Byla 2K-513-697/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. I. gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikymo nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. spalio 10 d. laikas. Iš nuteistojo L. I. priteista nukentėjusiajai V. Č. 5263,89 Lt (1524,53 Eur) turtinei ir 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai 10 474,40 Lt (3033,59 Eur) A. Č. gydymo išlaidoms atlyginti.

2Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo L. I. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4L. I. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, t. y. 2014 m. spalio 7 d., apie 19 val., ( - ), asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju A. Č. metu tyčia vieną kartą koja sudavė A. Č. į galvą, nuo šio smūgio nukentėjusysis pargriuvo, atsitrenkdamas galva į kelio važiuojamosios dalies asfaltuotą dangą, dėl to patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda dešinio momenkaulio projekcijoje su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kaukoles skliauto ir pamato lūžiu, kraujo išsiliejimu po ir virš kietojo galvos smegenų dangalo, galvos smegenų sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, galvos smegenų kamieno išemija, koma, plaučių uždegimu, galvos smegenų mirtimi, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, nuo to A. Č. 2014 m. spalio 13 d. 22.05 val. Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje mirė.

5Kasaciniame skunde nuteistojo L. I. gynėjas advokatas K. Ragaišis prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus ir L. I. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę bausmės rūšį nei laisvės atėmimas ir nukentėjusiajai V. Č. priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 7240,50 Eur (25 000 Lt). Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai vertino nuteistojo nusikalstamų veiksmų subjektyvųjį požymį – tyčią, ir neteisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismai padarė ir esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų pažeidimus, nes skundžiami sprendimai nepagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vertinimu, nepašalinti byloje esantys prieštaravimai, neatskleistas įrodymų viseto ir jų tarpusavio ryšys, neišnagrinėti atskiri gynybos argumentai, galintys turėti įtakos bendrai išvadai, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

6Kasatorius ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis turėjo galimybę išvengti konfliktinės situacijos su nukentėjusiuoju ir jam smūgį į galvą nuteistasis sudavė tyčia, kryptingai ten taikant. Anot kasatoriaus, tai, kad L. I. galėjo išvengti konflikto su A. Č., nepatvirtina nuteistojo tyčios, t. y. ar nukentėjusysis buvo nužudytas tyčia, ar pasekmės kilo dėl nuteistojo neatsargumo. Maža to, teismai netinkamai vertino nuteistojo parodymus, kad jis nenorėjo ir nesiekė nužudyti A. Č., tikėjosi to išvengti ir stengėsi apsaugoti nukentėjusiojo sveikatą bei gyvybę; tą vienintelį smūgį sudavė, norėdamas jį atstumti nuo savo kovinės veislės šuns, kurį laikė abejomis rankomis ir kuris puldamas galėjo sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, nors šis, nepaisydamas jokio atsargumo, judėjo link jų; šiuo savo veiksmu siekė apsaugoti nukentėjusįjį, kaip jis manė, nuo daug didesnių neigiamų pasekmių jo sveikatai; specialiai nukentėjusiajam spirti į galvą nenorėjo; smūgį siekė suduoti į petį ar ranką, o ne į galvą, tačiau smūgis į galvą netyčia buvo suduotas tuo metu, kai nukentėjusysis pasisuko, pasilenkė. Kasatorius teigia, kad šiuos parodymus patvirtina liudytojas A. V. ir gatvės vaizdo kameros darytas įrašas, nors, anot kasatoriaus, šis įrašas neleidžia daryti išvados apie aptariamo smūgio pobūdį, stiprumą ir sudavimo tikslą. Juolab kad nuo vieno smūgio, nenaudojant mirtino ginklo, į ranką ar petį niekas nemiršta. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo tyčios ir smūgio kryptingumo paremta tik prielaida ir abejonėmis, o apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino.

7Kartu kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apie nusikaltimą, padarytą netiesiogine tyčia, padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Anot skundo autoriaus, nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes L. I. negalėjo numatyti tokių padarinių, kad A. Č. kris aukštielninkas ir, atsitrenkęs galva į asfaltą, mirs. Teismai neįvertino smūgių skaičiaus, smūgio stiprumo ir sudavimo aplinkybių, nukentėjusiojo amžiaus, fiziologinių ypatybių, aplinkos ypatumų; neatsižvelgė į tai, kad L. I. net nesuvokė, jog, suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į petį, ranką ir taip siekdamas atstumti bei kartu apsaugoti nukentėjusįjį nuo puolančio šuns, gali kilti tokios sunkios pasekmės. Taip pat teismai neatsižvelgė į L. I. gyvenimišką patirtį, jo kompetenciją, kad anksčiau nėra dalyvavęs muštynėse, nesimokė smūgiuoti, nes jo sporto treniruotės buvo tik kelios, per kurias jis nebuvo mokomas ir neišmoko smūgiuoti kojomis ar kitaip, o konflikto metu jis neturėjo galimybių įvertinti situacijos, nes smūgio metu abejomis rankomis laikė pulti pasiruošusį šunį.

8Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas ir priežastinis ryšys, t. y. ar nukentėjusysis po nukritimo nebuvo judinamas, nes medikai buvo nurodę jo nejudinti, tačiau po jo galva buvo padėta kepurė. Aptardamas teismo medicinos specialisto išvadas, kad nukentėjusiajam suduotas mirtinas smūgis nebuvo tiesioginis L. I. smūgis, bet pačiam nukentėjusiajam galva atsitrenkus į asfalto dangą, kasatorius teigia, jog teismai neįvertino nukentėjusiojo koordinacijos sutrikimo dėl didelio girtumo laipsnio, nenustatė aptariamo smūgio stiprumo ir nuteistojo galėjimo įvertinti, kad nukentėjusysis po tokio smūgio gali nugriūti ir mirtinai susižaloti. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad jo ginamasis nesiekė kryptingu smūgiu tyčia nužudyti nukentėjusįjį, o tarp L. I. suduoto smūgio ir A. Č. mirties buvo įsiterpęs kitas veiksnys – nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, krito ir galva atsitrenkė į asfalto dangą – turėjęs lemiamos įtakos šių padarinių atsiradimui. Toks priežastinis ryšys baudžiamojoje teisėje nepripažįstamas juridiškai reikšmingu ir nesudaro pagrindo inkriminuoti asmeniui atsitiktinai kilusių padarinių. Dėl to kasatorius mano, kad teismai neteisingai nustatė jo ginamojo kaltės formą, jos turinį ir tyčios rūšį, nes suduodamas vieną smūgį, nuteistasis nesuprato, kad tokiu savo veiksmu žudo žmogų ir šis smūgis neišvengiamai (ar labai tikėtinai) sukels A. Č. mirtį, kaip yra reikalaujama nustatant tyčinę kaltę. Nors jis suvokė, kad daro pavojingą ir baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, tačiau nenaudojo įrankių, pritaikytų kūnui žaloti, sudavė tik vieną smūgį, siekdamas nukentėjusįjį atstumti nuo jį puolančio šuns, kurį laikė abiem rankom, dėl to, suduodamas koja smūgį, beje, kuris nebuvo labai stiprus ir juo sužalojimų nukentėjusiajam nepadaryta, tik suvokė, kad daro veiką, pavojingą sveikatai. Be to, sudavęs vieną smūgį, toliau nuteistasis smurtinių veiksmų netęsė, nors tokią galimybę turėjo, ir tai, anot kasatoriaus, taip pat patvirtina, kad L. I. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį. Kasatorius pažymi ir tai, kad, kai kaltininkas nenumato, jog jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai padaryti, tokia veika vertinama kaip neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, kad L. I. tikėjimas aplinkybe, jog smūgis nukentėjusiajam į petį, norint jį atstumti nuo šuns, nesukels A. Č. mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį jo veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams.

9Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, priėmė neobjektyvią, nemotyvuotą, neteisėtą bei nepagrįstą nutartį ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2009). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes skundžiamą nutartį pagrindė įrodymu, neišnagrinėtu teisiamajame posėdyje. Šio teismo nutarties vienas iš argumentų, kad nuteistojo smūgio sudavimas buvo nukreiptas pamokyti, sudrausminti A. Č. yra pagrįstas L. I. rašytiniu prisipažinimu, surašytu ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant jo gynėjui. Tačiau šis rašytinis prisipažinimas prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, dėl jo nuteistasis nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, juo nesirėmė net kaltintojas, pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nepaskelbė ir nesinaudojo, o teismo posėdyje netyrė ir pats apeliacinės instancijos teismas.

10Nuteistojo gynėjas teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai ir neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą (dėl nukentėjusiajai V. Č. priteistų 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti) ir taip padarė BPK 115 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje priteistas civilinis ieškinys yra per didelis, nukentėjusioji neįrodė jai padarytos neturtinės žalos dydžio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), teismai nepagrįstai neatsižvelgė į L. I. turtinę padėtį (šiuo metu neturi jokio turto, gauna labai mažas darbines pajamas), o jo išsilavinimas ir gebėjimai leidžia daryti išvadą, kad jis kokių nors reikšmingesnių pajamų, leisiančių jam atlyginti priteistą neturtinę žalą, nesukurs ir ateityje. Teismai tik abstrakčiai ir neapibrėžtai teigia apie nuteistojo jauną amžių ir turimas galimybes pagerinti savo turtinę padėtį bei atlyginti priteistą neturtinę žalą, tačiau neatsižvelgė, kad nukentėjusiajai priteista atlyginti labai didelė neturtinė žala gali sukelti nuteistajam sunkių turtinių pasekmių. Be to, tai, kad L. I. veikė neatsargia kaltės forma, taip pat reiškia, jog neturtinės žalos dydis turi būti nustatytas atitinkamai mažesnis, vadovaujantis asmenų lygybės, proporcingumo ir protingumo principais. Kasatorius, aptardamas nukentėjusiojo elgesį (pats sukėlė konfliktą, buvo neblaivus, elgėsi provokuojančiai), apibūdindamas jo asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, ne sykį baustas administracine tvarka, jam buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, neturėjo šeimos ir išlaikytinų asmenų), pažymėdamas jo ginamojo poziciją ir asmenybę apibūdinančius duomenis (prisipažino, gailisi, charakterizuojamas teigiamai ) bei tai, kad nukentėjusieji A. Č. tėvai dirba ir turi pajamas, teigia, jog nukentėjusiajai V. Č. priteistina 7240,50 Eur (25 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti ir toks dydis atitiktų visus teisingumo bei protingumo principus.

11Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo nuteistojo L. I. gynėjo advokato K. Ragaišio kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12Prokuroras teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl netinkamo veikos kvalifikavimo yra nepagrįsti, skunde iš esmės nesutinkama su teismų sprendimais ir pakartojami apeliacinio skundo argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atsakė ir dėl jų pateikė motyvuotas išvadas. Aptardamas tyčios ir neatsargios kaltės sąvokas, prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai nekonstatuotas neatsargumas nuteistojo veikoje. Bylos duomenimis objektyviai nustatyta, kad L. I. sudavė vieną smūgį koja nukentėjusiajam į galvą, nukentėjusysis nuo šio smūgio trenkėsi galva į asfaltuotą dangą, taip patyrė galvos traumą, nuo kurios vėliau mirė. Nors nuteistasis nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau jis pasirinko veikimo būdą – sudavė smūgį koja į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, o tai reiškia, jog nagrinėjamoje situacijoje sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Dėl to prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybių visumą ir pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo smūgis koja buvo suduotas didele jėga į gyvybiškai svarbią kūno vietą, jis galėjo ir turėjo numatyti padarinius, ir nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo argumentus, pagrįstai akcentavo tiesioginio priežastinio ryšio buvimą ir rėmėsi teismų praktika panašiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281/2008, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010, 2K-302/2010, 2K-22/2013 ir kt.). Anot prokuroro, kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuteistasis smūgį koja nukentėjusiajam sudavė norėdamas pastarąjį apsaugoti (apginti) nuo puolančio jo turimo kovinės veislės šuns, nes tokios aplinkybės paneigtos byloje esančiu įvykio vietoje darytu vaizdo įrašu ir paties L. I. parodymais, duotais jį apklausiant įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu.

13Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašė visas teismo nustatytas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, nurodė įrodymų vertinimo motyvus, kurias abejoti nėra jokio pagrindo, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Tai, kad kasatorius ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas laikyti, kad padaryti esminiai BPK pažeidimai. Taip pat nėra pagrindo teigti ir apie esminius BPK pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Tai reiškia, kad BPK 320 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

14Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kasatoriaus argumentai dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, analogiški apeliacinio skundo argumentams, yra nepagrįsti ir skunde nenurodyta, kodėl minėtas dydis yra per didelis. Prokuroro nuomone, priteistos neturtinės žalos dydis nėra per didelis, jis atitinka teismų praktiką nužudymų bylose ir nėra jokio pagrindo teigti apie pažeistus BPK 115 straipsnio reikalavimus ir (ar) CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.

15Nuteistojo L. I. gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio kasacinis skundas atmestinas.

16Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

17Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

18Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad nuteistojo L. I. smūgis koja buvo suduotas tyčia į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio aišku, kokia nuteistojo kaltės rūšis ir forma, o padarinius L. I. galėjo ir turėjo numatyti. Pažymėtina, kad nuteistasis sudavė stiprų smūgį, jis matė įvykio aplinką, t. y. kad konfliktas vyko ant kelio važiuojamosios dalies asfaltuotos dangos ir kad nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Nors nuteistasis tokių negrįžtamų padarinių nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino jį veikus netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

19Apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo argumentus ir papildydamas pažymėjo tiesioginio priežastinio ryšio buvimą tarp nuteistojo tyčinio veiksmo ir kilusių padarinių. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę L. I. kaltę atėmus A. Č. gyvybę ir teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą, o ne neatsargų gyvybės atėmimą. Atskleisdami tyčios turinį teismai pagrįstai rėmėsi objektyviais bylos duomenimis – A. Č. girtumu (sutrikusi judesių koordinacija, sugebėjimas apsiginti), aplinka kurioje įvyko konfliktas (asfaltuota danga), L. I. suduotu stipriu, akcentuotu smūgiu į galvą. Atskleidžiant smūgio sudavimą formuojančius veiksnius, pažymėtina, kad pagal teismo posėdžio metu išnagrinėtą filmuotą medžiagą po žodinio konflikto su A. Č. L. I. sugrįžo atgal ir tada sudavė smūgį koja į galvą. Ši aplinkybė, kaip teisingai pažymėta teismų baigiamuosiuose aktuose, patvirtina, jog smūgis buvo ne spontaniškas, o apgalvotas ir kryptingas veiksmas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-41-697/2015 ir kt.). Remiantis išnagrinėtomis aplinkybėmis teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad, tyčia suduodamas koja vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą, L. I. suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 straipsnio 3 dalis). Tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-446/2010, 2K-22/2013 ir kt.).

20Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo L. I. veiką vertinti kaip neatsargią dėl jau paminėtų argumentų nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo ir pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 129 straipsnio 1 dalis) nuteistajam L. I. pritaikytas tinkamai.

21Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

22Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylos apeliacinio nagrinėjimo nuostatų. Skundžiamoje nutartyje yra išdėstyti išsamūs argumentai atsakant į visus esminius nuteistojo L. I. apeliacinio skundo teiginius. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neaptarė visų teisiškai reikšmingų bylai aplinkybių, skundžiamoje nutartyje rėmėsi teisiamajame posėdyje neištirtu įrodymu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija teisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nagrinėdama bylos proceso metu gautus duomenis ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bylai bei veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Nėra pagrindo teigti, kad šios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas pagrįstai rėmėsi ta nuteistojo parodymų dalimi, kuri atitinka liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros, vaizdo įrašo ir specialisto išvados duomenis dėl A. Č. padarytų kūno sužalojimų ir mirties priežasties. Taigi apeliacinės instancijos teismas L. I. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakė.

23Nuteistojo L. I. gynėjas kasaciniame skunde ginčija ir neturtinės žalos dydį, priteistą nukentėjusiajai V. Č.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius įžvelgia per didelę priteistą sumą dėl to, kad jo ginamojo veika neva buvusi netinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, jei veika būtų kvalifikuota tinkamai, t. y. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, priteista suma turėtų būti mažesnė. Teismas šioje nutartyje jau pasisakė, kad teismai tinkamai kvalifikavo nuteistojo L. I. padarytą nusikalstamą veiką, todėl šis kasacinio skundo argumentas netenka prasmės. Šiuo aspektu pažymėtina tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti priteistino dydžio, vadovavosi proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, atsakė į apeliacinio skundo argumentus, beje, analogiškus kasacinio skundo argumentams, dėl L. I. turtinės padėties ir pažymėjo, kad šioje byloje neturtinės žalos priteisimas atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tai, kad nužudytasis A. Č., anot kasatoriaus, gyveno nepavyzdingą gyvenimą, nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti tokiomis teismo išvadomis, juolab kad priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, netekus artimo žmogaus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2013, 2K-118/2013, 2K-7/2014, 2K-364/2014 ir kt.).

24Be to, kasatorius mano, kad jo ginamajam paskirta per griežta bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į aplinkybes, akcentuojamas ir kasaciniame skunde, kurios pripažintos nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (prisipažino, nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta), į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, dirbo, charakterizuojamas teigiamai) ir paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmę.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

26Nuteistojo L. I. gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. L. I. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, t. y. 2014 m. spalio 7 d.,... 5. Kasaciniame skunde nuteistojo L. I. gynėjas advokatas K. Ragaišis prašo... 6. Kasatorius ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis... 7. Kartu kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apie... 8. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas ir priežastinis ryšys, t. y. ar... 9. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos... 10. Nuteistojo gynėjas teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai... 11. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 12. Prokuroras teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl netinkamo veikos... 13. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai tinkamai... 14. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kasatoriaus argumentai dėl priteistos... 15. Nuteistojo L. I. gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio kasacinis skundas... 16. Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo... 17. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia... 18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad... 19. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos... 20. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132... 21. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 22. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylos... 23. Nuteistojo L. I. gynėjas kasaciniame skunde ginčija ir neturtinės žalos... 24. Be to, kasatorius mano, kad jo ginamajam paskirta per griežta bausmė.... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 26. Nuteistojo L. I. gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio kasacinį skundą...