Byla e2-376-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų AB banko SNORAS klientų A. N., A. B. ir kitų (iš viso 446 asmenys) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovui BAB bankui SNORAS, atsisakyta priimti ieškinį, pareikštą ieškovų, kurių reikalavimų suma neviršija 150 000 Lt (43 443 Eur), bei ieškovai įpareigoti pašalinti ieškinio trūkumus, taip pat dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovams Lietuvos bankui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės ir Lietuvos banko, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-6298-653/2014 pagal ieškovų A. N., A. B. ir kitų (iš viso 446 asmenys) ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, Lietuvos Respublikai, Lietuvos bankui, R. B., V. A. ir uždarajai akcinei bendrovei „Ernst & Young Baltic“ dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskiruosius skundus,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai AB banko SNORAS klientai, išvardyti ieškinio priede Nr. 1 (iš viso 446 asmenys) 2014 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktame ieškinyje prašė jų naudai priteisti žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Lietuvos banko, BAB banko SNORAS, V. A., R. B. ir /arba UAB „Ernst & Young Baltic“, konkrečias ieškovams priteistinas sumas nustatant pagal ieškinio priedą Nr. 1. Taip pat prašė priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškinyje nurodyta, kad žalos ieškovams atsiradimą sąlygojo atsakovų elgesys, lėmęs AB banko SNORAS nemokumą, jo veiklos sustabdymą bei nutraukimą. Ieškovų teigimu, AB banko SNORAS akcininkai R. B. ir V. A. netinkamai naudojo AB banko SNORAS turtą ir privedė banką prie nemokumo situacijos, dėl ko Lietuvos bankas paskelbė AB bankui SNORAS moratoriumą. AB banko SNORAS valdymo organai nevykdė ir netinkamai vykdė savo pareigas bei sudarė sąlygas banko akcininkams piktnaudžiauti užimama padėtimi. Ieškovų vertinimu, Lietuvos Respublika (per atsakingas institucijas) ir Lietuvos bankas iki moratoriumo AB bankui SNORAS paskelbimo netinkamai vykdė AB banko SNORAS priežiūrą ir tokiu būdu sudarė sąlygas finansinei ir turtinei AB banko SNORAS padėčiai prastėti. Lietuvos bankas, kaip valstybės institucija, nepagrįstai delsė stabdyti AB banko SNORAS veiklą, netaikė efektyvių poveikio priemonių už daromus pažeidimus. Ieškovai nurodė, jog Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento vadovas neužtikrino tikslių ir išsamių auditorių ataskaitų apie banko veiklą, sudarė sąlygas publikuoti neteisingas ataskaitas. Be to, paskelbus banko veiklos moratoriumą, buvo pasirinktas labiausiai kreditorių teises ir teisėtus interesus pažeidžiantis veikimo variantas, t. y. banko veikla buvo sustabdyta, o pats bankas pripažintas bankrutuojančiu, tačiau nebuvo pasirinktas joks banko gelbėjimo mechanizmas. Toks variantas leido užtikrinti tik valstybės finansinių reikalavimų patenkinimą. Ieškovai nurodė, jog atsakovas audito bendrovė „Ernst & Young Baltic“, pateikdamas netikslias ir neišsamias audito ataskaitas, sudarė sąlygas banko klientams, be kita ko, ir ieškovams, patikėti savo lėšas būtent AB bankui SNORAS. Ieškovų vertinimu, nurodytas atsakovų elgesys sudarė visumą aplinkybių, lėmusių banko moratoriumo paskelbimą, o po to ir jo bankrotą bei likvidavimą. Ieškovai nurodė, jog jų patirtą žalą sudaro AB banke SNORAS laikytos ir prarastos piniginės lėšos, kurioms netaikomas indėlių ir/arba investicijų draudimas (lėšos, kurios nebuvo dalinai kompensuotos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą).

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6298-653/2014 atsisakė priimti ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovui BAB bankui SNORAS, atsisakė priimti ieškinį, pareikštą ieškovų, išvardytų ieškinio priede Nr. 1, kurių reikalavimų suma neviršija 150 000 Lt (43 443 Eur) bei įpareigojo pašalinti ieškinio trūkumus (patikslinti dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį, BAB banką SNORAS įtraukiant trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, aiškiai išdėstyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami atsakovų neteisėti veiksmai ir jų apimtis, patikslinti ieškovų asmens duomenis, pateikti trūkstamas atstovavimo sutartis). Minėta nutartimi teismas taip pat atmetė ieškovų prašymą atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir įpareigojo sumokėti žyminį mokestį.

8Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovų prašoma priteisti žala atitinka AB banko SNORAS bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi patvirtintus finansinius reikalavimus, nusprendė, kad ieškovai siekia pakartotinai prisiteisti iš šio atsakovo tą pačią sumą, kuri jiems yra priteista įsiteisėjusia teismo nutartimi banko bankroto byloje. Teismas įvertino, jog didžiosios dalies ieškovų reikalavimai pagal ieškinio sumą yra teismingi apylinkės teismui. Be to, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog ieškovų procesinis bendrininkavimas nėra privalomas, teismas nurodė, kad ieškinio suma nenustatytina remiantis visų ieškovų reikalavimų sudėtimi. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BAB bankas SNORAS byloje turėtų dalyvauti trečiojo asmens teisėmis. Teismas nurodė, kad aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai, yra neaiškios, be to, nurodyti netikslūs kai kurių ieškovų asmens duomenys bei nepateiktos atstovavimo sutartys. Teismas sprendė, jog ieškovai pagal įstatymą nėra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl įpareigojo jį sumokėti.

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi priėmė ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties ir atsisakė priimti ieškovų ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovams Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės ir Lietuvos banko, išaiškindamas, kad reikalavimas šiems atsakovams gali būti pareikštas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl ieškinio dalies atsakovams Lietuvos Respublikai ir Lietuvos bankui teismingumo administraciniam teismui grindė Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. liepos 16 d. nutartimi, priimta teismingumo byloje Nr. T-77/2013.

10III. Atskirųjų skundų argumentai

11Ieškovai AB banko SNORAS klientai, išvardyti ieškinio priede Nr. 1 (iš viso 446 asmenys) atskiraisiais skundais prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį priimti. Atskiruosius skundus grindžia šiais argumentais:

121. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovui AB bankui SNORAS bei nurodė jį įtraukti į bylą trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovų reikalavimų tapatumą. Teismas nevertino aplinkybės, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog analogiškais atvejais bankrutuojanti įmonė bylose turi dalyvauti kaip atsakovas.

132. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl neprivalomo bendrininkavimo prieštarauja teisiniam reguliavimui ir esminiams civilinio proceso principams. Neprivalomo bendrininkavimo atveju reikalavimų sujungimas reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą. Ieškovų reikalavimus būtina nagrinėti vienoje byloje, kadangi jie grindžiami ne analogiškais, o vienu ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu būdu taip pat būtų taupomos valstybės lėšos bei išvengta skirtingo tų pačių aplinkybių vertinimo galimybės. Tokią poziciją atspindi ir po nutarties priėmimo įsigaliojančios proceso įstatymo pataisos, numatančios grupės ieškinio institutą.

143. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl dalies reikalavimų teismingumo apylinkės teismui. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Net ir tuo atveju, jeigu dalis ieškinių būtų teisminga apylinkės teismui, o dalis apygardos teismui, byla turėtų būti nagrinėjama apygardos teisme.

154. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai nėra atleisti nuo žyminio mokesčio. Teismas ignoravo proceso įstatymo nuostatas, numatančias atleidimą nuo žyminio mokesčio, kai vienas iš atsakovų yra bankrutuojanti įmonė. Neatsižvelgė į tai, kad žala kilo ir iš nusikaltimais pripažintų veiksmų. Teismai analogiškose bylose laikosi pozicijos, kad ieškovai atleistini nuo žyminio mokesčio.

165. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį, kuria atsisakė priimti ieškinį atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos banko atžvilgiu, pažeidė rūšinio teismingumo nustatymo taisykles. Nevertino aplinkybės, jog ieškinyje reikalavimai yra kilę iš civilinių teisinių santykių.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dalyje reikalavimų, pareikštų atsakovui BAB bankui SNORAS, atsisakyta priimti ieškinį dėl dalies ieškovų, kurių reikalavimų suma nesiekia 150 000 Lt (43 443 Eur), ieškovai įpareigoti pašalinti ieškinio trūkumus, taip pat 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškinį dalyje reikalavimų, pareikštų atsakovams Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

19Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose bei CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis civilinį, baudžiamąjį ir administracinį procesą reglamentuojančių įstatymų nustatytos tvarkos, o spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas privalo ex officio išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pažymėtina ir tai, jog CPK ir kituose įstatymuose, be kita ko, numatyti priskirtinumo bei teismingumo institutai, reglamentuojantys jurisdikcinę teismų kompetenciją. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga.

20Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011). Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka detalizuojama civilinio proceso ir kituose įstatymuose. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu. Be to, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su civilinėje teisenoje įtvirtintais procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7, 12, 17 straipsniai). Tik tinkamai įformintas šalies procesinis dokumentas užtikrina proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, todėl nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, teismai spręsdami ieškinio priėmimo klausimą turi užtikrinti proporciją tarp teisės kreiptis į teismą universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų bei civilinio proceso efektyvumo ir tam tikslui įgyvendinti gali pasinaudoti įstatymų numatytais būdais.

21Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai (AB banko SNORAS klientai, iš viso 446 asmenys) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė jų naudai priteisti žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Lietuvos banko, BAB banko SNORAS, V. A., R. B. ir UAB „Ernst & Young Baltic“. Taip pat prašė priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties

23Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovai ieškinyje prašo priteisti žalą, kurios dydis atitinka AB banko SNORAS bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi patvirtintų šių asmenų finansinių (kreditorinių) reikalavimų sumas, padarė išvadą, jog atsakovui AB bankui SNORAS reiškiamas tapatus ieškinys (tapatūs reikalavimai), todėl vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu ieškinį (dalyje), pareikštą atsakovui BAB bankui SNORAS, atsisakė priimti. Tačiau teismas įpareigojo ieškovus pašalinti ieškinio trūkumą – patikslinti dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį, nurodant BAB banką SNORAS trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje. Ieškovai (apeliantai) su šiomis teismo išvadomis nesutiko, teigdami, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, pareikštą šiam atsakovui. Apeliacinis teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu sutinka.

24Apeliacinis teismas pažymi, jog proceso įstatyme nustatyti pagrindai, kuriems esant, teismas atsisako priimti jam pateiktą procesinį dokumentą (ieškinį, pareiškimą, prašymą) (CPK 137 straipsnio nuostatos). Vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų – buvimas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jeigu asmuo jau buvo pareiškęs teisme tapatų reikalavimą, vadinasi, šis asmuo realizavo jam priklausančią konstitucinę teisę kreiptis teisminės gynybos. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Nurodyto aiškinimo kontekste apeliacinis teismas neturi pagrindo konstatuoti pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo tapatumo, lyginant jį su bankroto byloje priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo patvirtinti ieškovų finansiniai (kreditoriniai) reikalavimai. Vien tik patvirtintų finansinių reikalavimų ir šioje byloje pareikštų reikalavimų atlyginti žalą suminė sutaptis nesudaro pagrindo konstatuoti ieškinio dalyko tapatumo. Taip pat būtina įvertinti ir tai, jog patvirtintų finansinių reikalavimų sumas sudaro dėl banko nemokumo jo klientams negrąžintos jų pačių patikėtos lėšos. Taigi, nutartimi bankroto byloje buvo išspręstas banko ir klientų sutartinės atsakomybės klausimas. Tačiau aptariamu atveju keliamas atsakovų daugeto solidariosios deliktinės atsakomybės klausimas – reikalaujama atlyginti žalą, kurią ieškovai patyrė dėl visumos atsakovų skirtingų veiksmų (teigiant, kad atsakovų veiksmų visuma lėmė žalos atsiradimą). Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti ir ieškinių pagrindų tapatumo. Ieškinio turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog nesutampa ir teisminio nagrinėjimo objektas, pasirinktas teisių gynybos būdas, ieškinys grindžiamas kitomis aplinkybėmis. Apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio, pareikšto atsakovui BAB bankui SNORAS, tapatumo ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį šio atsakovo atžvilgiu. Priėjus išvadą, jog ieškinį BAB banko SNORAS atžvilgiu atsisakyta priimti nepagrįstai, teisinės reikšmės netenka teismo išvados ir jas neigiantys apeliantų argumentai dėl tikslingumo šiam bankui dalyvauti byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinėje padėtyje. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliantai pagrįstai akcentavo dispozityvumo principo reikšmę. Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 straipsnis). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Šio principo turinys atsispindi proceso įstatymo nuostatose, numatančiose civilinės bylos iškėlimą (CPK 5 straipsnis), teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, reikalavimų apimtį, netinkamos šalies pakeitimą tinkama (CPK 45 straipsnis) ir kt. Nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovus keisti BAB banko SNORAS procesinę padėtį.

25Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartyje yra nurodyta, jog šioje byloje ieškovų bendrininkavimas nėra privalomas, nes ieškovai prašo kiekvienam jų priteisti tam tikrą pinigų sumą, atitinkančią kiekvieno ieškovo savarankišką ir jam patvirtintą finansinio reikalavimo dydį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien aritmetinė visų ieškovų reikalavimų sudėtis negali lemti bylos rūšinio teismingumo. Todėl nustatęs, jog didesnė dalis ieškovų (savarankiškų) reikalavimų, nesiekia 150 000 Lt (43 443 Eur) sumos, atsisakė priimti ieškinį (jo dalį), pareikštą ieškovų, kurių reikalavimų sumos (vertinant jas atskirai) neviršijo nurodytos teismingumą lemiančios sumos. Pirmosios instancijos teismo aiškinimu, tokių ieškovų reikalavimai teismingi apylinkės teismui. Apeliantai atskirajame skunde išdėstė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė procesinio bendrininkavimo esmę ir privalumus. Nesutiko su išvada dėl ieškinio dalies teismingumo apylinkės teismui. Apeliacinis teismas iš dalies sutinka su nurodytais apeliantų argumentais.

26CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklė, nustatanti pirmąja instancija nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų, teismingumą apygardų teismams (straipsnio redakcija, galiojusi apskųstųjų nutarčių priėmimo metu). CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta taisyklė, kad esant keliems savarankiškiems ieškinio reikalavimams, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Tačiau tuo atveju, kai keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu – kaip to paties pobūdžio reikalavimus arba įsipareigojimus, pagrįstus ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009). Atskirojo skundo argumentai patvirtina tai, jog ieškovų reikalavimai yra vienarūšiai ir pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, dėl ko jie gali būti nagrinėjami vienoje civilinėje byloje (CPK 136 straipsnio 1 dalis). Tačiau vien tai, kad šie ieškinio reikalavimai yra vienarūšiai, jokiu būdu nepaneigia fakto, kad jie yra savarankiški ir kiekvienas jų gali būti atskiro ieškinio dalyku (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai), kurio kiekvieno atskirai suma neviršija 150 000 Lt (43 443 Eur). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės atitinka galiojančią teismų praktiką rūšinio teismingumo klausimu neprivalomojo bendrininkavimo atvejais. Apeliacinis teismas pastebi, jog pirmosios instancijos teismas neneigė galimybės aptariamu atveju pasinaudoti neprivalomo bendrininkavimo institutu, jo teikiamais privalumais, todėl atskirojo skundo argumentų šiuo klausimu analizė netenka teisinės reikšmės. Kita vertus, įvertinus keliamos bylos išskirtinumą, analizuojamų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo išvada, kuria iš esmės konstatuotas poreikis išskyrus bylą į dalis, jas nagrinėti atskirai apygardos ir apylinkės teismuose, negali būti pripažinta pagrįsta.

27CPK 43 straipsnio, kuriame įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs procesinio bendrininkavimo pagrindus bei rūšis, nuostatos reglamentuoja privalomą ir neprivalomą procesinį bendrininkavimą. Teismų praktikoje palaikoma pozicija, jog įstatymais grindžiamas (privalomas) bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pavyzdžiui, solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Tuo tarpu neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2-1766/2014). Teismas pažymi, jog CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas reikalauja, kad byla būtų išnagrinėta ir teismo sprendimas įvykdytas kuo ekonomiškiau. Šis principas nustatytas todėl, kad teismų sistema ir jos funkcionavimas brangiai kainuoja tiek valstybei (teismų sistema išlaikoma iš valstybės lėšų), tiek šalims (šalys moka žyminį mokestį, su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kiek įmanoma ekonomiškiau naudoti tiek valstybės, tiek proceso šalių lėšas. Nagrinėjamu atveju išskyrus procesinio bendradarbiavimo procese pateiktą ieškinį į atskiras dalis (į ginčo esme ir faktinėmis aplinkybėmis vienodas bylas) nesukuriama prielaidų operatyvesniam, labiau koncentruotam bei ekonomiškam šalių ginčo išnagrinėjimui. Priešingai, net ir nebevertinant situacijos pagal proceso koncentracijos principą, akivaizdu, jog egzistuoja kito neigiamo padarinio tikimybė, jog skirtingose bylose (jas nagrinėjant atskirai) skirtingų teismų analogiškos faktinės aplinkybės ir įrodymai bus vertinami nevienodai (galbūt – net priešingai), kas žalinga tiek analizuotų teisės principų įgyvendinimui, tiek visuomenės pasitikėjimui teismais. Pažymėtina, jog ieškovo (ieškovų) teisė ieškinyje sujungti kelis reikalavimus nėra absoliuti. Kai ieškovas sujungia reikalavimus ir juos pareiškia keliems atsakovams, teismas, bylos iškėlimo stadijoje spręsdamas tokio ieškinio priėmimo klausimą, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jei pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium (CPK 136 straipsnio 3 dalis). Ši proceso teisės norma reiškia, jog tik teismas turi teisę nuspręsti, ar ieškinyje pareikšti reikalavimai yra autonomiški, ar visgi tarpusavyje susiję, ar juos tikslinga nagrinėti vienoje byloje, ar reikia išskirti į atskiras bylas. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas prieina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nors nesinaudojo reikalavimų išskyrimo institutu, o rėmėsi rūšinio teismingumo taisykle, visgi iš esmės išskyrė dalį ieškinio, nurodydamas jos (dalies) teismingumą apylinkės teismui, bet tokiu būdu jis proceso normų nepažeidė. Tačiau ankstesnėje šios nutarties dalyje aptartų civilinio proceso principų turinys ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės įgalina konstatuoti objektyvų poreikį visų ieškovų (apeliantų) reikalavimus nagrinėti vienoje byloje. Apeliacinis teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant operatyvesnio ir tinkamo bylų išnagrinėjimo, susiję reikalavimai turėtų būti sujungiami ir nagrinėjami kartu, o tokiu atveju, kada vienas (keli) iš susijusių reikalavimų yra teismingi apylinkės teismui, o kitas (kiti) – apygardos teismui, visa byla nagrinėjama apygardos teisme (CPK 33 straipsnio 4 dalis). Taip pat pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio dalies teismingumo apylinkės teismui lėmė atskirų reikalavimų sumos kriterijus. Apeliacinis teismas pažymi, jog ieškinio sumos nustatymas nėra savitikslis – su ieškinio sumos dydžiu siejamas ieškinio apmokestinimas žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnis), be to, ieškinio suma gali lemti civilinės bylos rūšinį teismingumą – priskyrimą apygardos teismo kompetencijai. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklės išimtis grindžiama prezumpcija, kad ginčas, kurio objektas yra turtinis interesas, savo verte viršijantis 150 000 Lt (43 443 Eur), yra sudėtingesnis, jo baigtis siejama su reikšmingesnėmis teisinėmis pasekmėmis bylos šalims. Tačiau aptariamu atveju akivaizdu, jog savo esme ir turiniu visiškai vienodi yra reikalavimai, tiek neviršijantys 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą, tiek šią sumą viršijantys. Todėl nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste rūšinio teismingumo nustatymo taisyklės taikymas tampa pernelyg formalus.

28Apibendrinęs išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai tikslinga visų ieškovų reikalavimus nagrinėti vienoje byloje Vilniaus apygardos teisme.

292014 m. lapkričio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovų prašymą atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir įpareigojo sumokėti žyminį mokestį. Teismas sprendė, jog ieškovų atžvilgiu netaikytinos CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 ir 8 punkto nuostatos, numatančios atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindus. Apeliantai su šiomis teismo išvadomis nesutiko, nurodydami, kad teismai analogiškose bylose laikosi pozicijos, jog ieškovai atleistini nuo žyminio mokesčio. Apibendrinant atskirojo skundo argumentus šiuo klausimu, spręstina, jog ieškovai mano esantys atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo dviem pagrindais: pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą (ieškovai – bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo) ir pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą (įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus). Apeliacinis teismas iš dalies sutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

30Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriuo remiasi apeliantai, nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tokia situacija gali susidaryti ne tik tuomet, kai baudžiamojoje byloje įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo nustatoma, kad ieškovas patyrė žalos, bet ir tuomet, kai atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas dar nėra išspręstas. Teismų praktikoje nurodoma, kad vien iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir reiškiamos nuomonės apie asmenų kaltę nusikaltimo padarymu negalima daryti išvados, jog nusikalstama veika ir asmenų kaltumas yra įrodytas ar bent atliekamas tyrimas baudžiamojo proceso tvarka, kas sudarytų pagrindą atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo byloje dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodytos įstatymo normos pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-503/2008). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad civilinėje byloje gali būti pareikšti turtiniai reikalavimai atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, nors atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas dar nėra išspręstas. Taigi, jei asmuo kreipiasi į teismą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, nepriklausomai nuo to, kokioje stadijoje yra nagrinėjama baudžiamoji byla, jis turi būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, o civilinė byla, tol, kol bus išspręstas atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas, turėtų būti sustabdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-550/2006; 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-503/2008). Apeliacinis teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti ieškovų atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo analizuojamu pagrindu galimybę. Pritartina skundo argumentui, jog šio pagrindo egzistavimą patvirtina tai, kad buvęs Lietuvos banko tarnautojas K. R., kuris buvo atsakingas už kredito įstaigų veiklos priežiūrą, teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byla Nr. 1-111-295/2014). Atskirųjų skundų nagrinėjimo metu šis teismo nuosprendis įsiteisėjo. Pažymėtina, jog ieškovai Lietuvos banko atsakomybę, be kita ko, sieja ir su šio tarnautojo neteisėtais bei nusikalstamais veiksmais. Ieškinyje nurodoma, jog kiti pagal ieškinį solidarūs skolininkai – AB banko SNORAS akcininkai R. B. ir V. A. netinkamai (tikėtinai nusikalstamai) naudojo AB banko SNORAS turtą ir privedė banką prie nemokumo situacijos. Apeliacinis teismas sprendžia, jog šių asmenų padarytų banko ir jo indėlininkų atžvilgiu nusikalstamų veikų tyrimo, įtarimų baudžiamojoje byloje pareiškimo, šių asmenų slapstymosi nuo ikiteisminio tyrimo institucijų, ekstradicijos aplinkybės pripažintinos visiems žinomomis (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Be to, šias aplinkybes papildo Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, patvirtinantys, kad šiems banko akcininkams yra pareikšti įtarimai, vykdoma ekstradicijos procedūra, skirtas suėmimas (pvz., Vilniaus apygardos teisme iškeltos baudžiamosios bylos Nr. 1K-497-303/2012, 1K-488-303/2012) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis teismas sprendžia, jog šioje nutarties dalyje nurodytų ir įvertintų aplinkybių pakanka CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindui taikyti.

31CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškiniu keliamas ir atsakovo BAB banko SNORAS solidariosios deliktinės atsakomybės klausimas. Teismas pažymi, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pagal paduotą ieškinį jo priėmimo klausimą sprendžia ne AB banko SNORAS bankroto byloje, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovai turi mokėti žyminį mokestį už tokio reikalavimo nagrinėjimą. Pažymėtina, jog proceso įstatymo normos turi būti aiškinamos ne izoliuotai, o sistemiškai. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu įstatymų leidėjas siekė, kad šie asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011; 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012). Nors aptariamu atveju nėra pagrindo tiesiogiai taikyti apeliantų nurodytos normos – CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto, apeliacinis teismas konstatuoja esant kitą atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą, numatytą CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Nustačius, jog ieškovai atleisti nuo žyminio mokesčio pagal reikalavimus dalies atsakovų atžvilgiu (BAB banko SNORAS, R. B., V. A., Lietuvos banko), atsižvelgiant į ieškiniu pareikšto reikalavimo solidarų pobūdį, žyminio mokesčio mokėjimo dėl reikalavimo kitų atsakovų atžvilgiu klausimas nesvarstytinas. Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovus sumokėti žyminį mokestį.

32Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties

33Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovams Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės ir Lietuvos banko, išaiškindamas, kad reikalavimas šiems atsakovams gali būti pareikštas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Apeliacinis teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

34Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 29 d. priėmė nutartį kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, prašydamas išspręsti, ar nagrinėjama civilinė byla priskirtina nagrinėti bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m. vasario 19 d. nutartis, kurioje konstatuota, jog nagrinėjama civilinė byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Priėmus nutartį, kuria išspręstas bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui klausimas, apskųstos teismo nutarties dalies išvada dėl bylos dalies teismingumo administraciniam teismui pripažįstama nepagrįsta, nebevertinant pirmosios instancijos teismo išvadų bei šiuo klausimu išdėstytų apeliantų argumentų.

35Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, išnagrinėjęs ieškovų atskiruosiuose skunduose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismingumą ir atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo reguliuojančias procesinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtas nutartis. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties dalys, kuriomis atsisakyta priimti ieškinį dėl reikalavimų, pareikštų atsakovui BAB bankui SNORAS, atsisakyta priimti ieškinį, pareikštą ieškovų, kurių reikalavimų suma neviršija 150 000 Lt (43 443 Eur), ieškovai įpareigoti patikslinti BAB banko SNORAS procesinę padėtį bei sumokėti žyminį mokestį, taip pat 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl reikalavimų, pareikštų Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, naikintinos. Apeliacinis teismas pažymi, jog priimti ieškinį kompetentingas tik pirmosios instancijos teismas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad žemesnės instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti nepagrįstai, pats jo negali priimti. Dėl padarytų procesinių pažeidimų apskųstųjų nutarčių dalys panaikinamos, o klausimas dėl ieškinio priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

37panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti ieškinį dalyje reikalavimų, pareikštų atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, atsisakyta priimti ieškinį, pareikštą ieškovų, kurių reikalavimų suma neviršija 150 000 Lt (43 443 Eur), ieškovai įpareigoti patikslinti bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS procesinę padėtį bei sumokėti žyminį mokestį, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį dalyje reikalavimų, pareikštų atsakovams Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai. Kitas nutarčių dalis palikti nepakeistas.

38Perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskiruosius skundus,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai AB banko SNORAS klientai, išvardyti ieškinio priede Nr. 1 (iš viso... 5. Ieškinyje nurodyta, kad žalos ieškovams atsiradimą sąlygojo atsakovų... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje... 8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovų prašoma... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi priėmė ieškovų... 10. III. Atskirųjų skundų argumentai... 11. Ieškovai AB banko SNORAS klientai, išvardyti ieškinio priede Nr. 1 (iš viso... 12. 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį... 13. 2. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl neprivalomo bendrininkavimo... 14. 3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl dalies... 15. 4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai nėra... 16. 5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį,... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 18. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d.... 19. Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir... 20. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos... 21. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai (AB banko SNORAS... 22. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties... 23. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties... 24. Apeliacinis teismas pažymi, jog proceso įstatyme nustatyti pagrindai, kuriems... 25. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartyje yra... 26. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo... 27. CPK 43 straipsnio, kuriame įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs procesinio... 28. Apibendrinęs išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog... 29. 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat... 30. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriuo remiasi apeliantai, nuo... 31. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad bylose, kurias nagrinėja... 32. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties... 33. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti... 34. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 29 d. priėmė nutartį kreiptis į... 35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines ir... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 37. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties dalis,... 38. Perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti...