Byla 2K-7-193-895/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Jono Prapiesčio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, nukentėjusiojo atstovei advokatei Ingridai Krolienei, nuteistojo K. K. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokurorės Onos Rojutės ir nukentėjusiojo V. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu K. K. (K. K.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, o pagal 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Iš nuteistojo K. K. priteista: V. P. 3000 Lt (868,86 Eur) turtinei ir 40 000 Lt (11 584,8 Eur) neturtinei žalai atlyginti; T. T. 30 000 Lt (8 688,6 Eur) neturtinei žalai atlyginti; Panevėžio teritorinei ligonių kasai 7469,90 Lt (2163,43 Eur) nukentėjusiojo gydymo išlaidų.

2Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo K. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu: 1) tęsti darbą; 2) per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą 868,86 Eur (3 000 Lt) nukentėjusiajam V. P.; 3) būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu: ( - ), Visaginas, nuo 19 val. dienos iki 7 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu; 4) neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

3Iš nuteistojo K. K. priteista 10 136,7 Eur (35 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. P. ir 7 240,5 Eur (25 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai T. T.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovės, prašiusios nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

51. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 1 d. apie 4 val. Visagine, Veteranų g. 9, viešoje vietoje – restorano „Aukštaitija“ patalpose, iš pykčio tyčia vieną kartą kumščiu smogė į kairę veido pusę nukentėjusiajam I. P., nuo to šis parkrito ant grindų; taip jam padarė galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių kraujosruva galvos minkštuose audiniuose – momeninėje – kaktinėje srityse ties vidurio linija, minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva liežuvio galiuke, pakauškaulio lūžiu, nusitęsiančiu į skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, itracerebrinėmis kraujosruvomis kaktinių bei smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose abipus, dėl to nuo galvos sumušimo nukentėjusysis 2013 m. rugsėjo 4 d. 2 val. mirė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, taip jį tyčia nužudė. 2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, konstatavusi, kad nuosprendį priėmęs teismas nevisiškai įsigilino į bylos aplinkybes, neteisingai nustatė K. K. kaltės turinį ir formą. 3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį be pakeitimų. 3.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes, perkvalifikuodamas K. K. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nužudymą, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Nužudymo sudėtis materialioji, o jos padariniai yra žmogaus mirtis, todėl tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių būtina nustatyti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį. Kaip išaiškinta teismų praktikoje, nužudymas gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punktas). Kasatorės nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis teismų praktika analogiškose pagal faktines aplinkybes baudžiamosiose bylose, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad I. P. mirė nuo K. K. suduoto smūgio į kairę veido pusę, po to sekusio nukentėjusiojo griuvimo ir jo atsitrenkimo pakaušiu į grindis, t. y. tarp I. P. mirties ir K. K. veikos yra tiesioginis būtinasis ir dėsningas priežastinis ryšys. K. K. tyčiniai veiksmai buvo ekvivalentinė I. P. mirties priežastis, nes byloje nėra duomenų, kad grandinėje tarp K. K. veiksmų suduodant smūgį I. P. ir atsiradusių padarinių būtų įsiterpęs kitas esminis veiksnys, turėjęs įtakos mirčiai. K. K. gynybos argumentas, kad veiksnys, įsiterpęs tarp jo veikos (smūgio sudavimo) ir kilusių padarinių (I. P. mirties), buvo nukentėjusiojo neblaivumas ir tai šalina tiesioginį priežastinį ryšį, yra nepagrįstas. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusysis nugriuvo ir pakaušiu trenkėsi į grindis ne dėl girtumo, o dėl K. K. jam suduoto smūgio į galvos sritį, kad būtent K. K. neteisėti veiksmai šiuo atveju tiesiogiai sukėlė nusikalstamus padarinius. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Baudžiamosiose bylose dėl nužudymo yra suformuota nuostata, kad tada, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė ne sužalojimai, K. K. padaryti kumščiu suduodant nukentėjusiajam į veidą, o sužalojimai, padaryti nukentėjusiajam I. P. griuvus nuo suduoto stipraus, akcentuoto smūgio ir nuo iš karto po to sekusio nukentėjusiojo atsitrenkimo pakaušiu į grindis. Dėl to, būtent smurtiniai K. K. veiksmai, nuo kurių I. P. krito ir patyrė mirtį sukėlusius sužalojimus, yra pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tyčia stipriai smogdamas kumščiu nukentėjusiajam į galvą, K. K. suvokė, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą, kad tokie smūgiai į galvą yra pavojingi žmogaus sveikatai bei gyvybei ir kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Pasirinkdamas smurtinį veikimo būdą, asmuo suvokia, kad jo veika būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius. Šioje byloje K. K. pasirinko tokį veikos padarymo būdą (tyčia smogė kumščiu kitam žmogui į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą), todėl, nors nebuvo suinteresuotas I. P. mirtimi, įstatymo numatytų sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi ir jis nieko nedarė, kad tokių padarinių nekiltų. Savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose tokie atvejai traktuojami kaip kaltininko veikimas netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-629/2007, 2K-342/2009, 2K-224/2009,

62K-446/2010,2K-292-489/2015). Sprendžiant dėl K. K. veikos kvalifikavimo didelę reikšmę turi tai, kad K. K. užsiiminėjo viena pavojingiausių kovinio sporto šakų – Muay Thai – tailandiečių boksu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino šios aplinkybės reikšmę. K. K. turėjo būti taikomas padidintas reikalavimas adekvačiai suvokti savo smūgio jėgos padarinius. Iš liudytojo D. N. parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad K. K. pusantrų metų nuolat treniravosi, o tai yra pakankamas laikas įvaldyti Muay Thai kovos technikas. Ši aplinkybė neabejotinai rodo, kad K. K. buvo išlavinęs smūgį kumščiu ir galėjo suduoti pakankamai stiprų, tikslingą smūgį. Iš liudytojų I. J., N. P. parodymų matyti, kad įvykio metu I. P. suduotas smūgis buvo ne tik netikėtas, suduotas iš pasalų, bet ir staigus, akcentuotas ir stiprus, nes, pasak liudytojų, po smūgio I. P. kilstelėjo abi rankas aukštyn ir, net neprisėsdamas, tiesiai visu ūgiu be sąmonės griuvo ant grindų. Kad smūgis buvo stiprus, patvirtina ir smūgio vietoje rasta gana masyvi (4x4x0,5 cm) minkštųjų audinių kraujosruva. K. K. smūgį sudavė sąmoningai, galėdamas, privalėdamas numatyti ir numatydamas visus galimus to smūgio sudavimo padarinius. Dėl smūgio netikėtumo I. P. neturėjo jokios galimybės apsiginti. Svarbu ir tai, kad K. K. tokį savo poelgį aiškino tuo, kad buvo įsižeidęs ir supykęs, nes I. P. buvo apsikabinęs jo sugyventinę per liemenį, spaudėsi ją prie savęs. Pyktis teismų praktikoje laikomas asmeninių paskatų požymiu, o nužudymas iš pykčio laikomas nužudymu dėl asmeninių paskatų. K. K. padarė labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, juo sukelti padariniai negrįžtami – buvo nužudytas jaunas žmogus, kuris nekėlė jokios grėsmės, jokio pavojaus K. K. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. K. yra pakaltinamas, turintis gyvenimiškos patirties žmogus. Prokurorė pažymi, kad visos baudžiamosios bylos aplinkybės, įrodymų visetas nesudaro jokio pagrindo teigti, kad K. K. jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdamas neatsargia kaltės forma, dėl nusikalstamo nerūpestingumo, ir jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Dėl išdėstytų argumentų darytina išvada, kad K. K. veikė netiesiogine tyčia, o esant šiai kaltės formai veika kvalifikuojama pagal padarinius, t. y. kaip nužudymas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas savo motyvuose naudojo formuluotes, būdingas neatsargios kaltės formai, tapatino skirtingas tyčios formas, todėl K. K. veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, taip nukrypdamas nuo teismų praktikos analogiškose pagal faktus arba panašiose kito žmogaus gyvybės atėmimo baudžiamosiose bylose. 4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį dėl K. K. veikos perkvalifikavimo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį, paskirtos bausmės, nukentėjusiesiems V. P. ir T. T. priteisto civilinio ieškinio pakeitimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. 4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas pakartotinės teismo medicinos ekspertizės aktas Nr. EKM 39/15 (01), kurio duomenis teismas vertino šališkai. Ekspertizės akte nurodyta, kad I. P. patirti sužalojimai paaiškinami dviem trauminiais poveikiais: 1) kraujosruva minkštuosiuose audiniuose apatinio žandikaulio kairėje pusėje, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; 2) pakaušio srities sumušimas, pasireiškęs kraujosruva pakaušio viršugalvio minkštuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, galvos smegenų sumušimu (kontūziniais židiniais galvos smegenų kaktinėse-smilkininėse srityse), su kraujo išsiliejimu po smegenų dangalais; šis sužalojimas padarytas pakaušio sritimi kontaktuojant su plokščiu neribotu paviršiumi ir būdingas griuvimui. Remdamasis šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antrasis sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą ir konkrečiu atveju buvo I. P. mirties priežastis, be to, nurodė, kad neblaivumo laipsnis sąlygojo didesnę tikimybę griūti, neišlaikyti pusiausviros ir to nuteistasis K. K. tikrai negalėjo numatyti. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka ekspertizės akto Nr. EKM 39/15 (01) duomenų, nes šio akto septintoje išvadoje nurodyta, kad I. P. mirtį lėmė sunki smegenų trauma, o I. P. neblaivumas jo mirčiai įtakos neturėjo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepaisė, kad ekspertizės aktas Nr. 39/15 (01) patvirtino priežastinio ryšio tarp K. K. veiksmų ir I. P. mirties buvimo faktą, kitų faktinių situacijos aplinkybių, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatytas būtinas K. K. netiesioginės tyčios elementas, kad kaltininkas suvokė savo veiksmų pavojingumą ir numatė mirtį kaip veikos padarinį. Padarydamas šią išvadą apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patikėjo K. K. pateikta įvykio versija, kad tik siekė sukelti I. P. skausmą, nes ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad K. K. lankė bokso ir taibokso treniruotes, todėl puikiai suvokė tikslus ir tai, kad koncentruotas smūgis kitam asmeniui į galvos sritį (apatinį žandikaulį) yra skirtas sukelti ne skausmą, o smūgį patiriančio asmens sąmonės praradimą, o kartu ir pavojingą kritimą atatupstam ant grindų su galimai kilsiančiais pavojingais padariniais. Svarbu ir tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas nustatė priežastinį ryšį tarp K. K. veiksmų ir I. P. mirties, tačiau nuosprendyje šią aplinkybę visiškai ignoravo, iškraipė K. K. palankia forma ekspertizės akto Nr. EKM 39/15 (01) duomenis. Be to, vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino smūgio stiprumą, teigdamas, kad K. K. suduotas smūgis tariamai nebuvo pavojingas asmens gyvybei, nekreipė dėmesio į pirmosios instancijos teismo surinktą bei įvertintą įrodymų visetą ir jį atmetė, nes konstatavo, kad šių įrodymų nepakanka pripažinti K. K. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Įrodymus, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas vertino kiekvieną atskirai, selektyviai, neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio, suteikdamas per didelę reikšmę ekspertizės akte Nr. 39/15 (01) pateiktiems teiginiams dėl I. P. mirties priežasties, ignoruodamas tarp K. K. veiksmų ir I. P. mirties egzistuojantį priežastinį ryšį, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jų visumos įrodomosios reikšmės, klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai atleido nuo faktinės laisvės atėmimo bausmės nekaltą žmogų nužudžiusį K. K. Be to, kasatorius nurodo, kad įstatymas nesuteikia jokio prioriteto kuriai nors įrodymų rūšiai, tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pažeisdamas šią nuostatą teismas suteikė prioritetą duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad K. K. smurtinis veiksmas pats savaime nulemtų I. P. mirtį, t. y. tiesioginiams įrodymams, o jų nenustatęs, išsamiai netiesioginių įrodymų nevertino ir priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą K. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinantį nuosprendį. 4.2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti K. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo motyvai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes šios instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo ir K. K. veikimo nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis, tačiau visiškai ignoravo faktines situacijos aplinkybes, K. K. veikimo motyvus, kuriais pirmosios instancijos teismas teisėtai pagrindė K. K. kaltę nužudžius I. P. 4.3 Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas K. K. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Sprendžiant dėl kaltininko atsakomybės už kito žmogaus gyvybės atėmimą, būtina nustatyti priežastinį ryšį, t. y., ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos mirtis nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad tada, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Jei padariniai yra nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Svarbu ir tai, kad pagal teismų praktiką priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan.; kartu priežastinis ryšys gali būti paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2014). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo I. P. mirtį, išskyrus nuteistojo K. K. prieš jį panaudotą smurtą. Būtent jo suduotas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą) vertintinas kaip būtinoji sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų visiškai praradęs pusiausvyros, savo galva, slegiama viso suaugusiojo vyro svorio, kontaktavęs su grindimis ir miręs praėjus kelioms dienoms po to. Šie K. K. veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra pagrindinė jos priežastis. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priežastinio ryšio klausimą sprendė nenukrypdamas nuo teismų praktikos, o apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. 4.4. BK 129 straipsnyje numatyta veika padaroma tyčine kaltės forma, o 132 straipsnyje – neatsargia. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jei ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje

7Nr. 2K-P-498-746/2015). Iš to išplaukia, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių, arba viltį, kad padarinių nebus, grindžia subjektyviais, atsitiktiniais dalykais. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas iš esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Dėl to apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. K. kaltė reiškėsi netiesiogine tyčia, todėl ji negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. K. K., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis pakankamai gyvenimiškos ir sportinės patirties žmogus, smūgiuodamas kumščiu į kito neblaivaus ir dėl to nestabiliai stovinčio žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą, kad tokie smūgiai į galvą yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Nors K. K. ir nebuvo suinteresuotas I. P. mirtimi, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, pasirinko tokį veikos padarymo būdą (smogė kumščiu žmogui į galvą patalpoje, turinčioje kietą paviršių, atliko koncentruotą smūgį prasilenkdamas su I. P., kuris, pagal medicininius duomenis, buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, šio smūgio visiškai nesitikėjo ir niekaip negalėjo pasiruošti jo patirti ar apsisaugoti nuo kritimo), dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė tik padidėja. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką panašiomis aplinkybėmis padarytos veikos vertinamos kaip nužudymas netiesiogine tyčia ir kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnį. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog I. P. į galvą suduotas smūgis sukėlė pavojų ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei, o tai įrodo, kad K. K. veikė netiesiogine tyčia. Dėl to jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. 5. Kasaciniai skundai tenkintini. Dėl K. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį 6. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas K. K. veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatorių, turi būti paliktas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo K. K. pripažintas kaltu dėl nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis). 7. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas nuteisdamas K. K. už gyvybės I. P. atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad kaltininkas veikė esant netiesioginei tyčiai, o apeliacinės instancijos teismas nuteisdamas K. K. laikė, kad jis veikė esant nusikalstamam nerūpestingumui. Taigi, esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti sprendžiant dėl K. K. padarytos veikos kvalifikavimo, tai klausimas, kokia kaltės forma veikė kaltininkas atimdamas I. P. gyvybę – netiesiogine tyčia ar esant nusikalstamam nerūpestingumui. 8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Kitokių kaltės formų, rūšių baudžiamasis įstatymas nenumato. 8.1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). 8.2. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų Baudžiamajame kodekse. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, vedantį prie padarinių, nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių. Jei kaltininkas vis tik tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba remiasi tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo 8.3. Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje

8Nr. 2K-P-498-746/2015).

98.4. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. 8.5. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

109. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. K. viešoje vietoje – restorano patalpose, iš pykčio tyčia vieną kartą kumščiu smogė į kairę veido pusę nukentėjusiajam I. P., nuo to šis parkrito, atsitrenkė pakaušiu į grindis ir nuo gautų sužalojimų parkritus mirė.

119.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad smūgis buvo apgalvotas ir kryptingas kaltininko veiksmas smūgiuojant nukentėjusiajam į galvą. Šis smūgis buvo pakankamai stiprus ir nukentėjusiajam netikėtas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-41-697/2015, 2K-513-697/2015 ir kt.). Sprendžiant dėl to, kokia kaltės forma K. K. atėmė gyvybę nukentėjusiam paminėtina ir tai, kad kaltininkas tam tikrą laiką užsiiminėjo viena iš kovinio sporto šakų – Muay Thai – tailandiečių boksu.

1210. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad K. K. tyčia suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Ir priešingai, minėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip reiškiančios tai, kad K. K. tyčia suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą nenumatė, nesuprato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad K. K. veikė netiesiogine tyčia ir jo veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir pirmosios instancijos teismo argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-446/2010, 2K-22/2013, 2K-513-697/2015 ir kt.).

1311. K. K. baudžiamosios atsakomybės už nužudymą nepaneigia ir tai, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kad nuo suduoto smūgio į kairę veido pusę nukentėjusiajam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, o jo mirtį sukėlė sužalojimai, atsiradę jam parkritus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje baudžiamosiose bylose dėl nužudymo yra pripažįstama, jog tada, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad tarp kaltininko suduoto smūgio į galvą I. P. ir jo mirties nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Antai tokiu veiksniu nelaikytinas ir nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio. Taip pat pažymėtina ir tai, kad būtent K. K. smūgis į kairę veido pusę nukentėjusiajam, nuo kurio šis parkrito ir patyrė mirtinus sužalojimus, yra pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. 12. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. K. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas K. K. veiką perkvalifikuodamas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. 13. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

14Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Proceso dalyviai
Ryšiai