Byla 2-538/2007
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutarties, kuria ieškovų prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui V.L., civilinėje byloje Nr. 2-399-45/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutarties, kuria ieškovų prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui V.L., civilinėje byloje Nr. 2-399-45/2007.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėjai E. G. ir S. V. B. kreipėsi į teismą su prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones V. L., t.y. areštuoti V. L. priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; nesant nekilnojamojo turto arba nepakankant nekilnojamojo turto vertės užtikrinti būsimo procesinio sprendimo byloje tinkamą įvykdymą – areštuoti V. L. priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, pavedant areštuojamą turtą surasti ir aprašyti pareiškėjų pasirinktam antstoliui. Pareiškėjai nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Tydė” akcininkai 2000 m. kovo 30 d. sutartimi įsipareigojo neparduoti tretiesiems asmenims turimų bendrovės akcijų atskirai nuo kitų sutarties šalių ir nustatė sutarties nesilaikiusiai šaliai netesybas – po 100 000 litų baudą kiekvienai kitai šaliai. Atsakovas V. L. turimas akcijas pardavė trečiajam, todėl V. L. iškilo sutartinė teisinė atsakomybė - pareiga sumokėti E. G. ir S. V. B. po 100 000 litų. Pareiškėjai nurodė, kad ieškinio suma atsakovui yra pakankamai didelė, o tai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

4Šiaulių apygardos teismas 2007 m. birželio 29 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino. Teismas nurodė, kad iš prie prašymo pateiktos 2000 m. kovo 30 d. sutarties matyti, kad už akcijų pardavimą pažeidžiant šios sutarties 2.12 punktą, kaltajai šaliai yra numatyta bauda - 100 000 litų kiekvienai kitai šaliai, o didelė baudos suma sudaro pakankamas prielaidas teigti, jog tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas.

5Atsakovas V. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį ir nurodo, kad:

61. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų taikymo pagrindų.

72. Teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 4 dalies bei 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nes priėmė nemotyvuotą nutartį.

83. Teismas nepagrįstai neinformavo atsakovo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą.

94. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui padavimo, nesant pagrįsto pareiškėjų prašymo.

10Atskirasis skundas netenkintinas.

11Laikinosios apsaugos priemonės taikomos suinteresuoto asmens prašymu bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK I dalies XI skyriaus penktojo skirsnio nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.). Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti materialiųjų teisių gynybą. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo teisėtumo kriterijus įtvirtintas CPK 144 straipsnyje, kurio pirmoji dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

12Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nesant jų taikymo pagrindų. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad jie ruošiasi atsakovui pareikšti ieškinį dėl 200 000 Lt baudos priteisimo ir, kad atsakovas sužinojęs apie ieškinį dėl didelės pinigų sumos gali imtis nesąžiningų priemonių, kurios galimai apsunkintų ar padarytų visai neįmanomą jam nepalankaus sprendimo įvykdymą, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Įvertinus būsimo ieškinio dalyką, kolegija mano, jog grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas egzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

14CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi ieškinio suma yra pakankamai didelė.

15Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai nemotyvuotą nutartį. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad būsimo ieškinio didelė suma sudaro pagrįstas abejones, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taip pat teismas nurodė, kodėl taiko laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui.

16Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisingai įvertino faktines šiam klausimui spręsti svarbias bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

18Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ryšiai