Byla e2A-154-370/2017
Dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-822-467/2016, pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui L. A. dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė E. B. teismo prašė: 1) pripažinti 1999-02-04 pirktą ir atsakovo L. A. vardu viešame registre registruotą nekilnojamąjį turtą (patalpas) – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe su ieškove, nustatant abiem šalims po ½ dalį šio turto; 2) atidalyti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamąjį turtą – patalpą – butą, adresu (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovei nuosavybę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui L. A. išmokant 53 290 Eur dydžio kompensaciją; 3) pripažinti 1999-04-13 pirktą ir atsakovo vardu viešame registre registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypo 1/10 dalį, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe su ieškove, nustatant abiem šalims po ½ dalį; 4) atidalyti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamąjį turtą žemės sklypo 1/10 dalies, adresu (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovei nuosavybę į žemės sklypo 1/10 dalį, o atsakovui išmokant 3 476 Eur dydžio kompensaciją; 5) pripažinti 2003-10-02 pirktą ir atsakovo vardu viešame registre registruotą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe su ieškove, nustatant abiem šalims po ½ dalį; 6) atidalyti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant atsakovui nuosavybę į žemės sklypą, o ieškovei išmokant 119 034 Eur dydžio kompensaciją; 7) pripažinti užskaitytas priteistas šalims 56 766 Eur dydžio kompensacijas ir galutine kompensacijos suma, mokėtina ieškovei, laikyti 62 268 Eur dydžio sumą; 8) priteisti iš atsakovo pusę nuomos pajamų už patalpos – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomą laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2015-08-04, skaičiuojant nuomos mokestį 725 Eur už mėnesį, bendra suma 21 388 Eur; 9) priteisti iš atsakovo 58 528 Eur dydžio palūkanas už ½ dalies žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimą laikotarpiu nuo 2005 metų spalio mėnesio iki 2015-08-01; 10) priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susipažino 1991 metais, 1993 metais pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, ketino sukurti šeimą. Nors oficialiai santuoka nebuvo sudaryta, tačiau kartu pragyveno 12 metų, susilaukė dviejų vaikų, su atsakovu vedė bendrą ūkį, dirbo ir abiejų lėšomis bei pastangomis gerino šeimos gyvenimą. 2000 metais ieškovės pajamos siekė 10 261,37 Eur per metus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir atsakovo santuoka turi būti vertinama kaip jungtinės veiklos sutartis pagal 1964 m. CK 471-474 straipsnių nuostatas (siekimas sukurti šeimą, bendrą turtą), jai priklauso pusė bendrai įgyto ir naudoto su atsakovu turto (1999-02-04 įsigytas butas, adresu (duomenys neskelbtini);

    41999-04-13 nusipirkta 1/10 dalis žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini); 2003-10-02 įsigytas žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini)), nepaisant to, kad jis registruotas vieno iš bendrai ūkį vedusių asmenų vardu. Be to, jai turi būti perleista ir turto ekonominė nauda, kai ji šiuo turtu nesinaudojo (juo naudojosi tik atsakovas).

  3. Atsakovas L. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškove gyveno nuo 1995 metų iki 2005 metų ir susilaukė 2 vaikų, tačiau atsakovas niekada nenorėjo sukurti bendrų turtinių santykių su ieškove, nesiejo su ja bendros ateities. Didžiąją lėšų dalį vaikams išlaikyti, kasdieniniams poreikiams tenkinti uždirbo ir teikė atsakovas. Ieškovė neinvestavo savo asmeninių lėšų į buto ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimą ir buto įrengimą. Žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), paieškose ieškovė nedalyvavo ir su ieškove nebuvo jokių bendrų planų statyti namą. Pajamos, už kurias įgytas šis turtas – atsakovo asmeninė nuosavybė. Be to, ieškovė nepateikė nei rašytinės, nei notarinės formos jungtinės veiklos sutarties, sudarytos su atsakovu, taip pat įrodymų, kad ji CK 6.970 straipsnio 1 dalies prasme įnešė įnašą į žemės sklypų ir buto pirkimą.
  4. Atsakovo teigimu, ieškovės vaidmuo vaikų auklėjime ir namų priežiūroje nebuvo reikšmingesnis, nei atsakovo. Atsakovo teta 1996-2004 metais prižiūrėjo sūnų, tvarkė butą iki 2001 metų, o nuo 2011 metais butą tvarkė ir prižiūrėjo J. V., kuri nuo 2004 metais prižiūrėjo ir vaikus. Ieškovė mokėsi, dirbo, darė karjerą.
  5. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą beveik po 12 metų nuo paskutinio pirkinio, į kurį prašo pripažinti dalį nuosavybės. Ieškovė, laikanti save nekilnojamojo turto bendraturte, turėjo domėtis, kaip šis turtas buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė ne vėliau nei nuo 2003 metų pabaigos turėjo žinoti, kad jos teisės yra pažeidžiamos, todėl praleido bendrąjį CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad gyvenimas su ieškove nutrūko ne 2005-10-02, o 2005-06-27, todėl net jei ieškinio senaties termino pradžia būtų pradėta skaičiuoti nuo momento, kada atsakovas su ieškove nustojo kartu gyventi, senaties terminas vis tiek būtų praleistas.
  6. Atsižvelgiant į tai, kad kiti ieškovės reikalavimai yra išvestiniai iš nuosavybės teisės dalies pripažinimo ir nesant pagrindo ieškovei pripažinti nuosavybės teisę, atsakovo teigimu, nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškinio reikalavimų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu ieškovės E. B. ieškinį atsakovui L. A. dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant skurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė; iš ieškovės atsakovui priteisė 6 540,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei - 1 786 Eur žyminio mokesčio.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė E. B. ir atsakovas L. A. tam tikrą laikotarpį gyveno kartu kaip sugyventiniai, turi du vaikus – pilnametį V. A., gimusį 1995-10-01, ir nepilnametę A. A., gimusią 2002-06-07. Atsakovo L. A. vardu yra įgytas nekilnojamasis turtas: butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/10 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie yra ginčo objektas (dalykas) nagrinėjamoje byloje.
  3. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje 3K-3-410/2011; kt.), sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nesusituokę asmenys turtą gali įgyti tik bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atitinkamai indėlis į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą privalo būti įrodytas tos bylos šalies, kuri reikalauja tokio nuosavybės pripažinimo.
  4. Teismas, įvertinęs su byla susijusius ir bylai reikšmės turinčius įrodymus, konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija neįrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog tarp sugyventinių (bylos šalių) buvo susitarimas bendrai įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat neįrodė, kad egzistavo bendros sugyventinių lėšos, už kurias tas turtas buvo įgytas, neįrodė ir fakto, kad ieškovė prie to turto įsigijimo prisidėjo savo asmeniniais pinigais. Teismas tokį sprendimą grindė šiais motyvais:
    1. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktų mokesčių deklaracijų duomenis, nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovo vardu įgytas ginčo nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė jos ir atsakovo nuosavybė. Nurodė, jog kitų valdžios institucijų, skirtingai nei dabar teismo, atžvilgiu, ieškovė atsakovo nelaikė savo vyru, sudarančiu kartu su ja šeimą. Analogiškai elgėsi ir atsakovas. Iš to teismas padarė išvadą, kad šalys savo bendro gyvenimo, kaip šeimos, nebuvo išviešinę.
    2. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turto savininkas VĮ Registrų centre nurodytas atsakovas, o nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys patvirtintos notaro, byloje apklaustų liudytojų prieštaringi parodymai negali paneigti oficialių rašytinių įrodymų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovė nepaneigė fakto, jog aplinkybė, kad ginčo turto savininkas yra atsakovas, jai buvo žinoma nuo sandorių sudarymo momento ir ta situacija ją tenkino, nes sandorių, kurių pagrindu nuosavybė buvo įgyta, įstatymo nustatyta tvarka neginčijo.
    3. Teismas, remdamasis jungtinę veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, pagal kurias jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (1964 m. CK 472 str. 1 d.), pažymėjo, kad sugyventinių santykių pradėjimas ir tęsimas savaime nereiškia, kad susitarta ir dėl bendros dalinės nuosavybės įgijimo. Atsižvelgiant į tai, teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad faktinė santuoka savaime reiškia ir jungtinės veiklos sutartį sukurti dalinę nuosavybę atskiriems ir konkretiems nekilnojamojo turto objektams, t. y., ieškovė klaidingai mano, kad visus teisinius veiksmus, įgydamas turtą, atlikęs sugyventinis (atsakovas) veikė ne tik savo, bet savaime ir jos turtiniais interesais.
    4. Nors būtent ieškovei, siekiant dalies į ginčo objektus pripažinimo, tenka pareiga įrodyti susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę su atsakovu faktą, įrodyti savo asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant ginčo objektus ir toks įrodinėjimas privalo būti atliekamas kiekvieno ginčo objekto atžvilgiu atskirai (CPK 178 str.), tačiau nagrinėjamu atveju teismas pažymėjo, kad ieškovė nė nebandė teigti, kad buvo susitarta su atsakovu bendrai įgyti konkretų ginčo turtą, ir to neįrodinėjo. Teismo vertinimu, ieškovė tik prielaidomis kalbėjo apie šalių susitarimą, kadangi iš esmės manė, jog toks susitarimas ir nebuvo reikalingas, todėl ir kviesti liudytojai negalėjo iš esmės nieko paliudyti apie ieškovės ir atsakovo tarpusavio susitarimus turtiniais klausimais.
    5. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pasirinkti ginčo dalykai (turtas) nebuvo šalių, ar vienos iš jų, sukurti - ginčo objektai buvo pirkiniai, kurie buvo įgyti, nors kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis (žr. pvz., 2016-01-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016; 2015-01-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė finansiškai prisidėjo ne tik prie buto, bet ir prie ginčo žemės sklypų įsigijimo. Teismas pažymėjo, kad savo asmeninio indėlio pinigais, įgyjant ginčo objektus, ieškovė iš esmės neįrodinėjo, o iš byloje esančių įrodymų sprendė, kad kiekviena iš šalių jos gautomis lėšomis disponavo individualiai.
    6. Teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, įvertino šalių pozicijų ir argumentų, už kieno lėšas buvo įgytas ginčo turtas, (ne)nuoseklumą. Teismas pažymėjo, kad 2015-10-22 parengiamajame teismo posėdyje ieškovė teigė, jog ji nesidomėjo, iš kokių lėšų 1999 metais buvo nupirktas butas (duomenys neskelbtini), tačiau mano, kad tai buvo šeimos pinigai; vėliau patikslino, jog bendros lėšos buvo tik tos, kurios buvo „įdedamos į stalčiuką“ (į jas dėdavo abi šalys einamosioms išlaidoms), tačiau ginčo turtas nebuvo nupirktas iš „pinigų stalčiuke“, nes jame nebuvo tiek daug pinigų, kad užtektų nekilnojamam turtui pirkti, visus didelius pirkinius ir visus finansinius reikalus tvarkė atsakovas; po to vėl nurodė, kad šalių pajamos buvo bendros, nors kiekvienas iš savo darbovietės jas gaudavo asmeniškai; vėliau ieškovė nurodė nežinanti, iš kokių lėšų buvo nupirktas ginčo turtas, nežinojo jo įsigijimo sąlygų. 2015-12-17 teismo posėdyje ieškovė konkrečiai neatsakė, už kokias lėšas buvo nupirktas ginčo turtas, motyvuodama tuo, jog pinigai buvo bendri, atsakovas juos skaičiuodavo, todėl ji nežino, iš kokių pinigų jis sumokėjo už perkamą butą, tačiau nurodė, kad jai priklausančio darbo užmokesčio pinigais disponavo ji pati (kartais dalį įdėdavo į stalčiuką); galiausiai ieškovė pripažino, kad ginčo turtas buvo nupirktas už ieškovo uždirbtas lėšas, tačiau nurodė nežinanti, ar įsigyjant butą L. A. reikėjo skolintis ar ne, ji taip pat nežinojo ir tikslios turto įsigijimo kainos. Ieškovės iniciatyva kviesti liudytojai taip pat negalėjo nurodyti jokio ieškovės turtinio indėlio įsigyjant ginčo turtą. Be to, teismas iš rašytinių įrodymų (VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-12-05 pažymos Nr. 4-8-12017, ir UAB „Ernst and Young Baltic" 2015-12-07 pažymos, vienkartinės ieškovės turėto turto deklaracijos) sprendė, kad ieškovė žymesnėmis lėšomis prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo ir negalėjo prisidėti, nes ji savo uždirbtus pinigus taupė. Savo ruožtu atsakovo pozicija dėl nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybių, teismo vertinimu, visada buvo nuosekli ir aiški, be to, atsakovas deklaravo VMI jo turėtas pajamas, už kurias 1999-02-04 įsigytas butas, (duomenys neskelbtini), su rūsiu bei žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), (VMI 1999-05-03 pažyma Nr. 047852 ir 2003-10-03 pažyma Nr. 00106976-1 dėl brangų turtą įsigijusio LR gyventojo pajamų deklaravimo).
    7. Teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, įvertino ir kitas aplinkybes, įrodymus, teismo vertinimu, paneigiančias ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Teismas sprendė, kad ieškovė ir atsakovas skirtingai elgėsi su uždirbamais pinigais – atsakovas investavo į nekilnojamojo turto pirkimą, o ieškovė taupė; šalys neturėjo bendrų lėšų.
    8. Teismo vertinimu, byloje nepasitvirtino ir kiti ieškovės teiginiai, susiję su dalyvavimu įsigyjant butą (duomenys neskelbtini) (šį faktą paneigė liudytoja I. K.), taip pat, kad ji savo bendru darbu prisidėjo prie buto (duomenys neskelbtini) įsirengimo, kadangi atsakovas tokį prisidėjimą neigia, o nė vienas iš ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų negalėjo nurodyti ar patvirtinti, kad ieškovė ginčo bute būtų asmeniškai atlikusi kokius nors darbus. Nei liudytojai, nei pati ieškovė negalėjo nurodyti, kad ieškovė būtų pati samdžiusi kokius nors asmenis darbams atlikti.
    9. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė nelaikė savęs buto ir žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini) bendraturte, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Ieškovė nesiekė būti ir nebuvo atsakovo įgyjamo turto preliminarių ir pagrindinių pirkimo sutarčių šalimi ir nemokėjo už įsigyjamą turtą pinigų, taip pat žemės mokesčio; 2007-06-05 atsiuntė elektroniniu paštu atsakovui jos advokatų 2007 m. vasario mėn. parengtą taikos sutarties ir pareiškimo teismui projektus, kuriais pripažino atsakovo nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) butą; iš buto (duomenys neskelbtini) 2010 m. išsikraustė kartu su vaikais į savo pasistatytą kotedžą, vaikams paaiškinusi, jog „tėtis nebeleidžia gyventi savo bute, kad jam yra reikalingas tas butas. Ir kadangi jis yra jo, tai jisai nebeleido gyventi ir mes turėjome išsikelti į (duomenys neskelbtini)", be to, reikalavo, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) butą padovanotų vaikams (duomenys neskelbtini), vėliau – kad ieškovei ir dukrai (liudytojo V. A. parodymai 2016-03-29 teismo posėdyje) bei prieš tai pasiskolino iš atsakovo pinigų šio kotedžo įrengimui (ieškovės paaiškinimai 2015-12-17 teismo posėdyje); po to, kai 2010 m. ieškovė išsikraustė į savo nuosavybę gyventi, atsakovas vienasmeniškai (duomenys neskelbtini) butą išnuomojo (ieškovė

      52015-12-17 teismo posėdyje pripažino, kad prie (duomenys neskelbtini) buto išnuomojimo ji niekuo neprisidėjo ir atsakovas su ja dėl nuomos nesitarė); ieškovė nebuvo sudariusi nė su viena paslaugas teikiančia įmone sutarčių dėl paslaugų teikimo į butą (duomenys neskelbtini), kai atsakovas buvo sudaręs įvairias sutartis – dėl gamtinių dujų tiekimo, apmokėjimo už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų šalinimo, elektros energijos tiekimo ir t. t., 1999 m. užsakė buto interjero projektą, buvo 2000 m. techninio darbo projekto užsakovas, t. y. buvo tas asmuo, kuris priiminėjo sprendimus dėl darbų atlikimo, priiminėjo darbus, mokėjo už darbus.

    10. Teismas nesutiko, kad epizodinis komunalinių mokesčių mokėjimas 2004 metų 03, 05, 06, 07, 09, 11, 12 mėnesiais ir 2005 metų 01, 03, 05 mėnesiais patvirtina jos nuosavybės teises į butą, nes paprastai už komunalines paslaugas turi susimokėti tas, kas jomis naudojasi, o šalys nurodytame bute minimu laikotarpiu gyveno kartu, juolab, kad 2004-2005 metais atsakovas didelę laiko dalį praleido užsienyje.
    11. Teismas iš liudytojų (S. M., T. G., Š. S., D. S.) parodymų nustatė, kad ieškovė jokių pastangų neįdėjo ir į ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suradimą bei įsigijimą.
    12. Teismas kritiškai vertino tų liudytojų parodymus, kurie artimais ryšiais susiję su ieškove, ir kurių parodymus iš dalies paneigė kitų nešališkų liudytojų parodymai.
    13. Teismas iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų sprendė nesant pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės indėlis į bendrų vaikų priežiūrą ir auginimą buvo žymiai didesnis nei atsakovo ir kad už tai jai galima būtų pripažinti nuosavybės teisę į atsakovo nekilnojamąjį turtą.
  5. Teismas ieškovės ieškinį atmetė ir dėl praleistos ieškinio senaties termino, kurio pradžios momentas, teismo vertinimu, skaičiuotinas nuo kiekvieno ginčo turto įregistravimo viešame (Nekilnojamojo turto) registre, o atsižvelgiant į paskutinio turto įregistravimo datą, jis suėjo 2013-10-14 (ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-07-22).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė E. B. teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Sprendimas, kuriame konstatuojama, kad šeimoje sukurtas turtas nelaikytinas bendrąja nuosavybe, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str., 18 str., 29 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 12 str., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 str., nes tokiu būdu labiau ginamos šeimos, kurios yra įregistravusios santuoką (jos sudarymą ir nutraukimą).
    2. Susitarimo dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą nagrinėjamu atveju patvirtina šalių bendra veikla, tarpusavio santykių pobūdis (gyvenimas kartu, vaikų auginimas), todėl susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio, kaip tai numatyta 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalyje.
    3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, pagal kurią, kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.
    4. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas nešališkumo principas. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir iš esmės rėmėsi atsakovo atstovo baigiamąja kalba, jame nurodytais argumentais ir aplinkybėmis, todėl laikytina, kad teismas palaikė tik atsakovo pusę. Tokiu būdu kartu pažeistos ir CPK 270 straipsnio normos, įtvirtinančios sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, bei įrodymus (įrodinėjimą) reglamentuojančios teisės normos (CPK 176, 177 str.), taip pat rungimosi bei lygiateisiškumo principai.
    5. Pirmosios instancijos teismas atsisakė remtis ieškovės kviestų liudytojų parodymais dėl to, kad jie neva duoti akivaizdžiai suinteresuotų asmenų (ieškovės giminaičių), tačiau rėmėsi atsakovo iniciatyva kviestų giminaičių ir pažįstamų (sesers, tetos, pavaldžios darbuotojos, sūnaus) subjektyviais parodymais.
    6. Teismas nurodė nesiremiantis ieškovės nurodyta teismų praktika dėl skirtingų faktinių bylos aplinkybių, tačiau rėmėsi atsakovo nurodomais teismų sprendimais, kurių ratio decidendi taip pat nesutampa.
    7. Teismas neatskleidė bylos esmės. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių bendro gyvenimo pradžia ir pabaiga yra reikšmingi ne tik bendro turto sukūrimo faktui įrodyti, bet ir faktui, kad buvo sukurta šeima. Gyvenimo pradžios ir pabaigos momentai taip pat turi įtakos 10 metų senaties termino skaičiavimui. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad esminė faktinė bylos aplinkybė ta, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir butas su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), įgyti šalių bendro gyvenimo laikotarpiu, šeimos poreikiams tenkinti. Taip pat liko neįvertinta tai, kad po šalių skyrybų, apeliantė kurį laiką liko gyventi su nepilnamečiais vaikais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o atsakovas jokių pretenzijų dėl to nereiškė, t. y. konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad ji laikytina turto bendraturte. Teismas neatsižvelgė, kad tiek ji, tiek atsakovas buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą minėtu adresu. Tai, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys įformintos tik atsakovo vardu, savaime nereiškia, kad jis tik vienas siekė tapti buto savininku.
    8. Pirmosios instancijos teismas mokėjimus už komunalines paslaugas vertino kaip nepakankamą įrodymą jos nuosavybės teisei į butą patvirtinti, tačiau kasacinio teismo praktikoje tokie įrodymai laikytini netiesioginiais įrodymais dėl bendro ūkio tvarkymo ir vieningo rezultato sukuriant bendrą nuosavybę siekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 3K-3-553/2010). Taip pat nesutiktina su teismo atliktu įrodymų (deklaracijų vertinimu) ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl neišviešinto bendro gyvenimo su atsakovu. Atsakovas kaip sutuoktinis ir negalėjo būti nurodytas, nes su juo nebuvo įregistravusi santuokos. Be to, atsakovo nenurodymas deklaracijoje sutuoktiniu nepaneigia faktinio gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo, lygiai taip, kaip ir lėšų atskiras laikymas.
    9. Teismas klaidingai nurodė, kad ieškovė laikėsi pozicijos, jog visas turtas įgytas gyvenimo kartu laikotarpiu laikytinas bendrąja nuosavybe.
    10. Byloje buvo pakankamai duomenų tam, kad šalių santykiai būtų įvertinti kaip santuokiniai (abiejų šalių giminaičių parodymai, nuotraukos). Santuokiniai santykiai pagal Santuokos ir šeimos kodekso normas apimdavo ir bendro santuokinio turto kūrimą (21, 23, 24 str.). Nors nei anksčiau galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse, nei dabartiniame CK tokie santykiai nėra sureguliuoti, bet pagal savo pobūdį teismų prilyginami santuokiniams, taip pat turi jungtinės veiklos požymių.
    11. Apeliantė sutinka neįrodinėjusi, kiek konkrečiai pinigais prisidėjo prie šeimos turto įsigijimo, tačiau byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka konstatuoti faktui, kad šalys buvo bendro gyvenimo partneriai, vedė bendrą ūkį. Pažymėjo, kad šalys, kartu gyvendamos, turtinius reikalus tvarkė bendru sutarimu.
    12. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimu principus, konkrečiai - CPK 197 straipsnį, nurodydamas, kad rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią, ir tokiu būdu paneigė bet kokią galimybę liudytojų parodymais juos paneigti. Vien tai, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartys buvo notarinės formos, nepaneigia draudimo remtis liudytojų parodymais išimties taikymo galimybės (CPK 197 str. 2 d.).
    13. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 135 straipsnio nuostatas, pasisakydamas dėl ieškovės ieškinio dalyko, t. y. sprendime pažymėdamas, kad ieškovė neprašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe kitų daiktų (transporto priemonių, piniginių lėšų).
    14. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 5 dalį dėl to, kad priimdamas sprendimą rėmėsi apeliantės pasiūlytu taikos sutarties projektu.
    15. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi nutartimi, priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, kurios ratio decidendi nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Be to, pažeistas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi nutartimis, kurios nėra paskelbtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.
    16. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl praleistos ieškinio senaties. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto įregistravimo viešame registre momento, tačiau senaties terminą skaičiuoja nuo paskutinio turto įregistravimo datos. Be to, ieškiniu nebuvo ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys. Ieškinys pareikštas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, todėl senaties termino skaičiavimui reikšmingas gyvenimo kartu termino pabaigos laikas, o ne turto įgijimo sandorių sudarymo laikas. Pažymėjo, kad apie teisių pažeidimą sužinota tik 2010 m. liepos mėn., atsakovui pareikalavus išsikraustyti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini).
  3. Atsakovas L. A. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, nepažeidė Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų, nes rėmėsi suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, o ne konkrečiais teisiniais rezultatais:
      1. Ieškovė painioja santuoką sudariusių asmenų ir jos nesudariusių asmenų turtinius santykius, jų įrodinėjimo taisykles ir šeimos sąvoką. Apeliantė nepagrįstai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, EŽTK nuostatomis siekia, kad nesudariusių santuokos asmenų turtinis režimas būtų nustatomas pagal jungtinės nuosavybės taisykles.
      2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią nesusituokusių asmenų tarpusavio turtiniai teisiniai santykiai yra nustatomi remiantis bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančiomis normomis. Ieškovė neįrodė ir neįrodinėjo jos indėlio į nuosavybės įsigijimą, taip pat, kad buvo sudarytas koks nors susitarimas įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vien gyvenimas kartu ipso facto negarantuoja teisės į atsakovo įsigytą turtą. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
      3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė bendros šalių valios jungtinės veiklos pagrindu įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat, kad egzistavo bendros lėšos. Pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016; 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo (šalių gyvenimo kartu) laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą.
      4. Nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina, kad turi sutapti tik teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu buvo suformuluota taisyklė.
      5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, teismų praktika formuojama pagal visus įsiteisėjusius teismų sprendimus.
    2. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, kokiu būdu ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo.
    3. Ieškovės ir vaikų gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) deklaruota dėl to, kad vaikai turėtų galimybę lankyti netoliese esantį vaikų darželį ir mokyklą.
    4. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, kaip sutuoktinis mokesčių deklaracijose nebuvo nurodytas dėl to, kad nebuvo įregistruota santuoka, tačiau apeliantė nenurodė, kad pagal 2005 metų pajamų mokesčio deklaraciją jai buvo taikomas neapmokestinamas pajamų dydis, kaip motinai, kuri viena augina tris vaikus (ši lengvata nebuvo siejama su santuokos įregistravimu).
    5. Nesutiktina su apeliantės teigimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jos iniciatyva kviestų liudytojų parodymais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės kviesti liudytojai (jos giminaičiai) buvo suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jų parodymai buvo paneigti kitais byloje esančiais įrodymais.
    6. Nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CPK 135 straipsnis. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reiškiamo reikalavimo apimties, tik siekė pagrįsti ieškovės pozicijos nenuoseklumą ir nepagrįstumą.
    7. Nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista CPK 177 straipsnio 5 dalies norma. Ieškovė pati savo iniciatyva atsiuntė 2007 m. vasario mėn. sutarties projektą, kuria aiškiai pripažino, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Kita vertus, net ir nevertinant šio įrodymo, byloje pakanka kitų įrodymų, paneigiančių apeliantės reikalavimus.
    8. Vien tai, kad teismas rėmėsi atsakovo išdėstytais argumentais, nereiškia teismo šališkumo. Analogiška išvada darytina ir dėl kviestų liudytojų parodymų vertinimo ir teismo vadovavimosi jais. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors teismo nustatytos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, tai nereiškia teisėjo šališkumo, nesant duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082/2002).
    9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti. Ginčo turto objektai buvo įsigyti 1999 ir 2003 metais; paskutinis ginčo turtas – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), viešame registre įregistruotas 2003-10-14, todėl ieškovė ne vėliau kaip nuo 2003 metų pabaigos turėjo neabejotinai sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Apeliantės pozicija, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šalių gyvenimo kartu pabaigos nepagrįstas, nes ji pati yra pripažinusi, jog žinojo, kad ginčo turtas buvo registruotas atsakovo vardu, tačiau jokių veiksmų dėl to nesiėmė.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
  2. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu nesudarę santuokos, susilaukė dviejų vaikų. Ieškovė teigia, kad bendras gyvenimas ieškovę ir atsakovą siejo nuo 1993 metų rudens iki 2005 m. spalio 2 d.; atsakovo teigimu, ieškovė ir atsakovas kartu gyventi pradėjo 1995 m. rudenį, gimus sūnui, ir kartu gyveno iki 2005 m. vasaros pradžios.
  3. Pagal į bylą pateiktus išrašus iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko matyti, kad atsakovo nuosavybės teise registruota: 1) butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus

    7Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 1999-02-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DF-1624 (įrašas registre galioja nuo 1999-05-04); 2) 1/10 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus

    8Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 1999-04-13 sutartį Nr. 6-1550 VZ (įrašas registre galioja nuo

    91999-06-01); 3) žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2003-10-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6916 (įrašas registre galioja nuo 2003-10-14).

  4. Šie nekilnojamojo turto objektai yra ginčo objektai nagrinėjamoje byloje, t. y. ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, iš esmės siekia nuosavybės teisės į pusę šio nekilnojamojo turto bei pusę ekonominės naudos, kurią atsakovas gavo iš nuomos teisinių santykių, kuomet ieškovė nesinaudojo jai bendrąja daline nuosavybe priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini).
  5. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė aplinkybėmis – bendru gyvenimu kartu, ūkio vedimu, ketinimu kurti šeimą ir jos sukūrimu, bendru disponavimu lėšomis, kurios, ieškovės teigimu, patvirtino bendrą tikslo siekimą – įsigyti turtą ir jį valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šiuos teiginius įrodinėjo fotonuotraukomis už laikotarpį nuo 1993 iki 2006 m., finansinę padėtį patvirtinančiais įrodymais (dokumentais dėl turėtų pajamų 1994-2014 laikotarpiu (pažyma apie socialinį draudimą), taupomąja knygele su įrašais apie lėšas, turėtas 1993-1994, deklaracijomis, išrašu iš banko sąskaitos, sąskaitų išrašų kopijomis (2000-2005), atitinkamu laikotarpiu už butą mokėtų mokesčių sąskaitomis), taip pat liudytojų parodymais.
  6. Atsakovas su ieškinio reikalavimais ir ieškovės teiginiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo nesutiko, procesiniuose dokumentuose įrodinėjo, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai įsigyti jo asmeninėmis ir uždirbtomis lėšomis, ieškovė jokiu indėliu prie to neprisidėjo. Atsakovas savo poziciją grindė rašytiniais įrodymais (VMI pažymomis apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimą, kuriose nurodoma, kad už jo turėtas pajamas 1999 m. vasario 4 d. įsigytas butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini), o 2003 m. spalio 2 d. įsigytas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); jo vardu sudarytomis sutartimis su komunalinių paslaugų teikėjais (1999 m. vasario 23 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis, butui (duomenys neskelbtini), 2000 m. sausio 12 d. sutartis už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų šalinimą, 2000 m. liepos 12 d. elektros energijos tiekimo-vartojimo (pirkimo–pardavimo) sutartis; 2000 m. birželio 30 d. sutartis dėl skaitmeninio visuminių paslaugų tinklo bazinės spartos prieigos paslaugų teikimo, 2002 m. spalio 18 d. kabelinės televizijos išplėstinio paketo paslaugų teikimo sutartis ir kt.), pažyma iš VMI apie mokėtą žemės mokestį, mokėtą laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2014 m.; pajamų ir turto mokesčio deklaracijomis už 2001, 2002, 2005 m., VMI 2015-11-23 pažyma apie jo gautas pajamas 2003 metais, 2004, 2005 m., 2003-10-09 mokėjimo pavedimu dėl 700 000 Lt pavedimo pagal

    102003-10-02 pirkimo-pardavimo sutartį; 2003-10-02 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi, fotonuotrauka namo, buvusio šiame sklype, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla ((duomenys neskelbtini)) ir kt. dokumentais, susijusiais su šiuo objektu; 1999 m. sausio 24 d. preliminariąja buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi ir 1999-02-04 pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi; 1999-02-04 preliminariąja 1/10 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi ir pagrindine 1999-04-13 sutartimi) ir kt. įrodymais.

  7. Taigi, šalių ginčas kilo dėl jų bendro gyvenimo laikotarpiu susiklosčiusių tarpusavio turtinių teisinių santykių, įgyjant nekilnojamąjį turtą.
  8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą (rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus) sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas šalių bendrai dedant pastangas, už bendras sugyventinių lėšas, siekiant įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro šio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
  9. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl pirmosios instancijos teismo atlikto materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo, netinkamai atskleistos bylos esmės.
  10. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Savo ruožtu materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (CPK 330 str.).
  11. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu labiau ginamos šeimos, oficialiai sudariusios (įregistravusios) santuoką, nei tos, kurios faktiškai gyveno šeimyninį gyvenimą, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, EŽTK ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ginamą ir puoselėjamą šeimos sampratą, prigimtines žmogaus teises ir laisves, lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio tokios išvados daryti negalima. Teismas oficialiai susituokusių asmenų ir santuokos neįregistravusių asmenų (sugyventinių) santykius nagrinėjamu atveju vertino per turtinių santykių prizmę, remdamasis teisiniu reguliavimu ir ją aiškinančia teismų praktika, atsižvelgiant į ieškovės reiškiamą reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės į ginčo objektus, įregistruotus atsakovo vardu, pripažinimo, šalims ilgą laiko tarpą gyvenus nesusituokus.
  12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. Tačiau tai nereiškia, kad visas be išimties bendro gyvenimo kartu metu įgytas turtas automatiškai laikomas bendrąja daline nuosavybe. Sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Nustačius, kad šalys turėjo bendrą tikslą, vertinama, kad jie yra saistomi sutartinių teisinių santykių, tačiau ir tokiu atveju turi būti nustatyta, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
  13. Iš esmės tokiu nesusituokusių asmenų turtinių teisinių santykių režimo vertinimu vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad nei pagal kasacinio teismo praktiką, nei pagal teisinį reguliavimą santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nėra prilyginami santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams, o siekiant pripažinti gyvenimo kartu metu įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe, reikalinga įrodyti aplinkybes dėl siekio turtą (kiekvieną iš ginčo objektų) įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir pati ieškovė ieškinį grindė teismų praktika ir CK 1964 m. CK normomis, reglamentuojančiomis jungtinės veiklos sutartį, t. y. pati sutiko (pripažino), kad nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai iš esmės yra reguliuojami kitaip, nei santuoką įregistravusių asmenų, o nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl įrodinėtinų aplinkybių ir jų apimties, sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės į ginčo turtą pripažinimo.
  14. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovės ieškinį, rėmėsi teisės taikymo išaiškinimais dėl santuokos nesudariusių asmenų turtinių teisinių santykių, jų teisinio režimo, nelemia šio sprendimo neteisėtumo ar ieškovės teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo, santuokos nesudariusių asmenų menkinimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo negalima daryti išvados, kad teisiškai neįregistruota santuoka yra mažiau reikšminga ar gerbiama (ginama). Dėl to, nesutiktina su apeliantės argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, kaip prieštaraujančio konstitucinėms vertybėms ir (ar) visuotinai pripažįstamiems teisės principams (CPK 185 str.).
  15. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad sprendžiant dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo siekiant įsigyti (sukurti) ginčo nekilnojamojo turto objektus, buvo vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reguliavusiomis jungtinės veiklos sutartį, taip pat formos reikalavimo kriterijus. CK 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; CK 474 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tam, jog būtų pasiektas CK 472 straipsnyje nurodytas tikslas, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. Iš esmės analogiško turinio nuostatos įtvirtintos ir naujajame CK LI skyriuje, reglamentuojančiame jungtinę veiklą (partnerystę) (CK 6.969–6.982), kuri suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų (partnerių) įsipareigojimas veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai, kooperuojant savo turtą, darbą ar žinias. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl taikytinų teisės normų, šalių santykių kvalifikavimo nekilo, t. y. abi šalys rėmėsi jungtinę veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau skirtingai traktavo jų tarpusavio santykius dėl bendro tikslo siekimo ir indėlio, įsigyjant ginčo objektus, atžvilgiu.
  16. Pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktą fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, turi būti sudaromi rašytine forma. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme (1964 m. CK 58 str. 1 d.). Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (1964 m. CK 58 str. 2 d.).
  17. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, nelemia jos negaliojimo pagal 1964 CK 58 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir nekonstatavo tokio fakto. Priešingai, teismas pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį rašytinės formos nebuvimas atėmė šalių teisę remtis liudytojų parodymais, tačiau, nepaisant šios nuostatos, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, taip pat formuojama teismų praktika, teismas konstatavo, kad santuokos nesudariusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas gali būti įrodinėjamas visomis priemonėmis, kartu ir liudytojų parodymais. Iš bylos duomenų, proceso eigos, skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad į bylą šalys ne vieną kartą teikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos teismas priėmė ir vertino, taip pat buvo apklausti ir liudytojai, kurių parodymais remtasi priimant skundžiamą sprendimą. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų sprendė nesant šalių rašytine forma sudarytos jungtinės veiklos sutarties, tačiau ieškovės ieškinys atmestas ne šiuo pagrindu, o įvertinus byloje esančių duomenų visetą ir padarius išvadą, jog ieškovė neįrodė šalių bendro siekio sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir jos indėlio įsigyjant ginčo nekilnojamojo turto objektus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apeliacinio skundo argumentas dėl 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalies netaikymo, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apskritai nėra teisiškai reikšmingas.
  18. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės atkartojo atsakovo (jo atstovų) baigiamosiose kalbose išdėstytą poziciją.
  19. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
  20. Nagrinėjamu atveju apeliantė, teigdama pirmosios instancijos teismą buvus šališką, nepateikia jokių objektyvių duomenų, ir (ar) argumentų, pagrindžiančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ir (ar) kitų aplinkybių, keliančių abejonių teismo nešališkumu. Priešingai, kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas pirmosios instancijos teismui ne sykį teikė papildomus rašytinius įrodymus, teismas byloje apklausė tiek ieškovės, tiek atsakovo kviestus liudytojus ir kt. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė, abejodama teismo šališkumu, būtų teikusi pareiškimus dėl teisėjos nušalinimo, o teismo sutikimas su vienos iš šalių argumentais savaime nelaikytinas pagrindu abejoti teismo nešališkumu, nesant konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-71-516/2016).
  21. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas dėl nešališkumo principo pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su skundo argumentais dėl rungimosi ir (ar) lygiateisiškumo principų, taip pat CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio teismo sprendimo turinį, pažeidimo, kuriuos apeliantė skunde siejo su nešališkumo principo pažeidimu (CPK 178 str., 185 str.).
  22. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – neįvertino svarbių bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, apeliantės teigimu, patvirtinančių jos ieškinio reikalavimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo į atsakovui nuosavybės teise priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą: nenustatė gyvenimo kartu pradžios ir pabaigos momento, neįvertino, kad tiek ji, tiek atsakovas, tiek jų vaikai buvo deklaravę gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), net po to, kai santykiai su atsakovu nutrūko, taip pat į bylą pateiktų nuotraukų, patvirtinančių jų santuokinį gyvenimą, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus dėl komunalinių paslaugų mokesčių mokėjimo ir kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad jie buvo bendro gyvenimo partneriai, vedė bendrą ūkį. Taip pat, apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovui palankiais liudytojų parodymais, nepagrįstai didelę reikšmę suteikė Nekilnojamojo turto registro duomenims, patvirtinantiems atsakovo nuosavybės teisę į ginčo objektus, ir notariškai patvirtintomis pirkimo-pardavimo sutartims, išėjo už ieškovės ieškinio ribų (CPK 135 str.), rėmėsi neleistinais įrodymais (CPK 177 str. 5 d.), vadovavosi teismų praktika, kurių ratio decidendi ne tik nesutampa su šia byla, bet ir kurios nėra skelbiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Apibendrinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų tyrimu ir vertinimu, šiuo pagrindu prašydama skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  23. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada dėl santuokos nesudariusių asmenų įrodinėjimo naštos paskirstymo, siekiant bendrosios dalinės nuosavybės į konkretų turtą pripažinimo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti jos ieškinio reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes.
  24. Pažymėtina, kad apeliantė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-336/2009, 3K-3-37/2004, 3K-3-235/2008, 3K-3-553/2010, teigia, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, patvirtina buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, skundžiamu sprendimu atmesdamas ieškovės ieškinį, nukrypo nuo civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 suformuotos praktikos, nepagrįstai atsisakė remtis kitomis apeliantės nurodytomis kasacinio teismo nutartimis.
  25. Taip pat apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiai bylai neaktualia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-3-72-686/2016), taip pat kasacinio teismo nutartimis, kurios nebuvo skelbiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.
  26. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad pagal nuosekliai plėtojamą precedento doktriną, rėmimasis kasacinio teismo nutartimis nėra saistomas jų paskelbimo biuletenyje faktu. Pagal CPK 4 straipsnį, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-481-916/2015).
  27. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek apeliantės nurodomose bylose, tiek teismų praktikoje, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nesusituokusių asmenų turtinių teisinių santykių kvalifikavimas ir įrodinėjimo naštos paskirstymas yra analogiškas, t. y. reikalavimą reiškiantis asmuo turi pagrįsti, kad šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), o vien pats gyvenimo kartu faktas nelemia turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise. Pavyzdžiui, apeliantės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, konstatuota, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą, tačiau nepripažino, kad tokiu būdu šalys bendrai veikė siekdamos įgyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypą, už kurį, bylos duomenimis, buvo sumokėta atsakovės asmeninėmis lėšomis. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, taip pat rėmėsi tik įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimu, sprendžiant dėl asmenų, nesudariusių santuokos, turtinių teisinių santykių, o tai, kad sugyventinių turto padalijimo klausimas sprendžiamas pagal jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, nuosekliai formuota teismų praktikoje, kuria rėmėsi ir pati apeliantė. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neva netinkamo vadovavimosi teismų praktika, atmestini kaip nepagrįsti.
  28. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien pati bendro gyvenimo aplinkybė, šalims nesant susituokus, nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, t. y., nagrinėjamu atveju ieškovei, siekiančiai, kad būtų pripažinta jos teisė į pusę ginčo nekilnojamojo turto (bendrąja dali ne nuosavybe), turėjo įrodyti savo indėlį sukuriant (įgyjant) bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą.
  29. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktinės aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinami kaip įrodyti, jeigu jie patvirtinami pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-78-686/2017).
  30. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas įvertino tiek į bylą teiktus rašytinius įrodymus, susijusius su šalių finansine padėtimi (deklaracijos, šalių finansinė padėtis), ginčo objektų įsigijimo metu, jų dalyvavimu įsigyjant nekilnojamojo turto objektus (ginčo objektų pirkimo-pardavimo preliminarios ir pagrindinės sutartus, lėšų kilmė, mokėti mokesčiai ir kt.), tiek liudytojų parodymais bei pačių šalių pozicijas, nurodytas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek išsakytus teismo posėdžių metu.
  31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės apeliacinio skundo argumentus, taip pat į bylą pateiktus duomenis, neturi pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo ar jų turinio atskleidimo. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvus, kuriais atmestas ieškovės ieškinys, darytina išvada dėl visapusiško įrodymų ištyrimo ir įvertinimo, todėl apeliaciniame skunde nurodomi pavieniai argumentai (iš esmės neginčijant kitų teismo nustatytų aplinkybių), kurie, pasak apeliantės, nebuvo įvertinti ar dėl jų spręsta priešingai, nei įrodinėjo ieškovė, vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo.
  32. Minėta, kad nagrinėjamu atveju šalys savo pozicijas grindė rašytiniais į bylą teiktais įrodymais, fotonuotraukomis, liudytojų parodymais, tačiau jais įrodinėjo priešingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė nė nebandė įrodinėti, kad su atsakovu buvo susitarta bendrai įgyti konkretų ginčo turtą, taip pat savo asmeninio indėlio į ginčo nekilnojamojo turtą įsigijimą pinigais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai nagrinėjo ir teismo posėdžių metu šalių dėstytas pozicijas, o jų pagrindu nustatė ieškovės pozicijos dėl lėšų, už kurias buvo įsigytas turtas, nenuoseklumą. Iš esmės šių aplinkybių apeliantė neneigia (nepaneigė) apeliaciniame skunde, t. y. nurodo sutinkanti neįrodinėjusi, kiek konkrečiai pinigais prisidėjo prie šeimos turto įsigijimo, tačiau teigia, kad byloje yra pakankamai kitų įrodymų, pagrindžiančių jos ieškinio reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo, pagrįstumą.
  33. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų negalima spręsti nei dėl ieškovės įnašo (jo pobūdžio), įsigyjant (sukuriant) ginčo objektus, nei susitarimo dėl veiklos rezultato įforminimo, šalims gyvenant nesudarius santuokos ir ieškovei neneigiant, kad ji nuo ginčo objektų įregistravimo dienos žinojo apie tai, kad jie nuosavybės teise registruoti atsakovo vardu.
  34. Ieškovės į bylą pateiktos fotonuotraukos, teisėjų kolegijos vertinimu, nei patvirtina, nei paneigia ieškovės indėlio į ginčo nekilnojamojo turto įsigijimą, faktą. Savo ruožtu aplinkybės, kad ieškovė ir atsakovas ilgą laiko tarpą gyveno kartu, susilaukė dviejų vaikų, kartu švęsdavo šventes ir pan. atsakovas ir neneigė (šios aplinkybės nėra ginčo dalykas). Be to, apeliantė jokiais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl ieškovės pozicijos nenuoseklumo dėl pinigų kilmės, įsigyjant ginčo objektus (žr. į. šios nutarties 10.6 p.), taip pat į bylą pateiktų įrodymų, kurių pagrindu buvo spręsta dėl ieškovės negalimumo prisidėti prie ginčo turto įsigijimo, t. y. UAB „Ernst & Young Baltic“ parengto pajamų, atskaičius mokesčius, paskaičiavimo, atlikto pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-12-05 pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą, Nr. 4-8-12017, ieškovės per 1995-2003 laikotarpį turėtų draudžiamųjų pajamų ir 2003-12-31 deklaracijos, kuriose nurodomos pinigų sumos praktiškai sutapo, ieškovės 2007 m. įsigyto buto, įmokant 205 285,96 Lt, aplinkybės, liudytojų parodymų, iš kurių teismas nustatė, kad ieškovė nedalyvavo nei sudarant ginčo objektų pirkimo–pardavimo sutartis, nei įrenginėjant ginčo butą ir kt. aplinkybių.
  35. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pavieniai bendro gyvenimo kartu faktą patvirtinantys įrodymai (minėtos ieškovės pridėtos fotonuotraukos, periodinis komunalinių mokesčių už butą mokėjimas, tuo laikotarpiu, kai atsakovas buvo užsienyje, gyvenamosios vietos deklaravimas buto adresu, atsižvelgiant į tai, kad butas įsigytas 1999 m., o ji šiame bute deklaruota 2003-06-04, nors ieškinyje nurodė, kad į įrengtą butą (duomenys neskelbtini) įsikėlė gyventi 2000 m.) atsižvelgiant į teismo pagal bylos duomenis nustatytų kitų aplinkybių visetą (ieškovės ir atsakovo pajamas, jų bendro gyvenimo būdą, teiktų deklaracijų turinį, kitus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad įsigyjant ginčo objektus dalyvavo atsakovas, kad būtent jis sudarinėjo tiek ginčo objektų preliminariąsias ir pagrindines pirkimo–pardavimo sutartis, atliko mokėjimus pagal jas, bendravo su pardavėjais ir projektuotojais, statybos darbus atlikusiais asmenimis, mokėjo žemės mokestį, sudarė ginčo buto komunalinių paslaugų teikimo sutartis ir kt. aplinkybes) nelaikytini pakankamais įrodymais spręsti dėl šalių bendro tikslo įsigyti ginčo objektus bendrąja daline nuosavybės teise, nepagrindžia ieškovės indėlio (CPK 185 str.).
  36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo kviestų liudytojų parodymais, tačiau atsisakė remtis ieškovės iniciatyva kviestais liudytojais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė teismo prašė šaukti šiuos liudytojus – S. M., T. G., I. M., S. J. (kurie turėjo paliudyti, kad ieškovė kartu su atsakovu planavo buto įrengimą), M. B., A. S., R. S., J. B., D. B., I. K., V. S. ir D. V. (kurie turėjo paliudyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo ir individualaus namo statymo aplinkybes), o I. K., pasak ieškovės, turėjo paliudyti faktinę aplinkybę dėl buto ir žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus (liudytojų parodymų turinys apeliantės neginčijamas), tarp jų ir apeliantės iniciatyva kviestus liudytojus – I. K., S. M., T. G. parodymus, o tai, kad jų parodymai nepatvirtino ieškovės pozicijos, negali būti pagrindas teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui kvestionuoti.
  37. Be to, liudytojų parodymai yra viena iš faktinių įrodinėjimo priemonių (CPK177 str. 2 d.), o, kaip minėta, tam tikras faktas ar aplinkybė vertinami kaip įrodyti, jeigu jie patvirtinami pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas I. M., R. S., D. B. ir J. B. parodymus dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams (su šalimis asmeniniais santykiais nesusijusio asmens T. G. parodymais, taip pat į bylą pateikta fotonuotrauka, inventorizacijos dokumentais). Toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas bei jo pagrindu padarytos išvados ne tik, kad atitinka bylos medžiagą, bet ir nepažeidžia proceso teisės normų, todėl negali būti laikomas kaip pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas nepagrįstai atsisakė remtis ieškovės giminaičių (draugų) parodymais.
  38. Nors nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas, spręsdamas šį ginčą, neturėjo teisės vadovautis jos atsakovui kitoje byloje siųstu taikos sutarties projektu, taip pat, atsižvelgiant į ginčo specifiką, negalima suabsoliutinti oficialių rašytinių įrodymų (Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie ginčo nekilnojamojo turto priklausymą atsakovui nuosavybės teise), tačiau, kaip minėta, procesinių teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo tuo atveju, jei tai neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė įvertinęs byloje esančių duomenų (įrodymų) visetą, kurių pagrindu konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo indėlio įsigyjant ginčo objektus, t. y. turėdama pareigą, nepagrindė bendro tikslo juos įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise ir savo indėlio į jų įsigijimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, pateiktų įrodymų turinį, neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apeliantės nurodyti procesinių teisės normų pažeidimai nelemia pirmosios instancijos teismo procesinio rezultato teisėtumo ir pagrįstumo.
  39. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas aplinkybę dėl ieškovės veiksmų (neveikimo), nesiekiant bendrąja daline nuosavybe pripažinti kitų objektų (transporto priemones, pinigines lėšas), pažeidė CPK 135 straipsnio nuostatas, juolab, kad apeliantė nenurodo, kaip toks teismo motyvas, lėmė (galėjo lemti) neteisingo teismo sprendimo priėmimą (CPK 329 str. 1 d.).
  40. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė ir dėl praleistos 10 metų ieškinio senaties, terminą skaičiuodamas nuo ginčo nekilnojamojo turto objektų įregistravimo viešame registre dienos. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pirkimo–pardavimo sandoris savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo, jeigu ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl ieškinio senatis pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo pasirinktą atskaitos tašką senaties terminui skaičiuoti, nurodydama, kad teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo paskutinio ginčo objekto išviešinimo registre dienos (2003-10-14).
  41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės pozicijos nenuoseklumą. Viena vertus, sužinojimą apie savo teisių pažeidimą jį sieja su išsikraustymo iš buto (duomenys neskelbtini) faktu (2010 m. liepos mėn.), kita vertus, tame pačiame apeliaciniame skunde nurodo, kad šiam momentui svarbus šalių faktinis išsiskyrimas, kurį sieja su 2005 m. spalio mėn., taip pat, kad šalys derybas dėl ginčo turto vedė nuo 2007 m.
  42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės ieškinio reikalavimus (pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe), taip pat į tai, kad santuokos nesudariusių asmenų turtiniai santykiai vertinami per jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, sprendžia, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turėjo būti skaičiuojamas nuo šalių santykių nutraukimo fakto, tačiau pažymi, kad jį ieškovė ir atsakovas sieja su skirtingu momentu – ieškovė, su 2010-10-02, atsakovas – 2005-06-27. Ieškovė vėlesnę santykių nutraukimo datą įrodinėjo fotonuotraukomis (2005-12-24 šalys užfiksuotos, ieškovės teigimu, pas jos tėvus per Šv. Kalėdas), sūnaus gimtadieniu, atsakovas ankstesnę datą – 2015-08 mėn. kelione su nauja drauge R. V., taip pat 2005-09-16 atliktu 14 000 Lt mokėjimo pavedimu, skirtu vaikų išlaikymui, aplinkybe. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo poziciją dėl santykių nutrūkimo datos patvirtino liudytojai J. S. ir sūnus V. A.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat nustatytą ieškovės pozicijos nenuoseklumą dėl jos teisių pažeidimo momento, teisėjų kolegija sprendžia esant labiau tikėtina, jog santykiai su atsakovu nutrūko jo nurodytu metu, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė 2015-07-22 kreipusis į teismą su ieškiniu, praleido senaties terminą.
  43. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-02-14 gautas atsakovo prašymas dėl 2 075,37 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato paslaugoms) atlyginimo, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Prašyme nurodoma, kad nors pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) maksimali priteistina suma sudarytų 1 641,1 Eur, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamų teisinių ir faktinių klausimų sudėtingumą, specialių šeimos teisės bei civilinio proceso teisės žinių poreikį, pateiktų procesinių dokumentų apimtį, taip pat vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsakovui turi būti atlyginama visa patirtų išlaidų suma, t. y. 2 075,37 Eur (su PVM). Kartu su prašymu pridėti dokumentai (2016-08-19 PVM sąskaita faktūra ir banko sąskaitos išrašas) patvirtina prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų apmokėjimo faktą.
  44. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.
  45. Iš atsakovo pateiktos bylinėjimosi išlaidų lentelės matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (kuris, teismo vertinimu, apima ir kitus atsakovo atskirai išskirtus veiksmus, t. y. susipažinimą su teismo sprendimu, susipažinimą su apeliaciniu skundu, pozicijos su atsakovu aptarimu dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu ir apeliacinio skundo analize, susitikimą su klientu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų analize, komunikaciją su teismu dėl apeliacinio skundo trūkumų) atsakovas patyrė iš viso 1 504,5 Eur (be PVM) (88,5 + 225 + 192 + 112,5 + 72 + 726) (1 820,45 Eur su PVM) išlaidų.
  46. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-811-241/2016).
  47. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 m. pirmąjį ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2016 m. rugpjūčio 17 d.) sudarė 748 Eur. Taigi, darytina išvada, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršija maksimalų Rekomendacijose nurodytą priteistinų išlaidų dydį, todėl, įvertinus bylos pobūdį, procesinius dokumentus, sąžiningumo ir protingumo principus, jos mažintinos iki maksimalaus pagal Rekomendacijas priteistino užmokesčio dydžio, t. y. 972,4 Eur.
  48. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsakovo atsiliepimo į prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio projekto rengimą (225 Eur be PVM) ir susipažinimą su naujai gautu ieškovės prašymu (51 Eur be PVM). Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme 2016-07-05 gautas ieškovės apeliacinis skundas kartu su prašymu atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi netenkintas prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio ir nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį). Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-07-22 gautas apeliantės prašymas dėl dalies žyminio mokesčio atidėjimo, kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartimi tenkintas.
  49. Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme nurodytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). Tai yra viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų, kurią įtvirtindamas įstatymų leidėjas siekia kelių tikslų, kurie yra svarbūs viešajam interesui: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ginčus spręsti taikiai ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-361-196/2015).
  50. Nagrinėjamu atveju atsakovas po pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ieškovės apeliacinio skundo teismui teikė procesinius dokumentus, susijusius su ieškovės mokėtinu žyminio mokesčio dydžiu, nors tokia pareiga jam nustatyta nebuvo, t. y. tuo metu dar tik buvo sprendžiamas apeliacinio skundo priėmimo klausimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylinėjimosi išlaidos atsakovui iš ieškovės nepriteistinos. Teismas taip pat nesutinka, kad nagrinėjamu atveju atsakovui turi būti priteistos 23,16 Eur dydžio išlaidos, susijusios su telekomunikacijos paslaugomis, juolab, kad nėra aišku, kokiu pagrindu jos apskaičiuotos, t. y. nėra jų dydį ir apskaičiavimo būdą pagrindžiančių įrodymų.
  51. Apeliantei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartimi buvo atidėtas 1 786 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už paduodamą apeliacinį skundą, iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ši suma priteistina iš ieškovės (apeliantės) valstybei (CPK 84, 93, 96 str.).
  52. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir šalis siejusius faktinius santykius, taip pat tinkamai bei visapusiškai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei jų turinį, ir priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) neįrodė egzistavus bendrą šalių susitarimą ginčo objektus įgyti dalinės nuosavybės teise, bendro tikslo, bendrų lėšų, jos prisidėjimo prie ginčo turto (įnašo).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Iš ieškovės E. B. (a. k. ( - ) atsakovui L. A. (a. k. ( - ) priteisti 972,4 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

14Iš ieškovės E. B. (a. k. ( - ) valstybei priteisti 1 786 Eur žyminio mokesčio.

Ryšiai