Byla 1A-677-579/2016

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui, nuteistojo gynėjai advokatei Nijolei Petraitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 (keturiasdešimties) parų areštu. Civilinio ieškovo Z. K. civilinis ieškinys tenkintas ir jam iš M. J. priteista 700 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo. Iš M. J. Z. K. priteista 484 Eur išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. M. J. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2015 m. lapkričio 20 d., 13.11 val., Z. K. įdėjus skelbimą į internetinį puslapį www.auto-loads.lt dėl įsigyto automobilio pargabenimo į Lietuvą, jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2015 m. lapkričio 20 d. 14.44 val., 15.46 val., ir 17.26 val., 2015 m. lapkričio 21 d., 11.41 val. ir 16.19 val., telefonu bendraudamas su Z. K., po to 2015 m. lapkričio 21 d., apie 16.20 val., atvykęs pas Z. K. į namus, esančius ( - ), panaudodamas apgaulę – melagingai pažadėjęs sumokėti 700 Eur už Z. K. Vokietijoje įsigytą automobilį „Seat Alhambra“ ir jį pargabenti iš Vokietijos į Lietuvą, dėl ko suklaidintas Z. K. perdavė M. J. 700 Eur, po to jis 2015 m. lapkričio 22 d., 15.05 val. įdėjo skelbimą į internetinį puslapį www.auto-load.lt dėl automobilio pargabenimo į Lietuvą, 2015 m. lapkričio 23 d. bendraudamas telefonu su E. K. bei susitaręs, jog pastarasis Vokietijoje sumokės 700 Eur už automobilį „Seat Alhambra“ ir jį pargabens, tačiau savo pažadų nevykdė, su Z. K. ir E. K. daugiau nesusisiekė, į skambučius neatsakinėjo, Z. K. pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 700 Eur, ir savo veiksmais padarė nukentėjusiajam Z. K. 700 Eur turtinę žalą.
  1. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, arba skirti jam švelnesnę bausmę.
    1. Skundo autorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, netinkamai vertino Baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas kaltininko atsakomybę lengvinančių teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl padarytos veikos, tačiau aiškiai neatribojo baudžiamosios atsakomybės nuo civilinių teisinių santykių. Iš esmės daugiausiai buvo remtasi tuo, kad apeliantas praeityje jau buvo teistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 182 straipsnio 1 dalį.
    1. Skundo autorius teigia, kad jis kaltę dėl savo veiksmų teisme pripažino ir patvirtino, kad kaltinime nurodytos visos faktinės aplinkybės – laikas, pinigų sumos, yra teisingos. Jis taip pat pripažino žadėjęs nukentėjusiam Z. K. suorganizuoti automobilio pargabenimą iš Vokietijos į Lietuvą ir patvirtino, kad už tai iš nukentėjusiojo gavo 700 Eur. Dėl automobilio pargabenimo nuteistasis susitarė su vienu vežėju, kuris automobilį pargabeno į Lietuvą ir atidavė nukentėjusiajam Z. K.. Šiuos apelianto parodymus patvirtina byloje esanti objektyvi medžiaga – skelbimų įdėjimas į internetinį puslapį, apmokėjimas už juos, jo ir E. K. trumposios SMS žinutės. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į nurodytus duomenis, taip pat neįvertino, kad automobilių verslas yra labai dinamiškas, kad juo verčiantis labai dažnai pasitaiko tokios situacijos, kad vienas vežėjas atsisako suteikti paslaugas, tada ieškoma kito, tuo pačiu metu bendraujama su klientu ir pan. Liko neįvertinta ir tai, kad automobilis nukentėjusiajam buvo pristatytas į Lietuvą ir tai įvyko būtent apelianto pastangomis.
    1. Nuteistasis skunde taip pat pažymi, kad sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Apelianto įsitikinimu, tarp jo ir Z. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir jis už tai neturėtų atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už sukčiavimą, kadangi tikslo sukčiauti, tai yra apgaule užvaldyti nukentėjusiojo pinigus, jis niekada neturėjo. Nustatytos faktinės aplinkybės dėl Z. K. priklausančio automobilio pargabenimo iš Vokietijos į Lietuvą, nuteistojo atlikti veiksmai organizuojant šio automobilio pargabenimą, tik patvirtina, jog jo veiksmuose nebuvo jokios tyčios suklaidinti nukentėjusįjį. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai.
    1. Įvertinus šiame apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis, arba, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus šį apeliacinį skundą ir vis tik sutikus su pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, skunde prašoma atsižvelgti į tai, jog apeliantas augina neįgalų sūnų, jį išlaiko, ir tuo pagrindu skirti jam švelnesnę bausmę.
  1. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja sutiko su M. J. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
  1. Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmestinas.
  2. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ginčija teisės taikymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų tariamo pažeidimo aspektais.
  1. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015) ir nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų proceso dalyvių nesutikimas su įrodymų vertinimu nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).
  1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi M. J. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo M. J. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.
  1. Skundžiamu nuosprendžiu M. J. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: melagingai pažadėjo už 700 Eur pargabenti į Lietuvą Z. K. Vokietijoje įsigytą automobilį „Seat Alhambra“, dėl ko suklaidintas Z. K. perdavė M. J. 700 Eur, tačiau nuteistasis savo pažadų nevykdė, ir nors automobilį užsakė pargabenti trečiajam asmeniui, tačiau gautus pinigus pasisavino, su Z. K. ir E. K. (pargabenusiu automobilį į Lietuvą) daugiau nesusisiekė, į skambučius neatsakinėjo ir Z. K. pinigų negrąžino. Nuteistojo apeliaciniame skunde teisės taikymo aspektu ginčijami būtent jam inkriminuoto sukčiavimo sudėties požymiai, teigiant, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių – apgaulės ir tyčios užvaldyti nukentėjusiojo pinigus, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiojo Z. K. susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius.
  1. Dėl tokių apelianto argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – šios baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013 ir kt.).
  1. Nagrinėjamoje byloje faktines aplinkybes, kad M. J. turėjo tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą (700 Eur) ir veikė tyčia, patvirtina nukentėjusiojo Z. K., liudytojo V. K. parodymai, taip pat rašytiniai įrodymai (telekomunikacijų tinklais užfiksuoti duomenys, mobilaus ryšio telefonų apžiūros protokolų duomenys, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenys ir kt.). Visų pirma, apgaulės požymio buvimą M. J. veikoje atskleidžia jo paties elgesys, kuomet jis, 2015 m. lapkričio 20 d., atsiliepęs į nukentėjusiojo skelbimą dėl transporto priemonės pargabenimo ir atvykęs pas jį į namus, prisistatė ne savo, o išgalvotu, Tomo, vardu. Nuteistasis žadėjo Z. K. pargabenti jo įsigytą automobilį į Lietuvą jau kitą dieną (2015 m. lapkričio 21 d.), aiškindamas, kad jo vairuotojas ir autovežis minėtu laiku buvo Vokietijoje, už tai jam Z. K. sumokėjo 700 Eur užmokestį. Apgaulė pasireiškė ir tuo, kad apeliantas M. J. nukentėjusiajam siuntė melagingas žinutes (arba melagingai atsakinėjo) nurodydamas, kad „bus tralas tik apie 11 vakaro prie jusu masinos“, kad vairuotojas pranešė, jog „naktį jau buvo vietoj“ ir panašiai. Tolesni nuteistojo veiksmai, kuomet jis 2015 m. lapkričio 22 d. įdėjo skelbimą į internetinę svetainę ir ieškojo, kas galėtų parvežti minėtą automobilį (UAB „Auto-loads“ pateikta informacija), tik patvirtina, kad nukentėjusiajam M. J. nurodė klaidinančią informaciją. Taigi apgaulė šiuo atveju pasireiškė Z. K. suklaidinimu dėl kaltininko galimybių ir ketinimų. Apeliaciniame skunde taip pat kartojami argumentai dėl to, kad nuteistasis po to, kai automobilio pargabenimas užtruko ilgiau nei žadėta, nevengė bendravimo su nukentėjusiuoju, o neturėjo galimybių su juo susisiekti dėl objektyvių priežasčių (buvimo užsienyje ir telefono numerio praradimo), yra tinkamai išnagrinėti ir paneigti skundžiamame nuosprendyje. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė, kad pagal telekomunikacijų tinklais užfiksuotus duomenis, nuteistojo nurodomu laikotarpiu jo naudojamo mobilaus ryšio telefono numerio sujungimai fiksuoti Marijampolės mieste, o ne užsienio valstybėje, kaip tvirtina apeliantas. Nuosprendyje taip pat teisingai pastebima, kad nuteistasis, pats būdamas marijampolietis ir žinodamas nukentėjusiojo gyvenamosios vietos adresą (pinigus iš nukentėjusiojo paėmė jo nuosavo namo valdoje), galimai praradęs jo mobilaus ryšio telefono numerį turėjo objektyvią galimybę jį susirasti. Be to, pažymėtina ir tai, kad M. J. vengė bendravimo ne tik su nukentėjusiuoju, bet ir su E. K., kuriam neatsakė į skambučius iš karto po to, kai su juo susitarė dėl automobilio pargabenimo į Lietuvą.
  1. Nuteistojo pozicija, kad tarp jo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, paremta teiginiais, kad būtent M. J. pastangomis automobilis buvo pristatytas nukentėjusiajam, kuriam išlieka galimybė reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Byloje nustatyta, kad M. J. susitarė su E. K., kad šis pargabentų nukentėjusiojo automobilį už 700 Eur atlygį, kurį jam turėjo sumokėti automobilio savininkas, nors nukentėjusysis už automobilio pargabenimą jau buvo atsiskaitęs su apeliantu. Įvertinant minėtą M. J. elgesį, kuomet jis vengė bendrauti tiek su nukentėjusiuoju, tiek su automobilį pargabenusiu E. K. ir dėl to nukentėjusysis neturėjo galimybės atgauti M. J. sumokėtų pinigų, aplinkybė, kad automobilis vis dėlto buvo pargabentas nukentėjusiajam, nepašalina nei byloje nustatytos nuteistojo panaudotos apgaulės, nei jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.
  1. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad M. J. nukentėjusiojo pinigus įgijo panaudodamas apgaulę, pasireiškusią nukentėjusiojo suklaidinimu, kuris iš esmės lėmė žodinio susitarimo už atlygį pargabenti automobilį sudarymą, tai yra svetimą turtą jis įgijo neteisėtai ir jo veika kvalifikuojama ne kaip civilinis deliktas, o kaip sukčiavimas.
  1. Remdamasis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes M. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
  1. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, prašant švelninti M. J. paskirtą 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmę.
  1. Teismo paskirta bausmė turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, turi būti teisinga bei tinkamai individualizuota, tai yra atitikti kaltininko padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę. Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą BK 54 straipsnyje, teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją.
  1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. J. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, atsižvelgė į M. J. asmenybę – anksčiau vieną kartą teistas už tokio paties pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą (padėjimą sukčiauti), baustas administracine tvarka, ir pagrįstai nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę – 40 (keturiasdešimties) parų areštą.
  1. Aukštesnysis teismas, nenustatęs baudžiamojo įstatymo pažeidimų, padarytų skiriant nuteistajam bausmę, neturi jokio teisinio pagrindo paskirtąją bausmę švelninti. Išskirtinėmis aplinkybėmis, galinčiomis lemti švelnesnės bausmės skyrimą, nelaikytini ir apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl neįgalaus sūnaus priežiūros. Kaip matyti iš bylos duomenų, neįgalaus vaiko turėjimas M. J. nesulaiko nuo nusikalstamų veikų darymo. Kaip minėta, nuteistasis per vienerių su pusę metų laikotarpį buvo antrą kartą nuteistas už tokio paties pobūdžio nusikaltimą. Apylinkės teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, pagrįstai įvertino ne tik minėtą neišnykusį teistumą, bet ir tai, kad M. J. iki šiol nėra atlyginęs nagrinėjamu nusikaltimu padarytos žalos, nors nukentėjusiajam padarytos žalos faktą ir pripažįsta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. J. savo elgesio kritiškai nevertina, neišgyvena ir nesistengia pašalinti dėl nusikaltimo kilusių pasekmių. Taigi teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad M. J. ankstesniu nuosprendžiu paskirta švelnesnė laisvės apribojimo bausmė savo tikslų nepasiekė ir jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė.
  1. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už nesunkų nusikaltimą paskirta arešto bausmė, artima BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam šios bausmės vidurkiui, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, yra proporcinga jo pavojingumui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio dydžio su laisvės atėmimu susijusi bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti M. J., bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
  1. Dėl išdėstytų priežasčių M. J. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
  1. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo M. J., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 61,72 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. J. neišieškotinos.

4Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

5nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai