Byla 2-482-330/2017
Dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gimanita“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2097-343/2016, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gimanita“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi UAB „Gimanita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“.
  2. Pareiškėja UAB „Skolų departamentas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti BUAB „Gimanita“ 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Kreditorių susirinkime buvo priimti du pareiškėjos apskųsti nutarimai – dėl bankroto administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimo ir dėl įpareigojimo bankroto administratorei kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl BUAB „Gimanita“ pabaigos.
  3. Su kreditorių susirinkimo nutarimais pareiškėja nesutiko, teigdama, kad administratorė neatliko Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 25 punkte įtvirtintos pareigos patikrinti bankrutavusios įmonės sudarytus sandorius per paskutinį 36 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjai kilo abejonių dėl BUAB „Gimanita“ 2014 m. sausio pradžioje turėtų automobilinių vilkikų dingimo, dėl trumpalaikio turto smarkaus sumažėjimo. Bankroto administratorė neatsakė į pareiškėjos klausimus dėl įmonės veiklos, jos turto dingimo. Pareiškėjos nuomone, įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, jos pajamos perkeltos į giminingą kompaniją, o turtas buvo parduotas ar perleistas ne rinkos kainomis. Pareiškėjos vertinimu, bankroto administratorė netinkamai atliko savo pareigas, nes nepatikrino įmonės ilgalaikio materialiojo turto aprašo už 2012 m., galbūt netinkamai perėmė įmonės turtą bei dokumentus. Pareiškėja pastebėjo, kad galėjo būti nuslėptos įmonės pajamos parduodant automobilius už grynuosius pinigus. Pareiškėjos skaičiavimu, per metus nuslėptų pajamų dalis galėjo būti daugiau nei 100 000 Eur, tačiau šie sandoriai bankroto administratorės nebuvo analizuoti, nebuvo įvertinta galima žala valstybei ir įmonės vadovo baudžiamoji atsakomybė. Kadangi bankroto administratorė tinkamai neatliko ĮBĮ įtvirtintų pareigų, neatsakė į pareiškėjos užduotus klausimus dėl įmonės veiklos ir jos sudarytų sandorių, pareiškėjos teigimu, skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai dėl administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimo ir dėl bankrutavusios įmonės pabaigos skelbimo negali įsigalioti.
  4. Atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovė BUAB „Gimanita“ prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėja faktiškai skundžia ne 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių nutarimus, o dar 2014 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, nes tame susirinkime ir buvo patvirtinta administratorės veiklos ataskaita dėl įmonės sudarytų sandorių analizės, įmonės finansinių rodiklių duomenų už 36 mėnesius. Kreditorių susirinkimuose dalyvaudavo ir pareiškėjos atstovai, kuriems buvo paaiškinta administratorės pozicija, pasiūlyta pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe susipažinti su įmonės dokumentais ir savarankiškai inicijuoti teisminius procesus, jei pareiškėja (kreditorė) tokią būtinybę mato, ar nesutinka su kreditorių susirinkimo nutarimais. Administratorės teigimu, nuo pareiškėjos skundo padavimo dienos neatsirado jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima suabejoti skundžiamų kreditorių nutarimų teisėtumu. Pasak administratorės, pati pareiškėja peržiūrėjo įmonės dokumentus ir nepareiškė jokių pretenzijų nei buvusiems įmonės vadovams, nei dalyviams, nei lizingo bendrovėms ar kitiems asmenims.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl BUAB „Gimanita“ 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad administratorės veiklos ataskaita, kurioje buvo pateikta informacija apie administratorės atliktą įmonės sudarytų sandorių analizę, buvo patvirtinta dar 2014 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkime. Pareiškėja neskundė to susirinkimo nutarimo, kuriuo administratorės ataskaita, o tuo pačiu ir atlikta sandorių analizė, buvo patvirtinti. Be to, skundo nagrinėjimo metu pareiškėja susipažino su bankrutavusios įmonės dokumentais, tačiau konkretesnių argumentų dėl savo skundo nenurodė. Iš kreditorių susirinkimų nutarimų matyti, kad kreditoriai pritarė administratorės pozicijai, jog nėra pagrindo ginčyti kokius nors sandorius, nes ji nenustatė sandorių prieštaravimo kreditorių interesams. Teismas pažymėjo, kad iš administratorės pateiktų teismui duomenų matyti, kad ji patikrino įmonės sudarytus sandorius, t. y. atliko ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 25 punkte įtvirtintą pareigą, o jos išvadoms kreditoriai pritarė.
  3. Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai dėl tyčinio įmonės privedimo prie bankroto, pajamų neteisėto perkėlimo ar turto neteisėto perleidimo, dėl administratorės netinkamo darbo taipogi nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus kreditorių nutarimus, nes nėra teiktas prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, o pareiškėjos teiginys, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, yra neįrodytas. Netinkamą administratorės pareigų vykdymą pareiškėja grindžia prielaida, be to, bankroto proceso metu pareiškėja nereiškė administratorei pretenzijų, pavyzdžiui, kad ši netinkamai perėmė įmonės turtą.
  4. Pareiškėjos teiginius dėl galimo įmonės pajamų slėpimo parduodant automobilius ir dėl to tikėtinai padarytos žalos valstybei, teismas vertino kaip prielaidas, pamąstymus, nuomonę, nepatvirtintus jokiais įrodymais. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos susipažinti su įmonės dokumentais, bet jokie papildomi įrodymai nebuvo teikiami. Pareiškėja galėjo savarankiškai inicijuoti teisminius procesus, ar nurodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus ir kreiptis į atitinkamas institucijas dėl jų įvertinimo, tačiau tai padaryta nebuvo.
  5. Teismas padarė išvadą, kad esant tokiems pateiktiems įrodymams ir paaiškinimams, taip pat aplinkybei, kad pareiškėja peržiūrėjo įmonės dokumentus ir nepareiškė jokių pretenzijų nei buvusiems įmonės vadovams, nei dalyviams, nei lizingo bendrovėms, nei kitiems asmenims, nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų tęsti bankroto procesą, o tuo pačiu pripažinti negaliojančiais skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Atskirajame skunde (klaidingai pavadintame apeliaciniu skundu) pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį ir patenkinti skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, įpareigoti bankroto administratorę pateikti kitam kreditorių susirinkimui įmonės sudarytų sandorių analizę bei atsakyti į pareiškėjos užduotus klausimus.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Sprendžiant dėl įmonės galimo tyčinio bankroto, asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos įmonei ar jos kreditoriams, itin svarbi yra administratorės veikla nustatant žalą, atšaukiant netinkamus sandorius. Nevykdydama savo pareigų administratorė slėpė realią BUAB „Gimanita“ situaciją, todėl pareiškėja, neturėdama visos informacijos, negalėjo kreiptis į teismą siekiant apginti įmonės kreditorių interesus. Tik administratorei patikrinus visus įmonės sandorius ir atsakius į pareiškėjos užduotus klausimus bus galima svarstyti dėl papildomo įmonės dokumentų patikrinimo ir galimybės kelti klausimą dėl tyčinio bankroto. Dėl šių priežasčių privalu panaikinti kreditorių nutarimą dėl įmonės pabaigos, tęsti bankroto procedūrą ir tik administratorei visiškai atlikus savo pareigas spręsti dėl įmonės pabaigos.
    2. Teismas be pagrindo darė išvadą, kad pareiškėja neteikė jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti. Patikrinusi atsakovės dokumentus pareiškėja atkreipė dėmesį, kokie dokumentai kelia abejonių ir įtarimų dėl įmonės veiklos (sandorių) teisėtumo, taip pat kokių konkrečių dokumentų trūksta (archyve pareiškėja jų nerado) tam, kad būtų galima įvertinti sandorius. Bankroto administratorė nepateikė atsakymų pareiškėjai į dalį pateiktų klausimų, be to, dalis atsakymų liko nepateikta ir teismui. Teismas be pagrindo įrodymų pateikimo pareigą dėl pareiškėjos iškeltų klausimų perkėlė pačiai pareiškėjai, o ne administratorei. Kol administratorė nėra pateikusi atsakymų kreditorei, tol ji negali tvirtinti įmonės pabaigos, o bankroto procesas turi tęstis ir negali būti užbaigtas.
    3. Pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi ne tam, kad būtų keliamas tyčinis įmonės bankrotas, svarstomi sandoriai ar teikiami pareiškimai policijai, o siekiant įrodyti, kad netinkamai atliekamas bankroto administratoriaus darbas dėl įmonės sudarytų sandorių įvertinimo.
    4. Pareiškėjai paaiškėjusios naujos aplinkybės dėl BUAB „Gimanita“ ir kitos įmonės – UAB „Virgetra“ vadovų sąsajumo giminystės ryšiais, šių įmonių veiklos tęstinumo ir pobūdžio įrodo, kad BUAB „Gimanita“ bankrotas yra tyčinis, nes šios įmonės pajamos neteisėtai buvo perkeltos į su ja susijusią įmonę. Bankroto administratorė nesiteikė pasidomėti tų įmonių akcininkų ir vadovų istorija, nepatikrino, kur buvo perkeliamos atsakovės pajamos, nesiekė išanalizuoti sandorių, todėl kreditoriai negalėjo tinkamai įvertinti situacijos ir balsuoti prieš įmonės pabaigą.
  3. Atsiliepimų į pareiškėjos atskirąjį skundą nepateikta.

3Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (šiuo atveju – atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

4Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo

  1. Apeliantė UAB „Skolų departamentas“ savo skunde remiasi ir naujais rašytiniais įrodymais (UAB „Virgetra“ 2016 m. spalio 14 d. pranešimu kreditoriams ir UAB „Virgetra“ kreditorių balsavimo raštu biuleteniu, rekvizitai.lt ir Credit.info susistemintais duomenis apie UAB „Virgetra“, taip pat šios įmonės išplėstiniu Juridinių asmenų registro išrašu). Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas omenyje tokios kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą, konstatuoja, kad šie įrodymai atitinka CPK 314 straipsnyje nurodytą reglamentavimą ir juos priima.

5Dėl ginčo esmės ir apeliacijos ribų

  1. Byloje nustatyta, kad 2016 m. balandžio 22 d. įvykusio BUAB „Gimanita“ kreditorių susirinkimo metu buvo priimti tokie nutarimai: 1) patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita (nutarimas priimtas už jį balsavus kreditoriams, turintiems 72,61 procentus balsų); 2) bankroto administratorė įpareigota kreiptis į teismą dėl BUAB „Gimanita“ pabaigos (nutarimas priimtas už jį balsavus kreditoriams, turintiems 78,92 procentus balsų).
  2. Viena iš bankrutavusios įmonės kreditorių UAB „Skolų departamentas“, turėdama 7,74 procentų balsų, pateikė teismui skundą, kuriame išdėstė reikalavimą dėl 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas kreditorės skundą atmetė. Iš UAB „Skolų departamentas“ atskirojo skundo dalyko ir pagrindo darytina išvada, jog apeliantė, apibrėždama šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis), siekia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kurioje pasisakyta dėl 2016 m. balandžio 22 d. BUAB „Gimanita“ kreditorių susirinkimo nutarimų 1-uoju ir 2-uoju darbotvarkės klausimais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
  3. Kreditorių valia sprendžiant su bankrutuojančia įmone susijusius klausimus nėra absoliuti. Nutarimai negali prieštarauti imperatyvioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, pažeisti bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus. Teismas įpareigotas tikrinti tokių priimtų nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą, o nustačius paminėtus pažeidimus, atitinkamus nutarimus panaikinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015).
  4. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo ir bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, priimant skundžiamus kreditorių nutarimus, tokių pažeidimų nenurodė ir apeliantė UAB „Skolų departamentas“. Tokiu atveju įvertintina tai, ar skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai neprieštarauja bankrutuojančios įmonės, jos bankroto administratorės ir jos kreditorių teisėtiems interesams materialiaisiais jų turinio teisėtumo aspektais.

6Dėl BUAB „Gimanita“ 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu

  1. BUAB „Gimanita“ 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo metu 1-uoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiamas klausimas dėl administratorės veiklos ataskaitos, kuri buvo iš anksto pateikta kreditoriams susipažinti, patvirtinimo. Nutarimas dėl šios ataskaitos patvirtinimo buvo priimtas kreditorių, turinčių 72,61 proc. balsų dauguma. Prieš šio nutarimo priėmimą pasisakė kreditorė VĮ Turto bankas, nurodydama, jog nesutinka su administratorės ataskaitos dalimi, susijusia su lėšų paskirstymu (kreditorės įsitikinimu, administravimo išlaidos turi būti dengiamos proporcingai iš visų rūšių lėšų) bei apeliantė. Šioji, nesutikdama su nutarimu dėl administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimo, teigia, kad bankroto administratorė neatliko savo pareigų, susijusių su bendrovės sudarytų sandorių patikrinimu, bankrutavusios bendrovės turto perėmimu, o taip pat nesiėmė aktyvių veiksmų, susijusių su tyčinio bankroto sąlygų nustatymu.
  2. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 25 punkte yra nustatyta, kad administratorius turi pateikti savo veiklos ataskaitą pirmajam kreditorių susirinkimui, o kreditorių susirinkimui pareikalavus – ir kitas savo veiklos ataskaitas. Šioje normoje taip pat nustatyta, kokia informacija turi būti pateikta pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktoje tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitoje. ĮBĮ 23 straipsnio 4 punkte įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti. Jei kreditorių susirinkimas administratoriaus ataskaitos nepatvirtina, ją gali tvirtinti teismas. Taigi ĮBĮ nuostatos numato, kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas), ir tik jos nepatvirtinus, ataskaita gali būti patvirtinama teismo.
  3. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas), kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas), kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių balsų dauguma priklausomai nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, dėl kurios tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011).
  4. Vadinasi, administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytas bankroto procedūras formų. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad administratoriaus veiklos ataskaita gali būti netvirtinama tik tuomet, jeigu egzistuoja konkretūs duomenys apie tai, jog administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigas per ataskaitinį laikotarpį (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-105/2012).
  5. Bylos duomenys liudija, kad 2016 m. balandžio 22 d. BUAB „Gimanita“ kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta jau trečioji bankroto administratorės ataskaita. Pirmoji bankroto administratorės ataskaita už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo patvirtinta 2014 m. rugsėjo 22 d. vykusio pirmojo kreditorių susirinkimo metu (2-asis darbotvarkės klausimas), o 2015 m. kovo 16 d. įvykęs kreditorių susirinkimas pritarė antrajai bankroto administratorės ataskaitai, parengtai už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 6 d. (1-asis darbotvarkės klausimas).
  6. Byloje nebuvo nustatyta administratorės veiklos už ataskaitinį laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. ataskaitos trūkumų, t. y. pateikiamos informacijos netikslumo, melagingų faktų ar pan. (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punktas). Kita vertus, šiuo atveju apeliantė ir neįvardijo administratorės veiklos ataskaitos turinio trūkumų, o administratorės veiklos (ir jos ataskaitos) ydingumą sieja su bankroto administratorės pareigų atlikimu, pasireiškiančiu netinkama bankrutavusios bendrovės sandorių analize ir tikrųjų BUAB „Gimanita bankroto priežasčių neatskleidimu. Tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog BUAB „Gimanita“ bankroto administratorė nevykdė ĮBĮ ir pavedimo sutartyje jai numatytų pareigų, pažeidė ĮBĮ nuostatas, tuo padarydama žalos bankrutuojančiai įmonei ir (ar) jos kreditoriams (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės skundą, kuriuo prašoma panaikinti apskųstą kreditorių susirinkimo nutarimą dėl pritarimo administratorės veiklos ataskaitai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog formalus bankroto administratoriaus ataskaitos netvirtinimas prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis).
  7. Be to, pažymėtina, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus, kuri turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais.
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko teises <...> Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).
  9. Atsižvelgiant į aptartą administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties specifiką, pripažintina, kad būtent įmonės bankroto administratorius yra tas asmuo, kuris sprendžia dėl būtinumo kreiptis į teismą, ginant kreditorių ar (ir) bankrutuojančios įmonės interesus, taip pat dėl būtinumo įgyvendinti kitas procesines teises, susijusias su tokios bylos nagrinėjimu (pavyzdžiui, ieškinio atsisakymo, taikos sudarymo ir kt.). Todėl net ir konkrečiai suformuluotas ir (ar) priimtas kreditorių susirinkimo sprendimas dėl įpareigojimo administratorei teikti ieškinius ir pan. nesuponuotų tokių pareigų bankroto administratorei, jeigu tai savo esme prieštarautų ĮBĮ nuostatoms ir bankroto procedūros tikslui – kuo operatyviau ir kuo mažesniais kaštais eliminuoti iš rinkos nemokius jos dalyvius, patenkinant (iš dalies patenkinant) kreditorių interesus. Taigi, nepateikus įrodymų, jog administratorė turėjo realią galimybę atlikti kokius nors veiksmus, tačiau dėl kokių nors priežasčių sąmoningai to nedarė, nuslėpė informaciją, teikė ją neteisingą, ir nesant kitų aiškių aplaidumo požymių, liudijančių apie netinkamą pareigų atlikimą, nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl bankroto administratorės ataskaitos patvirtinimo nepagrįstumo.

7Dėl BUAB „Gimanita“ 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu

  1. BUAB „Gimanita“ 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo metu 2-uoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės pabaigos. Sprendžiant šį klausimą buvo nustatyta, kad Aplinkos ministerijos Marijampolės miesto agentūra išdavė pažymą, patvirtinančią, kad bankrutavusi įmonė pavojingų atliekų neturi. Atsižvelgdama į tai, kad bankroto byloje visos procedūros ir darbai yra atlikti, bankroto administratorė siūlė kreiptis į teismą inicijuojant sprendimo dėl BUAB „Gimanita“ pabaigos priėmimą. Nustatyta, kad tokiam bankroto administratorės pasiūlymui pritarė kreditoriai, turintys 78,92 procentus balsų.
  2. Apeliantė, nesutikdama su aptariamu nutarimu ir 7,74 procentais balsų pasisakiusi prieš tokio nutarimo priėmimą, teigia, kad toks nutarimas negalėjo būti priimtas, nes tik administratorei patikrinus visus įmonės sandorius ir atsakius į apeliantės iškeltus klausimus, susijusius su tyčinio bankroto požymių nustatymu ir galimos žalos dėl įmonės pajamų nukreipimo į giminingas bendroves atsiradimu, būtų galima spręsti dėl įmonės pabaigos procedūros.
  3. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra gali būti užbaigta tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1485/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje 2-454-381/2016;).
  4. Bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas atliekamas tikslu įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu.
  5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje įmonės bankroto proceso stadijoje, kai įmonės kreditorių dauguma pripažino, jog jau yra atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai bei tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, nėra pagrindo kreditorių susirinkimo nutarimo dėl įmonės pabaigos priėmimo laikyti nesavalaikiu ir (ar) paneigiančiu administratorės pareigas užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos tinkamai pagal įstatymus, atsižvelgiant tiek į pačios įmonės, tiek į kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas, nesant prima facie (liet.“ preliminarių“) įrodymų apie realias galimybes patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesniu mastu, neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo atveju kreditorių susirinkimo sprendimas dėl bankroto administratorės įpareigojimo kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl UAB „Gimanita“ pabaigos, šioje stadijoje yra nulemtas konkrečios įmonės bankroto proceso situacijos, kuri ir sudarė pagrindą svarstyti įmonės pabaigos klausimą.
  6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi netenkino apeliantės skundo dėl 2016 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais (panaikinimo). Nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis), atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio1 dalies 1 punktas).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.