Byla 2K-501/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose; iš jo priteista nukentėjusiajai R. M. 403 Lt turtinei ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 560 Lt valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą R. M.

3Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutartis, kuria atmesti nuteistojo R. U. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

5R. U. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 25 d., apie 22.30 val., nuomojamame bute, esančiame Birštone, ( - ), siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja R. M. prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą, pirmame buto aukšte nuplėšė nuo nukentėjusiosios kelnes, suėmęs už rankos riešo, nutempė nukentėjusiąją prie bute esančių laiptų, tada, įrėmęs rankas į nugarą, užstūmė ją į antrą buto aukštą, parvertė ant ten esančios lovos, jėga nurengė megztinį, įplėšė marškinėlius, rankomis užsuko kairį kelią, dėl to, plyšus kelio sąnario raiščiams, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą; toliau tęsdamas fizinį smurtą, nuplėšė apatines kelnaites ir trenkdamas kumščiu ne mažiau kaip tris kartus į veido, galvos sritį bei spardydamas į krūtinę, pilvą, lytinius organus, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais veiksmais jis pasikėsino išžaginti R. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, t. y. dėl intensyvaus nukentėjusiosios priešinimosi bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų.

6Nuteistojo R. U. gynėja advokatė J. Smirnova kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti, R. U. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį išteisinti, R. M. civilinius ieškinius atmesti arba R. U. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ar 140 straipsnio 1 dalį, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7Kasatorė nurodo, kad R. U. turėjo tyčią padaryti nukentėjusiajai R. M. sveikatos sutrikdymą, sukelti fizinį skausmą, t. y. jo padarytos nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus sveikata, bet ne seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Tyčios išžaginti nukentėjusiąją jis neturėjo, jo kaltė pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją neįrodyta. Teismai neteisingai nustatė nuteistojo nusikalstamos veikos objektą, motyvą, tikslą ir tyčios turinį, klaidingai nustatė nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – veiką bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, laiką, vietą, būdą. Taip pat teismai pažeidė įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo teisės aktuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojamo kaltės apibrėžimo, jos nustatymo kriterijų, be to, buvo šališki, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: neištyrė pirmosios instancijos teismo netirtų aplinkybių ir prieštaringų įrodymų, nepašalino prieštaravimų įrodymuose, nepatikrino bei tinkamai neįvertino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas); pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo, todėl liko nenustatytos ir neišnagrinėtos reikšmingos bylos aplinkybės, kurių nesiaiškino pirmosios instancijos teismas. Šis teismas neištyrė visų R. U. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentų ir dėl to nenurodė motyvų, o vertindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, jas atkartojo ir taip pat vadovavosi nukentėjusiosios prieštaringais, nepatikimais parodymais.

8Kasatorės nuomone, teismai nepagrįstai teikė prioritetą nenuosekliems, nepatikimiems nukentėjusiosios R. M. parodymams ir dėl R. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos objekto bei tyčios sprendė vadovaudamiesi vien jais. Byloje liko nepašalinti prieštaravimai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios iškeltų versijų bei parodymų dėl esminių įvykio aplinkybių. Vertindami įrodymus, teismai tiksliai nenustatė smūgių nukentėjusiajai sudavimo priežasčių, motyvų, vietos. Teismai ignoravo nuteistojo parodymus apie konfliktiškus santykius su nukentėjusiąja, su kuria septynerius metus jis gyveno faktinėje santuokoje ir turėjo bendrą sūnų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, kurioms esant, kasatorės manymu, kyla abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, tikėtinų savanaudiškų paskatų ir keršto troškimo. Kasatorė pažymi, kad R. U. pareiškimų pagrindu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai bylose dėl jo sumušimo, kurio padarymu buvo įtariamas nukentėjusiosios sūnus iš pirmosios santuokos, ir dėl galimos R. U. pinigų vagystės iš R. M. buto, kurio padarymu jis įtarė buto šeimininkę bei jos sūnų. Taip pat nuteistasis su nukentėjusiąja civilinio proceso tvarka bylinėjosi dėl 10 583 Lt dydžio R. M. skolos R. U. ir vaiko išlaikymo.

9Skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymų visuma negali patvirtinti R. U. kaltės, nes jos parodymai yra prieštaringi, nelogiški, nepatikimi, teismai jais neturėjo vadovautis, bet buvo šališki ir nepagrįstai jais vadovavosi. Nukentėjusioji davė melagingus parodymus dėl įvykio aplinkybių apie tai, kad tą vakarą ji nevartojo alkoholio, R. U. norėjo lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią. Jos parodymai dėl įvykio pradžios, eigos – prieštaringi ir nenuoseklūs, o iškelta versija dėl aktyvaus pasipriešinimo nuteistajam – nelogiška, neatitinka tikrovės. Kasatorės manymu, jei R. M. buvo plyšę kelio sąnario raiščiai, ji turėjo jausti stiprų skausmą ir dėl to negalėjo judinti sužalotos kojos ir aktyviai priešintis. Taigi jei R. U. būtų norėjęs ją išžaginti, būtų tai padaręs lengvai įveikdamas tokį nukentėjusiosios pasipriešinimą. Taip pat neteisingi nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad R. U. nutraukė nusikalstamus veiksmus ir pradėjo slėpti įkalčius, pamatęs atvažiavusius policijos pareigūnus, nes jis nežinojo apie tai, kad kaimynai iškvietė policiją. Aplinkybė, kad R. U. pamatė policijos automobilį neįrodyta, o šiai aplinkybei nustatyti atliktas eksperimentas – niekinis ir negali būti įrodymu. Be to, R. M. apkalba nuteistąjį, kad jis suplėšė jos drabužius. Nukentėjusiosios pateikti rūbai, kurių apžiūros protokolu kaip įrodymu remiasi teismai, negali būti pripažinti daiktiniais įrodymais dėl jų nepatikimumo, nes nepašalinta abejonė, kad juos galėjo perplėšti pati nukentėjusioji prieš pateikdama policijai. Apeliacinės instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė, įrodymų tyrimo neatliko, prieštaravimų nepašalino, o priešingai, nurodė, kad R. U. kaltė įrodyta ir daiktinių įrodymų apžiūros protokolu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalis bei 324 straipsnio 6 dalį.

10Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai R. U. parodymus vienareikšmiškai vertino kaip nenuoseklius, prieštaraujančius kitiems įrodymams ir dėl to nepatikimus vien dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai skiriasi nuo duotų teisme. Tokia teismo nuostata paneigia nuteistojo teisę įstatymų numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes (BPK 10 straipsnis, 22 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. U. parodymus, buvo akivaizdžiai šališkas, nevertino įrodymų visumos, nuosprendyje rėmėsi ir laikė įrodymais tik tuos duomenis, kurie patvirtino nukentėjusiosios R. M. versiją dėl nuteistojo kaltumo, taip pažeisdamas BPK 7, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

11Pirmosios instancijos teismas, padarydamas neteisingą išvadą apie tai, kad nukentėjusioji įvykio metu priešinosi, nepagrįstai vadovavosi 2009 m. sausio 29 d. specialisto išvada Nr. G-341/09(02) dėl R. U. padarytų sužalojimų, nes šis įrodymas nesusijęs su nagrinėjama byla. Kasatorė pažymi, kad tiesioginių įvykio liudytojų nėra, todėl išvadas apie tai, kad fizinis smurtas buvo naudojamas R. M. pasipriešinimui įveikti, turint tikslą lytiškai santykiauti, o ne dėl kitų motyvų, teismai galėjo padaryti tik remdamasi įvykių dalyvių parodymais, prieš tai įsitikinę, kad šie parodymai yra patikimi, palyginti juos tarpusavyje, su kitais įrodymais bei vertinti įrodymų visumą, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė R. U. parodymus ir jo versiją dėl R. M. sužalojimo aplinkybių, tikrino juos tik tuo aspektu, ar nustatytų sužalojimų visuma galėjo atsirasti nukentėjusiajai krentant nuo laiptų, nors duodamas parodymus teisme nuteistasis pripažino sumušęs nukentėjusiąją ir tvirtino, kad krentant jai galėjo atsirasti tik dalis sužalojimų. Teismas nepagrįstai pripažino jo visus parodymus nepatikimais ir atmetė kaip įrodymus, jų nepatikrinęs. Teismai neištyrė ir nepatikrino įvykio dalyvių versijų, kokiomis aplinkybėmis atsirado sužalojimai ant nukentėjusiosios kūno. Specialisto išvados Nr. G 265/09(02) ir Nr. G 567/09 (02), kuriomis buvo remiamasi, prieštaringos ir neišsamios, nes jomis nenustatytos svarbios aplinkybės, turinčios esminę reikšmę, sprendžiant R. U. kaltės klausimą, tačiau teismai jomis vadovavosi, pritardami nukentėjusiosios versijai, konstatavo nenustatę aplinkybės, kad R. M. būtų kritusi nuo laiptų. R. U. dėl kairės kojos raiščių plyšimo nurodė, kad nukentėjusioji galėjo koją susižaloti krisdama nuo laiptų. Liudytojai kaimynai R. S., R. S. parodė, kad girdėjo bildesį iš R. U. buto, lyg nuo laiptų kas kristų, dėl to jie išsikvietė policiją. Be to, nuteistasis matė R, M. šlubčiojant dar prieš savaitę iki įvykio, nukentėjusioji jam sakiusi, jog koją susižalojo gatvėje. Šis prieštaravimas byloje nepašalintas. Kasatorė taip pat teigia, kad teismas negalėjo vadovautis ekspertizės akto Nr. EKG 48(127)/11(01) išvada, kad nukentėjusiajai specialisto išvadose Nr. G 265/09(02) ir Nr. G 567/09 (02) nustatyti kūno sužalojimai dėl savo lokalizacijos nebūdingi griuvimui nuo laiptų, nes akivaizdu, kad šis ekspertizės aktas neatitinka BPK 88 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas teisėta įrodinėjimo priemone. Apygardos teismas iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl minėtų specialistų išvadų ir ekspertizės akto, nors privalėjo prieš tai išvadas patikrinti ir įvertinti, nustatyti prieštaravimus ir atlikti įrodymų tyrimą dėl neištirtų aplinkybių, kviesti ir apklausti specialistą Abu Ali Chaker bei ekspertus Viačeslavą Kolomiecą ir Janusą Rybalko, tačiau to nepadarė, o sutiko su pirmosios instancijos neteisėtomis ir nepagrįstomis išvadomis. Taip teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą, BK 20, 284 ir 285 straipsnius, o Kauno apygardos teismas dar ir BPK 324 straipsnio 6 dalį.

12Atsiliepimu į nuteistojo R. U. gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo kasacinio skundo netenkinti. Prokurorė nurodo, kad R. U. nusikalstamai veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad R. U. pasikėsino išžaginti R. M.. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios provokuojantis elgesys galėtų būti nagrinėjamas tik R. M. sužalojimo BK 138 straipsnio prasme, tačiau jis nėra susijęs su pasikėsinimu išžaginti. Šioje byloje nustatyta, kad fizinis smurtas buvo naudojamas nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti, turint tikslą lytiškai santykiauti, o ne dėl kitų motyvų. Prokurorė taip pat teigia, kad baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje neabejotinai nustatyta, kad R. U. smurtą prieš R. M. naudojo ne dėl mobiliojo telefono peržiūrėjimo, o turėdamas tikslą palaužti jos pasipriešinimą, siekdamas lytiškai su ja suartėti. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai. R. U. gynėjos kasaciniame skunde nenurodyta nė vienos BPK 58 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurios sukeltų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

13Atsiliepimu į nuteistojo R. U. gynėjos kasacinį skundą nukentėjusioji R. M. prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji nurodo, kad R. U. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, jokių esminių proceso pažeidimų nagrinėjant bylą nepadaryta. Visi R. U. gynėjos teiginiai tėra nuteistojo gynybos pozicija ir paneigti byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji tvirtina, kad jos parodymai buvo nuoseklūs, aiškūs ir konkretūs viso proceso metu, juos patvirtina specialisto išvados. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teisme R. U. apskritai neigė mušęs nukentėjusiąją, o kasaciniu skundu prašoma jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnį arba 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorės teiginiai apie tai, kad nukentėjusioji davė melagingus parodymus, kerštaudama R. U. dėl savo sūnaus, yra neįtikėtini, nepagrįsti ir nesusiję su byla. Sprendimas civilinėje byloje, kurioje atmestas R. U. ieškinys R. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, yra įsiteisėjęs, 2012 m. gegužės 30 d. Kauno apygardos teismui atmetus R. U. apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas faktines aplinkybes, susijusias su nuteistojo nusikalstamais veiksmais, objektyviai ir nešališkai atliko įrodymų vertinimą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Visi įrodymai byloje gauti BPK nustatyta tvarka, nėra duomenų, leidžiančių suabejoti dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir pakankamumo bei teismo išvadų pagrįstumo.

14Nuteistojo R. U. kasacinis skundas atmestinas.

15Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų

16BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad šis teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-221/2008). Išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų pagrindu teismas daro išvadas apie įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų pakankamumas (nepakankamumas), patikimumas (nepatikimumas), nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktis bylos aplinkybėms (nuosprendžio pakeitimo pagrindas nustatytas BPK 328 straipsnio 3 punkte) yra žemesnės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti gynėjos skunde nurodytų teiginių dėl nuteistojo R. U. ir nukentėjusiosios R. M. parodymų vertinimo jų nuoseklumo ir patikimumo aspektais, vertinti nukentėjusiosios galimą neblaivumą įvykio metu, jos galimybes gintis nuo kėsinimosi plyšus kelio sąnario raiščiams, nagrinėti jos drabužių suplėšymo bei jos nutempimo į antrą aukštą aplinkybes ir pan., t. y. analizuoti atskirus įrodymus ir vertinti, kiek jie patvirtina teismų nustatytas aplinkybes, o kiek ne. Tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai akivaizdžiai kildinami iš faktų nustatymo srities ir paliekami nenagrinėti.

17Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi kasatorės argumentai, kuriais ji pateikia vertinimus dėl nukentėjusiosios kraujo atsiradimo antrame aukšte aplinkybių, dėl teisės medicinos ekspertizės išvadų atitikties BPK 88 straipsnio 3 dalies reikalavimams, argumentai kuriuose ji išdėsto prieštaravimus įrodymų vertinimui dėl neatliktos liudytojos A. R. apklausos, dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su šio teismo nenustatytomis R. M. savanaudiškomis paskatomis inicijuoti baudžiamąjį R. U. persekiojimą, nebuvo keliami ir nagrinėjami apeliacine tvarka, todėl paliktini nenagrinėti.

18Dėl skundo argumentų apie BPK pažeidimus

19Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK 20 straipsnio nuostatas, neištyrė pirmosios instancijos teismo netirtų aplinkybių, prieštaringų įrodymų (skirtingos R. U. ir R. M. versijos dėl sužalojimo tikslo, smurto naudojimo aplinkybių), nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, nepatikrino bei tinkamai neįvertino visų apeliacine tvarka skundžiamų nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų. Taip pat šis teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo, paliko nenustatytas ir neišnagrinėtas reikšmingas bylos aplinkybės, kurių nesiaiškino pirmosios instancijos teismas; neišnagrinėjo visų R. U. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentų,

20Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi tokie atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2008). Tačiau kolegija neturi pagrindo patvirtinti kasacinio skundo teiginius, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė skunde nurodytas įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas.

21Patikrinusi skundžiamus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, visos bylos aplinkybės, reikšmingos išžaginimo sudėties taikymui, išnagrinėtos, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai paneigti esminiai apeliantų prieštaravimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo. Teismai pateikė pakankamus argumentus, kokiais įrodymais remiasi nustatydami R. U. kaltumą pasikėsinus išžaginti R. M., o kokius bylos duomenis atmeta. Teismų sprendimuose išsamiai išnagrinėtos tiek nukentėjusiosios, tiek nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės. Siekiant nustatyti objektyvią tiesą, šių dviejų tiesioginių įvykio dalyvių parodymai sugretinti su teisės medicinos duomenimis, liudytojų R. S., R. S., V. K., N. K., L. G., policijos darbuotojų E. B., E. A., E. T. parodymais, daiktiniais įrodymais, kitais bylos duomenimis. Įvertinus teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo nėra jokio pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad nukentėjusiosios parodymai įvertinti vienpusiškai, yra nelogiški, įrodinėjimo procese neleistini. Teismų sprendimuose yra nurodyta, kodėl nukentėjusiajai padaryti sužalojimai negalėjo būti padaryti nuteistojo nurodytu būdu ir kokie bylos duomenys tai patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė, kokią įrodomąją reikšmę turi nuteistajam nustatyti kūno sužalojimai. Ta aplinkybė, kad aprašant nuteistojo įvykio metu patirtus sužalojimus nutartyje paminėti ir keli seni sužalojimai, padaryti dešinėje blauzdoje, nesudaro pagrindo išvadai, kad nuosprendžio išvados dėl R. U. sužalojimo nebuvo įvertintos. Abiejų teismų sprendimuose pateikta visų teisme išnagrinėtų teisės medicinos duomenų analizė, šie duomenys palyginti su kitais įrodymais ir susieti į vientisą loginę grandinę, kuri leido susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl R. U. kaltumo.

22Kasatorės manymas, kad nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys įrodymai turėtų būti vertinti kitaip, nėra pagrindas teismų sprendimus keisti ar naikinti. Minėta, kad toks įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), kuris šiuo atveju siejamas su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms, neatitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Vien tai, kad kasatorė nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismai buvo šališki ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

23Spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasatorė pagrįstai pastebi, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė argumentų dėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, jog nukentėjusioji gali kerštauti dėl nuteistojo iniciatyva pradėtų kitų bylų bei nepasisakė dėl byloje atlikto eksperimento, kuriuo siekiama nustatyti galimybes matyti policijos automobilį, nepatikimumo. Tačiau šis nutarties trūkumas neleidžia daryti kasatorės siūlomos išvados, kad neišnagrinėtos veikos įrodytumo požiūriu reikšmingos bylos aplinkybės. Teismo priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus dėl įrodymų pakankamumo, patikimumo ir kitokio vertinimo atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

24Nėra pagrindo teigti, kad teismas iš esmės pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nustatančias šio teismo galimybę atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu, sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo būtinumo, nei gynėjas, nei nuteistasis teisės medicinos duomenų tikslinti nepageidavo, teisės medicinos specialistų kviesti į teismą neprašė, taigi laikė, kad apeliaciniame skunde esantys prieštaravimai apkaltinamajam nuosprendžiui gali būti išnagrinėti neatliekant jokio papildomo bylos aplinkybių tyrimo.

25Kasaciniame skunde minimi BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 284 ir 285 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimai ir nuorodos, kad teismai, nagrinėję bylą, buvo šališki, siejami tik su aukščiau paminėtu įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų pažeidimais, todėl kolegija dėl jų nutartyje atskirai nepasisako.

26Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį

27Kasaciniame skunde BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies taikymas iš esmės ginčijamas nurodant, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas nuteistajam keršijant dėl jos naršymo po butą, mobiliojo telefono žinučių peržiūrėjimo ir sukeltos pavydo scenos, bet ne siekiant palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą lytiniam aktui. Skunde teigiama, kad teismai neteisingai nustatė nuteistojo nusikalstamos veikos objektą, motyvą, tikslą, nuteistojo tyčios turinį, klaidingai nustatė visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

28Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis matyti, kad nuteistasis smurtaudamas kėsinosi ne tik į nukentėjusiosios sveikatą, bet ir į jos seksualinio apsisprendimo laisvę bei neliečiamumą. Kaltininko panaudotos prievartos tikslas ir pobūdis nustatomi atsižvelgiant į visas reikšmingas tuo klausimu bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tai nustatyta atsižvelgiant į viso proceso metu nepakitusius nukentėjusiosios parodymus apie nuteistojo siekį lytiškai santykiauti ir dėl to panaudotus veiksmus, taip pat teismai įvertino ir kitus bylos duomenis apie padarytų smurtinių veiksmų pobūdį (drabužių nuplėšimą, nukentėjusiosios tempimą ir parvertimą ant lovos, pastangas apnuoginti nukentėjusiosios lytinius organus nuplėšiant kelnaites, siekimą praskėsti jos kojas ties keliu sukant koją); duomenis apie sužalojimų lokalizaciją ir jų padarymo mechanizmą (sužalojimai padaryti suduodant smūgius nukentėjusiajai į galvą, krūtinę, lytinius organus) bei aplinkybę, kad pats nuteistasis buvo apsinuoginęs.

29Nustatę, kad siekimas lytiškai santykiauti padarytas pasinaudojant fiziniu smurtu, teismai tokią nuteistojo veiką teisingai vertino kaip pasikėsinimą išžaginti nukentėjusiąją, kuris nebuvo baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo besikėsinančiojo valios, t. y. dėl nukentėjusiosios priešinimosi bei dėl kaimyno, reagavusio į iš buto sklindančius nukentėjusiosios pagalbos šauksmus, į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų atvykimo. Pagal teismų praktiką nustatant kaltę būtina atsižvelgti ne tik į kaltininko paaiškinimus, tačiau įvertinti ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius t. y. kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2007). R. U. tiesiogine tyčia padarytas pasikėsinimas išžaginti R. M. būtent ir nustatytas atsižvelgiant į tokius požymius. Taigi, nėra jokio pagrindo skundo teiginiams, kad teismų išvados neatitinka pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, išdėstytų BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse, nes byloje nustatyta, kad R. U. yra kaltas tyčia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje.

30Dėl viso to, kas pirmiau pasakyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, dėl kurio R. U. nusikalstamą veiką reikėtų perkvalifikuoti pagal kitus BK straipsnius, ar esminių kasaciniame skunde nuodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinius ieškinius atmesti.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

32Nuteistojo R. U. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą ir... 5. R. U. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 25 d., apie 22.30 val., nuomojamame... 6. Nuteistojo R. U. gynėja advokatė J. Smirnova kasaciniu skundu prašo teismų... 7. Kasatorė nurodo, kad R. U. turėjo tyčią padaryti nukentėjusiajai R. M.... 8. Kasatorės nuomone, teismai nepagrįstai teikė prioritetą nenuosekliems,... 9. Skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymų visuma negali patvirtinti R.... 10. Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai R. U. parodymus vienareikšmiškai... 11. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas neteisingą išvadą apie tai, kad... 12. Atsiliepimu į nuteistojo R. U. gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 13. Atsiliepimu į nuteistojo R. U. gynėjos kasacinį skundą nukentėjusioji R.... 14. Nuteistojo R. U. kasacinis skundas atmestinas.... 15. Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų... 16. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar... 17. Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti... 18. Dėl skundo argumentų apie BPK pažeidimus ... 19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė... 20. Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir... 21. Patikrinusi skundžiamus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu,... 22. Kasatorės manymas, kad nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys... 23. Spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo... 24. Nėra pagrindo teigti, kad teismas iš esmės pažeidė BPK 324 straipsnio 6... 25. Kasaciniame skunde minimi BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44... 26. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1... 27. Kasaciniame skunde BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies... 28. Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis matyti,... 29. Nustatę, kad siekimas lytiškai santykiauti padarytas pasinaudojant fiziniu... 30. Dėl viso to, kas pirmiau pasakyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 32. Nuteistojo R. U. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą...