Byla 2A-558-381/2015
Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3826-567/2014 pagal ieškovų K. M. ir M. M. ieškinį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas K. M. kreipėsi į Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija), kurių prašė ikiteismine privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka išspręsti ginčą tarp jo ir UAB „Vilniaus energija“ bei priimti sprendimą dėl šių klausimų: pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos; pripažinti ieškovo buto karšto vandens ruošimo būdo pakeitimą teisėtu; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 metų gegužės mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens palaikymui nuo 2010 metų sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo ir nebuvo teikiama karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ visas sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį pateikti šių paslaugų tikrajam vartotojui M. M. už laikotarpį nuo ginčo buto panaudos sutarties sudarymo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; ieškovas taip pat prašė tiek Komisijos, tiek Inspekcijos išreikalauti įrodymus, kurių pats negali išsireikalauti.

5Inspekcija, išnagrinėjusi jai pateiktą skundą, 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 2R-545 nurodė, kad šie klausimai nėra jos kompetencijoje, nes juos sprendžia Komisija. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo K. M. prašymą, nurodė, kad K. M. skunde keliami reikalavimai įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už suvartotą šilumos energiją pateikti M. M., perskirstyti ( - ), esančiame name suvartotą šilumą nepriskiriant pareiškėjui apmokėti šilumos kiekio dalies karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio 1 d. bei perskirstyti ( - ), esančiame name suvartotą šilumą, nepriskiriant pareiškėjui apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario mėnesio yra nepagrįsti ir skundą atmetė. Ieškovas, laikydamasis Energetikos įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų bei nesutikdamas su nurodytų valstybės institucijų sprendimais, pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį. Ieškinį kartu su ieškovu K. M. pateikė ir M. M..

6Ieškovai K. M. ir M. M. ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaręs konkliudentinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M. ir įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. R2-851, 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 849 ir Inspekcijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 2R-545; 2) įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; 3) įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo ir nebuvo teikiama karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga; 4) įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ visas sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį pateikti šių paslaugų tikrajam vartotojui M. M. už laikotarpį nuo ginčo buto panaudos sutarties sudarymo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; 5) įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovų namui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą); 6) įpareigoti Komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl šilumos tiekėjos įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, kurią Komisija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Komisijoje; 7) įpareigoti Inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl visų reikalavimų, kuriuos Inspekcija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Inspekcijoje; 8) priteisti bylinėjimosi išlaidas bei išreikalauti įrodymus, kurių patys ieškovai negali gauti už laikotarpį nuo 2011 m. iki ieškinio pateikimo dienos ir įpareigoti atsakovus šiuos įrodymus pateikti teismui.

7Ieškovai nurodė, kad ieškovas K. M. ginčo bute negyvena nuo 2008 m., kai panaudos sutartimi valdymą perdavė M. M., apie tai informuodamas atsakovą UAB „Vilniaus energija“. Minėta buto, esančio ( - ), panaudos sutartimi buvo numatyta, jog M. M. mokės už tiekiamą butui šilumos energiją ir kitas komunalines paslaugas. Nors ir nėra pateikta rašytinė M. M. ir atsakovo UAB „Vilniaus energija“ sutartis, tačiau atsakovo ir M. M. veiksmų visuma įrodo, jog tarp šalių nuo pat naudojimosi buto patalpomis pradžios ir panaudos sutarties sudarymo buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. atsakovas tiekė šilumos energiją butui, o M. M. ją vartojo, iš dalies už ją mokėdamas ir savanoriškai, ir pagal teismo sprendimus. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pažeidinėja vartotojų teises, nes, tiekdamas šilumą ir karštą vandenį, šilumos energijos apskaitai naudoja šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, nors nei šie skaitikliai, nei nuotolinio duomenų perdavimo įranga neturėjo galiojančios metrologinės patikros, nebuvo metrologiškai patikrinti, kaip sistema, todėl ne tik ieškovai, bet ir visas Vilniaus miestas atsiskaito už karštą vandenį ir šilumos energiją pagal nelegalius skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, kurių rodmenis sąskaitoms išrašyti draudžia Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. Įsakymo Nr. 424 22 punktas. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ ne tik netinkamai vykdė šilumos apskaitą ir paskirstymą ieškovų name, nes ginčo name šilumos ir karšto vandens tiekėjas ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamai sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos, bet ir nuo 1999 m. gruodžio 31 d. neįvykdė šių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. Nutarimo Nr. 1504 reikalavimų: 1) 1.2 punkto, reikalaujančio, kad apskaitos prietaisai, pagal kuriuos atsiskaitoma, turi būti metrologiškai patikrinti; 2) 1.3 punkto, pagal kurį dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems šiluminės energijos, dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus, kuriuos tiekėjas perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis; 3) 2.1 punkto, pagal kurį karšto vandens apskaitos prietaisai butuose turėjo būti įrengti iki 1999 m. gruodžio 31 d.; 4) 2.2 punkto, nustatančio, kad šiluminės energijos, dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus savo lėšomis eksploatuoja tiekėjai. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ neturėjo teisės ieškovui skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2010 m. sausio, kai ieškovo butui buvo nutrauktas karšto vandens tiekimas ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos teikimas. Ieškovų teigimu, šalių ginčas yra kilęs iš šilumos energijos, skirtos šildymui, karštam vandeniui ruošti, tiekimo sutarties, kurią ieškovai, įsigiję butą, sudarė su šilumos tiekėju. Cirkuliacijos mokestis yra skirtas apmokėti už šilumos kiekį, tenkantį karšto vandens temperatūros palaikymui, o ne patalpų šildymui. Butuose, kuriuose nėra karšto vandens vartotojų, gyventojams negali būti taikomas cirkuliacijos mokestis, nes gyventojai negali būti verčiami mokėti už paslaugą, kurios jie negauna. Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 yra išaiškinęs, kad šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas. Ieškovas tinkamai ir teisėtai 2010 m. sausį pakeitė savo buto karšto vandens ruošimo būdą pagal darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, tuo pačiu teisėtai nutraukdamas karšto vandens vartojimo sutartį konkliudentiniais ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindais nuo šilumą vartojančių įrenginių atjungimo momento. Ieškovai pažymėjo, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai, kurie dar negaliojo 2010 m. sausį, taip pat teisės aktai, kurie jau nebegaliojo nuo 2010 m. sausio, netaikytini ieškovui, nes teisės aktai atgal negalioja. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“, su kuriuo ieškovas teisėtai nutraukė sutartį pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį, nuolat elgėsi nesąžiningai, sistemingai nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidinėjo vartotojų teises ir neteisėtais veiksmais turtėjo be pagrindo ieškovo sąskaita. Be to, karšto vandens apskaitai ieškovo name naudojo metrologinių patikrų neturinčius karšto vandens apskaitos prietaisus, kurių nepatikimi parodymai tiesiogiai iškreipdavo šilumos skaitiklio parodymus. UAB „Vilniaus energija“ neįvykdė 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 reikalavimo ieškovo bute įrengti šilumos apskaitos prietaisą, kaip to reikalauja šio nutarimo 1.3 punktas, nustatantis, kad dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems šiluminės energijos, dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Apskaitos prietaisus tiekėjas perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis. Šilumos apskaitos prietaisai ieškovo bute turėjo būti įrengti iki 1998 m. spalio 1 d. (2.1 punktas), tačiau tai nebuvo padaryta, todėl atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo ieškovo buto ir namo bendro naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, kuris yra nepagrįstas, nes nei ieškovo butas, nei bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ privalėjo kartu su Komisijos patvirtintu 4-uoju metodu taikyti 5-ąjį metodą arba 10-ąjį metodą (LR CK 6.193 straipsnis - 6.195 straipsnis).

8Atsakovas UAB „Vilniaus energija” su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, jog M. M. nėra tinkamas ieškovas, kadangi jis nėra vartotojas, nepasinaudojo Energetikos įstatymo 34 straipsnis įtvirtinta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą; Komisijos 2014 m. kovo 24 d. procedūrinio sprendimo Nr. R2-851 bei Inspekcijos 2014 m. vasario 17 d. procedūrinio sprendimo Nr. 2R-545 nagrinėjimą išskirti į atskirą bylą, kurioje UAB „Vilniaus energija” laikyti trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų. Nurodė, kad rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis tarp bendrovės ir buto savininko K. M. nėra sudaryta, tačiau atsižvelgiant į tai, jog buto energijos vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio, 6.383 straipsnio, 6.384 straipsnio reikalavimus laikoma, kad su bendrove konkliudentiniais veiksmais buto savininkas yra sudaręs šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kol nėra sudaryta individuali rašytinė šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, tokia sutartis laikoma sudaryta pagal LR Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintas standartines sąlygas. Ieškovų minima panaudos sutartis nėra paviešinta Nekilnojamojo turto registre, todėl ja negalima remtis. Gyventojų registro tarnybos 2013 m. lapkričio 8 d. raštas apie M. M. ir 2014 m. kovo 17 d. pažyma Nr. (29)3V-778 paneigia ieškovų teiginį, jog M. M. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą ginčo bute. Bute savo gyvenamąją vietą deklaravęs K. M., o M. M. nuo 1999 m. spalio 7 d. savo gyvenamąją vietą nurodo ( - ). Bendrovė yra gavusi 2012 m. spalio 8 d. Buto patalpų panaudos sutartį Nr. 2012/01, sudarytą tarp ieškovų, kurioje įrašyta, kad M. M. panaudos teise naudojasi butu ( - ), tačiau atsakovas UAB „Vilniaus energija“ su M. M. neturi jokių santykių, įformintų individualiu rašytiniu susitarimu, tad tik buto savininkui K. M. tenka turto išlaikymo prievolės. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ nuo 2010 m. sausio 1 d. neskaičiuoja K. M. mokesčių už karštą vandenį bei cirkuliacijos mokesčio, todėl nėra aišku, kodėl šiuos mokesčius, kurie nėra skaičiuojami ir nepateikti apmokėti, ieškovai reikalauja perkelti M. M.. Namo butams mokėtinos sumos už šilumos energiją apskaičiuojamos pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtiną Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19. Sprendimus dėl taikytino ir galimo realizuoti šilumos paskirstymo metodo priima patys šilumos vartotojai, o jokių sprendimų dėl name taikomo metodo Nr. 4 keitimo bendrovė iš daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nėra gavusi. Už sistemų būklę atsako išimtinai patys šio turto bendrasavininkai, tokios sistemos priežiūrai samdydami pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas savo pasirinkimu. Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. Įsakymu Nr. V-31 patvirtinto Matavimo priemonių techninio reglamento MP-001 priedas „Vandens skaitikliai“ nustato, kad skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, 3 dalis, CK 4.262 straipsnis, 6.478 straipsnis, 6.629 straipsnis).

9Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Komisija priima sprendimus dėl ginčo esmės ir procedūrinius sprendimus, kurie užkerta kelia tolimesniam vartojimo ginčo arba ginčo nagrinėjimui. Komisija, išnagrinėjus skundą, priėmė procedūrinį sprendimą nutraukti iš dalies skundo nagrinėjimą dėl teisme nagrinėjamos bylos tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o likusią skundo dalį atmetė, kaip nepagrįstą. Ieškovai dėl procedūrinio sprendimo į teismą turėjo kreiptis per 7 dienas nuo sprendimo gavimo dienos. UAB „Vilniaus energija“ nurodė Komisijai, kad rašytinė šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nėra sudaryta. Lietuvos teisės aktai nenustato imperatyvių reikalavimų šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo ar kitos energijos pirkimo - pardavimo sutarties formai ir sutarties formos nesilaikymo padarinių, todėl sutartinių santykių tarp šalių buvimą gali patvirtinti ir konkliudentiniai šalių veiksmai. Šilumos sektoriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenurodomi atvejai, kai buto, kuris centralizuotai šildomas, valdymo teisė yra perduodama trečiajam asmeniui panaudos sutarties pagrindu. Tokiais atvejais galima pagal analogiją taikyti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 20.2 punkte įtvirtintas nuostatas, t.y. šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis šilumos tiekėjai, esant buto ar kitų patalpų savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su butų ir kitų patalpų savininkais, bet ir su butų ir kitų patalpų nuomininkais - buitiniais šilumos vartotojais. Ieškovai nepateikė Komisijai jokių įrodymų, kad panaudos sutartis buvo paviešinta Nekilnojamojo turto registre. Komisija, išnagrinėjusi UAB „Vilniaus energija“ pateiktą informaciją, nustatė, jog ieškovui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. nebuvo ir iki šiol nėra skaičiuojami mokesčiai už karštą vandenį ir karšto vandens temperatūros palaikymą, nes jis jo nevartoja. Karšto vandens tiekėjo pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename name vykdymas yra tęstinis, ilgalaikis procesas, reikalaujantis finansinių investicijų, todėl reikalavimas iš karšto vandens tiekėjo nedelsiant sutvarkyti apskaitą kiekviename name, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Komisija, siekdama nustatyti, ar UAB „Vilniaus energija“ ne šildymo laikotarpiu priskirdavo apmokėti ieškovui su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, patikrino bendrovės atliktą šilumos paskirstymą, nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ ne šildymo sezono metu nepriskirdavo ieškovui apmokėti minėto šilumos kiekio, kadangi su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotos šilumos kiekis ne šildymo sezono metu yra priskiriamas prie šilumos kiekio karšto vandens temperatūros palaikymui. Nagrinėjamu atveju ieškovui nuo 2010 m. sausio 1 d. nėra priskiriami apmokėti šilumos kiekiai už karšto vandens temperatūros palaikymą.

10Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad teismas, nagrinėdamas ieškovų ir UAB „Vilniaus energija“ ginčą iš esmės, negali spręsti klausimo dėl Inspekcijos priimto procedūrinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Inspekciją ieškinio dalį nagrinėti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje yra numatyta atskira procedūrinių sprendimų apskundimo tvarka, o ieškovams neapskundus procedūrinio sprendimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, šio sprendimo panaikinimo klausimas negali būti sprendžiamas teismui nagrinėjant ieškovų ir UAB „Vilniaus energija“ ginčą iš esmės.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

13Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas, ar ieškovas K. M. vartojo šilumos energiją neteisėtai ar kitaip pažeidė šilumos energijos tiekimą bei vartojimą reglamentuojančias normas, todėl šalims nėra teisinio pagrindo kreiptis į įstatymo nustatytas institucijas dėl išankstinio neteisminio ginčo sprendimo, nes ginčui dėl skolos priteisimo ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma. Kitoks Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatų aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes reikštų, kad energetikos įmonės, pareiškusios ieškinine tvarka reikalavimą apmokėti skolą už vartotojo suvartotą šilumos energiją, atliktos energijos apskaitos teisingumą po civilinės bylos iškėlimo dėl skolos priteisimo dėl kilusio ginčo, kurio teisinis pagrindas yra prievolinio pobūdžio, kvestionuotų institucijos, kurios nesprendžia prievolinio pobūdžio ginčų ikiteismine tvarka po civilinės bylos iškėlimo.

14Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog kilęs ginčas dėl skolos tarp K. M. ir UAB „Vilniaus energija“ iš esmės bus išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje esančioje civilinėje byloje Nr. 2-1588-819/2014. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas K. M. Energetikos įstatymo 34 straipsnyje numatyta tvarka po Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1588-819/2014 iškėlimo tiek Inspekcijai, tiek Komisijai pateikė tapačius 2014 m. vasario 10 d. reikalavimus dėl įpareigojimo UAB „Vilniaus energija“ atlikti veiksmus. 2014 m. vasario 17 d. Inspekcija raštu Nr. 2R-545 dėl K. M. prašymo spręsti ginčą su UAB „Vilniaus energija“ nagrinėjimo pranešė Komisijai ir K. M., kad pareiškėjo prašyme keliami reikalavimai yra nesusiję su Inspekcijos kompetencija, todėl perduodami Komisijai. Toks procedūrinis sprendimas nagrinėjamu atveju buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui, nepraleidus 7 dienų termino, kuris skaičiuojamas nuo procedūrinio sprendimo įteikimo asmeniui dienos (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalis). Ieškovas K. M. 2014 m. vasario 17 d. Inspekcijos raštą Nr. 2R-545 gavo 2014 m. vasario 20 d., o į teismą kreipėsi 2014 m. vasario 27 d. Inspekcija 2014 m. vasario 17 d. raštu Nr. 2R-545 pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti K. M. ginčą su UAB „Vilniaus energija“, nes K. M. keliami reikalavimai yra nesusiję su Inspekcijos kompetencija. Inspekcija neturi pareigos išankstine ne teismo tvarka nagrinėti ginčo, kurio pobūdis yra prievolinis.

15Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014 m. kovo 24 d. Komisijos rašte Nr. R2-849 nurodytas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už suvartotą šilumos energiją pateikti M. M., perskirstyti suvartotą šilumą nepriskiriant apmokėti šilumos dalies karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio 1 d. bei perskirstyti pastate suvartotą šilumą nepriskiriant apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario mėn. Ta aplinkybė, kad 2014 m. kovo 24 d. Komisija raštu Nr. R2-851 dėl K. M. 2014 m. vasario 10 d. skundo dalies persiuntimo nurodė, kad Komisija grąžina Inspekcijai pagal kompetenciją nagrinėti K. M. skundo dalį dėl apskaitos pastate atitikties teisės aktams, nėra nei procedūrinis, nei esminis sprendimas dėl K. M. reikalavimų, todėl jo apskundimui netaikomas Energetikos įstatymo 34 straipsnis, atsižvelgiant į tai, kad asmeniui, kuris kreipiasi į Inspekciją ir Komisiją išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nėra numatyta teisė skųsti Vilniaus apygardos teismui institucijų sprendimus dėl tarpusavio susirašinėjimo.

16Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Inspekcijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 2R-545, Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 849 ir 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. R2-851, įpareigoti Inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl visų reikalavimų ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

17Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad procesinio dokumento dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra į teismą besikreipiančiojo asmens išimtinė teisė, todėl teismas neturi teisinio pagrindo savo iniciatyva šalinti atsakovus iš civilinio proceso tvarka nagrinėjamos civilinės bylos. Teismas konstatavo, kad ieškovo K. M. reikalavimai išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnį buvo išnagrinėti tinkamai, įvertinus tai, ieškovo K. M. analogiški reikalavimai, kaip ir keliami nagrinėjamoje byloje, yra susiję su prievolinio pobūdžio teisiniais santykiais, kad energetikos įmonės ieškinys dėl skolos priteisimo iš vartotojo nagrinėjamas teisme, netaikant Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytos išankstinės ginčų/bylų sprendimo ne teisme tvarkos. Todėl pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovų reikalavimų, kurie pareikšti, siekiant išspręsti prievolinio pobūdžio ginčą su UAB „Vilniaus energija“. Taip pat teismas netenkino ieškovų prašymo įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ pateikti ieškovų nurodytus dokumentus.

18Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas K. M. nėra išviešinęs faktinės aplinkybės, jog jis ginčo bute negyvena nuo 2008 m., jog su ieškovu M. M. yra sudaręs rašytinę ( - ), buto panaudos sutartį, todėl ši sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Teismas nurodė, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaręs konkliudentinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M. ir įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., bei atlikti ieškovui pateiktos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) apskaitytam karštam vandeniui paruošti, bei perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, bei visas sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį pateikti ieškovui M. M. už laikotarpį nuo ginčo buto panaudos sutarties sudarymo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, atlikti ieškovų namui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėnesio nebuvo sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos, kad ieškovo buto karšto vandens ruošimo būdo pakeitimas yra teisėtas, bei įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą. Pirmosios instancijos teismas nevertino kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui ir konstatavo, kad byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro teisinį pagrindą išvadai, kad ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir pažymėjo, kad ginčo tarp K. M. ir UAB „Vilniaus energija“ nagrinėjimas yra perkeltas į teismą – Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje esančioje civilinėje byloje Nr. 2-1588-819/2014.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20Ieškovai (apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu reikėtų į bylą įtraukti trečiuosius asmenis (ieškovų namo bendraturčius), arba priimti naują sprendimą: 1. pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės nebuvo sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos; 2. pripažinti ieškovo buto karšto vandens ruošimo būdo pakeitimą teisėtu; 3. įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; 4. įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; 5. pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ neteisėtai skaičiavo karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį nuo 2010 m. sausio, įpareigojant atsakovą UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo ir nebuvo teikiama karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga; 6. įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ visas sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį pateikti šių paslaugų tikrajam vartotojui M. M. už laikotarpį nuo ginčo buto panaudos sutarties sudarymo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pripažįstant, kad atsakovas buvo sudaręs konkliudentinę ginčo buto šilumos vartojimo sutartį su M. M. nuo 2009 m. ir įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę ginčo buto šilumos vartojimo sutartį su M. M., kartu pripažįstant, kad K. M. ir atsakovo šilumos vartojimo sutartis buvo nutraukta nuo 2009 m., kai šilumos vartotoju tapo M. M. pagal ginčo buto panaudos sutartį. Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 402 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė ieškovai apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

211. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų ieškinį dėl neteisėtos šilumos ir karšto vandens apskaitos, nepagrįsto šilumos energijos paskirstymo ginčo name ir pripažinimo, kad ginčo buto šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra sudaryta su M. M., nes nusprendė, kad šie klausimai bus išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teisme vykstančioje byloje Nr. 2-1588-819/2014. Apeliantų nuomone, teismas neteisingai nustatė ieškinio dalyką bei pagrindą ir visiškai neatskleidė bylos esmės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas yra tapatus Vilniaus miesto apylinkės teisme vykstančios bylos Nr. 2-1588-819/2014 dalykui ir pagrindui. Be to, teismui tačiau nustačius, kad nagrinėjama byla yra tapati Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamai bylai Nr. 2-1588-819/2014, turėjo atsisakyti priimti ieškinį, o jau priėmęs ieškinį turėtų jį palikti nenagrinėtą.

222. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškinys pareikštas dėl apmokėjimo už šilumos energiją, tuo tarpu šioje byloje ieškinys yra dėl šilumos ir karšto vandens apskaitos, sutarties šalies pripažinimo, netinkamo šilumos paskirstymo. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teisme vykstančioje byloje Nr. 2- 1588-819/2014 šilumos tiekėja prašo iš ieškovų priteisti įsiskolinimą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Tuo tarpu ieškovų ieškinyje šilumos tiekėjui reikalaujama atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki 2014 m., o mokėjimus karšto vandens temperatūros palaikymui - nuo 2010 m. sausio iki 2014 m. Atsižvelgiant į tai, apeliantai mano, kad nėra pagrindo ieškinius laikyti tapačiais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išnagrinėti ieškovų reikalavimus dėl ieškovo M. M. pripažinimo šilumos vartojimo sutarties šalimi, energijos apskaitos, dėl įpareigojimo atlikti šilumos ir karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą ir sąskaitų ištaisymą, nes šie klausimai nėra Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos bylos 2-1588-819/2014 dalykas.

233. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti, kad šilumos tiekimo sutartis į butą, esantį ( - ), su K. M. buvo nutraukta nuo 2009 m. ir sudaryta su M. M. nuo 2009 metų. Šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo sutarties dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų faktinis šilumos energijos vartotojas. Aplinkybę, kad M. M. buvo faktinis šilumos energijos vartotojas patvirtina faktinės aplinkybės, t. y. M. M. priimdavo mokėjimus už šilumos energiją, sąskaitos buvo išrašomos M. M. vardu, ginčo laikotarpiu tarp ieškovų galiojo panaudos sutartis, apie kurios sudarymą buvo pranešta atsakovui UAB „Vilniaus energija“.

244. Apeliantai nurodo, kad nors tarp ieškovo M. M. ir atsakovo UAB „Vilniaus energija“ nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau toks susitarimas buvo sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Atsakovui buvo pranešta apie panaudos sutarties tarp ieškovų sudarymą. Ieškovai taip pat siekė panaudos sutartį įregistruoti viešajame registre, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovų prašymas buvo atmestas.

255. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ nesidomėjo, kaip yra šildomos kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpos – sandėliukai. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.). Šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ieškovų nuomone, atsakovas UAB „Vilniaus energija“ netinkamai skirstė šilumos energiją, nes kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendro naudojimo patalpų šildymui.

266. Apeliantų nuomone, teismas turėtų įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą ieškovams, dalį šilumos priskiriant asmeninio naudojimo sandėliukams, taip pat iš šildymui skirtos šilumos energijos atimant šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui ruošti. Atlikus tokį perskaičiavimą sumažėtų ir ieškovo M. M. mokėtina suma už buto šildymą.

277. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai tvirtina, jog nebuvo karšto vandens tiekėjas ieškovų name. Vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

288. ( - ) namo gyventojai nėra išreiškę valios ir priėmę sprendimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo. Ginčo laikotarpiu atsakovas UAB „Vilniaus energija“ buvo karšto vandens tiekėjas ieškovų daugiabučiam namui.

299. Šilumos tiekėjas neturėjo teisės ieškovui skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2010 m. sausio, tačiau tai darė pagal prašomą pripažinti nutraukta nesąžiningą konkliudentinę šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį. Ieškovas nesutinka su atsakovo jam priskaičiuotais ir atsakovo nuožiūra paskirstytais mokesčiais už karšto vandens cirkuliaciją, nes atsakovas tai atliko pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Ieškovui nuo 2010 m. spalio iki dabar yra nepagrįstai skaičiuojamas karšto vandens cirkuliacijos mokestis, nors į ieškovo butą karštas vanduo nebuvo tiekiamas minėtais ginčo laikotarpiais.

3010. Ieškovas neprivalo apmokėti karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio, nes ieškovo bute apskritai nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo, todėl ieškovas negavo ir negalėjo gauti karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Apeliantai nurodo, kad už tiekiamos centralizuotos šilumos energijos sąnaudas privalo sumokėti tik šios centralizuotos šilumos ir karšto vandens vartotojai pagal prievolių teisės normas, o ne visi namo bendraturčiai pagal daiktinės teisės normas, kaip nepagrįstai nusprendė Komisija, nes karštas vanduo nėra vartojamas ieškovo bute. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ neatriboja, kurios išlaidos yra skirtos bendram turtui išlaikyti, o kurios butų savininkų poreikiams patenkinti.

3111. Apeliantai nurodo, kad teisėtai ir laikydamiesi teisės aktų reikalavimų nuo 2010 m. sausio atsisakė centralizuoto buto šildymo, centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos, kartu atsisakydamas ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Remiantis CK nuostatomis vartotojas moka tik už faktiškai gautas prekes ar paslaugas. Tačiau nagrinėjamu atvejus atsakovas UAB „Vilniaus energija“ neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė ieškovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį ieškovas reikalauja perskaičiuoti (CPK 178 str.).

32Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos teismo2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, kurie buvo pateikti kartu su šiuo atsiliepimu. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

331. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų ieškinio reikalavimų.

342. Nesant rašytinio susitarimo su buto nuomininku (ar panaudos gavėju), būtent buto savininkas yra šilumos vartotojas ir sutartinių santykių dalyvis. Kadangi buto, esančio ( - ), savininkas yra K. M. ir jis nėra sudaręs su UAB „Vilniaus energija“ rašytinės sutarties, laikoma, jog jis konkliudentiniais savo veiksmais yra sudaręs Šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovas pažymi, kad jis niekada iš ieškovų negavo nei 2009 m. gruodžio 12 d. pasirašytos panaudos sutarties, nei ieškovo M. M. 2009 m. gruodžio 17 d. elektroninio laiško.

353. Panaudos sutartis nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir nėra išviešinta prieš trečiuosius asmenis, todėl ieškovai negali ja remtis. Be to, ieškovas M. M. nuo 1999 m. spalio 7 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu ( - ). Bute, esančiame ( - ), laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo mėnesio, gyvenamąją vietą yra deklaravęs K. M..

364. Atsakovo nuomone, ieškovai nesąžiningai siekia mokesčių ir skolų dėl buto, esančio ( - ), naštą perkelti galimai nemokiam M. M., kuris neturi jokio turto ir yra socialiai remtinas asmuo. Todėl visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad buto savininkas yra K. M. ir jis pagal byloje surinktus duomenis neturi teisinės galimybės perkelti kitiems asmenims savo, kaip buto savininko teisių, pareigų ir veiksmų teisinių padarinių, taip pat ūkio subjektui, tiekiančiam šilumos energiją ieškovui K. M. nuosavybės teise priklausančiam butui, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams (CK 1.5 str.).

375. Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiu, kad dalis šilumos turi būti priskirta asmeninio naudojimo sandėliukams, dėl ko sumažės ieškovų mokėtina suma už buto šildymą. VĮ „Registrų centras“ 2014 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. VILIN (12.5.13)-34521 (priedas Nr. 3) atsakė, kad nėra galimybės nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso rūsio patalpos, nes butai, esantys ( - ), name, įsigyti su rūsiais - priklausiniais, kurie įsigijimo dokumentuose neidentifikuoti (nežinomas ir jų plotas); nagrinėjamu atveju gyvenamojo namo ( - ), rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą neįskaičiuotas, atitinkamai ir rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų, esančių ( - ), naudingus plotus.

386. Atsakovas ieškovų name buvo ir yra įvykdęs visas savo prievoles ir atlikęs visus atitinkamus nuo jo priklausančius veiksmus, susijusius su karšto vandens apskaitos sutvarkymu, t.y. atlikęs vartotojų informavimo veiksmus, laikantis vietos savivaldybės nustatyto plano ir terminų (iki 2017 m. kovo 1 d.) butuose įrengti nauji, metrologiškai patikrinti ir visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys, jau karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai, teisės aktų nustatyta tvarka surašyti pažeidimų nustatymo aktai tais atvejais, kai buto savininkas nesuteikė galimybės įrengti jo bute naujo, karšto vandens tiekėjui priklausančio karšto vandens skaitiklio.

397. Nėra jokių įrodymų, jog nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro dėl atsakovo kaltės, o ne dėl butų savininkų kaltės. Tai sąlygojo ir ieškovams priklausantys skaitikliai, kurie nėra pakeisti. Tačiau net ir namuose, kuriuose karšto vandens tiekėjai yra įrengę naujus skaitiklius, nepaskirstyto karšto vandens kiekis vis tiek išlieka. Tai sąlygoja techninės ir metrologinės priežastys.

408. Nors ieškovai prašo perskaičiuoti mokesčius už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 metų sausio mėnesio, tačiau atsakovai šį ieškovų reikalavimą laiko nepagrįstu, kadangi atsakovas netiekė ieškovams karšto vandens bei neskaičiavo cirkuliacijos mokesčio už karštą vandenį.

419. Atsakovo nuomone, tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas turėjo būti apmokestinti žyminiu mokesčiu, kadangi tik vienas ieškovas gali būti laikomas vartotoju, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Taip pat nepagrįstu laikytinas ir ieškovų reikalavimas priteisti jiems 402 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą pasirašė P. M., kuris neatlygintinai atstovauja ieškovus kaip artimas giminaitis, turintis teisinį išsilavinimą (CPK 56 str. 1 d. 4 p., 57 str. 2 d.). Sąskaita ir pinigų priėmimo kvitas 402 Eur sumai už bylinėjimosi išlaidas išrašytas B. M. firmos, kuri internetinės svetainės www.bmf.lt duomenimis teisinių paslaugų neteikia. Todėl, atsakovo manymu, ieškovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti patenkintas.

42Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

431. Ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, ginčija ir Komisijos procedūrinį sprendimą nutraukti dalies skundo nagrinėjimą ir prašo teismo išnagrinėti ginčą iš esmės, kas Komisijos nuomone, nėra tinkamas civilinių teisių gynimo būdas. Be to, ieškovai dėl Komisijos sprendimo Vilniaus apygardos teismą turėjo kreiptis per 7 dienas nuo sprendimo gavimo dienos. Kadangi sprendimas iš Komisijos buvo išsiųstas 2014 m. kovo 24 d., atsakovas mano, kad ieškovai šį terminą praleido, kadangi ieškinys teismui pateiktas tik 2014 m. balandžio 24 d.

442. Komisija sprendime ieškovams nurodė, kad nėra kompetentinga pasisakyti dėl skunde keliamų klausimų, susijusių su karšto vandens tiekėjo pareiga sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir su pastate esančio bei ieškovams priklausančio buto Nr. 71 atjungimo nuo centralizuotos karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo, nes šiuo klausimu įgaliota pasisakyti Inspekcija.

453. Šilumos sektoriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuojami atvejai, kai buto, kuris centralizuotai šildomas, valdymo teisė yra perduodama trečiam asmeniui panaudos sutarties pagrindu. Tačiau, Komisijos manymu, tokiais atvejais būtų galima pagal teisės analogiją taikyti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2010 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 (toliau - Taisyklės), 20.2 punkte įtvirtintas nuostatas, kurios numato, jog šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis šilumos tiekėjai, esant buto ar kitų patalpų savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su butų ir kitų patalpų savininkais, bet ir su butų bei kitų patalpų nuomininkais - buitiniais šilumos vartotojais.

464. Šilumos vartotoju gali būti laikomas ir buto nuomininkas, arba, kaip nagrinėjamu atveju, subnuomininkas, jeigu jis pateiktų šilumos tiekėjui su buto savininku raštu sudarytą sutartį, iš kurios būtų matyti, kas ir kurį laiką bus šilumos vartotojas ir mokės mokesčius už vandenį bei šilumos energiją. Tačiau ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad tarp ieškovo M. M. ir atsakovo UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaryta šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis.

475. Be to, Komisija pažymėjo, kad CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Kadangi tarp ieškovų 2009 m. gruodžio 12 d. sudaryta panaudos sutartis dėl buto, esančio ( - ), nebuvo įregistruota viešame registre, todėl ieškovų prašymas įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ visas sąskaitas nuo 2009 m. gruodžio 12 d. už suvartotą šilumos energiją pateikti M. M., yra nepagrįstas.

486. Komisija, išnagrinėjusi visą UAB „Vilniaus energija“ pateiktą informaciją, nustatė, kad ieškovui K. M. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio nebuvo ir iki šiol nėra skaičiuojami mokesčiai nei už karštą vandenį, kadangi ieškovas jo nevartoja, nei už karšto vandens temperatūros palaikymą. Todėl ieškovų reikalavimas įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą nuo 2010 m. sausio 1 d., nepriskiriant ieškovui apmokėti šilumos kiekio dalies karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio, taip pat yra nepagrįstas.

497. Karšto vandens tiekėjui įtvirtintos pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename name vykdymas yra tęstinis procesas, todėl reikalavimas iš karšto vandens tiekėjo nedelsiant sutvarkyti apskaitą kiekviename name įsigaliojus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau - Įstatymas) 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, o to nepadarius įpareigoti prisiimti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotos šilumos nuostolius, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Dėl šios priežasties, ieškovų reikalavimą įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos perskirstymą nepriskiriant apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio dalies ieškovams laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., Komisija laiko nepagrįstu.

508. Komisija nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ ne šildymo sezono metu nepriskirdavo ieškovui K. M. apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, kadangi su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis ne šildymo sezono metu yra priskiriamas prie šilumos kiekio karšto vandens temperatūros palaikymui, o ieškovui nuo 2010 m. sausio 1 d. nėra priskiriami apmokėti šilumos kiekiai už karšto vandens temperatūros palaikymą. Tačiau Komisija taip pat nurodo, kad šildymo sezono metu neįmanoma faktiškai atskirti šilumos kiekio, suvartoto su nepaskirstytu karštu vandeniu, nuo šilumos kiekio, tenkančio pastato šildymui, kol pastate nėra įrengtas atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas, apskaitantis šilumą karšto vandens ruošimui, kadangi žiemos metu neįmanoma nustatyti, kiek faktiškai šilumos skiriama karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai). Siekiant išmatuoti šilumos kiekį, tenkantį tik karšto vandens pašildymui, pastate turi būti įrengtas atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas karšto vandens ruošimui. Todėl ieškovų reikalavimas įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos perskirstymą, nepriskiriant apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio dalies ieškovams laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio, yra nepagrįstas.

519. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš ieškovo už nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. suvartotą šilumos energiją. Ieškovas atsiliepime į šį ieškinį ginčija savo pareigą apmokėti minėtu laikotarpiu susidariusią skolą remdamasis tuo, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos paskirstymui taikė netinkamus šilumos paskirstymo metodus, netinkamai skirstė šilumos energiją, nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos. Kadangi nagrinėjant šį ieškinį teisme bus sprendžiami klausimai tiesiogiai susiję su šilumos ir karšto vandens apskaitos pastate, esančiame ( - ), sutvarkymu, šilumos paskirstymo metodų taikymo tinkamumu, šilumos paskirstymo minėtu laikotarpiu teisingumu, todėl Komisija nutraukė vartojimo ginčo nagrinėjimą dalyje dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos perskirstymą, nepriskiriant apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio dalies ieškovams laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31d., kadangi laikė jį tapačiu nagrinėjamam ginčui Vilniaus miesto apylinkės teisme.

52Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

531. Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų, atsisakydamas juos nagrinėti, nepagrįstai nuspręsdamas, jog nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas yra tapatus Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1588-819/2014 dalykui ir pagrindui, yra nepagrįstas.

542. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas, ar ieškovas K. M. vartojo šilumos energiją neteisėtai ar kitaip pažeidė šilumos energijos tiekimą bei vartojimą reglamentuojančias normas, todėl šalims nėra teisinio pagrindo kreiptis į įstatymo nustatytas institucijas dėl išankstinio neteisminio ginčo sprendimo.

553. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nusprendė, kad Inspekcija 2014 m. vasario 17 d. raštu Nr. 2R-545 pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti K. M. ginčą su UAB „Vilniaus energija“, nes K. M. keliami reikalavimai yra nesusiję su Inspekcijos kompetencija.

564. Apeliantai apeliaciniame skunde formuluoja alternatyvius reikalavimus, be to nenurodo nei vieno iš CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kuriais remdamasis apeliacinis teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, taip pat nenurodo ir materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimų ar neteisingo jų pritaikymo.

57Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. liepos 16 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui rašytinius paaiškinimus dėl bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, kai šaliai atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3-6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos. Atsakovas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas tenkintų ieškovų apeliacinį skundą, tai spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turėtų atsižvelgti į šią kasacinio teismo nutartį.

58IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

59Dėl bylos nagrinėjimo ribų

60Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

61Dėl atsakovo UAB „Vilniaus energija“ pateiktų naujų įrodymų bei rašytinių paaiškinimų

62CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-506/2008).

63Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – VĮ „Registrų centras“ 2014 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. VILIN (12.5.13)-34521 Dėl informacijos pateikimo ir Viršuliškių būsto 2014 m. spalio 28 d. raštą Nr. VB-RS-14-0148 Dėl ( - ) namo duomenų pateikimo. Šių įrodymų pateikimo svarba iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, kuomet 2014 m. lapkričio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovui buvo įteiktas VĮ „Registrų centras“ lydraštis kartu su 2014 m. lapkričio 19 d. Namo butų/patalpų savininkų sąrašu. Todėl atsakovas jau tik po bylos išnagrinėjimo galėjo kreiptis į kompetentingas institucijas, siekiant gauti informaciją dėl namo, esančio ( - ), rūsio patalpų ir jų priklausymo ieškovams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad galimybė gauti ir pateikti minėtus dokumentus atsirado tik po to, kai civilinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės, taip pat į tai, jog skunde ieškovai kelia klausimą, kad dalis šilumos turi būti priskirta asmeninio naudojimo sandėliukams, dėl ko ieškovams turėtų sumažėti mokėtina suma už buto šildymą, o prašomi priimti nauji įrodymai, atsakovo nuomone, paneigia tokią aplinkybę, sprendžia, kad šie atsakovo pateikti nauji įrodymai prijungtini prie bylos (CPK 314 straipsnis).

64Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. liepos 16 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš šių rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad jais nėra iš esmės keičiamas (pildomas) atsiliepimas į apeliacinį skundą, tik suteikiama informacija apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas yra saistomas pareigos užtikrinti iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, todėl tokių atsakovo paaiškinimų pateikimas apeliacinės instancijos teismui nėra teisiškai reikšmingas. Tačiau, kadangi atsakovo UAB „Vilniaus energija“ pateikti rašytiniai paaiškinimai apie teisės taikymo teismuose praktiką neprieštarauja civilinio proceso teisės principams, jie buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl yra prijungiami prie bylos.

65Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi

66Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama, tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Pažymėtina, kad pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymų numatytais atvejais. Ginčams, kylantiems iš energetikos teisinių santykių, nagrinėti Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta išankstinė privaloma nagrinėjimo ne teisme tvarka. Valstybinė energetikos inspekcija įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Kitas subjektas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija - išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Inspekcijos ir Komisijos įgalinimų išplėtimas iki ne teisminės ginčų nagrinėjimo institucijos leidžia kilusius nesutarimus tarp šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo išspręsti taikiai nesikreipiant į teismą. Tiek vartotojas, tiek energetikos įmonės, manydamos kad kontrahentas nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia teisėtus interesus, turi teisę įstatymo numatytais atvejais dėl ginčo kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ne visiems ginčams, kilusiems šilumos tiekimo srityje, taikomas Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas kreiptis į Inspekciją ar Komisiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014). Tokiems ginčams, kuriems privaloma neteisminė nagrinėjimo tvarka, atriboti nuo tų, kuriems tokia tvarka netaikoma, reikšmingas tinkamas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas ir ginčo dalyko nustatymas.

67Inspekcijos veiklos tikslas – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę (Energetikos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Inspekcija įgaliota kontroliuoti, kaip laikomasi specialiųjų reikalavimų įrengiant ir rekonstruojant energetikos įrenginius, taip pat energetikos įrenginių atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą naudoti (Energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Pagal Inspekcijos nuostatų, patvirtintų Energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 (su vėlesniais pakeitimais) 12 punktą Inspekcija ir (ar) jos įgalioti valstybės tarnautojai, atlikdami pavestas funkcijas, turi teisę: tikrinti, ar energetikos statiniai ir energetikos įrenginiai atitinka teisės aktų reikalavimus (12.1 punktas); fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos teisės aktų pažeidimo (12.2 punktas); nustačiusi energetikos įrenginių, naudojamų asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, techninės saugos trūkumus, apie tai raštu informuoti kompetentingas institucijas (12.6 punktas); nustatyta tvarka tikrinti, ar montuojami ir rekonstruojami energetikos įrenginiai atitinka projektus, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendimai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir teisės aktuose (normatyviniuose dokumentuose) nustatyti statinių saugos ir paskirties reikalavimai, bei duoti nurodymus pašalinti pastebėtus nukrypimus (12.7 punktas).

68Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti valstybinę energetikos priežiūrą (EĮ 8 straipsnio 1 dalis). EĮ 8 straipsnio 9 dalyje, reglamentuojančioje Komisijos funkcijas, bei Komisijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 (su pakeitimais) 10.1–10.41 punktuose, detalizuojančiuose Komisijos vykdomas funkcijas, nustatyta, kad Komisija, be kita ko, vykdo valstybės reguliuojamų kainų ir kainų viršutinių ribų nustatymą bei kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai.

69Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti. Energetikos įstatyme nenustatytos Inspekcijos ar Komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti šaliai, netinkamai vykdžiusiai sutarties ar teisės normos pagrindu atsiradusias prievoles, privalomus vykdyti nurodymus dėl nuostolių atlyginimo juos patyrusiai šaliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad privaloma ginčų neteisminė nagrinėjimo tvarka, nustatyta Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos ir Komisijos kompetencijai. Vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014).

70Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2011 m. lapkričio 2 d. buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo K. M. buvo priteista 2 066,35 Lt skolos už šildymą ir karštą vandenį, tiektą butui, esančiam ( - ), laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., 123,23 Lt palūkanų ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2 189,58 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 653,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šio sprendimo už akių atsakovas neskundė, jis yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Taip pat nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo K. M. 2199,40 Lt skolos už šilumos energiją, tiektą ieškovo butui, esančiam ( - ), laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., 113,86 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. 2-1588-819/2014). Šių nurodytų bylų dalykas yra skolos priteisimas iš vartotojo už sunaudotą šilumos energiją, tai reiškia, jog tarp šalių yra susiklostę prievoliniai sutartiniai teisiniai santykiai. Tokio pobūdžio bylose šilumos energiją tiekiančios įmonės gali iš karto kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nes nėra saistomos pareigos kreiptis į ikiteismines institucijas dėl išankstinio skundo nagrinėjimo ikiteismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2015). Minėta byla Vilniaus miesto apylinkės teisme šiuo metu yra sustabdyta, iki bus išnagrinėta ir įsiteisės sprendimas nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai atsakovas nesutinka su reikalaujamos skolos priteisimu ir jos apskaičiavimui taikytina metodika, bet savo prieštaravimus reiškia atsiliepimų į ieškinį būdu, tai toks atsiliepimas nėra kvalifikuotinas kaip priešieškinio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2014). Tačiau atsakovas K. M., nesutikdamas su ieškovo UAB „Vilniaus energija“ reikalavimu dėl skolos priteisimo, pasirinko kitokį savo teisių gynimo būdą ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su atskiru ieškiniu, kuriame atsakovais nurodė UAB „Vilniaus energija“, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją bei Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos. Kaip minėta, tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės, manydami, jog kita šalis nesilaiko specialiųjų energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų teisėtus interesus, turi teisę dėl ginčo sprendimo įstatyme nustatytais atvejais išankstine ne teismo tvarka kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Nagrinėjamoje byloje, ieškovai nesutinka su atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atliekama skaičiavimo metodika už suvartotą šilumos energiją bei karšto vandens apskaita, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, laikydamiesi privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, dėl šių reikalavimų pagrįstai kreipėsi į Inspekciją bei Komisiją. Tokios tvarkos nebūtų privaloma laikytis, jeigu toje pačioje byloje pagal tiekėjo ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovas (vartotojas) gintųsi nuo pareikšto ieškinio atsikirtimais, taip pat priešieškinio forma, nes priešieškinys pareiškiamas pagal ieškinio pateikimo vietą (CPK 33 straipsnio 2 dalis, 143 straipsnis). Pagal minėtą teisinį reguliavimą išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka netaikytina ir ieškovų reikalavimui pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaręs konkliudentinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., taip pat įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už suvartotą šilumos energiją pateikti M. M..

71Ieškovas K. M. kreipėsi į Inspekciją ir Komisiją, kurių prašė ikiteismine privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka išspręsti ginčą tarp jo ir UAB „Vilniaus energija“ bei priimti sprendimą dėl šių klausimų: pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos; pripažinti ieškovo buto karšto vandens ruošimo būdo pakeitimą teisėtu; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 metų gegužės mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens palaikymui nuo 2010 metų sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo ir nebuvo teikiama karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ visas sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį pateikti šių paslaugų tikrajam vartotojui M. M. už laikotarpį nuo ginčo buto panaudos sutarties sudarymo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; ieškovas taip pat prašė tiek Komisijos, tiek Inspekcijos išreikalauti įrodymus, kurių pats negali išsireikalauti.

72Inspekcija, išnagrinėjusi ieškovo K. M. pateiktą informaciją, konstatavo, kad nurodyti klausimai, kuriuos prašoma išnagrinėti ir dėl kurių priimti sprendimus, nėra priskiriami jos kompetencijai. Nurodė, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Inspekcija nurodė, kad teisė spręsti klausimus dėl šilumos kiekio paskirstymo, mokėjimų už šilumos karšto vandens temperatūrai palaikyti perskaičiavimo priklauso ne jos kompetencijai, todėl šie klausimai turėtų būti nagrinėjami Komisijoje.

73Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalį vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, priimti nagrinėjant skundą ar ginčą, tarp jų ir sprendimai atsisakyti priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, palikti prašymą nenagrinėtą, nutraukti ar sustabdyti skundo ar ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią tolesniam skundo ar ginčo nagrinėjimui, per septynias dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Ieškovai gavę Inspekcijos 2014 m. vasario 17 d. raštą, laikydamiesi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nustatytos tvarkos bei terminų, jį apskundė Vilniaus apygardos teismui.

74Komisija, išnagrinėjusi K. M. skunde keliamus reikalavimus įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už suvartotą šilumos energiją pateikti M. M., perskirstyti ( - ), esančiame name suvartotą šilumą, nepriskiriant pareiškėjui apmokėti šilumos kiekio dalies karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio 1 d. bei perskirstyti ( - ), esančiame name suvartotą šilumą, nepriskiriant pareiškėjui apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario mėnesio pripažino nepagrįstais ir skundą atmetė. Komisija taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti iš pareiškėjo K. M. skolą už suvartotą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., tačiau atsakovas nesutinka su jam reiškiamais reikalavimais dėl skolos priteisimo, o atsiliepimą grindžia tuo, kad UAB „Vilniaus energija“ taikė netinkamus šilumos paskirstymo metodus, netinkamai skirstė šilumos energiją, nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos ( - ), name. Kadangi nagrinėjant šią bylą, Komisijos nuomone, neišvengiamai bus analizuojami klausimai, susiję su šilumos ir karšto vandens apskaitos ( - ) name sutvarkymu, šilumos paskirstymo metodų taikymo tinkamumu bei teisingumu, todėl Komisija nutraukė vartojimo ginčo nagrinėjimą dalyje dėl pareiškėjo K. M. reikalavimo įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos perskirstymą, nepriskiriant apmokėti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio dalies pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Komisija 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. R2-851 grąžino Inspekcijai pagal jos kompetenciją nagrinėti pareiškėjo K. M. skundą dalyje dėl apskaitos name, esančiame ( - ), atitikties teisės aktų reikalavimams ir energetikos įmonės pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą ( - ) name bei buto (patalpos) atjungimo nuo centralizuotos karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumo. Pažymėtina, kad nors šis klausimas Inspekcijai buvo grąžintas nagrinėti pagal jos kompetenciją, tačiau Inspekcija šio ginčo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Atsižvelgiant į anksčiau cituotą teisinį reguliavimą bei jame nustatytas Inspekcijos bei Komisijos funkcijas, yra pagrindo spręsti, kad Inspekcija nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo K. M. reikalavimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog Inspekcija atsisakė nagrinėti ieškovo K. M. skundą, nereiškia, kad ieškovai tokiu būdu neįgyvendino įstatyme jiems numatytos pareigos pasinaudoti ikiteismine tvarka kreiptis į teismą. Priešingu atveju būtų suvaržyta asmens teisė kreiptis į teismą teisminė gynybos (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

75Iš ieškovų keliamų reikalavimų, susijusių su ieškovo K. M. butui tiektos šilumos energijos ir karšto vandens kiekių apskaitos teisingumu, prašant atlikti šių kiekių ir mokėjimų už juos perskaičiavimą, matyti, kad šie ieškinio reikalavimai yra pareikšti siekiant paneigti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamojoje byloje tiekėjo pareikšto ieškinio dėl skolos priteisimo pagrindą. Įstatymas nedraudžia pažeistas vartotojo teises ginti tokiu būdu, atskiroje byloje pareiškiant ieškinį šilumos ir karšto vandens tiekėjui dėl pažeidimų, susijusių su šilumos ir (arba) karšto vandens apskaita, pripažinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamas ginčas yra tik prievolinio teisinio pobūdžio, kilęs dėl skolos iš vartotojo tiekėjui priteisimo vykdant šilumos tiekimo sutartį. Susidarius tokiai situacijai, kai nuo tiekėjo pareikšto ieškinio vartotojui dėl skolos priteisimo vartotojas ginasi ne atsikirtimais ar priešieškiniu toje pačioje byloje, bet pareiškia kitame teisme savarankišką ieškinį, teismai gali spręsti vienos iš susijusių bylų sustabdymo klausimą arba susijusių bylų sujungimo klausimą (CPK 163, 136 straipsniai).

76Kaip matyti iš ieškinio, ieškovai iš esmės visus reikalavimus nukreipė kitai sutartinių santykių šaliai – UAB „Vilniaus energija“, o atsakovams - Inspekcijai ir Komisijai suformulavo sąlyginius reikalavimus, susijusius su šių institucijų funkcijomis išnagrinėti ginčus neteismine tvarka, jeigu teismo nuomone šia tvarka dar būtina pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismui neteisingai kvalifikavus ieškinyje keliamus reikalavimus, teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai neturėjo kreiptis į įstatymo nustatytas institucijas dėl išankstinio neteisminio ginčo sprendimo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai iš esmės pagrįstai pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi su skundu į Komisiją bei Inspekciją (išskyrus ieškovų reikalavimą pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaręs konkliudentinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., taip pat įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už suvartotą šilumos energiją pateikti M. M.). Kaip minėta, aplinkybė, jog Inspekcija nesprendė dėl ieškovų keliamų reikalavimų, nesudaro pagrindo nenagrinėti atsakovui UAB „Vilniaus energija“ pareikšto ieškinio, nes ikiteismine tvarka ieškovai pasinaudojo. Komisija, savo kompetencijos ribose išnagrinėjo ieškovo skundą ir išsprendė klausimą iš esmės, todėl tai suteikė ieškovams teisę kreiptis į teismą, kad toliau būtų nagrinėjamas ginčas iš esmės. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, atsakovais nurodė tris asmenis, t.y. ne tik UAB „Vilniaus energija“, kaip materialiojo teisinio santykio šalį, bet ir Inspekciją bei Komisiją, kurios nėra materialiųjų teisinių santykių dalyviai, bet yra įstatyme nustatytos kategorijos ginčus tarp vartotojų ir įmonių nagrinėjančios institucijos. Atsižvelgiant į ieškinyje suformuluotus reikalavimus, Inspekcija ir Komisija negali būti tinkamais atsakovais šioje byloje, nes jos nėra materialiųjų teisinių santykių šalys. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Inspekciją ir Komisiją šioje byloje pripažino tinkamais atsakovais. Nagrinėjamu atveju, kai ikiteismine ginčo sprendimo tvarka yra pasinaudota, ginčas turi būti nagrinėjamas tarp materialiųjų teisinių santykių šalių, t. y. tarp ieškovų ir UAB „Vilniaus energija“, o ne tarp šalių ir valstybinių institucijų. Būtent dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atsakovų Inspekcijos ir Komisijos atžvilgiu atmesti. Tačiau teismas šių atsakovų atžvilgiu ieškinį atmetė ne todėl, kad jos yra netinkami atsakovai šioje byloje, bet todėl, kad šioje byloje nenustatė būtinybės ginčą nagrinėti ikiteismine tvarka. Nors teismas ieškinį Komisijos ir Inspekcijos atžvilgiu atmetė ne tais argumentais, tačiau tai savaime nedaro šios teismo sprendimo dalies neteisėta (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalį Vilniaus apygardos teismui skundžiami procedūriniai Komisijos ir Inspekcijos sprendimai atsisakyti priimti prašymą nagrinėti skundą, palikti prašymą nenagrinėtą, nutraukti ar sustabdyti skundo nagrinėjimą. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2014, ieškinio teisenos tvarka sprendžiamas ginčas atsakovais nurodant valstybės institucijas – Inspekciją ir (arba) Komisiją - tik tuomet, kai ieškovas nepareiškia ieškinio reikalavimų materialiojo teisinio santykio šaliai, nagrinėjamu atveju energijos tiekėjui UAB „Vilniaus energija“. Tuo tarpu, Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį ginčą sprendusiai valstybės institucijai priėmus sprendimą, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, suinteresuotasis asmuo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti šalių ginčą iš esmės. Tai reiškia, jog tais atvejais, kai pasinaudojus privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka ieškovas (vartotojas) pareiškia reikalavimą kitai ginčo teisinio santykio šaliai – tiekėjui dėl šalis siejančių teisių ir pareigų, tokiu atveju nėra pagrindo reikšti reikalavimus ir ginčą sprendusioms institucijoms, kurios nėra ginčo materialiųjų teisinių santykių šalimis, neturi materialiojo teisinio intereso bylos baigtimi ir dėl to nėra tinkami atsakovai byloje.

77Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-7/2008). Teisinė šalių santykių kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad tais atvejais, kai šalių teisių ir pareigų nenustato jų sudaryta sutartis, ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai. Kaip jau buvo minėta, teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nepagrįstai šioje byloje sprendžiamą ginčą sutapatino su Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2-1588-819/2014 (kuri šiuo metu yra sustabdyta), kurioje UAB „Vilniaus energija“ siekia prisiteisti skolą už suvartotą šilumos energiją bute, esančiame ( - ), iš ieškovo K. M.. UAB „Vilniaus energija“ pareikštas ieškinys apylinkės teisme yra dėl skolos priteisimo už šilumos energiją ir tai nėra tapatus reikalavimas šioje byloje ieškovų pareikštiems reikalavimams, kadangi ieškovai šioje byloje ginčija šilumos ir karšto vandens apskaitos, šilumos energijos paskirstymo teisingumą bei prašo nustatyti tinkamą sutarties šalį. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas skolos priteisimo faktas, bet nagrinėjama mokėjimų už karštą vandenį ir šilumos energiją apskaičiavimo pagrindas bei teisėtumas. Be to, lyginant abi šias nagrinėjamas bylas, skiriasi ne tik reikalavimai, bet ir ginčo laikotarpiai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad K. M. ir UAB „Vilniaus energija“ ginčas yra perkeltas į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog civilinio proceso teisės normose toks institutas, kaip ginčo perkėlimas į kitą teismą, apskritai nėra numatytas. Kita vertus, kaip teisingai nurodė apeliantai, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra tapatus nagrinėjamam Vilniaus miesto apylinkės teisme, turėjo spęsti ieškinio palikimo nenagrinėto klausimą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs, jog šis ginčas yra tapatus apylinkės teisme nagrinėjamai bylai, atmetęs ieškinį atsakovų Inspekcijos ir Komisijos atžvilgiu, nepagrįstai nenagrinėjo visos eilės ieškinio reikalavimų, pareikštų tinkamo atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu.

78Dėl šilumos tiekimo sutarties sudarymo su M. M.

79Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Ši įstatyme įtvirtinta taisyklė reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes ieškovų reikalavimas gali būti tenkinamas tik tinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nustačius, kuris asmuo turi pareigą sumokėti už butui tiektą šilumos energiją.

80Šilumos energijos pirkimo - pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios visų rūšių energijos pirkimo - pardavimo teisiniams santykiams CK normos (4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, 6.383 - 6.391 straipsniai), ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą - pardavimą reglamentuojančios teisės normos - Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai - Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. CK 4.76 str. įtvirtinta norma numato bendrąją taisyklę, pagal kurią šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalis yra buto/patalpų savininkas, kuris atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu ir privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti bei kitus mokesčius. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Sprendžiant dėl asmens pareigos atlyginti už tiekiamą šilumos energiją būtina nustatyti, ar jį su šilumos tiekėju sieja sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-419/2012). Įstatyme nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta pagal standartines sutarčių sąlygas, tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis), t. y. raštu. Kai rašytinė sutartis nėra sudaryta, turi būti patikrinama, ar ji nėra sudaryta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis).

81Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis tarp atsakovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, ( - ), savininko K. M. nėra sudaryta, tačiau laikoma, jog K. M. konkliudentiniais veiksmais yra sudaręs šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Vilniaus energija“. Aplinkybės, jog iki 2009 m. pabaigos buvo šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties su UAB „Vilniaus energija“ šalimi neginčija ir ieškovas K. M.. Tačiau ieškovai įrodinėja, kad nuo 2009 metų pabaigos faktinis šilumos energijos, tiekiamos į butą ( - ), vartotojas yra M. M., o ne K. M.. Ieškovai 2009 m. gruodžio 12 d. sudarė buto, esančio ( - ), panaudos sutartį, pagal kurią K. M. perdavė M. M. valdyti butą. Ieškovai nurodo, kad apie šios panaudos sutarties sudarymą informavo atsakovą, todėl mano, jog atsakovas nepagrįstai prašo priteisti skolą iš K. M., o ne M. M.. Ieškovai prašė teismo pripažinti, kad atsakovas buvo sudaręs konkliudentinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M. ir įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ sudaryti rašytinę ginčo buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M..

82Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės detalizuoja individualių sutarčių su atsakovais sudarymą, kurių 20.2 punkte nurodyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis šilumos tiekėjai, esant buto ar kitų patalpų savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su butų ir kitų patalpų savininkais, bet ir su butų ir kitų patalpų nuomininkais - buitiniais šilumos vartotojais. Prieš sudarant šilumos vartojimo pirkimo- pardavimo sutartis su buto ar kitų patalpų nuomininku, šilumos tiekėjui turi būti pateikti buto ar kitų patalpų savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko butu ar kitomis patalpomis patvirtinantys dokumentai. Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su buto ar kitų patalpų nuomininku sudaroma buto ar kitų patalpų savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šilumos tiekėjas ir buto ar kitų patalpų nuomininkas susitaria, esant raštiškam buto ar kitų patalpų savininko sutikimui, pratęsti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija konstatuoja, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininku (ar panaudos gavėju) gali būti sudaroma tik rašytine forma, o ne konkliudentiniais veiksmais.

83Ieškovai 2012 m. gruodžio 12 d. sudarytos panaudos sutarties neįregistravo viešajame registre ir tokiu būdu neišviešino jos tretiesiems asmenims. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 1.75 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovai bandė panaudos sutartį įregistruoti viešajame registre, tačiau VĮ „Registrų centras“ atsisakė tai padaryti, nes butas buvo areštuotas. Nors ieškovai teigia, kad apie 2009 m. gruodžio 12 d. jų sudarytą panaudos sutartį jie pranešė atsakovui UAB „Vilniaus energija“ ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiais ieškovų argumentais nėra pagrindo sutikti. Byloje esantis ieškovų pateiktas elektroninis laiškas, siųstas 2012 m. gruodžio 17 d. adresu info@dalkia.lt (t. 1, b. l. 59A), nepatvirtina fakto, jog tokį laišką atsakovas gavo. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, tokiu atveju neužtenka vien tik informacijos pateikimo apie panaudos sutarties sudarymą, siekiant, kad nuo to momento visi įsipareigojimai už šilumos energiją tektų panaudos gavėjui. Šiuo atveju yra būtinas ir šilumos tiekėjo sutikimas, kad jis neprieštarauja sutarties šalies pasikeitimui ir ketina būtent su juo sudaryti rašytinę šilumos tiekimo sutartį.

84Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad faktą, jog su M. M. buvo sudaryta šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais patvirtina ir kitos reikšmingos aplinkybės, o būtent tai, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ priimdavo mokėjimus už šilumos energiją iš M. M.; kad atsakovas įspėjimus dėl skolos siųsdavo būtent M. M.; sąskaitos už suvartotą šilumos energiją buvo išrašomos abonento M. M. vardu. Tačiau šiuos ieškovų teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Iš gyventojų registro tarnybos išrašų matyti, kad bute ( - ), savo gyvenamąją vietą nuo 2008 m. sausio 1 d. yra deklaravęs K. M., o M. M. gyvenamoji vieta nuo 1999 m. spalio 7 d. yra deklaruota adresu ( - ) (t. 1, b.l. 177-178). Be to, K. M. esant faktiniu šilumos energijos ir karšto vandens vartotoju patvirtina ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2011 m. lapkričio 2 d. buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo K. M. buvo priteista 2 066,35 Lt skolos už šildymą ir karštą vandenį, tiektą butui, esančiam ( - ), laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., 123,23 Lt palūkanų ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2 189,58 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 653,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovas K. M. šio teismo sprendimo už akių neskundė tai tuo pačiu ir nepaneigė, jog laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. jis buvo faktinis šilumos energijos ir karšto vandens gavėjas ir vartotojas. Nepagrįstu laikytinas ir ieškovų teiginys, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už suvartotą šilumos energiją visada siųsdavo M. M. vardu, nes iš byloje esačių sąskaitų matyti priešingai, kad sąskaitos už suteiktas paslaugas į butą, esantį ( - ), buvo siunčiamos nenurodant konkretaus asmens vardo ir pavardės (t. 1, b.l. 104,105). 2013 m. rugpjūčio 21 d. karšto vandens pažeidimų nustatymo akte Nr. 1157 atsakovas UAB „Vilniaus energija“ butui ( - )tiekiamo karšto vandens vartotoju nurodo K. M. (t. 1, b. l. 210). Tuo tarpu atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 2009 m. gruodžio 31 d. siųstas pranešimas dėl karšto vandens atjungimo ( - ) adresuotas B. M. (t. 1, b.l. 103). Šių aplinkybių visuma paneigia ieškovų teiginius, neva faktinis šilumos energijos ir karšto vandens vartotojas bute ( - ) buvo M. M., kuris konkliudentiniais veiksmais buvo sudaręs sutartį su šilumos energijos tiekėju, o atsakovas UAB „Vilniaus energija“ apie tai žinojo, nes buvo tinkamai informuotas.

85Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo UAB „Vilniaus energija“ argumentais, kad šiais reikalavimais (pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais buvo sudaręs buto, esančio ( - ), centralizuoto šildymo sutartį su M. M., įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę šio buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., taip pat įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už šiam butui suvartotą šilumos energiją pateikti M. M.) ieškovai siekia visus K. M. įsiskolinimus perkelti nemokiam M. M., kuris neturi jokio turto, jo atžvilgiu yra vykdomos kelios dešimtys vykdomųjų bylų (t. 2, b. l. 2-12), todėl atsakovo galimybės išieškoti skolą už šilumos energiją iš esmės sumažėtų, o gal net ir pasidarytų neįmanomos. Ieškovas ir buto savininkas K. M. neturi teisės perkelti kitiems asmenims savo, kaip buto savininko, teisių ir pareigų. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimų dalį dėl pripažinimo M. M. konkliudentiniais veiksmais sudarius šilumos tiekimo sutartį ir įpareigojimo atsakovą UAB „Vilniaus enerija“ sudaryti rašytinę šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartį su M. M., priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

86Dėl kitų atsakovui UAB „Vilniaus energija“ pareikštų reikalavimų

87Teismas, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, išsprendžia šalių ginčą priimdamas sprendimą (CPK 260 straipsnis). Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis.

88Apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkciją (CPK 301 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas šią funkciją, privalo patikrinti ne tik tai, ar pirmosios instancijos teismas nesuklydo taikydamas materialiosios teisės normas, bet ir ar nepadarė proceso teisės pažeidimų. Kita vertus, pažymėtina, kad ne bet kokie proceso teisės normų pažeidimai aukštesnės instancijos teismui suteikia pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tik tokie, kurie lemia neteisingą bylos išsprendimą, įskaitant ir aplinkybę dėl apskritai tinkamo proceso nebuvimo.

89Vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, suteikiančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra teismo sprendimas (nutartis) be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi, CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30).

90Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, taip pat yra konstatavęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – yra neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014).

91Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visu mastu naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

92Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo ieškovų kitų savarankiškų reikalavimų atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu, išskyrus anksčiau aptartą reikalavimą dėl sutartinių santykių įforminimo su ieškovu M. M.. Tuo tarpu ieškovai kitais pareikštais reikalavimais prašė teismo įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui tiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 metų gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 metų sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovų namui patiektos centralizuotos šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2008 metų iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), nes atsakovas netinkamai paskirstė šilumos energiją, nebuvo sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos, o asmeninio naudojimo patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn. nebuvo sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos, kad ieškovo buto karšto vandens ruošimo būdo pakeitimas yra neteisėtas, bei įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą. Šią išvadą teismas padarė visiškai nesiaiškinęs bylos faktinių aplinkybių, ieškinio reikalavimų ir jų faktinių pagrindų, visiškai neanalizavo teisės normų pareikštiems reikalavimams taikymo, taigi, nekvalifikavo šalių – ieškovų ir atsakovo „Vilniaus energijos“ - teisinių santykių, šios išvados visiškai nemotyvavo sprendime. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismas atskleidė bylos esmę dėl šių pareikštų reikalavimų. Ši teismo sprendimo dalis savarankiškų reikalavimų atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu yra be motyvų, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Todėl teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovų pareikštų atsakovui UAB „Vilniaus energija“ ir neišspręstų reikalavimų ir perduoda bylą dėl šių reikalavimų nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, kadangi pirmosios instancijos teismas jokių teisinių veiksmų aptariamų ieškovų pareikštų reikalavimų pagrįstumui nustatyti neatliko, esant tokiai situacijai, šių reikalavimų pagrįstumo nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Tai ne tik neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą teisės bei fakto klausimais, bet ir neteisėtai apribotų bylos šalių teisę į vieną teisminę instanciją – apeliaciją, nes civilinę bylą išnagrinėjus iš esmės apeliacinės instancijos teisme už pirmosios instancijos teismą, priimta teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau nurodytais argumentais, sprendžia, kad jie sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinti ir vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų masto ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama visu mastu naujais aspektais.

93Nagrinėdamas bylą dėl minėtų reikalavimų iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų aiškintis, ar pagrįsti ieškovų teiginiai, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nuo 2008 metų gegužės mėnesio nebuvo sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos ir neteisingai skaičiavo mokėjimus ieškovui K. M. už karštą vandenį ir šilumos energiją. Pirma, teismas netyrė ir neanalizavo, kaip ieškovų name yra šildomos kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpos – sandėliukai. Ieškovų teigimu, visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra centralizuotai šildomos, tačiau atsakovas nepagrįstai nepriskiria jokios šilumos dalies sandėliukams. Todėl šilumos tiekėjas netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdamas namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolę mokėti tik už asmeninio naudojimo patalpų šildymą. Kadangi atsakovas, ieškovų manymu, netinkamai skaičiuoja šilumos energiją asmeninio naudojimo sandėliukams, todėl prašo įpareigoti atsakovą atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą ieškovams. Antra, teismas nesiaiškino dėl karšto vandens apskaitos teisingumo name, kuriame yra ieškovo K. M. butas. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl nagrinėjamu atveju teismas turėtų išsiaiškinti, ar atsakovas UAB „Vilniaus energija“ yra tinkamas karšto vandens tiekėjas namui, ( - ), ar atsakovas tinkamai atlieka karšto vandens apskaitą, ar karšto vandens apskaitos prietaisai atitinka įstatymų keliamiems reikalavimams, nes, ieškovų teigimu, atsakovas, tiekdamas šilumą ir karštą vandenį, šilumos energijos apskaitai naudoja šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, nors nei šie skaitikliai, nei nuotolinio duomenų perdavimo įranga neturėjo galiojančios metrologinės patikros, nebuvo metrologiškai patikrinti. Be to, teismas taip pat turėtų atsižvelgti, ar pats ieškovas K. M. tinkamai vykdė savo pareigas, suteikdamas atsakovui galimybę įeiti į butą bei atlikti karšto vandens apskaitos prietaisų patikras bei prietaisų pakeitimą. Trečia, pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė ir dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio skaičiavimo ieškovui teisėtumo, taip pat aplinkybės, ar apskritai nuo 2010 metų šis mokestis ieškovui buvo skaičiuojamas. Karštas vanduo yra cirkuliuojamas daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, kad bet kada atsukus karšto vandens čiaupą, iš karto bėgtų karštas, o ne šaltas vanduo. Cirkuliuojamas karštas vanduo išspinduliuoja dalį šilumos, todėl jis nuolat turi būti pašildomas iki reikiamos temperatūros, t.y. turi būti palaikoma karšto vandens temperatūra. Ieškovai teigia, kad šilumos tiekėjas neturėjo teisės ieškovui skaičiuoti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2010 m. sausio, nes nuo šio laikotarpio iki dabar į ieškovo butą nebuvo ir nėra tiekiamas karštas vanduo. Todėl teismas, nagrinėdamas šį klausimą, turėtų įvertinti, nuo kada ieškovui nėra tiekiamas karštas vanduo į butą, ar teisėtai ieškovas K. M. 2010 m. sausį pakeitė savo bute karšto vandens ruošimo būdą ir atsisakė karšto vandens tiekimo į savo butą, ar pagrįstai ieškovui yra skaičiuojamas karšto vandens cirkuliacijos mokestis, jeigu ieškovas yra teisėtai nutraukęs karšto vandens tiekimą į savo butą, taip pat ar tiekėjas apskritai skaičiuoja ieškovo butui nurodytą mokestį.

94Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma pagal vidinį įsitikinimą, tačiau jis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), bet ne formaliu bendros įrodymų visumos atmetimu, detaliai neaptarus ir neištyrus kiekvienos pateiktos įrodymų grupės. Šalių pateiktus įrodymų šaltinius pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti jų tarpusavio kontekste bei visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais ir imtis priemonių pašalinti abejones, jeigu tokios iškiltų, dėl juose esančių duomenų tikrumo. Teismas, nagrinėdamas visas ieškovų ir atsakovų nurodytas aplinkybes dėl karšto vandens bei šilumos apskaitos turi išsamiai ištirti ir išnagrinėti šalių pateiktus argumentus bei juos patvirtinančius ir (arba) paneigiančius įrodymus, bei priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

95Kadangi ieškinio reikalavimai pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais buvo sudaręs buto, esančio ( - ), centralizuoto šildymo sutartį su M. M., įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę šio buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., taip pat įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už šiam butui suvartotą šilumos energiją pateikti M. M. yra atmesti, iš naujo nagrinėjant likusius atsakovui UAB „Vilniaus energija“ pareikštus reikalavimus tinkamu ieškovu laikytinas tik K. M., kuris yra šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties su atsakovu UAB „Vilniaus energija“ šalimi. Ieškovui M. M., kaip netinkamai tokių pareikštų reikalavimų šaliai, pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti teisę atsiimti šiuos ieškinio reikalavimus ar jų atsisakyti (CPK 139, 140 straipsniai).

96Dėl ieškovų procesinių reikalavimų

97Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis byloje, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

98Ieškovai be atsakovams pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų buvo pateikę teismui ir procesinį reikalavimą, prašydami įpareigoti atsakovus pateikti įvairius dokumentus, kurie ieškovų nuomone yra susiję su šios bylos nagrinėjimu ir gali turėti įtakos teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui. Ieškovai prašė teismo įpareigoti Inspekciją ir Komisiją pateikti visą bylos nagrinėjimo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka medžiagą bei įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ pateikti visą eilę su ginču, ieškovų manymu, susijusių įrodymų (t. 1, b. l. 48-50).

99CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Iš bylos nagrinėjimo eigos ir skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, jog pasirengimo bylos nagrinėjimui bei bylos nagrinėjimo metu teismas apskritai ieškovų procesinio prašymo išreikalauti įrodymus nesvarstė ir procesinio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovų prašymą išreikalauti iš atsakovų papildomus įrodymus, visų pirma, bylos parengimo nagrinėti stadijoje pagal įrodinėjimo taisykles turėjo išspręsti, ar šie įrodymai susiję su pareikštais reikalavimais ir su įrodinėjimo dalyku byloje, ar yra leistini. Teismo pareiga yra įvertinti, ar byloje yra pakankamai įrodymų, kurie turi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, ir ar papildomų įrodymų išreikalavimas neapsunkintų bylos medžiagos bei neužvilkintų bylos nagrinėjimo. Todėl į bylą priimami ir išreikalaujami tik tie įrodymai, kurie patvirtina bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes (įrodymų sąsajumas). Kadangi apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėja anksčiau nurodytų ieškovų reikalavimų, pareikštų atsakovui UAB „Vilniaus energija“, teisėtumo bei pagrįstumo, todėl nesprendžia ir klausimo dėl šių įrodymų būtinumo nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija pažymi, kad grąžinus pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo dėl atsakovui UAB „Vilniaus energija“ pareikštų ir pirmosios instancijos teismo neišnagrinėtų reikalavimų, teismas pirmiausia turėtų išspręsti šį procesinį klausimą.

100Dėl bylinėjimosi išlaidų

101CPK 80 straipsnyje reglamentuotas mokėtinas žyminio mokesčio dydis, t. y. įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 straipsnis). Taigi, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį. Kartu CPK nustato tam tikriems atvejams atleidimo nuo žyminio mokesčio (jo dalies) ar jo mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83 straipsnis, 84 straipsnis). CPK 83 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kada, atsižvelgiant į civilinėje byloje nagrinėjamo materialiojo teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančios šalies asmenį ar procesinį statusą, turtinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio pagal įstatymą ar gali būti iš dalies atleidžiami nuo žyminio mokesčio teismo nutartimi. Kaip vienas iš atleidimo nuo žyminio mokesčio atvejų yra numatytas darbuotojų ir vartotojų - bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių, atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

102Kadangi ieškovai yra pareiškę ieškinį, kurį kildina iš karšto vandens ir šilumos energijos vartojimo sutarčių, todėl jie laikytini vartotojais ir yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą. Tačiau atsakovas UAB „Vilniaus energija“ su tuo nesutinka ir nurodo, kad ieškovas M. M. šioje byloje negali būti laikomas vartotoju, todėl jis negalėjo būti atleistas ir nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog įstatyme nėra įtvirtintas draudimas tuos pačius ar panašius interesus byloje turintiems asmenims juos ginti pateikiant ne atskirus, o bendrus procesinius dokumentus, kuriuose juos teikiančių asmenų poziciją patvirtinantys argumentai ir reikalavimai sutampa. Tokiu atveju abiejų asmenų pozicija procesiniame dokumente nurodytais klausimais ir pareikšti reikalavimai vertinami kaip vienodi. Už tokių procesinių dokumentų, kartu ir bendro apeliacinio skundo pateikimą byloje dalyvaujantys asmenys neturi pareigos atskirai sumokėti žyminio mokesčio (Lietuvos Aukčiausiasis Teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Atsižvelgiant į šią praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų ieškovų pozicija ir reikalavimai išdėstyti apeliaciniame skunde sutampa, todėl ieškovas M. M., net ir nepripažinus jo sutarties dėl energijos pirkimo - pardavimo šalimi su atsakovu UAB „Vilniaus energija“, yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už jo kartu su ieškovu K. M. pateiktą bendrą apeliacinį skundą.

103Apeliantai taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 402 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai pateikė teismui išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą, kuris yra išrašytas B. M. firmos 402 Eur sumai (t. 3, b. l. 142,143). Iš byloje esančio įgaliojimo matyti, kad ieškovus šioje byloje atstovauja P. M. (t. 1, b. l. 60).

104CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Fizinių asmenų atstovai pagal įstatymą privalo pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius jų teises ir pareigas (CPK 52 straipsnio 1 dalis), o atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1 dalis). CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Fiziniam asmeniui pagal pavedimą teisme gali atstovauti tik su juo susiję artima giminyste, bendra veikla CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti asmenys. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus tik advokatas arba advokato padėjėjas, kaip su atstovaujamu asmeniu kitokiais – ne atstovavimo – teisiniais santykiais nesusiję asmenys, gali būti fizinio asmens atstovais teisme. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo bei priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Kaip jau buvo minėta anksčiau, ieškovus šioje byloje atstovauja jų giminaitis P. M., o kvitą už suteiktas teisinas paslaugas išrašė B. M. firma. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą bei aktualią kasacinio teismo praktiką, atmeta apeliantų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, kadangi ieškovams atstovavimo išlaidos negali būti priteistos remiantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

105Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 56, 83, 88, 93 straipsniais

Nutarė

106Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais buvo sudaręs buto, esančio ( - ), centralizuoto šildymo sutartį su M. M., įpareigoti atsakovą sudaryti rašytinę šio buto centralizuoto šildymo sutartį su M. M., taip pat įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas už šiam butui suvartotą šilumos energiją pateikti M. M..

107Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai įpareigoti šią instituciją išnagrinėti išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka reikalavimą dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, kurį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsisakė nagrinėti.

108Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos įpareigoti šią instituciją išnagrinėti išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka visus reikalavimus, kuriuos Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsisakė nagrinėti.

109Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šiuos ieškovų K. M. ir M. M. atsakovui UAB „Vilniaus energija“ pareikštus reikalavimus: įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2010 m. sausio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovų namui patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą).

110Netenkinti apeliantų K. M. ir M. M. prašymo priteisti 402 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas K. M. kreipėsi į Valstybinę energetikos inspekciją prie... 5. Inspekcija, išnagrinėjusi jai pateiktą skundą, 2014 m. vasario 17 d.... 6. Ieškovai K. M. ir M. M. ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas UAB... 7. Ieškovai nurodė, kad ieškovas K. M. ginčo bute negyvena nuo 2008 m., kai... 8. Atsakovas UAB „Vilniaus energija” su ieškiniu nesutiko ir prašė... 9. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su ieškiniu... 10. Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija su ieškiniu nesutiko. Nurodė,... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškovų... 13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra... 14. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog kilęs ginčas dėl... 15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014 m. kovo 24 d. Komisijos rašte... 16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo... 17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad procesinio dokumento dalyko ir... 18. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas K. M. nėra išviešinęs... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 20. Ieškovai (apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus... 21. 1. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų ieškinį dėl neteisėtos... 22. 2. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje... 23. 3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti, kad... 24. 4. Apeliantai nurodo, kad nors tarp ieškovo M. M. ir atsakovo UAB „Vilniaus... 25. 5. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ nesidomėjo, kaip yra šildomos kitos... 26. 6. Apeliantų nuomone, teismas turėtų įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus... 27. 7. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai tvirtina, jog nebuvo... 28. 8. ( - ) namo gyventojai nėra išreiškę valios ir priėmę sprendimo dėl... 29. 9. Šilumos tiekėjas neturėjo teisės ieškovui skaičiuoti ir karšto... 30. 10. Ieškovas neprivalo apmokėti karšto vandens temperatūros palaikymo... 31. 11. Apeliantai nurodo, kad teisėtai ir laikydamiesi teisės aktų reikalavimų... 32. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 33. 1. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 34. 2. Nesant rašytinio susitarimo su buto nuomininku (ar panaudos gavėju),... 35. 3. Panaudos sutartis nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir nėra... 36. 4. Atsakovo nuomone, ieškovai nesąžiningai siekia mokesčių ir skolų dėl... 37. 5. Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiu, kad dalis šilumos turi būti... 38. 6. Atsakovas ieškovų name buvo ir yra įvykdęs visas savo prievoles ir... 39. 7. Nėra jokių įrodymų, jog nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro... 40. 8. Nors ieškovai prašo perskaičiuoti mokesčius už šilumą karšto vandens... 41. 9. Atsakovo nuomone, tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas turėjo būti... 42. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į... 43. 1. Ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, ginčija ir Komisijos... 44. 2. Komisija sprendime ieškovams nurodė, kad nėra kompetentinga pasisakyti... 45. 3. Šilumos sektoriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose... 46. 4. Šilumos vartotoju gali būti laikomas ir buto nuomininkas, arba, kaip... 47. 5. Be to, Komisija pažymėjo, kad CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog... 48. 6. Komisija, išnagrinėjusi visą UAB „Vilniaus energija“ pateiktą... 49. 7. Karšto vandens tiekėjui įtvirtintos pareigos sutvarkyti karšto vandens... 50. 8. Komisija nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ ne šildymo sezono metu... 51. 9. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl... 52. Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos... 53. 1. Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl... 54. 2. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas, ar ieškovas K. M.... 55. 3. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nusprendė, kad Inspekcija 2014 m.... 56. 4. Apeliantai apeliaciniame skunde formuluoja alternatyvius reikalavimus, be to... 57. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. liepos 16 d. pateikė Lietuvos... 58. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 59. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 60. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo... 61. Dėl atsakovo UAB „Vilniaus energija“ pateiktų naujų įrodymų bei... 62. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 63. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Vilniaus energija“... 64. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. liepos 16 d. Lietuvos... 65. Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir ginčo sprendimo ne teisme... 66. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam... 67. Inspekcijos veiklos tikslas – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę... 68. Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių... 69. Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių... 70. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto 1... 71. Ieškovas K. M. kreipėsi į Inspekciją ir Komisiją, kurių prašė... 72. Inspekcija, išnagrinėjusi ieškovo K. M. pateiktą informaciją, konstatavo,... 73. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalį vartotojų ir energetikos... 74. Komisija, išnagrinėjusi K. M. skunde keliamus reikalavimus įpareigoti UAB... 75. Iš ieškovų keliamų reikalavimų, susijusių su ieškovo K. M. butui tiektos... 76. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovai iš esmės visus reikalavimus nukreipė... 77. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog teisinė ginčo šalių... 78. Dėl šilumos tiekimo sutarties sudarymo su M. M.... 79. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal... 80. Šilumos energijos pirkimo - pardavimo teisinius santykius reglamentuoja... 81. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra... 82. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos... 83. Ieškovai 2012 m. gruodžio 12 d. sudarytos panaudos sutarties neįregistravo... 84. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad faktą, jog su M. M. buvo sudaryta... 85. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo UAB „Vilniaus energija“ argumentais,... 86. Dėl kitų atsakovui UAB „Vilniaus energija“ pareikštų reikalavimų... 87. Teismas, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti... 88. Apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo... 89. Vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, suteikiančių... 90. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais,... 91. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek... 92. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios... 93. Nagrinėdamas bylą dėl minėtų reikalavimų iš naujo, pirmosios instancijos... 94. Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma... 95. Kadangi ieškinio reikalavimai pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus... 96. Dėl ieškovų procesinių reikalavimų... 97. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais.... 98. Ieškovai be atsakovams pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų buvo... 99. CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra... 100. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 101. CPK 80 straipsnyje reglamentuotas mokėtinas žyminio mokesčio dydis, t. y.... 102. Kadangi ieškovai yra pareiškę ieškinį, kurį kildina iš karšto vandens... 103. Apeliantai taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus... 104. CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas patys arba... 105. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 106. Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo... 107. Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo... 108. Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo... 109. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį ir... 110. Netenkinti apeliantų K. M. ir M. M. prašymo priteisti 402 Eur bylinėjimosi...