Byla 3K-3-538/2012
Dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, tretieji asmenys byloje V. A., I. A

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, tretieji asmenys byloje V. A., I. A..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė pripažinti jo teisę privatizuoti 37,53 kv. m gyvenamąsias patalpas – dviejų kambarių butą, esantį ( - ), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su juo buto pirkimo–pardavimo sutartį.

6Bylą nagrinėję teismai nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: ginčo butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei; Kauno miesto valdyba 1992 m. gruodžio 22 d. išdavė orderį Nr. 593, kuriuo leido A. A. ir jo šeimos nariams apsigyventi šiame bute; Kauno 50-ajame notarų biure 1993 m. kovo 3 d. buvo patvirtintas nuomininko A. A. pareiškimas dėl susitarimo pirkti privatizuojamą ginčo butą; 1999 m. sausio 29 d. Kauno miesto savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“ ir A. A. sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, pagal kurią ieškovui buvo išnuomotas šis butas; 2011 m. sausio 12 d. ieškovas pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriui dėl leidimo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti šį butą; 2011 m. sausio 26 d. raštu Privatizavimo skyrius ieškovui nurodė, jog teisinio pagrindo lengvatinėmis sąlygomis parduoti nurodytas gyvenamąsias patalpas nėra, o ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo; 2011 m. kovo 29 d. raštu Privatizavimo skyrius ieškovui pranešė, kad Kauno miesto savivaldybėje jo pateikto prašymo privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nėra; ginčo bute savo gyvenamąsias vietas yra deklaravę: I. A., V. A. ir A. A.; 2011 m. liepos 29 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo raštas ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad A. A., I. A. ir E. A. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikoje, neturi; V. A. nuo 1992 m. kovo 26 d. iki 1993 m. sausio 25 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į butą, esantį ( - ), tačiau pagal 1992 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimą nuosavybės teisės išregistruotos.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

8Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovui A. A. teisę privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, esančią ( - ), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybę sudaryti su juo šios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį.

9Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. ir kt. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-254/2008; kt.) nurodė, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.

10Teismas pabrėžė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus rašte nurodyta, jog ieškovo pateikto prašymo privatizuoti butą Kauno miesto savivaldybėje nėra, nes šio dokumento saugojimo terminas pasibaigęs. VĮ Registrų centro Kauno filialas (buvęs Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras), kuriame buvo priimami privatizavimo dokumentai, taip pat negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti tos aplinkybės, ar buvo pateiktas toks ieškovo prašymas. Taigi, teismas konstatavo, kad, remiantis byloje esančiais nurodytais rašytiniais įrodymais (notariškai patvirtintu V. A. sutikimu dėl buto privatizavimo, Kauno miesto savivaldybės raštais), ieškovo, trečiojo asmens, liudytojų V. M. ir T. V. paaiškinimais, labiau tikėtina tai, kad ieškovas 1993 m. kovo 4 d. pateikė prašymą privatizuoti butą ir atliko veiksmus nuomojamo buto privatizavimo procesui pradėti. Tokią teismo poziciją patvirtina ir faktas, kad 1992 m. kovo 26 d. V. A. vardu buvo privatizuotas kitas, t. y. ieškovo senelės V. G. nuomotas butas ( - ), tačiau 1992 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimu šis sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, todėl tikėtina, kad po tokio teismo sprendimo, 1993 m. ieškovas pradėjo buto, kuriame nuo 1992 m. gyveno jo šeima, privatizavimo procedūrą. Iš pateiktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad nors privatizavimo procedūra buvo pradėta, tačiau ji lig šiol nebaigta, nei ieškovas, nei jo sutuoktinė nėra lengvatine tvarka įsigiję jokio buto pagal Butų privatizavimo įstatymą, o tai, kad ieškovo pateiktas pareiškimas privatizuoti jo nuomojamą patalpą bei kartu su juo pateikti dokumentai nebuvo išnagrinėti, įrodo, kad atsakovas, kaip valstybinės valdžios institucija, nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, nors turėjo atlikti tam tikrus tolesnius veiksmus (įkainoti butą, kviesti pirkėją susipažinti ir pasirašyti aktą, rengti pirkimo–pardavimo sutartį), kurių pagal byloje surinktus įrodymus neatliko. Be to, savivaldybė papildomai reikalavusi pateikti buto nuomos sutartį, pati ją sudarė tik 1999 m. sausio 29 d. Atsakovas, turėdamas ieškovo pareiškimą dėl buto privatizavimo, turėjo parengti reikalingus dokumentus ir tęsti pradėtą procedūrą arba atsakyti į ieškovo pareiškimą iki įstatymo nustatyto termino butams privatizuoti, kaip tai nustatė Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 774 patvirtinta tuo metu galiojusi Gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose tvarka (8–12 punktai). Dėl savivaldybės neveikimo ieškovas neteko galimybės ginti savo teisių, privatizavimas nebuvo baigtas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Iš byloje esančio Privatizavimo skyriaus rašto taip pat nustatyta, kad ieškovas apie jo pažeistas teises sužinojo tik 2011 m. sausio 26 d., todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

11Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 22 d. sprendimu patenkino atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

12Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkamas jam išnuomoto buto privatizavimo subjektas, o ginčo butas – tinkamas privatizavimo objektas, nekvestionuojama, tačiau byloje vienintele įrodinėjimo priemone – buto nuomininkų susitarimo dėl buto privatizavimo sudarymu, buvo įrodinėta, kad ieškovas iki 1998 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka, būdu bei terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus. Teisėjų kolegijos sprendimu, pagrįsti tokius teisiškai reikšmingus faktus, kaip pareiškimo padavimas, vien susitarimo, kieno vardu bus privatizuotas butas, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kokius veiksmus reikėjo atlikti gyvenamojo būsto nuomininkui, šio asmens esamam ar buvusiam šeimos nariui, siekiant privatizuoti gyvenamąjį būstą: noras privatizuoti turėjo būti išreikštas objektyvia forma iki 1992 m. gruodžio 1 d. paduodant savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai – pareiškimą dėl gyvenamojo namo ar buto įsigijimo (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis, 5 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ne dėl savo kaltės nepadavęs pareiškimo nustatytu terminu, iki 1997 m. gruodžio 31 d. dar galėjo kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai, teismo sprendimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovas atliko šiame įstatyme nustatytus būtinus veiksmus, o buto privatizavimo reikalais ieškovas pradėjo rūpintis tik 2011 m. Teisėjų kolegija, remdamasi įrodymų tikėtinumo taisykle ir tikimybių pusiausvyros principu, pagal ieškovo 2011 m. pateiktą prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriui, konstatavo, kad labiau tikėtina esant aplinkybę, jog ieškovas tik 2011 m. ėmė rūpintis buto privatizavimu. Taigi, net tikėtinai nenustačius aplinkybės, kad pareiškimas atitinkamai institucijai, tuo metu įgaliotai spręsti konkrečios gyvenamosios patalpos privatizavimo klausimą, buvo paduotas, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas, formaliai pagal įstatymą turėjęs teisę į privatizavimą, šia teise tinkamai nepasinaudojo ir neatliko net pradinių veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, todėl jo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų nesaistė ginčo buto privatizavimo santykiai.

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

14Kasatorius A. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

15Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, visiškai nevertino atsakovo Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus rašto ir jame nurodytos aplinkybės, kad ieškovo pateikto prašymo privatizuoti butą Kauno miesto savivaldybėje nėra, nes šio dokumento saugojimo laikas pasibaigęs. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2005). Ieškovo, trečiojo asmens, liudytojų V. M. ir T. V. paaiškinimai patvirtino šiame oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodomą aplinkybę, kad ieškovo prašymo pas atsakovą nėra ne dėl to, kad toks nebuvo paduotas 1993 m. kovo 4 d., o dėl to, kad šio dokumento saugojimo laikas yra pasibaigęs. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tikėtinumo taisykle ir teisingai nustatė, kad labiau tikėtina esant aplinkybę, jog ieškovas 1993 m. kovo 4 d. pateikė prašymą privatizuoti butą, nei kad jo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas protingumo principą, nepagrįstai išaiškino, kad negalima pagrįsti tokius teisiškai reikšmingus faktus, kaip pareiškimo padavimas, vien susitarimo, kieno vardu bus privatizuotas butas, sudarymu. Kasatorius pabrėžia, kad nėra pagrindo ir logiško paaiškinimo, kam reikėjo sudaryti 1993 m. kovo 3 d. notariškai patvirtintą Susitarimą, mokėti pinigus notarui už jo paslaugas, jei nebuvo ketinama buto privatizuoti. Be to, teismas apskritai nevertino tos aplinkybės, kad 1992 m. kovo 26 d. trečiojo asmens V. A. vardu buvo privatizuotas kitas butas, o šis sandoris 1992 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu, kuris akivaizdžiai patvirtina, kad 1993 m. atsirado ieškovo poreikis privatizuoti butą, kuriame jis su šeima gyveno. Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad 1993 m. kovo 4 d. labiau tikėtina ieškovui padavus pareiškimą dėl buto privatizavimo, nei to nepadarius, šiam likus neišnagrinėtam, nesudarius prikimo–pardavimo sandorio, ieškovas apie tai turėjo būti informuotas, o šių atsakovo pareigų neatlikimas lėmė ieškovo teisių dėl buto privatizavimo pažeidimą.

16Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta teismo pareiga, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teises normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint omenyje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010). Kasatoriaus nuomone, formaliais pagrindais panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos tesimas iš ieškovo de facto atėmė galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai nuo 1992 m. naudojamas savivaldybei priklausančias patalpas, nors Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu jis įgijo teisę privatizuoti butą, įstatymo nustatytu terminu tinkamai kreipęsis dėl buto privatizavimo, o šios teisės negalėjo įgyvendinti dėl savivaldybės darbuotojų kaltės.

17Dėl ieškinio senaties. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų taikyti byloje ieškinio senatį, nors toks atsakovo reikalavimas savaime rodo, kad taip jis siekia išvengti atsakomybės už savo aštuoniolika metų trunkantį neveikimą privatizavimo procese. Pirmosios instancijos tesimas, kasatoriaus manymu, pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2011 m. sausio 26 d. pagal Privatizavimo skyriaus raštą. Senaties termino taikymas, kasatoriaus teigimu, iš esmės reikštų ieškovo teisės kreiptis į teismą neproporcingą apribojimą, teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę dėl valstybės valdžios institucijų neveikimo nebuvimą, teisės į būstą pažeidimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio nuostatos).

18Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su juo nesutiko, prašė atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais, nurodytais apeliacinės instancijos teismo sprendime, papildomai atsakovas pabrėžia, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog ieškovas būtų kreipęsis tiesiogiai ar per Kauno miesto savivaldybę į Seimo sudarytą komisiją gyvenamosioms patalpoms privatizuoti (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis, Vyriausybės potvarkiu Nr. 290 patvirtinta tvarka „Dėl leidimo baigti įforminti privatizavimo dokumentus“). Taip pat pagal byloje esančius rašytinius įrodymus: Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Privatizavimo skyriaus 2011 m. kovo 29 d. raštą Nr. 66-6-193, kuriuo ieškovas informuotas, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu jo pateikto prašymo privatizuoti gyvenamąsias patalpas ( - ), Kauno miesto savivaldybėje nėra, bei 2011 m. sausio 26 d. raštą Nr. 66-6-52, kuriuo ieškovas informuotas, kad savivaldybei priklausančios patalpos neprivatizuojamos išskyrus atvejus, numatytus Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vieninteliu įrodymu – Susitarimu dėl buto privatizavimo, ieškovas neįrodė pareiškimo privatizuoti ginčo butą padavimo fakto. Atsakovas pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuosavybės teisei į gyvenamąsias patalpas privatizavimo pagrindu atsirasti, atitinkamus veiksmus turi atlikti ne tik savivaldybės institucija, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo, kuris turi kreiptis į savivaldybės instituciją su prašymu privatizuoti patalpas, ir tik tokio kreipimosi pagrindu atsiranda savivaldybės pareiga pradėti privatizavimo procedūras. Byloje nepateikta įrodymų, kad buto nuomininkas bei jo šeimos nariai laikėsi pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai, o vien kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, kurio padavimo faktas neįrodytas, taip pat nereiškia, kad ieškovas atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyme nustatytos pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo procese. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, savivaldybė neturėjo jokio pagrindo atlikti tam tikrus buto privatizavimui reikalingus veiksmus, todėl nėra atsakinga už ginčo buto privatizavimą. Ieškovas pats nesirūpino gyvenamosios patalpos privatizavimo eiga, netinkamai įgyvendino įstatymo jam suteiktą subjektinę teisę, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas, formaliai pagal įstatymą turėjęs teisę į privatizavimą, ja tinkamai nepasinaudojo, neatliko net pradinių veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Nagrinėjamu atveju esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar kasatorius 1993 m. kovo 4 d., kaip įrodinėjo viso bylos nagrinėjimo metu, pateikė prašymą privatizuoti ginčo butą atitinkamai institucijai ar ne ir tik 2011 m. pradėjo privatizavimo procesą, nes nuo to priklauso jo galimybės lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas privatizuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį, nuomojamą būstą.

221991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, nustatyta, jog šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Pabrėžtina, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K., R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; kt.). Taigi, ir pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis šiuo įstatymu, jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta tuo metu.

23Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia pateikęs prašymą privatizuoti ginčo butą 1993 m. kovo 4 d. Kauno miesto savivaldybei, kuri tuo metu prašymus priėmė Inventorizavimo biuro patalpose, kartu su V. A. ir jo paties 1993 m. kovo 3 d. notaro patvirtintu Susitarimu dėl perkamo (privatizuojamo) buto, esančio ( - ), savininko. Toks prašymas (pareiškimas), bylos duomenimis, nėra išlikęs. Kita vertus, pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2011 m. kovo 29 d. raštą Nr. 66-6-193 teismai nustatė, kad prašymo privatizuoti butą saugojimo terminas yra pasibaigęs, todėl jo savivaldybėje nėra, o pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. liepos 29 d. raštą Nr. (3.7.2)S-2734386 – kad ši institucija negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, jog prašymas privatizuoti butą, esantį ( - ), buvo pateiktas, nes gyventojų prašymai buvo priimami ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, iš kurio jie kartu su pridėtais dokumentais buvo perduoti Kauno miesto savivaldybei, o vienodos gautų pareiškimų registravimo knygos tuo metu nebuvo vedamos, kiekviena priėmėja pareiškimus registruodavo atskirame gaunamų pareiškimų registracijos žurnale, kurie neperduoti VĮ Registrų centro Kauno filialo archyvui ilgalaikiam saugojimui.

24Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytais rašytiniais įrodymais bei ieškovo, trečiojo asmens, liudytojų V. M. ir T. V. parodymais, taip pat faktu, kad 1992 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimu sandoris, kuriuo 1992 m. kovo 26 d. V. A. vardu buvo privatizuotas kitas, t. y. ieškovo senelės V. G., nuomotas butas ( - ), buvo pripažintas negaliojančiu, konstatavo, kad labiau tikėtina esant aplinkybę, jog ieškovas 1993 m. pateikė prašymą privatizuoti ginčo butą atitinkamai institucijai. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingų išvadų ir nurodė, kad vien Susitarimo dėl privatizuojamo buto savininko sudarymo faktas nepatvirtina, jog įstatymo nustatyta tvarka buvo kreiptasi dėl buto privatizavimo, atlikti įstatyme įtvirtinti privatizavimui pradėti būtini veiksmai, todėl nustatė, kad šiuo atveju labiau tikėtina esant aplinkybę, kad ieškovas tik 2011 m. pradėjo buto privatizavimo veiksmus, todėl nebegali pasinaudoti lengvatine Butų privatizavimo įstatyme nustatyta privatizavimo tvarka.

25Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad teismai skirtingai vertino byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, taikė įrodymų pakankamumo taisyklę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.)

26Pagal, ieškovo teigimu, jo prašymo pateikimo metu galiojusią Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1, 3 dalių redakciją (1991 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I-1374 redakcija, galiojusi nuo 1992 m. spalio 11 d. iki 1993 m. balandžio 4 d.) asmenys turėjo pateikti pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti iki 1992 m. gruodžio 1 d. savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai kartu su gyvenamojo namo, buto nuomininkų, jo šeimos narių, taip pat ir laikinai išvykusiųjų notaro patvirtintu susitarimu dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, t. y. kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais), kitaip gyvenamojo namo, buto pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų sudaroma. Kaip matyti, 1993 m. kovo 4 d. galiojusio Butų privatizavimo įstatymo nuostatos nenustatė asmenims pareigos kreiptis į specialiąją Seimo sudarytą komisiją dėl butų privatizavimo ir tik 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. I-116 Butų privatizavimo įstatymas pakeistas, pakeitimai įsigaliojo nuo 1993 m. balandžio 4 d. Pagal nuo 1993 m. balandžio 4 d. pakeisto Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, ne dėl savo kaltės iki 1992 m. gruodžio 1 d. nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie galėjo kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1993 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina, kad tik Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118 buvo sudaryta Valstybinė komisija gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti, juo taip pat nustatyta, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo (tarp jų buvusiojo) nuomotojai privalo priimti suinteresuotų asmenų pareiškimus ir apibendrintą medžiagą per vieną mėnesį nuo kreipimosi dienos pateikti Valstybinei komisijai. Pagal Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkį Nr. 290P „Dėl Lietuvos respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ nustatyta, kad ministerijos, kitos valstybinės tarnybos, miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos bei organizacijos privalėjo priimti iš gyventojų prašymus privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kurios nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl gyventojų kaltės ir per mėnesį nuo nurodytojo prašymo gavimo dienos jį išnagrinėti ir su savo pasiūlymu bei asmenų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo–pardavimo dokumentus pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą Butų privatizavimo įstatymo nurodyta tvarka pateikti Butų privatizavimo valstybinei komisijai.

27Taigi, įvertinus galiojusį teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad ieškovo teiginiai, kuriuos patvirtino jo paties, trečiojo asmens V. A., liudytojų V. M. ir T. V. parodymai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat rašytiniai byloje esantys įrodymai – 1993 m. kovo 3 d. sudarytas notaro patvirtintas Susitarimas dėl privatizuojamo buto savininko, kuris, kaip nurodyta pirmiau, buvo būtinas siekiant privatizuoti butą ar namą pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas tuo metu, patvirtina, kad pareiškimas dėl ginčo buto privatizavimo galėjo būti paduotas ne tiesiogiai Kauno miesto savivaldybei, juolab tuo metu dar neįkurtai Valstybinei butų privatizavimo komisijai, o Respublikiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui, dabartiniam VĮ Registrų centrui, kuris turėjo pareigą tokius pareiškimus priimti ir, esant reikalui, perduoti Seimo įsteigtai Valstybinei butų privatizavimo komisijai. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2011 m. kovo 29 d. raštą Nr. 66-6-193 ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. liepos 29 d. raštą Nr. (3.7.2)S-2734386, įvertinus visus byloje esančius teismų tirtus ir vertinus įrodymus, remiantis įrodymų pakankamumo principu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvadų, jog labiau tikėtina esant aplinkybę, kad toks ieškovo prašymas privatizuoti butą su papildomais dokumentais buvo pateiktas, nei nepateiktas. Pažymėtina, kad tuo metu galiojusi prašymų registravimo tvarka, kaip nurodyta ir VĮ Registrų centro rašte, nebuvo tiksli, nėra išlikusių registracijos žurnalų, todėl nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į tai bei į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus, esmę, o nustatyti netikslumai vertintini būtent asmens, siekiančio įsigyti (privatizuoti) vienintelį gyvenamąjį būstą lengvatinėmis sąlygomis, naudai.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009).

29Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje tirtų ir įvertintų įrodymų visumos pagrįstai spręstina, jog labiau tikėtina aplinkybė, kad kasatorius prašymą privatizuoti ginčo butą 1993 m. pateikė, nei jo nepateikė. Jo prašymas neišliko Kauno miesto savivaldybėje dėl to, kad tokių prašymų saugojimo terminas yra pasibaigęs, o VĮ Registrų centro Kauno filialo archyvuose dėl to, kad 1993 m. nebuvo vienodos prašymų registravimo tvarkos. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir tai, kad ieškovas ir jo šeimos nariai nėra įgiję kitų gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis ir visą laiką gyveno nuomojamame savivaldybei priklausančiame ginčo bute, kurį siekė privatizuoti, pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos privatizavimo klausimais, ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų

31Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

32Apeliacinės instancijos teisme ieškovui A. A. pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3864-5048 buvo suteikta 100 proc. kompensuojama valstybės antrinė teisinė pagalba (b. l. 96), o pagal 2012 m. sausio 16 d. pažymą (b. l. 97) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą susidarė 200 Lt atstovavimo išlaidų, kurios, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteistinos iš atsakovo valstybės naudai.

33Kasatorius A. A. pateiktu kasaciniu skundu prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis, už kasacinį skundą jis apmokėjo 50 proc. žyminio mokesčio (pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m gegužės 10 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1286-1860 A. A. iš dalies – 50 proc. – atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo; b. l. 130) – 71 Lt (b. l. 133), kurie, patenkinus kasacinį skundą, priteistini kasatoriaus naudai iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

34Patenkinus kasacinį skundą, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteistinas 71 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, nuo kurio mokėjimo kasatorius buvo atleistas, valstybės naudai (CPK 96 straipsni 1 dalis).

35Kasaciniame teisme patirta 38,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. gruodžio 5 d. pažyma), kurios taip pat priteistinos iš atsakovo valstybės naudai (CPK 96 straipsnis 1 dalis).

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

37Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą.

38Priteisti ieškovo A. A. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 71 (septyniasdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. duomenys neskelbtini)).

39Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 200 (du šimtus) Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5630, AB „Swedbank“, paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą

40Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 71 (septyniasdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 38,10 Lt (trisdešimt aštuonis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas prašė pripažinti jo teisę privatizuoti 37,53 kv. m gyvenamąsias... 6. Bylą nagrinėję teismai nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: ginčo... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių... 10. Teismas pabrėžė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto... 11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m.... 12. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas pagal Butų... 13. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 14. Kasatorius A. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų... 15. Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės netinkamo taikymo. Apeliacinės... 16. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos... 17. Dėl ieškinio senaties. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos... 18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 21. Nagrinėjamu atveju esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar kasatorius 1993... 22. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo... 23. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia pateikęs prašymą privatizuoti ginčo... 24. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytais rašytiniais įrodymais... 25. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad teismai skirtingai vertino... 26. Pagal, ieškovo teigimu, jo prašymo pateikimo metu galiojusią Butų... 27. Taigi, įvertinus galiojusį teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad,... 29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje tirtų ir įvertintų įrodymų... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 31. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti... 32. Apeliacinės instancijos teisme ieškovui A. A. pagal Kauno valstybės... 33. Kasatorius A. A. pateiktu kasaciniu skundu prašė priteisti jam patirtas... 34. Patenkinus kasacinį skundą, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės... 35. Kasaciniame teisme patirta 38,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.... 38. Priteisti ieškovo A. A. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 71... 39. Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. duomenys... 40. Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. duomenys... 41. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...