Byla B2-185-440/2018
Dėl įmonės pabaigos

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios A. K. įmonės bankroto administratoriaus S. B. prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi A. K. įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas S. B.. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 9 d. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi A. K. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  1. Teisme gautas bankrutuojančios A. K. įmonės bankroto administratoriaus S. B. prašymas priimti sprendimą dėl bankrutavusios A. K. įmonės veiklos pabaigos. Nurodė, kad bankrutavusi įmonė, jos vadovas ir savininkas A. K. nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, reikalavimo teisės į skolininko A. K. skolą buvo perleistos didžiausią kainą pasiūlytam pirkėjui, o pinigai gauti pardavus reikalavimo teisę, pervesti į bankroto administratoriaus sąskaitą, visi likvidavimo procedūrai būtini Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyti veiksmai atlikti, įmonės likvidavimo procedūra baigta. Įmonės kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu nebuvo tenkinami. Nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 7000,54 Eur. Kartu su prašymu pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą dėl įmonės išregistravimo, patvirtinančią, kad pretenzijų įmonei neturi.
  1. Apie paskirtą teismo posėdį, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl įmonės veiklos pabaigos, viešai paskelbta specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, kreditorius informuotas išsiunčiant pranešimą, tačiau įmonės kreditoriaus prieštaravimų dėl bankroto administratoriaus S. B. pareikšto prašymo dėl įmonės veiklos pabaigos negauta.

5Prašymas tenkintinas visiškai.

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankrotas – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Taigi bankroto proceso pagrindinis tikslas – įstatyme reglamentuota tvarka nustatyti nemokią įmonę, apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, įstatyme apibrėžtais terminais pašalinti ją iš rinkos, tenkinant iš jos turto kreditorių reikalavimus, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo nepateisinamai ilgo nemokios įmonės atsiskaitymų kreditoriams uždelsimo ir užtikrinant skolininkės bei jos kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-219/2018). Bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017).
  2. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra gali būti užbaigta tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1485/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje 2-454-381/2016).
  3. Bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas atliekamas tikslu įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-482-330/2017). Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymų dėl egzistavimo realios galimybės tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1244-330/2016).
  4. Bankroto administratorius pateikė teismui ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nurodytą dokumentą – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių agentūros 2017 m. rugpjūčio 31 d. pažymą, kuri patvirtina, kad agentūra neturi pretenzijų dėl A. K. įmonės veiklos pabaigos ir nors bankroto administratorius nepateikė įmonės turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktų kaip numatyta ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad įmonė neturi turto ir debitorių, iš kurių būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, be to, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie teisminius ginčus, kuriuose dalyvautų A. K. įmonė. Bankroto administratorius prie prašymo priimti sprendimą dėl bankrutavusios A. K. įmonės veiklos pabaigos pridėjo 2018 m. balandžio 26 d. likvidavimo aktą, 2018 m. kovo 8 d. kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 2, kuriame nutarta dėl reikalavimo teisės pardavimo tvarkos ir kainos, 2018 m. balandžio 258 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, VĮ Registrų centro pažymas ir VĮ „Regitra“ pažymą, patvirtinančias, kad bankrutavusi A. K. įmonė ir jos vadovas bei savininkas A. K. nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi.
  5. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios A. K. įmonės vienas kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius su 7000,54 Eur kreditoriniu reikalavimu. Vienintelės pajamos gautos bankroto bylos eigoje sudarė 30,00 Eur, pardavus reikalavimo teisę į skolininko A. K. skolą. Gautos lėšos buvo panaudotos daliai administravimo išlaidų padengti.
  6. Bankrutavusios A. K. įmonės kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius buvo informuotas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos, tačiau iki teismo posėdžio nebuvo gauta prieštaravimų dėl įmonės veiklos pabaigos, todėl daroma išvada, kad įmonės kreditorius pripažįstą, kad nėra tikslinga tęsti bankroto procedūras.
  7. Visi paminėti duomenys rodo, jog visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros yra pilnai užbaigtos, pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis liko nepatenkintas 7000,54 Eur dydžio kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus finansinis reikalavimas, tačiau bankrutavusi įmonė neturi turto, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad kreditoriaus reikalavimas galėtų būti patenkintas didesne apimtimi. Duomenų, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorius neišnaudojo visų galimybių tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jog būtų galima priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, byloje nėra pateikta. Esant šioms aplinkybėms, nėra kliūčių priimti sprendimą dėl šios įmonės veiklos pabaigos.
  8. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad sprendimas dėl įmonės pabaigos neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą. Šiais atvejais bankrutavusios ir iš juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu, pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-701-798/2016).

6Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, 32 straipsnio 4 dalimi, teismas

Nutarė

7Prašymą tenkinti visiškai.

8Pripažinti, kad A. K. įmonė, juridinio asmens kodas 144721519, buveinės adresas Šiauliai, Tilžės g. 44-110, Šiauliai veikla pasibaigė.

9Patvirtinti bankrutavusios A. K. įmonės nepatenkintą kreditorinį reikalavimą 7000,54 Eur sumai: Eil. Nr.

10Kreditorius

Pagrindinė skola,

Eur

Netesybos, palūkanos,

Eur

Kreditorinis reikalavimas, Eur

Antros eilės kreditorių finansiniai reikalavimai

171. VSDFV Šiaulių skyrius

6023,86

976,68

7000,54

21Bendra kreditorinių reikalavimų suma:

6023,86

976,68

7000,54

25Įpareigoti bankroto administratorę atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje.

26Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

27Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti bankroto administratorei.

Proceso dalyviai
Ryšiai