Byla 1A-125-327/2015

Dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, išteisintajam V. P., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. R., jos atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, nukentėjusiajam K. K., jo atstovui advokatui Kęstučiui Gudynui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus, išteisintojo V. P., nukentėjusiojo K. K. ir nukentėjusiosios A. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2Nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo K. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėti (BPK 106 str. 2 d., 115 str. 3 d.).

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4V. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., ( - ) sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“, valst. Nr. ( - ) ir išvažiuodamas nuo ( - ) link ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į ( - ), nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valst. Nr. ( - ) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigusią pereiti ( - ) pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. buvo kaltinamas pagal BK 281 str. 3 d.

5Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžiu išteisindamas V. P. dėl veikos, numatytos BK 281 str. 3 d., konstatavo, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6Išteisintasis V. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį, pripažinti, kad V. P. išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, atmesti nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį ir nukentėjusiojo K. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Skunde nurodo, kad išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, susijusių su išteisinimo procesiniu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad „<...> šiuo atveju kaltinamasis nekaltai sukėlė žalingus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai A. R. Apeliantas tik iš dalies sutinka su nuosprendžio teiginiu, kad „ <...> abiejų vairuotojų – ir V. P., ir K. K. – veiksmai tiesiogiai sąlygojo žalingų padarinių atsiradimą. Teismo manymu, nesant kalto asmens dėl įvykusio eismo įvykio, tačiau esant žalingiems padariniams (A. R. sužalojimas), žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso būdu. Apelianto nuomone, byloje nėra išnaudotos visos galimybės išspręsti ją iš esmės būtent baudžiamojo proceso priemonėmis.

73

8Iš 2014-03-06 ekspertizės akto Nr. ( - ) išvados 15 p. 2 d. ir eksperto parodymų matyti, kad „Audi A3“ vairuotojas K. K. įvykio metu pažeidė KET 186 p. reikalavimus ir tai turėjo priežastinį ryšį su tiriamo eismo įvykio kilimu. Jeigu automobilio „Audi A3“ vairuotojas nebūtų prieš sankryžą staigiai „iššokęs“ iš antrosios eismo juostos į pirmąją ir važiavęs per sankryžą tiesiai, t. y. nebūtų daręs to, ką jam draudžiama daryti, o būtų sukęs į dešinę, tai jo vairuojamas automobilis būtų važiavęs visai kitokia trajektorija ir mažesniu greičiu. Šiuo atveju apeliantas neabejotinai būtų pastebėjęs besiruošiantį sukti į dešinę „Audi A3“ ir jį praleidęs, o pėsčioji A. R. nebūtų patyrusi sužalojimų. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai konstatuota, kad automobilio „Toyota Carina“ vairuotojo veiksmuose nėra kaltės dėl įvykusio eismo įvykio, o automobilį „Audi A3“ vairavusio asmens – K. K. veiksmai šioje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek bylos nagrinėjimo teisme metu liko teisiškai neįvertinti, nors jo padarytas KET pažeidimas byloje konstatuotas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl išteisinimo procesinio pagrindo (BPK 303 str. 5 d.) neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kas savo ruožtu nulėmė ir netinkamą išsprendimą nukentėjusiosios A. R. civilinio ieškinio bei nukentėjusiojo K. K. pareikšto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. P. pripažinti kaltu pagal BK 281 str. 3 d. ir skirti jam 30 MGL – 3900 litų baudą. Vadovaujantis BK 68 str., paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejų metų laikotarpiui. Nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti dalinai, priteisiant iš V. P. 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodoma, kad, nors teismas 2014 m. spalio 8 d. nuosprendyje kategoriškai nustatė, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu, ir dėl to V. P. veiksmuose nėra kaltės, tačiau šios teismo nustatytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. V. P. inkriminuojama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamo nerūpestingumo sąvoką ir turinį apibrėžia BK 16 str. 3 d.

10Nors 2014 m. spalio 8 d. nuosprendyje nustatyta, kad vairuotojas K. K. pažeidė KET reikalavimus, tačiau tai neatitinka tikrovės ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių. KET 186 p. (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) numato, kad „Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama“, tačiau šiame KET punkte numatyta vairuotojui galimybė įvažiuoti į šią juostą, jeigu ji yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Taigi, K. K., įsitikinęs, kad jo važiavimo krypties pirma juosta laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmą juostą ir važiavo link ( - ) gatvės, kol prieš jo vairuojamą automobilį staiga išvažiavo automobilis Toyota Carina, kuris jam užtvėrė kelią, taigi K. K. nepažeidė KET reikalavimų.

11Nors K. K. KET 186 p. ir numatė galimybę įvažiuoti į eismo juostą skirtą maršrutiniam transportui, tai V. P. KET 161 p. imperatyviai įpareigojo, kad „Sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę“. Tą aplinkybę patvirtino ir ekspertas V. Venckus, kuris parodė, kad automobilis „Audi A3“ važiavo autobuso eismo juosta, tačiau tai nereiškia, kad jo veiksmuose yra pagrindinė sąlyga. Techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga yra pagrindinis eismo įvykio sukėlėjas. Pagrindinė sąlyga buvo V. P. veiksmai – jis, sukdamas į kairę, nepraleido priešpriešai, autobuso eismo juosta važiuojančio „Audi A3“, pastarasis trenkėsi į „Toyota Corola“ galinę dešinę pusę, dėl šito smūgio, slidžios dangos automobilį suko pagal laikrodžio rodyklę ir pėsčioji buvo kliudyta. „Toyota Carina“ kirto antrą priešpriešinę eismo juostą, įvažiavo į pirmą eismo juostą, reiškia, kad jis nematė „Audi A3“.

12Tai, kad automobilio „Toyota Carina“ vairuotojo V. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, patvirtina ir LTEC 2014-03-06 ekspertizės akto Nr. ( - ) išvados.

13Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, taip pat, kad V. P. (jo paties parodymais) kirto priešingos eismo krypties maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą nepristabdydamas, neatsižvelgęs į tai, kad matomumą ribojo vidurinėje juostoje sustojęs ir jį praleidęs automobilis, konstatuotina, kad V. P. buvusioje kelio eismo situacijoje elgėsi neatsargiai ir prieš sukdamas į kairę, turėdamas ir galėdamas numatyti, jog maršrutiniam transportui skirtoje juostoje gali būti kitų transporto priemonių, to nepadarė, pažeisdamas imperatyvius KET 161 punkto reikalavimus sukėlė eismo įvykį, dėl ko įvyko susidūrimas, ko pasėkoje jo vairuojamam automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigusią pereiti ( - ) g. pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi V. P. inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3d.). V. P. nesuprato daromos veikos rizikingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes – kitų lengvųjų transporto priemonių buvimo galimybė maršrutiniam transportui skirtoje eismo juostoje, transporto priemonės, kuri praleido V. P. vidurinėje eismo juostoje, matomumo ribojimas, imperatyvus KET 161 punkto reikalavimas sukant į kairę duoti kelią, neatsargus elgesys ir nesiėmimas visų būtinų atsargumo priemonių pasirenkant judėjimo greitį ir pobūdį kertant priešpriešinio eismo juostas, – bei savo asmenines savybes – didelio vairavimo stažą, turėjo ir galėjo tai numatyti.

14Kadangi V. P. nusikalstamą veiką padarė naudojantis specialia teise, todėl vadovaujantis BK 67 str., numatyta baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi ir vadovaujantis BK 68 str., uždraustina jam naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.

15Nukentėjusysis K. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. P. kaltu padarius veiką, numatytą BK 281 str. 3 d. ir paskirti bausmę. Skunde nurodo, kad su Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka, kadangi nuosprendyje išdėstyti faktiniai duomenys ir tuo pagrindu padarytos teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių. Teismas, nuosprendyje aprašinėdamas proceso dalyvių parodymus, kryptingai įrašė tik tuos parodymus, kurie naudingi kaltinamojo gynybos pozicijai. Iš to matyti, kad V. P. parodymus įrašydamas kaip įrodymus teismas įrašė vertinimus, kurių kaltinamasis neminėjo, kaip antai – „kaltininkas kategoriškai teigia...; ...neturėjo ir negalėjo numatyti, kad K. K. grubiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles, įvažiuos į specialiam transportui skirtą eismo juostą“. O apelianto parodymai nuosprendyje aprašyti į juos įterpiant teisėjo komentarus, kurie nėra atspindėti teismo posėdžio protokole. Teismo akcentuota aplinkybė, kad jis neva pakeitė parodymus teigdamas, kad „Swedbanką“ norėjo pasiekti įvažiuodamas ( - ) gatvę, nėra motyvuota. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis davė nuoseklius parodymus, kad jo kelionės tikslas buvo patekti į „Swedbanką“, esantį ( - ) gatvėje. Žinodamas, kad prie banko nėra kur pastatyti automobilio, jis ruošėsi sukti į ( - ) gatvę, esančią per kvartalą nuo banko pastato ir ten pastatyti automobilį. Šie jo parodymai užfiksuoti liudytojo apklausos protokole, teismo posėdžio protokole. Aprašant liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymus nurodė, kad jie yra nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų, jie teismui nekelia abejonių ir juose nėra jokių kaltinamojo V. P. kaltės įrodymų. Toks teismo vertinimas yra siekis bet kokiu būdu paneigti kaltinamojo V. P. kaltę, neanalizuojant minėtų liudytojų parodymų turinio ir neatsižvelgiant į parodymų prieštaringumą. Liudytojai V. J. ir V. G. nenurodė kokiomis aplinkybėmis įvyko automobilių susidūrimas, kadangi jo nematė, todėl jie nei paneigia kaltinamojo kaltę, nei patvirtina. Liudytoja V. J. kaip tik patvirtino apelianto parodymus, kad jis pro ją pravažiavo pirma eismo juosta. Vertinant R. P. parodymus teismas jų kritiškai neanalizavo. Ji yra kaltinamojo žmona ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Jos parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Šių parodymų teismas nelygino su kitais bylos duomenimis. Iš 2012 m. vasario 21 d. eismo įvykio plano matyti, kad ( - ) gavės eismo juostos, kurioje stovėjo V. P. automobilis prieš sukant į kairę plotis yra 3,7 metro. Priešpriešinė antroji eismo juosta, kurioje R. P. teigimu, stovėjo „džipukas“, 4,9 metro. Liudytojos teigimu, ji sėdėjo šalia vairuotojo. Esant tokiai situacijai jau kyla klausimas, kaip ji galėjo matyti prieš pasukant į kairę, kad pirma priešpriešinė eismo juosta laisva net iki stotelės prie ( - ) gatvės, kai jai vaizdą užstojo aukštesnis automobilis. Šio prieštaravimo teismas neanalizavo, o parodymus nemotyvuotai įvertino kaip patvirtinančius kaltinamojo kaltės nebuvimą.

16Teismas neanalizavo 2014 m. sausio 30 d. kompleksinės teismo medicininės-eismo įvykio- vaizdų ekspertizės akto duomenų. Akto 15 punktu ekspertai nurodė, kad V. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Taip pat nurodyta, kad techniniu požiūriu apelianto veiksmai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, kadangi jis važiavo tik maršrutiniam transportui skirta eismo juosta. Teismas šias skirtingas ekspertų išvadas įvardijo kaip tapačias ir nepagrįstai teigė, kad jų abiejų veiksmai tiesiogiai sąlygojo žalingų padarinių atsiradimą. Teismas specialisto V. Venckaus parodymus vertino išimtinai V. P. gynybos pusėn. Neatitinka tikrovės teismo aprašomi V. Venckaus parodymai apie tai, kad situacijos sukėlėju buvo „Audi A3“ vairuotojas, nes važiavo autobuso eismo juosta, kuria važiuoti negalima, neturėjo teisės ten važiuoti ir tai techniniu požiūriu yra pagrindinė sąlyga ir pagrindinis eismo įvykio sukėlėjas, kad KET pažeidė tik jis. Tačiau specialistas V. Venckus teismo posėdžio metu kategoriškai pasakė, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo V. P. veiksmai, taip pat pasamprotavo, kad jei jo važiuota eismo juosta būtų važiavęs visuomeninis transportas, eismo įvykis vis tiek būtų kilęs, kadangi būtent V. P. nesielgė taip, kaip reikalauta KET normos.

17Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentais apeliantas teigia, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 str. reikalavimus. Teismas V. P. veiksmus vertino ir analizavo pagal nusikalstamo nerūpestingumo požymius ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti žalingos pasekmės ir neturėjo bei negalėjo numatyti, jog neva apeliantas kaip kitas eismo dalyvis pažeis KET reikalavimus ir įvyks eismo įvykis. KET 161 punktas imperatyviai nurodo vairuotojui, sukančiam į kairę, praleisti važiuojančią tiesiai ar sukančią į kairę transporto priemonę. Teismas vadovavosi vien LAT 2013 m. sausio 22 d. kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013, tačiau nagrinėjamu atveju situacija yra skirtinga, kadangi prieš sukdamas į kairę V. P. fiziškai negalėjo būti įsitikinęs, kad pirma priešpriešinė eismo juosta laisva. Nėra byloje duomenų, kad apeliantas staigiai išvažiavo į pirmą eismo juostą prieš pat sankryžą. Tiek V. P., tiek kartu važiavusi R. P. dėl minėto trukdžio negalėjo matyti šios eismo juostos dar prieš sukant į kairę. Liudytoja V. J. patvirtino, kad jis pro ją pravažiavo pirma eismo juosta, o eismo įvykis įvyko tolumoje, t. y. ne prie pat jos. V. P., sukdamas į kairę, elgėsi nerūpestingai, t. y. žinodamas, kad pirmoje priešpriešinėje eismo juostoje eismo matomumas ribojamas priešais stovinčios aukštesnės transporto priemonės, esant intensyviam eismui ir norėdamas pasinaudoti galimybe išvengti užsibuvimo spūstyje, pakluso kito vairuotojo mostui ranka ir suko į kairę. Kaip pats teigė, gerai išmanydamas KET ir žinodamas, kad keleiviniam transportui skirta eismo juostoje turi teisę važiuoti ir kiti eismo dalyviai, jis turėjo numanyti galimybę priešpriešiniam transportui ir tai padaryti galėjo. Šioje situacijoje kaip tik apeliantas neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su V. P. vairuojamu automobiliu, kadangi jis išvažiavo staigiai ir jam nesitikint tokio manevro.

18Teismų praktikoje nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio (kasacinė nutartis Nr. 2K-151/2011). Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Jeigu V. P. būtų laikęsis KET 161 punkto reikalavimų – nebūdamas įsitikinęs kairio posūkio manevro saugumu ir staigiai nesukęs kairėn, tai ar keleivinio transporto eismo juosta važiuojančios tiesiai ar sukančios į dešinę transporto priemonės būtų pažeidusios KET reikalavimus, ar ne, bet kuriuo atveju eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Remiantis tuo, darytina išvada, kad V. P. kaltas dėl eismo įvykio kilimo, kurio padariniai – nukentėjusiajai A. R. padarytas sveikatos sutrikdymas.

19Nukentėjusioji A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį ir priimti V. P. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat tenkinti jos ieškinį. Skunde nurodo, kad nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius materialines baudžiamojo kodekso normas ir pažeidus baudžiamojo proceso kodekso normas. Teismas nuosprendyje nepasisakė apie tai, ar V. P. pažeidė nurodytą taisyklių 161 punktą, todėl netinkamai pritaikė BK 281 str. 3 d. Byloje nustatyta, kad išteisintasis V. P. darė kairį posūkį, todėl prieš tai darydamas jis privalėjo duoti kelią pirma juosta važiuojančiai transporto priemonei, įsitikinti, ar šį posūkį daryti yra saugu. Tokią pareigą V. P. nustato KET 28, 33, 106 punktai.

20Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuotojas kaltinamasis V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti. Surinkti duomenys neleidžia teigti, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu. Ši teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad „blogas matomumas, sumažėjusi matomumo zona ir panašios aplinkybės vairuotojo atsakomybės nepašalina“ (LAT 2008-05-27 nutartis Nr. 2K-207/2013).

21V. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis pėsčiosios nukentėjusios A. R. einančios per gatvę nematė. V. P. paaiškino, kad „kai jį praleido, jis judėjo nepertraukiamai, sustoti nereikėjo“. Analogiškus parodymus davė ir liudytoja R. P.. Šie parodymai patvirtina, kad V. P. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, neįsitikino, ar pirma eismo juosta nevažiuoja transporto priemonė. Jei V. P. įvažiavęs į antrą juostą būtų sustojęs, jis būtų pastebėjęs pirma juosta važiuojantį automobilį, kadangi iš savo eismo juostos jis negalėjo to matyti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kokia pagrindinė priežastis buvo eismo įvykiui kilti, kieno veiksmai buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo A. R. sąlyga ir priežastis, nors tokią pareigą teismas turėjo.

22Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymai yra nuoseklūs, juose nėra jokių prieštaravimų, jie teismui nekelia abejonių, šiuose parodymuose nėra kaltinamojo V. P. kaltės įrodymų. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi liudytojai V. J. ir V. G., nematė autoįvykio, o antra, ši teismo išvada prieštarauja teismo posėdžio protokole esantiems liudytojų parodymams. R. P. teismo posėdžio metu davė prieštaringus parodymus, parodė, kad „jis (K.) važiavo iš antros kelio juostos, aš sėdėjau a/m su P. ir viską mačiau, kelias buvo tuščias, toli mačiau iki pat sustojimo.“ Tačiau vėliau tos pačios apklausos metu liudytoja parodo: „mus praleido džipas, jis buvo tamsios spalvos, jis mus praleido, kitų už jo a/m nemačiau.“ Kad kelias buvo tuščias iki sustojimo, paneigia liudytoja V. J. Tačiau šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nevertino. Liudytoja R. P. yra kaltinamojo sutuoktinė, todėl jos parodymų negalima laikyti objektyviais ir nešališkais, ji nurodė, kad jai net teko pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Liudytojai V. J. ir V. G. yra kaltinamojo žmonos bendradarbiai, todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyviais. Taip pat pažymėtina, kad V. J. teigė, kad „dideliu greičiu palei pat kraštą pralėkė tamsios spalvos automobilis“, tačiau byloje ekspertizės akte Nr. ( - ) ekspertas nepateikė išvados, kad transporto priemonė „Audi A3“, valstybinis numeris ( - ) būtų viršijusi leistiną greitį. Be to, K. K. nurodė, kad jo greitis buvo apie 30 km/h ir šie duomenys nebuvo paneigti.

23Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio negrindė byloje esančiais įrodymais, o tik išimtinai teisiamojo ir jo sutuoktinės liudytojos R. P. prieštaringais parodymais, nevertino ekspertizės akto. Teismas pažeidė BPK normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą, kadangi teismas nepagrįstai iškraipė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2014 m. kovo 6 d. akte Nr. ( - ) padarytas eksperto V. Venckaus išvadas, kadangi teismo nuosprendyje yra nurodyta priešinga negu ekspertizės akte padaryta išvada. Ekspertas tiek teismo posėdžio metu, tiek ekspertizės akte davė kategorišką išvadą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė priežastis kilti šiam eismo įvykiui.

24Be to, teismas nevertino teisiamojo parodymų ir liudytojos R. P. parodymų nei atskirai, nei visumoje su nukentėjusiųjų A. R. ir K. K. parodymais bei byloje esančiu vaizdo įrašu, kurie patvirtina, kad teisiamojo ir R. P. parodymai apie tai, kad nukentėjusioji A. R. nėjo per gatvę, kad jos nebuvo, yra paneigti nurodytais įrodymais. Nukentėjusiosios manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik teisiamojo ir jo sutuoktinės parodymus, pažeidė teismo nešališkumo principą.

25Nukentėjusioji A. R. atsiliepime į V. P. apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, nurodo, kad nesutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje suformuota nuomone, jog V. P. nekaltai sukėlė A. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.

26Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė V. P. apeliacinį skundą tenkinti ir patvirtino apeliacinio skundo argumentus. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir patvirtino apeliacinio skundo argumentus. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. R. ir jos atstovė prašė A. R. apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis K. K. ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.

27Nukentėjusiojo K. K. apeliacinis skundas tenkinamas. Prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

28Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

29BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

30Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus, sutinka su prokuroro bei nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto V. P. išteisinimo pagal BK 281 str. 3 d. ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nepakanka duomenų, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, kad kitas eismo dalyvis – K. K., grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu. Kolegija pažymi, jog šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas, šiuo atveju, išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas analizavo ir vertino tik V. P. teisinančius parodymus, nevertino visų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl padarė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

31Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuotojas kaltinamasis V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti, kad ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys neleidžia teigti, jog V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., grubiai pažeisdamas Kelių eismo transporto taisyklių reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu.

32V. P. parodė, kad įvykio metu važiavo kartu su sutuoktine. Kelyje buvo daug automobilių. Jam reikėjo sukti į kairę, į ( - ) gatvę. Automobilių vairuotojai, važiuojantys priešais antrąja eismo juosta, padarė tarpą leisdami jam pravažiuoti. Įsitikinęs, kad kliūčių nėra ir nekelia pavojaus eismo saugumui, pradėjo lėtai važiuoti. Įvažiavęs į ( - ) gatvę pajuto smūgį į dešinę automobilio pusę, automobilis apsisuko ir sustojo. K. K. automobilio nematė. Į jį atsitrenkęs automobilis turėjo važiuoti apie 60 km/h greičiu. Prie automobilio galo pamatė sužeistą moterį. Kelių eismo taisykles pažeidė K. K. (t. 2, b. l. 74-75).

33Nors V. P. savo kaltę neigia, tačiau jo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais duomenimis: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu, specialisto išvada, fotonuotraukomis, CD su vaizdo įrašu, kuriuos teisėjų kolegija pripažįsta įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia V. P. kaltę ir leidžia atmesti jo pasirinktą gynybos versiją.

34Nukentėjusysis K. K. parodė, kad važiavo ( - ) gatve antra juosta iki ( - ) gatvės. Persirikiavo į pirmąją juostą. Kelio danga buvo slidi, važiavo apie 30 km/h greičiu. Į jo važiuojamą juostą įsuko kitas automobilis, todėl stabdydamas trenkėsi jam į šoną. Kaltinamojo vairuojamas automobilis slydo, apsisuko ir partrenkė moterį (t. 2, b. l. 60-61).

35Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. R. parodė, kad ėjo ( - ) gatve, šaligatviu. Prie ( - ) gatvės, apsidairė, automobilių nebuvo, žengė ant šaligatvio ir pajuto smūgį į šoną. Vyras ir moteris pasakė, kad į juos atsitrenkė kitas automobilis. Greitoji išvežė ją į KMUK. Draudimas atlygino dalį žalos. Ilgai gydėsi, susirgo depresija, negalėjo dirbti 8 mėnesius, dabar dažnai būna nedarbinga, daug išgyvenimų patyrė ir jos šeima (t. 2, b. l. 61).

36Liudytoja V. J. parodė, kad įvykio rytą ėjo dešine puse link ( - ) gatvės. Vidurinėje kelio juostoje buvo daug automobilių. Pro šalį dideliu greičiu pralėkė tamsios spalvos automobilis. Greitai išgirdo pokštelėjimą. Pamatė, kad sustojo tas pats tamsus automobilis. Paėjusi pamatė kitą automobilį, jame sėdėjo nukentėjusioji. R. P. sakė, kad įvyko avarija. V. G. pasakojo, kad matė, kaip visi automobiliai praleidinėjo V. P. automobilį. Jis važiavo, o į jį atsitrenkė kitas automobilis (2 t., b. l. 73-74).

37Liudytoja R. P. parodė, kad važiavo ( - ) gatve, turėjo sukti į ( - ) gatvę. Priešais antrojoje juostoje stovinčio džipo vairuotojas rankos mostu juos praleido. Pirmojoje juostoje nieko nebuvo, tai jie suko į ( - ) gatvę. Beveik pravažiavus pajuto smūgį į automobilio galinę dalį. Jų automobilis apsisuko. Išlipusi iš automobilio pamatė sužeistą moterį. K. K. iš antros juostos pasuko į pirmąją, kad nereikėtų stovėti sankryžoje (t. 2, b. l. 61-63).

38Liudytojas V. G. parodė, kad įvykio dieną apie 8 val. važiavo automobiliu į darbą. Prie šviesoforo ties ( - ) gatve buvo didelė spūstis, laukė, kol galės pasukti. Daug kas važiavo vidurine kelio juosta. Laukdamas išgirdo smūgį ties ( - ) gatvės kampu. Kai priartėjo pamatė P. automobilį, kurio galinė dalis buvo pažeista. Pirmoje juostoje buvo tamsus automobilis (t. 2, b. l. 63-64).

39Ekspertas V. Venckus teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad situaciją sukėlė „Audi A3“ automobilis, nes jis važiavo autobuso eismo juosta, kuria važiuoti negalima, tuo pažeidė KET. Tačiau ekspertas pažymėjo, jog ši aplinkybė nebuvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti. Pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo V. P. veiksmai. Jis sukdamas į kairę nepraleido priešpriešais autobusų eismo juosta važiuojančio „Audi A3“. Pastarasis trenkėsi į „Toyota Carina“ galinę dešinę pusę. Dėl šio smūgio, slidžios dangos automobilį suko pagal laikrodžio rodyklę. Pėsčioji kirto gatvę ir patyrė smūgį į nugarą. Nėra duomenų, kad „Audi A3“ ženkliai viršijo greitį (t. 2, b. l. 154-157).

40Eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, planu, fotonuotraukomis užfiksuotas eismo įvykis, įvykęs 2012-02-21 apie 7.49 val. ( - ) sankryžoje (t. 1, b. l. 6-11).

41Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. ( - ) A. R. konstatuota kairio skruostikaulio lanko, kairio žandikaulio ančių priekinės ir išorinės sienelių, kairės išorinės sienelės ir dugno lūžis, abiejų gaktikaulių abiejų šakų, kryžkaulio kairės pusės lūžiai, muštinė žaizda dešinio kelio srityje, paviršinės žaizdos kelių srityse, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 53-54).

42Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad diske įrašytas vaizdas ( - ) Fiksuotame vaizde nurodytas laikas 2012-02-21 07-48-00. Laikotarpiu nuo 01 min. 26 sek. iki 01 min. 45 sek. matoma, kaip lengvasis automobilis važiuoja ( - ), stabdo, sustoja ties sankryža su ( - ) su įjungtu kairės pusės posūkio signalu, suka į kairę į ( - ) Tuo pat metu nuo ( - ) priešinga kelio puse važiuoja automobilis, persirikiuoja į pirmą eismo juostą ir susiduria su jam užtvėrusiu kelią automobiliu važiavusiu nuo ( - ) ir dariusiu manevrą į kairę (t. 1, b. l. 32).

43Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau teisėjų kolegija, vertindama aukščiau aptartų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai objektyviu įrodymų išvadai, jog V. P. veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis.

44BK 281 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal aptariamą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdytą kito žmogaus sveikatą) bei priežastinį ryši tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Veikos, numatytos BK 281 str. padaromos esant neatsargiai kaltės formai, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo.

45V. P. kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 161 p. reikalavimus, t. y., sankryžoje sukdamas į kairę, į ( - ), nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.

46Apeliacines instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. P. nekaltai sukėlė žalingus padarinius, prieštarauja nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms. Kolegija pažymi, jog Kelių eismo taisyklių 161 p. imperatyviai įpareigoja, kad sukdamas į kairę vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Venckus, kuris parodė, kad pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo V. P. veiksmai. Jis sukdamas į kairę nepraleido priešpriešais autobuso eismo juosta važiuojančio „Audi A3“.

47Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. P., liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymus vertino kaip patikimus, nes jie, teismo teigimu, nuoseklūs, argumentuoti ir juose nėra jokių prieštaravimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip matyti iš aukščiau aptartų parodymų, liudytojai eismo įvykio tiesiogiai nematė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtina V. P. kaltės. Pirmosios instancijos teismas kritiškai neanalizavo ir liudytojos V. P. parodymų. Ši liudytoja nurodė, kad antroje juostoje stovinčio automobilio vairuotojas mostu juos praleido, o pirmojoje juostoje transporto priemonių nebuvo. Kolegija vertindama šios liudytojos parodymus, atkreipia dėmesį, jog liudytoja sėdėjo dešinėje šalia vairuotojo, jos sutuoktinio vairuojamą lengvąjį automobilį praleido džipas, t. y. nežymiai aukštesnis automobilis, todėl teismas kritiškai vertina liudytojos galimybę matyti, kad pirmoji eismo juosta yra tuščia iki stotelės prie ( - ) gatvės. Nors liudytoja V. J. tvirtino mačiusi pro ją dideliu greičiu pravažiuojantį automobilį, kuris vėliau susidūrė su kaltinamojo vairuojamu automobiliu, tačiau iš įvykio vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 34) pakankamai aiškiai matyti, kad įvykyje dalyvavęs K. K. vairuojamas automobilis iš antros juostos į pirmą įsuka iš už dviejų automobilių, stovinčių antroje juostoje, ir tik šiam automobiliui pradėjus judėti pirma juosta į ją, darydamas kairįjį posūkį, įvažiuoja kaltinamojo automobilis. Tokiu atveju K. K. vairuojamas automobilis iki susidūrimo per 10-15 m atstumą neturėjo galimybės pasiekti bent kiek didesnį greitį.

48Nors V. P. apeliaciniame skunde teigia, jog „Audi A3“ vairuotojas K. K. įvykio metu pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir tai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, tačiau kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog Kelių eismo taisyklių 186 p. numato, kad „Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama“, tačiau šiame kelių eismo taisyklių punkte numatyta vairuotojui galimybė įvažiuoti į šią juostą, jeigu ši eismo juosta, skirta važiuoti maršrutiniam transportui ta pačia kryptimi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Ekspertas V. Venckus, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat nurodė prielaidą, jei pirmąja eismo juosta būtų važiavęs maršrutinis transportas, eismo įvykis vis tiek būtų kilęs, kadangi būtent V. P. nesielgė taip, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklės. Taigi, įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog K. K., turėdamas tikslą įvažiuoti į ( - ) ir įsitikinęs, kad jo važiavimo krypties pirma juosta laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmą juostą ir važiavo link ( - ) gatvės, nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

49Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015). Tačiau šioje byloje akivaizdu, kad kaltinamajam, sukančiam į kairę, esant bent kiek apribotam matomumui, galimybė atsirasti transporto priemonei priešpriešais esančioje kelio juostoje negalėjo būti netikėta, todėl jis privalėjo elgtis atsargiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. P. manevrą atliko nubūdamas įsitikinęs jo saugumu, nors galėjo ir turėjo tai padaryti.

50Kaip teisingai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. P. veiksmuose, be nustatytos pavojingos veikos (KET 161 p. pažeidimo), neatsargios kaltės ir priežastinio ryšio yra ir kiti nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 3 d. požymiai: nukentėjusiajai A. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (Teismo medicinos specialisto išvada Nr. ( - ). A. R. nustatytų sužalojimų mechanizmą patvirtina ir 2014-03-06 kompleksinės vaizdų – eismo įvykio tyrimo ekspertizės aktas Nr. ( - ), kuriame nustatyta, kad ji kirto ( - ) gatvę, judėdama į priekį nuo ( - ) ir kad automobilių susidūrimo metu pėsčioji kirto ( - ), kad po automobilių susidūrimo V. P. vairuojamas automobilis „Toyota Carina“ sukosi pagal laikrodžio rodyklę ir besisukdamas galiniu sparnu trenkė pėsčiajai A. R..

51Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai, vertinant juos visumos kontekste, o ne atskirai, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, patvirtina kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, t. y., kad V. P. 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kaune, ( - ) sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“, valst. Nr. ( - ) ir išvažiuodamas nuo ( - ) pažeidė KET 161 p. reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į ( - ), nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valst. Nr. ( - ) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigusią pereiti ( - ) pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais V. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d.

52Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog V. P. padarė BK 281 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

53Teisėjų kolegija, skiriant bausmę V. P., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Viena iš principinių baudžiamųjų įstatymų nuostatų yra ta, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teisinga tik tokia bausmė, kuri yra griežtai individualizuota atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę.

54Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis padarė vieną neatsargų apysunkį nusikaltimą, jis anksčiau nebuvo nusikaltęs ir teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 73), administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 74), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, V. P. dirba. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. P. nėra būdinga pažeisti įstatymus ar daryti nusikalstamas veikas, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kaltinamajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. dirba, teismas mano, kad prokuroro pasiūlyta bausmės rūšis ir dydis yra tinkama pasiekti bausmės tikslus. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, jų visumą, siekiant nubaudimo ir teisingumo principo įgyvendinimo, V. P. skirtina prokuroro apeliaciniame skunde prašomo dydžio bauda, kuri yra mažesnė pagal BK 47 str. už neatsargų nusikaltimą numatytos baudos vidurkį. Be to, kolegijos nuomone, prokuroro siūloma paskirti BK 68 str. numatyta vidutinės trukmės baudžiamojo poveikio priemonė taip pat yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, šioje byloje nustatytoms aplinkybėms ir kaltinamojo asmenybei.

55Pripažinus, kad pirmos instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl kaltinamojo V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus jį kaltu, kitaip turi būti išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas. Byloje yra pareikštas nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys dėl 2136,87 Lt turtinės ir 90000 Lt neturtinės žalos priteisimo solidariai iš atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir V. P. (t. 1, b. l. 122-125).

56Bylos įrodymais yra nustatyta, kad aptariamo eismo įvykio metu A. R. dėl sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, po eismo įvykio nukentėjusioji buvo ilgai gydoma ligoninėje, dėl patirtų sužalojimų prarado 50 procentų darbingumo, tapo apsunkintas jos judėjimas, jaučia skausmus, kankina depresija ir patyrė daug kitokių neigiamų dvasinių išgyvenimų, neigiamas psichologines pasekmes. Todėl teisėjų kolegija priima nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos argumentus ir pripažįsta, kad tokios pasekmės nukentėjusiajai atsirado, kad neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta. Neturtinę žalą kaltinamasis padarė nusikalstamais veiksmais, todėl ši žala iš kaltinamojo nukentėjusiajai priteisiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 str. 1 d., 6.248 str., 6.250 str. 2 d.).

57Kolegija, nustatydama nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia nukentėjusiosios patirtų neigiamų išgyvenimų lygį, į tai, kad V. P. inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė neatsargiais veiksmais, į tai, kad jis turi darbines pajamas, taip pat atsižvelgia į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus ir į teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį tokio pobūdžio baudžiamosios bylose, kur nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteista nuo 20000 Lt iki 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-351/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011 ir kt.). Pats V. P. nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie būtų pagrindas mažinti priteistiną neturtinės žalos dydį. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. priteistina mažesnio dydžio neturtinė žala, nei to prašoma civiliniame ieškinyje – 15000 eurų.

58Kaltinamojo automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl turtinę žalą ir privalomąją dalį neturtinės žalos privalo atlyginti atsakovas – ERGO Insurance SE Lietuvos filialas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo (2007 m. birželio 11 d. redakcija) 11 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. yra 2500000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų 2500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500000 eurų dėl žalos turtui. Iš bylos duomenų yra žinoma, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 4640 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Kadangi UADB „Ergo Lietuva“ ieškovei išmokėtoji suma sudaro tik dalį privalomosios neturtinės žalos draudimo sumos, iš šio atsakovo priteistina likusi privalomoji draudimo neturtinės žalos suma – 1156,17 Eur (2500 Eur-4640 Lt). Kita neturtinės žalos dalis priteisiama iš kaltinamojo V. P..

59Iš bylos duomenų taip pat žinoma, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 1139,58 Lt turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Ieškinyje nurodyta, kad UADB „Ergo Lietuva“ atlygino ieškovei 1419,58 Lt turtinės žalos, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi šia ieškovės deklaruojama suma. Bendras turtinės žalos dydis patvirtinamas prie ieškinio pridėtais dokumentais apie gydymui (vaistams, masažams, konsultacijoms ir kt.) išleistas lėšas (t. 1, b. l. 151-166). Akivaizdu, kad nukentėjusiosios drabužiai ir daiktai eismo įvykio metu galėjo būti sugadinti ir prarasti. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstu, ir priteisia likusią sumą (2136,87 Lt=618,88 Eur) turtinės žalos atlyginimui iš atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo.

60Iš byloje esančių duomenų (orderių, pinigų priėmimo kvitų, teisiamųjų posėdžių protokolų) matyti, kad nukentėjusiajam K. K. apeliacinio proceso metu atstovavo advokatas Kęstutis Gudynas, kuris parengė procesinius dokumentus, dalyvavo posėdžiuose ir kt., dėl to K. K. turėjo 580 Eur išlaidų (t. 3, b. l. 73-74). Nukentėjusią A. R. atstovavo advokatė Rasa Užkuraitienė, kuri taip pat parengė procesinius dokumentus, dalyvavo posėdžiuose ir kt., dėl to A. R. turėjo 550 Eur išlaidų (t. 3, b. l. 89). Šiuo procesiniu dokumentu išteisintasis V. P. pripažįstamas kaltu, todėl jis turi atlyginti nukentėjusiųjų turėtas išlaidas (BPK 106 str.).

61Kauno apygardos teisme gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. ( - ), kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos kaltinamajam V. P., išlaidas sudaro 34,74 eurų. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš apelianto gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. P. netenkinamas.

62Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.,

Nutarė

63Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

64V. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 3 d. ir nubausti jį 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.

65Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 1 p., 68 str., V. P. dvejiems metams uždrausti naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones.

66Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti A. R. iš ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 618,88 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1156,17 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš V. P. 12500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 550 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

67Priteisti iš V. P. nukentėjusiajam K. K. 580 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

68Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.