Byla 1-28-606/2018
Dėl ko nukentėjusysis V. P. vietoje mirė

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Editos Lapinskienės, teisėjų Reginos Bertašienės, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, dalyvaujant prokurorei Dianai Baltrūnaitei - Petkevičienei, kaltinamojo gynėjui advokatui Gintarui Petukauskui,

2viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

3M. G., asmens kodas ( - ) gimęs ( - ), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nusikalstamos veikos padarymo metu - gyvenantis adresu - ( - ), nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, nusikalstamos veikos padarymo metu - nedirbantis, neteistas,

4kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 5 punkte (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija) ir

Nustatė

5Kaltinamasis M. G. itin žiauriai nužudė žmogų (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas (2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio, įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

62000 m. rugpjūčio 20 d., apie 18.00 -19.00 val., Plungės m., ( - ), J. P. priklausančiame bute, kaltinamasis M. G., būdamas neblaivus, įvykus tarpusavio konfliktui su nukentėjusiuoju V. P., tai yra kaltinamajam supykus ant nukentėjusiojo V. P. už tai, kad nukentėjusysis V. P. varo jį lauk iš buto, tyčia smogė kumščiu nukentėjusiajam V. P. į galvą, sukdamas dešinę ranką pargriovė nukentėjusįjį ant grindų ir tyčia spyrė nukentėjusiajam V. P. nemažiau kaip 10 kartų į galvą bei kitas kūno vietas, ne mažiau kaip 3 kartus tyčia trenkė koja iš viršaus nukentėjusiajam į veidą, laužė dešinę koją, mušė kumščiais. Tokiu būdu, kaltinamasis M. G. tyčia rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam V. P. ne mažiau kaip 44 smūgius, sukeldamas nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias. Mušimo pasėkoje nukentėjusiajam V. P. padarė odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas galvoje bei dešinės ausies kaušelyje, krūtinės ląstoje, klubų srityse, didžiojoje taukinėje ir plonžarnių pasaite, rankose, kojose ir kitose kūno vietose, muštines žaizdas pakaušyje, lūpų srityse, dešinio žastikaulio galinį sąnarinės galvutės pilną išnirimą su alkūnės sąnario kapsulės plyšimu ir raiščių nutraukimu, dešinio blauzdikaulio ir šlaunikaulio galo dalinį išnirimą su raiščių patempimu, galvos sumušimą, lydimą kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju po kietuoju dangalu, kas atitinka sunkų kūno sužalojimą, pavojingą gyvybei, dėl ko nukentėjusysis V. P. vietoje mirė.

7Kaltinamasis M. G. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tai yra nužudžius nukentėjusįjį dėdę V. P., prisipažino visiškai ir, patvirtindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei kaltinamajame akte išdėstytas ir prokuroro teisiamojo posėdžio metu pagarsintas aplinkybes, nurodė, jog 2000 m. rugpjūčio 20 d., vakare, apie 18.00 – 19.00 val., močiutės J. P. namuose, adresu - Plungė, ( - ), kuriuose J. P. leidimu jis tuo metu gyveno, kartu su G. G. ir nukentėjusiuoju V. P. sėdint prie stalo ir vartojant alkoholį, kilus tarpusavio konfliktui su nukentėjusiuoju, jis pastarajam iš tiesų sudavė smūgius rankomis ir kojomis, smūgių nukentėjusiajam sudavė daug ir į įvairias kūno vietas, tačiau nurodė užmušti, nužudyti nukentėjusiojo nenorėjęs. Kaltinamasis paaiškino, jog konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo dėl to, kad nukentėjusysis, vos tik atėjęs į savo motinos, jo (kaltinamojo) močiutės J. P. namus, visą vakarą ir nuolat, pradžioje tik žodžiu priekaištavęs jam dėl gyvenimo močiutės V. P. namuose, liepęs jam susirinkti daiktus ir nešdintis iš močiutės namų, vėliau netikėtai jam sudavė ir smūgį kumščiu į veidą, dėl ko jis nukentėjusįjį ir sumušė. Kaltinamasis nurodė, jog nukentėjusysis V. P. jam nuolat priekaištaudavo dėl to, kad jis gyvena močiutės J. P. namuose, be to nurodė, jog nukentėjusysis V. P., būdamas neblaivus, tapdavo agresyvus, agresyvus ir piktas pastarasis buvo ir įvykio dieną. Kaltinamasis nurodė, jog kitą dieną anksti ryte, apie 5.00 – 6.00 val., jiems su G. G. išėjus iš buto, nukentėjusysis buvo gyvas, tačiau grįžus į butą apie 12.00 val., nukentėjusįjį jis aptiko jau mirusį. Kaltinamasis nurodė, jog greitąją medicinos pagalbą į iškvietė jis (t. 1, b. l. 81-82, 88-91, 93-94, 105-107, 143-150).

8Liudytojas G. G., patvirtindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad 2000 m. rugpjūčio 20 d., būnant M. G. močiutės namuose Plungės m., kuriuose tuo metu M. G. gyveno, jie kartu su M. G. vartojo alkoholį. Po kurio laiko jis nuėjo į miegamąjį miegoti, tačiau netrukus atsibudo nuo to, kad jį užpuolė kaltinamojo M. G. dėdė nukentėjusysis V. P., kurį jis pažinojo iš matymo. Liudytojas paaiškino, jog bemiegant pajuto, kaip vėliau, kaip suprato, į butą atėjęs V. P. sudavė smūgį jam į veidą, suėmęs už marškinių, traukė jį iš lovos, smaugė, dėl ko jie tarpusavyje susistumdė. Po ko V. P. jį paleido, ir jie nuėjo į kitą kambarį, kur toliau visi trys vartojo alkoholį. Liudytojas patvirtino, jog nukentėjusysis buvo piktas, ir visą vakarą priekaištavo M. G., liepė jam susirinkti daiktus ir išeiti iš namų, o po kiek laiko netikėtai sudavė M. G. kumščiu į veidą, po ko, M. G. taip pat smogė nukentėjusiajam, ir jie tarpusavyje susimušė. Nukentėjusysis nuo M. G. smūgio nukrito ant grindų, galva trenkėsi į ant radiatoriaus esantį molinį indą. Liudytojas nurodė, jog M. G. nukentėjusiajam sudavė apie 10 – 15 smūgių į galvą, krūtinę, smūgius sudavė ir rankomis, ir kojomis. Liudytojas patvirtino, jog kaltinamasis, mušdamas nukentėjusįjį, sakė, jog‚ jis nebus jis, jei nepribaigs nukentėjusiojo. G. G. nurodė ir tai, kad apie 4.00 val. ryto, jiems su M. G. išeinant iš buto, nukentėjusysis buvo gyvas (t. 1, b. l. 63-65, 69-70, 76).

9Liudytojas S. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog 2000 m. naktį iš rugpjūčio 20 d. į 21 d., apie 01.30 val., girdėjo iš kaimyno V. P. buto sklindantį gargaliavimą, dūsavimą, panašų į girto žmogaus (t. 1, b. l. 59).

10Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, plano prie įvykio vietos apžiūros protokolo, priedų – fotolentelių Nr. 1-9 matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta – Plungės m., ( - ), esantis butas. Nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu paminėto buto salono kambaryje aptiktas vyriškos lyties lavonas su sumušimų žymėmis, kraujosruvomis ant veido, veidas sutinęs. Nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu bute stebimi į kraują panašūs sutepimai bei rusvos spalvos į kraują panašios dėmės: ant salono kambario dieninės užuolaidos apatinės dalies, ant kambario lubų 0,9 m. atstumu nuo įėjimo į kambarį iš virtuvės durų 1/0,6 m plote, ant šiaurinės tapetais išklijuotos kambario sienos virš sofos – lovos, įvairiose kambario vietose ant grindų, sutepimai ypač intensyvūs kairėje lavono pusėje, prie lavono kojų, kairiojo šono. Nustatyta, kad po apžiūros iš įvykio vietos paimta: dieninės užuolaidos, kurios sudėtos į plastmasinį maišelį, nuoskutos su dėmėmis nuo salono kambario lubų, kurios sudėtos į plastmasinį indelį, tapeto dalys su dėmėmis nuo salono šiaurinės kambario sienos, kurios sudėtos į plastmasinį maišelį. Nustatyta, kad įvykio vietos apžiūra atlikta 2000 m. rugpjūčio 21 d., 13.00 val. – 15.40 val. (t. 1, b. l. 7-19).

11Remiantis Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2000 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu nustatyta, kad V. P., asmens kodas ( - ) lavonas aptiktas - 2000 m. rugpjūčio 21 d., 12.40 val., adresu - Plungės m., ( - ), esančiame bute (t. 1, b. l. 21).

12Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Telšių rajono skyriaus 2000 m. rugpjūčio 22 d. Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 121 nustatyta, kad nukentėjusysis V. P. mirė nuo galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimo su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius. Tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju dangalu (t. 1, b. l. 23-34, išvada Nr. 1).

13Nustatyta, jog mirtis galėjo įvykti 21.5 – 24 val. iki lavono teismo medicinos tyrimo, tai yra 2000 m. rugpjūčio 21 d., 10.05 val. – 12.35 val., į tai nurodo lavoninių reiškinių pobūdis (gerai išreikštas lavoninis raumenų sustingimas, lavondėmės stazės stadijoje, temperatūra lavono tiesiojoje žarnoje) (išvada Nr. 2).

14Nustatyta, kad prieš mirtį V. P. vartojo alkoholinius gėrimus, nes lavono kraujuje rasta 0,77 promilių etilo alkoholio. Tai atitinka lengvą girtumo laipsnį (išvada Nr. 3).

15Nustatyta, kad lavone rasti šie sužalojimai: odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos galvoje bei dešinės ausies kaušelyje, muštinės žaizdos pakaušyje, viršutinėje lūpoje, abiejų lūpų gleivinėse ir smakre, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, smilkininiuose raumenyse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (70 ml), galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, kraujosruva galvos sukamojo raumens dešinėje priekinėje sienoje ir kraujosruvos krūtinės ląstos raumenyse, poodinės kraujosruvos pilve ir kairio klubo srityse, kraujosruvos didžiojoje taukinėje ir plonžarnių pasaite, poodinės kraujosruvos kojose, kraujosruva dešinio inksto vartų srityse – aplinkiniuose audiniuose, dešinio žastikaulio galinės sąnarinės galvutės pilnas išnirimas su alkūnės sąnario kapsulės plyšimu ir raiščių nutraukimu, dešinio blauzdikaulio ir šlaunikaulio galo dalinis išnirimas su raiščių patempimu. Šie sužalojimai yra padaryti kietais bukais daiktais ir yra apie paros senumo (išvada Nr. 5).

16Nustatyta, kad galvoje rasti dvidešimt aštuoni izoliuoti sužalojimai, tame tarpe ir dešinės ausies kaušelyje bei liežuvyje, padaryti dvidešimties – dvidešimt vieno smūgio pasėkoje daiktais, nepalikusiais individualių požymių, galimai suduodant smūgius kumščiais, įspiriant ir pan. Sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvados Nr. 5.3, 5.6).

17Po smūginio kontakto į smakro sritį ar į šonines atsikišusias veido dalis (žandikaulių sritys, skruostai, smilkininės sritys) dėl galvos staigaus atlenkimo atgal ar sukamojo (rotacinio) judesio apie vertikalią ašį, plyšus galvos smegenų venoms, jungiančioms strėlinį antį, išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Tokie sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami sunkiais kūno sužalojimais, nes yra pavojingi gyvybei. Šiuo atveju, nesant kontuzinių židinių galvos smegenyse, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, nukentėjusysis galėjo atlikti valingus veiksmus, t. y. judėti ir pan., kol neatsirado galvos smegenų suspaudimo reiškiniai (išvada Nr. 5.4).

18Po galvos smegenų sužalojimo, tai yra išsiliejus kraujui po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei jam nutekėjus į šoninius galvos smegenų skilvelius, V. P. galėjo kuriam laikui prarasti sąmonę. Sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvados Nr. 5.5, 5.6).

19Kraujosruva galvos sukamojo raumens priekinėje dešinėje kojytėje padaryta smūginio kontakto pasėkoje ar galimai spaudžiant. Sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvada Nr. 5.7).

20Nustatyta, kad poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai rankose, išskyrus kairio žastikaulio išnirimą su sąnarinės kapsulės plyšimu ir raiščių nutraukimu, padaryta devynių traumuojančių faktorių poveikyje. Alkūnių sąnarių užpakaliniuose paviršiuose esantys nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos galėjo gautis tiek tiesioginių smūgių pasėkoje, tiek ir krentant bei atsitrenkiant ir slystant, kiti sužalojimai rankose būdingi grumtynėms, savigynai. Sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvada Nr. 5.8).

21Kairio žastikaulio alkūninio sąnarinio galo pilnas išnirimas su sąnarinės kapsulės plyšimu bei raiščių nutraukimu galimai padarytas laužimo, tempimo, sukimo metu, t. y. poveikio į alkūnės sąnarį metu. Sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami apysunkiu kūno sužalojimu (išvada Nr. 5.9).

22Poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos priekinės sienos projekcijos kairėje, kraujosruva krūtinės ląstos priekinės sienos raumenyse dešinėje padarytos ne mažiau penkių smūginių kontaktų pasėkoje, galimai suduodant smūgius kumščiais ar įspiriant. Sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvada Nr. 5.10).

23Poodinė kraujosruva pilvo dešinėje padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai lazda, ne mažiau vieno smūgio pasėkoje (išvada Nr. 5.11).

24Poodinė kraujosruva kairio klubo srityje padaryta kieto buko daikto, nepalikusio individualių požymių, poveikyje ne mažiau vieno smūgio pasėkoje, galimai įspiriant (išvada Nr. 5.12).

25Kraujosruva didžiojoje taukinėje ir plonžarnių pasaite padaryta kieto buko daikto, nepalikusio individualių požymių, poveikyje, ne mažiau vieno smūgio pasėkoje (išvada Nr. 5.13).

26Kraujosruva dešinio inksto vartų srityje – aplinkiniuose audiniuose padaryta kieto buko daikto, nepalikusio individualių požymių, poveikyje, ir labiau tikėtina, kad galėjo gautis paveikiant tiesiogiai, nei krentant bei atsitrenkiant, į tai nurodo kitų sužalojimų, pvz.: odos nubrozdinimų nebuvimas dešinėje juosmeninėje srityje (išvada Nr. 5.14). Išvadose 5.11-5.14 punktuose nurodyti sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvada Nr. 5.15).

27Poodinės kraujosruvos kojose padarytos kietais bukais daiktais, nepalikusiais individualių požymių, ne mažiau dvylikos – trylikos trauminių faktorių poveikyje, tame tarpe trijų smūginių kontaktų į dešinės šlaunies – pakinklio duobės – blauzdos užpakalinį paviršių galimai lazda ir pan., į tai nurodytų jų stačiakampės formos. Gyviems tokie sužalojimai kvalifikuojami lengvais kūno sužalojimais (išvada Nr. 5.16).

28Dešinio blauzdikaulio šlaunikaulio galo dalinis sąnarinis išnirimas su raiščių patempimu (nesant kaulų lūžių) labiau tikėtina padarytas dešinio kelio sąnario laužimo, tempimo, sukimo metu, tai yra trauminio poveikio į kelio sąnario sritį metu. Tokie sužalojimai gyviems yra kvalifikuojami apysunkiu kūno sužalojimu, nes dėl jų kojos funkcija sutrikdoma ilgalaikiai (išvada Nr. 5.17).

29Nustatyta, kad kartu su kraujosruva galvos sukamojo raumens dešinėje priekinėje kojytėje, kuri galimai padaryta tiesioginio smūgio ar spaudimo metu (išvada Nr. 5.7), be griuvimo, kritimo ir poveikių į kairės alkūnės bei dešinio kelio sąnarių sritis (išvados Nr. 5.9, 5.5.17), nukentėjusiojo lavone rasti sužalojimai padaryti keturiasdešimt trijų – keturių smūgių pasėkoje (išvada Nr. 13).

30Nustatyta, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai dauginiai ir padaryti per trumpą laiko tarpą (t. 1, b. l. 23-34, išvada Nr. 17).

31Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Telšių rajono skyriaus 2000 m. rugpjūčio 23 d. Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 306 nustatyta, kad M. G. nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimai kaktoje. Sužalojimai padaryti kietais bukabriauniais daiktais dviejų traumuojančių faktorių poveikyje. Sužalojimas lengvas, nesukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikdymą (išvada Nr. 1). Sužalojimai padaryti 2-4 d. iki apžiūros, tai yra 2000 m. rugpjūčio 19-21 d., tai nurodo odos nubrozdinimų gijimo požymiai (išvada Nr. 2). (t. 1, b. l. 36).

32Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos DNR laboratorijos Teismo medicinos ekspertizės 2000 m. lapkričio 14 aktu Nr. 469 nustatyta, kad nukentėjusiojo V. P. kraujas yra A-II grupės (išvada Nr. 1), kaltinamojo M. G. kraujo yra O-I grupės (išvada Nr. 2). Nustatyta, kad ant užuolaidos, dviejų tapetų gabalėlių (4 ir 6 objektai) yra žmogaus kraujas A-II grupės, kuris gali priklausyti V. P. (išvada Nr. 3), ant tapeto gabalėlio (objektas 5), dviejų kartono gabalėlių ir nuoskutose yra žmogaus kraujas. Rastas antigenas A, būdingas A-II grupei (t. 1, b. l. 52-53).

33Iš eksperto apklausos protokolo matyti, kad 2000 m. lapkričio 8 d. apklausos metu ekspertas R. R. nurodė, kad V. P. lavono teismo ekspertizės metu nustatė, kad V. P. buvo suduoti keturiasdešimt trys smūgiai, be to, rasti kairės alkūnės sąnario ir dešinės kojos kelio sužalojimai (sąnarinės kapsulės plyšimas, raiščių sužalojimai, kaulų išnirimai ir panirimai). Atsižvelgiant į suduotų smūgių skaičių bei minėtų sąnarių sužalojimus, kurie padaryti laužimo, tempimo, sukimo metu, bei nedidelį alkoholio kiekį V. P. kraujuje, galima teigti, kad V. P. jautė gan didelį fizinį skausmą (t. 1, b. l. 77).

34Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelių Nr. 1-6 matyti, kad 2000 m. rugpjūčio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis M. G. kaip nusikalstamos veikos padarymo vietą nurodė jo močiutei nukentėjusiajai J. P. priklausantį butą, esantį adresu – Plungės m., ( - ). Nustatyta, kad parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis M. G. nurodė, kad 2000 m. rugpjūčio 20 d., ryte, kai minėtame bute jie buvo kartu su G. G., su kuriuo kartu taip pat vartojo ir alkoholinius gėrimus, į butą atėjo jo dėdė V. P., kuris pastebėjęs, kad bute, miegamajame miega G. G., sudavęs pastarajam smūgį į veidą, griebė jį už marškinėlių, kuriuos tempdamas G. G. iš lovos suplėšė, po ko pradėjo G. G. ir smaugti, tačiau jis V. P. nuo G. G. atitraukė. Nukentėjusiajam nurimus, buto salono kambaryje jie jau visi trys toliau vartojo alkoholinius gėrimus. M. G. nurodė, jog jiems visiems trims vartojant alkoholį, dėl nuolatinio V. P. priekaištavimo jam dėl buvimo J. P. priklausančiame bute ir dėl to kilusios, tvyrojusios įtampos, jis ant sofos sėdėjo nuleidęs galvą, kai V. P. netikėtai sudavė kumščiu jam į veidą. M. G. nurodė, jog po šio V. P. suduoto smūgio jam, jis atsistojo ir dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajam V. P. į kairio skruosto sritį, po ko, nukentėjusiajam atsitraukus, suėmė nukentėjusiajam už kairės rankos ir ją keldamas iš už nugaros aplink, ko pasėkoje V. P. susilenkė, stūmė nukentėjusįjį į lango pusę, galvą suduodant į ant radiatoriaus pakabintą molinį indą, dėl ko nukentėjusysis nuo smūgio nukrito aukštielninkas ant žemės. Nustatyta, kad parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis parodė kaip po to ant grindų gulinčiam V. P. sudavė dauginius (kaip nurodė kaltinamasis - seriją) smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į veido sritį. Nustatyta, jog kaltinamasis parodė, kaip vieną, du kartus sudavė koja trypdamas nukentėjusiajam ant galvos, tai yra sudavė smūgius koja spirdamas nukentėjusiajam iš viršaus į veidą. Po ko parodė, kaip ant grindų gulinčiam V. P. eilę smūgių į veidą sudavė rankos kumščiu ir delnu. M. G. nurodė, jog atsimena nukentėjusiajam dar kažką padaręs, tačiau ką konkrečiai neatsimena, be to, nurodė, jog paminėtus smūgius nukentėjusiajam jis sudavė apie 19-20 val. Po suduotų smūgių paliko nukentėjusįjį gulėti ant grindų.

35M. G. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė ir tai, jog naktį iš 2000 m. rugpjūčio 20 d. į 2000 m. rugpjūčio 21 d., jis V. P. prašant padavė jam atsigerti bei nuvedė į tualetą, iš kurio išėjęs V. P. nuėjo į virtuvę, kur atsigulė ant grindų. M. G. parodė, jog iš J. P. priklausančio buto su G. G. jie išėjo 2000 m. rugpjūčio 21 d., ryte, auštant ir tuomet nukentėjusysis buvo gyvas, jis gulėjo, ar pusiau sėdėjo ant grindų virtuvėje (t. 1, b. l. 94-101).

362000 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos kariuomenės ( - ) vado charakteristika remiantis nustatyta, kad M. G. ( - ) m. pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą ir paskirtas į ( - ). Grįžęs iš PKT toliau tęsė tarnybą ( - ) kuopoje. ( - ) vado įsakymu priimtas į savanorius. ( - ) m. G. suteiktas grandinio laipsnis. Nustatytas, kad M. G. charakterizuojamas kaip gabiausias kuopos savanoris, aktyviai dalyvauja sportinėje veikloje, savanorių ir vadų tarpe turi autoritetą, sugeba bendrauti, ramus ir pavyzdingas karys (t. 1, b. l. 125-136).

37Įrodymų vertinimas. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas

38Teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių - mirties yra priežastinis ryšys, kai nukentėjusiojo mirtis yra dėsningas, o ne atsitiktinis kaltininko veiklos rezultatas, ir kai priežastinis ryšys yra objektyvus, kai būtent kaltinamojo padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių – mirties kilimą.

39Minėto teisinio nužudymo kaip nusikalstamos veikos reglamentavimo kontekste vertinant išdėstytų faktinių nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų visetą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai konstatuotina, jog pagrindinis veiksnys ir, atkreiptina, dėsningai, o ne atsitiktinai nulėmęs nukentėjusiojo V. P. mirtį yra būtent kaltinamojo M. G. smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį. Priežastinis ryšys tarp kaltinamojo M. G. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį V. P. 2000 m. rugpjūčio 20 d. suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo V. P. mirties, nagrinėjamu atveju yra objektyvus ir neginčytinas. Būtent kaltinamojo M. G. smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį tiesiogiai sąlygojo padarinių – nukentėjusiojo V. P. mirties kilimą. Jokių kitų veiksnių, turėjusių reikšmės nukentėjusiojo mirčiai, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Tokiu būdu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje konstatuotina, jog kaltinamojo M. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką – 2000 m. rugpjūčio 20 d. nužudžius nukentėjusįjį V. P., laikytina įrodyta.

40Dėl nusikalstamos veikos – nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis - kvalifikavimo pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą

41Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje objektyviai nustatyta, jog nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamasis M. G. yra kaltinamas – tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, padaryta 2000 m. rugpjūčio 20 d. Taigi, nusikalstama veika padaryta esant galiojančiai 1961 m. Baudžiamojo kodekso redakcijai (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija). Logiška, jog, vadovaujantis baudžiamojoje teisėje įtvirtintais bendraisiais baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laike principais, kaltinimas M. G. pareikštas pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, tai yra pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnį, įtvirtinantį tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis dispoziciją, inkriminuojant M. G. tyčia itin žiauriai nužudžius žmogų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog baudžiamoji byla pagal minėtą M. G. pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnį pareikštą kaltinimą išnagrinėta ir nuosprendis kaltinamajam M. G. byloje priimamas ir skelbiamas 2018 m. kovo 8 d. Taigi, baudžiamoji byla išnagrinėta ir nuosprendis byloje skelbiamas esant galiojančiai 2007 m. Baudžiamojo kodekso redakcijai. Baudžiamoji atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką - nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojantį baudžiamąjį įstatymą - 2007 m. Baudžiamąjį kodeksą yra įtvirtinta 129 straipsnio 2 dalies dispozicijoje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija). Išdėstytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisingo ir tesėto, įstatymo normas atitinkančio sprendimo priėmimui aktualus ir reikšmingas yra baudžiamojo įstatymo galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu klausimas, tai yra aktualus ir reikšmingas padarytos nusikalstamos veikos – nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis, teisinis vertinimas baudžiamojo įstatymo galiojimo laike atžvilgiu, pagal atitinkamo Baudžiamojo kodekso normas įvertinant kaip baudžiamajame įstatyme kito padarytos veikos nusikalstamumas, jos baudžiamumas ir teisinė veiką padariusio asmens padėtis.

42Bendrieji baudžiamojo įstatymo galiojimo ir taikymo laike principai yra įtvirtinti Baudžiamojo kodekso 3 straipsnyje. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Kasacinės instancijos formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėta, jog kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143/2008, 2K-331/2010, 2K-206/2012, 2K-86/2013).

43Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip minėta, kaltinimas M. G. pareikštas pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija) 105 straipsnio 5 dalį, inkriminavus M. G. tyčia sunkinančiomis aplinkybėmis nužudžius žmogų. Nusikalstamos veikos padarymo metu – 2000 m. rugpjūčio 20 d., esant galiojančiai 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio redakcijai, baudžiamoji atsakomybė už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis buvo numatyta laisvės atėmimas nuo dešimties metų iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo M. G. metu – 2018 m. kovo 8 d., esant galiojančiai 2007 m. Baudžiamojo kodekso (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) redakcijai, baudžiamoji atsakomybė už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis numatyta minėto baudžiamojo įstatymo 129 straipsnio 2 dalies dispozicijoje. Nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo metu galiojančio 2007 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už nusikalstamą veiką – nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis taip pat numatyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos dydį įstatymo leidėjas nustato nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Akivaizdu, kad sankcijose už padarytą nusikalstamą veiką – nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, numatytos laisvės atėmimo bausmės dydžio, jos ribų aspektu, tai yra veikos baudžiamumo aspektu, baudžiamieji įstatymai, galioję nusikalstamos veikos padarymo metu - 1961 m. Baudžiamasis kodeksas ir nuosprendžio priėmimo metu – 2007 m. Baudžiamasis kodeksas, nėra tapatūs. Matyti, jog nuosprendžio priėmimo metu galiojanti 2007 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies redakcija, lyginant ją su nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio redakcija, sankcijos atžvilgiu yra švelnesnė, lyginant su 1961 m. Baudžiamojo kodekso redakcija 2007 m. Baudžiamajame kodekse numatyta švelnesnė minimali aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės riba, tokiu būdu įtvirtinanti ir lengvesnę kaltinamojo teisinę padėtį.

44Tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, veikos baudžiamumo ir kaltinamojo teisinės padėties vertinimo aspektu, reikšminga yra 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju būtent minėtas 2000 m. baudžiamasis įstatymas yra aktualus sankcijoje už nusikalstamą veiką – nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, numatytos laisvės atėmimo bausmės dydžio, įstatymo leidėjo nustatytų laisvės atėmimo bausmės ribų aspektu. Taigi, baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką – nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis 2000 m. Baudžiamajame kodekse yra numatyta 129 straipsnio 2 dalies dispozicijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), it šio 2000 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydį įstatymų leidėjas, pabrėžtina, nustato nuo penkerių metų iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos.

45Taigi vertinant, analizuojant ir lyginant išdėstytus ir aptartus baudžiamuosius įstatymus veikos baudžiamumo ir veiką padariusio asmens teisinės padėties vertinimo aspektu, turint omeny įstatymo leidėjo baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas laisvės atėmimo bausmes ir apibrėžtas jų ribas, tai yra gretinant 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio redakciją (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija), galiojusią nusikalstamos veikos padarymo metu - 2000 m. rugpjūčio 20 d., 2007 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies redakciją (įsigaliojusią 2007 m. liepos 21 d., 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), galiojančią nuosprendžio priėmimo metu - 2018 m. kovo 8 d., ir 2000 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies redakciją (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusią 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), galiojusią iki 2007 m. liepos 21 d., nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad sankcijos už padarytą nusikalstamą veiką – nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, tai yra baudžiamumo aspektu, lengviausią kaltinamojo teisinę padėtį įtvirtinanti yra 2000 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies redakcija (įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d. ir galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d. ), pagal kurią laisvės atėmimo bausmė buvo numatyta nuo penkerių metų iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Taigi, 2000 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką buvo numatyta švelniausia minimali, penkerių metų laisvės atėmimo bausmės riba, tokiu būdu labiausiai lengvinanti kaltinamojo M. G. teisinę padėtį. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsigaliojus 2000 m. Baudžiamajam kodeksui, maksimalus terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydis nesikeitė, tuo tarpu minimali sankcijos riba už padarytą nusikalstamą veiką minėtame baudžiamajame įstatyme nustatyta mažiausia, tai yra žemesnė nei 1961 m. ir 2007 m. baudžiamuosiuose įstatymuose.

46Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali ir kasacinės instancijos teismo formuojama bei nusistovėjusi teismų praktika šiuo klausimu. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad po 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojus 2000 m. rugsėjo 26 d. Baudžiamajam kodeksui, nusikalstamos veikos – tyčiniai nužudymai sunkinančiomis aplinkybėmis, padaryti galiojant 1961 m. Baudžiamajam kodeksui ir kvalifikuoti pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnį, perkvalifikuojami pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies atitinkamą dalį. Kasacinės instancijos teismo formuojamu vertinimu tokia praktika yra teisinga ir atitinka 2000 m. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalies nuostatai, pagal kurią veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Bausmę sušvelninantis yra toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba šias abi ribas, numato naują švelnesnę bausmės rūšį, pašalina papildomas bausmes, papildomas privalomas bausmes pakeičia į fakultatyvias (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-441/2003, 2K-434/2008, 2K-83/2011, 2K-84/2013, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos kasacinė nutartis 2K-583/2003, 2K-133/2005, 2K – 86/2013, 2K-575/2013).

47Tokiu būdu, išdėstyto teisinio reglamentavimo - baudžiamojo įstatymo galiojimo laike, kontekste, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaltinamojo M. G. nusikalstami veiksmai – 2000 m. rugpjūčio 20 d., sunkinančiomis aplinkybėmis nužudžius nukentėjusįjį V. P., kvalifikuoti pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnį, perkvalifikuotini ir, vadovaujantis 2000 m. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, kvalifikuotini pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso (2000 m. rugsėjo 26 d., įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 129 straipsnio 2 dalį.

48Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą

49Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip anksčiau minėta, nustatyta, jog nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas M. G. – tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, padaryta 2000 m. rugpjūčio 20 d., esant galiojančiai 1961 m. Baudžiamojo kodekso redakcijai (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija). Nuosprendis kaltinamajam M. G., pagal pareikštą kaltinimą pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą, priimamas ir skelbiamas 2018 m. kovo 8 d., esant galiojančiai 2007 m. Baudžiamojo kodekso (specialiosios dalies) redakcijai (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija). Taigi nuo M. G. padarytos nusikalstamos veikos - 2000 m. rugpjūčio 20 d. iki nuosprendžio M. G. priėmimo dienos – 2018 m. kovo 8 d., praėjo septyniolika metų ir šeši mėnesiai.

50Nustatytų aplinkybių kontekste paminėta, jog baudžiamojoje teisėje yra įtvirtintas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, esant tokioms aplinkybėms asmeniui turi būti taikomos Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad senaties terminas priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies, pobūdžio ir kategorijos, nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

51Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. Baudžiamojo kodekso (1998 m. gruodžio 31 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija) 49 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta norma, jog asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Nuosprendžio priėmimo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio (2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901, įsigaliojusio 2010 m. birželio 29 d., redakcija) 1 dalies f punkte įtvirtinta norma, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję trisdešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. Akivaizdu, jog nuosprendžio M. G. priėmimo metu galiojanti Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostata, nustatanti trisdešimties metų senaties terminą, yra ženkliai griežtesnė lyginant ją su 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinta norma, nustatančia penkiolikos metų senaties terminą. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste, senaties taikymo aspektu šiuo atveju aktualios ir reikšmingos yra 2000 m. Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatos, nustatančios senaties terminą ir reglamentuojančios jos taikymą. 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies f punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) įtvirtinta, jog asmeniui, padariusiam nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jei praėję dvidešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, taigi 2000 m. Baudžiamajame kodekse įstatymų leidėjas įtvirtina dvidešimties metų senaties terminą. Esant išdėstytam teisiniam reglamentavimui, asmens teisinės padėties vertinimo bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo prasme nagrinėjamu atveju aktualūs 1961 m. ir 2000 m. baudžiamieji įstatymai.

52Nagrinėjamu atveju, pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą ir šios baudžiamosios bylos kontekste aktualią teismų praktiką, akcentuotina, jog įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurio specialiosios dalies atitinkamą straipsnį kvalifikuojama kaltininko padaryta nusikalstama veika. Pažymėtina, jog šiuo aspektu kasacinės instancijos teismas ne kartą yra konstatavęs, jog negalima situacija, kai padarytai nusikalstamai veikai iš dalies taikomos 2000 m. Baudžiamojo kodekso, o iš dalies 1961 m. Baudžiamojo kodekso nuostatos. Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, asmens padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, taikomos ir bendrosios dalies 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatos dėl senaties, tai yra esant tokiai formuojamai teismų praktikai, veiką kvalifikavus pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas, 1961 m. Baudžiamajame kodekse numatytų senaties terminų, nors jie ir būtų palengvinantys asmens teisinę padėtį, taikyti negalima. Teismų praktikoje nustatyta, kad pagal Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalies prasmę tokiais atvejais nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai arba atvirkščiai – visi klausimai, tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir veikos baudžiamumo, tiek senaties taikymo ir asmens teisinės padėties vertinimo klausimai turi būti sprendžiami pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008).

53Nagrinėjamoje byloje minėta, jog spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi.

54Byloje konstatuota, jog kaltinamojo M. G. nusikalstami veiksmai, 2000 m. rugpjūčio 20 d. sunkinančiomis aplinkybėmis nužudžius žmogų, įvertinus baudžiamųjų įstatymų galiojimą laike, baudžiamųjų įstatymų specialiosios dalies straipsnių, įtvirtinančių padarytos veikos baudžiamumą ir reglamentuojančių baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijas bei jų ribas, kvalifikuotini pagal lengviausią teisinę kaltinamojo M. G. padėtį šiuo aspektu įtvirtinantį 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą. Esant tokioms aplinkybėms, išdėstyto teisinio reglamentavimo – senaties ir veikos kvalifikavimo normų taikymo pagal to paties baudžiamojo įstatymo normas kontekste, pažymėtina, kad 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies f punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jei nuo minėtos nusikalstamos veikos padarymo praėjo dvidešimt metų. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas M. G., padaryta 2000 m. rugpjūčio 20 d. Taigi, pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną – 2018 m. kovo 8 d., dvidešimties metų senaties terminas M. G. nėra suėjęs.

55Nagrinėjamos bylos kontekste senaties taikymo aspektu, gretinant su 2000 m. Baudžiamojo kodekso normomis, aptartinos ir 1961 m. Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatos, nustatančios senaties terminą ir reglamentuojančios senaties instituto taikymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1961 m. Baudžiamojo kodekso (1998 m. gruodžio 31 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija) 49 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Taigi, akivaizdu, jog formaliai 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnyje buvo numatytas trumpesnis penkiolikos metų senaties terminas nei 2000 m. Baudžiamajame kodekse įtvirtintas dvidešimties metų terminas. Tačiau šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad skirtingai negu 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje, 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnyje įstatymų leidėjas nenumatė privalomo ir imperatyvaus senaties taikymo suėjus penkiolikos metų terminui. 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtino, kad klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sprendžia teismas. Taigi, pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą, suėjus penkiolikos metų senaties terminui, senatis dėl nusikaltimų, už kuriuos numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, imperatyviai ir besąlygiškai nėra taikoma, senaties taikymo prerogatyva pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą kiekvienu konkrečiu atveju paliekama teismui. Tuo tarpu, 2000 m. Baudžiamajame kodekse senaties taikymo išlygos nėra numatytos.

56Šiame kontekste, esant aptartam teisiniam reglamentavimui, paminėtina, jog kasacinės instancijos teismas, formuodamas teismų praktiką šiuo klausimu, ne kartą yra konstatavęs, kad 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnio nuostatos, palyginus jas su 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatomis, nėra švelnesnės. Pagal kasacinės instancijos formuojamą teismų praktiką, negalima pripažinti, kad 1961 m. Baudžiamojo kodekso 49 straipsnio 4 dalies nuostata lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, kadangi, pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą asmeniui, padariusiam minėto Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje (atitinkamą punktą), numatytą nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis, atkreiptina, imperatyviai negali būti priimtas, jei nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo dvidešimt metų, tuo tarpu pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą senaties terminas imperatyvia įstatymo norma nebuvo ribojamas, taigi logiška, jog pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą senaties terminas galėjo būti ir ilgesnis nei dvidešimt metų. Aplinkybė, kad teismas galėjo nuspręsti, kada, kokiu atveju taikyti senatį ir per kokį terminą, pagrįstai pašalina, kad 1961 m. baudžiamasis įstatymas senaties taikymo prasme lengvina asmens teisinę padėtį, kadangi jo taikymas priklausė nuo teismo ir tai nebuvo imperatyvi nuostata (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2005, 2K-575/2013, 2K-206/2012).

57Vertinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog M. G. taikytinos 2000 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatos, kuriomis remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje konstatuotina, jog apkaltinamojo nuosprendžio senatis M. G. nuosprendžio priėmimo metu nėra suėjus.

58Vis tik, nors ir konstatavus, jog 1961 m. Baudžiamojo kodekso senaties taikymą reglamentuojančios normos M. G. netaikytinos, turint omeny, jog nusikalstama veika padaryta galiojant minėtai 1961 m. Baudžiamojo kodekso redakcijai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, aptartina patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino taikymo M. G. galimybė (tikimybė).

59Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog kaltinamojo M. G. padaryta nusikalstama veika ne tik pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią 1961 m. Baudžiamojo kodekso, bet ir pagal visas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo galiojusias baudžiamųjų įstatymų tiek bendrosios, tiek specialiosios dalies nuostatas, traktuotina kaip labai sunkus, tyčinio pobūdžio nusikaltimas. Nustatyta, jog nusikalstama veika padaryta panaudojant itin intensyvius, įvairaus pobūdžio ir plataus mąsto smurtinio pobūdžio veiksmus prieš vyresnio amžiaus, taigi, logiška fizine prasme silpnesnį asmenį – nustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti per trumpą laiko tarpą, daugybiniai sužalojimai padaryti keturiasdešimt trijų – keturių smūgių pasėkoje, sužalojimai padaryti suduodant smūgius rankomis bei kojomis, laužiant, tempiant, sukant, ir pan., didžioji dalis sužalojimų koncentruota gyvybiškai svarbioje dalyje – galvoje. Galiausiai nustatyta, jog kaltinamojo smurtinio pobūdžio prieš nukentėjusįjį veiksmai sąlygojo ir lėmė negrįžtamas, su gyvybe nesuderinamas pasekmes - nukentėjusiojo asmens mirtį. Taigi, nors nuo nusikaltimo padarymo ir praėjo daugiau nei septyniolika metų, tačiau tyčinis nusikalstamos veikos pobūdis, nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį apimtis ir padarymo aplinkybės, nusikalstamos veikos sunkumo laipsnis ir dėl nusikalstamų kaltinamojo veiksmų kilusios negrįžtamos pasekmės, pagrįstai eliminuotų galimybę asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, susijusią su žmogaus gyvybės atėmimu - kaltinamajam M. G. taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nuostatas. Galimybę taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagrįstai eliminuotų ir kaltinamojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – nors kaltinamasis iš esmės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuosekliai išdėstė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vienok, kaltinamasis, siekdamas išvengti gręsiančios griežtos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, įgijęs kito asmens tapatybę liudijantį dokumentą, taigi tikslingai ir apgalvotai, išvykdamas į užsienio valstybę, pasislėpė nuo teismo. Galimybę M. G. taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį logiškai eliminuoja ir formuojama baudžiamoji politika šiuo klausimu – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, susijusias su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, nuo 1961 m., kai Baudžiamajame kodekse buvo įtvirtintas trumpiausias teismų praktikoje penkiolikos metų senaties terminas, įstatymo leidėjo vienareikšmiškai buvo tik ilginamas ir ženklia apimtimi – 2000 m. Baudžiamajame kodekse, kaip minėta, numatytas, dvidešimties metų senaties terminas, tuo tarpu nuosprendžio priėmimo metu pagal galiojančią 2010 m. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio redakciją, numatytas jau trisdešimties metų senaties terminas. Taigi, baudžiamoji politika šiuo aspektu formuojama neabejotinai tik griežtinančia linkme.

60Dėl nusikalstamą veiką – nužudymo - kvalifikuojančio požymio – itin žiauriai

61Baudžiamojoje teisėje nužudymas kvalifikuojamas pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Teismų praktikoje nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, ir kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Veikos kvalifikavimui pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kad kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio specialaus tikslo, bet suvokė, kad gyvybė nukentėjusiajam bus neišvengiamai ar galimai atimta itin žiauriai, kankinančiai ar sąmoningai pasirenka tokį gyvybės atėmimo būdą, veika kvalifikuojama pagal šį punktą. Nenustačius bent vienos šių aplinkybių, nėra pagrindo spręsti, kad nužudymas kvalifikuotinas kaip padarytas itin žiauriai. Nėra reikšminga, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl konstatuojant tokį nužudymo ypatumą privalu remtis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Tai požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Ypatingo žiaurumo požymio veikoje konstatavimas yra teisinė kategorija, o tai reiškia, kad dėl šio požymio buvimo sprendžia teismas, atsižvelgęs į visas faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2011, 2K-387/2014, 2K-72-746/2015, Nr. 2K-252/2011, 2K-14/2012, 2K-235-222/2016 ir kt.).

62Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Telšių rajono skyriaus 2000 m. rugpjūčio 22 d. Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 121, taigi įrodomąja verte vienu reikšmingiausiu įrodymu, nustatančiu nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų apimtį, sužalojimų padarymo būdą, jų lokalizaciją, smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį mąstą bei konstatuojančiu mirties priežastį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje objektyviai nustatyta, jog nukentėjusiojo V. P. lavone nustatyti sužalojimai - odos nubrozdinimai, poodinės kraujosruvos, muštinės žaizdos galvos ir veido srityje, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, smilkininiuose raumenyse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (70 ml), galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, kraujosruva galvos sukamojo raumens dešinėje priekinėje sienoje ir kraujosruvos krūtinės ląstos raumenyse, poodinės kraujosruvos pilve, kairio klubo srityse, didžiojoje taukinėje ir plonžarnių pasaite, kojose, dešinio inksto vartų srityse – aplinkiniuose audiniuose, dešinio žastikaulio galinės sąnarinės galvutės pilnas išnirimas su alkūnės sąnario kapsulės plyšimu ir raiščių nutraukimu, dešinio blauzdikaulio ir šlaunikaulio galo dalinis išnirimas su raiščių patempimu (išvada Nr. 5). Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 121 remiantis nustatyta, kad nustatyti kūno sužalojimai nukentėjusiajam padaryti keturiasdešimt trijų – keturių smūgių pasėkoje (išvada Nr. 13). Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 121 objektyviai nustatyta, jog nukentėjusiojo V. P. galvoje rasti dvidešimt aštuoni izoliuoti sužalojimai, padaryti dvidešimties – dvidešimt vieno smūgio pasėkoje daiktais, nepalikusiais individualių požymių, galimai suduodant smūgius kumščiais, įspiriant ir pan. (išvados Nr. 5.3, 5.6). Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 121 nustatyta ir tai, jog įvardinti nustatyti dauginiai sužalojimai V. P. padaryti per trumpą laiko tarpą (išvada Nr. 17). Galiausiai Teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 121 remiantis nustatyta, kad nukentėjusysis V. P. mirė nuo galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimo su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius. Tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju dangalu (išvada Nr. 1).

63Išdėstytų aplinkybių visuma, logiškai suponuoja, jog smurtinio pobūdžio veiksmai nukreipti prieš nukentėjusįjį buvo itin intensyvaus ir plataus spektro, taigi tiesine prasme vienareikšmiškai žiauraus pobūdžio.

64Kaip minėta, byloje objektyviai nustatyta, kad dauginiai sužalojimai nukentėjusiajam padaryti per trumpą laiko tarpą, ši aplinkybė, turint omeny konstatuotą aplinkybę, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti keturiasdešimt trijų – keturių smūgių pasėkoje, logiškai suponuoja, jog smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo itin intensyvaus pobūdžio. Nustatyta, kad nukentėjusiajam nustatytų kūno sužalojimų lokalizacija konstatuota įvairiose kūno vietose. Ši aplinkybė objektyviai suponuoja, jog smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo ir itin plataus mąsto, apimantys visas kūno dalis. Nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti traumuojančiais poveikiais, galimai suduodant smūgius į įvairias kūno vietas kumščiais, įspiriant ir pan. (išvados Nr. 5.3, 5.6), smūginio kontakto į galvos sritį pasėkoje, ar galimai spaudžiant galvos srityje (išvados Nr. 5.4, 5.7), kojų, rankų sužalojimai galimai padaryti laužimo, tempimo, sukimo metu (išvados 5.9, 5.17). Taigi, konstatuoti įvairūs, netapatūs sužalojimų padarymo būdai taip pat logiškai ir pagrįstai byloja platų nusikalstamų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį mąstą, apimtį ir kartu žiaurų pobūdį.

65Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog analizuojant teismo medicinos ekspertizės aktu nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog daugiau nei pusė konstatuotų sužalojimų – net dvidešimt aštuoni izoliuoti sužalojimai - nukentėjusiajam nustatyti gyvybiškai svarbioje ir labiausiai pažeidžiamoje žmogaus kūno dalyje – galvoje. Nustatyta, jog minėti sužalojimai galvoje nukentėjusiajam padaryti į šią gyvybiškai reikšmingą kūno dalį suduodant dvidešimt – dvidešimt vieną smūgį. Nustatyta, jog sužalojimai galvoje nukentėjusiajam padaryti ne tik suduodant dauginius smūgius rankomis, bet ir spiriant kojomis, maža to, suduodant smūgius kojomis nukentėjusiajam iš viršaus į galvą. Vertinant išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog beveik pusė ir įvairaus pobūdžio smurtinių veiksmų tikslingai, kryptingai ir koncentruotai buvo nukreipta būtent nukentėjusiajam į galvą – kūno dalį, tiesiogiai susijusią su gyvybinėmis funkcijomis. Šiame kontekste akcentuotina baudžiamojoje byloje nustatyta ir vienareikšmiškai smurto prieš nukentėjusįjį intensyvumą, stiprumą ir žiaurumą pagrindžianti aplinkybė – byloje nustatyta, jog po smūginio kontakto į smakro sritį ar į šonines atsikišusias veido dalis (žandikaulių sritys, skruostai, smilkininės sritys) dėl galvos staigaus atlenkimo atgal ar sukamojo (rotacinio) judesio apie vertikalią ašį, taigi po smūginio kontakto nukreipto į galvą, nukentėjusiajam plyšo galvos smegenų venos, ko pasėkoje išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu (išvada Nr. 5.4). Ši aplinkybė neabejotinai pagrindžia ypatingo žiaurumo pobūdį. Smurto prieš nukentėjusįjį intensyvumą ir stiprumą byloja ir kita nustatyta aplinkybė - smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį pasėkoje nukentėjusiajam visiškai išniro dešinio žastikaulio galinė sąnarinė galvutė, plyšo alkūnės sąnario kapsulė ir nutrūko raiščiai (išvada Nr. 5.9).

66Tokiu būdu, vertinant išdėstytas nustatytas faktines bylos aplinkybes - smurtinio pobūdžio veiksmų intensyvumą – veiksmai atlikti per trumpą laiko tarpą, smurtinio pobūdžio veiksmų pasėkoje padarytų kūno sužalojimų mąstą – nukentėjusiajam padaryti dauginiai sužalojimai, padarytų sužalojimų lokalizaciją – sužalojimai konstatuoti visame nukentėjusiojo kūne, akcentuojant, jog didžioji nustatytų sužalojimų dalis lokalizuota gyvybiškai svarbiausiame kūno organe – galvoje, smurtinio pobūdžio veiksmų apimtį – sužalojimai padaryti keturiasdešimt trimis – keturiais smūgiais, akcentuojant, jog dvidešimt – dvidešimt vienas smūgis nukreiptas į gyvybiškai svarbiausią organą – galvą, smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį pobūdį – sužalojimai padaryti suduodant smūgius rankomis, spiriant kojomis, ir ne tik į įvairias kūno vietas, bet ir į galvą, kojomis suduodant smūgius iš viršaus į galvą, tempiant, laužiant, sukant, sužalojimų pasėkoje kilusius padarinius (be kitų nustatytų sužalojimų) – plyšusios galvos smegenų venos, visiškai išniręs rankos sąnarys, plyšusi sąnario kapsulė ir trūkę raiščiai – vienareikšmiškai leidžia teigti, jog smurtas prieš vyresnio amžiaus, taigi logiška fiziškai silpnesnį nukentėjusįjį, smurtą naudojant savanorišką karo tarnybą atlikusiam taigi neabejotinai fiziškai stipriam ir aktyviam kaltinamajam, buvo itin žiaurus.

67Tai, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo itin žiauraus pobūdžio nagrinėjamoje byloje suponuoja ir nustatyta aplinkybė, jog visi sužalojimai, šiuo aspektu akcentuojant galvos smegenų venų plyšimą, rankos sąnario išnirimą, sąnario kapsulės plyšimą bei raiščių trūkimą, nukentėjusiajam padaryti pastarajam esant gyvam. Ši aplinkybė logiškai ir neabejotinai pagrindžia, kad nukentėjusysis V. P. smūgių sudavimo metu ir iki mirties jautė itin didelius skausmus ir gyvybės atėmimo procesas, jo pobūdis objektyviai nukentėjusiajam buvo itin žiaurus. Byloje nustatyta, kad V. P. lavono kraujuje rasta 0,77 promilių etilo alkoholio, tačiau ši aplinkybė besąlygiškai nereiškia, kad nukentėjusysis nejautė stipraus skausmo, ar nesiorientavo aplinkoje. Atvirkščiai, nukentėjusiojo kraujuje rastas etilo alkoholio kiekis atitinka lengvą girtumo laipsnį, kuris, laikytina, itin minimaliai ir tik galimai įtakoja asmens pojūčius, savęs ir supančios aplinkos suvokimą. Be to, šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis smurto naudojimo metu buvo neblaivus, neturi lemiamos reikšmės, vertinant itin žiaurų nužudymo pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2011).

68Byloje nustatyta, kad teismo medicinos ekspertas, byloje pateikdamas teismo ekspertizės aktą Nr. 121 ir konstatuodamas nukentėjusiajam V. P. padarytus kūno sužalojimus, jų kilimo priežastį, nurodė, jog kai kurie sužalojimai - poodinė kraujosruva pilvo dešinėje, trys poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies – pakinklio duobės – blauzdos užpakaliniame paviršiuje (išvados Nr. 5.11, 5.16) - nukentėjusiajam V. P. galimai padaryti lazda. Nors duomenų, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ir lazda, byloje nėra, tačiau minėta, nors ir tikėtino pobūdžio, eksperto išvada taip pat logiškai byloja apie nukentėjusiajam suduotų smūgių stiprumą, prieš nukentėjusįjį naudoto smurto intensyvumą, tai yra itin žiaurų pobūdį, net ir nenaudojant smūginio, traumuojančio poveikio daiktų – lazdos, ar kitokių panašių daiktų. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismo medicinos ekspertas, tiesiogiai atlikęs nukentėjusiojo lavono apžiūrą ir tiesiogiai įvertinęs nukentėjusiajam padarytus kūno sužalojimus, kartu įvertinęs ir nukentėjusiojo lavone aptiktą etilo alkoholio kiekį, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog galima teigti, kad V. P. jautė gana didelį fizinį skausmą.

69Nagrinėjamo klausimo kontekste paminėta ir tai, jog byloje nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu, nusikalstamos veikos padarymo vietoje nukentėjusiojo kraujo grupę atitinkančios kraujo dėmės aptiktos ne tik ant kambario grindų, sienų ir užuolaidų, bet, atkreiptinas dėmesys, net ir ant kambario lubų. Ši faktinė aplinkybė taip pat neabejotinai suponuoja fizinio smurto prieš nukentėjusįjį intensyvumą ir stiprumą, taigi, teisiniu požiūriu – ypatingą žiaurumą.

70Tokiu būdu, vertinant išdėstytų įrodymų visumą, byloje neabejotinai konstatuotina, jog 2000 m. rugpjūčio 20 d., apie 18-19 val., Plungės m., adresu – ( - ), kaltinamasis M. G. nukentėjusįjį V. P. nužudė itin žiauriai.

71Kaltinamasis M. G., neneigdamas kaltės padarius nusikalstamą veiką, teigia neturėjęs tikslo nužudyti nukentėjusįjį V. P., juolab itin žiauriai.

72Pažymėtina, jog teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, aiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-202/2014 ir kt.).

73Taigi nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, būtent objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, jų visuma, objektyviai leidžia teigti, jog M. G. neabejotinai suvokė, kad elgiasi itin žiauriai, suvokė, kad dėl jo veiksmų gali kilti neigiami padariniai nukentėjusiojo gyvybei, ir norėjo taip elgtis.

74Byloje, kaip minėta, nustatyta, jog smurtas prieš nukentėjusįjį buvo itin intensyvus ir plataus mąsto, per trumpą laiko tarpą suduota daugiau nei keturiasdešimt smūgių, didžioji padarytų sužalojimų koncentracija nustatyta galvos srityje, taigi smurtas didžiąja dalimi kryptingai ir tikslingai buvo nukreiptas būtent į galvą, smūgiai į galvos sritį, kaip galima spręsti pagal padarytus sužalojimus ir, atkreiptina, padarytus nukentėjusiajam dar esant gyvam, buvo itin stiprūs ir įvairaus pobūdžio, suduoti ne tik rankomis, bet kojomis, be to jomis ne tik spiriant, bet suduodant smūgius iš viršaus į galvą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybiškai svarbus ir labiausiai pažeidžiamas žmogaus kūno organas, todėl normalaus protinio išsivystymo, suvokimo žmogus objektyviai negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, juolab turint omeny nagrinėjamu atveju nustatytą smūgių skaičių, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei (kasacinė nutartis 2k-7-193-895/2016).

75Taigi, nagrinėjamoje byloje konstatuotina, jog kaltinamasis M. G. neabejotinai veikė tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje konkretizuojant tyčios turinį, paminėtina, kad byloje nustatyta, jog naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, kaltinamasis sakė, jog jis nebus jis, jei nepribaigs nukentėjusiojo. Taigi, ši aplinkybė, imant domėn smurto intensyvumą, apimtį, mastą, teisiniu požiūriu įvertintą kaip ypatingai žiaurų smurtą prieš nukentėjusįjį, vienareikšmiškai leidžia teigti, jog kaltinamasis M. G. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

76Vertinant išdėstytų ir aptartų įrodymų visetą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje objektyviai konstatuotina, jog kaltinamojo M. G. kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką - 2000 m. rugpjūčio 20 d. itin žiauriai nužudžius nukentėjusįjį V. P., įrodyta visa apimtimi. Kaltinamojo M. G. nusikalstami veiksmai, nužudant nukentėjusįjį V. P., esant nustatytoms ir aptartoms faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms, kvalifikuotini pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

77Bausmė skyrimo motyvai

78Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 1, 2 dalys).

79Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Tai reiškia, kad teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Taigi, kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

80Kaltinamojo M. G. padaryta nusikalstama veika yra tyčinio pobūdžio nusikaltimas, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsniu, priskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, panaudojant intensyvius, plataus mąsto ir įvairaus pobūdžio, taigi teisiniu vertinimu - itin žiaurius smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį. Nusikalstamų kaltinamojo veiksmų pasėkoje sukeltos su gyvybe nesuderinamos, negrįžtamas pasekmės. Taigi, kaltinamojo nusikalstami veiksmai tikslingai ir apgalvotai buvo nukreipti prieš vieną svarbiausių, prigimtinių ir įstatymu saugomų vertybių – žmogaus gyvybę.

81Kaltinamasis M. G. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką prisipažino visiškai. Nors teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis tiksliai ir aiškiai nenurodė, kad gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir bausmės skyrimo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra, tačiau kaltinamojo parodymai bei elgesys tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, suponuoja, jog kaltinamasis iš tiesų nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, ir ne kartą, jog dėl savo nusikalstamų veiksmų ir elgesio labai gailisi. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs

82Kita vertus, byloje objektyviai nustatyta ir kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė laikytina neabejotinai įtakojo ir lėmė nusikalstamą kaltinamojo elgesį. Tokiu būdu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, tai pripažintina kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

83Kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo jauno amžiaus, atlikęs privalomąją karo tarnybą, pasirinko savanorišką kario tarnybą, nustatyta, jog savanoriškos kario tarnybos kuopos vado byloje pateiktoje charakteristikoje kaltinamasis charakterizuojamas vienareikšmiškai teigiamai, iki nuosprendžio priėmimo, kaip pats nurodė, gyveno faktinėje šeimoje, dirbo.

84Baudžiamajame įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo penkerių metų iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

85Teismų praktikoje formuojama, jog bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

86Minėta, jog kaltinamojo padaryta nusikalstama veika yra traktuotina kaip labai sunkus nusikaltimas, šiuo atveju dargi padarytas esant veiką kvalifikuojančiam požymiui – itin žiauriai, sąlygojęs negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį. Tačiau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog nusikalstama veika padaryta daugiau nei prieš septyniolika metų. Teismų praktikoje ilgas laiko tarpas tarp nusikalstamos veikos padarymo ir nuosprendžio priėmimo, esant tam tikroms aplinkybėms, gali sąlygoti mažesnės laisvės atėmimo bausmės skyrimą. Nagrinėjamu atveju, laikytina, jog praėjęs septyniolikos metų laiko tarpas objektyviai suponuoja mažesnį kaltinamojo M. G. kaip asmenybės pavojingumą. Aplinkybių, jog kaltinamojo asmenybė būtų susiformavusi kaip piktybiškai ar sistemingai linkusi pažeisti, ignoruoti įstatymus ar visuomenėje priimtinas normas, linkusi nusikalsti, byloje nėra.

87Nagrinėjamoje byloje mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį suponuoja ir nukentėjusiosios J. P. pozicija. 2017 m. gruodžio 6 d. teismui pateiktame pareiškime nukentėjusioji J. P. prašė netaikyti M. G. maksimalios baudžiamajame įstatyme numatytos laisvės atėmimo bausmės. Tai, jog nukentėjusioji nesiekia kaltinamajam M. G. griežtos bausmės, suponuoja ir nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog jai gaila nužudytojo sūnaus V. P., tačiau dar labiau gaila anūko – kaltinamojo M. G., kuris, kaip nurodė nukentėjusioji, buvo geras. Pažymėtina ir tai, nukentėjusioji byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu civilinio ieškinio byloje nepareiškė.

88Vertinant tai, kas išdėstyta, turint omeny nustatytas faktines bylos aplinkybes, manytina, jog nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus septyniolikos metų laiko tarpui, griežtos laisvės atėmimo bausmės skyrimas nebus objektyvus faktorius užtikrinantis teisingumo principo įgyvendinimą šioje baudžiamojoje. Nagrinėjamos bylos kontekste laikytina, jog pats baudžiamasis procesas, nors ir po septyniolikos metų, ir realios laisvės atėmimo skyrimas objektyviai užtikrins, jog bausmės tikslai kaltinamajam M. G. bus pasiekti ir teisingumo principas bus įgyvendintas.

89Esant išdėstytų aplinkybių visumai, kaltinamajam M. G. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijoje numatytos bausmės minimumui – šešeri metai.

90Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys

91Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, taip pat atsižvelgti į tai, kiek esmingai nukentėjusiojo elgesys prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006, 1A-574-518/2015).

92Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2000 m. rugpjūčio 20 d., Plungės m., ( - ), bute, nukentėjusiajam V. P., kaltinamajam M. G. ir G. G. vartojant alkoholinius gėrimus, V. P. nuolat ir agresyviai priekaištaujant M. G. dėl gyvenimo J. P. namuose, ir to pasėkoje tarp nukentėjusiojo V. P. ir kaltinamojo M. G. kilus tarpusavio konfliktui, nukentėjusysis sudavė kumščiu kaltinamajam smūgį į veidą, ko pasėkoje, kaip nustatyta, smūgius nukentėjusiajam sudavė ir kaltinamasis.

93Taigi, byloje objektyviai nustatyta, kad nukentėjusysis sudavė vieną smūgį kaltinamajam į veidą, ir būtent šis nukentėjusiojo kaltinamajam suduotas smūgis į veidą, kaip nurodė pats kaltinamasis, sąlygojo kaltinamojo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį.

94Esant aptartam teisiniam minėtos lengvinančios aplinkybės reglamentavimui ir teismų praktikai šiuo klausimu, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos ir nustatytų faktinių įvykio aplinkybių kontekste, vienas, ir atkreiptina tik ranka nukentėjusiojo kaltinamajam į veidą suduotas smūgis jokia apimtimi ir jokiu pagrindu negali būti traktuojamas kaip provokuojantis, rizikingas, ar esmingai kaltinamojo garbę ir orumą įžeidęs nukentėjusiojo elgesys, galėjęs nulemti kaltinamojo veiksmus prieš nukentėjusįjį, juolab turint omeny kaltinamojo prieš nukentėjusįjį atliktus veiksmus, panaudotą fizinį smurtą, nulėmusį nukentėjusiojo mirtį.

95Nagrinėjamame kontekste paminėtina ir tai, kad nukentėjusiojo neleistini, fizinio pobūdžio veiksmai, suduodant smūgį į veidą, už marškinėlių traukiant iš lovos, tokiu būdu juos suplėšant, po ko dargi ir smaugiant, pirmiausia buvo nukreipti ne prieš kaltinamąjį, o prieš įvykio aplinkoje taip pat buvusį G. G.. Tačiau, kaip nustatyta, G. G. prieš nukentėjusįjį jokių veiksmų nesiėmė ir nenaudojo, nors, kaip galima spręsti, prieš pastarąjį atlikti nukentėjusiojo veiksmai buvę netgi didesnės apimties, nei kaltinamojo atžvilgiu. Ši aplinkybė logiškai pagrindžia, jog situacija nebuvo tokia grėsminga ir nukentėjusiojo elgesys nebuvo tokios apimties ir tokio pobūdžio, kad pateisintų kaltinamojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Be to, šiame kontekste paminėta ir tai, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis, būdamas neblaivus, yra agresyvus, kaltinamasis neabejotinai žinojo. Neabejotinai kaltinamasis žinojo ir tai, kad dėl jo gyvenimo J. P. namuose nukentėjusysis jo atžvilgiu yra neigiamai nusiteikęs. Taigi, įvykio dieną kartu su nukentėjusiuoju vartodamas alkoholį ir ne kartą iš namų išeidamas alkoholio nupirkti, žinodamas agresyvų nukentėjusiojo būdą ir priešišką nukentėjusiojo nusiteikimą prieš jį, kaltinamasis, negrįždamas atgal į J. P. butą, be to, turėdamas savo tėvų namus, turėjo visas galimybes išvengti konflikto su nukentėjusiuoju.

96Tokiu būdu, išdėstyta visuma, nukentėjusiojo veiksmų, suduodant vieną smūgį ranka kaltinamajam į veidą, vertinti kaip provokuojantį ar rizikingą elgesį Baudžiamojo kodekso 59straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, nėra jokio teisinio pagrindo.

97Kiti klausimai

98Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytinas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2000 m. rugpjūčio 23 d. (t. 1, b. l. 79, 87), kardomojo kalinimo terminas nuo 2000 m. rugpjūčio 23 d. iki 2000 m. rugpjūčio 28 d. (t. 1, b. l. 87, 108-109), sulaikymo terminas pagal Europos arešto orderį nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. (t. 3, b. l. 40, 62-64), ir kardomosios priemonės - suėmimo terminas nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

99Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma „Dėl ekstradicijos išlaidų“ nustatyta, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl kaltinamojo M. G. ekstradicijos iš Prancūzijos patyrė 1636,20 Eur išlaidas, kurios pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš M. G. (t. 3, b. l. 82-96).

100Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – fotonegatyvai prie 2000 m. rugpjūčio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo (t. b. l. 20), fotonegatyvai prie 2000 m. rugpjūčio 28 d. daiktinių įrodymų apžiūros protokolo (t. b. l. 42-45), fotonegatyvai prie 2000 m. lapkričio 10 d. daiktinių įrodymų apžiūros protokolo (t. b. l. 73-75), fotonegatyvai bei video kasetė su vaizdo medžiaga prie 2000 rugpjūčio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 94-102), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti baudžiamojoje byloje.

101Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kiliminis takas, užuolaidos, tapeto dalis, nuoskutos nuo lubų, paimti įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 7-19, 114-116), juodos spalvos džinsinės medžiagos striukė, mėlynos spalvos džinsinės medžiagos kelnės, paimti daiktinių įrodymų apžiūros metu (t. 1, b. l. 42-45), marškinėliai, paimti daiktinių įrodymų apžiūros metu (t. 1, b. l. 73-75), saugomi Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini.

102Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–305 straipsniais, 307–308 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

103M. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d., įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) ir nuteisti laisvės atėmimu šešeriems metams.

104Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

105Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

106Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

107Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo terminą nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2000 m. rugpjūčio 23 d., kardomojo kalinimo terminą nuo 2000 m. rugpjūčio 23 d. iki 2000 m. rugpjūčio 28 d., sulaikymo terminą pagal Europos arešto orderį nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. ir kardomosios priemonės - suėmimo terminą nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

108Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos naudai (sąskaita Nr. LT04 7044 0600 0782 1039 AB SEB bankas) iš M. G. priteisti 1 636,20 Eur ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

109Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –

110fotonegatyvus prie 2000 m. rugpjūčio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo,

111fotonegatyvus prie 2000 m. rugpjūčio 28 d. daiktinių įrodymų apžiūros protokolo,

112fotonegatyvus prie 2000 m. lapkričio 10 d. daiktinių įrodymų apžiūros protokolo,

113fotonegatyvus ir video kasetę su vaizdo medžiaga prie 2000 m. rugpjūčio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo,

114nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

115Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –

116kiliminį taką, užuolaidas, tapeto dalį, nuoskutas nuo lubų, paimtus įvykio vietos apžiūros metu,

117juodos spalvos džinsinės medžiagos striukę, mėlynos spalvos džinsinės medžiagos kelnes, paimtas daiktinių įrodymų apžiūros metu,

118marškinėlius, paimtus daiktinių įrodymų apžiūros metu,

119prijungtus prie baudžiamosios bylos ir saugomus Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti

120Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje... 3. M. G., asmens kodas ( - ) gimęs ( - ), Lietuvos Respublikos pilietis,... 4. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos... 5. Kaltinamasis M. G. itin žiauriai nužudė žmogų (2000 m. rugsėjo 26 d.... 6. 2000 m. rugpjūčio 20 d., apie 18.00 -19.00 val., Plungės m., ( - ), J. P.... 7. Kaltinamasis M. G. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tai... 8. Liudytojas G. G., patvirtindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus,... 9. Liudytojas S. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog 2000... 10. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, plano prie įvykio vietos apžiūros... 11. Remiantis Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2000 m. rugpjūčio 21 d.... 12. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Telšių rajono skyriaus 2000... 13. Nustatyta, jog mirtis galėjo įvykti 21.5 – 24 val. iki lavono teismo... 14. Nustatyta, kad prieš mirtį V. P. vartojo alkoholinius gėrimus, nes lavono... 15. Nustatyta, kad lavone rasti šie sužalojimai: odos nubrozdinimai ir poodinės... 16. Nustatyta, kad galvoje rasti dvidešimt aštuoni izoliuoti sužalojimai, tame... 17. Po smūginio kontakto į smakro sritį ar į šonines atsikišusias veido dalis... 18. Po galvos smegenų sužalojimo, tai yra išsiliejus kraujui po minkštaisiais... 19. Kraujosruva galvos sukamojo raumens priekinėje dešinėje kojytėje padaryta... 20. Nustatyta, kad poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai rankose, išskyrus... 21. Kairio žastikaulio alkūninio sąnarinio galo pilnas išnirimas su sąnarinės... 22. Poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos priekinės sienos projekcijos... 23. Poodinė kraujosruva pilvo dešinėje padaryta kieto buko daikto poveikyje... 24. Poodinė kraujosruva kairio klubo srityje padaryta kieto buko daikto,... 25. Kraujosruva didžiojoje taukinėje ir plonžarnių pasaite padaryta kieto buko... 26. Kraujosruva dešinio inksto vartų srityje – aplinkiniuose audiniuose... 27. Poodinės kraujosruvos kojose padarytos kietais bukais daiktais, nepalikusiais... 28. Dešinio blauzdikaulio šlaunikaulio galo dalinis sąnarinis išnirimas su... 29. Nustatyta, kad kartu su kraujosruva galvos sukamojo raumens dešinėje... 30. Nustatyta, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai dauginiai ir padaryti per... 31. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Telšių rajono skyriaus 2000... 32. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos DNR laboratorijos Teismo... 33. Iš eksperto apklausos protokolo matyti, kad 2000 m. lapkričio 8 d. apklausos... 34. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelių Nr. 1-6 matyti,... 35. M. G. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė ir tai, jog naktį iš 2000 m.... 36. 2000 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos kariuomenės ( - ) vado charakteristika... 37. Įrodymų vertinimas. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ... 38. Teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą... 39. Minėto teisinio nužudymo kaip nusikalstamos veikos reglamentavimo kontekste... 40. Dėl nusikalstamos veikos – nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis -... 41. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje objektyviai nustatyta, jog nusikalstama... 42. Bendrieji baudžiamojo įstatymo galiojimo ir taikymo laike principai yra... 43. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip minėta, kaltinimas M. G.... 44. Tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, veikos baudžiamumo ir... 45. Taigi vertinant, analizuojant ir lyginant išdėstytus ir aptartus... 46. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali ir kasacinės instancijos... 47. Tokiu būdu, išdėstyto teisinio reglamentavimo - baudžiamojo įstatymo... 48. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo pagal 2000 m.... 49. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip anksčiau minėta, nustatyta, jog... 50. Nustatytų aplinkybių kontekste paminėta, jog baudžiamojoje teisėje yra... 51. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. Baudžiamojo kodekso... 52. Nagrinėjamu atveju, pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą ir šios... 53. Nagrinėjamoje byloje minėta, jog spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas... 54. Byloje konstatuota, jog kaltinamojo M. G. nusikalstami veiksmai, 2000 m.... 55. Nagrinėjamos bylos kontekste senaties taikymo aspektu, gretinant su 2000 m.... 56. Šiame kontekste, esant aptartam teisiniam reglamentavimui, paminėtina, jog... 57. Vertinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog M. G. taikytinos 2000 m.... 58. Vis tik, nors ir konstatavus, jog 1961 m. Baudžiamojo kodekso senaties... 59. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog kaltinamojo M. G. padaryta nusikalstama... 60. Dėl nusikalstamą veiką – nužudymo - kvalifikuojančio požymio – itin... 61. Baudžiamojoje teisėje nužudymas kvalifikuojamas pagal Baudžiamojo kodekso... 62. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Telšių rajono skyriaus 2000... 63. Išdėstytų aplinkybių visuma, logiškai suponuoja, jog smurtinio pobūdžio... 64. Kaip minėta, byloje objektyviai nustatyta, kad dauginiai sužalojimai... 65. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog analizuojant teismo medicinos... 66. Tokiu būdu, vertinant išdėstytas nustatytas faktines bylos aplinkybes -... 67. Tai, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo itin žiauraus pobūdžio... 68. Byloje nustatyta, kad teismo medicinos ekspertas, byloje pateikdamas teismo... 69. Nagrinėjamo klausimo kontekste paminėta ir tai, jog byloje nustatyta, kad... 70. Tokiu būdu, vertinant išdėstytų įrodymų visumą, byloje neabejotinai... 71. Kaltinamasis M. G., neneigdamas kaltės padarius nusikalstamą veiką, teigia... 72. Pažymėtina, jog teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien... 73. Taigi nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, būtent objektyvieji... 74. Byloje, kaip minėta, nustatyta, jog smurtas prieš nukentėjusįjį buvo itin... 75. Taigi, nagrinėjamoje byloje konstatuotina, jog kaltinamasis M. G. neabejotinai... 76. Vertinant išdėstytų ir aptartų įrodymų visetą, nagrinėjamoje... 77. Bausmė skyrimo motyvai ... 78. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies... 79. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis... 80. Kaltinamojo M. G. padaryta nusikalstama veika yra tyčinio pobūdžio... 81. Kaltinamasis M. G. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką... 82. Kita vertus, byloje objektyviai nustatyta ir kaltinamojo atsakomybę sunkinanti... 83. Kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, nusikalstamos... 84. Baudžiamajame įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatyta... 85. Teismų praktikoje formuojama, jog bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka... 86. Minėta, jog kaltinamojo padaryta nusikalstama veika yra traktuotina kaip labai... 87. Nagrinėjamoje byloje mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį suponuoja ir... 88. Vertinant tai, kas išdėstyta, turint omeny nustatytas faktines bylos... 89. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, kaltinamajam M. G. už padarytą... 90. Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės - veikos padarymui įtakos turėjo... 91. Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko... 92. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2000 m. rugpjūčio 20 d., Plungės m., (... 93. Taigi, byloje objektyviai nustatyta, kad nukentėjusysis sudavė vieną smūgį... 94. Esant aptartam teisiniam minėtos lengvinančios aplinkybės reglamentavimui ir... 95. Nagrinėjamame kontekste paminėtina ir tai, kad nukentėjusiojo neleistini,... 96. Tokiu būdu, išdėstyta visuma, nukentėjusiojo veiksmų, suduodant vieną... 97. Kiti klausimai... 98. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, 65... 99. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos... 100. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –... 101. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –... 102. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–305... 103. M. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m.... 104. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.... 105. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.... 106. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti galioti iki nuosprendžio... 107. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, 65... 108. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos... 109. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –... 110. fotonegatyvus prie 2000 m. rugpjūčio 21 d. įvykio vietos apžiūros... 111. fotonegatyvus prie 2000 m. rugpjūčio 28 d. daiktinių įrodymų apžiūros... 112. fotonegatyvus prie 2000 m. lapkričio 10 d. daiktinių įrodymų apžiūros... 113. fotonegatyvus ir video kasetę su vaizdo medžiaga prie 2000 m. rugpjūčio 26... 114. nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.... 115. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –... 116. kiliminį taką, užuolaidas, tapeto dalį, nuoskutas nuo lubų, paimtus... 117. juodos spalvos džinsinės medžiagos striukę, mėlynos spalvos džinsinės... 118. marškinėlius, paimtus daiktinių įrodymų apžiūros metu,... 119. prijungtus prie baudžiamosios bylos ir saugomus Klaipėdos AVPK Plungės... 120. Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o...