Byla e3K-3-180-378/2017
Dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autoprizmė“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vidmanto A. K. ieškinį atsakovui M. V. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autoprizmė“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo atsakomybės rūšį ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 34 183,85 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovas nurodė, kad yra UAB „Autoprizmė“ akcininkas. Atsakovas taip pat yra UAB „Autoprizmė“ akcininkas, be to, nuo 1996 m. gruodžio 2 d. eina šios bendrovės vadovo pareigas. UAB „Autoprizmė“ ir UAB „YIT Kausta būstas“ 2009 m. liepos 14 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, jos pagrindu UAB „Autoprizmė“ 2009 m. liepos 21 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad patalpos UAB „YIT Kausta būstas“ perduotos už 724 050,07 Eur (2 500 000 Lt), sandoriui taikant 0 PVM tarifą. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) 2010 m. lapkričio 19 d. pranešime konstatavo, kad sudarytas sandoris turėjo būti apmokestintas 19 proc. pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM), nustatė bendrovei 10 dienų terminą pranešime nurodytiems trūkumams pašalinti. Valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. balandžio 1 d. patikrinimo akte nurodė, kad buhalterinė apskaita bendrovėje tvarkoma pažeidžiant įstatymo nuostatas, bendrovė nepašalino 2010 m. lapkričio 19 d. nustatytų trūkumų, todėl buvo apskaičiuotas 53 732,91 Eur (185 529 Lt) PVM, 28 210,53 Eur (99 477 Lt) delspinigių ir skirta 5373,32 Eur (18 553 Lt) bauda. Pasak ieškovo, žala dėl paskirtos baudos ir delspinigių atsirado būtent dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, t. y. teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų nevykdymo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė – priteisė atsakovui iš ieškovo 3680,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš ieškovo 7,86 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimą; sprendimui įsiteisėjus panaikino 2015 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovui priklauso 49 procentai įmonės akcijų, atsakovui – 51 procentas. Pagal UAB „Autoprizmė“ įstatus bendrovėje veikia vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas, jo pareigas nuo 1996 m. gruodžio 2 d. eina atsakovas. UAB „Autoprizmė“ ir UAB „YIT Kausta būstas“ 2009 m. liepos 14 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, kuria UAB „Autoprizmė“ perleido 328 139,48 Eur (1 133 000 Lt) vertės autoserviso patalpas Vilniuje, Viršuliškių skg. 78, o UAB „YIT Kausta būstas“ perleido 1 069 277,11 Eur (3 692 000 Lt) vertės autoservisą Vilniuje, Viršuliškių skg. 38, ir 21 421,88 Eur (74 000 Lt) vertės kiemo aikštelę Viršuliškių skg. 30. Akcininkai pritarė mainų sutarties pasirašymui, įgaliojo ją pasirašyti direktorių. PVM sąskaitoje faktūroje, kuria UAB „Autoprizmė“ perleido UAB „YIT Kausta būstas“ autoservisą, nurodytas 0 PVM tarifas. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. lapkričio 19 d. pranešimu konstatavo, kad sudaryta mainų sutartis turėjo būti apmokestinta 19 procentų pridėtinės vertės mokesčiu. Teisinių paslaugų kontora atsakovui nurodė, kad patalpų perleidimas neturėjo būti apmokestinamas PVM, rekomendavo sudaryti papildomą susitarimą su UAB „YIT Kausta būstas“ ir patikslinti PVM sąskaitą faktūrą. UAB „Autoprizmė“ 2011 m. vasario 15 d. patikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, deklaravo 155 604,73 Eur (399 160 Lt) PVM. UAB „YIT Kausta būstas“ atsisakė sudaryti susitarimą ir patikslinti PVM sąskaitą faktūrą. UAB „Autoprizmė“ 2011 m. gegužės 16 d. dar kartą patikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, joje nebenurodė 155 604,73 Eur (399 160 Lt) mokėtinos sumos. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. balandžio 1 d. patikrinimo aktu konstatuota, kad bendrovė 2010 m. lapkričio 19 d. atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytų trūkumų nepašalino. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu patvirtintas 2014 m. balandžio 1 d. patikrinimo aktas ir 53 732,91 Eur (185 529 Lt) pridėtinės vertės mokestis, apskaičiuota 28 810,53 Eur (99 477 Lt) delspinigių bei paskirta 5373,32 Eur (18 553 Lt) bauda.
  3. Teismas vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika dėl vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ir jo neteisėtų veiksmų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015), nurodė, kad, sprendžiant dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, esminę reikšmę turi ne tai, ar atsakovo priimtas sprendimas UAB „Autoprizmė“ buvo nuostolingas, bet tai, ar atsakovas, jį priimdamas, nepažeidė įstatymuose konkrečiai nustatytų ir (ar) fiduciarinių pareigų.
  4. Teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 19 d. atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Autoprizmė“ privalo mokėti 155 604,73 Eur (399 160 Lt) pridėtinės vertės mokestį, tačiau atsakovas su šiuo sprendimu nesutiko, kreipėsi konsultacijos mokesčių klausimais, jam buvo paaiškinta, jog PVM nemokėtinas, UAB „Autoprizmė“ patikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją ir minėto mokesčio valstybei nemokėjo. Šiuos atsakovo veiksmus teismas vertino kaip rizikos prisiėmimą, dėl kurio Valstybinė mokesčių inspekcija pripažino, kad PVM buvo netinkamai apskaičiuotas, ir sumažino mokėtiną pridėtinės vertės mokesčio sumą iki 53 732,91 Eur (185 529 Lt).
  5. Teismas pabrėžė, kad reikalavimą atlyginti žalą reiškiančiam asmeniui būtina įrodyti įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Teismas atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad lėšos, kurios nebuvo sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo naudojamos kasdienėje bendrovės veikloje verslui plėtoti; per 2014 m. birželio 9 d. vykusį akcininkų susirinkimą buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonėje susidariusios situacijos, susijusios su Valstybine mokesčių inspekcija, šiame susirinkime dalyvavo ieškovas.
  6. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepaneigė prezumpcijos, jog atsakovas veikė geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais, todėl atsakovo veiksmų nepripažino neteisėtais, nepripažino, kad atsakovas pažeidė jam įstatymų nustatytas pareigas, peržengė komercinės rizikos ribas ar vykdydamas savo pareigas veikė aplaidžiai.
  7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkino, priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovo 34 183,85 Eur žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovo 1458 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  8. Spręsdama dėl atsakovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), kolegija nurodė, kad VMI viršininko 2014 m. liepos 17 d. sprendimu nebuvo nustatyta, jog atsakovas pagrįstai nedeklaravo PVM, šiuo sprendimu patvirtintas papildomai apskaičiuotas 53 732,91 Eur (185 529 Lt) PVM, apskaičiuoti 28 810,53 Eur (99 477 Lt) delspinigiai ir paskirta 5373,32 Eur (18 553 Lt) bauda. Teismas atkreipė dėmesį, kad šis sprendimas nėra nuginčytas, todėl sprendė, kad neginčijamai nustatyta, jog UAB „Auoprizmė“, kurios vadovas yra atsakovas, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku pateikti mokesčių deklaraciją.
  9. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad įmonės vadovo veiksmai, kai jis nevykdo imperatyvių įstatymo nustatytų reikalavimų, laikytini neteisėtais. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad sprendimas nemokėti apskaičiuoto PVM buvo naudingas įmonei, nes dėl atsakovo pastangų VMI atliko pakartotinį mainų sutarties vertinimą ir trečiojo asmens mokėtiną PVM sumažino iki 53 732,91 Eur.
  10. Atsakovo veiksmų, kai jis pateikė patikslintą deklaraciją ir nesprendė iškilusio ginčo dėl privalomo mokesčio deklaravimo, teismas nepripažino atitinkančiais rūpestingumo, atidumo ir apdairumo kriterijų.
  11. Teisėjų kolegija pritarė ieškovo argumentui, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl rizikos prisiėmimo įmonei sudarant sandorius įprastoje jos komercinėje veikloje šiuo atveju negali būti taikoma, nes vadovas privalo vykdyti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčių sumokėjimą bei VMI priimtus sprendimus.
  12. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo padaryta žala, t. y. paskirta bauda ir apskaičiuoti delspinigiai, egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o atsakovas nepaneigė savo kaltės prezumpcijos.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.248 straipsnio 3 dalį, 2.87 straipsnio 1–7 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų vadovo neteisėtų veiksmų įrodinėjimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014), suabsoliutino ir išplėtė bendrovės vadovui taikomos atsakomybės už jo kasdieninę ūkinę veiklą mastą. Pagal kasacinio teismo praktiką, vien aplinkybė, net jei būtų įrodyta, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris gali būti nenaudingas ar padaryti žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Vien ta aplinkybė, kad atsakovas ėmėsi ryžtingų veiksmų ir pagrįstai rizikavo, kad išvengtų mokestinių prievolių, negali būti pagrindas taikyti vadovui civilinę atsakomybę, nes toks požiūris atitiktų baudimo, o ne kompensacinę civilinės atsakomybės funkciją. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, veikė išimtinai bendrovės interesais, tokie jo veiksmai turėjo teigiamų rezultatų bendrovei.
    2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.247 straipsnį. Teismas neįvertino aplinkybės, kad priteistos sumos nėra priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovo tariamai padarytais pažeidimais. Dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų bendrovė buvo įpareigota sumokėti daug mažesnę mokesčių sumą, nei Valstybinė mokesčių inspekcija iš bendrovės reikalavo iš pat pradžių. Todėl šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti kaip patvirtinančią priežastinio ryšio stoką tarp ieškovo įrodinėjamų pažeidimų ir prašomos priteisti mokestinių baudų ir delspinigių sumos.
    3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.249 straipsnį, MAĮ 40 straipsnį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 254 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Atsakovo, kaip bendrovės vadovo, neva padarytas pažeidimas pasireiškė MAĮ nustatytų imperatyvių pareigų pažeidimu. Mokestinių prievolių valstybei vykdymas priskiriamas prie bendrovės vadovo pareigų, jam veikiant vidiniuose santykiuose su bendrove; net jeigu ir būtų galima kokia nors teisinė vadovo atsakomybė už analizuojamų pareigų pažeidimą, tai šiuo konkrečiu atveju vadovui turėtų būti taikoma tik ribota materialinė teisinė atsakomybė ir DK 254 straipsnyje nustatyti apribojimai. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika, kad vidiniuose santykiuose bendrovės vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas, todėl tokiu atveju taikytina ribota vadovo materialinė atsakomybė (DK 254 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
    4. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnį, 183 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį), nukrypo nuo kasacinio teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012). Teismas neįvertino šių reikšmingų aplinkybių: dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų bendrovė buvo įpareigota sumokėti daug mažesnę mokesčių sumą, nei buvo nurodyta per pirmąjį mokestinį patikrinimą; laiku nesumokėta mokestinės nepriemokos suma buvo panaudota apyvartinėms įmonės lėšoms kredituoti ir ūkinei komercinei veiklai plėtoti; bendrovės vadovas šiuo atveju veikė vidiniuose santykiuose, todėl taikytinas DK 254 straipsnis.
  2. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti atsakovo kasacinio skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismų nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. lapkričio 19 d. mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog trečiasis asmuo pagal sudarytą mainų sutartį netinkamai taikė PVM nuostatas, nepagrįstai nesumokėjo į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, jo buhalterinė apskaita yra tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) ir MAĮ nuostatas. Taigi VMI sprendimais pripažinta, kad įmonėje buvo nesilaikoma imperatyviųjų įstatymo nuostatų, reglamentuojančių privalomų mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą. Atsakovas nepagrįstai savo veiksmus vertina kaip veikimą pagrįsta rizika, siekiant išvengti mokestinių prievolių bendrovės naudai, veikimą geriausiais įmonės interesais ir teigia, kad tokiems veiksmams taikytinos teismų praktikoje suformuluotos taisyklės dėl rizikos įmonės ūkinėje komercinėje veikloje. Imperatyvus įmonės mokestinių prievolių vykdymas nėra susijęs su įprasta įmonės kasdienės ūkinės komercinės veiklos rizika, todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasacinio teismo praktika dėl rizikos prisiėmimo įmonei sudarant sandorius įprastoje jos komercinėje veikloje šiuo atveju negali būti taikoma, nes vadovas privalo vykdyti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčių sumokėjimą bei VMI priimtus sprendimus. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad dėl jo veiksmų bendrovė gavo naudos, t. y. buvo sumažintas mokėtinas PVM. Dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir mokesčių administratoriaus įpareigojimų nevykdymo trečiajam asmeniui buvo priskaičiuota bauda ir netesybos, kurie laikytini įmonei padaryta žala.
    2. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas vertinant atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovo neteisėtus veiksmus, nevykdant imperatyviųjų įstatymo nuostatų, patvirtina faktas, kad, 2011 m. gegužės 16 d. trečiajam asmeniui pateikus dar vieną patikslintą PVM deklaraciją, kurioje pakartotinai nurodyti neteisingi duomenys apie nedeklaruotiną PVM sumą, atsakovas daugiau nei trejus metus kitų veiksmų neatliko – nesumokėjo privalomų mokesčių į valstybės biudžetą, neinformavo VMI apie pakeistus duomenis ir atsisakymą vykdyti VMI įpareigojimus. Atsakovas aiškiai suvokė, kad jo vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita yra tvarkoma galimai netinkamai, o klausimas dėl įmonės mokėtinų mokesčių į valstybės biudžetą dydžio nėra išspręstas. Trečiajam asmeniui 34 183,85 Eur žala atsirado dėl atsakovo nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, jo nesąžiningų, nerūpestingų, neapdairių, protingo įmonės valdymo organo elgesio neatitinkančių veiksmų, nevykdant Mokesčių administravimo įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatų ir mokesčių administratoriaus įpareigojimų. Aplinkybė, kad PVM prievolės dydis buvo sumažintas, atsakovo atsakomybės nepašalina, nes jeigu atsakovas būtų veikęs geriausiais įmonės interesais, vykdęs imperatyviąsias įstatymo nuostatas ir mokesčių administratoriaus reikalavimus, trečiasis asmuo nebūtų patyręs žalos.
    3. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jam turėtų būti taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Atsakovas, nevykdydamas imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir mokesčių administratoriaus nurodymų, susijusių su tinkamu mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu, veikė išoriniuose santykiuose su kitais asmenimis kaip juridinio asmens atstovas.
    4. Priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatytas tinkamai aiškinant ir taikant CK 6.247 straipsnį, kadangi pareiga įmonei sumokėti baudas ir delspinigius atsirado dėl netinkamo atsakovo veikimo, o juridinio asmens vadovas yra atsakingas juridiniam asmeniui dėl savo veiksmais padarytos žalos (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio yra faktinio pobūdžio, jais nekeliama teisės aiškinimo ir taikymo problema, todėl jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
    5. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes, susijusias su atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmais sprendžiant klausimą dėl trečiojo asmens mokestinių prievolių įvykdymo, įvertino atsakovo argumentus dėl tariamai ryžtingų jo veiksmų ir pagrįstos rizikos išvengiant mokestinių prievolių ir naudos trečiajam asmeniui. Atsakovo argumentai dėl mokesčių administratoriui nesumokėtų lėšų panaudojimo įmonės kasdienėje veikloje nebuvo pagrįsti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo sprendimą, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstas išvadas, nenukrypo nuo formuojamos praktikos dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, todėl priėmė teisėtą, motyvuotą sprendimą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bendrovės vadovo atsakomybės rūšies

  1. Pagal DK 245 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. DK 254 straipsnis reglamentuoja darbuotojų materialinės atsakomybės ribas. Jame nurodyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
  2. Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams netaikė DK 254 straipsnio, nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika, kad vidiniuose santykiuose bendrovės vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas, todėl tokiu atveju taikytina ribota vadovo materialinė atsakomybė. Taigi kasaciniame skunde keliamas bendrovės vadovo materialinės ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bendrovės vadovo teisinis statusas turi ypatumų. Vadovas veikia ir kaip darbo teisinių santykių subjektas, kadangi su juo gali būti sudaroma darbo sutartis, ir kaip civilinių teisinių santykių subjektas, kadangi didelė dalis jo vykdomų pareigų įtvirtinta įstatymuose.
  4. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 37 punktas). Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina identifikuoti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma civilinė atsakomybė.
  5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo vykdomų pareigų pobūdžio, yra nurodęs, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi atstovavimo pagal įstatymą bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu. Už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Šią pareigą ir jos teisinį pagrindą nustato civilinės, o ne darbo teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
  6. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad už šios pareigos nevykdymą vadovui taikoma ne materialinė, o civilinė atsakomybė, kadangi tai išimtinai valdymo organui įstatymu nustatyta pareiga. Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintos šios mokesčių mokėtojo pareigos: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 punktas); bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 punktas); teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais (4 punktas). Tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, taikoma civilinė, o ne materialinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013).
  7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1, 2, 4 punktuose įtvirtintas mokesčių mokėtojo pareigas, t. y. nevykdė jam, kaip valdymo organui, nustatytų pareigų. Apeliacinės instancijos teismas vertino, ar netinkamas finansinės apskaitos organizavimas, pasireiškęs netinkamu mokestinės prievolės deklaravimu, padarė žalą bendrovei, t. y. vertino, ar vadovas pažeidė jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, todėl pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju atsakovui taikytina civilinė atsakomybė. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl DK 254 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui.

13Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

  1. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
  2. Įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
  3. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 39 punktas).
  4. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga visose valdymo organų civilinės atsakomybės bylose, tiek kai reikalaujama žalos, padarytos nepasiteisinusiais verslo sprendimais, atlyginimo, tiek pažeidus imperatyvias ir (ar) fiduciarines pareigas. Tačiau priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko valdymo organo narys, gali skirtis jo kaltės forma.
  5. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013), didelis atsakovo neatsargumas arba tyčia taip pat turi būti nustatyti sprendžiant dėl vadovo veiksmų teisėtumo taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.
  6. Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  7. Nagrinėjamoje byloje atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė kildinama ne iš fiduciarinių pareigų pažeidimo ar netinkamo verslo sprendimo priėmimo, o dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų nevykdymo.
  8. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.246 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų vadovo neteisėtų veiksmų įrodinėjimo kriterijų, suabsoliutino ir išplėtė bendrovės vadovui taikomos atsakomybės už jo kasdieninę ūkinę veiklą mastą. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
  9. ABĮ 37 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Šio straipsnio 12 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 11 punktas).
  10. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio.
  11. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, pažeidė MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku pateikti mokesčių deklaraciją, todėl pagrįstai konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą. Minėta, kad nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi bendrovės vadovas.
  12. Atsakovas savo kaltę siekė paneigti argumentais, kad dėl jo veiksmų, t. y. atsisakymo vykdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimą deklaruoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, jo vadovaujama bendrovė gavo naudos, kadangi Valstybinė mokesčių inspekcija, peržiūrėjusi sandorį, mokėtiną pridėtinės vertės mokestį sumažino nuo 115 604,73 Eur iki 53 732,91 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė dėl sumažinto pridėtinės vertės mokesčio nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo kaltės. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovo atliktais veiksmais jam deklaruojant pagal mainų sandorį mokėtinus mokesčius, paneigia atsakovo kaip bendrovės vadovo veiksmų atitiktį rūpestingo ir apdairaus bendrovės vadovo, veikiančio pagal įstatymo reikalavimus, kriterijams.
  13. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi UAB „Autoprizmė“ mokestinį tyrimą, 2010 m. lapkričio 19 d. konstatavo, jog bendrovė nuo sudarytų sandorių turėjo apskaičiuoti ir deklaruoti 115 604,73 Eur PVM. UAB „Autoprizmė“ 2011 m. vasario 15 d. patikslino PVM deklaraciją, deklaravo 115 604,73 Eur (399 160 Lt) PVM sumą; UAB „Autoprizmė“ 2011 m. gegužė 16 d. pakartotinai patikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, joje sumažino 115 604,73 Eur PVM sumą. Ši atsakovo veiksmų seka leidžia konstatuoti, kad atsakovas, žinodamas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą dėl deklaruotino PVM, trečią kartą pakeitęs deklaracijos duomenis, galiausiai nurodė nulinį mokėtiną PVM, nors Valstybinė mokesčių inspekcija savo sprendime aiškiai pripažino, kad toks PVM yra neteisingas ir sandoris privalo būti apmokestintas 19 proc. PVM.
  14. Nagrinėjamu atveju atsakovo neveikimas, nebendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymas prilyginamas dideliam neatsargumui, tokie jo veiksmai neatitinka nei rūpestingo, nei apdairaus vadovo elgesio standartų ir nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo kaltės prezumpcijos paneigimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo veiksmai, pasireiškę MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste vertintini kaip didelis neatsargumas, sudarantis pagrindą civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis konsultavosi su teisininkais, taip pat nepaneigia atsakovo kaltės prezumpcijos, kadangi atsakovas Valstybinės mokesčių inspekcijos spendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė, tačiau jame nurodytų reikalavimų neįvykdė. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentų, susijusių su CK 6.248 straipsnio netinkamu aiškinimu ir taikymu.
  15. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir bendrovei padarytos žalos egzistavimo.
  16. Teismų nustatyta, kad Valstybinės mokesčių inspekcija 2014 m. balandžio 1 d. patikrinimo akte konstatavo, jog bendrovė 2010 m. lapkričio 19 d. atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytų trūkumų nepašalino, apskaičiavo papildomą 53 732,91 Eur mokėtiną į biudžetą PVM sumą, 28 810,53 Eur delspinigių ir paskyrė 5373,32 Eur baudą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymo bendrovė patyrė žalą, kurią sudaro apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta baudos suma.
  17. Kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti konkretūs materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminę reikšmę vienodai aiškinant ir taikant teisę bei galėję turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kiti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinti kasacijos pagrindai, išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.
  18. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
  19. Atsakovas išsamiais teisiniais argumentais nepagrindė CK 6.247 straipsnio pažeidimų ar netinkamo šio straipsnio aiškinimo ir taikymo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio tarp bendrovei padarytos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimo yra faktinio pobūdžio, t. y. nesuformuluoti kasacinio skundo pagrindai, todėl nesudaro kasacinio skundo nagrinėjimo dalyko.
  20. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad, vertinant jo veiksmų teisėtumą (neteisėtumą), turėjo būti taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo atveju nėra pagrindo vadovautis kasacinio teismo praktika dėl rizikos prisiėmimo įmonei sudarant sandorius įprastoje jos komercinėje veikloje, ir šią savo poziciją motyvavo –nurodė, kad vadovas privalo vykdyti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčių sumokėjimą bei VMI priimtus sprendimus.
  21. Minėta, kad, esant įstatymo nustatytoms imperatyvioms pareigoms, vadovas neturi elgesio pasirinkimo laisvės veikti kitaip, nei įpareigoja įstatymo nuostatos. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė nagrinėjamoje byloje netaikoma, kadangi bendrovės pareiga mokėti mokesčius ir šios pareigos tinkamas vykdymas nepatenka į verslo sprendimo kategoriją. Verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nėra susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas turi galimybę pasirinkti mažiausiai tarp dviejų alternatyvų. Jei valdymo organo narys privalo vykdyti įstatyme įtvirtintą imperatyvą, toks veikimas negali būti prilyginamas verslo sprendimui, kadangi subjektas negali tokio imperatyvo nevykdyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo sprendimas mainų sandoriui deklaruoti nulinį PVM nevertintinas kaip verslo sprendimas, nes tokios rūšies sandoriams įstatymas yra įtvirtinęs 19 proc. PVM.
  22. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos pagrįstai atsakovo neteisėtus veiksmus vertino civilinės atsakomybės kontekste, tinkamai nustatė atsakovo civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir jų dydį, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  3. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 8,10 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti valstybei iš atsakovo M. V. (a. k. ( - ) 8,10 Eur (aštuonis Eur 10 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.