Byla 2A-1244-330/2016
Dėl įmonės pabaigos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotopus“ ir trečiojo asmens UAB „Kelias“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-9-544/2016, kuriuo patenkintas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotopus“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto lyderiai“ prašymas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. vasario 19 d. nutartimi UAB „Autotopus“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto lyderiai“. Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. BUAB „Autotopus“ bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankroto administratorė nurodė, kad visos bankroto procedūros baigtos.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pripažino BUAB „Autotopus“ veiklą pasibaigusia, bankroto administratorę įpareigojo įvykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 32 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės bankroto administratorė atliko visus įstatyme numatytus veiksmus, todėl nusprendė, jog nėra kliūčių priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atsakovė BUAB „Autotopus“, atstovaujama bankroto administratorės, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dėl BUAB „Autotopus“ pabaigos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Po prašymo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos pateikimo teismui į bankrutavusios įmonės sąskaitą, nenurodant mokėjimo paskirties, buvo pervesta 59 344,86 Eur suma. Šis mokėjimas buvo pastebėtas tik 2016 m. rugsėjo 16 d., t. y. teismui jau priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos.
    2. Bankroto administratorė šiuo metu negali nustatyti, ar į sąskaitą pervestos lėšos priklauso bankrutavusiai įmonei. Pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo šios aplinkybės įvertinti, todėl aptariamu atveju nebuvo pagrindo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  2. Trečiasis asmuo UAB „Kelias“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bankroto administratorės prašymą dėl BUAB „Autotopus“ veiklos pabaigos atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Nustačius, kad bankrutavusios įmonės sąskaitoje yra lėšų, egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios išvadą, kad įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, bankroto administratorei atlikus papildomus veiksmus, bus patenkinti didesne apimtimi.
    2. UAB „Kelias“ nebuvo informuota apie 2015 m. gruodžio 14 d. rengiamą ar įvykusį kreditorių susirinkimą, kuriame, be kita ko, buvo nutarta įpareigoti bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos. UAB „Kelias“ neturi informacijos apie bankroto proceso eigą nuo 2013 m. gruodžio 4 d.
    3. Bankroto administratorė nepagrįstai skubos tvarka kreipėsi į teismą su prašymu dėl įmonės pabaigos ir vengė įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo trečiojo asmens naudai iš BUAB „Autotopus“ priteistos bylinėjimosi išlaidos.
    4. Įmonės kreditoriai nebuvo informuoti apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.
  3. Trečiasis asmuo UAB „Kelias“ atsiliepime į atsakovės BUAB „Autotopus“ apeliacinį skundą prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl BUAB „Autotopus“ pabaigos atmesti. Atsiliepime nurodė, kad nuo įmonės kreditorių buvo nuslėptas lėšų įmonės sąskaitoje buvimo faktas.
  4. Atsakovė BUAB „Autotopus“ atsiliepime į trečiojo asmens UAB „Kelias“ apeliacinį skundą prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl BUAB „Autotopus“ pabaigos atmesti. Atsiliepime nurodė, kad bankroto administratorė savo iniciatyva pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nedelsdama ėmėsi priemonių nustatyti į įmonės sąskaitą įmokėtų lėšų paskirtį. Paaiškino, jog šiuo metu nėra priežasties įmonės lėšas paskirstyti kreditoriams. Tvirtino, jog nurodant kreditorių susirinkimo, kuriame priimtas nutarimas dėl įmonės pabaigos, datą buvo padaryta klaida. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę klausimą dėl įmonės pabaigos spręsti rašytinio proceso tvarka.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
  2. Atsakovė BUAB „Autotopus“ kartu su atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Kelias“ apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: banko sąskaitos išrašą, elektroninio susirašinėjimo su Nissan Nordic Europe Oy išrašą, pranešimo, siųsto įmonės kreditoriams, kopiją. Trečiasis asmuo UAB „Kelias“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: susirašinėjimą su bankroto administratore patvirtinančius dokumentus ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo kopiją. Atsižvelgusi į tai, kad byloje sprendžiamo klausimo dėl įmonės pabaigos išnagrinėjimui būtina įvertinti įrodymų, pagrindžiančių apeliantų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu paaiškėjusių naujų aplinkybių, visumą, teisėjų kolegija priima apeliantų pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013, ir kt.). Bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie įrodymų dėl egzistavimo realios galimybės tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007).
  4. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendime konstatuota, kad bendrovės likvidavimo procedūros yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrovės kreditorių susirinkimas įpareigojo bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: įmonės bankroto proceso metu buvo gauta 2 105 149,62 Eur pajamų, kurios panaudotos administravimo išlaidoms apmokėti ir atsiskaityti su įkaito turėtoju iš įkeisto turto vertės; iš Garantinio fondo buvo gauta 91 377,16 Eur, kurie išmokėti pirmosios eilės kreditoriams; bankroto administratorės inicijuotos bylos yra baigtos; nebaigtų bylų teismuose, kurios turėtų reikšmės įmonės mokumui, nėra. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas neprieštarauja, jog bendrovė nutrauktų savo veiklą. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog egzistuoja faktinės ir teisinės aplinkybės priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  5. Atsakovės BUAB „Autotopus“ ir trečiojo asmens UAB „Kelias“ apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos yra neteisėtas, kadangi bankrutavusios įmonės sąskaitoje yra lėšų, kurias paskirsčius, įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi. Atsakovė nurodė, kad po prašymo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos pateikimo teismui į įmonės sąskaitą, nenurodant mokėjimo paskirties, buvo pervesta 59 344,86 Eur suma. Šis mokėjimas buvo pastebėtas tik 2016 m. rugsėjo 16 d., t. y. teismui jau priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos. Atsakovė paaiškino, jog šiuo metu bankroto administratorė ėmėsi veiksmų nustatyti gautų lėšų paskirtį.

    6

  6. Teisėjų kolegija pažymi, jog lėšų pervedimo į bankrutavusios įmonės banko sąskaitą aplinkybė pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma, tačiau bankroto administratorės pateikti duomenys patvirtina, kad priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos, ji (aplinkybė) faktiškai egzistavo. Iš bankroto administratorės pateikto BUAB „Autotopus“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2016 m. sausio 1 d. duomenimis sąskaitoje lėšų likučio nebuvo, tačiau 2016 m. liepos 26 d. Nissan Nordic Europe OY į BUAB „Autotopus“ banko sąskaitą pervedė 59 344,86 Eur. Šiuo metu įmonės banko sąskaitoje, atskaičius lėšų pervedimo išlaidas bei sąskaitos tvarkymo mokesčius, yra 59 341,03 Eur (t. 8, b. l. 115). Bankroto administratorės pateikti įrodymai taip pat patvirtina, jog šiuo metu administratorė dar neturi duomenų apie nurodytų lėšų pervedimo į bankrutavusios įmonės sąskaitą paskirtį, todėl pareikalavo mokėjimą atlikusio asmens paaiškinimo. Teisėjų kolegija bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu taip pat neturi duomenų, ar bankroto administratorei pavykdo nustatyti aplinkybes, susijusias su pervestų lėšų paskirtimi. Tuo pagrindu daroma išvada, jog nenustačius nurodytų aplinkybių, egzistuoja tikimybė, jog gautos lėšos ĮBĮ nustatyta tvarka gali būti paskirstytos įmonės kreditoriams, tokiu būdu iš dalies (didesne apimtimi) patenkinant jų finansinius reikalavimus.
  7. Nutarties 14 punkte išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą teigti, kad atsakovės BUAB „Autotopus“ bankroto procedūros nėra pabaigtos, be to, nustačius, kad įmonės sąskaitoje yra lėšų, tačiau nepašalinus abejonių, ar egzistuoja pagrindas jas paskirstyti kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui, neaišku, ar buvo tinkamai išnaudotos visos galimybės patenkinti kuo daugiau bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų. Nors sprendžiamam klausimui reikšminga aplinkybė (lėšų bankrutavusiai įmonei pervedimo faktas) neegzistavo bankroto administratorei teikiant prašymą teismui dėl įmonės pabaigos, o paaiškėjo tik pirmosios instancijos teismui priėmus teismo sprendimą (šiam dar neįsiteisėjus), visgi apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, paaiškėjus reikšmingai aplinkybei, galinčiai sukurti kreditorių finansinių reikalavimų papildomo tenkinimo galimybę, negali būti pripažintas teisingu. Šiuo atveju BUAB „Autotopus“ bankroto procedūros negali būti pripažintos tinkamai užbaigtos, o galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus – visiškai išnaudotomis.
  8. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, kadangi klausimas dėl atsakovo BUAB „Autotopus“ pabaigos galėjo būti išspręstas neteisingai, o pagal byloje esančius įrodomuosius duomenis bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis, CPK 176-178 straipsniai, 185 straipsnis, 263 straipsnis, 265 straipsnis). Dėl šios priežasties Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  9. Teisėjų kolegija taip pat turi pagrindą atkreipti pirmosios instancijos teismo dėmesį į teisinį reguliavimą, įtvirtintą CPK 235 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai viena proceso šalis pareiškia prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kita šalis per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo; šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuris dalyvaujantis asmuo paprašo žodinio bylos nagrinėjimo arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas. Aptariamu atveju nei bankroto administratorė, nei kiti bankroto byloje dalyvaujantys asmenys prašymo bylą teismo posėdyje, kuriame buvo priimamas sprendimas dėl įmonės pabaigos, nagrinėti rašytinio proceso tvarka nepareiškė, be to, jiems (byloje dalyvaujantiems asmenims) nebuvo išaiškinta teisė teikti prieštaravimus dėl tokios bylos nagrinėjimo formos, reikalauti žodinio proceso ir jame dalyvauti. Nurodytos aplinkybės lėmė, jog bankroto byloje dalyvaujančių asmenų pastabos ir samprotavimai dėl bankroto procedūrų teisėtumo ir baigtumo buvo pareikštos tik apeliaciniame procese.
  10. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako. Apeliantės UAB „Kelias“ apeliaciniame skunde nurodytos kitos aplinkybės, jos nuomone, turinčios įtakos priimant procesinį sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, turės būti patikrintos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme įmonės pabaigos klausimą sprendžiant pakartotinai.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

8Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai