Byla 2A-1271/2014
Dėl sąskaitos pripažinimo depozitine bei lėšų iš depozitinės sąskaitos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-942-260/2014 pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė Šiaulių bankas) dėl sąskaitos pripažinimo depozitine bei lėšų iš depozitinės sąskaitos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės vardu atidarytos atskiros banko sąskaitos lėšoms, skirtoms bankroto procese kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo depozitine.

5Ieškovas likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „VGC“ (toliau – ieškovas, bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad LUAB „VGC“ banko sąskaita Nr. ( - ) (toliau – ir banko sąskaita, ginčo sąskaita, Sąskaita), atidaryta akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) Ūkio banke (toliau – ir atsakovas, Bankas), yra depozitinė, o joje esančios lėšos nėra bankrutuojančios AB (toliau – ir BAB) Ūkio banko nuosavybė, taip pat įpareigoti atsakovą pervesti 532 953,04 Lt į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB Šiaulių banke.

6Ieškovas paaiškino, kad bendrovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 5 punktu 2012 m. balandžio 3 d. AB Ūkio banke atidarė banko sąskaitą Nr. ( - ), skirtą lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Būtent į šią sąskaitą ir buvo pervestos lėšos, gautos iš Garantinio fondo pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. bankroto administratoriaus ir Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos sudarytą lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei sutartį Nr. GF3-744-2012, taip pat lėšos gautos už 2013 m. vasario 1 d. vykusiose varžytynėse parduotą ieškovo turtą.

7Ieškovas pažymėjo, kad administratoriui nespėjus šių lėšų išmokėti bankrutuojančios įmonės kreditoriams, 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas paskelbė atsakovo AB Ūkio banko moratoriumą, o 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismas iškėlė atsakovui bankroto bylą ir dėl to buvo apribotas disponavimas Sąskaitoje esančiomis lėšomis.

8Ieškovas, įvertinęs tai, kad Banke atidaryta Sąskaita buvo naudojama bankroto procedūroms vykdyti, laikėsi pozicijos, jog ji pagal savo esmę pripažintina depozitine, nes bankroto administratoriaus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidarytos banko sąskaitos paskirtis – laikinai turėti lėšas už parduotą bankrutuojančios įmonės turtą administratoriaus žinioje ir jas paskirstyti bankrutuojančios įmonės kreditoriams vykdant bankroto procedūras, reglamentuojamas ĮBĮ. Ieškovas pabrėžė, kad atidarant Sąskaitą Bankas žinojo, kokį tikslą turint ji atidaroma, nes sutartį dėl sąskaitos atidarymo pasirašė ieškovo bankroto administratorius, administratorius pateikė jo įgaliojimus patvirtinančią teismo nutartį, kuria ieškovui iškelta bankroto byla. Ieškovo įsitikinimu, aplinkybę, kad sąskaita yra depozitinė, patvirtina ir tai, jog sąskaitoje esančios lėšos negali būti laikomos, o turi būti griežtais terminais išmokamos kreditoriams, kuriems buvo įkeistas parduotas turtas (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis). Skolininko prievolės įvykdymas į depozitinę sąskaitą atitinka kreditoriaus interesus tik tuo atveju, jeigu jam yra garantuojamas išmokėjimas. Esant susiklosčiusiai situacijai, įmonės administratorius negali įvykdyti ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų dėl to, kad Sąskaitoje esančios lėšos yra negrąžinamos, kita vertus, tai reiškia, jog administratorius negali tinkamai įvykdyti savo pareigų, nustatytų ĮBĮ, tik todėl, kad nėra aiškus administratoriaus atidarytos sąskaitos statusas, o tokiu būdu pažeidžiami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kadangi ginčo sąskaitos paskirtis yra laikinai turėti administratoriaus žinioje bankrutuojančios įmonės kreditorių lėšas už parduotą bankrutuojančios įmonės turtą ir jas per griežtai nustatytą laiką paskirstyti bankrutuojančios įmonės kreditoriams pagal nustatytą teisinį reguliavimą, todėl sąskaitoje esančios lėšos privalo būti grąžintos administratoriui tolimesnėms bankroto procedūroms vykdyti.

9Ieškovas, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Ieškovo nuomone, savo paskirtimi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidaryta sąskaita niekuo nesiskiria nuo CK 6.56 straipsnyje nurodytos notaro depozitinės sąskaitos, nes tiek į administratoriaus, tiek į notaro depozitinę sąskaitą pinigus sumoka skolininkas, o įmokėtų pinigų paskirtis – atsiskaitymas su kreditoriais. Nei administratorius, nei notaras netampa į depozitinę sąskaitą įmokėtų pinigų savininku, o depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos negali būti ir nėra laikomos banko ar kitos kredito įstaigos nuosavybe. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą atidarytos sąskaitos ir notaro depozitinės sąskaitos teisinis režimas ir paskirtis iš esmės sutampa, tačiau ĮBĮ dėl reglamentavimo spragos administratoriaus sąskaitos neįvardija kaip depozitinės. Nepaisant to, kad į CK 6.56 straipsnio 8 dalies teisinį reguliavimą administratoriaus depozitinė sąskaita neįtraukta ne sąmoningai įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, todėl ši teisės spraga turi būti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatytą įstatymo analogiją. Ieškovo nuomone, tuo pačiu nėra pagrindo daryti išvadą, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis yra specialioji norma, kuri negali būti taikoma ginčo sąskaitai, nes tai neatitiktų šios normos paskirties ir neužtikrintų ja siekiamų tikslų. Priešingai, tai neabejotinai atitinka viešąjį interesą bankroto procese ir būtent dėl šių priežasčių pripažintina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teisinė apsauga notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinei sąskaitai turėtų būti taikoma ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidarytai depozitinei sąskaitai. Ieškovas pabrėžė ir tai, kad tik bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikiama teisė valdyti ir disponuoti bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, tokios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tik iš jai priklausančio turto, o kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolėms vykdyti. Sąskaitoje esančios lėšos nėra bankrutuojančios AB Ūkio banko nuosavybė, atsakovas bankrutuojantis AB Ūkio bankas negali įtraukti bankrutuojančios įmonės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų į savo turto masę, iš kurios pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį būtų tenkinami bankrutuojančios AB Ūkio banko kreditorių finansiniai reikalavimai.

10Ieškovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, jog bankroto administratorius savo vardu atidaro atskirą depozitinę sąskaitą kredito įstaigoje fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti. Depozitinės sąskaitos lėšomis disponuoja bankroto administratorius, o tai tik dar kartą patvirtina, kad bankroto procese administratoriaus atidaroma sąskaita savo esme ir paskirtimi laikytina depozitine sąskaita ir yra skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors ĮBĮ jos ir neapibrėžia kaip depozitinės.

11Ieškovo vertinimu, kitoks sąskaitos teisinis režimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje nustatytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bendriesiems teisės principams, nes bankrutuojančios įmonės kreditoriai nukentėtų finansiškai ne tik įmonės bankroto byloje, bet dar ir banko bankroto byloje, o tokia situacija nėra ir negali būti suderinama su ĮBĮ nustatyta bankrutuojančios įmonės kreditorių apsauga ir bankroto procese vyraujančiu viešuoju interesu.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieškovo LUAB „VGC“ ieškinį patenkino visiškai, t. y. pripažino, kad ieškovo UAB „VGC“ 2012 m. balandžio 3 d. atidaryta sąskaita Nr. ( - ) AB Ūkio banke yra depozitinė, o joje 2013 m. vasario 12 d. buvusios 532 953,04 Lt lėšos nebuvo atsakovo AB Ūkio banko nuosavybė, ir įpareigojo atsakovą BAB Ūkio banką 532 953,04 Lt pervesti į ieškovo LUAB „VGC“ sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB Šiaulių banke.

14Teismas, remdamasis sistemine CK 6.58 straipsnio 8 dalies ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto analize, nustatęs, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus atidaromos kreditorių sąskaitos reglamentavimas aiškiai nurodo, jog tai – kreditorių sąskaita; tokioje sąskaitoje laikomos lėšos yra kreditorių, o ne bankrutuojančios įmonės; lėšas, laikomas tokioje sąskaitoje, bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę naudoti tik laikydamasis ĮBĮ nuostatų ir tik taip, kaip nustato kreditoriai, priėjo prie išvados, kad 2012 m. balandžio 3 d. AB Ūkio banke atidarytoje BUAB „VGC“ banko sąskaitoje Nr. ( - ) buvo laikomos ne šios įmonės, o jos kreditorių lėšos. Teismas, įvertinęs, kad depozitine sąskaita bendra prasme pripažintina tokia sąskaita, kurioje banko klientas laiko ne jam, o kitiems asmenims priklausančias lėšas; CK nėra įtvirtintas nei depozitinės sąskaitos apibrėžimas, nei vieningi tokioje sąskaitoje laikomų lėšų apsaugos reikalavimai; teisės aktuose nėra pakankamai apibrėžta depozitinės sąskaitos paskirtis ir aiškiai neįtvirtintos šios paskirties nulemtos teisinio reguliavimo taisyklės, susijusios su depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsauga tiek nuo kliento kreditorių reikalavimų, tiek nuo banko ar kitos kredito įstaigos ar mokėjimo paslaugų teikėjo bankroto, iš esmės sutikdamas su ieškovo argumentais, sprendė, jog bankrutuojančios įmonės administratoriaus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta tvarka atidaryta banko sąskaita savo esme yra depozitinė sąskaita, todėl jai turėtų būti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga, o į šios teisės normos teisinį reguliavimą administratoriaus depozitinė sąskaita nėra įtraukta ne sąmoningai įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, kuri turi būti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalį – taikant įstatymo analogiją.

15Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovo banko sąskaita Nr. ( - ) AB Ūkio banke yra depozitinė sąskaita, kuriai taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nurodyta teisinė apsauga, t. y. joje esančios lėšos nėra įtrauktinos į atsakovo AB Ūkio banko turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai. AB Ūkio bankui nutraukus veiklą, ieškovo reikalaujamos lėšos turi būti grąžintos jam netaikant ĮBĮ nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliškumo. Kartu teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovas pateikė kreditorinį reikalavimą BUAB Ūkio banko administratoriui ir tai darė dėl to, kad neprarastų galimybės tapti bankrutuojančio banko kreditoriumi, jei nebūtų patenkinti šioje byloje pareikšti reikalavimai, neatima iš ieškovo teisės įrodinėti, jog ginčo sąskaita yra depozitinė ir jai turi būti taikoma tokio pobūdžio banko sąskaitai taikoma teisės aktų apsauga, t. y. neatima galimybės iš ieškovo savo teises ginti kitais būdais.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Atsakovas BAB Ūkio bankas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti, o nenutraukus bylos, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

18Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, o būtent ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, nurodydamas, kad įstatyme vartojama sąvoka „kreditorių sąskaita“ reiškia, jog tokioje sąskaitoje yra laikomos kreditorių, o ne bankrutuojančios įmonės lėšos. ĮBĮ reglamentavimas neleidžia teigti, kad ginčo sąskaitoje yra kreditorių lėšos. Bylos duomenys rodo, kad iš ginčo sąskaitos buvo mokamas atlyginimas administratoriui, dengiamos administravimo išlaidos, atsiskaitoma su kreditoriais. Jeigu įmonė būtų vykdžiusi ūkinę–komercinę veiklą, iš ginčo sąskaitos, būtų dengusi ir šias išlaidas, nes jokių kitų sąskaitų nebuvo atsidariusi.
  2. Teismas neteisingai nurodė, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte reglamentuota depozitinė sąskaita. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.56 straipsnio 8 dalį dėl teisinių pasekmių banko bankroto atveju, kai banke atidaryta kliento depozitinė sąskaita, ir CK 1.8 straipsnį, konstatuodamas, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatos taikytinos ir bankrutuojančių įmonių sąskaitų atveju. Ginčo atveju nėra pagrindo teigti, kad bankrutuojanti įmonė yra specialus subjektas, vykdantis įstatymo nustatytą funkciją. Tai, kad bankrutuojanti įmonė atidaro sąskaitą, kuri yra depozitinė, nenustatyta jokiame įstatyme, o banko sąskaitoje laikomos ne trečiųjų asmenų, bet pačios įmonės lėšos. Ginčo sąskaitoje esančios lėšos priklauso ieškovui, o ne jo kreditoriams. Ginčo sąskaitos nei teisinis režimas, nei paskirtis nesutampa su antstolių, notarų ar kitų subjektų, kuriems pagal įstatymą privaloma turėti veiklai vykdyti depozitines sąskaitas. Kreditorių reikalavimai tenkinami iš bankrutuojančios įmonės turto.
  3. Teismas nepagrįstai netaikė įprastą banko sąskaitą reglamentuojančių teisės normų. Ginčo sąskaita yra paprasta banko sąskaita. Ieškovui pervedus lėšas į Banke atidarytą sąskaitą, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, į jas ieškovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę. Aplinkybę, kad ginčo sąskaita ne depozitinė, patvirtina ir tai, jog banko sąskaitos sutarties 3.3 punkte šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo, kurios iš tiesų buvo mokamos. Be to, pagal ginčo sutartį už padėtą indėlį buvo mokamos draudimo įmokos valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“. Joks kitas ieškovo teisių gynybos būdas, išskyrus finansinio reikalavimo pareiškimas atsakovo bankroto byloje ir jo patvirtinimas ketvirtąja kreditorių eile bei reikalavimo tenkinimas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) nustatyta tvarka, negalimas.
  4. Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes atsižvelgus į tai, kad įsiteisėjusiomis teismo nutartimis yra pripažintas atsakovo bankroto byloje patvirtinto ieškovo finansinio reikalavimo teisėtumas ir pagrįstumas, ši civilinė byla turi būti nutraukta.
  5. Teismas sprendime be pagrindo neatsižvelgė į tarp atsakovo, trečiojo asmens ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ susiklosčiusius teisinius santykius, nepasisakė dėl su teismo sprendimu susijusių pasekmių atsakovui, vykdytinos restitucijos. Teismo sprendimas negalimas įvykdyti.

19Ieškovas LUAB „VGC“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartoja pagrindinius argumentus, kuriuos jis buvo nurodęs savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

21Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo klausimą dėl atsakovo BAB Ūkio banko apeliacinio skundo pagrįstumo išspręsti teismo nuožiūra bei nurodo, kad pritaria atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir juos palaiko.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis skundas tenkintinas.

24Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo BAB Ūkio banko apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkinti ieškinio reikalavimai dėl ieškovo LUAB „VGC“ sąskaitos pripažinimo depozitine bei lėšų iš depozitinės sąskaitos priteisimo, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinius bei teisinius aspektus.

25Ieškovo LUAB „VGC“ ieškinio reikalavimai pripažinti ieškovo banko sąskaitą Nr. ( - ), atidarytą BAB Ūkio banke, depozitine ir joje buvusias lėšas (532 953,04 Lt) grąžinti (pervesti į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą, esančią AB Šiaulių banke) ieškovui buvo grindžiami iš esmės tuo, kad ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės, vardu 2012 m. balandžio 3 d. AB Ūkio banke atidaryta banko sąskaita Nr. ( - ), kuri buvo skirta lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, pripažintina depozitine, o joje esančios (buvusios) lėšos nėra bankrutuojančios AB Ūkio banko nuosavybė, bankrutuojanti AB Ūkio bankas negali įtraukti bankrutuojančios įmonės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų į savo turto masę, iš kurios pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį būtų tenkinami bankrutuojančios AB Ūkio banko kreditorių finansiniai reikalavimai, nes ginčo sąskaita buvo skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors ĮBĮ jos ir neapibrėžia kaip depozitinės. Be kita ko, ieškovas, atsižvelgdamas į ĮBĮ nustatytą bankrutuojančios įmonės kreditorių apsaugą ir bankroto procese vyraujantį viešąjį interesą, laikėsi pozicijos, kad Sąskaitoje esančios lėšos turėtų būti grąžintos įmonės administratoriui tolimesnėms bankroto procedūroms vykdyti. Atsakovas BAB Ūkio bankas, atsikirsdamas į nurodytus ieškovo argumentus, tvirtino, kad ieškovas, kaip bankrutuojanti įmonė, AB Ūkio banke atidarė banko sąskaitą savo vardu, šioje banko sąskaitoje buvo laikomos ne tretiesiems asmenims, o pačiai bendrovei priklausančios lėšos, kurios ir buvo naudojamos jos reikmėms. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad ginčo atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog ieškovo turėta banko sąskaita buvo depozitinė, nes bankrutuojanti įmonė atidarytą banko sąskaitą naudoja atsiskaitymams su kreditoriais ir ši aplinkybė paneigia pačios depozitinės sąskaitos esmę, kad joje yra laikomos tretiesiems asmenims priklausančios lėšos, o ne tam subjektui, kurio vardu atidaryta sąskaita.

26Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai į juos, išanalizavęs bylos faktinius bei teisinius aspektus, sprendė, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta tvarka atidaryta banko sąskaita savo esme yra depozitinė sąskaita ir jai taikytina CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga. Kartu pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nepaisant to, jog į CK 6.56 straipsnio 8 dalį administratoriaus depozitinė sąskaita nėra įtraukta, tačiau, teismo įsitikinimu, taip atsitiko ne sąmoninga įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, kuri turi būti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalį – taikant įstatymo analogiją. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovo banko sąskaita Nr. ( - ) AB Ūkio banke yra depozitinė sąskaita, jose esančios lėšos neįtrauktinos į atsakovo AB Ūkio banko turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai, o AB Ūkio bankui nutraukus veiklą, ieškovo reikalaujamos lėšos turi būti grąžintos netaikant BĮ (nurodyta ĮBĮ) nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliškumo.

27Atsakovas BAB Ūkio bankas ginčija minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, konstatuodamas, jog ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte reglamentuota depozitinė sąskaita; nepagrįstai taikė CK 6.56 straipsnio 8 dalį dėl teisinių pasekmių banko bankroto atveju ir CK 1.8 straipsnį, teigdamas, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatos taikytinos ir bankrutuojančių įmonių sąskaitų atveju, be to, nepagrįstai netaikė įprastą banko sąskaitą reglamentuojančių teisės normų, nes ginčo sąskaita yra paprasta banko sąskaita, o ieškovui pervedus lėšas į Banke atidarytą sąskaitą, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, į jas ieškovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę.

28Teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, inter alia privalo tinkamai pritaikyti materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis), o nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas būtent ir grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias banke atidarytos atskiros banko sąskaitos lėšoms, skirtoms bankroto proceso metu kaupti bei atsiskaityti su kreditoriais, statusą (teisinį režimą) ir šiai banko sąskaitai taikytiną apsaugą bankrutavus bankui ir / ar kitai kredito įstaigai. Be to, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovo administratoriaus atidaryta sąskaita AB Ūkio banke, kurią prašoma šioje byloje pripažinti depozitine.

29Bylos duomenimis Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartimi UAB „VGC“ buvo iškelta bankroto byla ir šios bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Inovestus“ (toliau – ir bankroto administratorius, administratorius) (I t., b. l. 13-14). Bankrutuojanti UAB „VGC“ Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis; Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys). UAB „VGC“, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2012 m. balandžio 3 d. sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. 03-00019467538/2012 (toliau – ir Sutartis) su AB Ūkio banku ir bankrutuojančios UAB „VGC“ vardu buvo atidaryta banko sąskaita Nr. ( - ) (I t., b. l. 15-16). Pabrėžtina, kad banko sąskaita buvo atidaryta ne administratoriaus vardu, o bankrutuojančios UAB „VGC“ vardu. Banko sąskaitos sutartis Nr. 03-00019467538/2012 nėra pripažinta negaliojančia, o joje nurodytos sąlygos akivaizdžiai patvirtina, kad buvo atidaryta ne depozitinė sąskaita, o paprasta banko sąskaita, kurios pagrindu Bankui buvo suteikta teisė naudotis Sąskaitoje esančiais pinigais. Sutarties 1.1 punkte Sutarties šalys nustatė, kad Sutartis ir Banko klientų aptarnavimo bei paslaugų teikimo bendrosios taisyklės (toliau – ir Bendroji sutartis) bei kainynas reglamentuoja banko ir kliento (-ų) santykius atidarant, tvarkant, uždarant banko sąskaitą, operacijų atlikimo tvarką bei šalių teises ir pareigas. Pagal Sutarties 2.1 punktą klientui sąskaita atidaroma, tvarkoma ir mokėjimo operacijos atliekamos Bendrojoje sutartyje ir įstatymais nustatytomis sąlygomis. Sutarties 3 skirsnyje „Atlyginimas ir palūkanos“ sutarties šalys nurodė, kad klientas apmoka už banko suteiktas paslaugas ir atliktas operacijas Bendrojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Sutarties 3.1 punktas); bankas turi teisę nurašyti iš kliento sąskaitos sumas, priklausančias bankui už jo suteiktas klientui paslaugas (Sutarties 3.2 punktas); bankas moka klientui banko nustatytas palūkanas už naudojimąsi sąskaitoje esančiomis lėšomis, jeigu banko ir kliento kitos sutartys nenustato ko kito (Sutarties 3.3 punktas). Sutarties 8.3 punkte sutarties šalys įtvirtino, kad Bendroji sutartis ir kainynas yra neatskiriamos Sutarties dalys, klientas pasirašydamas sutartį patvirtina, jog visos sutarties, kainyno ir Bendrosios sutarties sąlygos su juo yra aptartos, klientas jas suprato ir su jomis sutinka (Sutarties 8.3.1 punktas).

30Taigi aptartoje Sutartyje nėra nurodyta, jog šia sutartimi LUAB „VGC“ vardu atidaryta banko sąskaita yra depozitinė, bei byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp LUAB „VGC“ ir atsakovo BAB Ūkio banko būtų / buvo sudaryta kita banko sąskaitos sutartis, kurioje būtų nustatytas kitoks atidarytos banko sąskaitos statusas (režimas), įtvirtintos kitokios, nei nustatytos Sutartyje, sutarties šalių teisės ir / ar pareigos ir / ar pakeista Sutartis. Be to, byloje esančių įrodymų visuma rodo, kad visos mokėjimo operacijos, susijusios su ieškovo LUAB „VGC“ bankroto procedūromis, iki 2013 m. vasario 12 d. buvo vykdomos ginčo sąskaitoje, t. y. į atidarytą banko sąskaitą buvo pervedamos lėšos iš Garantinio fondo, už varžytynėse parduotą bankrutuojančios įmonės turtą, iš šios sąskaitos buvo išmokamos lėšos įmonės kreditoriams, darbuotojams, taip pat kitiems subjektams (I t., b. l. 17-18, 19, 20, 21-22, 23, 24-35).

31Kaip žinoma, 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo paskelbtas Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija; 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį dėl bankrutuojančio AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui, kuria remiantis AB Šiaulių bankui buvo perduoti draudėjo (AB Ūkio banko) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams tokios apimties, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (BĮ 761 straipsnis) (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Be to, kaip akcentuojama oficialiame Lietuvos banko interneto tinklalapyje, būtent tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Ūkio banko ir AB Šiaulių banko sudarius 2013 m. vasario 23 d. sutartį, pirmą kartą tokiu būdu, t. y. nemokaus AB Ūkio banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perduodant AB Šiaulių bankui, buvo išspręsta banko, susidūrusio su finansiniais sunkumais, problema, ir sudarytos sąlygos atkurti bankinių paslaugų teikimą, taip užtikrinant indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu, patikimumu ir apsaugant viešuosius interesus nei, pavyzdžiui, likvidavus AB Ūkio banką dėl bankroto (www. lb.lt). Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2013 m. vasario 25 d. buvo atlikta operacija „Lėšų perkėlimas“, kurios metu iš ginčo sąskaitos į sąskaitą Nr. ( - ) buvo perkeltos banko sąskaitoje buvusios ieškovo lėšos (532 953,04 Lt) (I t., b. l. 35). Vykdant anksčiau nurodytą 2013 m. vasario 23 d. trišalę sutartį, sudarytą tarp AB Ūkio banko, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ į ieškovo banko sąskaitą Nr. ( - ), atidarytą AB Šiaulių banke, buvo įskaityta 345 280 Lt (100 000 eurų draudimo išmoka), t. y. ši suma pagal Sutartį buvo perduota iš AB Ūkio banko AB Šiaulių bankui (I t., b. l. 36, 96, 117, 125). Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla (bankroto bylos Nr. B2-745-254/2014), ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., o Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, iš jų ir ieškovo 187 673,04 Lt dydžio finansinis reikalavimas (I t., b. l. 95, 130-131; Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis).

32Kaip teisingai bylos šalys teigia, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas nustatė, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra apibrėžęs depozitinės sąskaitos sąvokos, atskleidęs jos esmės, paskirties, pateikęs depozitinės banko sutarties sampratos. Remiantis Tarptautinių žodžių žodynu depozitas (lot. depositum – kas atiduota saugoti; angl. deposit) yra materialinė vertybė, atiduota valstybės įstaigai saugoti, kuri susidarius nustatytoms sąlygoms, grąžinama davusiam ją asmeniui arba jo nurodymu perduodama kitam asmeniui (http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Depozitas&wid=3948). Pavyzdžiui, bankai nurodo, kad depozitinė sąskaita yra banko sąskaita, skirta laikyti trečiųjų šalių lėšoms (ne sąskaitos savininko lėšoms) ir jomis disponuoti pagal sąskaitos savininkui trečiųjų šalių suteiktą patikėjimo teisę. Klientas turi teisę naudoti sąskaitą tik depozitinės sąskaitos sutartyje nurodytu tikslu (http://www.nordea.lt).

33Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56, 6.892, 6.894, 6.913 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9271 ir 6.9272 straipsniais 2013 m. rugpjūčio 27 d. įstatymo projekte Nr. XIIP-915 siūloma nustatyti, kad depozitinės sąskaitos sutartis – tai banko sąskaitos ar bendroji mokėjimo paslaugų sutartis, pagal kurią bankas ar teisę teikti mokėjimo paslaugą turintis paslaugų teikėjas įsipareigoja priimti ir laikyti klientui nuosavybės teise priklausančias lėšas arba kliento patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomas kitiems asmenims priklausančias lėšas. Bankas ar mokėjimo paslaugų teikėjas kliento priimtų ir laikomų lėšų negali valdyti, naudoti ir (arba) jomis disponuoti. Į šias lėšas negali būti nukreiptas išieškojimas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad depozitinėje banko sąskaitoje iš esmės yra / gali būti laikomos lėšos, priklausančios kitiems (tretiesiems) asmenims, kurias patikėjimo teise ir / ar kitais teisėtais valdymo pagrindais valdo bei disponuoja banko sąskaitos savininkas. Teisėjų kolegija pastebi, kad įstatymų leidėjas inter alia nėra nustatęs ir konkrečių subjektų, kuriems privaloma pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į tam tikro subjekto vykdomos profesinės veiklos pobūdį, atsidaryti (turėti) depozitinę sąskaitą, baigtinio sąrašo. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą teisė ir pareiga turėti depozitines sąskaitas yra nustatyta notarams, antstoliams, advokatams (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 11 punktas, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 ir 3 dalys), tačiau juridiniai asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali laikyti trečiųjų asmenų lėšas kaip depozitus ar patikėjimo pagrindais (advokatai, notarai, antstoliai, valstybinės įstaigos, finansų maklerio įmonės, bankai ir kitos kredito įstaigos), norėdami atidaryti depozitinę (patikėjimo) sąskaitą, visų pirma, privalo turėti savo vardu atidarytą banko sąskaitą, o jei neturi – iš pradžių atidaryti atsiskaitomąją (einamąją) banko sąskaitą ir tik po to jau depozitinę.

34Apibendrinant pirmiau nurodytus duomenis, pripažintina, kad apeliantas yra teisus tvirtindamas, jog ginčo sąskaita buvo atidaryta kaip paprasta banko sąskaita, Sutartimi Bankui suteikus teisę naudotis ginčo sąskaitoje esančiomis lėšomis, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, todėl į jas ieškovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.913 straipsnio 2 dalis, 6.928 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013). Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad atsiskaitomosioms bankinėms operacijoms vykdyti klientas ir bankas sudaro banko sąskaitos sutartį (CK 6.913–6.928 straipsniai). Šia banko sutartimi bankas įsipareigoja atidaryti banko sutartį, įskaityti į ją kliento gaunamas sumas, pagal kliento pavedimus nurašyti iš sąskaitos sumas nurodytu adresu, priimti iš kliento ir išduoti jam grynuosius pinigus, mokėti sutartyje nustatytas palūkanas už naudojimąsi kliento sąskaitoje esamais pinigais banko interesams. Kiekvienas klientas turi teisę atidaryti jo interesus atitinkančias sąskaitas. Bankinė sąskaita gali būti depozitinė, atsiskaitomoji, kreditinė, valiutinė ir pan. Tik į atsiskaitomąją sąskaitą pinigai iš kontrahentų patenka tiesiogiai (Stanislovaitis R. Komercinė teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2005. P. 228-231.). Pagal CK 6.913 straipsnio 1 dalį, banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis). Teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, kad „perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį.“ (Baranauskas E. ir kt. Daiktinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. P. 87.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014).

35Be to, nagrinėjamu atveju analizuojant ieškovo atidarytos sąskaitos ir antstolio, notaro ar kitų asmenų atidarytų depozitinių sąskaitų skirtumus, pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų nuosavybės teisių, yra išaiškinęs, jog kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui, antstolis netampa iš skolininko išieškotų lėšų savininku, šioms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą; iš skolininko išieškotos lėšos išieškotojo nuosavybe tampa nuo jų perdavimo išieškotojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 6.56 straipsnio 7 dalį į depozitinę sąskaitą sumokėtas sumas skolininkas gali atsiimti tik iki tol, kol kreditorius nepriėmė įvykdymo.

36Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad paprastai už indėlius arba bankui skolinamas lėšas bankas moka palūkanas, o depozitinių sąskaitų valdytojai moka už papildomą apsaugą, todėl jų depozitinėse sąskaitose laikomas turtas yra atskiriamas nuo kredito įstaigų turto ir bankroto atveju nedalyvauja bendrojoje kreditorių reikalavimų eilėje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1962/2013). Kaip nurodyta anksčiau, Sutarties 3.3 punkte šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo už Bankui suteiktą galimybę naudotis atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, kurios iš tiesų buvo mokamos (I t., b. l. 24-35). Ši aplinkybė tik sustiprina teisėjų kolegijos išvadą, kad ginčo sąskaita ne depozitinė. Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto administratoriui, kaip verslininkui, teikiančiam bankroto administravimo paslaugas, buvo žinoma ir / ar turėjo būti žinoma, koks yra statutas ginčo sąskaitos, kuri šiuo atveju buvo atidaryta Banke, ir kokia galima rizika banko ar kredito įstaigos bankroto atveju. Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorius mokėjo tam tikrus mokesčius Bankui už bankrutuojančios įmonės vardu atidarytoje sąskaitoje esančių lėšų saugumą, kurie suteiktų pagrindą teisėjų kolegija teigti, jog ginčo sąskaita pagal savo esmę ir paskirtį šioje byloje turėtų būti pripažinta depozitine. Be to, pagal ginčo sutartį už padėtą indėlį buvo mokamos ir draudimo įmokos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovui buvo išmokėta draudimo išmoka, nurodyta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Taigi ir ši aplinkybė rodo, kad ginčo sąskaita de facto nebuvo depozitinė ir joje esančios lėšos nebuvo atskirtos nuo Banko turto.

37Tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas išvadą, kad remiantis minėta Sutartimi, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, buvo atidaryta depozitinė sąskaita, grindė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, o tai, kad šioje normoje nėra nurodyta, jog atidaroma depozitinė sąskaita, vertino kaip įstatymo spragą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo sąskaitos atidarymu, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, galiojusias ginčo sąskaitos atidarymo metu, bei šiuo metu galiojančias, nesutinka su minėta pozicija.

38Galiojančios (aktualios) redakcijos ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad administratorius atidaro atskirą sąskaitą banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (toliau – kreditorių sąskaita). Pagrindas kreditorių sąskaitai atidaryti yra teismo nutartis iškelti bankroto bylą arba kreditorių susirinkimo nutarimas pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka. Kreditorių sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams šio įstatymo nustatyta tvarka tenkinti. Visos bankroto proceso metu grynaisiais pinigais gautos įmonės lėšos į kreditorių sąskaitą turi būti įneštos ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jų gavimo. Kreditorių reikalavimai šio įstatymo nustatyta tvarka tenkinami tik iš kreditorių sąskaitoje esančių lėšų ir negali būti tenkinami grynaisiais pinigais. Ieškovo banko sąskaitos atidarymo metu (2012 m. balandžio 3 d.) galiojusi ĮBĮ 3 dalies 5 punkto redakcija nustatė, kad įmonės bankroto proceso metu yra atidaroma atskira sąskaita banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais šio įstatymo nustatyta tvarka. Įvertinusi aptarto teisinio reguliavimo turinį, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tiek pagal galiojantį, tiek galiojusį teisinį reguliavimą, bankroto administratorius turi pareigą bankrutuojančios įmonės, bet ne savo, vardu atidaryti atskirą sąskaitą banke, o tokios banko sąskaitos atidarymo tikslas ir paskirtis išimtinai yra susiję tik su bankroto procese sukauptomis lėšomis, skirtomis įstatymo nustatyta tvarka atsiskaityti su kreditoriais, administravimo išlaidoms apmokėti.

39Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisinės valstybės santvarka grindžiama teisinio apibrėžtumo ir teisėtumo principais. Įstatymų nustatyta tvarka priimti ir paskelbti įstatymai yra privalomi visiems teisinių santykių subjektams. Įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, nustato privalomas elgesio taisykles visiems teisinių santykių dalyviams, todėl galiojančių teisės aktų laikymasis užtikrina teisinių santykių stabilumą, garantuoja, kad teisinių santykių subjektai žinodami savo teises ir pareigas galės pasirinkti tokį elgesio modelį, kuris labiausiai atitiks jų interesus. Tai, kad galiojantys teisės aktai yra nepalankūs teisinių santykių dalyviams nesuteikia teisės praplėsti arba susiaurinti teisės aktų galiojimo ribas iki naudingos teisinių santykių dalyviui, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas.

40Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje nurodoma, kad tuo atveju, jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas); užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami jie privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų.

41CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureguliuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). Įstatymo analogija galima esant šioms sąlygoms: 1) nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, t. y. konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), t. y. teisės norma, kuri reglamentuoja panašų santykį; 3) yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų. Sąvoka „speciali teisės norma“ šiuo atveju reikia suprasti kaip individualią gyvenimo situaciją reglamentuojančią taisyklę (lex specialis) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. – Vilnius: Justitia, 2001. P. 81-84).

42Pirmosios instancijos teismas šioje byloje būtent ir nustatė, kad yra teisės spraga, ĮBĮ normose nenurodant, jog atidaroma depozitinė sąskaita, ir ši spraga turi būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad bankroto procese administratoriaus atidaroma sąskaita savo esme ir paskirtimi laikytina depozitine sąskaita ir yra skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors ĮBĮ jos ir neapibrėžia kaip depozitinės, tačiau į CK 6.56 straipsnio 8 dalies teisinį reguliavimą administratoriaus depozitinė sąskaita neįtraukta ne sąmoningai įstatymo leidėjo valia, ir tai yra įstatymo spraga, kuri turi būti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatytą įstatymo analogiją. Pirmosios instancijos teismo išvada leidžia teigti, kad de jure buvo pripažinta, jog bankrutuojančios įmonės sąskaita, kurią atidaro bankroto administratorius, yra depozitinė sąskaita, t. y. pati bankrutuojanti įmonė atidaro depozitinę sąskaitą, kurioje yra saugomos trečiųjų asmenų lėšos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje vertinamą ginčo sąskaitą įvardijo kaip administratoriaus depozitinę sąskaitą, tačiau, kaip jau buvo minėta, ginčo sąskaita atidaryta ne administratoriaus vardu ir ji, deja, nėra administratoriaus sąskaita.

43Teisėjų kolegija, įvertinusi ĮBĮ nuostatas, CK 6.56 straipsnio nuostatas, kitų įstatymų nuostatas, kurios nustato depozitinių sąskaitų atidarymą, o ypač Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad ĮBĮ įstatyme yra spraga dėl depozitinės sąskaitos nenurodymo.

44Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors teisės aktuose ir nėra aiškiai įtvirtintos depozitinės sąskaitos paskirties nulemtos teisinio reguliavimo taisyklės, susijusios su depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsauga tiek nuo kliento kreditorių reikalavimų, tiek nuo banko ar kitos kredito įstaigos ar mokėjimo paslaugų teikėjo bankroto, ĮBĮ įstatyme apibrėžta „kreditorių sąskaita“ nesuteikia pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus įmonės vardu atidaryta banko sąskaita turi būti pripažinta depozitine. Nagrinėjamu atveju nustatytina, kad ginčo sąskaita buvo atidaryta kaip bankrutuojančios įmonės sąskaita.

45Šiuo aspektu akcentuotina, kad, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime, viena vertus, bankroto, kaip teisinio instituto, paskirtis yra apginti asmenų nuosavybės teises, kiek tai įmanoma bankroto procese. Bankrotas keliamas tik nemokiam subjektui, t. y. asmeniui, kuris negali ir artimiausiu metu negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, o jo įsipareigojimai gali viršyti turimą turtą (pusė balansinės vertės). Bankroto bylos iškėlimas reiškia, kad bus ribojamos tiek asmens, kuriam iškelta bankroto bylą, tiek jo kreditorių nuosavybės teisės. Kita vertus, bankroto institutas yra viena iš priemonių nuosavybės teisėms apsaugoti, jo nesant, bankrutuojančio asmens kreditoriai galėtų patirti dar didesnius nuostolius. Pardavus bankrutuojančios įmonės turtą gautos lėšų sumos paprastai nepakanka kreditorių reikalavimas patenkinti, todėl kreditorių reikalavimai tenkinami įstatyme nustatyta jų eilės tvarka. Bankroto procese svarbiausia yra užtikrinti kuo teisingesnį bankrutuojančio asmens turto paskirstymą. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankrotas yra teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios įmonės pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Tai, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, ne kartą nurodyta ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2013 m. birželio 19 d. nutartį Nr. 3K-3-308/2013; kt.).

46ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo paskirti įmonės administratorių. Tai, kad bankroto administratorius yra itin svarbus subjektas bankroto procese, turi plačius įgaliojimus, nuo jo veiksmų didele dalimi priklauso visų kreditorių ir pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), taip pat ne kartą nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, jis nėra ir negali būti pavienių kreditorių atstovas, nes jis yra visos nemokios įmonės atstovas ir privalo veikti visų pirma jos labui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2011). Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

47ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte expressis verbis nustatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad įmonės bankroto administratorius iš esmės veikia kaip bankrutuojančios bendrovės vadovas, vietoje bankrutavusios įmonės vadovo, ir siekia užtikrinti / sudaryti visas sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais iš bankrutuojančios bendrovės turto. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų, negu nustatyta šio įstatymo. Aplinkybė, kad lėšos (įskaitant gautas iš turto pardavimo, grąžintų skolų ir kt.) yra įmonės turtas, tiesiogiai įtvirtinta ir ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, ĮBĮ 33 straipsnio, kuris reglamentuoja turto pardavimo ir perdavimo tvarką, 4 dalyje yra nurodoma apie tai, jog pardavus turtą iš varžytynių gauta pinigų suma pervedama į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, o 6 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo atveju, kai iš bankrutuojančios įmonės turto visiškai patenkinami visų kreditorių reikalavimai, likusį turtą administratorius grąžina savininkui (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

48Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad įstatymų leidėjas ĮBĮ neįtvirtino, jog bankroto administratorius savo vardu atidaro sąskaitą, kaip kad tai įtvirtino Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 4 punkte, kuriame nurodyta, jog bankroto administratorius turi pareigą įsiteisėjus nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą nedelsiant savo vardu atidaryti atskirą depozitinę sąskaitą kredito įstaigoje fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti, o depozitinės sąskaitos lėšomis disponuoja bankroto administratorius. Kaip matyti iš paminėtos teisės normos turinio analizės, įstatymų leidėjas joje imperatyviai yra nustatęs, kad bankrutuojančio fizinio asmens administratorius atidaro sąskaitą banke ne bankrutuojančio fizinio asmens vardu, o savo vardu, ir patikėjimo teise valdo bankrutuojančio fizinio asmens lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingas teisinis reguliavimas įmonių bankroto atveju ir fizinių asmenų bankroto atveju yra nulemtas paties įstatymų leidėjo valios, atsižvelgiant į skirtingą šių teisės subjektų teisinę padėtį.

49Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems subjektams, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių subjektų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas taikomos tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms subjektų grupėms, jeigu juo siekiam pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas).

50Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma įstatymo analogija, nes specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys; CPK 1 straipsnio 1 dalis).

51Ieškovo procesiniuose dokumentuose akcentuojama aplinkybė, kad atsižvelgus į bankroto procese vyraujantį viešąjį interesą, Sąskaitoje esančios lėšos turėtų būti grąžintos įmonės administratoriui tolimesnėms bankroto procedūroms vykdyti, teisėjų kolegijai taip pat nesuteikia pagrindo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kitaip, nei ji juos kvalifikavo pirmiau šioje nutartyje. Įmonės teisinis statusas „bankrutuojantis ir / ar bankrutavusi“ bei įmonių bankroto procese vyraujantis viešasis interesas šioje konkrečioje byloje a priori nesuteikia pirmenybės prieš visus Banko kreditorius, kurių reikalavimai tenkinami BĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka.

52Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad sprendimas dėl įmonės pabaigos gali būti priimtas ir tuo atveju, jeigu ir nebuvo patenkinti visų kreditorių reikalavimai, o jiems patenkinti nebeliko įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Ieškovui buvo išmokėta 345 280 Lt draudimo išmoka (iš kurios gali būti tenkinami bendrovės kreditorių reikalavimai), o Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, įskaitant, bet neapsiribojant, ir ieškovo 187 673,04 Lt dydžio finansinį reikalavimą BAB Ūkio banko bankroto byloje, tenkinamą ketvirta kreditorių tenkinimo eile. Be to, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą įvertino ir aplinkybes, susijusias su Garantinio fondo pervestomis lėšomis, kurios buvo skirtos darbuotojams išmokėti, į ginčo sąskaitą, ir nustatė, kad į ginčo sąskaitą pervestos lėšos iš Garantinio fondo bendrovės darbuotojams – pirmos eilės kreditoriams buvo išmokėtos iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., t. y. dar iki atsakovo Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo 2013 m. vasario 12 d.

53Šioje nutartyje konstatavus, kad ginčo sąskaita yra atsikaitomoji (paprasta) banko sąskaita, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.56 straipsnio 8 dalį, pagal kurią bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

54Apibendrindama pirmiau nustatytas bylos faktines ir teisinėms aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimas galiojančios teisės aspektu pripažintinas nepagrįstu bei neteisėtu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, o ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai nepripažintini pagrįstais.

55Dėl civilinės bylos nutraukimo

56Atsakovas BAB Ūkio bankas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas jau yra išsprendęs ginčą tarp šalių patvirtindamas ieškovo pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstą dalį atsakovo bankroto byloje, o nepagrįstą dalį, atmesdamas, mano, jog nagrinėjama byla vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu turi būti nutraukta.

57Teisėjų kolegija nurodytus apelianto argumentus atmeta, nes šioje byloje ieškovas iš esmės siekė, kad jam būtų sugrąžintos visos lėšos, buvusios ginčo sąskaitoje, t. y. 532 953,04 Lt, ir kartu pažymi, jog teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; kt.). Pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną arba kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 straipsniai), o tuo atveju, jeigu ieškovas neįrodo savo reikalavimo arba pasirenka netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą, teismas ieškinį atmeta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2008).

58Įvertinus šioje byloje ieškovo pareikštus reikalavimus ir nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, šioje nutartyje nurodytais motyvais atmetus ieškinį, formuoti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nenutraukdamas bylos apelianto nurodytu pagrindu, nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų.

59Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

60Ieškovas LUAB „VGC“ atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad tokiu atveju bus atskleista bylos esmė ir atsakovo skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumas, be to, nagrinėjamoje byloje yra keliami materialiosios ir proceso teisės taikymo sudėtingumo ir realaus šalių teisės būti išklausytoms įgyvendinimo užtikrinimo klausimai. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo pozicija nėra išplėtota teismų praktikoje.

61CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; kt.). Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.).

62Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, No. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).

63Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad ad hoc nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Ieškovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o aplinkybė, kad byloje nagrinėjami nauji teisės taikymo klausimai per se nesudaro pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, ypatingai atsižvelgus į tai, jog tik teismui, nagrinėjančiam bylą, priklauso išimtinė teisė taikyti bei aiškinti teisę, kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. ieškovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl taikytinos teisės. Vertinant ieškovo prašymo pagrįstumą, akcentuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo nurodytos jokios naujos faktinės bei teisinės bylos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nebuvo pateikti jokie nauji įrodymai. Taigi dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino ieškovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

64Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

65Atsakovas (apeliantas) BAB Ūkio bankas, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu, prašo priteisti 6 776 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti (už apeliacinio skundo parengimą) patirtas išlaidas (II t., b. l. 34-35, 36, 37, 38).

66Nagrinėdama ir vertindama atsakovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, realumą, būtinumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – ir Rekomendacijos) 8.9 punktą, kuris nustato, kad už apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 3 MMA, o tai reiškia, kad maksimali suma už apeliacinio skundo parengimą būtų 3 000 Lt (1,5x1 000). Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme maksimalus priteistinas dydis sudaro 2 MMA, t. y. 2 000 Lt (2x1 000). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašoma priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme suma, nepaisant to, jog ji yra reali ir pagrįsta, viršija rekomenduotinus maksimalius dydžius, todėl įvertinusi atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, tai, kad atsakovo interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo ta pati advokatų kontora, bylos sudėtingumą ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikti nauji įrodymai ir nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, ginčo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo BAB Ūkio bankui priteisti didesnes advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidas, nei nurodyta Rekomendacijose maksimali jų suma – 2 000 Lt. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš ieškovo Bankui priteistina 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų), įskaitant visus privalomuosius mokėjimus (CPK 98 straipsnio 1 dalis), bei nurodant, kad ši suma apmokėtina iš LUAB „VGC“ bankroto administravimo išlaidų ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014; kt.).

67Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

68Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

69Likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ ieškinį atmesti.

70Priteisti iš ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ (juridinio asmens kodas 247972050) atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (juridinio asmens kodas 112020136) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (priteista suma mokėtina iš likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ (juridinio asmens kodas 247972050) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės vardu atidarytos atskiros... 5. Ieškovas likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB)... 6. Ieškovas paaiškino, kad bendrovei iškėlus bankroto bylą, bankroto... 7. Ieškovas pažymėjo, kad administratoriui nespėjus šių lėšų išmokėti... 8. Ieškovas, įvertinęs tai, kad Banke atidaryta Sąskaita buvo naudojama... 9. Ieškovas, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio... 10. Ieškovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto... 11. Ieškovo vertinimu, kitoks sąskaitos teisinis režimas prieštarautų CK 1.5... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieškovo LUAB „VGC“... 14. Teismas, remdamasis sistemine CK 6.58 straipsnio 8 dalies ir ĮBĮ 11... 15. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Atsakovas BAB Ūkio bankas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo... 18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 19. Ieškovas LUAB „VGC“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti,... 20. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartoja pagrindinius... 21. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 25. Ieškovo LUAB „VGC“ ieškinio reikalavimai pripažinti ieškovo banko... 26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas... 27. Atsakovas BAB Ūkio bankas ginčija minėtą pirmosios instancijos teismo... 28. Teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus,... 29. Bylos duomenimis Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartimi UAB... 30. Taigi aptartoje Sutartyje nėra nurodyta, jog šia sutartimi LUAB „VGC“... 31. Kaip žinoma, 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29... 32. Kaip teisingai bylos šalys teigia, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas... 33. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso... 34. Apibendrinant pirmiau nurodytus duomenis, pripažintina, kad apeliantas yra... 35. Be to, nagrinėjamu atveju analizuojant ieškovo atidarytos sąskaitos ir... 36. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad paprastai už indėlius arba... 37. Tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas išvadą, kad remiantis... 38. Galiojančios (aktualios) redakcijos ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte... 39. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisinės valstybės santvarka... 40. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas)... 41. CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų... 42. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje būtent ir nustatė, kad yra... 43. Teisėjų kolegija, įvertinusi ĮBĮ nuostatas, CK 6.56 straipsnio nuostatas,... 44. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos... 45. Šiuo aspektu akcentuotina, kad, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2013... 46. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį... 47. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte expressis verbis nustatyta, kad nuo... 48. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad įstatymų... 49. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad... 50. Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų... 51. Ieškovo procesiniuose dokumentuose akcentuojama aplinkybė, kad atsižvelgus... 52. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad sprendimas dėl įmonės... 53. Šioje nutartyje konstatavus, kad ginčo sąskaita yra atsikaitomoji (paprasta)... 54. Apibendrindama pirmiau nustatytas bylos faktines ir teisinėms aplinkybes,... 55. Dėl civilinės bylos nutraukimo... 56. Atsakovas BAB Ūkio bankas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas... 57. Teisėjų kolegija nurodytus apelianto argumentus atmeta, nes šioje byloje... 58. Įvertinus šioje byloje ieškovo pareikštus reikalavimus ir nurodytas... 59. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 60. Ieškovas LUAB „VGC“ atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo... 61. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine... 62. Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos... 63. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio... 64. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme,... 65. Atsakovas (apeliantas) BAB Ūkio bankas, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu,... 66. Nagrinėdama ir vertindama atsakovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių... 67. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 68. Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti... 69. Likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ ieškinį atmesti.... 70. Priteisti iš ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“...