svetimkūnio įstrigimu dešinės šlaunies žaizdoje, odos nubrozdinimus dešinio žasto priekiniame paviršiuje su poodinėmis kraujosruvomis aplinkui, krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą, odos nubrozdinimus kairės blauzdos priekiniame paviršiuje bei dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kairiojo alkūnkaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

25I. Ž. nuteistas ir už tai, kad jis, neturėdamas leidimo, įgijo, nešiojo ir laikė šaudmenis, t. y.: iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo, iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 21 vnt. pramoninės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių, skirtų „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams ir 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, skirtą įvairių modelių 12-o kalibro lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. Ž., neturėdamas leidimo, 20 vnt. pramoninės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių parsinešė į savo gyvenamąją vietą, esančią ( - ), ir neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., 15.15 val., o 1 vnt. 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinį ir 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį parsinešė į savo gyvenamąją vietą adresu: ( - ), ir neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., 11.50 val., kol kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

26K. P. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 7 d., apie 21 val., I. Ž. su M. K. automobiliu „Mazda 626“ persekiojant D. I. vairuojamą automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. ( - ) D. I. išvažiavus į autostradą Klaipėda–Vilnius, I. Ž. telefonu paprašė K. P. padėti sulaikyti D. I.. Vykdydamas susitarimą, K. P. automobiliu BMW 730, valstybinis Nr. ( - ), išvažiavo į autostradą Klaipėda–Vilnius, kurioje telefoniniu ryšiu derindamas veiksmus su I. Ž., automagistralės Vilnius–Klaipėda ( - ) kilometre, ties posūkiu į ( - ), ant viaduko, ( - ), blokavo kelią atvažiuojančiam D. I. automobiliui „Mazda 323“, tačiau D. I. išvengus priverstinio sustabdymo bei pasukus į žvyrkelį, I. Ž. kartu su M. K. bei K. P. toliau persekiojo D. I. vairuojamą automobilį, kol I. Ž. su M. K. ( - ), automobiliu tyčia įvažiavo į D. I. vairuojamą automobilį, D. I. automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies. D. I. pradėjus bėgti, K. P. pasivijo nukentėjusįjį D. I. ir parvertė ant žemės. K. P. ir M. K. sulaikytą D. I. prievarta, laikydami už rankų, įsodino į I. Ž. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, tokiais veiksmais palaužė D. I. pasipriešinimą bei neteisėtai atėmė jam laisvę.

27Be to, I. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo ir nešiojo nešaunamąjį ginklą, t. y.: I. Ž. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, neteisėtai, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo smogiamojo-triuškinamojo poveikio šaltąjį nešaunamąjį ginklą – kastetą, kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės 2002 m. sausio 15 d. įstatymą Nr. IX-705 priskiriamas prie civilinėje apyvartoje draudžiamų ginklų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. Ž. minėtą kastetą parsinešė į namus, esančius ( - ), ir laikė iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., 11.50 val., kol kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

28K. P. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, pavartodamas šaunamąjį ginklą, pagrobė svetimą turtą bei pavartodamas fizinį smurtą, neteisėtai atimdamas asmeniui laisvę, neturėdamas teisėto pagrindo, vertė kitą asmenį perduoti turtą, t. y. 2017 m. liepos 7 d., apie 21 val., ( - ), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, I. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su M. K., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis numeris tyrimo metu nenustatytas, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, persekiojo D. I. vairuojamą automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. ( - ) D. I. išvažiavus į autostradą Klaipėda–Vilnius, I. Ž. telefonu paprašė K. P. padėti sulaikyti D. I.. Vykdydamas susitarimą, K. P. automobiliu BMW-730, valstybinis Nr. ( - ), išvažiavo į autostradą Klaipėda–Vilnius, kurioje telefoniniu ryšiu derindamas veiksmus su I. Ž., automagistralės Vilnius–Klaipėda ( - ) kilometre, ties posūkiu į ( - ), blokavo kelią atvažiuojančiam D. I. automobiliui „Mazda-323“, tačiau D. I. išvengus priverstinio sustabdymo bei pasukus į žvyrkelį, I. Ž. kartu su M. K. bei K. P. toliau persekiojo D. I. vairuojamą automobilį, kol I. Ž. su M. K. ( - ), automobiliu tyčia įvažiavo į D. I. vairuojamą automobilį, todėl D. I. automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, I. Ž. iš legaliai laikomo ginklo „38 Compact G“ šovė automobilyje sėdinčiam D. I. vieną kartą į kairį petį ir užlipo ant automobilio stogo, o K. P. mestu akmeniu išdaužė automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklą bei pataikė keleivio vietoje priekyje sėdėjusiam D. M. į kairiąją koją, tokiai veiksmais padarydamas D. M. kraujosruvą kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. D. I. pradėjus bėgti, I. Ž., M. K. ir K. P. pasivijo jį, po to K. P. 1 kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvą, spyrė 1 kartą į krūtinę bei pagrobė 13 eurų vertės D. I. rankinę, kurioje buvo: 36 eurai, mobiliojo ryšio telefonas „Iphone 5“, kurio vertė 100 eurų, su SIM kortele, kurios vertė 5 eurų, telefonas „HTC“, kurio vertė 90 eurų, su SIM kortele, kurios vertė 10 eurų, piniginė, kurios vertė 10 eurų, kurioje buvo D. I. vardu išduota asmens tapatybės kortelė, automobilio „Mazda 323“ registracijos liudijimas ir techninės apžiūros talonas. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. Ž., K. P. ir M. K. prievarta, laikydami už rankų, įsodino nukentėjusįjį į I. Ž. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, tokiu būdu palaužė D. I. pasipriešinimą bei neteisėtai atėmė jam laisvę. Po to, I. Ž. ir M. K., grasindami pavartoti fizinį smurtą – išvežti į mišką ir sumušti, neturėdami teisėto pagrindo, vertė nukentėjusįjį atiduoti tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą ir buto raktus. I. Ž. ir M. K., atvežę D. I. į mišką, esantį prie ( - ), liepė išlipti nukentėjusiajam iš automobilio, o jam išlipus, I. Ž. iš ginklo „38 Compact G“ šovė D. I. 2 kartus į kairę koją ir 1 kartą į dešinę, po to, D. I. parkritus, I. Ž. 3 kartus sudavė beisbolo lazda nukentėjusiajam į nugarą ir sėdmenis bei 1 kartą į kairę ranką. Po pavartoto fizinio smurto I. Ž. ir M. K. D. I. vėl įsodino į minėtą automobilį, kuriame važiuojant I. Ž., reikalaudamas atiduoti tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą ir buto raktus, ne mažiau kaip 2 kartus beisbolo lazda sudavė D. I. į kairę ranką. Paskui, I. Ž. ir M. K. D. I. atvežė į aikštelę, esančią ( - ), prie ( - ), kurioje M. K., vykdydamas susitarimą, automobilyje laikydamas peilį D. I. prie kaklo liepė nejudėti, o I. Ž. persėdo į automobilį „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. ( - ) į kurį kartu su M. K. įsodino D. I. ir nuvežė į ( - ), kurioje, D. I. atidavus buto raktus, kurių vertė 18 eurų, I. Ž., išlipęs iš automobilio, plaktuku sudavė ne mažiau kaip 4 kartus išlipusiam D. I. į dešinę ranką. Tokiu būdu K. P., veikdamas bendrininkų grupe su I. Ž. ir M. K., apiplėšė nukentėjusįjį, pagrobdamas turtą, kurio vertė 264 eurai, bei prievartavo jo turtą vartodamas fizinį smurtą, padarydamas D. I. šautines žaizdas kairiame petyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, dešinėje šlaunyje su svetimkūnio įstrigimu dešinės šlaunies žaizdoje, odos nubrozdinimus dešinio žasto priekiniame paviršiuje su poodinėmis kraujosruvomis aplinkui, krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą, odos nubrozdinimus kairės blauzdos priekiniame paviršiuje bei dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kairiojo alkūnkaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

29Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu išteisino M. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, K. P. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, I. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį, nustatęs, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

30II. Apeliacinių skundų argumentai

31Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – jį išteisinti; taip pat pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, ir jo neteisėtus veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį.

32Apeliantas teigia, kad apskųstajame teismo nuosprendyje nustatytos objektyvios veikų padarymo aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, buvo šališkas, pažeidė rungimosi principą, todėl priėmė neteisingą nuosprendį. Be to, anot nuteistojo, teismo nuosprendis nemotyvuotas, formalus ir neatitinka BPK 305 straipsnyje nustatytų nuosprendžiui surašyti keliamų reikalavimų.

33Teismas nuosprendyje neaptarė valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro, apelianto bei gynybos vieningos ir nuoseklios pozicijos dėl padarytų veikų kvalifikavimo. Valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras baigiamųjų kalbų metu prašė M. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti ne pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (turto prievartavimas), o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas). Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, prokuroras prašė M. K. išteisinti, nenustačius jo veikoje šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, itin didelę įrodomąją reikšmę suteikė D. I. parodymams, kurie negali būti vertinami kaip patikimi. D. I. ne kartą Lietuvoje teistas, ilgą laiką nedirbo, neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, vartojo narkotines medžiagas ir joms įsigyti lėšas gaudavo nuolat lombarduose užstatydamas savo asmeninius arba vogtus daiktus. Įvykio metu už vagystes ir kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą organizuota grupe D. I. buvo ieškomas pagal Europos arešto orderį Vokietijos teisėsaugos pareigūnų. Lietuvoje atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus jis buvo išduotas Vokietijos teisėsaugai. Šioje byloje D. I. buvo apklaustas telekonferenciniu būdu, nes Vokietijos teisėsaugos pareigūnų pagal liudytojų apsaugos programą yra saugomas kaip asmuo, bendradarbiaujantis su šios šalies teisėsaugos institucijomis.

34Apygardos teismas neturėjo pagrindo vadovautis nukentėjusiojo D. I. parodymais. Iš medicininių apžiūrų, liudytojų D. M. ir I. B. paaiškinimų nustatyta, kad prieš pat įvykį jie su D. I. vartojo heroiną ir, būdami apsvaigę, sėdo į D. I. automobilį pasivažinėti po miestą. Pasak D. M., D. I. automobilį vairavo smarkiai apsvaigęs nuo narkotikų, elgėsi visiškai neadekvačiai, padarė autoįvykį, iš kurio pasišalino, o vienu metu automobilyje, galimai dėl narkotinių medžiagų poveikio, D. I. prasidėjo isterijos priepuolis: jis rėkė, trankė mašinos salono detales, neklausė D. M. raginamų sustoti ir leisti jam išlipti, blaškėsi po miestą, paskui išsuko į autostradą, kol galų gale kažkur užmiestyje nuvažiavo nuo kelio į pievą. Paties D. I. parodymai, kuriuos jis davė apklausimas ikiteisminio tyrimo metu, yra nenuoseklūs, kiekvienoje naujoje apklausoje jie keitėsi, be to, prieštarauja bylos medžiagai. Pasak nuteistojo, nepaneigta, kad D. I. pavogė I. Ž. priklausantį suvirinimo aparatą, tačiau, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir bijodamas netekti jam Vokietijos teisėsaugos taikomos liudytojų apsaugos programos, melavo. Šių aplinkybių teismas nevertino.

35M. K. mano, kad jo neteisėtuose veiksmuose yra ne turto prievartavimo, o savavaldžiavimo pažymių. Apeliantas nurodo, kad jis nežinojo, jog I. Ž. automobilyje su savimi turėjo pistoletą, I. Ž. ir D. I. pokalbyje nedalyvavo, girdėjo, kaip D. I. prisipažino pasisavinęs I. Ž. priklausantį suvirinimo aparatą ir žadėjo jį grąžinti. M. K. neigia D. I. asmeninių daiktų pasisavinimą. Po D. I. sulaikymo, pagal jo nurodytą vietą visi kartu važiavo pasiimti iš I. Ž. pavogtą suvirinimo aparatą, tačiau D. I., pasinaudojęs situacija, pabėgo. Dar iki įvykio D. I. žinojo kaip asmenį, vartojantį narkotines medžiagas, kurių jis prasimanydavo iš vagysčių. Dėl šios priežasties nesuabejojo I. Ž. teiginiu, jog D. I. jį apvogė. Nebuvo jokio išankstinio susitarimo su I. Ž. sulaikyti D. I.. Apeliantas tiesiog tapo situacijos įkaitu. I. Ž. pamačius D. I. mieste ir jam sekant D. I. automobilį iki užmiesčio, prieš D. I. smurto nenaudojo ir fiziškai laisvės nesuvaržė. Pagal susidariusią situaciją gali susidaryti vaizdas, kad jis netiesiogiai padėjo I. Ž. aiškintis situaciją dėl iš jo pavogto suvirinimo aparato, tačiau iš tuo metu turimos informacijos suprato tik tai, kad I. Ž. turi pagrindą reikalauti D. I. gražinti pavogtą daiktą. Remdamasis kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktais išaiškinimais apie kriterijus, atribojančius turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2014, Nr. 2K-504-139/2015, Nr. 2K-187-697/2018), M. K. laikosi pozicijos, kad konkrečiu atveju susidarė tokia situacija, kai jis galvojo, kad I. Ž. įgyvendiną savo realią teisę susigrąžinti iš jo pavogtą turtą.

36Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis kartu su I. Ž. pagrobė D. I. priklausančius asmeninius daiktus, t. y. įvykdė plėšimą. Teismas nuteistojo kaltę pagrindė vien tik neobjektyviais nukentėjusiojo D. I. parodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Pasak apelianto, jei D. I. ir turėjo kaltinime nurodytus asmeninius daiktus, realu, kad juos galėjo išmėtyti bėgdamas pieva arba šie daiktai galėjo likti automobilio salone. Aptariamame ikiteisminiame tyrime buvo daromos kratos, atliekami kiti paieškos veiksmai, tačiau minėti daiktai, kurie tariamai buvo pagrobti iš D. I., nebuvo rasti. Teismo posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta S. G. parodė, kad tvarkydama sugyventinio D. I. parsivežtus daiktus, jo rūbuose rado jam priklausančią ID kortelę ir ją pateikė teismui (dėl šios kortelės pagrobimo jam taip pat pareikštas kaltinimas). Pirmosios instancijos teismas nepatikėjo S. G. parodymais, konstatavęs, kad galimai ji siekia padėti pažįstamam I. Ž.. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. G. liudijimas akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagoje esantiems kitiems duomenims. Teismas nurodė, kad pasinaudodamas savo ID kortele, D. I. lombarde užstatinėdavo savo asmeninius daiktus, taigi, kortelę paprastai turėdavo su savimi. Apeliantas pažymi, kad paskutinį kartą lombarde savo asmeninius daiktus D. I. užstatė 2017 m. liepos 6 d., o ne 2017 m. liepos 7 d. Teismo padaryta išvada apie liudytojos siekį pagelbėti I. Ž. nepagrįsta, nes liudytoja paprasčiausiai papasakojo apie buvusiam sugyventiniui priklausiusio daikto suradimo aplinkybes. Parodymus liudytoja davė prisiekusi sakyti tiesą. Pats apygardos teismas nurodė, kad D. I. per gana trumpą laikotarpį pasinaudodamas savo ID kortele, lombarde, esančiam ( - ), Lietuvninkų g. 13, net 9 kartus buvo užstatęs savo asmeninius daiktus, tačiau padarė sau prieštaraujančią išvadą dėl ID kortelės pagrobimo.

37Nuteistasis nepritaria ir teismo išvadoms dėl jam paskirtos bausmės. Apeliantas mano, kad teismo paskirta bausmė yra neteisinga, nes teismas, skirdamas bausmę, neįvertino visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių. Dėl neteisingai parinktos nusikalstamos veikos kvalifikacijos nepagrįstai nuosprendyje nurodyta, kad M. K. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, kaltės nepripažįsta, naujus, sunkius nusikaltimus, padarė nepraėjus 4 mėnesiams po to, kai buvo išleistas į laisvę iš įkalinimo įstaigos. Teismas nenustatė M. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jis jam inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe.

38Apeliantas, skiriant jam bausmę už savavaldžiavimą, prašo atsižvelgti į tai, kad jis nevengė atsakomybės ir sužinojęs, jog yra kviečiamas į apklausą, sugrįžo iš užsienio ir davė parodymus apie jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, be jo parodymų byloje nėra daugiau jokių kitų duomenų. Tik todėl, kad jis prisipažino dalyvavęs įvykyje, buvo nustatyta objektyvi tiesa. Ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia ir ji įvertinta skiriant jam bausmę. Taip pat prašo įvertinti ir nuteistojo vaidmenį, t. y. kad jo vaidmuo buvo antraeilis, nebuvo nusikaltimo iniciatorius, reali žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Po to, kai išėjo iš įkalinimo įstaigos, praėjo jau daugiau nei 2 metai ir daugiau nebenusikalto, nebaustas administracine tvarka, iš karto įsidarbino. Apeliantas supranta, kad reikėjo būti ryžtingesniam ir neleisti I. Ž. užsiimti savivale aiškinantis vogto daikto susigrąžinimo klausimus. Dėl to jis gailisi.

39Apeliaciniame skunde nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje I. Ž. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, bei dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – I. Ž. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje I. Ž. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, ir jo nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį, už šią nusikalstamą veiką jam paskiriant minimalią laisvės atėmimo bausmę; I. Ž. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, nustatant įpareigojimus ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones.

40Apeliantai tvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai sprendė, jog I. Ž. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, įtvirtintus BK 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnyje. Be to, I. Ž. inkriminuota nusikalstama veika iš BK 181 straipsnio 2 dalies turėjo būti perkvalifikuota į BK 294 straipsnio 2 dalį, t. y. savavaldžiavimą.

41Apygardos teismas visiškai nepagrįstai I. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kaip turto prievartavimą pavartojant fizinį smurtą ir atimant asmeniui laisvę. I. Ž. veika turėjo būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnio 1 arba 2 dalis, nes jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė nerealizuotą, bet tikrą savo teisę. Byloje nustatyta, kad I. Ž. sulaikė D. I. dėl galimai jo įvykdytos profesionalaus metalo suvirinimo aparato, kurio vertė siekė apie 2 000 eurų, vagystės. Dėl šios vagystės I. Ž. pirmiausia įtarė būtent nukentėjusįjį D. I., nes dieną prieš nukentėjusysis, kuriam reikėjo pinigų narkotikams įsigyti, buvo susitikęs su apeliantu būtent prie jo automobilio ir matė, kad automobilio bagažinėje be kitų įrankių yra ir profesionalus metalo suvirinimo aparatas. Nukentėjusiojo pažįstami T. E., I. L. ir R. B. patvirtino, kad D. I. turėjo ir ieškojo, kam parduoti iš apelianto pavogtą suvirinimo aparatą. Tai, kad nukentėjusysis vėliau prisipažino I. Ž. pavogęs iš jo suvirinimo aparatą ir pažadėjo jį atpirkti, taip pat netiesiogiai patvirtino teisme apklausti kaip liudytojai D. M. ir I. B.. Pastarieji liudytojai teisme parodė, kad įvykio dieną (2017 m. liepos 7 d.) jie kartu su nukentėjusiuoju D. I. vartojo heroiną su amfetaminu, o pavartoję narkotikų 2017 m. liepos 7 d. vakare automobiliu po Klaipėdą važinėjo apsvaigę, automobilį vairavo nukentėjusysis D. I., kuris, mieste prasilenkęs su apelianto vairuojamu automobiliu, prašomas atsisakė sustoti, labai neadekvačiai reagavo, pradėjo rėkti ir, padidinęs greitį, pavojingai manevruodamas, lenkdamas I. Ž., kliudė I. Ž. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, todėl prasidėjo gaudynės. Šie D. M. ir I. B. parodymai visiškai atitinka nuteistųjų I. Ž. ir D. K. nuoseklius parodymus, kad jie pradėjo persekioti nuo narkotikų apsvaigusio D. I. vairuojamą automobilį „Mazda 323“ po to, kai šis, užuot sustojęs pasikalbėti mieste (viešoje vietoje), neadekvačiai sureagavo, išplūdo apeliantą necenzūriniais žodžiais ir, dar padidinęs greitį bei lenkdamas I. Ž. vairuojamą automobilį, sukėlė eismo įvykį, t. y. apgadino apelianto vairuojamą automobilį, kuriame buvo jo mažametis vaikas, bei pasišalino iš eismo įvykio vietos. Šioje situacijoje I. Ž. vietoj to, kad iškviestų policijos pareigūnus, pats neteisingai įvertino situaciją ir praradęs savitvardą, persekiojo D. I. vairuojamą automobilį. Pradėjęs vytis D. I. automobilį, nuteistasis paprašė pagalbos K. P., kad šis padėtų pagauti I. Ž. automobilį, apgadinusį nukentėjusįjį D. I.. Vėliau, tęsiantis gaudynėms, ( - ), ties ( - ), D. I. automobiliui išvažiavus iš kelio, nukentėjusysis D. I. išlipo iš automobilio agresyviai nusiteikęs, rankoje turėdamas peilį. Šį faktą patvirtino kartu su nukentėjusiuoju automobilyje buvęs D. M. bei visi nuteistieji. Aplinkybę, kad nukentėjusysis D. I. iš automobilio išlipo rankoje turėdamas peilį, teisme patvirtino kartu su nukentėjusiuoju automobilyje buvęs ir I. B.. Jis paaiškino, kad D. I. visada nešiodavosi sulankstomą peilį, yra neadekvatus asmuo ir dėl pastovaus heroino vartojimo turi psichikos sutrikimų. Akivaizdu, kad I. Ž., iš legaliai turimo mažos galios revolverio guminėmis kulkomis šovė į nukentėjusįjį, siekdamas sulaikyti administracinius nusižengimus, numatytus Administracinių nusižengimų kodekso 422 ir 426 straipsniuose, padariusį D. I.. Be to, remiantis byloje esančių liudytojų ir nuteistųjų parodymų visuma, neginčytinai nustatyta, kad legaliai laikomą šaunamąjį ginklą – revolverį „ME38 Compact-G“, užtaisytą guminėmis kulkomis, I. Ž., panaudojo prieš nukentėjusįjį reaguodamas į ginkluoto D. I. agresyvų elgesį ir gindamasis nuo jo galimo fizinio smurto peiliu. I. Ž. nukentėjusiajam D. I. šovė į kojas bei petį guminėmis kulkomis prieš tai įspėjęs nukentėjusįjį iškraustyti kišenes ir išmesti peilį. Nukentėjusiajam nepaklusus tokiems I. Ž. nurodymams, jis šovė į D. I., siekdamas jį neutralizuoti ir atimti iš D. I. turėtą peilį, tokiu būdu pats siekdamas išvengti galimo nukentėjusiojo smurto.

42Be kita ko, apeliantai pažymi, kad 2017 m. liepos 7 d. I. Ž. buvo su savo mažamečiu vaiku. Susitikęs su M. K., jis važinėjo po Klaipėdą, nusikaltimo prieš nukentėjusįjį D. I. neplanavo. D. I. mieste sutiko visiškai atsitiktinai, o persekioti D. I. pradėjo reaguodamas į nuo narkotikų apsvaigusio nukentėjusiojo provokuojančius ir įžeidžiančius veiksmus. Apribojęs nukentėjusiojo D. I. laisvę ir įsisodinęs jį į savo automobilį, I. Ž. jokio turto iš nukentėjusiojo negrobė ir nereikalavo perduoti. I. Ž. ne šiaip sau vežiojo nukentėjusįjį po ( - ) neva prievartaudamas iš jo turtą, o siekdamas atgauti nukentėjusiojo D. I. pavogtą suvirinimo aparatą. Šią I. Ž. versiją patvirtino ir M. K., kuris nurodė, kad I. Ž. vežiojo D. I. po ( - ) iki metalo laužyno, po to atgal prie D. I. automobilio, nes jis vedžiojo I. Ž. už nosies, nurodydamas vis kitas vietas, kur galėtų būti pavogtas suvirinimo aparatas, vėliau teikdamas, jog automobilyje paliko nuomojamo buto raktus ir pan. Nuosekliais ir iš esmės sutampančiais nuteistųjų, liudytojų ir iš dalies paties nukentėjusiojo D. I. parodymais nustatyta, kad egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių I. Ž. turėjo pagrindą manyti, jog D. I. privalo patenkinti jo turtinius reikalavimus. Taigi, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam D. I. pareikštas reikalavimas turėjo nors ir ginčijamą, tačiau, apelianto įsitikinimu, teisėtą pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama apelianto subjektyviu manymu tikra jo teisė. Byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, įvertinant nuteistųjų bei kitų liudytojų duotų parodymų visumą, apie I. Ž. psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika, patvirtina savavaldžiavimui būdingus subjektyviuosius požymius, kai tyčia yra nukreipta į teisės įgyvendinimą, o ne į svetimo turto užvaldymą. Byloje neįrodyta, kad po pavartoto fizinio smurto I. Ž. būtų atėmęs iš nukentėjusiojo jo asmeninę rankinę su daiktais ar iš karto po to, kai D. I. pabėgo ir pasislėpė nuo kaltinamųjų, I. Ž. būtų važiavęs į D. I. nuomojamą butą ir jį apvogęs.

43Pasak apeliantų, byloje neįrodyta ir tai, kad po pavartoto fizinio smurto I. Ž. būtų atėmęs iš nukentėjusiojo jo asmeninę rankinę su daiktais. Apygardos teismo padaryta deklaratyvi išvada dėl tariamo nukentėjusiojo turto pagrobimo iš esmės paremta vien tik paties nukentėjusiojo D. I., kuris įvykio dieną buvo stipriai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, parodymais. Be to, nukentėjusysis davė melagingus ir bylai prieštaraujančius parodymus apie įvykio aplinkybes ir tai patvirtina tas faktas, kad neva iš nukentėjusiojo pavogtas nešiojamasis kompiuteris „Lenovo“, kuris iš tiesų buvo užstatytas lombarde. Teismui ši aplinkybė buvo žinoma, tačiau liko neįvertinta. Pirmosios instancijos teismas tikėjo dalimi nukentėjusiojo parodymų, o dėl kitos dalies (dėl vagystės iš buto) padarė išvadą, kad jie klaidingi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nors D. I. parodymus paneigė ne tik nuteistieji, bet ir buvusi D. I. žmona ir vaiko motina S. G.. Apeliantų įsitikinimu, teismas turėjo itin kritiškai vertinti savaitę iki įvykio kasdien heroiną vartojusio D. I. parodymus dėl tariamo jo apiplėšimo. Apygardos teismas visiškai nepagrįstai kritiškai ir kaip siekį padėti I. Ž. išvengti atsakomybės vertino liudytojos S. G. parodymus apie tai, kad ji po įvykio matė, jog D. I. turėjo savo tapatybės kortelę, kompiuterį, kuriuos neva pavogė 2017 m. liepos 7 d. įvykio metu, ir neatsižvelgė į faktą, jog S. G. yra buvusi D. I. žmona ir jo vaiko motina, ji neturėjo jokio tikslo padėti apeliantui ar apkalbėti savo buvusį vyrą.

44Apeliantai nesutinka su teismo I. Ž. ir M. K. parodymų įvertinimu. Abu nuteistieji parodė, kad D. I. pinigų ir telefonų neturėjo, todėl įsisodinę D. I. į automobilį, vėliau apeliantas su D. K. dar važiavo iš Klaipėdos iki D. I. automobilio, nes jis ten buvo palikęs savo asmeninius daiktus. D. I. nuvežus prie jo automobilio, nukentėjusysis automobilyje ieškojo telefono ir buto raktų. Vedamas I. Ž. automobilio link D. I. buvo su rankine, iš kurios muistydamasis traukė ir metė ant žemės švirkštus. Tokie nukentėjusiojo veiksmai leidžia pagrįstai manyti, kad D. I. savo rankinę ir kitus asmeninius daiktus galėjo pamesti, kai buvo vedamas nuo jo sulaikymo vietos iki I. Ž. automobilio. Nukentėjusysis D. I. taip pat negalėjo įvardyti, kuris iš kaltinamųjų ir kokiomis aplinkybėmis iš jo pagrobė rankinę su joje buvusiais daiktais bei dokumentais. Taigi, nukentėjusiojo D. I. parodymus, kad sulaikius jį iš karto buvo paimta jo rankinė, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonai, piniginė su 36 eurais ir dokumentai, paneigia nuteistųjų nuoseklūs parodymai. Todėl, byloje objektyviai nenustačius svetimo turto pagrobimo fakto, I. Ž. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai.

45Apeliantai taip pat vertina, kad I. Ž. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. I. Ž. pateikė teismui 2013 m. gruodžio 16 d. išduotą Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus vyresniojo specialisto V. Z. išduotą neterminuotą leidimą Nr. 0003632 laikyti (nešiotis) ginklus. Šiuo leidimu apeliantui buvo suteikta teisė įsigyti ir laikyti (nešiotis) dujinius pistoletus (revolverius), senovinius, pneumatinius (virš 7,5 J) ir nedidelės galios šaunamuosius ginklus. Remiantis 2017 m. rugsėjo 13 d. Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus vyresniosios specialistės A. P. tarnybiniu pranešimu teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tik tam ginklui, kuris nurodytas leidime ar ginklo pažymėjime. Atsižvelgiant į tai, teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad I. Ž. turėjo teisę įsigyti ir laikyti (nešiotis) šovinius tik 2016 m. vasario 4 d. įsigytam „C“ kategorijos mažos galios revolveriui 38 Compact G, kuriam pritaikytas šovinio tipas yra 380 ME GUM. Tuo tarpu, kratos metu rastų 6 mm „Flobert“ tipo šovinių I. Ž. įsigyti ir laikyti (nešiotis) neturėjo teisės, nes pagal turimo revolverio 38 Compact G gamyklinius parametrus, tokio tipo revolverio modeliui 6 mm Flobert tipo šoviniai nėra priskirti. Apeliantai pažymi, kad kratos metu rasti ir paimti 6 mm „Flobert“ tipo šoviniai buvo įsigyti legaliai ginklų parduotuvėje, nes buvo skirti jo turimo ginklo tipui ir atitiko turimą leidimą ginklui, tačiau per klaidą buvo įsigyti ne to (konkretaus) modelio revolveriui. Kratos metu rasti šaudmenys atitiko apelianto turimo leidimo laikyti ginklą reikalavimus, nes, priešingu atveju, I. Ž. niekas nebūtų tokio tipo šovinių pardavęs. Atsižvelgiant į tai, kad I. Ž. neturėjo leidimo vieninteliam kratos metu rastam medžiokliniam šoviniui, o baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį dėl vieno nelegaliai laikyto medžioklinio šovinio, apelianto nuomone, yra negalima dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), todėl dėl šios veikos jis turi būti išteisintas.

46Apeliaciniame skunde nuteistojo K. P. gynėjas advokatas I. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. P. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – jį išteisinti; atmetus šį prašymą, nuosprendį pakeisti ir paskirti K. P. švelnesnę, neviršijančią 112 MGL dydžio baudą, į ją įskaitant sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. spalio 16 d. (56 paros), vieną arešto parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

47Apeliantas pritaria teismo nustatytoms aplinkybėms, kad K. P. I. Ž. prašymu sulaikė neblaivų vairuotoją, kuris automobiliu kliudė I. Ž. automobilį bei kartu su M. K., laikydami D. I. už rankų, atvedė jį prie I. Ž. automobilio, į kurį nukentėjusysis buvo įsodintas prievartą, tačiau K. P. prieš nukentėjusįjį nesmurtavo. Byloje nepaneigta K. P. versija, jog abiems su D. I. bėgant susipainiojo kojos, todėl jie netyčia parvirto ant žemės.

48Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Apeliantas nurodo, kad inkriminuojant BK 146 straipsnio 1dalį, būtina konstatuoti, jog žmogaus laisvė buvo atimta neteisėtai, t. y. nesant tam teisėto pagrindo. Byloje neteisėtumo požymis nenustatytas. K. P. dalyvavo sulaikant nukentėjusįjį, gavęs informaciją apie tai, kad pastarasis padarė ir daro nusikaltimą arba administracinį nusižengimą. Teismas nustatė, kad iki pat sulaikymo nukentėjusysis vengė sustabdymo važiuodamas automobiliu ir bėgo. Įvykio metu galiojusio Administracinių nusižengimų kodekso 14 straipsnio 1 dalis nustatė įstatymų uždraustą veiką padariusio asmens sulaikymo galimybę. Pagal šį straipsnį, asmuo neatsako už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką ar administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, jeigu šio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant Administracinių nusižengimų kodekso 14 straipsnio 1 dalies sąlygoms, teisę sulaikyti administracinį nusižengimą padariusį asmenį turi ne tik kai kurie administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai, galintys taikyti administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemones, tačiau ir bet kuris asmuo (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. AN2-533-238/2018). Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad K. P. smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, sužalojimų nukentėjusiajam nepadarė, jo veiksmai pasireiškė tik nukentėjusiojo pasivijimu, pargriovimu, nuvedimu prie I. Ž. automobilio ir įsodinimu į jį, t. y. nė vienas iš aptartų veiksmų nepatvirtina, kad K. P. veiksmai viršijo Administracinių nusižengimų kodekso 14 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas ribas.

49BK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, kad kitam žmogui laisvę jis atima neteisėtai ir to siekia. Teismo nustatytos aplinkybės nepatvirtina K. P. veikus tiesiogine tyčia. K. P., sutikęs dalyvauti D. I. sulaikyme, nesuvokė, kad jis siekia atimti kitam žmogui laisvę neteisėtai. Po to, kai sulaikytą D. I. įsodino į I. Ž. automobilį, K. P. prieš nukentėjusįjį jokių veiksmų neatliko (net nedalyvavo tolimesniuose įvykiuose). Tai rodo, kad K. P. savo veiksmais nesiekė specialiai varžyti nukentėjusiojo laisvę, o jo veiksmai buvo nukreipti ne į laisvės atėmimą, bet į patį sulaikymą. Tai paneigia, kad K. P. turėjo tyčią būtent neteisėtai, ilgiau nei reikalinga asmeniui sulaikyti, riboti asmens laisvę. Visų šių bylos aplinkybių visuma rodo, kad K. P. nepadarė veikos, turinčios BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

50Taip pat apeliantas nesutinka ir su nuteistajam paskirta bausme, mano, kad teismas jam paskyrė bausmę, kuri aiškiai prieštarauja BK 41 straipsnyje nustatytiems bausmės tikslams, bausmės skyrimo principams ir aplinkybėms, į kurias turėtų atsižvelgti, priimdamas sprendimą dėl bausmės dydžio bei rūšies. Teismas K. P. paskyrė sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis nustatytas atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio redakciją (nusikalstamos veikos padarymo metu MGL dydis buvo 37,66 Eur, o už nesunkų nusikaltimą buvo numatyta bauda iki 500 MGL dydžio). Teismas konstatavo, kad K. P. skirtina švelniausios BK 146 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos rūšies vidurkio dydžio bausmė – 250 MGL dydžio bauda.

51Gynėjo vertinimu, K. P. paskirta net ir švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis yra per griežta. Atsižvelgiant į tai, kad paskyrus sankcijoje numatytos švelniausios rūšies bausmės vidurkį, ši bausmė K. P. yra griežtesne, nei būtų paskirta sankcijoje numatytos griežtesnės bausmės rūšies vidurkis – 52 parų areštas. Pasak gynėjo, įskaičius suėmime išbūtą laiką (56 paras) į arešto bausmę, K. P. būtų laikomas bausmę atlikęs. Tuo tarpu, tą pačią suėmimo trukmę įskaičius į švelnesnę bausmę – baudą, neatliktoji bausmės dalis (138 MGL) lieka netgi kur kas didesnė už tą, kuri laikoma atlikta, įskaičius suėmimo laiką (112 MGL). Taigi, K. P. paskirta nors ir švelniausios rūšies sankcijoje numatyta bausmė visgi savo dydžiu yra per griežta.

52K. P. nukentėjusiojo D. I. sulaikyme dalyvavo įsitikinęs, kad šis asmuo yra ką tik eismo įvykį sukėlęs ir iš jo bėgantis neblaivus vairuotojas. Todėl K. P. veiksmai iš esmės neprieštaravo moralės normoms ir patvirtino nuteistojo neigiamą požiūrį į teisės pažeidimą darantį ir atsakomybės vengiantį asmenį. Iš bylos aplinkybių matyti ir tai, kad K. P. veiksmai sulaikant D. I. yra kilę spontaniškai, padaryti nenaudojant jokių priemonių ar įrankių, truko trumpą laiką (kelias minutes), neilgiau, nei reikalinga asmenį sulaikyti, jais nepadaryta jokia turtinė, fizinė žala nukentėjusiajam. K. P. veika buvo pakankamai žemo pavojingumo laipsnio, sąlygota ne antivisuomeninių nuostatų, o teisingumo siekio. Be to, gynėjo įsitikinimu, nustatant mažesnį baudos dydį, reikšmingos ir kitos aplinkybės, t. y. K. P. turi šeimą, kuri auginą mažametį vaiką, jo sutuoktinė nedirba, mokosi, todėl jis vienintelis išlaiko šeimą ir, nors jo gaunamos pajamos nedidelės, tačiau pastovios.

53Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė juos atmesti.

54III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

55Nuteistojo K. P. gynėjo I. Motužio apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, o nuteistojo M. K. ir nuteistojo I. Ž. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

56Apeliacinio proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

57Apeliantai nuteistasis M. K., nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas bei nuteistojo K. P. gynėjas, skųsdami Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendį, nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nuteistųjų M. K., I. Ž. ir K. P. kaltumo padarius jiems inkriminuotas veikas, ir baudžiamojo įstatymo taikymo. Nuteistasis M. K. prašo jį dėl kaltinimų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, o neteisėtus veiksmus, susijusius su I. Ž. tariamos teisės į suvirinimo aparatą įgyvendinimu, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, grasinant panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudojant kaip fizinę ir psichinę prievartą, perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, pripažinti M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išsiaiškinti veiką, ir paskirti jo asmenybę atitinkančią bausmę. Nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas prašo I. Ž. dėl kaltinimų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti, nuteistojo neteisėtus veiksmus, susijusius su jo tariamos teisės į suvirinimo aparatą įgyvendinimu nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, grasinant panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudojant kaip fizinę ir psichinę prievartą, perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, taip pat I. Ž. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Nuteistojo K. P. gynėjas prašo K. P. dėl kaltinimų pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisinti, o netenkinus šio prašymo, sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę iki 112 MGL.

58Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, šią baudžiamąją bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą byloje, papildomai apklausė nuteistąjį M. K. bei įvykdė BPK 256 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus, teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas nepagrįstai I. Ž. nuteisė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą 21 vnt. 6mm „Flobert“ tipo šovinių įgijimą ir laikymą, M. K. ir I. Ž. – pagal BK 180 straipsnio 3 dalį už svetimo turto pagrobimą panaudojant šaunamąjį ginklą, o K. P. – pagal BK 146 straipsnio 1 dalį už neteisėtą asmens laisvės atėmimą, taip pat neteisingai nuteistųjų M. K. ir I. Ž. nusikalstamus veiksmus, susijusius su I. Ž. tariamos teisės į suvirinimo aparatą įgyvendinimu nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, grasinant panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudojant kaip fizinę ir psichinę prievartą, kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, jų nevertino visų įrodymų kontekste, todėl padarė klaidingas išvadas, kurios lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, ir taip suvaržė nuteistųjų teises būti teisingai nubaustiems, t. y. būtent už tas veikas ir ta apimtimi, kurias jie yra padarę, o paskirta bausmė atitiktų padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

59Todėl naikintina apskųstojo teismo nuosprendžio dalis, kurioje M. K. ir I. Ž. pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, o K. P. – pagal 146 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtinas naujas – išteisinamasis – nuosprendis. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, naikintina nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo nuteistiesiems M. K. ir I. Ž., taip pat nuosprendžio dalis, kurioje K. P. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios. Teismo nuosprendžio dalis, kurioje M. K. ir I. Ž. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, keistina dėl teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitiko bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės, taip pat iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintinos aplinkybės, susijusios su I. Ž. disponavimu 21 vnt. 6mm „Flobert“ tipo šaudmenimis, o dėl disponavimo 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytu 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šoviniu I. Ž. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl šio nusikaltimo mažareikšmiškumo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 2 punktas, 328 straipsnio 1–3 punktai).

60Dėl BK 146 straipsnio 1 dalies taikymo K. P.

61Apskųstuoju teismo nuosprendžiu K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. liepos 7 d., apie 21 val., I. Ž. su M. K. automobiliu „Mazda 626“ persekiojant D. I. vairuojamą automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. ( - ) D. I. išvažiavus į autostradą Klaipėda–Vilnius, I. Ž. telefonu paprašė K. P. padėti sulaikyti D. I.. Vykdydamas susitarimą, K. P. automobiliu BMW 730, valstybinis Nr. ( - ), išvažiavo į autostradą Klaipėda–Vilnius, kurioje telefoniniu ryšiu derindamas veiksmus su I. Ž., automagistralės Vilnius–Klaipėda ( - ) kilometre, ties posūkiu į ( - ), ant viaduko, ( - ), blokavo kelią atvažiuojančiam D. I. automobiliui „Mazda 323“, tačiau D. I. išvengus priverstinio sustabdymo bei pasukus į žvyrkelį, I. Ž. kartu su M. K. bei K. P. toliau persekiojo D. I. vairuojamą automobilį tol, kol I. Ž. su M. K. ( - ), automobiliu tyčia įvažiavo į D. I. vairuojamą automobilį. D. I. automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies. D. I. pradėjus bėgti, K. P. pasivijo nukentėjusįjį D. I. ir parvertė ant žemės. K. P. ir M. K. sulaikytą D. I. prievarta, laikydami už rankų, įsodino į I. Ž. vairuojamą automobilį „Mazda 626“, tokiu būdu palaužė D. I. pasipriešinimą bei neteisėtai atėmė jam laisvę.

62Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamasis K. P. neneigė, kad jis padėjo I. Ž. sulaikyti neva neblaivų vairuotoją – nukentėjusįjį D. I., kuris kliudė jo vairuojamą automobilį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Jis vijosi D. I., pargriovė jį ant žemės ir su M. K. atvedė prie automobilio bei įsodino jį į I. Ž. automobilį, t. y. padėjo sulaikyti eismo įvykį sukėlusį D. I. (t. 8, b. l. 10–20). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. P. taip pat parodė, kad jis vykdė pilietinę pareigą ir jokio nusikaltimo nepadarė.

63Nuteistojo K. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo K. P. dėl kaltinimų pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes K. P. nustatytu būdu veikdamas, buvo įsitikinęs, kad padeda sulaikyti teisės pažeidėją, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Šie apelianto skundo argumentai yra pagrįsti.

64Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgment of 31 March 2009). Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-110/2013).

65Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi, vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju K. P. taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį nėra visų būtinų sąlygų. K. P. veiksmuose, kurie pasireiškė nukentėjusiojo D. I. sulaikymu, nėra BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės – tyčios požymio.

66Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia.

67Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad kiekvienu atveju yra privalu atskleisti kaltininko tyčios turinį. Apie kaltės turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai (kasacinės nutartys Nr. 2K-135/2012; Nr. 2K-636/2012 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, K. P. kaltė padarius BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo patikrintais įrodymais.

68K. P. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jam paskambino I. Ž. ir pasakė, jog į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė kažkoks neblaivus vairuotojas, kuris bėga, o jis vejasi ir paprašė padėti pagauti (t. 6, b. l. 30–32, 35–36, 42; t. 8, b. l. 10–20). Byloje nėra duomenų, paneigiančių šiuos nuteistojo parodymus. Priešingai, K. P. parodymus, kad nuteistojo I. Ž. vairuojamą automobilį kliudė D. I. vairuojamas automobilis ir jog jis kreipėsi pagalbos į K. P. dėl sprunkančio vairuotojo sulaikymo, pirmosios instancijos teisme parodė tiek pats I. Ž., tiek su juo kartu automobiliu važiavęs kitas nuteistasis M. K.. Nuteistasis I. Ž. parodė, kad D. I. vairuojamas automobilis apsisukinėdamas kliudė jo vairuojamą automobilį, todėl jam „užvirė“ nervai ir pradėjo jį persekioti. Pradėjus važiuoti link autostrados, jam kilo mintis paskambinti K. P., kad jis padėtų sustabdyti D. I. vairuojamą automobilį. K. P. nenorėjo padėti, sakė esąs pavargęs, tačiau kai jam pasakė, jog vairuotojas „apsivartojęs ar prigėręs“, jis sutiko (t. 8, b. l. 10–20). Nuteistasis M. K. parodė, kad jam kartu su I. Ž. važiuojant mieste, jie sutiko D. I. vairuojamą automobilį, jiems sekant nukentėjusįjį, jo vairuojamas automobilis atsitrenkė į I. Ž. vairuojamą automobilį. I. Ž. paskambino K. P., kuriam pasakė, kad girtas žmogus atsitrenkė, paprašė pagalbos jį sulaikyti. K. P. sutiko (t. 8, b. l. 10–20). Faktą apie D. I. vairuojamo automobilio kontaktą su I. Ž. vairuojamu automobiliu paliudijo ir kartu su nukentėjusiuoju D. I. kartu automobiliu važiavęs byloje kaip liudytojas apklaustas I. B.. I. B. teisme parodė, kad, kai D. I. lenkė mėlyną mašiną, norėjo pro ją prasukti, ją (mėlyną mašiną) prabrėžė ir nuvažiavo link Baltijos žiedo (t. 7, b. l. 98–102). Šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina nuteistojo K. P. parodymus, kad jis nežinojo, jog pažįstami siekia neteisėtai D. I. atimti laisvę. Tai paneigiančių kitų objektyvių įrodymų byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad K. P. prieš D. I. veikė, siekdamas neteisėtai atimti jam laisvę. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečiu atveju, netgi darant prielaidą, jog K. P. klydo manydamas, kad sulaikomas D. I. padarė administracinį teisės nusižengimą, vis tiek jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos duomenų, K. P. į pagalbą persekiojusiems D. I. I. Ž. ir M. K. atvyko tik po kurio laiko, D. I. išvažiavus į autostradą Klaipėda–Vilnius. K. P. su I. Ž. buvo seni pažįstami, todėl jis neturėjo pagrindo abejoti jo pateikiamos informacijos realumu ir pagalbos prašymo teisėtumu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad K. P., atvykęs į įvykio vietą, būtų bendravęs su kitais nuteistaisiais, siekdamas aiškintis konflikto pradžios aplinkybes. K. P. veiksmai pasibaigė sulaikius bei įsodinus D. I. į I. Ž. automobilį, kai jis iš įvykio vietos išvyko savais reikalais. Nuteistasis I. Ž. ir M. K. nusikalstamuose veiksmuose toliau nebedalyvavo. Taigi, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo spręsti, kad nuteistasis K. P., vydamasis nukentėjusįjį, jį pargriaudamas ir atvesdamas prie I. Ž. automobilio, numatė ar galėjo numatyti, kad taip veikdamas jis dalyvauja D. I. neteisėtai atimant laisvę.

69Todėl teisėjų kolegija, kitaip, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog šioje byloje nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad K. P., darydamas jam inkriminuotus veiksmus, veikė tiesioginė tyčia. Neįrodžius šio subjektyviosios pusės požymio, K. P. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties ( BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

70Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl BK 146 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – tyčios, kaip vieno iš nusikaltimo sudėties požymių, kitų K. P. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių (objekto, objektyviosios ir subjekto) neanalizuoja. Jų nagrinėjimas konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta anksčiau šiame nuosprendyje, asmens veikoje nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, jis pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.

71Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad K. P. nepadarė veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, taip pat nepasisako ir dėl nuteistojo gynėjo prašymo sušvelninti K. P. paskirtą bausmę, nes prieš asmenį priėmus išteisinamąjį nuosprendį, panaikinama ir jam paskirta bausmė.

72Dėl M. K. ir I. Ž. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

73BK 181 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, <...> arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos.

74M. K. ir I. Ž. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atimdami D. I. laisvę, neturėdami teisėto pagrindo, vertė jį perduoti turtą.

75Apeliantai tvirtina, kad I. Ž. turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš D. I. grąžinti jam iš jo nukentėjusiojo pavogtą suvirinimo aparatą, todėl prašo jų neteisėtus veiksmus, susijusius su I. Ž. teisės į suvirinimo aparatą įgyvendinimu, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, grasinant panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudojant kaip fizinę ir psichinę prievartą, perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį. Šie apeliantų prašymai pagrįsti, todėl tenkinami.

76Esminis kriterijus, atribojantis turto prievartavimo nusikalstamą veiką nuo savavaldžiavimo nusikaltimo, yra vertimo perduoti turtą pagrindo (ne)teisėtumas. Jeigu turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę, tokie asmens neteisėti veiksmai sudaro BK 181 straipsnio sudėtį. Tuo tarpu, kai kaltininkas (nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos) vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, tai – BK 294 straipsnio taikymo sritis (kasacinė nutartis Nr. 2K-308-976/2018).

77Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ištirtus įrodymus, todėl padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, kad nuteistieji M. K. ir I. Ž. neturėjo teisėto pagrindo iš nukentėjusiojo D. I. reikalauti pinigų ar kito kokio nors turto. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Nukentėjusiojo parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiojo, liudytojų, kaltinamojo parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis Nr. 2K-73-689/2019) ir kai jie patys kiekvienas atskirai bei vertinant kitų įrodymų kontekste nekelia jokių pagrįstų abejonių.??? Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę įrodomąją vertę suteikė nukentėjusiojo D. I. parodymams, kad jis jokio suvirinimo aparato nevogė (t. 1, b. l. 88–91; t. 8, b. l. 10–20). Apygardos teismas byloje nukentėjusiojo parodymus įvertino atsietai, tarpusavyje jų nesugretindamas su kitais įrodymais, nesujungdamas į loginę seką bei neįvertindamas kaip visumos.

78BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyvioji pusė – veika – pasireiškia kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens neįgyvendintos (tiek ginčijamos, tiek pripažįstamos) teisės (tikros arba tariamos) vykdymas. Taigi, kaltininkas arba asmuo, kurio interesais kaltininkas veikia, visada yra tikro arba tariamo teisinio santykio subjektas. Tikra teisė – tai realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tikros teisės buvimo nepaneigia tai, kad teisės turėtojas negali jos pagrįsti įrodymais. Antai, tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų formuojamoje praktikoje tariama teisė siejama tik su pateisinama (sąžininga) asmens klaida. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, būtina nustatyti, kad kaltininkas negalėjo arba neturėjo suprasti nesant jokios realiai egzistuojančios teisės. Nagrinėjamu atveju, būtent ir susiklostė tokia teisinė situacija, kai I. Ž., veikdamas kartu su M. K., savavališkai ėmėsi vykdyti objektyvaus pagrindo neturinčią, tačiau jo sąmonėje egzistavusią teisę susigrąžinti iš jo neva D. I. pavogtą profesionalų suvirinimo aparatą.

79Tai, kad I. Ž. sąžiningai klydo manydamas, jog D. I. pavogė iš jo suvirinimo aparatą, byloja tiek iš dalies paties D. I., tiek nuteistųjų M. K., K. P. ir kaip liudytojų apklaustų R. B. ir T. E. parodymais nustatytos aplinkybės. Nuteistasis I. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju D. I., kuris pardavinėdavo vogtus daiktus. Be to, nukentėjusysis siūlė jam pirkti kompiuterį, tačiau jis kompiuterio nepirko, nes žinojo, kad šis daiktas D. I. žmonos. Po šio susitikimo, kitą dieną I. Ž. rado prasuktą automobilio spynelę, suprato, kad transporto priemonė apvogta. Pirma mintis kilo, kad automobilį apvogė D. I.. Suradęs D. I. draugus, išsiaiškino, kad D. I. turėjo suvirinimo aparatą, tačiau jį pardavė. Tada I. Ž. su nukentėjusiuoju tarėsi, kad jis „gražiuoju“ jam gražintų pavogtą aparatą. D. I. žadėjo jį atpirkti, tačiau aparato iki 2017 m. liepos 7 d. jis jam negrąžino. D. I. sakė, kad suvirinimo aparatą pardavė už 500 eurų. D. I. jį „vedžiojo už nosies“, nurodydamas vietas, kur neva gali būti aparatas ar asmuo, žinantis, kur jis gali būti (t. 8, b. l. 10–20). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti I. Ž. parodymais, kad jis turėjo pagrindą manyti, jog būtent D. I. pagrobė jo suvirinimo aparatą, todėl turi jį grąžinti. Juos pagrindžia tiek apeliaciniame skunde M. K. nurodyta aplinkybė, kad jis girdėjo, kaip D. I. prisipažino pasisavinęs suvirinimo aparatą ir jį žadėjo grąžinti I. Ž., tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme M. K. nurodytos aplinkybės, jog jie su I. Ž. ir D. I. važinėjo iš vienos vietos į kitą, nes D. I. vis rodė vietas, kuriose neva turėjo būti I. Ž. norimas susigrąžinti suvirinimo aparatas (t. 6, b. l. 124–127; t. 8, b. l. 10–20). Byloje nėra įrodomų, paneigiančių šiuos M. K. parodymus. Tokius parodymus M. K. patvirtino bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Aplinkybę, kad I. Ž. kalbėjo apie iš jo automobilio pavogtus kažkokius įrankius, teisme parodė ir K. P. (t. 8, b. l. 10–20). Kad ( - ) sklido kalbos, jog D. I. iš I. Ž. automobilio bagažinės pavogė suvirinimo aparatą, teisme parodė ir kaip liudytoja apklausta R. B. (t. 8, b. l. 98–102). Jos nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo T. E. duoti parodymai, kad I. Ž. D. I. turėjo pretenzijų dėl pavogto suvirinimo aparato (t. 2, b. l. 106–107).

80Aptarti bylos faktiniai duomenys yra gauti teisėtais būdais, jie papildo vienas kitą. Tokie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad, kitaip nei nustatė pirmosios instancijos teismas, I. Ž. prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos nukentėjusiajam D. I. turėjo pagrindą. Nors nukentėjusysis D. I. nuosekliai tvirtino, kad jis nuteistojo I. Ž. suvirinimo aparato nepavogė, o byloje nėra faktinių duomenų, kurie pagrįstų, jog būtent nukentėjusysis buvo pavogęs nuteistojo I. Ž. suvirinimo aparatą, tačiau tai, esant pirmiau aptartų duomenų visetui, nepaneigia aplinkybės, kad I. Ž. veikė realizuodamas savo, o M. K. – I. Ž. tariamą teisę į iš jo pavogtą suvirinimo aparatą, tik tam pasirinko netinkamą tokios teisės įgyvendinimo būdą. Jo pasirinktas tariamos teisės įvykdymo būdas neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.

81Remiantis nuteistųjų I. Ž., M. K., kaip liudytojos apklaustos R. B. parodymais, byloje neginčytinai taip pat nustatyta, kad D. I. turėjo prastą reputaciją. ( - ) jis buvo žinomas kaip asmuo, turintis priklausomybę narkotinėms medžiagoms, linkęs vogti bei prekiauti vogtais daiktais. Tai, kad D. I. buvo priklausomas nuo narkotikų, jog į namus parnešdavo įvairių daiktų, įrankių, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta D. I. gyvenimo draugė ir jo vaiko motina S. G. (t. 8, b. l. 124). Aptartos aplinkybės sustiprina teisėjų kolegijos išvadą, kad I. Ž. turėjo pagrindą manyti, jog turi teisę reikalauti iš D. I. grąžinti pavogtą suvirinimo aparatą arba kompensaciją už jį. Tam neprieštarauja ir paties D. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jam taip pat buvo žinoma, jog iš I. Ž. suvirinimo aparatas buvo pavogtas (t. 1, b. l. 88–91). Tuo tarpu, nukentėjusiojo parodymus, kad jis nesustabdė savo vairuojamo automobilio, kurį persekiojo I. Ž. su M. K., nes taip norėjo I. B. (t. 1, b. l. 123), turėjęs problemų su nuteistaisiais, teisėjų kolegija pripažįsta neįtikinamais. Tokius nukentėjusiojo parodymus paneigia kaip liudytojo apklausto I. B. parodymai, kad jie su D. M. prašė D. I. sustabdyti automobilį, tačiau jis nesustojo (t. 7, b. l. 100–101). Šiuos I. B. parodymus patirtina ir kaip nukentėjusiojo apklausto D. M. parodymai (t. 7, b. l. 133–136). Be to, tiek iš nuteistųjų I. Ž. su M. K., tiek iš nukentėjusiojo D. M. ir liudytojo I. B. parodymų matyti, kad nuteistieji persekiojo tik D. I., o I. B. ir D. M., kurie kartu važiavo su D. I., jokių pretenzijų neturėjo. Nuteistieji vijosi tik D. I., o I. B. ir D. M., automobiliui nuvažiavus nuo kelio, iš įvykio vietos pasišalino. Taigi, byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad I. Ž. ir M. K. tyčia, darant jiems inkriminuotus veiksmus, buvo nukreipta ne į nukentėjusiojo D. I. vertimą be teisėto pagrindo perduoti turtą, o į savavališką, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, turimos tariamos I. Ž. teisės įgyvendinimą.

82Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys Nr. 2K-93/2010, Nr. 2K-203/2011 ir kt.). Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-562/2011, Nr. 2K-296/2013 ir kt.).??? Šioje baudžiamojoje byloje pasitvirtino, kad nuteistieji I. Ž. su M. K., veikdamas bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, grasindami panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodami kaip fizinę ir psichinę prievartą, atimdami D. I. laisvę, savavališkai vykdė nerealizuotą, nukentėjusiojo ginčijamą I. Ž. tariamą teisę į suvirinimo aparatą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent: 2017 m. liepos 7 d., apie 21 val., ( - ), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, I. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su M. K., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis numeris tyrimo metu nenustatytas, siekdamas realizuoti savo, o M. K. – I. Ž. tariamą teisę į, I. Ž. manymu, iš jo D. I. pavogtą suvirinimo aparatą, persekiojo D. I. vairuojamą automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. ( - ). D. I. išvažiavus į autostradą Klaipėda–Vilnius, I. Ž. telefonu paprašė K. P. padėti sulaikyti D. I., nes pastarasis, padaręs kelių eismo taisyklių pažeidimą, pasišalino iš įvykio vietos. K. P. automobiliu BMW 730, valstybinis Nr. ( - ), išvažiavo į autostradą Klaipėda–Vilnius, kurioje telefoniniu ryšiu derindamas veiksmus su I. Ž., automagistralės Vilnius–Klaipėda ( - ) kilometre, ties posūkiu į ( - ), ant viaduko, ( - ), blokavo kelią atvažiuojančiam D. I. automobiliui „Mazda 323“, tačiau D. I. išvengus priverstinio sustabdymo bei pasukus į žvyrkelį, I. Ž. kartu su M. K. bei K. P. toliau persekiojo D. I. vairuojamą automobilį, kol ( - ), D. I. automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies. Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, I. Ž. iš legaliai laikomo ginklo „38 Compact G“ šovė automobilyje sėdinčiam D. I. vieną kartą į kairįjį petį ir užlipo ant automobilio stogo, I. Ž. mestu akmeniu išdaužė automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklą bei pataikė keleivio vietoje priekyje sėdėjusiam D. M. (D. M.) į kairiąją koją, tokiais veiksmais padarydamas D. M. kraujosruvą kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. D. I. pradėjus bėgti, M. K. ir privažiavęs K. P., nežinodamas, kad nuteistieji, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo tariamą I. Ž. teisę atgauti pavogtą suvirinimo aparatą, pasivijo D. I. ir parvertė jį ant žemės. K. P. ir M. K. sulaikytą D. I. prievarta, laikydami už rankų, įsodino į I. Ž. vairuojamą automobilį „Mazda 626“. K. P. iš įvykio vietos pasišalinus, I. Ž. ir M. K., būdami atėmę laisvę D. I., tęsdami nusikalstamą veiką, grasindami pavartoti fizinį smurtą – išvežti į mišką ir sumušti, įgyvendindami I. Ž. tariamą teisę į suvirinimo aparatą, reikalavo iš nukentėjusiojo jį atiduoti. Po to I. Ž. ir M. K., atvežę D. I. į mišką, esantį prie ( - ), liepė išlipti nukentėjusiajam iš automobilio, o jam išlipus, I. Ž. iš ginklo „38 Compact G“ šovė D. I. 2 kartus į kairę koją ir 1 kartą į dešinę. Po pavartoto fizinio smurto I. Ž. ir M. K. D. I. vėl įsodino į minėtą automobilį, atvežė į aikštelę, esančią prie ( - ), kurioje M. K., vykdydamas susitarimą, automobilyje laikydamas peilį D. I. prie kaklo, liepė nejudėti, o I. Ž. persėdo į automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. ( - ) į kurį kartu su M. K. įsodino D. I. ir nuvežė į ( - ). I. Ž., išlipęs iš automobilio, plaktuku sudavė ne mažiau kaip 4 kartus išlipusiam D. I. į dešinę ranką. Tokiu būdu I. Ž. ir M. K. savavaldžiavo, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodami kaip fizinę ir psichinę prievartą bei padarydami nukentėjusiajam D. I. šautines žaizdas kairiame petyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, dešinėje šlaunyje su svetimkūnio įstrigimu dešinės šlaunies žaizdoje, odos nubrozdinimus dešinio žasto priekiniame paviršiuje su poodinėmis kraujosruvomis aplinkui, krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą, odos nubrozdinimus kairės blauzdos priekiniame paviršiuje bei dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kairiojo alkūnkaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl tokie nuteistųjų I. Ž. ir M. K. nusikalstami veiksmai iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 294 straipsnio 2 dalį, o ši pirmosios instancijos nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

83Dėl BK 180 straipsnio 3 dalies taikymo M. K. ir I. Ž.

84M. K. ir I. Ž. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pagrobė svetimą – 282 eurų vertės – turtą, t. y. 18 eurų vertės buto raktus, 13 eurų vertės D. I. rankinę, kurioje buvo: 36 eurai, 100 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonas „Iphone 5“ su 5 eurų vertės SIM kortele, 90 eurų vertės telefonas „HTC“ su 10 eurų vertės SIM kortele, 10 eurų vertės piniginė, kurioje buvo D. I. vardu išduota asmens tapatybės kortelė, automobilio „Mazda 323“ registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas.

85Apeliantai M. K., I. Ž. ir jo gynėjas prašo nuteistuosius pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes jie nepadarė jiems inkriminuotų veiksmų. Šie apeliantų prašymai pagrįsti, todėl tenkintini.

86Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl M. K. ir I. Ž. kaltumo, ir pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus. M. K. ir I. Ž. taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nėra galimybės, nes byloje nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad jie padarė jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus – pagrobė nukentėjusiojo D. I. turtą.

87Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą <...>.

88Bylą nagrinėjant teisme tiek nuteistasis M. K., tiek I. Ž. kaltės padarius BK 180 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą nepripažino (t. 8, b. l. 10–20, 122–130). Kaltinamieji baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jie iš D. I. jo asmeninių daiktų negrobė. Nukentėjusysis nei pinigų, nei telefono prie savęs neturėjo, todėl jie, po D. I. priverstinio sulaikymo ir įsodinimo į I. Ž. automobilį, važiavo prie nuvažiavusio nuo kelio nukentėjusiojo automobilio, kuriame jis ieškojo telefono bei savo buto raktų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji M. K. ir I. Ž. taip pat neigė pavogę nukentėjusiojo rankinę ir kitus daiktus (t. 9, b. l. 33–41, 68–73).

89Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kaltinamųjų M. K., I. Ž. ir K. P. parodymais, teisingai nustatė, kad D. I., atvestas prie I. Ž. automobilio, turėjo rankinę. Tačiau byloje esantys objektyvūs įrodymai nei atskirai paimti, nei kaip visuma neabejotinai nesuponuoja išvados, kad būtent I. Ž. ir M. K. iš D. I. pagrobė rankinę ir, jog D. I. rankinėje iš tiesų turėjo mobilųjį telefoną ir ne vieną, ir būtent jo nurodytų modelių, asmens ir automobilio dokumentus, taip pat disponavo pinigine, kurioje buvo 36 eurai, bei, kad rankinės, su neva joje esančias išvardytais daiktais, ir buto raktų neprarado sprukdamas nuo kaltininkų.

90Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį galima tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Be to, išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis Nr. 2K-309/2011). Nukentėjusysis D. I. ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. liepos 8 d. apklausoje parodė, kad įvykio metu buvo pagrobta jo rankinė–piniginė su joje buvusiais daiktais, taip pat pagrobti buto raktai. Piniginėje buvo jo vardu išduota asmens tapatybės kortelė, Europos sveikatos kortelė, automobilio „Mazda 323“ dokumentai: registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas, 36 eurai. Rankinėje taip pat buvo 100 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonas „Iphone 5“ su 5 eurų vertės SIM kortele, 90 eurų vertės telefonas „HTC“ su 10 eurų vertės SIM kortele (t. 1, b. l. 88–91). D. I. 2017 m. rugpjūčio 10 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau teigė, kad iš jo buvo paimta piniginė, „tašė“, raktai. Piniginėje buvo asmens tapatybės kortelė, prekybos centrų kortelės ir keli eurai, taip pat 40 eurų vertės telefonas (t. 1, b. l. 122–125). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teisme D. I. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad vis dėlto rankinėje buvo telefonai „Iphone 5“, „HTC“, piniginė, kurioje buvo ne daugiau nei 36 eurai (t. 8, b. l. 10–20). Teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl D. I. parodymų patikimumo ne tik todėl, kad jie yra nenuoseklūs, bet ir dėl to, kad jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai. D. I. tvirtino, kad įvykio dieną narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis nebuvo vartojęs, amfetaminą vartojo tik iš vakaro, todėl nebuvo apsvaigęs (t. 8, b. l. 10–20). Tokius jo paaiškinimus paneigia nukentėjusiojo D. M. ir liudytojo I. B. parodymai, kad įvykio dieną jie vartojo heroiną su amfetaminu, todėl įvykio metu D. I. elgėsi neadekvačiai, neklausė jų prašymų (t. 7, b. l. 100–101, 133–136). Nukentėjusysis D. I. nuosekliai teigė, kad kaltinime nurodyti daiktai buvo iš jo pavogti, tačiau negalėjo tiksliai paaiškinti, kuriuo metu, kuris iš nuteistųjų atėmė iš jo rankinę ir joje buvusius daiktus. Nagrinėjamoje byloje pas nuteistuosius nebuvo surasti nukentėjusiajam D. I. priklausę daiktai. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie patvirtintų, kad iš tiesų D. I. įvykio metu disponavo kaltinime nurodytais daiktais, dokumentais bei lėšomis ir kad juos inkriminuoto įvykio metu pagrobė nuteistieji I. Ž. ir M. K.. Kaip liudytoja teisme apklausta S. G., D. I. gyvenimo draugė ir jo vaiko motina, parodė, jog tvarkydama rūbus, kelnių kišenėje ji rado D. I. asmens tapatybės kortelę, kuri, pasak nukentėjusiojo, iš jo įvykio metu buvo paimta kartu su rankine. Netikėti S. G. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, nes ši liudytoja D. I. asmens tapatybės kortelę pateikė teismui (t. 8, b. l. 122–130). Byloje taip pat nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusysis rankinę galėjo prarasti, bėgdamas nuo nuteistųjų, lipdamas per tvirto metalo, 1,5 m aukščio, spygliuotą tvorą, tokiu būdu siekdamas patekti į geležinkelio stoties teritoriją. Be to, nors nukentėjusysis taip pat tvirtina, kad nuteistieji iš jo reikalavo ir paėmė buto raktus, tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog I. Ž. ir M. K. buvo įsibrovę į D. Į. butą. Dar daugiau, byloje nepasitvirtino ir D. I. nurodytos aptariamo įvykio aplinkybės, kad neva I. Ž. su M. K. iš jo buto pagrobė kompiuterį „Lenovo“, sportinius batelius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kompiuteris „Lenovo“ su rankine bei pakrovėju 2017 m. liepos 6 d., t. y. dieną prieš nagrinėjamą įvykį, pateikus D. I. asmens tapatybės kortelę, buvo užstatytas lombardo paslaugas teikiančioje įmonėje UAB „( - )“ (t. 8, b. l. 21), o sportiniai bateliai rasti D. I. automobilio bagažinėje (t. 8, b. l. 87, 88, 89). Taigi, vertinant nenuoseklius nukentėjusiojo D. I. parodymus aptartų įrodymų kontekste, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, kad nuteistieji I. Ž. ir M. K. įvykio metu plėšimo būdu užvaldė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus daiktus.

91BPK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, privalu ne tik greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet užtikrinti ir tai, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Asmenį pripažįstant kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, bylos įrodymų visuma turi leisti daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl jo kaltės. Šioje byloje tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės bei galimybės, tačiau nepavyko surinkti neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad M. K. su I. Ž. padarė plėšimą.

92Byloje iš skirtingų šaltinių surinkti ir BPK nustatyta tvarka patikrinti duomenys yra nepakankami pašalinti kilusias abejones dėl aplinkybių, susijusių su D. I. priklausiusio turto praradimu. Kaip nurodyta pirmiau, baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, byloje nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2014).

93Todėl, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimu kaltinamojo naudai, nekaltumo prezumpcijos principu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepakanka objektyvių faktinių duomenų spręsti, kad M. K. ir I. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina, o M. K. ir I. Ž. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisintini BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

94Dėl I. Ž. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

95BK 253 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas neturėdamas leidimo <...> įgijo, laikė, <...> šaudmenis <...>.

96Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį I. Ž. nuteistas už tai, kad jis iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., neturėdamas leidimo, iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 21 vnt. pramoninės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinį, skirtą „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams ir 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, skirtą įvairių modelių 12-o kalibro lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, skirtų „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. 20 vnt. pramoninės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių parsinešė į savo gyvenamąją vietą, esančią ( - ), ir neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., 15.15 val., o 1 vnt. 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinį ir 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį parsinešė į savo gyvenamąją vietą, esančią ( - ), ir neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., 11.50 val., kol kratos metu šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai.

97Nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas tvirtina, kad I. Ž. nepagrįstai nuteistas už 6 mm „Flobert“ tipo šovinių disponavimą, nes jo laikytus šovinius apima jam išduotas leidimas, kuriame išvardyta, kokių ginklų tipą jam leidžiama įsigyti, laikyti, nešiotis. Tokie apeliantų argumentai pagrįsti.

98Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus (I. Ž. parodymus, tarnybinius pranešimus, proceso veiksmų atlikimo protokolus, specialisto išvadas ir kitą rašytinę bylos medžiagą), padarė neteisingas išvadas, kad I. Ž. įsigyti ir laikyti (nešiotis) 6 mm „Flobert“ tipo šovinių neturėjo leidimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. Ž. 2013 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas Klaipėdos AVPK neterminuotas leidimas Nr. 0003632 (toliau – Leidimas), kuris jam suteikė teisę įsigyti bei laikyti (nešiotis) dujinius pistoletus (revolverius), senovinius, pneumatinius (virš 7,5 J) ir nedidelės galios šaunamuosius ginklus (t. 8, b. l. 22–23). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 5–8 punktais, tokio tipo ginklai priskiriami „C“ kategorijai. Remiantis 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvada Nr. 30-(456)-IS1-778, nustatyta, kad pramoninės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinys, skirtas 6 mm kalibro modelių revolveriams, yra šaudmuo, skirtas „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams (t. 4, b. l. 89–93). Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tik tam ginklui, kuris nurodytas leidime arba ginklo pažymėjime. Šios ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos reiškia, kad asmenys gali įsigyti ir laikyti šaudmenis tik ginklams, kurie nurodyti leidime. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-329/2011, Nr. 2K-261-677/2015, Nr. 2K-138-697/2018 ir kt.). Vadinasi, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal nuteistajam išduotą Leidimą I. Ž. turėjo leidimą ne tik įsigyti ir laikyti (nešiotis) šovinius 2016 m. vasario 4 d. įsigytam „C“ kategorijos mažos galios revolveriui 38 Compact G, šovinio tipas: .380 ME GUM (t. 5, b. l. 8), bet įsigyti ir laikyti leidime nurodytos galios kitus ginklus ir šaudmenis, tame tarpe ir 21 vnt. 6 mm „Flobert“ tipo nedidelės nukaunamosios galios šovinius. Kaip nurodyta anksčiau, BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas šaudmenis įgyja ir laiko neturėdamas leidimo. Konkrečiu atveju, I. Ž. turėjo leidimą laikyti nedidelės galios šaunamuosius ginklus, o tai apima ir nedidelės galios šaudmenis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. Ž. veiksmuose nėra BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, t. y. objektyviosios pusės. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jei I. Ž., pirmiau įsigydamas šaudmenis nei ginklą, padarė šaudmenų įsigijimo eiliškumo pažeidimą, šis pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes nėra tokio pavojingumo laipsnio. Be to, apeliantai tvirtina, kad šaudmenis I. Ž. įsigijo ginklų parduotuvėje. Toks apeliantų argumentas byloje nepaneigtas. Bylos objektyvūs duomenys nepaneigia I. Ž. parodymų, kad jis buvo įsitikinęs, jog įsigyja šaudmenis, kuriuos apima jam išduotas Leidimas ginklui laikyti. BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Taigi, pripažintina, kad disponavimas 21 vnt. 6 mm „Flobert“ tipo šaudmenimis I. Ž. inkriminuotas nepagrįstai, todėl šių šaudmenų įsigijimas ir laikymas be leidimo šalintinas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kurioje I. Ž. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

99Apeliantai neginčija, kad I. Ž. neteisėtai laikė 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį ir prašo I. Ž. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti dėl šio nusikaltimo dalyko mažareikšmiškumo. Šis apeliantų prašymas tenkintinas.

100BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad I. Ž. neteisėtai laikė tik 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinį šovinį, dėl šio šovinio laikymo jokių pavojingų realių padarinių nekilo, daro išvadą, kad I. Ž. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Taigi, nors I. Ž. veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl šio nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).???

101Dėl bausmių paskyrimo nuteistiesiems M. K. ir I. Ž.

102Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. K. ir I. Ž. veika, susijusi su I. Ž. tariamos teisės į suvirinimo aparatą įgyvendinimu, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, grasinant panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudojant kaip fizinę ir psichinę prievartą, perkvalifikuojama iš BK 181 straipsnio 2 dalies į 294 straipsnio 2 dalį, todėl išspręstinas bausmių jiems paskyrimo klausimas.

103BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

104Dėl bausmės paskyrimo M. K.

105Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas M. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad M. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). M. K. veikė tiesiogine tyčia, jo veika baigta. M. K. anksčiau teistas net 5 kartus, įskaitant ir už nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo, ankstesniais teismų sprendimais M. K. taikytas bausmės vykdymo atidėjimas įtakos jo elgesio korekcijai neturėjo, bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas ir jis pasiųstas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės (t. 6, b. l. 157–163). Nuteistasis vėl nusikalto nepraėjus 4 mėnesiams po išėjimo iš pataisos įstaigos (iš pataisos įstaigos paleistas 2017 m. kovo 14 d.) (t. 6, b. l. 157–163). Teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad M. K. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo mažiau aktyvus. Jis dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai (t. 8, b. l. 24–26, 27), turi draugę. M. K. psichikos ir priklausomybių įskaitose neįregistruotas (t. 6, b. l. 153, 154, 155). Byloje nėra M. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad veikė kartu su bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

106Apeliaciniame skunde M. K. prašo atsižvelgti į tai, kad jis nevengė atsakomybės ir sužinojęs, jog yra kviečiamas į apklausą, sugrįžo iš užsienio ir davė parodymus apie jam žinomas nusikaltimo aplinkybes ir tik todėl byloje buvo nustatyta objektyvi tiesa. Šie nuteistojo teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Visų pirma, aplinkybė, kad nuteistasis sugrįžo iš užsienio ir davė parodymus apie jam žinomas nusikaltimo aplinkybes, rodo tik tai, jog jis pasinaudojo jam baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamomis įtariamojo asmens teisėmis (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Priešingu atveju, ikiteisminio tyrimo pareigūnams būtų atsiradusi vada prieš jį taikyti procesinės prievartos priemones, skelbti paiešką, išduoti Europos arešto orderį ar pan. Antra, byloje, kitaip, nei nurodo nuteistasis, nėra pagrindo spręsti, kad vien tik dėl jo parodymų byloje pavyko nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą. Trečia, M. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nesigailėjo dėl savo neteisėtų veiksmų. Antai, tam, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė būtų pripažinta lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, būtina nustatyti du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju šioje byloje paminėtų momentų nėra.

107Apibendrinus paminėtas aplinkybes, įvertinus tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek kaip visumą, spręstina, kad M. K. už nusikaltimo, nustatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė artima vidurkiui.

108Dėl bausmės paskyrimo I. Ž.

109Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, parinkdama I. Ž. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad I. Ž. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 294 straipsnio 2 dalis ir BK 253 straipsnio 1 dalis) (BK 11 straipsnio 4 dalis). I. Ž. veikė tiesiogine tyčia, jo veikos baigtos, buvo nusikalstamų veiksmų iniciatorius bei aktyvus vykdytojas. I. Ž. anksčiau teistas (Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį), teistumas išnykęs (t. 5, b. l. 154–158). Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad veikė kartu su bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad I. Ž. panaudotu šaunamuoju ginklu buvo nesunkiai bei nežymiai sutrikdyta nukentėjusiajam D. I. sveikata (t. 1, b. l. 143–144). I. Ž. psichikos ir priklausomybių įskaitose neįregistruotas (t. 5, b. l. 149, 150, 151), nuo 2018 m. gegužės 28 d. dirbo UAB „NKPProjects“ (t. 7, b. l. 103–104).

110Įvertinus tiek kiekvieną iš šių aptartų aplinkybių atskirai, tiek kaip visumą, spręstina, kad I. Ž. už nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė artima šio straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui.

111I. Ž. ir jo gynėjas prašo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnį ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Šis prašymas nepagrįstas.

112BK 75 straipsnyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) nustatyta, kad asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų, tuo atveju, jeigu nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, o BK 75 straipsnio nuostatų taikymas, yra teismo teisė.

113Byloje yra paminėtos įstatymo leidėjo nustatytos formalios sąlygos, kurioms esant I. Ž. gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Tačiau, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

114Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo I. Ž. padarytomis veikomis, tiek su jo asmenybe, visumą, konstatuoja, kad aptariamu atveju bylos duomenys nesudaro prielaidų susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, jog I. Ž. paskirtos bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. I. Ž. padarė 2 tyčines nusikalstamas veikas ir nors ankstesnis teistumas išnykęs, tačiau vėl nusikalto. I. Ž., panaudodamas šaunamąjį ginklą, sutrikdė D. I. sveikatą. Tokios aplinkybės rodo, kad I. Ž. nelinkęs laikytis įstatymų, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, jo nusikalstami veiksmai sunkėja ir jis tampa pavojingas visuomenei. Paskirta bausmė pripažintina veiksminga, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai: bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, I. Ž. skirtinos bausmės tikslai bus pasiekti tik realiai jam atlikus bausmę.

115Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 1–3 punktais,

Nutarė

116Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti.

117Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje M. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

118M. K. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

119M. K. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir M. K. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

120Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį dėl M. K. paskirtų bausmių subendrinimo.

121Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

122Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

123Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje I. Ž. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

124I. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

125I. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir I. Ž. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

126Iš Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio pašalinti I. Ž. inkriminuotą disponavimą 21 vnt. 6mm „Flobert“ tipo šaudmenimis.

127Vadovaujantis BK 37 straipsniu, I. Ž. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už disponavimą 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytu 12-o kalibro centrinio įskėlimo medžiokliniu šoviniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

128Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį dėl I. Ž. paskirtų bausmių subendrinimo.

129Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d.

130Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

131Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

132Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. P. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį 138 MGL (5 197,08 eurų) bauda, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

133K. P. dėl kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

134Panaikinti K. P. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

135Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 4. –... 5. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams,... 6. –... 7. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.... 8. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės... 9. M. K. dėl nusikaltimo, įtvirtinto BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas,... 10. K. P. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 250 MGL... 11. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m.... 12. K. P. dėl nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2... 13. I. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2... 14. –... 15. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir... 16. –... 17. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;... 18. –... 19. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dviem) metams.... 20. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės... 21. I. Ž. dėl nusikaltimų, nustatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio... 22. Teisėjų kolegija... 23. I. Bylos esmė... 24. I. Ž. ir M. K. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe,... 25. I. Ž. nuteistas ir už tai, kad jis, neturėdamas leidimo, įgijo, nešiojo ir... 26. K. P. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 7 d., apie 21 val., I. Ž. su... 27. Be to, I. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo ir nešiojo... 28. K. P. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe,... 29. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu išteisino... 30. II. Apeliacinių skundų argumentai... 31. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos... 32. Apeliantas teigia, kad apskųstajame teismo nuosprendyje nustatytos objektyvios... 33. Teismas nuosprendyje neaptarė valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro,... 34. Apygardos teismas neturėjo pagrindo vadovautis nukentėjusiojo D. I.... 35. M. K. mano, kad jo neteisėtuose veiksmuose yra ne turto prievartavimo, o... 36. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis kartu su I. Ž. pagrobė D.... 37. Nuteistasis nepritaria ir teismo išvadoms dėl jam paskirtos bausmės.... 38. Apeliantas, skiriant jam bausmę už savavaldžiavimą, prašo atsižvelgti į... 39. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys... 40. Apeliantai tvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus,... 41. Apygardos teismas visiškai nepagrįstai I. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK... 42. Be kita ko, apeliantai pažymi, kad 2017 m. liepos 7 d. I. Ž. buvo su savo... 43. Pasak apeliantų, byloje neįrodyta ir tai, kad po pavartoto fizinio smurto I.... 44. Apeliantai nesutinka su teismo I. Ž. ir M. K. parodymų įvertinimu. Abu... 45. Apeliantai taip pat vertina, kad I. Ž. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 253... 46. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. P. gynėjas advokatas I. M. prašo... 47. Apeliantas pritaria teismo nustatytoms aplinkybėms, kad K. P. I. Ž. prašymu... 48. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui... 49. BK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.... 50. Taip pat apeliantas nesutinka ir su nuteistajam paskirta bausme, mano, kad... 51. Gynėjo vertinimu, K. P. paskirta net ir švelniausia sankcijoje numatyta... 52. K. P. nukentėjusiojo D. I. sulaikyme dalyvavo įsitikinęs, kad šis asmuo yra... 53. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė... 54. III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 55. Nuteistojo K. P. gynėjo I. Motužio apeliacinis skundas tenkintinas visiškai,... 56. Apeliacinio proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus... 57. Apeliantai nuteistasis M. K., nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas bei nuteistojo... 58. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti... 59. Todėl naikintina apskųstojo teismo nuosprendžio dalis, kurioje M. K. ir I.... 60. Dėl BK 146 straipsnio 1 dalies taikymo K. P.... 61. Apskųstuoju teismo nuosprendžiu K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal... 62. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamasis K. P. neneigė,... 63. Nuteistojo K. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo K. P. dėl kaltinimų... 64. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra... 65. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika... 66. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui... 67. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad kiekvienu atveju yra... 68. K. P. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jam paskambino I.... 69. Todėl teisėjų kolegija, kitaip, nei konstatavo pirmosios instancijos... 70. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl BK 146 straipsnio 1 dalyje nustatytos... 71. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad K. P. nepadarė veikos, numatytos BK 146... 72. Dėl M. K. ir I. Ž. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį... 73. BK 181 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas... 74. M. K. ir I. Ž. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie,... 75. Apeliantai tvirtina, kad I. Ž. turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš D.... 76. Esminis kriterijus, atribojantis turto prievartavimo nusikalstamą veiką nuo... 77. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai... 78. BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyvioji pusė – veika... 79. Tai, kad I. Ž. sąžiningai klydo manydamas, jog D. I. pavogė iš jo... 80. Aptarti bylos faktiniai duomenys yra gauti teisėtais būdais, jie papildo... 81. Remiantis nuteistųjų I. Ž., M. K., kaip liudytojos apklaustos R. B.... 82. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad būtent... 83. Dėl BK 180 straipsnio 3 dalies taikymo M. K. ir I. Ž. ... 84. M. K. ir I. Ž. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, kad jie, veikdami... 85. Apeliantai M. K., I. Ž. ir jo gynėjas prašo nuteistuosius pagal BK 180... 86. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos... 87. Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas apiplėšė panaudojęs... 88. Bylą nagrinėjant teisme tiek nuteistasis M. K., tiek I. Ž. kaltės padarius... 89. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kaltinamųjų M. K., I. Ž. ir K. P.... 90. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymais pagrįsti apkaltinamąjį... 91. BPK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad ginant žmogaus ir... 92. Byloje iš skirtingų šaltinių surinkti ir BPK nustatyta tvarka patikrinti... 93. Todėl, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi visų neaiškumų ir... 94. Dėl I. Ž. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį... 95. BK 253 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas... 96. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį I. Ž. nuteistas už tai, kad jis iki 2017 m.... 97. Nuteistasis I. Ž. ir jo gynėjas tvirtina, kad I. Ž. nepagrįstai nuteistas... 98. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir... 99. Apeliantai neginčija, kad I. Ž. neteisėtai laikė 1 vnt. namudiniu būdu... 100. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo... 101. Dėl bausmių paskyrimo nuteistiesiems M. K. ir I. Ž.... 102. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. K. ir I. Ž. veika,... 103. BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas areštas arba laisvės... 104. Dėl bausmės paskyrimo M. K.... 105. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas M. K. skirtinos bausmės rūšį... 106. Apeliaciniame skunde M. K. prašo atsižvelgti į tai, kad jis nevengė... 107. Apibendrinus paminėtas aplinkybes, įvertinus tiek kiekvieną iš jų... 108. Dėl bausmės paskyrimo I. Ž.... 109. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, parinkdama I. Ž. skirtinos... 110. Įvertinus tiek kiekvieną iš šių aptartų aplinkybių atskirai, tiek kaip... 111. I. Ž. ir jo gynėjas prašo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnį ir jam... 112. BK 75 straipsnyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija,... 113. Byloje yra paminėtos įstatymo leidėjo nustatytos formalios sąlygos, kurioms... 114. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių, susijusių... 115. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 116. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti.... 117. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio... 118. M. K. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes... 119. M. K. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK... 120. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio... 121. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.... 122. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.... 123. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio... 124. I. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes... 125. I. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į... 126. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio... 127. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, I. Ž. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už... 128. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio... 129. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2017 m.... 130. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.... 131. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.... 132. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio... 133. K. P. dėl kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes... 134. Panaikinti K. P. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą... 135. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....