Byla 2K-202/2014
Dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalies, kuria N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S. (N. S.) gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalies, kuria N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį.

2Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį po dvejus metus laisvės atėmimo, o pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – areštu trisdešimčia parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes apėmus, subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, šią subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su jam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė N. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dešimčiai mėnesių.

3Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo N. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5N. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. gruodžio 1 d., apie 7.30 val., Kėdainiuose, prie Aušros gatvėje esančios katilinės, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su gatve ėjusia Ž. K. prieš jos valią, pribėgo prie jos ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, abiem rankomis sugriebė už jos striukės, sakydamas „jeigu rėksi, aš tave užmušiu“, sudavė kumščiu nukentėjusiai ne mažiau kaip penkis kartus į veidą bei galvą, pargriovė ją ant žemės. N. S. užšoko gulinčiai nukentėjusiajai ant nugaros, keliais ją prispaudė prie žemės ir, sakydamas „aš tau nusuksiu sprandą“, suėmė rankomis už galvos, ją suko, o paklaustas, ko nori, atsakė, kad lytiškai santykiauti; N. S. rankomis plėšė nuo nukentėjusiosios striukę, kėlė ją į viršų ir sudavė ne mažiau kaip du kartus į veidą; taip nesunkiai sutrikdęs Ž. K. sveikatą, pasikėsino lytiškai santykiauti su ja prieš jos valią, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusioji intensyviai priešinosi, taip pat toliau daryti nusikalstamus veiksmus N. S. sutrukdė ir pro įvykio vietą gatve pravažiuojantis automobilis.

6N. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. gruodžio 1 d., po 7.30 val., iš karto po pasikėsinimo išžaginti, Kėdainiuose, prie Aušros gatvės gyvenamojo namo Nr. 11, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, sugriebė Ž. K. už striukės, šią suplėšė, daug kartų pakartodamas reikalavimą čiulpti jo lytinį organą, sugriebė ją už plaukų, pargriovė ir tempė gulinčią, o jai priešinantis ir šaukiantis pagalbos, kaire ranka užėmė jos burną ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip dvidešimt kartų į galvą bei veidą. Ž. K. nuo suduotų smūgių pargriuvus ant žemės, N. S. užgulė ją savo kūnu, sakydamas „aš tau tuoj akis išbadysiu“, išskėtė du savo pirštus jai prieš akis ir vėl kumščiu sudavė jai į galvą ne mažiau kaip du kartus; taip nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiosios sveikatą, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su ja prieš jos valią oraliniu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusioji aktyviai priešinosi, taip pat nusikalstamą veiką toliau tęsti sutrukdė į įvykio vietą atėjusi S. S.

7Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. S. taip pat nuteistas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

8Kasaciniu skundu nuteistojo N. S. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo ginamasis pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, o jo ginamojo nusikalstamas veikas perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

9Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo ginamąjį kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat nepatikrino jų patikimumo aspektu.

10Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas jo ginamajam inkriminuotų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, neišdėstė jo ginamojo veiksmų, sudarančių šių nusikaltimų sudėties požymius. Pasak kasatoriaus, teismas, pripažinęs jo ginamąjį kaltu pasikėsinus padaryti dvi seksualinio pobūdžio veikas, turėjo pareigą nuosprendyje motyvuotai pagrįsti jo tyčios turinį, atskleisdamas išorinius veikų požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama ne tik pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, bet pagal visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kasatoriaus teigimu, nuosprendyje aprašytų jo ginamojo veiksmų vertinimas, taikant BK 22 straipsnio 1 dalį, pagrįstas ne objektyviais bylos duomenimis, o nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais ir subjektyvia nuomone. Teismas, kasatoriaus nuomone, turėjo motyvuotai atskleisti jo ginamojo tyčios padaryti būtent seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas turinį, vertindamas tai pasikėsinimo baigtumo aspektu. Kasatoriaus tvirtinimu, sutinkant su tuo, kad nukentėjusioji priešinosi jo ginamojo smurtui, negalima sutikti su teismo išvada dėl pro šalį pravažiuojančio automobilio įtakos jo ginamojo veiksmams, nes tokia aplinkybė byloje nenustatyta. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo ginamąjį kaltu pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją, neteisingai interpretavo jo atsakymą „lytiškai santykiauti“ į nukentėjusiosios klausimą „ko tu nori?“, t. y. be pakankamo pagrindo šį atsakymą, net jeigu toks ir buvo, panaudojo tyčiai dėl ketinimo išžaginti atskleisti, nes lytinio santykiavimo samprata apima ir seksualinio prievartavimo sudėtį. Be to, kasatorius pabrėžia, kad jo ginamasis tik smurtavo ir kitų ketinimų neišreiškė tol, kol, kaip parodė nukentėjusioji, ji pati nepaklausė. Ši aplinkybė, anot kasatoriaus, reikšminga ir tuo aspektu, kad protokole–pareiškime, pirmojoje nukentėjusiosios, gydytojo R. V., kuris pirmasis bendravo su nukentėjusiąja, apklausose kiti ginamojo ketinimai, išsakyti žodžiais, nenurodyti.

11Pasak kasatoriaus, teismas, atsiradusius realius jo ginamojo smurto padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą ir aprangos suplėšymą, vertindamas kaip pasikėsinimą padaryti kitas seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nesant objektyvių šios rūšies veikoms būdingų požymių, rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos vėliau pakartojo ir kaltinimo liudytojai. Kasatorius nurodo, kad byloje apklausti kaltinimo liudytojai V. G., R. G., V. U., R. V., R. B., A. K., R. L., J. P. yra arba nukentėjusiosios artimi giminaičiai, arba jos bendradarbiai, o jų, kaip ir byloje apklaustų policijos pareigūnių L. R., L. A., parodymų šaltinis yra pati nukentėjusioji. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstytus jo ginamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, juos vertino selektyviai ir kryptingai, jo ginamajam nepalankia linkme. Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas jo ginamojo kaltę grindė prielaidomis, o, motyvuodamas išvadas dėl jo ginamojo kaltės pasikėsinus padaryti seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas, taikė netinkamą įrodymų vertinimo metodą, t. y. liudytojų parodymų turinio nesiejo su nukentėjusiąja, kaip vieninteliu įrodymų šaltiniu, ir nevertino jų patikimumo savarankiškumo aspektu. Anot kasatoriaus, kaltinimo liudytojų parodymai pagal santykį su įrodinėtomis aplinkybėmis nelaikytini netiesioginiais įrodymais, nes jie nepagrindžia jokių tarpinių faktų buvimo ir nepatvirtinta kokio nors reikšmingo jo ginamajam inkriminuotų veikų elemento. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tokiu pat klaidingu metodu, tik jau nepalankiai kaltinamajam, kritikavo jo paaiškinimą, nutylėdamas reikšmingą teisingam šios bylos išsprendimui aplinkybę, kad nukentėjusiosios pirmieji parodymai, užfiksuoti 2012 m. gruodžio 1 d. protokole–pareiškime ir jos apklausoje, visiškai sutapo su jo ginamojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis, apklausiant jį 2012 m. gruodžio 4 d. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad šiame protokole–pareiškime ir pirmojoje apklausoje nukentėjusioji akcentavo tik jo ginamojo smurtą, kurio nesiejo su ketinimu padaryti kitas nusikalstamas veikas, tačiau teismas, motyvuodamas jo ginamajam inkriminuojamas veikas, nuosprendyje rėmėsi ne šia nukentėjusiosios apklausa, o jau kardinaliai pakeistais 2012 m. gruodžio 5 d jos parodymais, duotais po jo ginamojo apklausos. Taigi teismas, kasatoriaus nuomone, jo ginamojo kaltę grįsdamas pakeistais nukentėjusiosios parodymais, kuriuose ketinimas ją išžaginti ir seksualiai išprievartauti pateikiamas neva jo ginamojo išsakytais žodžiais, nevertino aplinkybės, kad tie papildomi žodžiai atsirado tik jai pakeitus pirminius parodymus, taip pat to, kad pirmojoje apklausoje nukentėjusioji buvo nurodžiusi ir kokius žodžius, ir kada pasakė ginamasis įvykio vietoje.

12Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tarnybinio patikrinimo išvada, neva patvirtinančia, jog pirmąją nukentėjusiosios apklausą atlikusi policijos pareigūnė L. R. neužfiksavo kur kas pavojingesnio kaltinamojo ketinimo, išreikšto žodžiais, nes atliekant šį tarnybinį patikrinimą buvo neteisėtai atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino šio tarnybinio patikrinimo aplinkybių ir nepasisakė dėl jo metu gautų duomenų teisėtumo, todėl, pasak kasatoriaus, neturėjo teisinio pagrindo šio tarnybinio patikrinimo faktu ir jo išvadomis grįsti ne tik jo ginamojo kaltę, bet ir patvirtinti nukentėjusiosios bei kaltinimo liudytojų parodymų patikimumą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnė L. R. kaip liudytoją apklausė ir Kėdainių ligoninėje Priėmimo skyriuje dirbusį gydytoją R. V., kuris, apklausiamas įvykio dieną, be kita ko, nurodė, jog nukentėjusioji pasakė, kad ją Kėdainiuose, prie Aušros gatvės namo Nr. 11, užpuolė, sumušė nepažįstamas asmuo, t. y. patvirtino tai, ką policijos pareigūnei buvo sakiusi pati nukentėjusioji. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojo R. V. parodymų nuosprendyje neaptarė ir nevertino, nors tą padaryti privalėjo, nes tai neabejotinai paneigia nukentėjusiosios priekaištus policijos pareigūnei L. R., kad neva ji, surašydama nukentėjusiosios pirmosios apklausos protokolą, neužrašė esminių jos parodymų, t. y. iškraipė parodymų turinį. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad R. V., apklausiamas teisiamajame posėdyje, nesugebėjo logiškai paaiškinti jo 2013 m. sausio 4 d. papildomoje apklausoje atsiradusių „patikslinimų“, jog nukentėjusioji pasakė, kad užpuolikas reikalavo oralinio sekso.

13Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas jo ginamojo kaltę kaltinimo liudytojų V. G., R. G., V. U., R. V., R. B., A. K., R. L., J. P. parodymais, nepasisakė dėl jų patikimumo, t. y. nevertino šių liudytojų parodymų kaip išvestinių įrodymų, kurių šaltinis yra pati nukentėjusioji. Pasak kasatoriaus, kaltinimo liudytojų parodymų objektyvumas, atitiktis tikrovei priklauso ne nuo jų pačių patyrimo, o nuo pirminio įrodymų šaltinio, t. y. nuo nukentėjusiosios jiems perteiktos informacijos patikimumo ir objektyvumo dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl liudytojų įspėjimas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą negarantuoja jų parodymų atitikties bylos aplinkybėms, o teismo argumentas, kad byloje nėra duomenų, jog būta siekio apkalbėti jo ginamąjį, nėra pakankamas pagrindas šiuos liudytojų parodymus vertinti kaip patikimus. Dėl to, kasatoriaus nuomone, esant šioms aplinkybėms, teismas turėjo pareigą itin kruopščiai analizuoti nukentėjusiosios parodymus, aiškintis jų pakeitimo motyvus, o ne apsiriboti tarnybinio patikrinimo išvadomis, gretinti pirmosios nukentėjusiosios apklausos ir jo ginamojo parodymus, atsižvelgiant į tai, kad teismo medikai nenustatė sužalojimų, būdingų seksualinio pobūdžio nusikaltimams, taip pat vertinant nukentėjusiosios suinteresuotumą bylos baigtimi.

14Kasatoriaus tvirtinimu, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jo ginamasis nesikėsino padaryti BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų – iš bylos nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir už ją turėtų atsakyti.

15Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai sureikšmino jo ginamojo ankstesnį teistumą ir paskyrė aiškiai neproporcingą laisvės atėmimo bausmę, kuri, net pripažinus jį kaltu, padarius nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra aiškiai per griežta. Pasak kasatoriaus, jo ginamasis apeliacinės instancijos teismo prašė atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, nukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos skiriant bausmes už nusikaltimus esant nebaigtam pasikėsinimui.

16Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai ir neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nutartyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas ir iš esmės neatsakė nė į vieną skundo argumentą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas tik pirmosios instancijos teismo pozicijos pripažinimu ir nepasisakydamas dėl visų apeliacinio skundo argumentų, ypač dėl įrodymų patikimumo ir tyčios turinio atskleidimo nebaigto pasikėsinimo stadijoje, pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus.

17Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo N. S. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

18Prokuroras atsiliepime nurodo, jog byloje teisingai nustatyta, kad N. S. užpuolė nukentėjusiąją siekdamas ją išžaginti, o to dėl aktyvaus nukentėjusiosios pasipriešinimo padaryti nepavykus, kėsinosi ją priversti patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Prokuroro tvirtinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o savo sprendimus motyvavo byloje surinktais įrodymais.

19Prokuroro nuomone, nuteistojo keliama įvykio versija yra nelogiška ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Pasak prokuroro, N. S. neneigia, kad užpultasis šaukėsi pagalbos, bet teigia, jog iš balso nepažino, kad tai moteris, o vėliau, jau identifikavęs auką kaip moterį, vis tiek tęsė smurtą, nes ši jam „įsikando į ranką ir nepaleido“. Be to, nuteistasis pripažįsta, kad po to, kai pargriovė tariamą vyriškį, jį buvo užgulęs, nors tokio užgulimo tikslo nepaaiškina, kaip ir aplinkybių, kokiu būdu bei tikslu buvo suplėšyti nukentėjusiosios rūbai, nors to ir neneigia.

20Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusioji, sužinojusi, kad pirmosios apklausos protokole neužfiksuoti jos parodymai apie N. S. bandymą ją išžaginti, pati inicijavo aplinkybių, kodėl tai nebuvo padaryta, tyrimą. Be to, prokuroro teigimu, tai, kad nukentėjusioji iškart po įvykio kalbėjo apie užpuoliko seksualinius kėslus, patvirtino ir ją ligoninėje apžiūrėjęs gydytojas R. V. Be to, prokuroras pažymi, kad kasatorius nekelia galimo jo ginamojo apkalbėjimo iš nukentėjusiosios pusės versijos, todėl lieka neaišku, kodėl nukentėjusiosios parodymai yra traktuojami kaip neteisingi.

21Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiu, kad teismai privalėjo vertinti tarnybinio patikrinimo teisėtumą ir negalėjo remtis šio patikrinimo rezultatais, nurodo, kad teismai tiesiogiai savo sprendimų negrindė šia tarnybinio patikrinimo išvada – ją nurodė tik aptardami nukentėjusiosios parodymus apie tai, jog jos pirmieji parodymai buvo neišsamiai užfiksuoti. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę dėl pirminių parodymų netinkamo užfiksavimo patvirtino ir byloje apklausti liudytojai.

22Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl ne visų apeliacinio skundo argumentų išnagrinėjimo, teigia, kad kasatorius, grįsdamas tokią savo poziciją, kartoja tuos pačius motyvus apie nukentėjusiosios parodymų neteisingą vertinimą ir negalimumą teismams remtis prielaidomis, tačiau konkretesnių argumentų, į kuriuos apeliacinėje nutartyje, jo nuomone, nebuvo atsakyta, nenurodo. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad proceso dalyviai, tarp jų ir pats kasatorius, apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti įrodymų tyrimą.

23Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginys, kad jo ginamojo ankstesnis teistumas buvo nepagrįstai sureikšmintas parenkant bausmės dydį, taip pat nekonkretizuotas ir neargumentuotas. Pasak prokuroro, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas ankstesnį N. S. teistumą, kaip to ir reikalaujama BK 56 straipsnio 1 dalyje, siejo tik su bausmės rūšies – laisvės atėmimo – parinkimu.

24Nuteistojo N. S. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.

25Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

26Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

27Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su įrodymu patikimumu ir vertinimu, apeliacinio skundo išnagrinėjimu, pažeidimo. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde teigia, kad, pvz., teismas, pripažindamas jo ginamąjį kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes; sutinkant su tuo, kad nukentėjusioji priešinosi jo ginamojo smurtui, negalima sutikti su teismo išvada dėl pro šalį pravažiuojančio automobilio įtakos jo ginamojo veiksmams, nes tokia aplinkybė byloje nenustatyta; pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo ginamąjį kaltu pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją, neteisingai interpretavo jo atsakymą „lytiškai santykiauti“ į nukentėjusiosios klausimą „ko tu nori“; jo ginamasis tik smurtavo ir kitų ketinimų neišreiškė tol, kol, kaip parodė nukentėjusioji, ji pati nepaklausė; teismas atsiradusius realius jo ginamojo smurto padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą ir aprangos suplėšymą, vertindamas kaip pasikėsinimą padaryti kitas, seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nesant objektyvių šios rūšies veikoms būdingų požymių, rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos vėliau pakartojo ir kaltinimo liudytojai; nukentėjusiosios pirmieji parodymai, užfiksuoti 2012 m. gruodžio 1 d. protokole–pareiškime ir jos apklausoje, visiškai sutapo su jo ginamojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis, apklausiant jį 2012 m. gruodžio 4 d. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad šiame protokole–pareiškime ir pirmojoje apklausoje nukentėjusioji akcentavo tik jo ginamojo smurtą, kurio nesiejo su ketinimu padaryti kitas nusikalstamas veikas, tačiau teismas, motyvuodamas jo ginamajam inkriminuojamas veikas, nuosprendyje rėmėsi ne šia nukentėjusiosios apklausa, o jau kardinaliai pakeistais 2012 m. gruodžio 5 d jos parodymais, duotais po jo ginamojo apklausos; teismas nepagrįstai rėmėsi tarnybinio patikrinimo išvada, neva patvirtinančia, jog pirmąją nukentėjusiosios apklausą atlikusi policijos pareigūnė L. R. neužfiksavo kur kas pavojingesnio kaltinamojo ketinimo, išreikšto žodžiais, nes atliekant šį tarnybinį patikrinimą buvo neteisėtai atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenys; policijos pareigūnė L. R. kaip liudytoją apklausė ir Kėdainių ligoninėje Priėmimo skyriuje dirbusį gydytoją R. V., kuris, apklausiamas įvykio dieną, be kita ko, nurodė, jog nukentėjusioji pasakė, kad ją Kėdainiuose, prie Aušros gatvės namo Nr. 11, užpuolė, sumušė nepažįstamas asmuo, t. y. patvirtino tai, ką policijos pareigūnei buvo sakiusi pati nukentėjusioji; iš bylos nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

28Be to, kasatorius skunde, teigia, kad teismas nepagrįstai sureikšmino jo ginamojo ankstesnį teistumą ir paskyrė aiškiai neproporcingą laisvės atėmimo bausmę, kuri, net pripažinus jį kaltu padarius nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra aiškiai per griežta. Pasak kasatoriaus, jo ginamasis apeliacinės instancijos teismo prašė atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, nukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos skiriant bausmes už nusikaltimus esant nebaigtam pasikėsinimui. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai deklaratyvūs, nes nenurodytas baudžiamojo įstatymo straipsnis (straipsniai), kurio nuostatas, kasatoriaus nuomone, teismas, skirdamas bausmes jo ginamajam, pažeidė, ir yra iš esmės neargumentuoti. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to minėti kasatoriaus skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti.

29Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo ginamojo nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį

30Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas jo ginamajam inkriminuotų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, neišdėstė jo ginamojo veiksmų, sudarančių šių nusikaltimų sudėties požymius. Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo motyvuotai atskleisti jo ginamojo tyčios padaryti būtent seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas turinį, vertindamas tai pasikėsinimo baigtumo aspektu.

31Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atitinkamai lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį tuoj pat panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šios nusikalstamos veikos yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011,

322K-501/2012). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios, BK 149 ir 150 straipsniuose nurodytos, nusikalstamo veikos kvalifikuojamos kaip pasikėsinimas išžaginti ar seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 149 ar 150 straipsnių dispozicijose išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau atitinkamai lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

33Iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog: N. S. smurtavo prieš nukentėjusiąją ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, sugadino jos drabužius; N. S. aiškiai, nedviprasmiškai ne kartą reikalavo lytinių santykių ir oralinio sekso; N. S. reikalavo su juo lytiškai santykiauti ne tik grasindamas užmušti, gana intensyviai suduodamas smūgius nukentėjusiajai į galvą bei veidą, pargriaudamas ant žemės, sukdamas galvą bei grasindamas nusukti sprandą, bet ir užlipdamas ant gulinčios nukentėjusiosios nugaros ir apžergdamas kojomis, bandydamas draskyti jos rūbus, atsegti striukę, keldamas ją į viršų; N. S. siekiant lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja pro įvykio vietą gatve pravažiavo automobilis ir N. S., paleidęs nukentėjusiąją, pabėgo; pravažiavus automobiliui, N. S. pasivijo nukentėjusiąją ir reikalavo tenkinti jo lytinę aistrą pargriaudamas ją ant žemės, tempdamas už plaukų į nuošalesnę vietą, grasindamas išbadyti akis, bandydamas nusismaukti savo kelnes ir išsitraukti lytinį organą; į įvykio vietą atėjus liudytojai S. S., N. S. pabėgo; nukentėjusioji užpuolimo metu klykė, draskėsi, spardė N. S., stūmė jį nuo savęs, įkando jam į kairę ranką, griebė ir suspaudė jo lytinius organus; N. S. nepagrobė iš nukentėjusiosios jokių jos daiktų. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų aprašomosiose dalyse pateikto N. S. nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių aprašymo ir vertinimo, nuostatų apie jo kaltę akivaizdu, kad teismams nekilo abejonių, jog N. S. BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir kitaip tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kaltinamojo elgesys, prieš nukentėjusiąją panaudoto fizinio smurto kryptingumas, išreikšti grasinimai ir reikalavimai bei veiksmai patvirtina aiškius nukentėjusiosios užpuolimo tikslus –įvykdyti nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai sutiko su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad N. S., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, siekė lytiškai su ja santykiauti ir kitaip tenkinti lytinę aistrą, tokias nuteistojo veikas teisingai įvertino kaip pasikėsinimą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, nes šios veikos nebuvo baigtos dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo besikėsinančiojo valios – intensyvaus nukentėjusiosios priešinimosi, pro įvykio vietą gatve pravažiavusio automobilio ir į įvykio vietą atėjusios liudytojos S. S.

34Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. S. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį.

35Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi

36Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo ginamojoje baudžiamojoje byloje įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat nepatikrino jų patikimumo aspektu, nes nuosprendyje aprašytų jo ginamojo veiksmų vertinimą pagrindė ne objektyviais bylos duomenimis, o nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais ir subjektyvia jos nuomone. Taigi kasatorius, nors ir tiesiogiai nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą buvo pažeisti ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalies, bet ir šio BPK straipsnio 4 dalies reikalavimai.

37Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

38Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį N. S., nukentėjusiąją Ž. K., liudytojus V. G., R. G., V. U., R. V., R. B., S. S., D. Š., A. K., R. L., J. P., S. K., L. R., L. A., balsu perskaitė liudytojo R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, supažindino proceso dalyvius su iš VšĮ „Kėdainių ligoninė“ gauta nukentėjusiosios ligos istorija ir ją pridėjo prie bylos, taip pat prokurorės pateiktas nukentėjusiosios pretenzijas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato viršininkui ir Kėdainių rajono apygardos vyriausiajam prokurorui, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvadą, apžiūrėjo nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pateiktus daiktus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir N. S. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – N. S. teisinančius – įrodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus tinkamai ištyrė bei patikrino teisiamajame posėdyje ir juos vertindamas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog ir nukentėjusioji Ž. K., ir asmenys, apklausti byloje kaip liudytojai, viso bylos proceso metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie įvykį.

39Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo N. S. baudžiamąją bylą nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos.

40Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

41Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai ir neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nutartyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas ir iš esmės neatsakė nė į vieną skundo argumentą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas tik pirmosios instancijos teismo pozicijos pripažinimu ir nepasisakydamas dėl visų apeliacinio skundo argumentų, ypač dėl įrodymų patikimumo ir tyčios turinio atskleidimo nebaigto pasikėsinimo stadijoje, pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

42Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013,

432K-467/2013, 2K-60/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

44Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo N. S. gynėjo esminių skundo argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

45Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo N. S. gynėjo skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

46Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

47Nuteistojo N. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu N.... 3. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija... 5. N. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai,... 6. N. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai,... 7. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. S. taip pat... 8. Kasaciniu skundu nuteistojo N. S. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo... 9. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo... 10. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas jo ginamajam... 11. Pasak kasatoriaus, teismas, atsiradusius realius jo ginamojo smurto padarinius... 12. Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tarnybinio patikrinimo... 13. Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas,... 14. Kasatoriaus tvirtinimu, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jo... 15. Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai sureikšmino jo ginamojo ankstesnį... 16. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai... 17. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 18. Prokuroras atsiliepime nurodo, jog byloje teisingai nustatyta, kad N. S.... 19. Prokuroro nuomone, nuteistojo keliama įvykio versija yra nelogiška ir... 20. Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog... 21. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiu, kad teismai privalėjo... 22. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl ne visų apeliacinio... 23. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginys, kad jo ginamojo ankstesnis teistumas... 24. Nuteistojo N. S. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.... 25. Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų... 26. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus... 27. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl,... 28. Be to, kasatorius skunde, teigia, kad teismas nepagrįstai sureikšmino jo... 29. Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo ginamojo nusikalstamų veikų kvalifikavimo... 30. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas jo ginamajam... 31. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas... 32. 2K-501/2012). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios, BK 149 ir 150... 33. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje pirmosios ir apeliacinės instancijos... 34. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 35. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų... 36. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo ginamojoje... 37. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra... 38. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas... 39. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 40. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3,... 41. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai ir... 42. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą... 43. 2K-467/2013, 2K-60/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia... 44. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 45. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo N. S. gynėjo... 46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 47. Nuteistojo N. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti....