Byla e3K-3-372-969/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Ž. S., I. C., Š. B., D. S., Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaras D. G

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. B. ir L. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M., L. B., L. R. ieškinius atsakovams G. Č. ir J. Č., S. U. ir I. U. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Ž. S., I. C., Š. B., D. S., Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaras D. G.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto nuostatų aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovai G. Č. ir J. Č. pardavė, o S. U. nusipirko butą ( - ) bei 417/761 dalių žemės sklypo tuo pačiu adresu, taikyti dvišalę restituciją ir atsakovams G. Č. ir J. Č. grąžinti pagal sutartį perleistą butą bei 417/761 dalių žemės sklypo, o G. Č. ir J. Č. įpareigoti grąžinti S. U. 101 367 Eur (350 000 Lt).
  3. Ieškovė V. M. taip pat prašė nukreipti išieškojimą į turtą, kuris grąžintas atsakovams G. Č. ir J. Č. pripažintos negaliojančia pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, pagal notarės J. V. ieškovei V. M. 2014 m. liepos 11 d. išduotą vykdomąjį įrašą.
  4. Ieškovas L. B. ieškiniu taip pat prašė pripažinti negaliojančia transporto priemonės „Audi A6“, valst. Nr. ( - ), 2014 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą G. Č. ir Ž. S., bei 2014 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Ž. S. ir Š. B.; transporto priemonės „Lexus RX 330“, valst. Nr. ( - ), 2014 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą J. Č. ir I. C., bei taikyti restituciją.
  5. Ieškovas L. R. ieškiniu taip pat prašė priteisti jo naudai iš atsakovo G. Č. 107 593,83 Eur skolos (iš jų 57 924 Eur negrąžinto kredito, 49 669,83 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą skolą) bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  6. Ieškovai nurodė, kad jie yra G. Č. kreditoriai: atsakovas G. Č. 2013 m. sausio 28 d. išdavė ieškovei V. M. paprastąjį 100 000 Eur sumos neprotestuotiną vekselį, kurį įsipareigojo apmokėti iki 2014 m. liepos 10 d., tačiau su ieškove nėra atsiskaitęs; su ieškovu L. B. atsakovas G. Č. 2013 m. vasario 8 d. sudarė kapitalo pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui 100 000 Eur su sąlyga, kad pinigai bus grąžinti 2014 m. sausio 1 d.; pinigų laiku negrąžinus, ieškovas padavė teismui ieškinį dėl sutarties nevykdymo; su ieškovu L. R. atsakovas G. Č. buvo pasirašęs 2008 m. spalio 20 d. pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui 57 924 Eur (200 000 Lt), šiuos atsakovas turėjo grąžinti 2008 m. gruodžio 31 d.; atsakovui pinigų laiku negrąžinus, šalys žodžiu pratęsė sutartį.
  7. Atsakovai G. Č. ir J. Č. 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido butą ir žemės sklypą atsakovui S. U. Atsakovų sudaryta sutartis pažeidžia ieškovų interesus, nes taip atsakovai sumažino savo turtą ir dėl šio sandorio tapo nebegalima išieškoti skolų. Ieškovų nuomone, šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos 2014 m. liepos 3 d. sutartį pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Turto įgijėjas S. U. negali būti laikomas sąžiningu, nes žinojo apie atsakovo G. Č. skolinius įsipareigojimas arba turėjo žinoti, nes jis yra atsakovo G. Č. verslo partneris ir draugas. Be to, atsakovai G. Č. ir J. Č. tebegyvena parduotame bute, toliau vykdo šio buto pardavimą internete, tik jau gerokai didesne kaina. Ieškovai rėmėsi ir tuo, kad turtas pagal ginčijamą sandorį buvo parduotas daug mažesne nei rinkos kaina.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu tenkino dalį ieškovų V. M., L. R., L. B. reikalavimų:
    1. pripažino negaliojančia 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto ir 417/761 dalių žemės sklypo, taikė restituciją ir grąžino G. Č. ir J. Č. sutartimi perleistą turtą, o S. U. ir I. U. grąžino už minėtą turtą sumokėtus 101 370 Eur;
    2. nukreipė išieškojimą pagal notarės J. V. ieškovei V. M. 2014 m. liepos 11 d. išduotą vykdomąjį įrašą į atsakovams G. ir J. Č. sugrąžintą turtą;
    3. priteisė ieškovui L. R. iš atsakovo G. Č. 69 219 Eur skolos (iš jų 57 924 Eur negrąžinto kredito ir 11 295,18 Eur nesumokėtų delspinigių), 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
    4. pripažino negaliojančia transporto priemonės „Audi A6“ 2014 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą G. Č. ir Ž. S., taikė vienašalę restituciją ir įpareigojo Ž. S. grąžinti atsakovui G. Č. 5213 Eur;
    5. kitą dalį ieškinių reikalavimų atmetė; atitinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
  2. Teismas, įvertinęs ieškovės V. M. ieškinio reikalavimus, nustatė, kad atsakovas G. Č. surašė 2013 m. sausio 28 d. vekselį, įrašė 100 000 Eur sumą ir pasirašė, kad yra gavęs pinigus, tačiau neįrašė pinigų grąžinimo datos. Tokį atsakovo G. Č. elgesį teismas vertino kaip neapdairų ir neprotingą, suteikusį ieškovei teisę savo nuožiūra įrašyti skolos grąžinimo datą, bet tokio ieškovės elgesio (ji pati įrašė grąžinimo datą) nelaikė nesąžiningu. Kadangi atsakovas G. Č. neginčijo vekselio teksto, tai teismas sprendė, kad tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl vekselyje nurodytos sumos priteisimo pasibaigus skolos grąžinimo terminui.
  3. Teismas pažymėjo, kad atsakovas G. Č. neįrodė, jog jis ieškovei skolingas mažesnę, nei nurodyta vekselyje, sumą, t. y. 40 000 Eur. Teismas vadovavosi bylos duomenimis, kurie patvirtina, jog ieškovei negrąžinta vekselyje nurodyta suma ar jos dalis, todėl visa suma išieškotina iš atsakovų G. ir J. Č. turto.
  4. Teismas sprendė, kad ginčijamos 2014 m. liepos 3 d. sutarties sudarymo metu ieškovė V. M. turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. Č. 2013 m. sausio 28 d. vekselis ir 2017 m. liepos 11 d. notarės vykdomasis įrašas nenuginčyti ir galiojantys, todėl jie laikytini patvirtinančiais ieškovės teisę reikalauti atsiskaityti pagal šiuos dokumentus, taip pat jos teisę ginčyti nekilnojamojo turto sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tam egzistuoja visos prielaidos.
  5. Teismas konstatavo, kad atsakovas G. Č. neįrodė, jog jis privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį su atsakovu S. U. Teismo vertinimu, ginčijamas sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti galiojančių ir neįvykdytų prievolių kreditoriams ir sutrukdyti kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš atsakovo G. Č. turto. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokus, todėl teismas sprendė, kad atsakovai G. Č. ir J. Č., perleisdami turtą, tyčia pablogino savo turtinę padėtį, pažeidė kreditorių teises ir elgėsi nesąžiningai. Teismas nurodė ir tai, kad byloje neįrodyta, jog buvo kitos svarbios aplinkybės, lėmusios ginčo sandorių sudarymą.
  6. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad ieškovė V. M., skolindama atsakovui 100 000 Eur, pasidomėjo atsakovų G. ir J. Č. turtine padėtimi, apie ją žinojo (apie jų turimą butą ir dalį žemės sklypo, šio turto vertę).
  7. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir šalių paaiškinimus, atmetė atsakovų argumentus, kad ginčo turtas buvo parduotas už didesnę kainą nei nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė.
  8. Teismas pripažino, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, nes didelės vertės turtą pardavė už mažą kainą, be to, atsakovai G. ir J. Č., pardavę turtą, tapo nemokūs. Teismas nustatė, kad kreditoriai ginčo turtą vertino 144 810 Eur (500 000 Lt) suma, nors turtas parduotas už 101 367 Eur. Atsakovai ir patys pripažino, jog turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą: ieškovė įrašė 2014 m. liepos 11 d. vykusį savo, liudytojo ir atsakovų G. ir J. Č. pokalbį ir šį įrodymą teismas laikė teisėta įrodinėjimo priemone. Be to, atsakovai įdėjo 2014 m. liepos 16 d. skelbimą dėl ginčo turto pardavimo už 179 564,41 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė fakto, jog turto negalėjo parduoti brangiau nei nurodyta sandoryje, veikė kreditorių interesais.
  9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovas S. U. žinojo apie atsakovo G. Č. įsipareigojimus kreditoriams (abu turėjo bendrų reikalų, juos siejo abipusio pasitikėjimo santykiai, atsakovas S. U. žinojo apie atsakovo G. Č. finansinius sunkumus, negrąžintas skolas kreditoriams). Atsakovas S. U. siekė ne įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, bet perimti turtą greičiau už kitus kreditorius. Teismo nuomone, šį faktą patvirtina nustatytos aplinkybės, kad ir pardavę turtą atsakovai G. ir J. Č. bute gyveno ir juo naudojosi. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad lėšomis, gautomis už parduotą ginčo turtą, buvo atsiskaityta su kreditoriais. Byloje surinkti įrodymai paneigia šias atsakovių nurodomas aplinkybes.
  10. Teismas pripažino, kad ieškovė nepraleido vienerių metų termino ginčyti minėtą sutartį, nes apie ginčo sandorį ieškovė sužinojo 2014 m. liepos 15 d., į teismą su ieškiniu kreipėsi 2014 m. liepos 21 d.
  11. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos CK 6.67 straipsnio sąlygos, kurioms esant abiejų sandorio šalių – skolininko ir trečiojo asmens – nesąžiningumas preziumuojamas. Nurodytą prezumpciją paneigiančių įrodymų į bylą nepateikta.
  12. Pripažinęs 2014 m. liepos 3 d. sutartį negaliojančia, teismas taikė restituciją.
  13. Teismas, įvertinęs ieškovo L. B. ieškinio reikalavimus, nustatė, kad ieškovas su atsakovu G. Č. sudarė kapitalo pasaugos 2013 m. vasario 8 d. sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui 100 000 Eur, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2014 m. sausio 1 d.; skola negrąžinta; Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. preliminariu sprendimu priteisė iš atsakovo G. Č. ieškovo L. B. naudai 108 911,60 Eur (civilinė byla Nr. 2-2373-230/2014); Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 13 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. preliminarų sprendimą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovų G. ir J. Č. turtą.
  14. Teismas pažymėjo, kad visas atsakovų G. ir J. Č. turtas, perleistas tretiesiems asmenims ir atsakovui S. U., priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas, įvertinęs atsakovės paaiškinimus ir byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovė pritarė sutuoktinio G. Č. sandoriams, todėl ir ji turi pareigą grąžinti skolą kreditoriams.
  15. Kadangi sutapo ieškovo L. B. ir kitų kreditorių argumentai dėl 2014 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tai pripažino įrodytu jo reikalavimą dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.
  16. Teismas pripažino, kad atsakovai G. ir J. Č. buvo nesąžiningi ir pažeidė kreditorių interesus, nes, perleisdami jiems nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6“, pablogino savo turtinę padėtį, sumažino finansinę galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi trečiasis asmuo Ž. S. minėto automobilio nebeturi, tai teismas taikė vienašalę restituciją, įpareigojo Ž. S. grąžinti atsakovui G. Č. 5213,17 Eur.
  17. Teismas, įvertinęs ieškovo L. R. ieškinio reikalavimus, pagal bylos duomenis ir šalių paaiškinimus nustatė, kad ieškovas ir atsakovas G. Č. 2008 m. spalio 20 d. sudarė kapitalo pasaugos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui saugoti 57 924 Eur, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei mokėti 0,05 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti dieną. Nors atsakovas neigė pinigų gavimo faktą, tačiau nenuginčytos kapitalo pasaugos sutarties 2 punktu patvirtinta apie gautą pinigų sumą. Kadangi atsakovas negrąžino pagal sutartį perduotų pinigų ieškovui, tai priteistini ir delspinigiai.
  18. Teismas pažymėjo, kad ieškovas L. R. prašė pripažinti negaliojančia 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį ne tik CK 6.66 straipsnio, bet ir CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai sudarė tariamąjį sandorį. Byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima išvada, kad neatsiskaityta už perleistą turtą, kad sandorio šalys ketino sudaryti kitą sutartį. Teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovai G. ir J. Č., perleisdami turtą, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė ieškovo interesus.
  19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų S. U. ir I. U., J. Č. apeliacinius skundus, 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo dalis, kuriomis visiškai patenkinti ieškovų reikalavimai dėl 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, ir dėl jų priėmė naują sprendimą – ieškinio reikalavimų dalis atmetė, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  20. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Ieškovai teigė, kad G. Č. ir S. U. yra verslo partneriai, parduoto turto rinkos vertė yra gerokai didesnė už realiai gautą pagal sandorį, atsakovas S. Ušpicas žinojo apie atsakovo G. Č. kreditorius ir turimus įsipareigojimus, tačiau į bylą nepateikė jokių šiems teiginiams patvirtinti objektyvių įrodymų. Esminiu įrodymu, kad egzistuoja CK 6.66, 6.67 straipsniuose nurodyti pagrindai, teismas laikė 2014 m. liepos 11 d. slapta padarytą garso įrašą ir iš jo surašytą stenogramą. Kolegija šio įrodymo nepripažino patikimu, nes įraše dalyvavusių asmenų teiginiai nekonkretūs, abstraktūs, įraše nedalyvavo S. U. ir I. U., kurie ginčija įraše nurodytas aplinkybes. Be to, ieškovė V. M. uždavinėjo menamus klausimus, taip siekdama sau palankių aplinkybių patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas nepasiaiškino, ar garso įrašas vientisas, nepatikrino jo autentiškumo.
  21. Kolegija nepagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nustatytos visos būtinosios actio Pauliana sąlygos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sandorio sudarymo metu ieškovai turėjo galiojančius reikalavimus į atsakovus G. Č. ir J. Č. pagal mokestinius dokumentus, kurie nebuvo nuginčyti ir yra galiojantys. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog J. Č. neabejotinai žinojo apie sutuoktinio prievoles ieškovams, kad jos buvo bendros, neišreiškė savo valios būti įsipareigojusia kreditoriams kartu su sutuoktiniu, iš kreditorių gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos interesams tenkinti. Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartimi nustatyta skolininko G. Č. dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, tačiau šioje nutartyje nepasisakyta dėl 2014 m. liepos 3 d. nutartimi perleisto turto.
  22. Be to, į kito sutuoktinio, kuris neprisiėmė prievolės, turtą ar jo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas; išieškoti skolas esant asmeninei sutuoktinio prievolei, galima tik iš asmeninio skolininko turto. Nagrinėjamu atveju ieškovai nereiškė prašymo atsakovo G. Č. turtinę prievolę, atitinkančią jų reikalavimo teises, pripažinti bendrąja sutuoktinių prievole, todėl teismas, nenustatęs, kad ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę J. Č., neteisėtai ir nepagrįstai pripažino negaliojančia 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
  23. Kolegija pripažino neįrodytą ir kitą actio Pauliana sąlygą – kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus ar būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, ar kitaip pažeidžia kreditorių teises. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, nes ji, remdamasi ekspertizės išvada, nustatė, jog turtas parduotas už realią rinkos kainą. Kadangi, G. ir J. Č. pardavus turtą, pasikeitė turimo turto išraiška, bet ne jų finansinė padėtis, tai nekonstatuotina, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises ir interesus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi skelbime nurodyta turto pardavimo kaina, nes kiekvienas, parduodamas turtą, siekia gauti kuo didesnes pajamas.
  24. Kolegija nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl trečiojo asmens nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek skolininkas, tiek trečiasis asmuo buvo nesąžiningi CK 6.67 straipsnio prasme, tačiau nepaneigė savo nesąžiningumo. Kolegija, remdamasi eksperto išvada, paneigė tai, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, taigi nebuvo priešpriešinių reikalavimų disproporcijos. Tai, kad G. ir J. Č. pardavę turtą juo naudojosi, nepatvirtina jų nesąžiningumo, nes J. Č. dėl eismo įvykio buvo reikalinga reabilitacija ir persikelti į kitą būstą būtų buvę sudėtinga. Be to, nekilnojamasis turtas perkamas ne vien dėl poreikio, bet ir kaip investicija, tokie S. U. veiksmai nepatvirtina jo nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad S. U. yra fizinis asmuo, todėl neturėjo fizinių galimybių patikrinti atsakovų kreditorių reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai S. ir I. U. žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovo G. Č. skolas ir kreditorius, dėl to kolegija padarė išvadą, jog sandorio šalių nesąžiningumas nepagrįstas įrodymais.
  25. Dėl kitų skundo argumentų kolegija nepasisakė, nes laikė juos nereikšmingais bylos nagrinėjimui.
  26. Panaikinusi dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškinio reikalavimai, kolegija perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas L. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą arba perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis nepripažintina negaliojančia, nes nenustatyta, jog ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę J. Č.. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad ieškovas L. R. turi neabejotiną ir galiojančią teisę į atsakovą G. Č. Byloje nustatyta ir tai, kad visas turtas, perleistas ginčijamu sandoriu, priklausė sutuoktiniams G. ir J. Č. Ieškovas L. B. pažymi, kad atsakovės J. Č. pajamos itin nedidelės, o sutuoktiniai valdė labai daug ir vertingo turto, todėl ji turėjo žinoti apie jos sutuoktinio sudaromus sandorius ir suprasti, kad iš jų naudojamos lėšos bendriems poreikiams tenkinti. Be to, ji pati tvirtino, kad žinojo apie vyro bankrotą, važinėjo kartu pas kreditorius atsiskaityti. Taigi G. Č. prievolės buvo bendros, o ne asmeninės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl neabejotinos ir galiojančios prievolės.
    2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijama sutartimi turtas perleistas už realią rinkos kainą, todėl skolininko turtinė padėtis nepakito. Byloje nėra duomenų apie pinigų turėjimo faktą po turto pardavimo. Notariškai patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis savaime nepatvirtina fakto, kad pardavėjas turi pinigus. Atsakovas G. Č. neįvardijo nė vieno kreditoriaus, su kuriuo jis atsiskaitė po sandorio sudarymo, juo labiau nė vieno iš ieškinius pareiškusių ieškovų. Taigi nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad skolininkų turtinė padėtis nepakito, o pasikeitė tik jų forma. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir kitų byloje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtino, jog atsakovai G. ir J. Č. ir po ginčijamo sandorio sudarymo toliau pardavinėjo tą patį sutartimi perleistą turtą. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sureikšmino ekspertizės išvadoje nurodytą turto pardavimo kainą.
    3. Apeliacinės instancijos teismas kreditoriaus interesų pažeidimo sąlygai pagrįsti neįvertino to, kad atsakovai G. ir J. Č. neprivalėjo sudaryti sandorio. Byloje atsakovų nepagrįsta, kad turto pardavimas buvo būtinas ir naudingas skolininkams. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo šį sandorį vertinti protingumo ir sąžiningumo, geros moralės principų aspektais, nes po šio sandorio liko daug kreditorių be galimybės išsiieškoti skolą, nes turto ir lėšų nėra.
    4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamo sandorio šalys yra sąžiningos. Tokias teismo išvadas lėmė netinkamas įrodymų vertinimas. Atsakovas S. U. pateikė įrodymus, kad po sandorio sudarymo jis naudojasi butu, tačiau kiti bylos duomenys, taip pat atsakovo G. Č. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bute gyvena atsakovai G. ir J. Č. Ieškovo nuomone, bylos įrodymai patvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas turint nesąžiningų ketinimų išvengti prievolių kreditoriams, taigi visi atsakovai yra nesąžiningi. Nepagrįstai teismo neįvertinta aplinkybė, kad abu atsakovai G. Č. ir S. U. gerai vienas kitą pažįsta, kartu dirba ir dažnai kalba, patvirtina, kad S. U. turėjo realią galimybę žinoti apie sunkią G. Č. turtinę padėtį ir kreditorių spaudimą, skubėjimą parduoti turtą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir aplinkybės, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas S. U. turėjo įsipareigojimų bankui dėl nekilnojamojo turto pirkimo Vilniaus rajone.
    5. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl garso įrašo kaip įrodymo patikimumo. Pagal CPK 220 straipsnį garso įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė, tai pripažįsta ir teismų praktika (pvz., 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002). Nagrinėjamu atveju visi įrašo dalyviai pripažino dalyvavę pokalbyje, jo neginčijo; įrašas darytas dar prieš iškeliant bylą teisme, siekiant apginti kreditoriaus teises. Tai, kad S. U. ir I. U. nedalyvavo pokalbyje, nėra pagrindas šį įrodymą laikyti nepatikimu. Teismas garso įrašo turinį vertino kaip vieną atskirą įrodymą, o ne kartu su kitais įrodymais. Įrašo turinys atskleidžia ir patvirtina bylai svarbias aplinkybes.
    6. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių apie artimus tiek dalykinius, tiek asmeninius atsakovų G. Č. ir S. U. santykius.
  2. Kasaciniu skundu ieškovas L. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę J. Č., nukrypo nuo teismų praktikos dėl bendrų sutuoktinių prievolių pagal CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė ieškovams naštą įrodyti, kad atsakovei J. Č. buvo žinoma apie jos sutuoktinio prievoles ieškovams, kad ji išreiškė valią būti atsakinga kreditoriams. Atsakovė J. Č. nepaneigė prezumpcijos, kad sandoriai sudaryti be jos sutikimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės į sutuoktinių turtą.
    2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sudarytas sandoris nepažeidžia kreditorių interesų, padaryta netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, be to, nukrypstant nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2014; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Teismas ignoravo aplinkybę, kad po šio sandorio sudarymo G. Č. tapo nemokus. Aplinkybė, kad po ginčijamo sandorio sudarymo pasikeitė atsakovų G. ir J. Č. turto išraiška, nelemia išvados dėl kreditorių teisių pažeidimo. Šiuo atveju atsakovai būtent ir siekė išvengti galiojančių ir neįvykdytų prievolių kreditoriams, o ginčijamas sandoris lėmė, jog kreditoriai nebegalės tenkinti savo reikalavimų.
    3. Dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo ir garso įrašo kaip leistino įrodymo nurodomi iš esmės analogiški kaip ieškovo L. Brazausko kasacinio skundo argumentai.
  3. Ieškovė V. M. prisideda prie L. R. ir L. B. kasacinių skundų ir prašo juos tenkinti.
  4. Atsakovai J. Č. ir G. Č. atsiliepimu į L. B. ir L. R. kasacinius skundus prašo palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai turi reikalavimo teisę į atsakovę J. Č. Atsakovas G. Č. su ieškovais buvo sudaręs kapitalo pasaugos sutartis, tačiau atsakovė J. Č. nedavė sutikimo dėl tokių sandorių, vėliau jų nepatvirtino. Be to, Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 13 d. galutiniu sprendimu patvirtino atsakovo G. Č. prievolę ieškovui L. B. Ieškovas L. R. šioje byloje reikalavimą reiškė tik atsakovui G. Č. Kai skola yra asmeninio pobūdžio, išieškojimas gali būti vykdomas tik iš skolininko asmeninio turto arba jam priklausančio turto dalies, įeinančios į bendrą turtą. Ieškovų įvardijamos aplinkybės nepatvirtina prievolės bendrumo. Atsakovų teigimu, solidarioji prievolė neatsirado, nes atsakovo G. Č. sudaryti sandoriai nebuvo skirti bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Su ieškovais sudarytos kapitalo pasaugos sutartys (pagal prigimtį paskolos sutartys) nepriskiriamos prie sandorių, kuriuos sudarant kitas sutuoktinis turėtų išreikšti savo sutikimą žodžiu ar raštu. Siekiant pripažinti prievoles, kilusias iš vieno sutuoktinio vardu sudarytos paskolos sutarties, bendromis sutuoktinių prievolėmis turi būti nustatytas šeimos interesas, kaip prievolės bendrumo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012).
    2. Kadangi atsakovė J. Č. nėra ieškovų skolininkė, tai jos sudarytas sandoris negali pažeisti jų kaip kreditorių teisių. Be to, turtas buvo parduotas už kainą, atitinkančią realią rinkos vertę. Faktą, kad buvo atsiskaityta pagal ginčijamą sandorį, patvirtina sutarties tekstas, taip pat sandorio šalių paaiškinimai. Tai, kad už gautus pinigus nebuvo atsiskaityta su ieškovais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos kreditorių teisės.
    3. Ieškovų nurodomos aplinkybės, kad po sandorio sudarymo atsakovai liko gyventi bute ir toliau jį pardavinėjo, nepatvirtina sandorio šalių nesąžiningumo, nes ieškovų nurodytas aplinkybes (gyvenimą parduodame bute) lėmė kitos aplinkybės. Ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, tačiau jos neįvykdė, t. y. neįrodė sandorio šalių nesąžiningumo.
    4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė vertinti garso įrašą kaip patikimą įrodymą, nes jo turinys nepatvirtina ieškovų nurodomų aplinkybių dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Garso įrašas atliktas neinformavus atsakovų apie daromą įrašą, atsakovė J. Č. nedalyvavo tvarkant bendrus V. ir R. M. ir G. Č. reikalus, nežinojo apie skolą. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai motyvavo, kodėl šis įrodymas nepagrindžia ieškovų nurodytų aplinkybių buvimo. Be pateikto garso įrašo ir jo stenogramos, byloje buvo tik prieštaringi šalių paaiškinimai. Esant prieštaringiems šalių paaiškinimams ir abejonių keliančiam garso įrašui, teismas neturėjo pagrindo nustatyti ieškovų įrodinėjamo fakto, kad S. U. buvo žinoma apie kreditorius ir jis buvo nesąžiningas, įsigydamas ginčo turtą.
  5. Atsakovai S. U. ir I. U. atsiliepimais į L. B. ir L. R. kasacinius skundus prašo atmesti ieškovų kasacinius skundus. Atsiliepime nurodomi iš esmės panašūs argumentai kaip ir atsakovų G. Č. bei J. Č. atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl garso įrašo kaip įrodinėjimo priemonės

  1. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Šios įrodinėjimo priemonės pasižymi tam tikra specifika, nes įrodinėjimo procese naudojantis techninėmis priemonėmis gali būti pažeistos asmens neturtinės teisės ir vertybės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių bei CK 2.23 straipsnio nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą, saugo žmogaus būsto neliečiamybę, draudžia įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir kt. Jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie yra padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), teismas turi tirti ginčijamų įrašų padarymo aplinkybes ir vertinti, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013).
  2. Pagal kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Vertinant garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas, nepažeidžiant subjektų, užfiksuotų įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2004); atsižvelgiama į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005).
  3. Teismų praktikoje garso įrašas pripažintas leistina įrodinėjimo priemone tuo atveju, kai šalis siejo paskolos santykiai, skolininkas skolą yra grąžinęs, tačiau kita šalis šios aplinkybės nepripažįsta. Garso įrašo darymas to ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, teismų jurisprudencijoje pripažįstamas teisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010).
  4. Tuo atveju, kai paskolos sutarties sudarymo faktui įrodyti ieškovė, prasidėjus teismo procesui, atvyko į atsakovo namus ir savo iniciatyva rinko įrodymus, specialiai pateikdama tokius klausimus, kad gautų sau naudingus atsakymus, kasacinis teismas garso įrašo nepripažino leistina įrodinėjimo priemone, nes toks įrodymų rinkimas faktiškai atitiko operatyvinės veiklos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004).
  5. Pirmosios instancijos teismas ieškovės V. M. 2014 m. liepos 11 d. slapta darytą garso įrašą ir jo pagrindu surašytą stenogramą laikė esminiu įrodymu, pagrindžiančiu CK 6.66, 6.67 straipsnių taikymą. Apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą atmetė dėl jo neatitikties patikimumo, vientisumo ir autentiškumo reikalavimams: V. M. ir R. M. pokalbyje su atsakovais G. ir J. Č. nedalyvavo kita ginčijamo sandorio šalis S. U. ir I. U., kurie vėliau ginčijo pokalbyje išdėstytas aplinkybes; ieškovė uždavinėjo menamus klausimus, siekdama sau palankių aplinkybių patvirtinimo; garso įraše nėra aiškiai ir tiksliai nurodamos konkrečios bylai reikšmingos aplinkybės; nepatvirtintas garso įrašo vientisumas ir autentiškumas.
  6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas garso įrašą vertino iš esmės nepažeisdamas pirmiau nurodytų proceso teisės normų ir kasacinio teismo praktikos.
  7. Ieškovės V. M. padarytas jos pačios, R. M., G. ir J. Čiočių pokalbio garso įrašas, kaip įrodymas, gali patvirtinti tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su pokalbyje dalyvavusiais asmenimis, pvz., šis įrodymas galėtų būti naudojamas pagrindžiant vienos ginčijamo sandorio šalies (G. Č.) nesąžiningumą. Tuo tarpu garso įraše užfiksuoti pokalbio dalyvių, kurie kartu yra ir nagrinėjamos bylos šalys, teiginiai dėl pokalbyje nedalyvavusių asmenų turimos informacijos, šių asmenų veiksmų ir (ar) jų motyvų (apie atsakovo G. Č. santykius su S. U., S. U. žinojimą apie kitus G. Č. kreditorius, kitas sandorio sudarymo aplinkybes) negali būti laikomi patikimai pagrindžiančiais šias aplinkybes, nes, pirma, neįmanoma patvirtinti, ar pokalbyje užfiksuota informacija nešališka, antra, bylos nagrinėjimo metu šiuos teiginius neigė pokalbyje nedalyvavę S. U. ir J. U., jų nepatvirtino sandorį tvirtinęs notaras. Todėl nagrinėjamoje byloje ieškovės V. M. pateiktas garso įrašas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant dėl S. U. (ne)sąžiningumo.

13Dėl sandorių, kurie pažeidžia kreditorių teises, nuginčijimo

  1. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana) (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.
  2. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016, 19 punktas; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 straipsnis).

14Dėl galiojančios ir neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės

  1. Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimą Nr. 3K-P-311/2012).
  2. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai turi reikalavimo teisę į atsakovą G. Č.: ieškovė V. M. – pagal 2013 m. sausio 28 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, ieškovas L. B. – pagal 2013 m. vasario 8 d. kapitalo pasaugos sutartį, ieškovas L. R. – pagal 2008 m. spalio 20 d. pasaugos sutartį. Byloje nustatyta, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovui S. U. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai turėjo galiojančią reikalavimo teisę skolininkui atsakovui G. Č., pripažino nustatyta šią actio Pauliana sąlygą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių bendrą atsakovų G. ir J. Č. skolą ieškovams, taip pat į tai, kad iš kreditorių gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti, ieškovai nereiškė reikalavimo pripažinti šią prievolę bendra, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu, nes ieškovai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę J. Č. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės laikėsi pozicijos, kad pripažinti neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę skolininkui CK 6.66 straipsnio prasme galima tik nustačius kreditoriaus reikalavimo teisę į abu sutuoktinius, kurie buvo ginčijamu sandoriu perleisto turto bendraturčiai.
  3. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai nepagrįsta.
  4. Sprendžiant klausimą, kaip vertinti ir taikyti actio Pauliana instituto sąlygą dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką tuo atveju, kai skolininkas perleidžia turtą, kurį jis valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu, kuris nėra bendraskolis, atsižvelgtina į actio Pauliana instituto tikslą – atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad actio Pauliana sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką gali būti laikoma nustatyta ir tada, kai kreditorius ginčija skolininko sudarytą sandorį, kuriuo šis perleido turtą, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą kartu su sutuoktiniu, kuris nėra kreditoriaus skolininkas. Toks aiškinimas koreliuoja su CK 3.112 straipsnio nuostata, nes minėta norma reglamentuojamas išieškojimas pagal vieno iš sutuoktinių prievoles ir taikytina nukreipiant išieškojimą į skolininkui priklausančią dalį, įeinančią į bendrąją jungtinę nuosavybę.
  5. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teisiškai nėra reikšminga, jog nenustatyta ieškovų neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į skolininko G. Č. sutuoktinę J. Č. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką nebuvimo padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.66 straipsnio nuostatą.

15Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

  1. Kreditorių teisių pažeidimas kaip actio Pauliana sąlyga konstatuojamas, jeigu dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditorių teisių pažeidimas konstatuotinas pagal tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojamus kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).
  2. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016, spręsdamas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, atkreipė dėmesį į tai, kad nors formaliai ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių, nes sklypas parduotas už didesnę negu vidutinę tokių sklypų rinkos kainą, pinigai sumokėti, tačiau, atsakovui neįvykdžius skolinių įsipareigojimų, teismas turėtų įvertinti ir tai, kaip buvo panaudotos gautos lėšos pardavus turtą, t. y. ar skolininkės sudarytas sandoris nulėmė tai, kad reali galimybė skolininkei atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko.
  4. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Kadangi ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, teismas kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, ar buvo kreditoriaus teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).
  5. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamu sandoriu turtas buvo parduotas už daug mažesnę, nei buvo reali, šio turto rinkos vertę (turtas parduotas už 101 367 Eur (350 000 Lt) kainą, nors reali rinkos vertė buvo 144 810 Eur (500 000 Lt), todėl 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sandoris iš esmės sutrukdė kreditoriams patenkinti reikalavimus iš atsakovo G. Č. turto, o likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais (liko tik mažos vertės nekilnojamasis turtas – 75/422 dalys žemės sklypo). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis nepažeidė kreditoriaus teisių, nes sandoris atlygintinis, turtas, remiantis 2016 m. rugsėjo mėn. ekspertizės išvada, parduotas už realią rinkos vertę, todėl padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, jog, pardavus ginčijamu sandoriu turtą, atsakovų G. Č. ir J. Č. finansinė padėtis nepasikeitė, pasikeitė tik turimo turto išraiška. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tai, kad atsakovai G. ir J. Č. gautais pinigais disponavo kitu būdu, nei norėtų kreditoriai, nereiškia, kad sandoris pažeidė kreditorių teises.
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai nepagrįsta.
  7. Skolininko finansinė padėtis, kai pasikeičia turimo turto išraiška, bet ne jo vertė, savaime nevertintina kaip pažeidžianti kreditorių teises, nes tokiu atveju kreditoriai gali nukreipti savo reikalavimą į pagal sandorį gautas lėšas. Tačiau kreditorių teisėms gali turėti reikšmės tai, kaip skolininkas nusprendžia disponuoti gautais pinigais. Nustačius aplinkybę, kad skolininkas nebeturi pagal sandorį gautų lėšų ir (ar) kito turto, svarbu nustatyti, kokius sandorius skolininkas sudarė disponuodamas šiomis lėšomis ir (ar) kokį turtą įgijo pagal šiuos sandorius. Tik tokiu atveju teismas galėtų vertinti, ar kreditoriams išliko galimybė tenkinti savo reikalavimus, ar nepažeistos jų teisės. Tik tikslūs duomenys apie skolininko sudarytus sandorius, disponuojant pagal ginčijamą sandorį gautomis lėšomis, sudarytų galimybę kreditoriams įvertinti jų teisėtumą, o esant reikalui – juos ginčyti.
  8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovams G. ir J. Č. bei S. U. sudarius ginčijamą 2014 m. liepos 3 d. sandorį, kuriuo perleistas vertingiausias skolininko turtas, iš esmės neliko turto (liko tik vienas mažos vertės objektas), iš kurio kreditoriai galėtų tenkinti savo reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas G. Č. turėtų sandorio pagrindu gautus pinigus. Skolininkas tiksliai nenurodė, neatskleidė, kur ir pagal kokius sandorius šie pinigai buvo panaudoti. Vien abstraktus aiškinimas, kad pinigai panaudoti kitiems reikalavimams įvykdyti, nesant galimybės įvertinti, ar jie atlikti, jei taip – ar atlikti pagal įstatyme nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, savaime nepatvirtina, kad tokiais sandoriais nebuvo pažeistos ieškovų teisės. Nustatytų šios bylos aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad iš esmės vienintelio vertingo skolininko turto pardavimas, neišsaugant pagal sutartį gautų pinigų ir nepanaudojant jų atsiskaitymui su visais kreditoriais pagal įstatyme nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, nenustačius, kur ir kokių sandorių pagrindu buvo panaudoti pinigai, nulėmė kreditorių galimybės realiai išieškoti skolą iš skolininko sumažėjimą arba tokia galimybė išsiieškoti skolą apskritai išnyko. Taigi pirmiau nurodytų skolininko veiksmų visuma pažeidė kreditorių teises.
  9. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutarties 60 punkto argumentus, pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pasikeitė tik skolininko G. Č. turimo turto išraiška ir tokiu sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai, padaryta netinkamai įvertinus bylos duomenis bei nukrypstant nuo teismų praktikoje pateikiamo kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų, aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 2014 m. liepos 3 d. sutartimi buvo pažeistos kreditorių teises.

16Dėl sandorio šalių sąžiningumo

  1. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015; kt.).
  2. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu galima tik tokiu atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas jį su skolininku, buvo nesąžiningas, t. y. turėjo žinoti arba žinojo, jog sandoris pažeidžia kreditorių teises. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl asmens elgesio, laikomo sąžiningu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016, 23 punktas ir jame nurodyta praktika).
  3. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).
  4. Ginčijamą sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas įrodžius, kad sandorio įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), t. y. kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė.
  5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje įrodytos aplinkybės, pagrindžiančios CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos taikymą S. U. atžvilgiu, nes turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia taikyti CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkto prezumpciją, nes šio teismo paskirta teismo ekspertizė patvirtino, jog turtas buvo parduotas už kainą, atitinkančią realią rinkos kainą. Nesant byloje galimybės taikyti nesąžiningumo prezumpciją, apeliacinės instancijos teismas vertino, ar byloje esančiais įrodymais paneigiama kitos sandorio šalies – atsakovo S. U. – sąžiningumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai S. U. ir I. U. žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovo G. Č. skolas ir kreditorius, taip pat kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo S. U. ir S. U. nesąžiningumą.
  6. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatą dėl sandorio šalių (ne)sąžiningumo ir vadovavosi teismų praktika šiuo klausimu.
  7. Pirma, taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatytas ir skolininko, ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Nustatęs aplinkybes dėl skolininko G. Č. nesąžiningumo, bet nenustatęs aplinkybių, kurios paneigtų trečiojo asmens S. U. sąžiningumo prezumpciją, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad neįrodyta actio Pauliana sąlyga dėl sandorio šalių nesąžiningumo.
  8. Antra, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl turto kainos, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas turto vertę nustatė vadovaudamasis atsakovų G. ir J. Č. skelbimais apie parduodamo buto kainą, garso įrašu, ieškovės V. M. paaiškinimais, jog turtas perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės metu nustatyta, kad buto ir dalies žemės sklypo vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 104 700 Eur, ginčijamu sandoriu turtas parduotas už 101 367 Eur. Teismo ekspertas padarė išvadą, kad turtas parduotas artima vidutinei rinkos kainai verte (skirtumas sudaro apie 3 proc. kainos, tačiau laisvame rinkos sandoryje rinkos dalyvių nustatyta objekto vertė nebūtinai suprantama kaip suma, kurią potencialus pirkėjas privalo sumokėti, – galutinė kaina yra derybų objektas). Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ekspertizės akto išvadomis, nes vien didesnės kainos nurodymas skelbime savaime nepatvirtina, jog tai yra rinkos kaina, už kurią turtas gali būti parduotas.
  9. Trečia, aplinkybės, kad atsakovai G. ir J. Č. ir po ginčijamo sandorio sudarymo kurį laiką gyveno bute, kad atsakovai S. U. ir I. U. įsigijo turtą turėdami kitą būstą, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai vertintos kaip nesudarančios pagrindo konstatuoti sandorio šalių nesąžiningus veiksmus.
  10. Ketvirta, kaip nurodyta nutarties 45 punkte, garso įraše fiksuoti atsakovų G. ir J. Č. teiginiai apie G. Č. ir S. U. santykius, atsiskaitymą pagal ginčijamą sandorį nevertintini kaip įrodantys aplinkybes, susijusias su S. U. (ne)sąžiningumu.
  11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, be nutarties 66 punkte nurodytų argumentų, sandorio šalių nesąžiningumą nepagrįstai vertino ir kreditoriaus interesų pažeidimo aspektu. Pažymėtina, kad sandorio šalių sąžiningumui konstatuoti būtina nustatyti subjektyvų elementą (šalies sąžiningumą), o ne kreditoriaus teisių pažeidimo faktą. Visgi šis teisinio argumentavimo netikslumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, neturi esminės įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui.
  12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo (nagrinėjamu atveju – S. U. ir I. U. nesąžiningumo), nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

17Dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl draudimo S. U. (a. k. ( - ) ir I. U. (a. k. ( - ) perleisti nuosavybės teises į butą ( - ) (unikalus Nr. ( - ), ir 417/761 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ). Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, byloje naikintina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė.
  2. Netenkinus ieškovų kasacinių skundų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnis) ir iš jų priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovams (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  3. Atsakovai G. Č. ir J. Č., pateikę atsiliepimą į ieškovų L. R. ir L. B. kasacinius skundus ir jame suformulavę prašymą priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė sąskaitą už teisinę pagalbą ir pinigų priėmimo kvitą, kad sumokėjo 500 Eur advokatei už atsiliepimo į kasacinius skundus parengimą. Atsakovų advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Dėl to iš ieškovų L. R. ir L. B. priteistina po 250 Eur atstovavimo išlaidas apmokėjusiai atsakovei J. Č.
  4. Atsakovai S. U. ir I. U. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo patirtas atstovavimo išlaidas kasaciniame teisme, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia.
  5. Kasaciniame teisme patirta 80,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų, valstybės naudai iš ieškovų L. R. ir L. B. priteistina po 40,31 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi,

Nutarė

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

20Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl draudimo S. U. (a. k. ( - ) ir I. U. (a. k. ( - ) perleisti nuosavybės teises į butą, esantį ( - ) (unikalus Nr. ( - ), ir 417/761 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ).

21Priteisti iš L. B. (a. k. ( - ) ir L. R. (a. k. ( - ) atsakovės J. Č. (a. k. ( - ) naudai po 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

22Priteisti iš L. B. (a. k. ( - ) ir L. R. (a. k. ( - ) valstybei po 40,31 Eur (keturiasdešimt Eur 31 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

23Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

24Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl actio Pauliana (Pauliano... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 7 d.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9.
      1. Kasaciniu skundu ieškovas L. B. prašo panaikinti... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 12. Dėl garso įrašo kaip įrodinėjimo priemonės
          13. Dėl sandorių, kurie pažeidžia kreditorių teises, nuginčijimo 14. Dėl galiojančios ir neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės 15. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
          1. Kreditorių... 16. Dėl sandorio šalių sąžiningumo
            1. Taikant... 17. Dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo ir bylinėjimosi... 18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016... 20. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 21. Priteisti iš L. B. (a. k. ( - ) ir L. R. (a. k. ( - ) atsakovės J. Č. (a. k.... 22. Priteisti iš L. B. (a. k. ( - ) ir L. R. (a. k. ( - ) valstybei po 40,31 Eur... 23. Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.... 24. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...