Byla 2A-81-117/2015
Dėl vekselių pripažinimo apmokėtais, skolos ir palūkanų priteisimo (tretieji asmenys – antstolė B. P., O. T. (O. T.), notarės D. L.-B. ir D. M.)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Švedijos Karalystės įmonės Scania Credit AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30-160/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BTSK“ ieškinį atsakovui Švedijos Karalystės įmonei Scania Credit AB dėl vekselių pripažinimo apmokėtais, skolos ir palūkanų priteisimo (tretieji asmenys – antstolė B. P., O. T. (O. T.), notarės D. L.-B. ir D. M.).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Bankrutavusi UAB ,,BTSK“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Verslo administravimas“, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: pripažinti apmokėtais visus vekselius, išrašytus pagal 2004 m. lapkričio 29 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 ir visus jos priedus bei pakeitimus; priteisti iš atsakovo Švedijos karalystės įmonės Scania Credit AB 87 356,62 Lt skolos, 266,61 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB „BTSK“ buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Verslo administravimas“. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje (toliau – ir ĮBĮ) yra įtvirtinta, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. ĮBĮ yra suderintas su Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatomis. Be to, atsakovas Lietuvoje veikia per Sciania Credit AB Lietuvos filialą. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ 4 straipsnio nuostata, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 30 straipsnio 3 dalimi, ši byla yra teisminga Vilniaus apygardos teismui.

6Ieškovas taip pat nurodė, kad UAB ,,BTSK“ su atsakovu 2004 m. sausio 21 d. pasirašė finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01513 ir 2003 m. balandžio 16 d. pasirašė finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01369, pagal kurias buvo išrašomos sąskaitos bei atliekami mokėjimai. Šalys 2004 m. lapkričio 29 d. pasirašė finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas pirkti sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais 3 automobilius Scania R420 LB6x2HNA ir 3 priekabas Wielton PC16SB su kėbulais ZS24S. Sandorio vertė – iš viso 338 400 EUR. Šalys susitarė, kad sutarties įvykdymo užtikrinimui ieškovas atsakovui išduos neprotestuotinus vekselius. Ieškovui įvykdžius sutarties įsipareigojimus, atsakovas privalėjo grąžinti vekselius ieškovui (finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 2 punktas). Ieškovas sumokėjo visą sutartimi sutartą sumą už lizinguojamą turtą ir tą patvirtina ieškovo ir atsakovo pasirašyti 2006 m. rugsėjo 25 d. ir 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybėn aktai, pagal kuriuos ieškovo nuosavybėn buvo perduotas visas lizinguojamas turtas. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal 2004 m. lapkričio 29 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 jam buvo išrašyta sąskaitų (Invoice) už 368 551,61 EUR, jis sumokėjo 367 617,61 EUR, 934 EUR turėjo sumokėti atsakovas, nes sąskaitos apmokamos atėmus 5 procentus palūkanų vertės. Taigi ieškovui visiškai atsiskaičius su atsakovu, atsakovas privalėjo, ieškovui pareikalavus, grąžinti visus vekselius, tačiau to nepadarė, priešingai, pateikė vekselius vykdyti antstoliams. Atsakovas, piktnaudžiaudamas savo teisėmis, ginčo vekseliams 2008 m. sausio 15 d. (notarinio registro Nr. 3-638, 3-639, 3-643, 3-641) ir 2008 m. balandžio 22 d. (notarinio registro Nr. 2-4770) gavo vykdomuosius įrašus 136 173,18 Lt sumai ir pateikė juos vykdyti. Antstolė, vykdydama vykdomuosius įrašus, nepagrįstai išieškojo iš ieškovo iš viso 87 356,62 Lt (iš jų 32 480 Lt gauti pardavus iš ieškovo paimtą automobilį). Dėl šių priežasčių, ieškovo nuomone, atsakovo skola sudaro 87 356,62 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovas turi jam sumokėti ne tik skolą, bet ir 266,61 Lt palūkanų, vadovaujantis CPK 6.256 straipsniu ir 6.210 straipsnio 2 dalimi.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir:

9Pripažino paprastuosius vekselius, išduotus pagal UAB „BTSK“ ir Scania Credit AB finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640, kuriais vekselio davėjas UAB „BTSK“ įsipareigojo besąlygiškai apmokėti Švedijos Karalystėje registruotai įmonei Scania Credit AB vekseliuose nurodytas sumas, apmokėtais;

10Priteisė iš Švedijos Karalystėje registruotos įmonės Scania Credit AB ieškovui BUAB „BTSK“ 78 027,75 Lt nepagrįstai išieškotos skolos ir 266,61 Lt palūkanų, iš viso 78 294,36 Lt, ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos (2011-07-19) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

11Priteisė iš Švedijos Karalystėje registruotos įmonės Scania Credit AB ieškovui BUAB „BTSK“ 7648,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui O. T. – 1780 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti, Lietuvos Respublikos valstybei – 2341 Lt žyminio mokesčio ir 78 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų;

12Priteisė iš BUAB „BTSK“ atsakovui Švedijos Karalystėje registruotai įmonei Scania Credit AB 960 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti.

13Teismas, pasisakydamas dėl bylos teismingumo, nurodė, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog šios bylos tarptautinio teismingumo nelemia situacija, kad ieškovui yra iškelta bankroto byla. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pradėjus išieškojimą pagal vekselius ieškovas ar laiduotojas pagal vekselius neturėjo galimybės ginčyti atsakovo veiksmus iki bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nepateikta įrodymų, kad būtent šis išieškojimas pagal vekselius privedė UAB „BTSK“ prie bankroto ar iš esmės pažeidė kitų kreditorių teises. Be to, ieškinys nėra pareikštas instituto actio Pauliana pagrindu. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad šioje byloje negali būti taikomos 2000m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamente Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nustatytos tarptautinio teismingumo taisyklės, taigi ir konstatuoti, jog byla yra teisminga teismui, kuris nagrinėja bankroto bylą.

14Teismas sprendė, kad ieškinys yra pareikštas kitu pagrindu, nei kad šalys yra susitarę dėl bylų teismingumo pagal finansinio lizingo ir nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartis. Ieškovas prašo pripažinti vekselius apmokėtais ir grąžinti. Nurodė, kad nors reikalavimas yra susijęs su finansinio lizingo bei nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartimis, tačiau sprendžiant ginčą dėl vekselių, kaip sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės, turi būti taikomos 1930 m. kovo 7 d. Konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo nuostatos. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad kilus ginčui dėl vekselių, privaloma laikytis ne tik ginčo šalių tarpusavio susitarimų dėl bylų teismingumo, tačiau ir spręsti, ar toks susitarimas buvo galimas pagal galiojančias teisės normas. Teismas nurodė, kad Konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo neišskiria įstatymų dėl bylų teismingumo ar dėl ginčo iš esmės taikymo, todėl ginčuose dėl vekselių kitoks susitarimas, nei nurodytas Konvencijoje, nėra galimas. Todėl atsižvelgęs į tai, kad Konvencijos 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsakomojo vekselio akceptavimo ir paprastojo vekselio davėjo įsipareigojimų teisnius padarinius nustato šių dokumentų apmokėjimo vietos įstatymai, o vekseliuose, kuriuos ieškovas reikalauja pripažinti apmokėtais ir grąžinti, mokėjimo vieta nurodyta Vilnius, Lietuva, Vilniuje veikia Scania Credit AB filialas, teismas sprendė, jog ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir vekselio davėjo įsipareigojimų teisiniai padariniai nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

15Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar vekseliai buvo apmokėti iki reikalavimo pateikimo juos apmokėti, turi būti atsižvelgta į tai, ar lizingo gavėjas apmokėjo už perimtas nuosavybėn transporto priemones pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640.

16Teismas iš atsiskaitymų pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 ataskaitos nustatė, kad paskutinis mokėjimas pagal šią sutartį atliktas 2007 m. birželio 5 d. Remdamasis 2007 m. birželio 15 d. Scania Credit AB pagal šią finansinio lizingo sutartį išrašyta sąskaita 132 036 EUR sumai, teismas nustatė, kad atsiskaitymas pagal šią sutartį vyko ne pagal grafiką, o kaip trečiasis asmuo paaiškino, šalys savo veiksmais buvo susitarę dėl ankstesnio transporto priemonių išpirkimo. 2006 m. rugsėjo 25 d. ir 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo aktai, kuriais nuosavybė į transporto priemones buvo perduota ieškovui, teismo vertinimu, patvirtina, kad finansinio lizingo sutarties sąlygos buvo įvykdytos ir turtas perduotas ieškovo nuosavybėn. Anot teismo, tai yra pakankamas įrodymas, įrodantis, kad pagal šią finansinio lizingo sutartį visi mokėjimai buvo atlikti, todėl laikė, jog šiai konkrečiai sutarčiai įvykdyti išrašyti vekseliai buvo apmokėti. Kad sąskaitos pagal finansinio lizingo sutartį buvo apmokėtos, teismo nuomone, įrodo ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 4 d. aktas, iš kurio matyti, kad UAB „BTSK“ pagal kitas sutartis liko skolinga Scania Credit AB 18 784,61 EUR. Teismas nesutiko su atsakovo atstovu, kad ekspertizės išvada negali būti laikoma įrodymu dėl to, kad ekspertizės metu buvo vertinami dokumentai, surašyti anglų kalba. Pažymėjo, kad visi pateikti dokumentai surašyti į standartinius blankus, kurių vertimas į bylą yra pateiktas.

17Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad vekseliai pagal Švedijos Karalystės teisę galėjo būti panaudoti skolos, kurios ieškovas buvo nesumokėjęs pagal kitas finansinio lizingo sutartis, išieškojimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad finansinio lizingo Nr. 12-01640 sutartimi šalys susitarė, kad mokėjimai pagal šią sutartį gali būti panaudoti tik kaip kompensacija už remontą ar bet kokius kitus kaštus, susijusius su prekėmis pagal šią finansinio lizingo sutartį, be to, vekseliai buvo išrašyti tik kaip šios sutarties mokėjimų apdraudimas.

18Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų išrašų, Švedijos Karalystės teisėje laikoma, kad skolininkas, turintis keletą skolų vienam skolintojui, turi teisę nukreipti mokėjimą pasirinktai skolai, kurią jau leidžiama grąžinti, dengti nors grąžinimo terminas dar nėra suėjęs. Pagal pateiktą teismų išaiškinimą, skolos mokėtojas neturi teisės iš anksto sumokėti skolos, jei nesuėjo jos mokėjimo terminas, tačiau ir šioje praktikoje įvardijama galimybė šalims susitarti kitaip. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju finansinio lizingo sutartis Nr. 12-01640 buvo apmokėta anksčiau nei nustatyta grafike būtent esant šalių susitarimui.

19Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog vekseliai buvo apmokėti, ieškovas pagrįstai nuo pat finansinio lizingo sutarties įvykdymo siekė juos susigrąžinti ir pagal šiuos vekselius skolos išieškojimas nebuvo galimas. Teismas sprendė, kad neteisėto išieškojimo veiksmais pagal vykdomuosius įrašus iš viso (su antstolio atlyginimu) iš ieškovo buvo išieškota 78 027,75 Lt, kitos ieškovo nurodytos sumos antstolio buvo perduotos ne atsakovui, o kitiems išieškotojams, todėl laikė, jog dalis ieškinyje ieškovo nurodytos sumos buvo išieškota ne dėl atsakovo veiksmų.

20Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra įtrauktas į BUAB „BTSK“ kreditorių sąrašą su 68 698,46 Lt dydžio finansiniu reikalavimu ir šis reikalavimas buvo įtrauktas nebaigtų vykdomųjų įrašų pagrindu, sprendė, jog baigus nagrinėti šį ginčą, administratorius turės pagrindą kreiptis dėl teismo nutarties dalies, kuria patvirtintas Scania Credit AB finansinis reikalavimas, panaikinimo ir klausimo išsprendimo iš naujo. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2646-450/2011 tvirtinant finansinius reikalavimus nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl pripažinimo vekselius apmokėtais, tvirtinant reikalavimą nedalyvavo nei ieškovas, nei atsakovas bei trečiasis asmuo, teismas taip pat sprendė, jog negalima šiuo atveju teigti, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimi finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas buvo išspręstas dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, bylos nagrinėjime dalyvaujant toms pačioms šalims.

21Nors atsakovas paaiškino, kad skolos dydis, atlikus išieškojimą pagal vekselius, liko 68 698,46 Lt, teismas pažymėjo, jog vekseliai, išrašyti finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 įvykdymui užtikrinti, yra jau apmokėti, kitoms skoloms padengti jie negalėjo būti naudojami. Teismas nurodė, kad pagal kitas finansinio lizingo sutartis, lizingo davėjas (atsakovas), iškilus ginčui dėl mokėtinų sumų nesumokėjimo (dėl bet kokios priežasties) turi teisę kreiptis į bet kokį kompetentingą teismą.

22Teismas nustatė, kad pagal antstolės 2009 m. lapkričio 3 d. patvarkymą paskirstyti išieškotas lėšas, išieškojimas iš ieškovo atsakovui buvo vykdomas ir pagal teismo išduotus įsakymus, įrodymų, kokia iš tiesų nesumokėtų įmokų dalis iki bankroto bylos iškėlimo UAB „BTSK“ buvo pagal kitas sutartis, dėl kurių priteisimo galėjo kelti bylą kompetentingame teisme, ar pateikti vekselius apmokėjimui, išrašytus kitoms sutarčių įvykdymui užtikrinti, nebuvo pateikta. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje neįrodyta, jog išieškota pagal vekselius suma galėjo būti išieškota kitu pagrindu ar kad būtent tokią sumą ieškovas buvo skolingas atsakovui, nusprendė neteisėtai išieškotą sumą78027,75 Lt priteisti iš atsakovo ieškovui.

23Teismas, atsižvelgęs į tai, kad išieškotos sumos atsakovui buvo paskirstytos 2009 m. lapkričio 3 d., ieškinys teismui pateiktas 2011 m. liepos 13 d., o ieškovo prašomas priteisti palūkanų dydis už šį laikotarpį nesiekia įstatymu leistino dydžio, sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą dėl 266,61 Lt palūkanų priteisimo.

24III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

25Atsakovas Scania Credit AB apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo

262014 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti nutartį, kuria ieškovo patikslintas ieškinys būtų paliktas nenagrinėtas dėl šalių sudaryto susitarimo ginčą spręsti arbitraže arba priimti sprendimą, kuriuo ieškovo patikslintas ieškinys būtų atmestas kaip nepagrįstas. Taip pat atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

271. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai šalių ginčo sprendimui taikė Lietuvos Respublikos teisę, vadovaujantis 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo. Kilusiam ginčui spręsti turėjo būti taikoma Švedijos teisė, nes ieškovo reikalavimų pagrįstumas bei teisėtumas negali būti išspręstas nenagrinėjant atitinkamų finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 nuostatų. Finansinio lizingo sutarties 14 punktas nustato, kad šiai sutarčiai turi būti taikomi ir jos nagrinėjimas vykdomas remiantis Švedijos įstatymais. Netinkamas taikytinos teisės pasirinkimas nulėmė neteisingą šios bylos išsprendimą. Švedijos Karalystės Prekybos kodekse ir teismų praktikoje pripažįstama kreditoriaus (skolintojo) pasirinkimo teisė paskirstyti skolininko įmokas savo nuožiūra.

282. Nepagrįstai teismas tarp ieškovo ir apelianto kilusį ginčą laikė teismingu Lietuvos Respublikos teismams, konkrečiai Vilniaus apygardos teismui. Skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byloje turi būti priimta nutartis, kuria ieškovo ieškinys apeliantui būtų paliktas nenagrinėtas dėl šalių sudaryto susitarimo ginčą spręsti arbitraže, nes: a) pagal galiojantį reglamentavimą, ginčo arbitruotinumo klausimas turėtų būti tikrinamas paties arbitražo teismo, todėl pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai sprendė ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams klausimą; b) teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jurisdikciją vertinti sprendimu šio ginčo arbitruotinumo klausimą, šioje byloje turėjo būti taikomos ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 49 straipsnio 7 dalies nuostatos, pagal kurias bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai neturi įtakos galimybei šalių ginčą nagrinėti arbitraže, jei iki bankroto bylos iškėlimo šalys buvo susitarusios tarpusavio ginčus perduoti arbitražui; c) jeigu teismas vertintų, kad minėtos ĮBĮ ir KAĮ nuostatos konkrečiu atveju netaikytinos, tai ginčo arbitruotinumo klausimas pirmosios instancijos teismo sprendimu turėjo būti sprendžiamas pagal ginčo arbitruotinumui taikytiną teisę – Švedijos teisę. Švedijos teisė patvirtina susitarimo dėl ginčo arbitruotinumo privalomumą bankrutuojančiai įmonei.

293. Teismas nepagrįstai netaikė ieškovo pareikštiems reikalavimams ieškinio senaties.

304. Teismas nepagrįstai byloje rėmėsi 2014 m. vasario 19 d. ekspertizės T. Z. ekspertizės akto Nr. 12-249 (13) patikslinimu. Ekspertizės akto patikslinimas akivaizdžiai neobjektyvus, neišsamus, nepagrįstas bei atitinkamai nepatikimas.

315. Teismas nepagrįstai laikė 2006 m. rugsėjo 25 d. bei 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo aktus pakankamais įrodymais, patvirtinančiais ieškovo atsiskaitymą pagal ginčo vekselius ar finansinio lizingo sutartį. Be to, finansinio lizingo sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad mokėjimas pagal finansinio lizingo sutartį yra laikomas padarytu, kai jis yra įskaitomas į apelianto nurodytą banko sąskaitą.

326. Nepagrįstai ieškovo išduotų ginčo vekselių apmokėjimo faktas buvo grindžiamas finansinio lizingo sutarties vykdymo aplinkybėmis. Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu, o abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu.

337. Nepagrįstai teismas ignoravo Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia nutartimi patvirtintą apelianto finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje. Administratorius neturi teisės ginčyti šioje byloje apelianto finansinius reikalavimus, kurie jau yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi.

348. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas reikalauja skolos priteisimo iš apelianto pagal galiojančius vekselius, nenuginčytus notarinius vykdomuosius įrašus bei antstolio procesinius veiksmus. Teisėtai ieškovo išrašyti bei galiojantys (nenuginčyti) vekseliai šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Notariniai vykdomieji įrašai yra galiojantys bei antstolio procesiniai veiksmai laikomi teisėtais, kol nėra nuginčyti CPK nustatyta tvarka (CPK 510-513 straipsniai).

359. Nepagrįstai teismas neįvertino apelianto patirtų nuostolių dėl finansinio lizingo sutarties netinkamo vykdymo bei išimtinai koncentravosi tik į ieškovo reikalavimą priteisti tariamą skolą.

3610. Nepagrįstai teismas neįvertino paties ieškovo skolos apeliantui pagal visas finansinio lizingo sutartis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ieškovas pripažįsta, kad yra skolingas apeliantui pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01369 net 31 785,00 EUR sumą.

3711. Sprendimu nepagrįstai buvo priteista ne tik tariama ieškovo skola, tačiau ir antstolės vykdymo išlaidos, kurių apeliantas negavo. Iki bankroto ieškovui iškėlimo dienos apeliantui buvo išieškota 67 474,72 Lt skolos. Iš jų 10 552,85 Lt sudarė vykdymo išlaidos, kurių apeliantas negavo, todėl realiai buvo išieškota apeliantui tik 56 921,87 Lt. Negana to, dalis iš 56 921,87 Lt ieškotos sumos (t. y. 18 007,51 Lt) buvo suma, kurią apeliantas gavo už iš varžytynių parduotą transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad iš varžytynių buvo parduota ieškovo neišsimokėta apeliantui priklausanti transporto priemonė, apeliantas iš ieškovo pagal antstolių vykdomuosius raštus realiai gavo tik 38 914,36 Lt. Dėl šių priežasčių ieškovas neturėjo pagrindo teigti, kad apeliantas pagal ginčo vekselius gavo daugiau nei 38 914,36 Lt, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sprendimu priteisti 78 027,75 Lt skolos bei 266,61 Lt palūkanų.

3812. Sprendimu buvo netinkamai įvertintos ieškovui priteistinos palūkanos.

3913. Sprendimu netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

40Trečiasis asmuo O. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

411. Apeliantas Lietuvos Respublikos įstatymus traktuoja neteisingai, savo naudai, tokiu būdu siekdamas išvengti atsakomybės.

422. Teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė Lietuvos Respublikos teisę. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. d. nutartimi pripažinta, kad byla yra teisminga Vilniaus apygardos teismui.

43Ieškovas BUAB „BTSK“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

441. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl bylos teismingumo. Visų pirma, atsakovas Lietuvoje veikia per Scania Credit AB Lietuvos filialą, o pagal CPK 30 straipsnio 3 dalį ieškovo pasirinkimu ieškinys, susijęs su filialo veikla, gali būti pareiškiamas taip pat pagal filialo buveinę. Antra, ĮBĮ normos turi būti taikomos kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatomis. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Dėl to nagrinėjamu atveju ieškinys nagrinėtinas teismas, kuris bankrutuojančiai įmonei iškėlė bankroto bylą. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartyje nurodė, kad ši byla teisminga Vilniaus apygardos teismui. Ši teismo nutartis nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi.

452. Ieškovas visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal 2004 m. lapkričio 29 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 (sumokėjo visą sutartimi sutartą sumą už lizinguojamą turtą). Šį faktą patvirtina 2006 m. rugsėjo 25 d. ir 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybėn aktai. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 4 d. akte nustatyta, kad sąskaitos pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 buvo visiškai apmokėtos. Atsakovas šio akto neginčijo ir iki šiol nepateikė savo atliktų skaičiavimų ir/ar kitų ekspertų išvadų dėl finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 atsiskaitymo.

463. Nuo priteistos sumos 78027,75 Lt priteistos palūkanos – 266,61 Lt, sudaro mažesnę dalį negu priklausytų maksimaliai pagal CK palūkanų dalis, todėl nėra pagrindo priteistas palūkanas perskaičiuoti. Be to, apeliantas nepateikė palūkanų paskaičiavimo pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį.

474. Ieškovas ieškinį pateikė nepraleidęs ieškinio senaties termino, nes ieškovui nutartimi iškėlus bankroto bylą (ieškovui bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d.) senaties terminas gali būti taikytinas tik praėjus vieneriems metams nuo bankroto bylos iškėlimo dienos.

48Teisėjų kolegija konstatuoja:

49Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

50IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

51Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

52Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

53Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „BTSK“ ir Scania Credit AB 2003 m. balandžio 16 d. sudarė finansavimo sutartį Nr. 12-01369 (I t., b. l. 192-205), 2004 m. vasario 5 d. sudarė finansavimo sutartį Nr. 12-01513 (II t., b. l. 2-15), 2004 m. gruodžio 3 d. sudarė finansavimo sutartį Nr. 12-01640 (UAB „BTSK“ sutartį pasirašė 2004 m. lapkričio 29 d., Sciania Credit AB – 2004 m. gruodžio 3 d.) (II t., b. l. 16-25).

542004 m. gruodžio 3 d. šalys sudarė nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartį (III t., b. l. 67).

552005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. balandžio 4 d. priėmimo – perdavimo aktais Scania Credit AB perdavė UAB „BTSK“ naudojimui autotransporto priemones pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 (I t., b. l. 127-128).

562006 m. vasario 9 d. priedu prie Finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 nepadengta skola pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 buvo perskaičiuota išdėstant jos mokėjimą nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. (I t., b. l. 123-124).

57Ieškovas atsakovo naudai išdavė vekselių pagal Finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640. Atsakovas pagal išduotus vekselius 2008 m. sausio 15 d. ir 2008 m. balandžio 22 d. gavo vykdomuosius įrašus. Pagal juos buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. (I t., b. l. 15-22, 23-24)

582006 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybės aktas (priedas prie sutarties Nr. 12-01640) tvirtina, kad Scania Credit AB ir UAB „BTSK“ sudarė turto perdavimo – priėmimo nuosavybėn aktą, pagal kurį Scania Credit AB perdavė nuosavybėn UAB „BTSK“ autotransporto priemones pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640: Scania R 420 LB6x2HNA, važiuoklės Nr. XLER6X20005117905, Scania R 420 LB6x2HNA, važiuoklės Nr. XLER6X20005118890, priekabą Wielton PC16SB ir kėbulą ZS24S ant Scania važiuoklės, važiuoklės Nr. SUDPC4SBA51006397 ir važiuoklės Nr. SUDPC4SBA51006311 (III t., b. l. 83-84).

592007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybės aktas (priedas prie sutarties Nr. 12-01640) tvirtina, kad Scania Credit AB ir UAB „BTSK“ sudarė turto perdavimo – priėmimo nuosavybėn aktą, pagal kurį Scania Credit AB perdavė nuosavybėn UAB „BTSK“ autotransporto priemones pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640: Scania R 420 LB6x2HNA, važiuoklės Nr. XLER6X20005116662, priekabą Wielton PC16SB ir kėbulą ZS24S ant Scania važiuoklės, važiuoklės Nr. SUDPC4SBA51006678 (III t., b. l. 85-86).

60Byloje yra pateikti atsakovo ieškovui adresuoti kvietimai, pranešimai apmokėti vekselius (t. I, b. l. 53-87).

612008 m. kovo 19 d. antstolės B. P. patvarkymas Nr. 5431 „Dėl skolininko reikalavimo grąžinti vekselius“ patvirtina, kad 2008 m. vasario 6 d. UAB „BTSK“ direktorius O. T. kreipėsi į antstolę, pateikė eilę dokumentų ir reikalavo grąžinti vekselius kaip apmokėtus. Padariusi išvadą, kad pateikti dokumentai nepatvirtina, kad skola pagal vekselius apmokėta, antstolė nutarė tęsti išieškojimą (I t., b. l. 108-109).

622009 m. balandžio 17 d. UAB „BTSK“ akcininkas O. T. pateikė Scania Credit AB Lietuvos filialui reikalavimą grąžinti vekselius pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640. Rašte nurodė, kad finansinio lizingo sutartis įvykdyta ir pilnai apmokėta, lizinguotas turtas pagal šią sutartį yra aktais perduotas UAB „BTSK“ nuosavybėn, o vekseliai nepagrįstai naudojami kitam mokėjimo grafikui, kuriam vekseliai nebuvo pasirašyti (III t., b. l. 70-71).

63Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB „BTSK“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo administravimas“ (I t., b. l. 7-9).

64Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi, remiantis teismui antstolės perduotais vykdomaisiais įrašais, UAB „BTSK“ bankroto byloje patvirtino Švedijos Karalystės įmonės Scania Credit AB 68698,46 Lt dydžio finansinis trečios eilės reikalavimas (I t., b. l. 88-90).

65Dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės

66CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

67Kaip minėta, šioje byloje patikslintu ieškiniu ieškovas bankrutavusi UAB „BTSK“, atstovaujama administratoriaus UAB „Verslo administravimas“, prašė teismo pripažinti, kad visi vekseliai, išrašyti pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 ir visus jos priedus bei pakeitimus, yra apmokėti bei priteisti iš atsakovo, ieškovo vertinimu, pagal šiuos vekselius nepagrįstai išieškotas sumas.

68Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

69Atsakovas, prieštaraudamas šiai teismo pozicijai, apeliuoja į finansinio lizingo sutartyje

70Nr. 12-01640 įtvirtintą šalių arbitražinį susitarimą.

71Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražine, o ne teismine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas, viena vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010). Taigi arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar tarp šalių kilęs ginčas iš tiesų turi būti nagrinėjamas šalių sutartame arbitraže, turi būti išsiaiškinta kokius ginčus šalys sutarė perduoti nagrinėti arbitražui, kokio pobūdžio ginčas yra kilęs tarp šalių nagrinėjamu atveju ir ar jis patenka į finansinio lizingo sutartyje Nr. 12-01640 numatyto arbitražinio susitarimo taikymo sritį.

72Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „BTSK“ ir atsakovas Scania Credit AB sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 (II t., b. l. 16-24). Šios sutarties 14 skyriaus 1 punkte šalys susitarė, kad šiai finansinio lizingo sutarčiai taikomi ir jos nagrinėjimas vykdomas remiantis Švedijos įstatymais; visi ginčai, kilę dėl finansinio lizingo sutarties, turi būti sprendžiami Stokholme, Švedijoje arbitraže pagal Švedijos prekybos rūmų Arbitražo instituto taisykles. Šiuo susitarimu šalys susitarė ir dėl išimties: nepaisant 14 skyriaus punkto, ginčo, susijusio su mokėtinų sumų neapmokėjimu (dėl bet kokios priežasties) atveju, lizingo davėjas turi teisę dėl to kreiptis į bet kokį kompetentingą teismą (II t., b. l. 23). Taigi šalys susitarė dėl išimties, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas nesumoka mokėtinų sumų, lizingo davėjas turi teisę kreiptis į teismą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl galimybės lizingo gavėjui kreiptis į teismą esant ginčui dėl apmokėjimo (ar apmokėtų sumų įskaitymo) šalys sutartyje atskirai nenumatė.

73Finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 2 skyriaus 7 punkte sutarta, kad siekiant apdrausti šią sutartį, mokėjimai turi būti padengti mokėjimo vekseliais, po vieną vekselį kiekvienam mokėjimui; vekseliai išrašomi paties lizingo gavėjo lizingo davėjo naudai su vieno iš UAB „BTSK“ savininkų O. T. asmeniniu laidavimu; kiekvieno vekselio apmokėjimo data sutampa su mokėjimų grafike nurodyto lizingo mokėjimo data; Vekseliai išrašomi su sąlyga „neprotestuotini vekseliai“; vekseliai yra pridedami prie šios sutarties. Finansinio lizingo 2 skyriaus 8 punktu sutarta, kad tik po to, kai yra pilnai apmokėtas vekselis arba sumokėtas visas atitinkamas lizingo mokėjimas, lizingo gavėjui paliekama teisė reikalauti grąžinti atitinkamą vekselį. Sutarties 2 skyriaus 9 punkte šalys susitarė, kad jei lizingo gavėjas nesugebės laiku atlikti lizingo mokėjimo, tuomet lizingo davėjas pradės vekselių vykdymą.

74Kaip minėta, bylos medžiagos pagrindu taip pat nustatyta, kad šalys taip pat pasirašė sutartį dėl nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo (III t., b. l. 64-67). Šios sutarties 10 straipsnyje šalys susitarė, kad kilus ginčams dėl šios sutarties ar susijusiems su ja, šalys sutaria kreiptis į Vilniaus kompetentingą teismą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, atsižvelgiant į numatytas tarptautinės privatinės teisės normų išimtis (III t., b. l. 67). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje, o nuo 2007 m. balandžio 12 d. jos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje yra oficialiai registruota, toks susitarimas, teismo vertinimu, visiškai atitinka Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatą.

75Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad pagal kurią sutartį nustatomas teismingumas šioje situacijoje, priklauso nuo to, ar įvykdyta finansinio lizingo sutartis. Atsižvelgęs į tai, kad finansinio lizingo sutarties galiojimo terminas buvo apibrėžtas įmokų mokėjimo grafiku bei nuosavybės teisės į transporto priemones perdavimu lizingo gavėjui, teismas sprendė, kad jei ir nebūtų gautas pilnas apmokėjimas pagal finansinio lizingo sutartį, perdavus transporto priemones UAB „BTSK“ nuosavybėn (byloje nustatyta, kad pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 finansinio lizingo būdu įsigytos transporto priemonės UAB „BTSK“ buvo perduotos 2006 m. vasario 9 d. ir 2007 m. birželio 15 d. turto perdavimo – priėmimo aktais), ginčai dėl netinkamo ieškovo ar atsakovo prievolių įvykdymo jau yra susiję su nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartimi, todėl nagrinėtini pagal šioje sutartyje sutartą teismingumą.

76Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šioje situacijoje teismingumas nustatomas priklausomai nuo to, ar įvykdyta finansinio lizingo sutartis, iš tolesnės teismo motyvacijos matyti, kad bylos teismingumas galiausiai buvo nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys byloje buvo pareikštas kitu pagrindu, nei kad šalys yra susitarusios dėl bylų teismingumo pagal finansinio lizingo ir nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartis – t. y. buvo pareikštas reikalavimas pripažinti vekselius apmokėtais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors reikalavimas yra susijęs su finansinio lizingo bei nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartimis, tačiau šiuo atveju sprendžiant ginčą dėl vekselių, kaip sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės, turi būti taikomos 1930 m. kovo 7 d. Konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo (toliau – ir Ženevos konvencija) nuostatos. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Ženevos konvencijos 4 straipsnio 1 dalį, įsakomojo vekselio akceptavimo ir paprastojo vekselio davėjo įsipareigojimų teisinius padarinius nustato šių dokumentų apmokėjimo vietos įstatymai, taip pat į tai, kad ši konvencija neišskiria įstatymų dėl bylų teismingumo ar dėl ginčo iš esmės taikymo, sprendė, kad ginčuose dėl vekselių kitoks susitarimas, nei nurodytas konvencijoje, nėra galimas. Dėl šių priežasčių, teismas, nustatęs, kad visuose vekseliuose, kuriuos ieškovas reikalauja pripažinti apmokėtais ir grąžinti, mokėjimo vieta nurodoma Vilniuje, Lietuvoje, o Vilniuje veikia Scania Credit AB filialas, padarė išvadą, kad ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismas ir vekselio davėjo įsipareigojimų teisiniai padariniai nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

77Taigi, iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kurioje aptartas klausimas dėl bylos teismingumo ir taikytinos teisės, negalima daryti apelianto išvados, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos priskirtinumą / teismingumą nustatė pagal nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo sutartį. Akivaizdu, jog šios bylos priskirtinumas / teismingumas ir taikytina teisė buvo nustatyti, remiantis Konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo nuostatomis, konkrečiai konvencijos 4 straipsnio 1 dalimi, bei atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje veikia atsakovo filialas.

78Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovo reikalavimas byloje yra išimtinai susijęs su ieškovo išduotų ginčo vekselių apeliantui pripažinimu apmokėtais ir įpareigojimu juos grąžinti bei neva būtent pastaroji aplinkybė lemia šioje byloje taikytiną teisę. Apeliantas pažymi, kad teismas byloje kilusį ginčą sprendė neatsiejamai nuo finansinio lizingo 12-01640 sutarties nuostatų, nes ieškovo reikalavimų pagrįstumas teismo buvo įvertintas analizuojant šios finansinio lizingo sutarties nuostatas bei jų sąsają su ginčo vekseliais, todėl, jo vertinimu, ieškovo ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas dėl ginčo šalių tarpusavyje sudaryto bei galiojančio arbitražinio susitarimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 2 dalis). Taip pat atkreipia dėmesį, kad Ženevos konvencija reglamentuoja tik taikytinos teisės klausimus, kylančius dėl vekselių (CK 1.56 straipsnis), todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad šios konvencijos nuostatų pagrindu byla yra teisminga Vilniaus apygardos teismui.

79Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas neatsiejamai nuo finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 nuostatų (pvz., finansinio lizingo sutartyje Nr. 12-01640 yra aptariami atvejai, kada lizingo gavėjas turi teisę reikalauti grąžinti atitinkamą vekselį), tačiau ši aplinkybė neapsprendžia bylos priskirtinumo – t. y. kad ši byla turi būti nagrinėjama Stokholme, Švedijoje arbitraže, kaip tai numatyta finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 14 skyriuje.

80Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dėl vekselio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2008 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

81Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad finansinio lizingo sutartyje šalys susitarė, kad Švedijos arbitraže bus nagrinėjami ginčai, kilę dėl finansinio lizingo sutarties. Nagrinėjamu gi atveju ginčas yra kilęs dėl vekselių, kaip vienašalių sandorių, įvykdymo (apmokėjimo) fakto pripažinimo ir piniginių sumų, gautų atlikus išieškojimą pagal tuos pačius vekselius, priteisimo. Kaip minėta, vekselio pagrindu sukuriama savarankiška abstrakti prievolė, kuri iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Tai, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar ginčo vekseliai buvo apmokėti, buvo nustatyta, įvertinus tai, kokio dydžio sumas ieškovas sumokėjo atsakovui pagal finansinio lizingo sutartį Nr. Nr. 12-01640, nesudaro pagrindo laikyti, jog šiuo atveju tarp šalių ginčas yra kilęs dėl finansinio lizingo sutarties. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant bylos priskirtinumo / teismingumo klausimą, turi būti vadovaujamasi finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 nuostatomis, nustatančiomis arbitražinį susitarimą ir taikytiną teisę. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija šioje nutartyje detaliau nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su arbitražinio susitarimo taikymu.

82Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo taikyta Ženevos konvencija reglamentuoja tik taikytinos teisės klausimus, kylančius dėl vekselių, bet nereglamentuoja teismingumo. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad tokios pačios pozicijos laikosi ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog Ženevos konvencija neišskiria įstatymų dėl bylų teismingumo. Dėl šios priežasties nepagrįstais laikytini apelianto teiginiai, kad teismas bylos teismingumą nustatė, vadovaudamasis Ženevos konvencijos nuostatomis.

83Nors skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra aiškiai nurodyta, kokiu tarptautiniu teisės aktu buvo vadovaujamasi konstatuojant, kad byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, tačiau įvertinus tai, kad teismas šią išvadą padarė, atsižvelgęs į tai, kad Vilniuje veikia Scania Credit AB filialas, galima spręsti, jog teismas rėmėsi Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostata. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje, o nuo 2007 m. balandžio 12 d. jos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje yra oficialiai registruota, sprendė, jog sutarties dėl nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo užtikrinimo 10 straipsnyje nustatytas šalių susitarimas dėl teismingumo visiškai atitinka Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatas.

84Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. ES institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kurio nuostatos Reglamento Nr. 44/2001 normų atžvilgiu laikytinos lex specialis.

85Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms.

86Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, reglamentuojančio tarptautinę jurisdikciją, 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.

87Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – ir Briuselio konvencija) 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, nurodė, kad ši konvencija (taigi ir Reglamentas Nr. 44/2001, nes Briuselio konvencija buvo jo pirmtakė), netaikoma ieškiniams, kuriais pradedamas bankrotas, bei kitiems, tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir su ja glaudžiai susijusiems, ieškiniams (žr. Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimą Gourdain v. Nadler byloje (C-133/78). Ši formuluotė buvo perkelta į Reglamentą Nr. 1346/2000, tačiau jame nenustatyta taisyklė, reglamentuojanti ieškinių, tiesiogiai kylančių iš bankroto proceso, jurisdikciją. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. remiantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimas Gourdain byloje; 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas German Graphics byloje (C-292/08); 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (žr. sprendimą Gourdain byloje; 2009 m. liepos2 d. sprendimą SCT Industri byloje (C-111/08); 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (žr. sprendimą Gourdain byloje); 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (sprendimai Gourdain ir Seagon bylose) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014).

88Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų.

89Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl vekselių pripažinimo apmokėtais bankrutavusios UAB „BTSK“ vardu pareiškė administratorius UAB „Verslo administravimas“, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien fakto, kad bankroto administratorius yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka bylai kvalifikuoti kaip patenkančiai į Reglamento Nr. 44/2001 išimtį. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, teismai turėtų vertinti pareikštą ieškinį pagal visus pirmiau nurodytus Teisingumo Teismo suformuotus reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijus ir konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kartu – taikytina Reglamento Nr. 44/2001 išimtis, tik tada, jei nustatoma atitiktis visiems kriterijams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014).

90Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad šiuo atveju negali būti taikomas Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, padarė, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pradėjus išieškojimą pagal vekselius ieškovas neturėjo galimybės ginčyti atsakovo veiksmus iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat nepateikta įrodymų, kad būtent šis išieškojimas pagal vekselius privedė UAB „BTSK“ prie bankroto ar iš esmės pažeidė kitų kreditorių teises, be to, ieškinys nėra pareikštas instituto actio Pauliana pagrindu.

91Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės iš tiesų sudaro pagrindą daryti išvadą, jog bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Dėl šių priežasčių šios bylos teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija šioje nutartyje detaliau nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su ĮBĮ ir KAĮ taikymu.

92Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šios bylos teismingumą nustatė, atsižvelgęs į tai, kad Vilniuje veikia Scania Credit AB filialas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė negalėjo apspręsti bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

93Kaip teisingai pastebėta apelianto, pagal Reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnio 1 dalį, bendrovės arba kito juridinio asmens ar fizinių arba juridinių asmenų asociacijos nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų: a) oficiali buveinės vieta arba b) centrinė administracija, arba c) pagrindinė verslo vieta. Nagrinėjamu atveju atsakovas Scania Credit AB yra Švedijos Karalystė įmonė ir jos oficiali buveinės vieta, centrinė administracija bei pagrindinė verslo vieta yra adresu Sodertalje SE-151-87, Švedijos Karalystėje. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas nėra susijęs su filialo veikla, todėl negali būti vadovaujamasi ir Reglamento Nr. 44/2001 2 skirsnio 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto 5 papunkčiu.

94Kita vertus, pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 skirsnio 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas yra jau pasisakęs, kad vekselio apmokėjimo vieta yra laikoma ir prievolės įvykdymo vieta pagal Tarybos Reglamento dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose užtikrinimo (EB) Nr. 44/2001 (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1550/2009), teisėjų kolegija sprendžia, jog šios bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams apsprendžia būtent ginčo vekselių apmokėjimo vieta, kuri vekseliuose nurodyta Vilniuje, Lietuvoje (I t., b. l. 16, 18, 20, 21).

95Taigi šiuo atveju teismingumą Lietuvos Respublikos teismams apsprendžia prievolių pagal ginčo vekselius įvykdymo vieta, o ne atsakovo filialo veiklos vieta. Nors pirmosios instancijos teismas teismingumo klausimą išsprendė, netinkamai pritaikęs Tarybos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, pati išvada, jog tarp šalių kilęs ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, yra teisinga. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kaip ir nėra pagrindo ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

96Kaip jau minėta, Ženevos konvencija reglamentuoja taikytinos teisės klausimus, kylančius dėl vekselių. Šios konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsakomojo vekselio akceptavimo ir paprastojo vekselio davėjo įsipareigojimų teisinius padarinius nustato šių dokumentų apmokėjimo vietos įstatymai. Ginčo vekseliuose, kaip minėta, apmokėjimo vieta nurodyta Vilniuje, Lietuvoje, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

97Dėl ieškinio reikalavimų

98Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Pagal įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Paprastasis vekselis – vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą (šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis (šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis).

99Kaip minėta, šalys finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 2 skyriaus 7 dalyje nustatė, kad siekiant apdrausti šią sutartį, mokėjimai turi būti padengti mokėjimo vekseliais, po vieną vekselį kiekvienam mokėjimui; vekseliai išrašomi paties lizingo gavėjo lizingo davėjo naudai su vieno iš UAB „BTSK“ savininkų O. T. asmeniniu laidavimu; kiekvieno vekselio apmokėjimo data, sutinkamai su mokėjimų grafiku, pateiktu 2-ajame priede prie šios finansinio lizingo sutarties; vekseliai bus išrašomi su sąlyga „neprotestuotini vekseliai“; vekseliai yra pridedami prie šios sutarties (II t., b. l. 17-18).

100Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Būtent plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją, tačiau netampa garantija ar laidavimu, taigi negali būti laikomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone siaurąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

101Taigi šalims susitarus dėl vekselio pasirašymo, atsakovui buvo suteikta papildoma garantija, kad mokėjimai pagal finansinio lizingo sutartį bus atlikti, t. y. vekselis atliko užtikrinimo funkciją ir sukūrė naują, savarankišką, abstrakčią prievolę pagal vekselį.

102Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pagal vekselį reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios sumos dvigubai, t. y. pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju siekiant apsaugoti lizingo gavėją nuo dvigubo tos pačios sumos išsiieškojimo, finansinio lizingo sutarties 2 skyriaus 7 dalyje ir buvo nustatyta sąlyga, kad tik po to, kai yra visiškai apmokėtas vekselis arba sumokėtas visas atitinkamas lizingo mokėjimas, lizingo gavėjui paliekama teisė reikalauti grąžinti atitinkamą vekselį. Finansinio lizingo sutarties 2 skyriaus 8 dalyje šalys taip pat nustatė, kad lizingo davėjas pradės vekselių vykdymą tik tokiu atveju, jei lizingo gavėjas nesugebės laiku atlikti lizingo mokėjimo.

103Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar ieškovo reikalavimas pripažinti ginčo vekselius apmokėtais yra pagrįstas, turi būti išsiaiškinta, ar lizingo gavėjas apmokėjo už finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 pagrindu perimtas transporto priemones.

104Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikrų bylos aplinkybių, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).

105Bylos medžiaga patvirtina, kad 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. balandžio 4 d. priėmimo – perdavimo aktais ieškovas perėmė iš atsakovo transporto priemones pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 (I t., b. l. 127, 128). Taip pat į bylą pateikti mokėjimo grafikai, kurie patvirtina, kad mokėjimo grafikai buvo keičiami, taip pat keičiamos mokėtinos sumos (I t., b. l. 123-124; IV t., b. l. 17-18).

106Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog ginčo vekseliai buvo apmokėti. Šią išvadą teismas padarė, atsiskaitymų pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 ataskaitos (II t., b. l. 42-43) pagrindu nustatęs, kad atsiskaitymas pagal šią sutartį vyko ne pagal grafiką, taip pat atsižvelgęs į trečiojo asmens paaiškinimus, jog šalys buvo susitarę dėl ankstesnio transporto priemonių išpirkimo – atsakovas išrašydavo sąskaitas, ieškovas jas apmokėdavo. Taip pat vekselių apmokėjimo faktą, anot teismo, įrodo ir į bylą pateikti 2006 m. rugsėjo 25 d. bei 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo aktai (III t., b. l. 83-84, 85-86), kuriais nuosavybė į transporto priemones buvo perduota ieškovui, bei byloje atlikta ekspertizė (V t., b. l. 114-123), kuri buvo patikslinta pagal ieškovo ir trečiojo asmens pateiktas pastabas (V t., b. l. 186-187).

107Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis byloje esančiu 2014 m. vasario 19 d. ekspertės T. Z. ekspertizės akto Nr. 12-249 patikslinimu, nes: objektyvių bei pagrįstų abejonių kelia vien tas faktas, kad ekspertė pateikusi ekspertizės akto patikslinimą iš esmės kardinaliai pakeitė savo nuomonę dėl ieškovo atsiskaitymo pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 fakto; ekspertizės patikslintu aktu nebuvo atlikta pakartotinė ekspertizė, tačiau atsižvelgta į trečiojo asmens pateiktus paaiškinimus bei pastabas; patikslinime nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, kokia suma buvo atvaizduota apskaitoje pagal sąskaitą – faktūrą Nr. 489735 dėl priežasties, kad ekspertiniam tyrimui nebuvo pateikti apyvartos žiniaraščiai pagal sąskaitas „Finansiniai įsipareigojimai“, taigi buvo pripažinta, kad nebuvo pakankamai duomenų tinkamai įvertinti ieškovo atsiskaitymo pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 faktą, tačiau nepaisant šios aplinkybės, ekspertė patvirtino atsiskaitymo faktą pagal sąskaitą – faktūrą Nr. 489735; nesant objektyvios priežasties, ekspertė patikslinime sąskaitą – faktūrą Nr. 489735 laikė suderinimo aktu, be to, ši sąskaita – faktūra nėra išversta į lietuvių kalbą; ekspertės pasikeitusi nuomonė surašyta, vadovaujantis nepasirašytu 2007 m. liepos 27 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu, be to, apklausos metu ekspertė negalėjo paaiškinti, kodėl ji vertino, kad toks dokumentas apskritai egzistuoja; nors ekspertizė buvo paskirta, siekiant įvertinti ieškovo faktinius mokėjimus pagal finansinio lizingo sutartį, tačiau ekspertė, vertindama atsiskaitymo faktą pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybės aktą, atliko teisinį vertinimą, nors tam kompetencijos ji neturi; apklausos metu ekspertė negalėjo atsakyti į klausimus, kaip ji atskyrė, jog konkretūs pavedimai, kuriuose nebuvo nurodyta jų konkreti paskirtis, buvo priskirti vienai ar kitai finansinio lizingo sutarčiai; ekspertė atsiskaitymo nevertino pagal Švedijoje taikomas buhalterijos taisykles.

108Kaip matyti iš bylos medžiagos, ekspertizės akto patikslinimą ekspertė surašė, įvertinusi BUAB „BTSK“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas“ pateiktus papildomus įrodymus ir paaiškinimus dėl 2013 m. lapkričio 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-249 (V t., 170-171; 186-187). 2014 m. vasario 28 d. teismo posėdžio metu ekspertė patvirtino, kad papildomi paaiškinimai ir įrodymai buvo įvertinti, iš naujo išanalizavus ekspertizei atlikti pateiktus dokumentus. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad ekspertė ekspertizės akto patikslinimą surašė pritardama administratoriaus pozicijai, neatlikus jokio įvertinimo.

109Kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-249, buvo nustatytas 33 929 EUR skirtumas tarp išrašytų Švedijos karalystės įmonės Scania Credit AB sąskaitų, išrašytų UAB „BTSK“, ir sąskaitų, užregistruotų „Gaunamų PVM sąskaitų – faktūrų registre“. Ekspertizės akte nurodyta, kad skirtumas 33 929 EUR susidarė dėl to, kad 2007 m. gegužės 16 d. sąskaita Nr. 489735 išrašyta 132 036 EUR, o „Gaunamų PVM sąskaitų – faktūrų registre“ užregistruota 98 107 EUR; kokia suma buvo atvaizduota apskaitoje pagal sąskaitą Nr. 489735 nustatyti nėra galimybės, nes ekspertiniam tyrimui nepateikti apyvartos žiniaraščiai pagal sąskaitas „Finansiniai įsipareigojimai“ (V t., b. l. 120). Bankroto administratorius patikslino, kad 2007 m. birželio 15 d. sąskaitos Nr. 489735 suma susideda iš sąskaitų faktūrų: 2006 m. gruodžio 5 d. Nr. 478730, 2006 m. gruodžio 5 d. Nr. 478866, 2007 m. sausio 9 d. Nr. 480239, 2007 m. sausio 9 d. Nr. 480385, 2007 m. vasario 2 d. Nr. 481034, 2007 m. kovo 5 d. Nr. 482555, 2007 m. balandžio 4 d. Nr. 483744, 2007 m. gegužės 7 d. Nr. 485779, 2007 m. birželio 5 d. Nr. 487242, 2007 m. birželio 5 d. Nr. 487434, sumų (iš viso 33 929 EUR), išpirkimo vertės (98 104 EUR) bei delspinigių (3 EUR) sumų. Šiam faktui įrodyti, administratorius pateikė faktūros Nr. 489735 su atsakovo antspaudu ir parašu kopiją, tos pačios faktūros (tik be atsakovo antspaudo ir parašo) kopiją, kurioje ranka įrašyta, kad skola pagal faktūras nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2007 m. birželio 30 d. – 33 929 EUR, likutinė vertė – 98 104 EUR, delspinigiai – 3 EUR, bei pateikė 2007 m. liepos 27 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pagal 12-01640-01 kontraktą kopiją (V t., 172-174).

110Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad papildomai pateikti administratoriaus įrodymai negali būti laikomi patikimais įrodymais, patvirtinančiais, jog į sąskaitą Nr. 489735 buvo įtrauktos ir sumos pagal anksčiau atsakovo ieškovui išrašytas sąskaitas, nes, kaip teisingai pastebėta apelianto, 2007 m. liepos 27 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nėra pasirašytas (V t., b. l. 179), be to, nėra aišku kas antroje sąskaitos Nr. 489735 kopijoje ranka parašė, iš ko susideda šioje sąskaitoje nurodyta suma (V t., b. l. 178).

111Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014).

112Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 25 d. ir 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo aktai yra pakankamas įrodymas, jog pagal finansinio lizingo sutartį visi mokėjimai buvo atlikti (III t., b. l. 83-84, 85-86). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo su tokia teismo išvada nesutikti, nes finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 5 dalies a punkte šalys susitarė, jog pardavėjui priklauso nuosavybės teisė, kol yra gaunamas pilnas apmokėjimas, o minėtuose turto perdavimo – priėmimo aktuose nurodyta, kad atsakovas perdavė ieškovui transporto priemones nuosavybėn. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskutinis turto perdavimo – priėmimo aktas buvo sudarytas 2007 m. liepos 2 d., iš ekspertizės akto matyti, kad paskutinis ieškovo atsiskaitymas buvo atliktas taip pat 2007 m. liepos 2 d., taigi, vėliau jokie mokėjimai nebuvo vykdomi, kas tik patvirtina, jog ieškovo sutartiniai įsipareigojimai atsakovui buvo pasibaigę.

113Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors minėti bankroto administratoriaus pateikti papildomi įrodymai, kurių pagrindu buvo patikslinta ekspertizė, negali būti laikomi neabejotinai pagrindžiančiais, kad į sąskaitoje Nr. 489735 nurodytą sumą buvo įtrauktos ir sumos pagal anksčiau ieškovo atsakovui išrašytas sąskaitas pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640, tačiau, įvertinus tai, kad byloje yra kitų duomenų (2006 m. rugsėjo 25 d. ir 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo aktai), patvirtinančių ieškovo atsiskaitymo pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 fakto egzistavimą, ekspertizės akto patikslinimo išvada, jog atsakovo išrašytų ieškovui sąskaitų sumos buvo visiškai apmokėtos, nėra pagrindo abejoti, nes ją patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

114Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ekspertė 2014 m. vasario 28 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jai buvo žinoma, kad kai kuriomis ieškovo įmokomis buvo atsiskaitoma pagal keletą finansinio lizingo sutarčių ir nurodė, kad į ekspertizės akto lentelę Nr. 5 buvo įtrauktos tik tos sumos, kurios ieškovo atsakovui buvo pervedamos atsiskaityti pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad atliekant ekspertizę buvo netinkamai nustatyti ieškovo atsakovui atlikti mokėjimai pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640. Be to, kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo, ekspertizei teikti dokumentai yra surašyti, naudojant standartinius blankus, byloje yra pateikti tokių standartinių blankų vertimai (II t., b. l. 38-41). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad ekspertizės metu tiriant dokumentus, kurių atskiri vertimai nebuvo pateikti, buvo galima atsižvelgti į pateiktus kitų dokumentų, kurių blankai sutampa, vertimus.

115Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad ekspertizės metu buvo privaloma taikyti Švedijos buhalterijos taisykles.

116Kaip matyti iš bylos medžiagos, ekspertui buvo užduoti tokie klausimai: 1) Ar pagal pateiktas sąskaitas – faktūras ir apmokėjimo dokumentus UAB „BTSK“ yra visiškai atsiskaičiusi pagal finansinio lizingo sutartį, sudarytą tarp Scania Credit AB ir UAB „BTSK“ 2004 m., Nr. 12-01640; 2) Jei UAB „BTSK“ nėra visiškai atsiskaičiusi pagal finansinio lizingo sutartį, sudarytą tarp Scania Credit AB ir UAB „BTSK“ 2004 m., Nr. 12-01640, koks yra pagal pateiktus dokumentus skolos dydis ir kokios mokėjimų rūšys (skolos dengimo, palūkanų, delspinigių, administravimo mokesčio) ir kokiomis apimtimis litais sudaro skolą (V t., b. l. 99). Kaip matyti iš ekspertizės akto, ekspertizės metu buvo susisteminta, kokias sąskaitas atsakovas buvo išrašęs pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 ir priedą prie jos, kokios sąskaitos, išrašytos pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 ir priedą prie jos, buvo užregistruotos ieškovo „Gaunamų PVM sąskaitų – faktūrų registre“, kokios sumos ieškovo atsakovui buvo pervestos pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640-01, bei buvo atlikti paskaičiavimai, kurių pagrindu buvo padarytos išvados teismo užduotais klausimais. Atsižvelgdama į teismo ekspertui užduotų klausimų pobūdį bei į tai, kad ekspertizės išvados iš esmės buvo padarytos, atlikus sumų palyginimus ir paskaičiavimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia ekspertizė nereikalavo Švedijos buhalterijos taisyklių taikymo. Be to, apeliantas nedetalizavo kokias Švedijos buhalterijos taisykles ekspertė pažeidė, teikdama savo paskaičiavimus, išvadas ir kokiu būdu toks pažeidimas galėjo nulemti neteisingų išvadų teikimą.

117Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pagrįstai teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginčo vekselius pripažinti apmokėtais. Atitinkamai ieškovas turėjo teisėtą pagrindą reikalauti, kad atsakovas sugrąžintų finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 įvykdymui užtikrinti išrašytus vekselius. Atsakovui to nepadarius ir pradėjus išieškojimą pagal apmokėtus ginčo vekselius, ieškovo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Tokiais neteisėtais veiksmais ieškovui padaryta žala turi būti atlyginta (CK 6.245-6.249 straipsniai, 6.256 straipsnio 2 dalis).

118Antstolė B. P. 2012 m. kovo 22 d. rašte detalizavo, kad vykdant 2008 m. sausio 15 d. išduotus vykdomuosius įrašus: Nr. 3-638, Nr. 3-639, Nr. 3-641, Nr. 3-643, bei 2008 m. balandžio 22 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-4770, iš skolininko UAB „BTSK“ trečio eilės išieškotojo Švedijos Karalystės įmonės Scania Credit AB naudai buvo išieškota iš viso 67 474,72 Lt skolos, be to, tik Švedijos Karalystės įmonės Scania Credit AB naudai proporcinga vykdymo išlaidų suma už visą išieškojimo laikotarpį sudaro 10 552,85 Lt (II t., b. l. 34-35). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra duomenų, įrodančių, jog ieškovas atsiskaitė pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog neteisėto išieškojimo veiksmais pagal vykdomuosius įrašus iš viso (su antstolio atlyginimu) iš ieškovo nepagrįstai buvo išieškota 78 027,75 Lt suma, dėl ko yra pagrindas šią sumą ir priteisti iš atsakovo ieškovui (CK 6.249 straipsnio 1 ir 2 dalis).

119Apeliantas apeliaciniame skunde pažymi, kad ieškovas yra skolingas ir pagal kitas finansinio lizingo sutartis, skolos pagal šias finansinio lizingo sutartis fakto ieškovas neginčija. Dėl šios priežasties, apelianto nuomone, lėšos buvo gautos esant teisiniam pagrindui, nes jos buvo panaudotos kitoms ieškovo susidariusioms skoloms padengti, o tai atitinka sąžiningos verslo praktikos bei protingumo, teisingumo bei sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad Švedijos Karalystės Prekybos kodekse ir teismų praktikoje pripažįstama kreditoriaus (skolintojo) pasirinkimo teisė paskirstyti skolininko įmokas savo nuožiūra.

120Su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi jie prieštarauja pačios finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 sąlygoms bei ginčo vekselių išdavimo paskirčiai.

121Kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo, finansinio lizingo Nr. 12-01640 sutartyje šalys susitarė, kad mokėjimai pagal šią sutartį gali būti panaudoti tik kaip kompensacija už remontą ar bet kokius kitus kaštus, susijusius su prekėmis pagal šią finansinio lizingo sutartį (II t., b. l. 18). Be to, ieškovo atsakovui išrašyti vekseliai atliko prievolės pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 užtikrinimo funkciją, t. y. buvo kaip papildoma garantija, kad skola pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 bus grąžinta. Pažymėtina, kad visuose ginčo vekseliuose nurodoma, kad jie išrašyti Scania Credit AB naudai pagal sutartį Nr. 12-01640 2004-11-26 (I t., b. l. 16, 18, 20, 21). Byloje įrodžius, kad ginčo vekseliai buvo apmokėti, atsakovas turėjo pareigą grąžinti ginčo vekselius ieškovui, o ne pradėti pagal juos priverstinį išieškojimą ne tik siekiant pasidengti neva susidariusį įsiskolinimą pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640, nes, kaip byloje įrodyta, prievoles ieškovas atsakovui pagal šią sutartį įvykdė tinkamai, bet ir pagal kitas sutartis, nes byloje nebuvo įrodyta, jog ginčo vekselių pagrindu buvo galima pasidengti ir kitas ieškovo susidariusias skolas. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ginčo vekseliai galėjo būti panaudoti išieškant skolas pagal kitas finansinio lizingo sutartis.

122Jeigu finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 sąlygas aiškintume, remiantis Švedijos įstatymais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju vis tiek nebūtų pagrindo daryti kitokią išvadą.

123Kaip matyti iš bylos medžiagos, į bylą atsakovo atstovas pateikė išrašą iš Švedijos Karalystės norminio pobūdžio aktų bei teismo praktikos. Pagal pateiktus išrašus Švedijos Karalystės teisėje laikoma, kad skolininkas, turintis keletą skolų vienam skolintojui, turi teisę nukreipti mokėjimą pasirinktai skolai, kurią jau leidžiama grąžinti, dengti nors grąžinimo terminas dar nėra suėjęs. Pagal pateiktą teismų išaiškinimą, skolos mokėtojas neturi teisės iš anksto sumokėti skolos, jei nesuėjo jos mokėjimo terminas. Kita vertus, šioje praktikoje įvardijama galimybė šalims susitarti kitaip.

124Byloje ginčo dėl to, kad ieškovas mokėjimus vykdė pagal atsakovo pateiktas sąskaitas ir kad sąskaitas apmokėjimui pagal sutartį Nr. 12-01640 atsakovas teikė nelaukiant sutarto grafiko pabaigos, nėra. Taigi finansinio lizingo sutartis Nr. 12-01640 buvo apmokėta anksčiau nei nustatyta grafiku iš esmės esant šalių susitarimui, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad jis turėjo teisę ieškovo gautus atsiskaitymus pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 panaudoti atsiskaitymams pagal kitas su ieškovu sudarytas sutartis, pagal kurias ieškovas buvo skolingas.

125Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo ieškovui iš atsakovo priteisti taip pat antstolės vykdymo išlaidas (10 552,85 Lt). Pažymėtina, kad atsakovui neteisėtai pradėjus išieškojimą pagal ginčo vekselius, iš ieškovo papildomai buvo išieškotos sumos vykdymo išlaidoms padengti. Nors atsakovas faktiškai 10 552,85 Lt sumos negavo, ši suma laikytina ieškovo nuostoliais, kuriuos ieškovas patyrė dėl atsakovo neteisėto veikimo, t. y. atsakovui neteisėtai inicijuojant išieškojimą pagal apmokėtus vekselius (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

126Byloje įrodžius, kad ieškovas visiškai atsiskaitė pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640, pagrįstai ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti ir 56 921,87 Lt, kuriuos apeliantas gavo iš varžytynių pardavus transporto priemonę, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas pagal minėtą sutartį neatsiskaitė už jam perduotas transporto priemones, be to, kaip minėta, atsakovas neturėjo teisės inicijuoti priverstinį išieškojimą pagal ginčo vekselius.

127Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „BTSK“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi buvo patvirtintas Scania Credit AB 68 698,46 Lt dydžio finansinis reikalavimas (I t., b. l. 88-90).

128Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį); kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

129Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad bankrutavusios UAB „BTSK“ administratorius neturėjo teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio, koks yra pareikštas šioje byloje, dėl tos priežasties, jog jo finansinis reikalavimas, kurio dydis lygus neišieškotai iš ieškovo pagal vykdomuosius raštus sumai, yra patvirtintas bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi.

130Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).

131Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, yra pagrindas daryti išvadą, kad nors Scania Credit AB finansinis reikalavimas UAB „BTSK“ bankroto byloje yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartis, tačiau išnagrinėjus šį ginčą ir paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms, kurios, administratoriaus nuomone, sudarytų pagrindą kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl patvirtinto Scania Credit AB finansinio reikalavimo UAB „BTSK“ bankroto byloje peržiūrėjimo, administratorius turėtų teisę kreiptis į teismą dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto Scania Credit AB finansinio reikalavimo patikslinimo ar panaikinimo, ką iš esmės pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

132Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas jam skolingas ne tik 68 698,46 Lt, bet ir 29 260 EUR, kurie laikomi nuostoliais pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640 (žr. 2012 m. kovo 9 d. pažyma dėl patirtų nuostolių; I t., b. l. 191), tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nėra sprendžiamas atsakovo finansinių reikalavimų tvirtinimo UAB „BTSK“ bankroto byloje klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimų pagrįstumą, neturėjo pagrindo vertinti minėtos aplinkybės. Atsakovo išieškojimo procese patirtų nuostolių atlyginimo klausimas nepatenka į bylos nagrinėjamo dalyką.

133Apeliantas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti pagal ginčo vekselius išieškotas sumas, nes sumos buvo išieškotos pagal galiojančius (nenuginčytus) vekselius ir vekselių pagrindu vykdomuosius įrašus.

134Kaip minėta, kreditoriaus pagal vekselį neturi teisės išsiieškoti tos pačios sumos dvigubai, t. y. pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto praturtėjimo, kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013 ir kt.).

135Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas neginčija atsakovui išduotų vekselių galiojimo fakto, priešingai, jis byloje prašė pripažinti, jog jie yra apmokėti. Kita vertus, nors vykdomieji įrašai, kurie buvo išduoti ginčo vekselių pagrindu, nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, įstatymas nedraudžia subjektui ginti savo pažeistas teises, t. y. reikalauti pripažinti vekselius apmokėtais ir priteisti sumas, kurias, anot jo, nepagrįstai vekselio turėtojas gavo įvykdžius išieškojimo veiksmus pagal išduotus vekselius, atskirai nenuginčijus pačių vykdomųjų įrašų, antstolio veiksmų teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas subjektas turi teisę nuspręsti kokiu būdu ginti savo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju įrodžius ginčo vekselių apmokėjimo faktą, ieškovas turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš vekselio turėtojo priteisti nepagrįstai gautas sumas, vykdant išieškojimą pagal apmokėtus vekselius, nes kitu atveju atsakovas nepagrįstai praturtėtų.

136Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.256 straipsniu ir 6.210 straipsnio 2 dalimi, prašė teismo priteisti 266,61 Lt dydžio palūkanas, kurias paskaičiavo nuo 87 356,62 Lt sumos už 323 dienas (III t., b. l. 16).

137Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad išieškotos sumos atsakovui buvo paskirstytos 2009 m. lapkričio 3 d. (I t., b. l. 12), ieškinys teismui pateiktas 2011 m. liepos 13 d., sprendė, jog prašomas priteisti palūkanų dydis už šį laikotarpį nesiekia įstatymu leistino dydžio, todėl ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino visa apimtimi.

138Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti mažesnį skolos dydį, privalėjo perskaičiuoti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas prašė palūkanas priteisti už 323 dienas, o ne už visą pagal įstatymą jam priklausantį laikotarpį. Tačiau, įvertinus tai, kad palūkanos už priteistą sumą (78 027,75 Lt) už 323 dienas sudaro 4142,95 Lt (78 027,75 Lt * 0,06 * 323/365), o ieškovas prašo priteisti tik 266,61 Lt palūkanų, pagrįstai pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą tenkino visa apimtimi.

139Dėl ieškinio senaties

140Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl šio prašymo nieko nepasisakė.

141Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad, jo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas dėl vekselių pripažinimo apmokėtais kvalifikuotinas kaip reikalavimas, pareikštas actio Pauliana pagrindu, o tokio pobūdžio reikalavimui turėtų būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Paskutinė CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino diena, anot atsakovo, buvo 2011 m. lapkričio 28 d. Tačiau su tokiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi iš ieškinio (patikslintų ieškinių) matyti, kad ieškovas pareikštus materialinius teisinius reikalavimus grindžia visai kitais pagrindais, o ne CK 6.66 straipsnio pagrindu. Be to, administratorius neprašo vekselių pripažinti negaliojančiais.

142Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad šiuo atveju ieškovo pareikštiems reikalavimams dėl žalos (nuostolių) atlyginimo turi būti taikoma CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi vadovaujantis CK 1.128 straipsniu, asmenų pasikeitimas prievolėje (nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus paskyrimas vietoj buvusio įmonės vadovo) nepakeičia ieškinio senaties termino bei jo skaičiavimo tvarkos, atsakovo įsitikimu, ieškinio senaties termino pradžia šiuo atveju laikytina momentu, kada buvo išduoti vykdomieji įrašai bei atlikti antstolio procesiniai veiksmai (t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. liepos 3 d.). Dėl šios priežasties, apelianto vertinimu, ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tinkamiems atsakovams vėliausiai iki 2011 m. liepos 3 d., tačiau bankroto administratoriaus ieškinys pareikštas 2011 m. liepos 12 d.

143Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti ir su tokiais atsakovo argumentais.

144Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

145Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, kreditorių bei bankrutuojančios įmonės teises ir interesus teisme atstovauja bankroto administratorius. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

146Iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto byla UAB „BTSK“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi (I t., b. l. 7-9), 2011 m. gegužės 31 d. priėmimo – perdavimo aktu UAB „BTSK“ akcininkas O. T. perdavė UAB „Verslo administravimas“ įgaliotam asmeniui – administratoriui G. P. UAB „BTSK“ finansinius dokumentus (II t., b. l. 156-127). Taigi, vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2011 m. gegužės 31 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinį dėl vekselių pripažinimo apmokėtais ir žalos atlyginimo administratorius paštui įteikė 2011 m. liepos 12 d. (CPK 74 straipsnio 7 dalis), akivaizdu, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (CK 1.125 str. 8 d.).

147Dėl bylinėjimosi išlaidų

148Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į patenkintų ieškovo reikalavimų dydį, nusprendė iš atsakovo ieškovui priteisti 89 proc. ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų – t. y. iš 8593,82 Lt priteisė 7648,50 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis), taip pat valstybei priteisė 2341 Lt žyminio mokesčio pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bei 78 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas iš atsakovo trečiajam asmeniui O. T. priteisė 89 proc. pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų – t. y. iš 2000 Lt priteisė 1780 Lt. Atsakovui iš ieškovo priteisti 960 Lt advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo atmestas 11 proc. apimtyje.

149Apelianto vertinimu, teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į ieškovo elgesį, t. y. kad jis savo procesinėmis teisėmis ir pareigomis naudojosi nerūpestingai bei neapdairiai, nes tikslino ieškinį keletą kartų. Dėl ieškovo patikslintų ieškinių jam teko rengti ne vieną atsiliepimą, todėl teismas neturėjo dėl šių veiksmų atsiradusias išlaidas priteisti iš sąžiningo apelianto. Be to, jo teigimu, ieškovo bylinėjimosi išlaidos turėjo būti proporcingai skaičiuojamos ne nuo sprendimu patenkintos 2012 m. birželio 12 d. patikslinto ieškinio sumos (87 623,23 Lt), o nuo 2012 m. sausio 17 d. patikslinto ieškinio sumos (159 492,40 Lt).

150Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, pagrįstai atsižvelgė į paskutinio patikslinto ieškinio sumą, nes tik atsižvelgiant į šią sumą buvo galima apskaičiuoti kokia apimtimi buvo patenkinti byloje teismo nagrinėti ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai. Pažymėtina ir tai, kad civilinio proceso įstatymas nedraudžia keisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o jei tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškinio pakeitimas galimas ir vėliau (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Kadangi 2012 m. birželio 12 d. patikslintas ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo priimtas (III t., b. l. 13), yra pagrindas daryti išvadą, jog teismas tokio ieškovo elgesio nelaikė bylos vilkinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. birželio 12 d. patikslintu ieškiniu ieškinio suma buvo sumažinta nuo 159 492,40 Lt iki 87 623,23 Lt, todėl turėjo būti tikslinamas ir ieškinyje nurodytos aplinkybėmis, kurių pagrindu buvo įrodinėjama prašoma priteisti žalą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ieškovas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas už abiejų patikslintų ieškinių rengimą, elgėsi nesąžiningai, tik šiuo atveju vertinant bylinėjimosi išlaidas, susijusias su patikslintų ieškinių rengimu, turi būti atsižvelgiama į tai, kad antras patikslintas ieškinys iš esmės buvo parengtas kitų procesinių dokumentų (ieškinio ir pirmojo patikslinto ieškinio) pagrindu, todėl užmokestis už šio dokumento rengimą negali būti tokio paties dydžio, koks teisės aktuose rekomenduojamas užmokestis už ieškinio rengimą.

151Kaip matyti iš ieškovo pateiktų įrodymų, jis pirmosios instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų: 1865,55 Lt už dokumentų vertimo į lietuvių kalbą paslaugas (I t., b. l. 34-36), už advokato pagalbą – 2750 Lt (I t., b. l. 112-113; II t., b. l. 189-192), ekspertizės apmokėjimo išlaidas – 3978,27 Lt (V t., b. l. 110-111, 125). Išlaidas advokato pagalbai apmokėti sudaro 1500 Lt už patikslinto ieškinio paruošimą ir atstovavimą teisme (I t., b. l. 112-113), 1250 Lt už dokumentų rengimą, pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos teisme (II t., b. l. 189-192).

152Apelianto vertinimu, nepagrįstai teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir trečiajam asmeniui O. T. priteisė, tik formaliai įvertinęs, ar prašomos priteisti išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos) dydžius, neįvertinęs jų pagrįstumo bei neatsižvelgęs į bylos sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan.

153Bylos medžiaga patvirtina, kad advokatas V. B. ruošė 2012 m. sausio 17 d. patikslintą ieškinį (I t., b. l. 114-122), taip pat ieškovą atstovavo 2012 m. sausio 17 d. teismo posėdyje 30 minučių, (I t., b. l. 156-158), 2012 m. kovo 12 d. teismo posėdyje 55 min. (II t., b. l. 26-28). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į Rekomendacijų 8.2, 8.18 ir 9 punktus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti 1500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato V. B. teisinės pagalbos apmokėjimu, yra pagrįstos, nes neviršija rekomenduojamų užmokesčio dydžių.

154Ieškovas su advokate R. Š. atstovavimo sutartį sudarė 2012 m. gegužės 3 d. (II t., b. l. 192). Ji ieškovui atstovavo 2012 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje vieną valandą (II t., b. l. 224-227), 2012 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje beveik pusę valandos (V t., b. l. 73-74). Iš bylos medžiagos matyti, kad BUAB „BTSK“ vardu buvo pateiktas 2012 m. birželio 11 d. raštas dėl ekspertizės paskyrimo (III t., b. l. 9-10), 2012 m. birželio 12 d. patikslintas ieškinys (III t., b. l. 13-17), pateikti paskaičiavimai ekspertizei (III t., b. l. 125-228; IV t., b. l. 1-204), 2014 m. sausio 30 d. raštas dėl ekspertizės akto (V t., b. l. 170-171). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos duomenis, taip pat į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra sudėtingas, vadovaudamasi Rekomendacijų 2.1, 8.2, 8.16, 8.18, 9 bei 11 punktais, sprendžia, jog 1250 Lt išlaidos, susijusios su advokatės R. Š. suteiktos teisinės pagalbos apmokėjimu, yra pagrįstos ir ne per didelės.

155Atsižvelgdama į tai, kad nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į patenkintų ieškovo reikalavimų dalį, iš atsakovo ieškovui priteisė 7648,50 Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

156Trečiasis asmuo O. T. pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad jis už advokato suteiktas paslaugas iš viso sumokėjo 2000 Lt (V t., b. l. 143-144, 189, 237). Kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatas O. T. parengė prašymą dėl eksperto apklausos ir klaidų jo išvadoje šalinimo arba pakartotinės ekspertizės paskyrimo (V. t., b. l. 152-153), patikslintą prašymą dėl eksperto apklausos ir klaidų jo išvadoje šalinimo arba pakartotinės ekspertizės paskyrimo (V t., b. l. 176-179), 2014 m. sausio 15 d. teismo posėdyje trečiajam asmeniui atstovavo vieną valandą (V t., b. l. 156-159), 2014 m. vasario 28 d. teismo posėdyje – apie dvi valandas (V t., b. l. 191-207), 2014 m. balandžio 7 d. teismo posėdyje – apie 2 valandas (VI t., b. l. 11-15). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, taip pat į Rekomendacijų 2.1, 8.16, 8.18, 9 ir 11 punktus, sprendžia, kad 2000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo pagrįstos, atitinkamai pagrįstai pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į patenkintų ieškovo reikalavimų dalį, iš atsakovo trečiajam asmeniui priteisė 1780 Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

157Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, kadangi nenustatyta civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką, pažeidimų.

158Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos jurisdikciją ir taikytiną teisę bei tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, reikšmingas ieškinio teisingam išnagrinėjimui, ir padarė pagrįstas išvadas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nenustatyta nei materialinių nei proceso teisės normų pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar pakeisti. Taip pat nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

159Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo iš ieškovo atsakovui priteisti pastarojo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis).

160Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

161Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Bankrutavusi UAB ,,BTSK“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB... 5. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB... 6. Ieškovas taip pat nurodė, kad UAB ,,BTSK“ su atsakovu 2004 m. sausio 21 d.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Pripažino paprastuosius vekselius, išduotus pagal UAB „BTSK“ ir Scania... 10. Priteisė iš Švedijos Karalystėje registruotos įmonės Scania Credit AB... 11. Priteisė iš Švedijos Karalystėje registruotos įmonės Scania Credit AB... 12. Priteisė iš BUAB „BTSK“ atsakovui Švedijos Karalystėje registruotai... 13. Teismas, pasisakydamas dėl bylos teismingumo, nurodė, kad atsakovas... 14. Teismas sprendė, kad ieškinys yra pareikštas kitu pagrindu, nei kad šalys... 15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar vekseliai buvo... 16. Teismas iš atsiskaitymų pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 12-01640... 17. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad vekseliai pagal... 18. Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų išrašų,... 19. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendė, kad yra pakankamas... 20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra įtrauktas į BUAB „BTSK“... 21. Nors atsakovas paaiškino, kad skolos dydis, atlikus išieškojimą pagal... 22. Teismas nustatė, kad pagal antstolės 2009 m. lapkričio 3 d. patvarkymą... 23. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad išieškotos sumos atsakovui buvo... 24. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 25. Atsakovas Scania Credit AB apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos... 26. 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti nutartį, kuria... 27. 1. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai šalių ginčo... 28. 2. Nepagrįstai teismas tarp ieškovo ir apelianto kilusį ginčą laikė... 29. 3. Teismas nepagrįstai netaikė ieškovo pareikštiems reikalavimams ieškinio... 30. 4. Teismas nepagrįstai byloje rėmėsi 2014 m. vasario 19 d. ekspertizės T.... 31. 5. Teismas nepagrįstai laikė 2006 m. rugsėjo 25 d. bei 2007 m. liepos 2 d.... 32. 6. Nepagrįstai ieškovo išduotų ginčo vekselių apmokėjimo faktas buvo... 33. 7. Nepagrįstai teismas ignoravo Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia... 34. 8. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas reikalauja... 35. 9. Nepagrįstai teismas neįvertino apelianto patirtų nuostolių dėl... 36. 10. Nepagrįstai teismas neįvertino paties ieškovo skolos apeliantui pagal... 37. 11. Sprendimu nepagrįstai buvo priteista ne tik tariama ieškovo skola,... 38. 12. Sprendimu buvo netinkamai įvertintos ieškovui priteistinos palūkanos.... 39. 13. Sprendimu netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.... 40. Trečiasis asmuo O. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus... 41. 1. Apeliantas Lietuvos Respublikos įstatymus traktuoja neteisingai, savo... 42. 2. Teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė Lietuvos Respublikos teisę.... 43. Ieškovas BUAB „BTSK“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto... 44. 1. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl bylos teismingumo. Visų pirma,... 45. 2. Ieškovas visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal 2004 m. lapkričio 29 d.... 46. 3. Nuo priteistos sumos 78027,75 Lt priteistos palūkanos – 266,61 Lt, sudaro... 47. 4. Ieškovas ieškinį pateikė nepraleidęs ieškinio senaties termino, nes... 48. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 49. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas paliktinas... 50. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 51. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 52. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės... 53. Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „BTSK“ ir Scania Credit AB 2003 m.... 54. 2004 m. gruodžio 3 d. šalys sudarė nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo... 55. 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. balandžio 4 d. priėmimo – perdavimo aktais... 56. 2006 m. vasario 9 d. priedu prie Finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640... 57. Ieškovas atsakovo naudai išdavė vekselių pagal Finansinio lizingo sutartį... 58. 2006 m. rugsėjo 25 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybės aktas (priedas... 59. 2007 m. liepos 2 d. turto perdavimo – priėmimo nuosavybės aktas (priedas... 60. Byloje yra pateikti atsakovo ieškovui adresuoti kvietimai, pranešimai... 61. 2008 m. kovo 19 d. antstolės B. P. patvarkymas Nr. 5431 „Dėl skolininko... 62. 2009 m. balandžio 17 d. UAB „BTSK“ akcininkas O. T. pateikė Scania Credit... 63. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB „BTSK“... 64. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi, remiantis... 65. Dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės... 66. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK VII dalies „Tarptautinis... 67. Kaip minėta, šioje byloje patikslintu ieškiniu ieškovas bankrutavusi UAB... 68. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas... 69. Atsakovas, prieštaraudamas šiai teismo pozicijai, apeliuoja į finansinio... 70. Nr. 12-01640 įtvirtintą šalių arbitražinį susitarimą.... 71. Teisėjų kolegija pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria... 72. Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „BTSK“ ir atsakovas Scania Credit AB... 73. Finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 2 skyriaus 7 punkte sutarta, kad... 74. Kaip minėta, bylos medžiagos pagrindu taip pat nustatyta, kad šalys taip pat... 75. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad pagal kurią sutartį nustatomas... 76. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šioje... 77. Taigi, iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kurioje... 78. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovo reikalavimas... 79. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tarp šalių kilęs ginčas turi būti... 80. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dėl vekselio sukuriamas naujas... 81. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad finansinio lizingo sutartyje šalys... 82. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo... 83. Nors skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra aiškiai... 84. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties... 85. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad šis... 86. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, reglamentuojančio tarptautinę... 87. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas),... 88. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada,... 89. Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl vekselių pripažinimo apmokėtais... 90. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad šiuo atveju negali būti taikomas... 91. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos... 92. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šios bylos teismingumą nustatė,... 93. Kaip teisingai pastebėta apelianto, pagal Reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnio... 94. Kita vertus, pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 skirsnio 5 straipsnio... 95. Taigi šiuo atveju teismingumą Lietuvos Respublikos teismams apsprendžia... 96. Kaip jau minėta, Ženevos konvencija reglamentuoja taikytinos teisės... 97. Dėl ieškinio reikalavimų ... 98. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo,... 99. Kaip minėta, šalys finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 2 skyriaus 7... 100. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs jog vekselio... 101. Taigi šalims susitarus dėl vekselio pasirašymo, atsakovui buvo suteikta... 102. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pagal... 103. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu... 104. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185... 105. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. balandžio 4 d.... 106. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus... 107. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 108. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ekspertizės akto patikslinimą ekspertė... 109. Kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-249, buvo... 110. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad papildomai pateikti... 111. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turi būti įvertinami įrodymai,... 112. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 25 d. ir... 113. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors... 114. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ekspertė 2014 m. vasario... 115. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad ekspertizės metu buvo privaloma... 116. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ekspertui buvo užduoti tokie klausimai: 1)... 117. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pagrįstai teismas sprendė, kad... 118. Antstolė B. P. 2012 m. kovo 22 d. rašte detalizavo, kad vykdant 2008 m.... 119. Apeliantas apeliaciniame skunde pažymi, kad ieškovas yra skolingas ir pagal... 120. Su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi jie... 121. Kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo, finansinio lizingo Nr.... 122. Jeigu finansinio lizingo sutarties Nr. 12-01640 sąlygas aiškintume, remiantis... 123. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į bylą atsakovo atstovas pateikė išrašą... 124. Byloje ginčo dėl to, kad ieškovas mokėjimus vykdė pagal atsakovo pateiktas... 125. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio... 126. Byloje įrodžius, kad ieškovas visiškai atsiskaitė pagal finansinio lizingo... 127. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „BTSK“ bankroto byloje Vilniaus... 128. Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad... 129. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad bankrutavusios UAB „BTSK“... 130. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kreditorių... 131. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, yra pagrindas daryti išvadą, kad nors... 132. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 133. Apeliantas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti pagal ginčo vekselius... 134. Kaip minėta, kreditoriaus pagal vekselį neturi teisės išsiieškoti tos... 135. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas neginčija atsakovui... 136. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.256... 137. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad išieškotos sumos... 138. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas,... 139. Dėl ieškinio senaties... 140. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pirmosios instancijos teismui buvo... 141. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad, jo vertinimu, nagrinėjamu... 142. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad šiuo atveju ieškovo pareikštiems... 143. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti ir su tokiais... 144. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo... 145. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, kreditorių... 146. Iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto byla UAB „BTSK“ buvo iškelta... 147. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 148. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į patenkintų ieškovo... 149. Apelianto vertinimu, teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas,... 150. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas... 151. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų įrodymų, jis pirmosios instancijos teisme... 152. Apelianto vertinimu, nepagrįstai teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir... 153. Bylos medžiaga patvirtina, kad advokatas V. B. ruošė 2012 m. sausio 17 d.... 154. Ieškovas su advokate R. Š. atstovavimo sutartį sudarė 2012 m. gegužės 3... 155. Atsižvelgdama į tai, kad nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 156. Trečiasis asmuo O. T. pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad... 157. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo naikinti ar pakeisti... 158. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų... 159. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo iš ieškovo... 160. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 161. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti...