Byla e2-2060-381/2017
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nutarties, kuria pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Saulės Malūnai

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Saulės Malūnai atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nutarties, kuria pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Saulės Malūnai,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) Saulės Malūnai iškėlimo.
  2. Ieškovas nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui susidarė nuo 2017 m. sausio mėnesio, atsakovei taikytos priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos, skola nuolat auga, įmonės skola šiam fondui 2017 m. liepos 31 d. sudaro 23 212,40 Eur, piniginių lėšų judėjimo kredito įstaigose nėra. Be to, 2016 metų atsakovės balansas neatitinka tikrovės, nes jos vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, kurie nurodyti balanse kaip atsakovės turtas.
  3. Atsakovė UAB Saulės Malūnai atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad šiuo metu ji turi laikinų finansinių sunkumų, įsiskolinimas ieškovui sudaro 23 212,40 Eur, tačiau nėra pagrindo teigti, jog atsakovė yra nemoki, nes ji turi turto už 199 351 Eur, o įmonės įsipareigojimai sudaro 85 187 Eur, iš šios sumos 5 677 Eur skolos mokėjimo terminai nėra suėję, todėl įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 79 510 Eur, t. y. neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Atsakovė paaiškino, kad į balanse nurodytą ilgalaikį turtą (pastatai ir statiniai) įtrauktas restoranas (terasa), esantis ( - ), Neringoje, leidimas statybai išduotas Neringos savivaldybės 2015 m. gegužės 1 d., o balanse nurodytas turtas – transporto priemonės – yra lizinguojamas automobilis Opel Insignia.
  4. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad palaiko pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. VMI teigimu, atsakovė valstybės (savivaldybės) biudžetui 2017 m. rugsėjo mėnesio duomenimis yra skolinga 4 606,68 Eur.
  5. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis asmuo VMI 2017 m. spalio mėnesį pateikė teismui duomenis apie padidėjusias atsakovės skolas: VSDF biudžetui – iki 28 736,23 Eur, o VMI – iki 12 693,81 Eur.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartimi UAB Saulės Malūnai iškėlė bankroto bylą.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių nėra. Atsakovės nurodomo automobilio Opel Insignia savininkas yra lizingo bendrovė, o atsakovė yra tik šio automobilio valdytoja. Atsakovė nurodomu restoranu (terasa), esančiu ( - ), Neringoje, naudojasi nuomos pagrindais, o pats nekilnojamasis turtas priklauso UAB „Martin Idea“. Teismas, iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės balanse nurodytos jos turto vertės (195 340 Eur) atėmęs nurodomą restorano (terasos) vertę (67 222 Eur), konstatavo, kad realus atsakovės turtas – 128 118 Eur.
  3. Vertindamas atsakovės pradelstas skolas, teismas nurodė, kad atsakovės vadovė patvirtino, jog 80 277 Eur įsipareigojimų mokėjimo terminai yra suėję. Teismo vertinimu, atsakovės skolos ieškovui, VMI nuolat didėja, taip pat po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-24237-996/2017 įsiteisėjimo atsirado nauja daugiau negu 4 600 Eur skola buvusiai atsakovės darbuotojai, kuri į pradelstų skolų sąrašą neįtraukta. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pradelstos atsakovės skolos sudaro daugiau negu 96 468,44 Eur, todėl atsakovė yra nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovė UAB Saulės Malūnai atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartį ir atmesti ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė aktyviai vykdo ūkinę komercinę veiklą, kurią yra nusiteikusi tęsti ir ateityje. Pirmosios instancijos teismas, iškeldamas atsakovei bankroto bylą, nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik savo surinktais dokumentais, net nesuteikdamas atsakovei galimybės pasisakyti dėl nurodytų skolų aktualumo, surinktų duomenų teisingumo, taip suvaržydamas atsakovės teises ir netinkamai įvertindamas atsakovės turtą bei įsipareigojimus. Dėl to yra būtinybė teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Kadangi pradelsti atsakovės įsipareigojimai neviršija pusės jos turto vertės (195 340 Eur), nebuvo pagrindo pripažinti atsakovę nemokia.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padidino atsakovės nurodytą pradelstų kreditorinių įsipareigojimų sumą (80 277 Eur) ne mažiau kaip iki 96 468,44 Eur, nes realiai atsakovės pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai finansinės atskaitomybės sudarymo metu sudarė 80 277 Eur. Atsakovės nurodyta skola ieškovui padidėjo dėl einamuoju laikotarpiu priskaičiuotų įmokų, nurodytos skolos VMI padidėjimas neatitinka realių duomenų, o civilinėje byloje Nr. 2-24237-996/2017 priteista suma jau buvo įtraukta į pradelstų skolų sąrašą, nurodant 5 311 Eur su darbo užmokesčiu susijusią sumą.
    3. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės turto dydžio taip pat yra nepagrįstos. Restoranas (terasa), kuris buvo įrengtas atsakovės lėšomis, priklauso atsakovei. Nors šis turtas balanse galbūt nepagrįstai nurodytas kaip pastatai ir statiniai, nes turėtų būti priskirtas nebaigtai statybai arba įrengimams, tačiau tai nekeičia turto esmės ar vertės. Nors automobilio Opel Insignia savininkas yra lizingo bendrovė, tačiau atsakovė tinkamai vykdo savo iš lizingo sutarties kylančius įsipareigojimus, todėl šis automobilis pagrįstai įtrauktas į jos turto apskaitą.
  2. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB Saulės Malūnai bankroto byla buvo iškelta pagrįstai ir teisėtai, pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, tinkamai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai nustatė, kad atsakovė yra nemoki ir nėra pajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais. Apeliantė, pateikdama atskirąjį skundą, nepateikė objektyvių ir aktualių įrodymų, taip pat nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad atsakovė yra mokus subjektas.
    2. 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanso duomenys neatskleidžia ir net negali atskleisti tikrosios UAB Saulės Malūnai finansinės padėties, todėl vertintini kaip neobjektyvūs duomenys. Apeliantės 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanse nurodytas ilgalaikis turtas yra specifinis, nes apeliantės lėšomis įrengta terasa yra kito statinio priklausinys, todėl atskirai vertės neturi ir kreditoriai neturi galimybės nukreipti į jį išieškojimą, kadangi nurodytomis patalpomis apeliantė naudojasi nuomos pagrindais. Apeliantės realaus balansinio turto vertė pagrįstai sumažinta iki 67 222 Eur.
    3. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (2013 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-713/2013), nustatant įmonės nemokumą, privalo būti analizuojamas ne vien įmonės pradelstų įsipareigojimų dydis balansinio turto atžvilgiu, bet analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Atsakovės padėtis nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos ne tik nepagerėjo, bet dar labiau pablogėjo, nes atsakovė ir toliau vengia vykdyti savo prievoles tiek valstybės biudžetui, tiek darbuotojams, tiek kitiems kreditoriams.
  3. Atsakovė UAB Saulės Malūnai 2017 m. gruodžio 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai paaiškina, kad leidimas ginčo restorano (terasos) statybai Neringos savivaldybės 2015 m. gegužės 1 d. išduotas būtent atsakovei. Aplinkybę, kad terasos ir restorano įrengimai nuosavybės teisė priklauso atsakovei, patvirtina pridedamas antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo argumentą, kad balanse nurodytas 67 222 Eur vertės turtas yra bevertis, nes nebuvo atliktas nepriklausomas turto vertinimas ir atsakovei nebuvo pasiūlyta atlikti tokį vertinimą. 2016 metų balansas jau yra patvirtintas akcininko ir užregistruotas Juridinių asmenų registre. VMI prievolių likučių suderinimo aktas patvirtina, kad atsakovės įsiskolinimas VMI sudaro 2 162,48 Eur. Atsakovė vykdo veiklą, per 2017 m. rugsėjo–spalio mėnesius buvo gauta 34 332 Eur pajamų. Bankroto bylos inicijavimo metu UAB Saulės Malūnai dirbo 24 darbuotojai, tačiau vėliau darbuotojų skaičius sumažėjo iki 8 asmenų, tačiau tai susiję su veiklos sezoniškumu.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. birželio 8 d. PVM sąskaitas faktūras, skolų įmonei (debitorių) inventorizacijos aprašą, kreditorių sąrašą, 2017 m. lapkričio 1 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, raštą „Dėl skolų suderinimo“, 2017 m. spalio 31 d. balansą, VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą apie skolos dydį, 2015 m. gegužės 19 d. administracinių patalpų nuomos sutartį su priedais, 2015 m. birželio 1 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktą su priedais. VSDFV Vilniaus skyrius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė preliminarią UAB Saulės Malūnai valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą F4 pagal 2017 m. gruodžio 31 d. duomenis. Atsakovė 2017 m. gruodžio 4 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – antstolės V. D. 2016 m. lapkričio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, 2016 metų balansą, VMI 2017 m. lapkričio 29 d. mokestinių ir / ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo aktą, VMI 2017 m. lapkričio 27 d. mokestinių ir / ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo ataskaitą, pardavimų sąrašą, 2017 m. lapkričio 6 d. PVM deklaraciją.
  4. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad dalis šių dokumentų negalėjo būti pateikti teismui anksčiau dėl jų sudarymo datos, ir į tai, kad atsakovė atskirąjį skundą grindžia jos teisių suvaržymu pirmosios instancijos teisme, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą ir užtikrinti rungimosi principą, naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat priima ir atsakovės rašytinius paaiškinimus, nes tokią teisę (teikti teismui paaiškinimus raštu ir žodžiu) bylos šalis turi pagal CPK 42 ir 302 straipsnius.
  5. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – ĮBĮ. Šis įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
  6. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013, ir kt.).
  7. Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011; 2013 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).
  8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės statusą ir dėl to jai keltina bankroto byla, nes pradelstos atsakovės skolos viršija pusę realaus jos turto vertės. Atsakovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atsakovės turto vertę, taip pat nepagrįstai padidino atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumą ir dėl to be teisėto pagrindo iškėlė atsakovei, kurios pradelstos skolos neviršija pusės jos turto vertės, bankroto bylą.
  9. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, susijusių su jos turimu turtu ir jo verte, pirmiausia pažymi, kad atsakovė kartu su atsiliepimu į pareiškimą pirmosios instancijos teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 31 d. balansą, kurį ir vertino pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovės turtą bei jo vertę. Šiame balanse nurodyta, kad atsakovė turi 195 340 Eur turto, iš kurio 142 102 Eur sudaro ilgalaikis turtas, o 53 238 Eur – trumpalaikis turtas. Šiame balanse nurodyta tokia ilgalaikio turto struktūra: nematerialusis turtas (4 969 Eur), materialusis turtas (137 133 Eur). Iš šio balanso matyti tokia materialiojo turto sudėtis: pastatai ir statiniai (67 222 Eur), transporto priemonės (11 200 Eur), įranga ir įrankiai (58 711 Eur). Pati atsakovė atsiliepime į pareiškimą paaiškino, kad balanso dalyje „pastatai ir statiniai“ yra nurodytas restoranas (terasa), esantis ( - ), Neringoje, o balanse nurodyta turtas – transporto priemonės – yra lizinguojamas automobilis Opel Insignia.
  10. Atsakovė neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad nurodomo automobilio Opel Insignia savininkas yra lizingo bendrovė, o atsakovė yra tik šio automobilio valdytoja, tačiau laikosi pozicijos, jog šis automobilis pagrįstai įtrauktas į atsakovės turto apskaitą, nes ji tinkamai vykdo savo iš lizingo sutarties kylančius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovės argumentu sutikti negali, nes lizinguojamas turtas atsakovei nuosavybės teise priklausys tik išmokėjus visas lizingo įmokas. Pagal teismų formuojamą praktiką lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise, neapskaitytinas; įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 2-1478-407/2017, 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1514-241/2017, ir jose nurodytą teismų praktiką). Taigi yra pagrindas sumažinti atsakovės 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanse nurodytą jos turto vertę 11 200 Eur, nors pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingas išvadas dėl lizinguojamo turto nepagrįsto įtraukimo į atsakovės turimo turto masę, to nepadarė.
  11. Dėl restorano (terasos), esančio ( - ), Neringoje, apskaitymo kaip atsakovės turto apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šis statinys nepagrįstai apskaitytas atsakovės balanse, nes jis priklauso ne atsakovei, o kitam subjektui – UAB „Martin Idea“. Atsakovė nurodomu restoranu (terasa), esančiu ( - ), Neringoje, naudojasi nuomos pagrindais, o pats nekilnojamasis turtas priklauso UAB „Martin Idea“. Šią aplinkybę neginčijamai patvirtina pačios atsakovės pateikta 2015 m. gegužės 19 d. administracinių patalpų nuomos sutartis, Nekilnojamojo turto registro duomenys ir įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartis, kuria buvo patvirtinta UAB Saulės Malūnai ir UAB „Martin Idea“ taikos sutartis. Nors atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui tik 1, 3–4 šios nutarties puslapius, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad būtent šios nutarties 2 puslapyje, kurio atsakovė nepateikė teismui, yra šalių sulygta, jog visi UAB „Martin Idea“ atlikti patalpų pagerinimai, įskaitant terasą, ir įrengimui panaudotos medžiagos yra UAB „Martin Idea“ nuosavybė. Atsakovės akcentuojamos aplinkybės, kad leidimas ginčo restorano (terasos) statybai 2015 metais buvo išduotas būtent atsakovei ir kad restoranas (terasa) buvo įrengtas atsakovės lėšomis, nepatvirtina fakto, jog šis turtas priklauso atsakovei, nes, kaip jau minėta, šalys nurodytoje taikos sutartyje susitarė dėl patalpų įrengimo apmokėjimo, taip pat susitarė, kam nuosavybės teise priklauso terasa bei jos įrengimui panaudotos medžiagos. Restorano (terasos), kaip turto, priklausymo atsakovei taip pat negali patvirtinti ir atsakovės pateiktas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, nes jame tik užfiksuota objekto, esančio ( - ), Neringoje, būklė ir jame esantys daiktai, tačiau jis nepatvirtina ir negali patvirtinti tam tikro asmens nuosavybės teisių į šį turtą.
  12. Atsakovė teigia, kad šis turtas balanse galbūt nepagrįstai nurodytas kaip pastatai ir statiniai, nes turėtų būti priskirtas nebaigtai statybai arba įrengimams, ir pateikia vėliau sudarytą (2017 m. spalio 31 d.) balansą, kuriame nebėra pastatų ir statinių vertės, kaip ankstesniame balanse, tačiau tokia pati suma (67 222 Eur) yra nurodyta kaip kitas materialusis turtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tos pačios sumos įrašymo balanse eilutės pakeitimas nekeičia situacijos, nes tai yra tas pats turtas – restoranas (terasa), kuris nepriklauso atsakovei, jis yra naudojamas nuomos pagrindais, todėl negalėjo būti įtrauktas į atsakovės balanse nurodytą jos turto masę. Nors iš atsakovės rašytinių paaiškinimų galima suprasti, kad šią sumą sudaro ne tik pats restoranas (terasa), kaip statinys, o ir jame esantys įrengimai, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovei ir kurių vertė turėjo būti nustatyta, tačiau ši apeliantės pozicija vertintina kritiškai, nes prieštarauja pirminei jos pačios versijai, kad kaip 67 222 Eur vertės turtas balanse nurodytas restoranas (terasa), o ne jo įranga. Atkreiptinas dėmesys, kad visuose apeliantės teikiamuose balansuose, sudarytuose 2016–2017 metais (tokių byloje yra trys), yra nurodyta kitų įrenginių, prietaisų ir įrankių vertė (58 711–62 133 Eur), kurios pirmosios instancijos teismas nekvestionavo. Teigdama, kad 67 222 Eur vertės turtas (ar jo dalis) balanse yra restorane esantys įrengimai, atsakovė šio savo teiginio nepagrindė, nes net ir neįrodinėjo, jog balanse nurodyta kitų įrenginių, prietaisų ir įrankių vertė (58 711–62 133 Eur) neapima restorane esančių įrengimų.
  13. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės balanse nurodytos jos turto vertės (195 340 Eur) atėmė nurodomą restorano (terasos) vertę (67 222 Eur), taip sumažindamas realaus atsakovės turto vertę iki 128 118 Eur. Dėl šios nutarties 20–21 punktuose išdėstytų motyvų yra pagrindas sumažinti atsakovės 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanse nurodytą jos turto vertę dar 11 200 Eur, taigi reali atsakovei priklausančio turto vertė yra ne daugiau kaip 116 918 Eur. Duomenų apie atsakovės sumokėtų už automobilį įmokų dydį pagal lizingo sutartį, kuris galėtų būti įmonės balanse apskaitytas kaip jos turtas, atsakovė nepateikė. Kita vertus, tai nelemia kitokios teismo išvados dėl įmonės (ne)mokumo.
  14. Pradelstų įsipareigojimų aspektu apeliacinės instancijos teismas pirmiausia nurodo, kad vertintini bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimo metu, o ne finansinės atskaitomybės sudarymo metu egzistuojantys pradelsti įsipareigojimai. Pati atsakovė atsiliepime į pareiškimą neneigė, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 79 510 Eur. Taigi net ir nepadidinus atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumos, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad jos pačios pripažįstami pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršija pusę realaus atsakovės turimo turto vertės, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė yra nemoki, pripažintina pagrįsta ir sudarančia pakankamą pagrindą iškelti atsakovei bankroto bylą. Atsakovės argumentai ir pateikti įrodymai, kad ji vykdo veiklą, gauna pajamų, nepaneigia fakto, jog ji yra nemoki, kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.
  15. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos jos teisės pasisakyti dėl skolų aktualumo, surinktų duomenų teisingumo, nes, viena vertus, atsakovės atstovė dalyvavo 2017 m. spalio 23 d. teismo posėdyje, kuriame turėjo galimybę pasisakyti dėl visų nagrinėjamam klausimui teisiškai reikšmingų aplinkybių, kita vertus, apeliantė savo teise įrodinėti savo mokumą pasinaudojo paduodama atskirąjį skundą ir teikdama apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priėmė. Tačiau apeliantės pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išdavos apie UAB Saulės Malūnai nemokumą.
  16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

10Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai