Byla 2A-998/2014
Dėl varžytynių pripažinimo neteisėtomis. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Trans Farm Ltd apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovo Trans Farm Ltd ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-566-253/2013 pagal ieškovo Trans Farm Ltd ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Žvejų rezidencija“ ir uždarajai akcinei bendrovei Intractus dėl varžytynių pripažinimo neteisėtomis. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Teismui pateiktu ieškiniu ieškovas Trans Farm Ltd prašė pripažinti negaliojančiu BUAB „Žvejų rezidencija“ 2012 m. kovo 12 d. varžytynių protokolą Nr. 1, taikyti restituciją natūra – įpareigoti atsakovą UAB Intractus grąžinti nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą su parduotuve ir kavine, esantį ( - ), atsakovui BUAB „Žvejų rezidencija“, įpareigoti BUAB „Žvejų rezidencija“ grąžinti atsakovui UAB Intractus lėšas, kurias šis sumokėjo už turtą. Ieškovas nurodė, jog ginčijamų varžytynių metu BUAB „Žvejų rezidencija“ priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB Intractus už 9 900 000 Lt be PVM kainą. Ieškovas tvirtino, jog varžytynių dalyvio UAB Intractus akcininkas AB DNB bankas, būdamas BUAB „Žvejų rezidencija“ kreditoriumi, nustatė sau palankią turto pardavimo tvarką, tokiu būdu įsigydamas turtą pažeidė ieškovo, kuris taip pat yra BUAB „Žvejų rezidencija“ kreditorius, interesus. Ieškovo teigimu, ginčijamas sandoris taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

5Atsakovas UAB Intractus su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo turtas buvo parduotas vykdant įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis. Akcentavo aplinkybę, jog ginčijamas sandoris neprieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, kadangi turtas buvo parduotas viešose varžytynėse, kuriose galėjo dalyvauti visi norintys. Tuo tarpu UAB Intractus varžytynėse dalyvavo kaip savarankiškas juridinis asmuo, veikiantis bendrovės įstatuose numatytais tikslais, o ne kaip AB DNB banko atstovas. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų taikyti actio Pauliana institutą.

6Trečiasis asmuo AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog ieškovas ieškiniu iš esmės ginčija ne turto pardavimą iš varžytynių, o 2011 m. lapkričio 23 d. priimtą kreditorių susirinkimo nutarimą. Šiuo nutarimu buvo nustatyta ginčo turto pardavimo kaina, tačiau ieškovas, būdamas kreditoriumi, šio nutarimo neskundė. Trečiasis asmuo akcentavo aplinkybę, jog ieškiniu nėra ginčijama varžytynių procedūra. Pasak trečiojo asmens, ieškovas neįrodė, kad ginčo turtą buvo įmanoma parduoti brangiau.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo priteisė atsakovo UAB Intractus patirtas bylinėjimosi išlaidas bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

9Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BUAB „Žvejų rezidencija“ 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nuspręsta viešose varžytynėse parduoti ginčo turtą, priėmimo aplinkybes, nenustatė susirinkimo sušaukimo ar jame priimtų nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų. Teismas pažymėjo, jog šis nutarimas, kuriuo, be kita ko, buvo nustatyta ginčo turto pardavimo iš varžytynių kaina, nebuvo apskųstas, todėl jis yra galiojantis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo turto vertei nustatyti buvo paskirta teismo ekspertizė. Jos išvados patvirtina, kad ginčo turtas parduotas už kainą, kuri viršija jo rinkos vertę. Šios aplinkybės pagrindu teismas atmetė ieškovo argumentą dėl per mažos turto pardavimo kainos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog aptariamu atveju nebuvo ribojama asmenų teisė dalyvauti ginčijamose varžytynėse, jog turto pardavimo tvarka atitiko teisinį reguliavimą, o atsakovas UAB Intractus veikė kaip savarankiškas juridinis asmuo, sprendė, kad ginčijamas sandoris neprieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovas Trans Farm Ltd prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nebuvo pažeista 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarka. Teismas nevertino aplinkybės, kad kreditorių nutarimas, kuriuo nustatyta turto pardavimo kaina, buvo priimtas tik trečiojo asmens AB DNB banko balsais. Ieškovas tame kreditorių susirinkime dalyvauti negalėjo, kadangi dėl banko pareikšto skundo dar nebuvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas.
  2. Teismas nevertino teismo posėdyje apklaustos teismo ekspertizę atlikusios ekspertės paaiškinimų. Ekspertės paaiškinimai patvirtina, jog pasirinktas vertinimo metodas galėjo neatskleisti tikrosios turto vertės. Ekspertė netinkamai taikė lyginamąjį vertės nustatymo metodą. Teismas ištyręs ekspertizės trūkumus privalėjo šiuo įrodymu nesivadovauti.
  3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Sandorio neteisėtumą šiuo pagrindu patvirtina aplinkybė, jog varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis. Spręsdamas dėl pirkėjo savarankiškumo, teismas nevertino aplinkybės, kad UAB Intractus yra AB DNB banko dukterinė įmonė. Ši aplinkybė patvirtina, jog tiek bankas, tiek pirkėjas buvo nesąžiningi.
  4. Teismas nevertino ieškovo akcentuoto varžytynių netinkamo išviešinimo fakto.

12Atsakovas UAB Intractus su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ieškovas neįvardijo konkretaus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pasak atsakovo, aplinkybė, jog kreditorių nutarimas buvo priimtas banko turimų balsų dauguma, neturi įtakos jo teisėtumui. Akcentavo aplinkybę, jog ginčijamos varžytynės buvo vykdomos laikantis nustatyto teisinio reguliavimo, o varžytynių viešumas neribojo pageidaujančių asmenų teisės jose dalyvauti. Atsakovas nesutiko su skundo argumentu dėl ekspertizės akto vertinimo, kadangi ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių šį įrodymą. Atsakovas neginčijo fakto, jog jis yra trečiojo asmens dukterinė įmonė, tačiau minėta aplinkybė neturi įtakos ginčijamo sandorio teisėtumui. Tvirtino, jog bankroto administratorius, skelbdamas varžytynes, galėjo nurodyti tik tuos duomenis, kurie buvo išviešinti nekilnojamojo turto registre.

13Atsakovas BUAB „Žvejų rezidencija“ pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog kreditorių susirinkimo nutarimas užtikrino kreditorių siekį už ginčo turtą gauti maksimaliai didžiausią kainą. Tvirtino, jog kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo procedūros nebuvo pažeistos. Teigė, jog aptariamu atveju nebuvo kliūčių UAB Intractus dalyvauti varžytynėse. Tvirtino, jog įmonės bankroto administratorius neturėjo pagrindo skelbime nurodyti kitų duomenų nei buvo išviešinta turto registre.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16Dėl naujų įrodymų priėmimo

17Ieškovas Trans Farm Ltd kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – išrašą iš trečiojo asmens AB DNB banko internetinio puslapio (t. 2, b. l. 75, 76). Atsakovas BUAB „Žvejų rezidencija“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – duomenis (skelbimus) iš Bankroto departamento prie Ūkio ministerijos interneto svetainės apie BUAB „Žvejų rezidencija“ turto pardavimą iš varžytynių (t. 2, b. l. 85-87). Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovas ir atsakovas jų pateiktuose procesiniuose dokumentuose neargumentuoja nei naujai pateiktų duomenų įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui, nei jų nesavalaikio pateikimo būtinybės.

18CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios procesinės teisės normos turinį, sprendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Įstatymų leidėjas numatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba jei tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (aptariamu atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija nenustatė sąlygų nurodytai išimčiai taikyti, kadangi dėl savo pobūdžio tokie įrodymai galėjo buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Taip pat nenustatyta, jog šalys tokius įrodymus būtų teikusios pirmosios instancijos teisme, o šis nepagrįstai būtų atsisakęs juos priimti. Be to, šalys, kaip jau minėta, neargumentuoja šių įrodymų (duomenų) nesavalaikio pateikimo būtinybės, jų reikšmės sprendžiant ginčą, apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose neformuluoja prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija ieškovo ir atsakovo pateiktų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina (CPK 314 straipsnis).

19Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo vertinimo

20Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartimi atsakovui UAB „Žvejų rezidencija“ iškelta bankroto byla. 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi patvirtintas ieškovo Trans Farm Ltd 16 290 797 Lt finansinis reikalavimas atsakovo UAB „Žvejų rezidencija“ bankroto byloje (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi ieškovas yra BUAB „Žvejų rezidencija“ kreditorius. BUAB „Žvejų rezidencija“ 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas skelbti apie bankrutavusios įmonės nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo su parduotuve ir kavine, esančio ( - ), pardavimą varžytynėse. Šiuo nutarimu taip pat buvo nustatyta pradinė pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse – 20 700 000 Lt be PVM; nepardavus turto pirmose varžytynėse, nutarta skelbti antrąsias varžytynes, parduodant turtą už pradinę 15 000 000 Lt be PVM kainą; nepardavus turto antrosiose varžytynėse – skelbti trečiąsias varžytynes, jose turtą parduodant už pradinę 9 900 000 Lt be PVM kainą. Šiuo nutarimu nustatytas 0,5 procento kainos didinimo intervalas bei žiūrovo bilieto kaina – 1 000 Lt. Už tokį nutarimą balsavo 97,36 proc. susirinkime dalyvavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Priimant nutarimą, susirinkime ieškovas nedalyvavo, kadangi tuo metu dar nebuvo patvirtintas jo finansinis reikalavimas. Bylos duomenys patvirtina, jog 2012 m. sausio 4 d. pirmosios ir 2012 m. vasario 6 d. antrosios varžytynės neįvyko, neužsiregistravus nė vienam dalyviui. 2012 m. kovo 12 d. įvykus trečiosioms varžytynėms, atsakovui BUAB „Žvejų rezidencija“ priklausantis turtas buvo parduotas atsakovui UAB Intractus už 9 900 000 Lt be PVM (iš viso už 11 979 000 Lt). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė šias varžytynes pripažinti negaliojančiomis bei taikyti restituciją. Ieškovas varžytynių neteisėtumą grindė aplinkybėmis, jog bankrutavusios įmonės turtas buvo parduotas už pernelyg žemą kainą, kurios nustatymą lėmė tik trečiojo asmens AB DNB banko balsai, be to, turtas buvo parduotas trečiojo asmens dukterinei įmonei – UAB Intractus. Pasak ieškovo, tokiu būdu buvo pažeisti jo, kaip kreditoriaus interesai, be to, toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atmetus ieškinį, ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinį skundą grindė iš esmės analogiškais argumentais, tvirtindamas, kad 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių susirinkime nutarimas buvo priimtas vien trečiojo asmens balsais. Apelianto vertinimu, tokiu būdu trečiasis asmuo šiuo nutarimu nustatė sau palankią ginčo turto kainą, už kurią trečiosiose varžytynėse turtą nusipirko su juo susijęs juridinis asmuo – trečiojo asmens dukterinė įmonė. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai ieškovo (apelianto) pozicijai.

21Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnyje apibrėžtos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

22Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamų varžytynių teisėtumo klausimą, viena svarbiausių aplinkybių laikė tai, jog dėl atsakovo BUAB „Žvejų rezidencija“ priklausančio turto pardavimo būdo, tvarkos, kainų ir kitų klausimų buvo nuspręsta šios įmonės kreditorių 2011 m. lapkričio 23 d. susirinkime priimtu nutarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu, neįvardindamas konkrečių turto iš varžytynių pardavimo vykdymo pažeidimų, o apeliuodamas į galimus turto pardavimo iš varžytynių pradinės kainos nustatymo pažeidimus, apeliantas iš esmės ginčija šio kreditorių nutarimo teisėtumą. Kolegija pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog kreditorių susirinkime priimto konkretaus nutarimo neapskundus ĮBĮ nustatyta tvarka, šis tapo privalomu. Tokią teismo išvadą patvirtina ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui. Toks teisinis reguliavimas lemią išvadą, jog kreditorių balsų dauguma priimtas nutarimas tampa privalomas tiek kreditoriams, kurie balsavo prieš jo priėmimą, tiek tiems kreditoriams, kurie nedalyvavo balsavime, tiek asmenims, kurie nutarimo priėmimo metu dar nebuvo įgiję kreditoriaus statuso. Nėra pagrindo prieštarauti ieškovo apeliacinio skundo argumentui, jog minėto kreditorių nutarimo priėmimo metu ieškovas negalėjo jo apskųsti ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nurodytu terminu, kadangi dar nebuvo patvirtintas jo finansinis reikalavimas. Tačiau apelianto akcentuojama aplinkybė, jog trečiajam asmeniui apskundus ankstesnę teismo nutartį, kuria buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, ieškovui buvo sutrukdyta realizuoti jo, kaip kreditoriaus, teises, šios bylos aplinkybių kontekste yra teisiškai nereikšminga. Tas faktas, jog trečiasis asmuo pasinaudojo procesine teise inicijuoti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto atsakovo BUAB „Žvejų rezidencija“ bankroto byloje, peržiūrėjimą apeliacine tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti apelianto teisių suvaržymo nagrinėjamoje byloje. Tačiau ta faktinė aplinkybė, jog ieškovo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas dar iki pirmųjų ginčo turto varžytynių, įgalina daryti išvadą, kad ieškovas nepasinaudojo savo subjektine teise ginčyti kreditorių 2011 m. lapkričio 23 d. nutarimo teisėtumą. Šios teisės ĮBĮ nustatyta tvarka ir terminais ieškovui nerealizavus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti kreditorių susirinkimo priimto nutarimo, kuriuo nustatyta ginčo turto pardavimo kaina, tvarka bei sąlygos, teisėtumu. Kaip minėta, apeliantui nerealizavus skundo teisės, kreditorių nutarimas tapo privalomu visiems kreditoriams. Kita vertus, apeliantui 2012 m. kovo 12 d. varžytynių neteisėtumą siejant su minėtu kreditorių nutarimu, tokio pobūdžio bylose vyraujantis viešasis interesas suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą įvertinti šio nutarimo priėmimo aplinkybes.

23Visų pirma pažymėtina, jog pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimų tvarkos formalūs pažeidimai, net kai jie nustatyti, gali būti pagrindas pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu tik tuomet, kai pažeidimai yra tokio pobūdžio, kad galėjo nulemti (turėti įtakos) priimto kreditorių sprendimo turinį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-9/2009, 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje 2-196/2012; 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1346/13 ir kt.). Bylos duomenys patvirtina, jog BUAB „Žvejų rezidencija“ 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių susirinkime balsavo kreditoriai, kurių patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 78,286 proc. nuo bendros teismo patvirtintos kreditorių reikalavimų sumos. Dėl turto pardavimo procedūrų (pardavimo būdo, pradinės kainos, jos didinimo intervalo ir žiūrovo bilieto kainos) „už“ balsavo kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 76,217 proc. nuo visos teismo patvirtintų reikalavimų sumos, „prieš“ – 2,035 proc. nuo bendros teismo patvirtintos reikalavimų sumos, o susilaikė - 0,034 proc. nuo bendros teismo patvirtintos reikalavimų sumos (t. 1, b. l. 32-34). Apeliantas, nors ir pripažindamas, jog minėtame kreditorių susirinkime jo teisės dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti pažeistos, nes tuo metu ieškovas dar nebuvo įgijęs kreditoriaus statuso, jis akcentuoja aplinkybę, jog ginčijamas kreditorių nutarimas buvo priimtas faktiškai vieno kreditoriaus balsais. Toks apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Pirmiau minėta, kad bankroto procedūras vykdo ne pavieniai, o visi kreditoriai (kreditorių susirinkimas). Kreditorių daugumos sprendimai, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nepripažinta, kad jie prieštarauja teisės normoms ar teisės principams, privalomi visiems kreditoriams. Paminėtina, jog vien ta aplinkybė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas praktiškai vieno kreditoriaus (trečiojo asmens AB DNB banko) balsų dauguma, pati savaime nelemia tokio nutarimo neteisėtumo, nes šio kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų sumos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartį byloje Nr. 2-2065/2011). Kita vertus, kreditorių susirinkimo protokolo turinys, fiksuojantis aplinkybę, jog susirinkime dalyvavo ir kiti kreditoriai, kurių balsavimo teisės nutarimo priėmimo metu nebuvo apribotos, jog ginčui aktualiu klausimu buvo pateiktas ir svarstytas alternatyvus nutarimo projektas, įtikino teisėjų kolegiją, jog aptariamu atveju nebuvo pažeista ĮBĮ nustatyta tvarka bei kreditorių veiklos visumos pagrindu principas. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo apelianto argumentu, esą trečiasis asmuo, pasinaudodamas kreditorių balsų daugumos teikiamu pranašumu, kreditorių susirinkime pasiūlė ir balsavo už tokią ginčo turto kainą, kurį būtų jam naudingesnė, t. y. nustatė tokią kainą, už kurią turtą galėtų perimti su juo susijęs asmuo – atsakovas UAB Intractus. Bylos duomenys patvirtina, jog dar iki 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių nutarimo priėmimo – 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo atliktas ginčo turto vertinimas, kurio metu ginčo turtas įvertintas 9 661 000 Lt suma (t. 1, b. l. 86). Tačiau net ir esant tokiems turto vertinimo duomenims, kreditorių susirinkime trečiojo asmens siūlymu buvo priimtas nutarimas turto pardavimą pradėti nuo daugiau kaip dvigubai didesnės kainos, o nepavykus parduoti, – ją nuosekliai mažinant. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog tokiu būdu trečiasis asmuo siekė bankrutavusios įmonės turto pardavimo už maksimaliai didžiausią kainą, o ne ginčo turto perėmimo (susijusių įmonių pagalba) kuo mažesnėmis sąnaudomis, kaip teigia apeliantas. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliantas grindė ginčijamose varžytynėse parduoto turto pardavimo kainos ir sąlygų nustatymo pažeidimus.

24Dėl varžytynių pripažinimo neteisėtomis bei įrodymų vertinimo

25Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovui BUAB „Žvejų rezidencija“ priklausantis nekilnojamasis turtas varžytynėse buvo parduotas už pernelyg mažą kainą. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamas varžytynes įvertinęs šiuo aspektu, vadovavosi byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis, kurios patvirtino, kad turtas atsakovui UAB Intractus buvo parduotas už kainą, kurį viršija turto rinkos vertę, bei sprendė, jog ieškovas neįrodė savo argumento dėl pernelyg mažos turto kainos. Ieškovas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde įvardindamas ekspertizės išvadų trūkumus, neigia jų įrodomąją vertę. Apelianto manymu, ekspertizės išvadų netikslumą galėjo lemti netinkamo vertinimo metodo pasirinkimas ir (arba) ydingas jo taikymas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

26Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl pernelyg mažos turto pardavimo kainos. Visų pirma, kaip teisėjų kolegija jau nusprendė ankstesnėje šios nutarties dalyje (vertindama kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo aplinkybes), toks argumentas atmestinas vien tuo pagrindu, jog tokiai parduodamo nekilnojamojo turto kainai pritarė BUAB „Žvejų rezidencija“ kreditoriai balsų dauguma, be to, nė vienas iš kreditorių (įskaitant ir tuos, kurie balsavo prieš nutarimo priėmimą arba susilaikė) ar bankroto administratorius kreditorių nutarimo neskundė. Pastabų dėl pirmųjų dviejų varžytynių vykdymo nepateikė nei nurodyti asmenys, nei ieškovas, kuris šią subjektinę teisę jau buvo įgijęs, nors turto pardavimas varžytynėse buvo vykdomas to paties kreditorių nutarimo pagrindu. Tokiame aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi kreditorių susirinkime priimto nutarimo privalomumo visiems kreditoriams savybę, sprendžia, jog BUAB „Žvejų rezidencija“ kreditoriai buvo suinteresuoti bankrutavusios įmonės nekilnojamojo turto objektą pardavinėti už kreditorių susirinkime patvirtintą kainą, todėl objekto pardavimas už aptartą kainą laikytinas kreditorių interesus tenkinančiu sandoriu.

27Teisėjų kolegija pritaria atsakovo UAB Intractus atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, jog nors apeliantas ir nesutinka su teismo išvadomis, padarytomis įrodymų vertinimo procese, tačiau konkrečių procesinių pažeidimų nenurodo.

28Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

29Kaip minėta, apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada dėl parduoto turto kainos realumo grindžia byloje atliktos teismo ekspertizės išvadų ydingumu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovas nors ir nesutiko su ekspertizės išvadomis, tačiau skirti pakartotinės ar papildomos ekspertizės neprašė. Pažymėtina, jog bendroji įrodinėjimo pareiga reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Taigi ir šiuo atveju būtent ieškovui kyla pareiga įrodyti faktą, jog ginčo varžytynėse turtas buvo parduotas už nepagrįstai (pernelyg) mažą kainą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus įrodymų vertinimo procese, neturi pagrindo fiksuoti įrodymų vertinimą reguliuojančių taisyklių pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl byloje esančių įrodymų tinkamumo, jų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog ginčo turto pardavimo kaina neatitiko turto rinkos vertės. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, taip pat argumentuotai pasisakė, kodėl vadovaujasi ekspertizės išvadomis.

30Nėra pagrindo sutikti su apelianto dėstomais motyvais, jog buvo netinkamai vertinamas teismo ekspertizės aktas (neatsižvelgta į jo trūkumus). Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo - mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Net ir tuo atveju, kai konstatuojami ekspertizės akto trūkumai, tai savaime nereiškia, kad teismas praranda galimybę remtis šiuo įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). Apeliaciniu skundu keliamos abejonės dėl ekspertizės išvadų ydingumo, teigiant, kad ekspertė turtui įvertinti taikydama lyginamojo metodo būdą pasirinko netinkamus nekilnojamojo turto objektus, kad vertinimo metu neatliko matavimų statybos baigtumo laipsniui nustatyti, kiti panašaus turinio apelianto argumentai, laikytini nepagrįstomis prielaidomis, nesudarančiomis pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrįstumu ir teisėtumu. Pažymėtina, jog ekspertės apklausos pirmosios instancijos teisme metu gauti duomenys įtikina ekspertizės akto pagrįstumu, atlikto tyrimo išsamumu bei ekspertinių išvadų įrodomąja reikšme. Kita vertus, vien teoriškai svarstant apie galimybę nesivadovauti aptartu įrodymu, tačiau apeliantui nepateikus kitų duomenų, patvirtinančių ginčo objekto tikrąją vertę, buvusią ginčo varžytynių metu (pagal anksčiau akcentuotą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę), teisėjų kolegija turėtų pagrindą konstatuoti tapatų procesinį rezultatą, jog ieškovas neįrodė savo teiginio dėl nustatytos pernelyg mažos turto kainos. Kolegija pažymi, jog ginčo varžytynėse turtas atsakovui UAB Intractus buvo parduotas už 11 979 000 Lt. O atlikus ekspertizę nustatyta, kad turto pardavimo metu jo rinkos vertė buvo 8 912 000 Lt. Be to, nors pirmosios instancijos teismas ir neakcentavo, tačiau byloje yra ir kitas įrodymas, patvirtinantis ginčo turto vertę. Minėta, jog dar iki 2011 m. lapkričio 23 d. kreditorių susirinkimo buvo atliktas ginčo turtinio objekto vertinimas, pagal kurio išvadas 2011 m. rugsėjo 13 d. (vertinimo metu) to objekto rinkos vertė buvo 9 660 000 Lt (t. 1, b. l. 86-100). Teisėjų kolegijos nuomone, šio įrodymo buvimas jau aptartų faktinių aplinkybių kontekste papildomai paneigia apelianto argumentus, jog bankrutavusios įmonės turtas ginčo varžytynėse buvo parduotas pernelyg pigiai.

31Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Apeliantui neįrodžius, jog turtas varžytynėse buvo parduotas esmingai mažesne už rinkos vertę kaina, nėra pagrindo konstatuoti apelianto teisių pažeidimo fakto jo nurodytu varžytynių neteisėtumo pagrindu.

32Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

33Apeliantas ginčijamų varžytynių vykdymo tvarkos pažeidimu įvardija ir tariamai netikslios informacijos apie varžytynėse parduodamą objektą pateikimą. Apelianto teigimu, skelbiant varžytynes nebuvo nurodyti esminiai parduodamo turto požymiai, kas galėjo lemti menką asmenų susidomėjimą šiuo turtu. Pasak apelianto, skelbime buvo nurodytas objekto statybos 8 procentų baigtumo laipsnis, tačiau realiai objekte buvo atlikta daugiau statybos darbų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Galiojantis teisinis reguliavimas įpareigoja skelbime apie varžytynes nurodyti parduodamo turto pavadinimą, buvimo vietą, trumpą apibūdinimą, o jeigu turtas įkeistas, – įkeitimo žymą „Įkeista“, kitus turtui taikomus nuosavybės apribojimus (jeigu jų yra) (Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8.5 punktas). Todėl spręstina, jog teisės aktai neįpareigoja skelbime nurodyti pastatymo baigtumo laipsnį ar įvardinti konkrečius daikto trūkumus ir privalumus. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nekilnojamojo turto registre buvo išviešintas 8 procentų ginčo turto statybos baigtumo laipsnis. Bylos medžiaga įgalina daryti išvadą, jog šie teisiniai duomenys įstatymų nustatyta tvarka nėra paneigti, todėl jie teisingi, nors atsakovai ir neneigia, jog realus statybos baigtumo laipsnis yra didesnis nei nurodyta registre. Pažymėtina, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Taigi pripažintina, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nurodė teisingus duomenis. Kolegija pažymi, jog skelbimas apie varžytynes atlieka išviešinimo funkciją, užtikrina proceso skaidrumą. Tačiau esant konkrečiam interesui (poreikiui) sudominti platesnį ratą potencialių pirkėjų, kreditoriai ar bankroto administratorius tam tikslui galėtų pasitelkti kitokias priemones (pvz. komercinius skelbimus). Taip pat ir apeliantas, būdamas kreditoriumi, ir turėdamas konkretų tikslą, nukreiptą į kuo didesnių pajamų iš bankrutavusios įmonės turto pardavimo gavimą, manydamas, kad paminėta viešinimo priemonė nėra efektyvi, galėjo imtis papildomų priemonių potencialių pirkėjų ratui plėsti ir objekto patrauklumui didinti. Apelianto teiginys, esą prastą susidomėjimą varžytynėmis galėjo lemti skelbime pateiktos informacijos trūkumas, tėra nepagrįsta prielaida, kurios nepakanka varžytynių neteisėtumui ar trečiojo asmens suinteresuotumui nesėkmingu turto pardavimo procesu konstatuoti. Kita vertus, pritartina ir atsakovo UAB Intractus argumentui, jog susidomėjimo parduodamu objektu negalėjo lemti vien tik skelbimo turinys. Juolab, kad byloje nėra duomenų, jog varžytynių dalyvių ar potencialių pirkėjų teisės gauti tinkamą informaciją apie parduodamą objektą, jį apžiūrėti, susipažinti su dokumentacija, būtų buvę apribotos.

34Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog varžytynių neteisėtumą lėmė tai, kad jose dalyvavo tik vienas pirkėjas. Teisėjų kolegija pažymi, jog apie varžytynes buvo pranešta tinkamai, o kad jose dalyvavo tik vienas potencialus pirkėjas, galėjo turėti įtakos ir tai, kad parduodamas turtas nebuvo toks turtinis objektas, kurio paklausa rinkoje yra itin didelė. Vertinant ginčo objekto paklausą rinkoje būtina atsižvelgti į tai, jog ginčo objektas yra didelės vertės nebaigtas statyti daugiabutis gyvenamasis namas kurortinėje vietovėje, siekiant jį naudoti pagal paskirtį (parduoti butus galutiniam vartotojui) – reikalaujantis didelių investicijų, kas savaime susiaurina tokio objekto pirkimu besidominčių subjektų ratą. Teisėjų kolegijos vertinimu, menką susidomėjimą parduodamu objektu lėmė objekto specifiškumas, o ne varžytynių skelbimo tvarka ar kreditorių veiksmai nustatant jo pardavimo sąlygas.

35Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, kuriais buvo grindžiama apelianto pozicija trečiojo asmens (kreditoriaus) ir pirkėjo (atsakovo UAB Intractus) nesąžiningumo klausimu. Kolegija sprendžia, jog ankstesnėse nutarties dalyse įsitikinus kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nuspręsta dėl ginčo objekto pardavimo būdo ir sąlygų, teisėtumu bei nenustačius turto pardavimo iš varžytynių pažeidimų, šios pozicijos vertinimas tampa teisiškai nereikšmingu. Kita vertus, būtina pažymėti, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Byloje šalių neginčijama aplinkybė, jog pirkėjas UAB Intractus yra trečiojo asmens AB DNB banko dukterinė įmonė, kolegijos vertinimu, nėra pakankama šių asmenų nesąžiningumui konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ginčijamas pardavimas buvo vykdomas viešose varžytynėse, kas iš esmės eliminavo asmenų, pageidaujančių dalyvauti varžytynėse, teisių suvaržymą. Pažymėtina ir tai, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą, varžytynėse neturi teisės dalyvauti fizinio asmens ar įmonės, kurių turtas parduodamas, varžytynių vykdytojas (jeigu varžytynių vykdytojas yra juridinio asmens įgaliotas asmuo, – visi to juridinio asmens darbuotojai) ir šiame punkte nurodytų asmenų artimieji giminaičiai – kaip jie apibrėžti CK 3.135 straipsnyje (Aprašo 13 punktas). Taigi, esant tokiam reguliavimui, varžytynėse galėjo dalyvauti ne tik kreditoriaus dukterinė įmonė, bet ir pats kreditorius (nagrinėjamu atveju AB DNB bankas, kurio ryšį su pirkėju apeliantas apibūdina kaip nesąžiningumą). Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog UAB Intractus šiuo atveju veikė kaip savarankiškas teisinių santykių subjektas, o ne kito asmens ar ūkio subjekto atstovas. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria konstatuotas pirkėjo sąžiningumas.

36Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

37Teisėjų kolegija sprendžia, jog BUAB „Žvejų rezidencija“ turto pardavimas ginčo varžytynėse nepažeidė kreditorių interesų. Bankroto procedūros bei bankrutuojančios įmonės turto pardavimas iš varžytinių yra specifinis procesas, kurio metu siekiama kuo operatyviau ir kuo didesne kaina parduoti įmonės turtą, kurį pardavus už gautas lėšas būtų tenkinami kreditoriniai reikalavimai. Kolegijos įsitikinimu, siekiant derinti operatyvumo ir kreditorių interesų užtikrinimo principus, buvo pasirinkta optimaliausia parduodamo turto kaina, kuri, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, buvo nustatyta pačių kreditorių, todėl preziumuojama, jog jie priėmė geriausią ir labiausiai jų interesus tenkinantį sprendimą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai šios prezumpcijos nepaneigia. pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bankrutavusios įmonės turto pardavimą iš varžytynių, laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, todėl atmesdamas ieškovo Trans Farm Ltd ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

38Teisėjų kolegija nesprendžia atsakovo UAB Intractus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi teismui nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Teismui pateiktu ieškiniu ieškovas Trans Farm Ltd prašė pripažinti... 5. Atsakovas UAB Intractus su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo turtas buvo... 6. Trečiasis asmuo AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog ieškovas... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį... 9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BUAB „Žvejų rezidencija“ 2011... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 11. Apeliaciniu skundu ieškovas Trans Farm Ltd prašo panaikinti Klaipėdos... 12. Atsakovas UAB Intractus su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį... 13. Atsakovas BUAB „Žvejų rezidencija“ pateiktu atsiliepimu į apeliacinį... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 16. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 17. Ieškovas Trans Farm Ltd kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą... 18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 19. Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo vertinimo... 20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010... 21. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21... 22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamų... 23. Visų pirma pažymėtina, jog pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką... 24. Dėl varžytynių pripažinimo neteisėtomis bei įrodymų vertinimo... 25. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovui BUAB „Žvejų rezidencija“... 26. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 27. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo UAB Intractus atsiliepime į apeliacinį... 28. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12... 29. Kaip minėta, apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada... 30. Nėra pagrindo sutikti su apelianto dėstomais motyvais, jog buvo netinkamai... 31. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos... 32. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų... 33. Apeliantas ginčijamų varžytynių vykdymo tvarkos pažeidimu įvardija ir... 34. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog varžytynių neteisėtumą... 35. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, kuriais buvo grindžiama apelianto... 36. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 37. Teisėjų kolegija sprendžia, jog BUAB „Žvejų rezidencija“ turto... 38. Teisėjų kolegija nesprendžia atsakovo UAB Intractus prašymo priteisti... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti...