Byla 3K-3-241-611/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių G. D. V., J. V. ir trečiojo asmens D. V. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo L. P. patikslintą ieškinį atsakovams G. D. V., J. V. (buv. B.), A. P. ir Z. P. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, D. V. ir A. E. P., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. V., Z. A. S., VĮ Registrų centras, pagal atsakovių G. D. V. ir J. V. patikslintą priešieškinį dėl kiemo statinių pripažinimo gyvenamųjų namų priklausiniais ir jų dalių nustatymo bei dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, pagal trečiųjų asmenų D. V. ir A. E. P. reikalavimus dėl kelio servituto ir statinio servituto nustatymo bei pagal trečiojo asmens D. V. savarankišką reikalavimą dėl kiemo statinių pripažinimo gyvenamųjų namų priklausiniais ir jų dalių nustatymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu (žemės sklypu) tvarkos nustatymą teismo tvarka, daiktų pripažinimą priklausiniais ir jų nuosavybės teisės dalių nustatymą, servituto teisių įgyvendinimą, keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, sprendimo motyvavimą, absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

6Žemės sklypas ( - ) (toliau – ir ginčo sklypas), priklauso penkiems bendraturčiams. Šio sklypo 222/1329 dalys priklauso G. D. V., 221/1329 dalis – J. V., 443/1329 dalys – L. P., 221/1329 dalis – A. P., 222/1329 dalys – Z. P..

7Sklype įregistruoti keturi gyvenamieji namai – ( - ). Gyvenamieji namai ar juose esantys butai priklauso J. V. (gyvenamasis namas ( - ), D. V. (pastatas – ūkio pastatas ( - ); butas ( - )), R. V. (pastatas – ūkio pastatas ( - ); butas ( - ), Z. A. S. (butas ( - ), L. P. (butai ( - ), G. D. V. (butas ( - ), A. E. P. (butas ( - ); garažas ( - )), Z. P. (butas ( - ), A. P. (butai ( - ).

8Ieškovas, pateikęs patikslintą ieškinį, prašė nustatyti naudojimosi ginčo sklypu tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2010 m. lapkričio 5 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių planą, kuris, kaip nurodo ieškovas, labiausiai atitinka šalių interesus: 1) G. D. V., J. V. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu C (399 kv. m); 2) A. P., Z. P. – sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A (399 kv. m); 3) L. P. – sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B (427 kv. m); 4) G. D. V., J. V., A. P., Z. P. paskirti bendrai naudotis bendro naudojimo žemės dalimi, plane pažymėta indeksu D2 (56 kv. m); G. D. V., J. V., A. P., Z. P. ir L. P. paskirti naudotis bendro naudojimo žemės dalimi, plane pažymėta indeksu D1(48 kv. m).

9Atsakovės G. D. V. ir J. V. patikslintu priešieškiniu prašė: nustatyti, kad kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė, esantys ginčo žemės sklype, yra gyvenamųjų namų ( - ) priklausiniai ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: Z. P. – 5/100 dalys, A. P. – 15/100 dalių, G. D. V. – 10/100 dalių, J. V. – 9/100 dalys, D. V. ir R. V. – bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis – 24/100 dalys, L. P. – 19/100 dalių, Z. A. S. – 10/100 dalių, A. E. P. – 8/100 dalys; nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal G. B. individualios įmonės 2011 m. birželio 28 d. parengtą planą, pagal kurį ginčo sklypu bendraturčiai naudosis taip: ieškovas – A (94 kv. m), Al (19 kv. m), B (330 kv. m), iš viso 443 kv. m; atsakovė G. D. V. – A (47 kv. m), Al (103 kv. m), D (72 kv. m), viso 222 kv. m; atsakovė J. V. – A (47 kv. m), E (174 kv. m), iš viso 221 kv. m; atsakovas A. P. – A (47 kv. m), Al (26 kv. m), C (148 kv. m), iš viso 221 kv. m; atsakovė Z. P. – A (47 kv. m), C (75 kv. m), iš viso 222 kv. m. Jos nurodė, kad: ieškovas per mažą jam priklausančios žemės sklypo dalį skiria bendram naudojimui; neaišku, kodėl G. D. V. turėtų naudotis žeme po atsakovės J. V. namu, kodėl ieškovas neskiria sau naudotis žemės dalimi, virš kurios pardavė butą ( - ) ir dalį ūkinio pastato tretiesiems asmenims; atsakovių pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas labiausiai atitinka visų interesus, nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką; kiemo statiniai yra patalpų (statinių) priklausiniai; patalpas valdoje valdo devyni asmenys, kuriems pagal turimą patalpų plotą kiemo statiniai priklauso atitinkamomis proporcijomis.

10Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, prašė nustatyti D. V. ir A. E. P. teisę į kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku ir važiuoti transporto priemonėmis ginčo žemės sklype, šio žemės sklypo dalyse, G. B. IĮ 2010 m. vasario 8 d. parengtame Naudojimosi tvarkos žemės sklypu plane pažymėtose indeksais A (282 kv. m) ir Al (148 kv. m); nustatyti D. V. ir A. E. P. teisę į statinio servitutą, suteikiantį teisę naudotis gyvenamojo namo ( - ), laiptinės patalpa pirmame aukšte, šio namo inventorizacinėje byloje esančiame plane pažymėta indeksu A-1 (7,01 kv. m).

11Taip pat buvo prašoma pripažinti, kad kiemo statiniai: tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė, esantys ginčo žemės sklype, yra gyvenamųjų namų ( - ), priklausiniai ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams tokiomis pat dalimis, kaip nurodyta G. D. V. ir J. V. patikslintame priešieškinyje.

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

13Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino; G. D. V. ir J. V. priešieškinį ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, D. V. ir A. E. P. reikalavimus tenkino iš dalies; nustatė šalių naudojimosi tvarką pagal ieškovo pateiktą 2013 m. birželio 12 d. naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių planą – ieškovas naudojasi žemės sklypu, plane pažymėtu raidėmis B, D1, Z. P. ir A. P. – žemės sklypu, pažymėtu raidėmis A, D1, D2, G. D. V. ir J. V. – žemės sklypu, pažymėtu raidėmis C, D1, D2; įpareigojo ieškovą, sprendimui įsiteisėjus, per vieną mėnesį nugriauti pavėsinę, Nekilnojamojo turto registro išraše pažymėtą P1, ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Z. P. – 5/100 dalys, A. P. – 15/100 dalių, G. D. V. – 10/100 dalių, J. V. – 9/100 dalys, D. V. ir R. V. – 24/100 dalys, L. P. – 9/100 dalių, Z. A. S. – 10/100 dalių, A. E. P. – 8/100 dalys tvoros ir kiemo aikštelės (unikalus Nr. ( - ) žemės sklype ( - ); kitą priešieškinio ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais D. V. ir A. E. P. reikalavimų dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

14Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas planas labiau atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei faktinio naudojimo principus. Pagal šį projektą šalys yra maksimaliai viena nuo kitos atskirtos, todėl faktiškai žemės požiūriu nebeliktų bendrų sąlyčio taškų, kas akivaizdžiai sumažintų šalių konfliktus, bendram naudojimui būtų skiriama 48 kv. m bendro naudojimo ploto. Nurodęs, kad pagal atsakovių pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą bendram naudojimui būtų skiriama apie 430 kv. m, t. y. trečdalis sklypo ploto, teismas laikė, kad tai neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Pagal ieškovo pateiktą planą, šalys faktiškai naudosis žemės sklypu pagal iš esmės nusistovėjusią tvarką (išskyrus įvažiavimo į sklypą vietą), atsakovės naudosis ta sklypo dalimi, kurią jos sutvarkė, išklojo trinkelėmis ir ja naudojosi. Teismo vertinimu, ieškovas neturi intereso ir poreikio naudotis atsakovių siūlomu bendro naudojimo žemės sklypu, nes neturi patalpų, dėl kurių jam reikėtų tai daryti pagal atsakovių siūlomą naudojimosi žeme tvarkos projektą. Iš ieškovo pateikto naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių projekto teismas nustatė, kad bendram naudojimui skiriami D1 ir D2 plotai užtikrina galimybę visiems bendraturčiams patekti prie naudojamų pastatų. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakoves sieja artimi giminystės ryšiai, byloje nesant duomenų dėl jų santykių priešiškumo, atmetė argumentus dėl ieškovo plano ydingumo, nesant nustatytos naudojimo žemės sklypu tvarkos tarp atsakovių. Ieškovo pateiktame plane nurodytas įvažiavimas į sklypą, teismo vertinimu, labiau atitinka faktinę padėtį bei įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, atsakovių pateiktas planas neatitinka 2009 m. birželio 15 d. pasirašytos taikos sutarties, pagal kurią G. D. V. ir L. P. įsipareigojo naudotis pravažiavimo vieta ten pat, kur ji yra dabar, ne arčiau kaip po 1,5 m nuo abiejų namų artimiausių kampų. Iš pateikto ieškovo plano teismas sprendė, kad toks atstumas išlaikytas (koordinatės 27-37 bei koordinatė 33, kuri jungiasi su koordinačių 2-29 linija), o pagal atsakovių planą – neišlaikytas (koordinatės 22-54, 23-50). Teismas konstatavo, kad pavėsinė priskirtina nesudėtingų statinių grupei, todėl ją galima perkelti į kitą vietą, be to, pavėsinės naudoti ilgą laiką neįmanoma, ją tvarkyti neracionalu, jos naudojimas kelia grėsmę. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka įstatymo reikalavimus, ir ieškovui priskyrė žemės sklypo dalį su pavėsine, įpareigodamas ją nugriauti.

15Dėl reikalavimo pripažinti kiemo statinius gyvenamųjų namų priklausiniais ir pripažinti jų nuosavybės teisę gyvenamųjų namų bendraturčiams. Teismas nustatė, kad kiemo statiniai nepasidalyti tarp šioje namų valdoje nuosavybės teisę į pastatus ir patalpas įsigijusių savininkų, tačiau laikytini bendrosios nuosavybės teisės objektu. Atsakovių, trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais prašymas pripažinti kiemo statinius priklausiniais, teismo vertinimu, nepagrįstas ir neįrodytas, todėl netenkintinas. Kiemo aikštelė (b1) priskiriama D. G. V. naudojamai žemės sklypo daliai, kita – į L. P. naudojamai žemės sklypo daliai, todėl bendraturčiai nesieja naudojimosi žemės sklypu tvarkos su kiemo statinių buvimu, be to, byloje nepateikta įrodymų, kad, nepripažinus šių statinių priklausiniais, pagrindinio daikto padėtis bus pabloginta arba jie praras pagrindinę naudojimo paskirtį. Teismas nurodė, kad kiemo statiniai yra bendrosios nuosavybės teisės objektas ir visi bendraturčiai turi pareigą juos prižiūrėti bei jais rūpintis. Nurodydamas, kad šalys turi teisę prašyti teismo nustatyti dalis bendrojoje nuosavybėje, tokią teisę jiems suteikia įstatymas, teismas nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atitinkamos (apskaičiavimus atlikus pagal turimą patalpų kiekį (plotą) dalys tvoros ir kiemo aikštelės. Dėl pavėsinės pripažinimo priklausiniu ir dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo teismas nepasisakė.

16Dėl servituto nustatymo. Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais D. V. ir A. E. P. prašė servitutą nustatyti pagal G. B. IĮ 2010 m. vasario 8 d. planą, o teismas bendraturčių naudojimosi tvarką nustatė pagal ieškovo pateiktą projektą, pagal kurį nustatyta, kad dėl servituto tretieji asmenys turi tartis su atsakovėmis G. D. V. ir J. V.. Byloje nenustatyta, kad atsakovės ir tretieji asmenys, kuriuos sieja giminystės ryšiais, konfliktuoja, todėl, teismo vertinimu, jie gali susitarti dėl servituto ir ne teisme priimant sprendimą.

17Name ( - ), yra visų keturių ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų vandentiekio apskaitos mazgas. Teismas pažymėjo, kad vandentiekio apskaitos mazgas priklauso AB „Kauno vandenys“, ši įmonė prižiūri namo vandentiekio mazgą, todėl trečiajam asmeniui nėra būtinybės individualiai naudotis šiuo vandens apskaitos mazgu, kartu nėra jokio pagrindo nustatyti statinio ( - ), servituto patalpoje a-1.

18Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo L. P., atsakovės J. V., trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, A. E. P., D. V., atsakovės G. D. V. apeliacinius skundus, 2014 m. birželio 4 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria, sprendimui įsiteisėjus, ieškovas L. P. įpareigotas per vieną mėnesį nugriauti pavėsinę, Nekilnojamojo turto registro išraše pažymėtą P1, ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; pripažino, kad kiemo statinys – pavėsinė, esanti žemės sklype ( - ), yra gyvenamojo namo ( - ), priklausinys; panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso – Z. P. 5/100 dalys, A. P. – 15/100 dalių, G. D. V. – 10/100 dalių, J. B. – 9/100 dalys, D. V. ir R. V. – 24/100 dalys, L. P. — 19/100 dalių, Z. A. S. – 10/100 dalių, A. E. P. – 8/100 dalys tvoros, kiemo aikštelės (unikalus Nr. ( - ), esančių žemės sklype ( - )); kitą sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys tenkintas ir nustatyta tarp šalių naudojimosi tvarka pagal ieškovo L. P. pateiktą 2013 m. birželio 12 d. planą, paliko nepakeistą; sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais D. V. ir A. E. P. savarankiški reikalavimai dėl servitutų nustatymo bei reikalavimas dėl kiemo statinių – tvoros, kiemo aikštelės, esančių žemės sklype ( - ), pripažinimo gyvenamųjų namų ( - ), priklausiniais, paliko nepakeistą; sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko nepakeistą.

19Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012, kad nustatoma naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (žemės sklypu) tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti, todėl tikslinga suformuoti sklypus, kurie turėtų kuo mažiau sąlyčio, bendro naudojimo teritorijų, būtų kuo mažiau išskaidyti. Formuojant bendraturčių asmeniniam naudojimui skirtas sklypo dalis gali būti vienam bendraturčiui naudotis priskiriamos žemės sklypo dalys, užimtos kito bendraturčio statinių. Teismas nurodė, kad atsakovė J. V., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovo pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektas yra priimtinesnis, šį nesutikimą grindė tuo, kad bendram naudojimui paskirta žemės sklypo dalis D1 yra želdiniai, sudarantys neatskiriamą atsakovei priklausančio žemės sklypo dalį, taip pažeidžiamos 2009 m. birželio 15 d. taikos sutarties sąlygos. Teismas pažymėjo, kad yra penki ginčo žemės sklypo savininkai, nagrinėjamoje byloje nustatinėjama naudojimosi šiuo sklypu tvarka, todėl argumentas, jog žalia veja yra atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje, nepagrįstas. Be to, bendraturtis negali siekti patenkinti tik savo interesų, prieštaraudamas naudojimosi bendru daiktu variantui, kuris yra optimaliausias, atitinka racionalumo, pusiausvyros principus. Teismas laikė, kad nėra pagrindo nustatyti kitą naudojimosi žemės sklypu tvarką, atsižvelgiant tik į vieno iš bendraturčių interesą išsaugoti mažą dalį žalios vejos, kuri iš esmės neišsprendžia šalių ginčo ir yra neracionali. Tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

20Teismas laikė nepagrįstais apeliacinių skundų argumentus, kad pareiga sudaryti tinkamas sąlygas naudotis žeme po perleistu turtu išlieka turto pardavėjams. Žemės valdos skirtingose vietose asmuo nuosavybės teise gali turėti kelis nekilnojamojo turto objektus, kuriuos gali parduoti ar kitaip perleisti kitų asmenų nuosavybėn. Tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškia, kad, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turtą perleidusiam asmeniui turi būti nustatyta naudotis ta žemės dalis, kurioje yra pastarojo perleistas turtas. Tai yra nepagrįstas, neracionalus reikalavimas, nes susidarytų situacija, kad niekada nebūtų galima nustatyti naudojimosi tvarkos, nesant galimybės nustatyti izoliuotų kiekvieno iš bendraturčių dalių, ar asmeniui neliktų žemės sklypo dalies, kuria realiai jis galėtų naudotis, naudojimosi tvarką nustatant pagal turimos nuosavybės dalis.

21Nurodęs, kad apeliantai teigia, jog teismas turėjo peržiūrėti sandorius, kuriais perleistos pastatų dalys ir kurios perleistos be žemės, teismas pažymėjo, kad asmenys, teigiantys, jog teismas nepasisakė dėl CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatų, realiai ginčija savo nuosavybės teisės įsigijimo pagrindą. Be to, byloje nebuvo pareikšta reikalavimo pripažinti negaliojančiais nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius.

22Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog, patenkinus ieškinį ir nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą, nepažeidžiamos taikos sutarties, patvirtintos Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1072-249/2009, sąlygos.

23Patvirtinus naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą, teismo vertinimu, neaišku, kurioje tiksliai vietoje turi būti nustatytas servitutas, kokia jo apimtis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nenustatyta, kad esant būtinybei šalys negali nustatyti servituto bendru sutarimu.

24Pagrįsta teismas laikė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti statinio ( - ), servituto patalpoje a-1; vandentiekio apskaitos mazgas (( - ) priklauso AB „Kauno vandenys“, bendrovė jį prižiūri, todėl trečiajam asmeniui nėra jokios būtinybės individualiai naudotis juo; byloje nėra duomenų, kad esant būtinybei neleidžiama prieiti prie šio įrenginio.

25Teismas, nustatęs, kad byloje nebuvo pareikštas reikalavimas priteisti ginčo pavėsinę, sprendė, kad panaikintina atitinkama dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo.

26Pareikštu reikalavimu pripažinti, kad kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė, esantys ginčo žemės sklype, yra gyvenamųjų namų ( - ), priklausiniai ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismo vertinimu, iš esmės siekiama pakeisti kiemo statinių registro duomenis ir nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančią statinių dalį. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pavėsinės ginčo sklype, kuri pagal ieškovo pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą patenka į ieškovui tenkančią sklypo dalį. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad pavėsinė yra netoli ieškovo namo, ji priskirtina nesudėtingų statinių grupei ir gali būti perkelta į kitą vietą, nes neturi pamatų, įgilintų į žemę, teismas sprendė, kad, siekiant išspręsti ilgą laiką trunkantį šalių ginčą, tikslinga ginčo pavėsinę pripažinti gyvenamojo namo ( - ), priklausiniu, o reikalavimus dėl pavėsinės dalių nustatymo atmesti.

27Pirmosios instancijos teismo viena kiemo aikštelė (b1) priskirta D. G. V. naudojamai žemės sklypo daliai, kita – į L. P. naudojamai žemės sklypo daliai, todėl, teismo vertinimu, nepagrįstai nustatytos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas sprendė, kad naikintina teismo sprendimo dalis, kuria, sprendimui įsiteisėjus, ieškovas įpareigotas per vieną mėnesį nugriauti pavėsinę ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; taip pat naikintina sprendimo dalis, kuria nustatytos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios tvoros ir kiemo aikštelės dalys.

28III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

29Kasaciniu skundu atsakovė G. D. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

31Apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja 2009 m. birželio 15 d. civilinėje byloje Nr. 2-1072-249/2009 teismo patvirtintai taikos sutarčiai; pažeistos CK 6.985 straipsnio 1 dalies, CPK 111 straipsnio 3 dalies, 140 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, turi būti įvertinti anksčiau sudaryti ir įgyvendinti bendraturčių susitarimai dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos. Vertinant anksčiau sudarytų bendraturčių susitarimus turi būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2009). Taikos sutartimi atsakovė ir ieškovas susitarė, kad naudosis jų bendrame sklype esančia pravažiavimo vieta ten pat, kur ji yra dabar, ne arčiau kaip po 1,5 m atstumu nuo jų namų artimiausių kampų. Sąvoka „dabartinėje vietoje“ reiškia, kad pravažiavimo vietos trajektorija nebus keičiama ateityje ir tai taikos sutarties šalims turi res judicata galią. Teismai į taikos sutarties sąlygas, jos sudarymo padarinius neatsižvelgė, neteisingai vertino įrodymus, konstatuodami, kad ieškovo pateiktas planas yra racionalesnis, nors juo keičiamas 1926–1938 metų laikotarpiu pastatytų dviejų namų, t. y. per 70 metų, nusistovėjusios faktinės pravažiavimo vietos naudojimas bei taikos sutarties sąlygos. Civilinėje byloje Nr. 2-1072-249/2009 buvo kilęs atsakovės ir ieškovo ginčas dėl jo ketinimų keisti pravažiavimo į sklypo gilumą vietą. Šalys pasiekė kompromisą ir taikiai susitarė. Taigi šiuo atveju teismai pažeidė atsakovės teisėtus lūkesčius. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad jokių naujų aplinkybių po 2009 m. birželio 15 d. (taikos sutarties sudarymo) neatsirado, tačiau ieškovas jau tų pačių metų rudenį pateikė ieškinį teismui, faktiškai ginčydamas atsakovei teisėtus lūkesčius sukėlusią taikos sutartį.

32Teismai pažeidė CK 1.80 straipsnyje ir 6.394 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus imperatyviuosius reikalavimus; nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos. Teismai nepagrįstai ex officio nekonstatavo akivaizdžiai niekinių sandorių, kuriais ieškovas su atsakovu 2006 ir 2009 metais pardavė trečiajam asmeniui D. V. kai kurias savo patalpas (2/3 dalis ūkio pastato, garažo ir buto virš jo patalpas, 1/3 dalį namo Nr. 19 B, rūsio), juose neaptardami jo teisių į žemės sklypą fakto. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovui ir atsakovui sudarant šiuos sandorius ir šiuo metu priklauso žemės sklypo dalys, reikalingos butui (kitai patalpai) daugiabučiame name eksploatuoti (namas ( - ) yra daugiabutis). Kadangi ieškovo ir atsakovo su D. V. sudaryti sandoriai pažeidžia pirmiau nurodytą imperatyvą, jie yra niekiniai. Teismai nepagrįstai netaikė tokių sandorių teisinių padarinių (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, 2012 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012), nors to prašė atsakovė (ir kiti bylos dalyviai) savo procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžiuose žodžiu ir apeliaciniuose skunduose, nurodė CK 6.394 straipsnio 2 dalies taikymo teismų praktiką. Be to, remiantis išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, imperatyviosios teisės normos gali nustatyti sąlygas, kurios į tam tikras sutartis įtraukiamos ex officio, t. y. neatsižvelgiant į šalių valią. Teismai nepagrįstai po ieškovo ir atsakovo turėtomis patalpomis esančias ir visiškai nereikalingas sklypo dalis paskyrė naudotis atsakovėms – kasatorei ir J. V..

33Pažeistos CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 d. nuostatos. Nurodytose normose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikytinas ir naudojimosi bendru daiktu tvarką nustatant teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įstatymo nuostatas aiškino kaip nedraudžiančias nustatyti tokią naudojimosi tvarką, kai asmeniui paskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra kitam asmeniui priklausantis statinys. Palikus galioti tokią ydingą praktiką, liktų neaišku, dėl ko ir kokiu teisiniu pagrindu (servituto, panaudos, užstatymo teise) atsakovė turėtų leisti naudotis jai priskirtoje sklypo dalyje esančiais (kitiems sklypo bendraturčiams ar neturintiems sklypo nuosavybės teisių asmenims priklausančiais) statiniais. Teismai nepagrįstai netaikė pirmiau nurodytų normų kartu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003), atsakovėms paskyrė ieškovo pasiūlytą sklypo dalį C naudotis abiem bendrai, be jokios tarpusavio ribos (nors jos turi visiškai atskirus nekilnojamojo turto objektus atskiruose gyvenamuosiuose namuose ( - )), kai ieškovui prie jo namo ( - ) skirta naudotis atskira sklypo dalis B, o gyvenamąjį namą ( - ) valdantiems atsakovams A. P. ir Z. P. paskirta naudotis atskira sklypo dalis A. Pažymėtina, kad atsakovės pateiktuose naudojimosi tvarkos nustatymo projektuose ties ginčo kiemo statiniais nustatyta savarankiška, visiems savininkams bendro naudojimosi sklypo dalis A, be to, nustatytos atskiros naudotis sklypo dalys.

34Pažeistos Žemės įstatymo 1 straipsnio nuostatos, CPK normų reglamentuojamos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas šioje byloje neatsižvelgė į tai, kad racionalus žemės panaudojimas visada susijęs su patogiu ir efektyviu panaudojimu, t. y. vertino ieškovo pateiktą planą kaip racionalesnį, nepagrįstai neatsižvelgė į 2009 m. birželio 15 d. taikos sutarties sąlygas. Skundžiamoje nutartyje nurodžiusiam, kad nustatyti kitą naudojimosi žemės sklypu tvarką, kuri iš esmės neišsprendžia šalių ginčo, yra neracionali, tik atsižvelgiant į vieno iš bendraturčių interesą išsaugoti mažą dalį žalias vejos, nėra pagrindo, nes tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, teismui negalėjo būti nežinoma, jog minėta maža dalis vejos yra prieš pat įėjimą į atsakovės gyvenamąjį namą ir visą jo naudojimo laiką (apie 70 metų) yra naudojama šio namo gyventojų rekreacijai. Vien dėl ieškovo pageidavimų pakeisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas bendrame sklype esančių želdinių vieta bei naudojimosi sklypu faktinė tvarka neturėtų būti keičiama. Teismai turėjo aiškintis, dėl ko taikos sutarties sąlygos ieškovui tapo nebepriimtinos, kas jam kliudo naudotis dabartine pravažiavimo vieta. Teismai ne tik nesirėmė taikos sutarties sąlygomis, tačiau nesivadovavo ir sklypo naudojimo racionalumo, rekreacinių išteklių naudojimo reikalavimais, nustatytais Žemės įstatyme. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeistos CPK 177, 178, 182, 185 straipsnių nuostatos.

35Pažeistos CPK 265 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos. Naikindamas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kiemo statiniai – tvora ir kiemo aikštelė – nuosavybės teise priklauso visoms bylos šalims ir penkiems tretiesiems asmenims atsakovės priešieškinyje nurodytomis dalimis, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nepasisakė, ar yra išsprendžiami ir kaip (atmetant, tenkinant visiškai ar iš dalies) priešieškinio ir (ar) trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai nustatyti nuosavybės teises į pirmiau nurodytus kiemo statinius. Panaikinus šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nemotyvavus nutarties, vėl liko neišspręsti materialiniai reikalavimai nustatyti tvoros ir kiemo aikštelės nuosavybės teises. Tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą, nes nutartis yra be motyvų, nenurodyta, kodėl kai kurie reikalavimai nesprendžiami ar atsisakoma juos spręsti.

36Be to, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes sprendė klausimą dėl vieno iš kiemo statinių – pavėsinės – pripažinimo ieškovo gyvenamojo namo priklausiniu, nors net ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, neįrodinėjo netgi apeliaciniame skunde, o šalys neturėjo galimybės dėl to pasisakyti (atsikirsti). Taigi teismas pažeidė draudimą peržengti apeliacinio skundo (ieškinio) ribas bei pareigą išspręsti visus ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims. Skundžiama nutartimi iš atsakovės ir kitų bendraturčių negalėjo būti atimta nuosavybės teisė į tvorą ir kiemo aikštelę bei pavėsinę. Nors nuosavybės teisė į konkrečią kiemo statinių dalį atsakovei nenustatyta, tai tik reiškia, kad ta dalis yra lygi su kitais bendraturčiais (CK 4.73 straipsnio 3 dalis).

37Dėl nemotyvuoto tvoros ir kiemo aikštelės nepripažinimo keturių namų priklausiniais. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti atitinkamą sprendimo dalį, nenurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl tvoros ir kiemo aikštelės nepripažinimo keturių namų priklausiniais, nors tai įrodinėta atsakovės ir kitų asmenų apeliaciniuose skunduose. Taigi ir ši teismo nutarties dalis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), neatsakyta į apeliacinių skundų argumentus ir reikalavimus dėl kiemo statinių pripažinimo priklausiniais.

38Nutartyje remiamasi šiai bylai neaktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012, nes toje byloje pateiktas išaiškinimas dėl galimybės nustatyti naudojimosi sklypu tvarką taip, kad menkaverčių ar avarinės būklės statinių egzistavimo faktas nekliudytų teismui nustatyti ilgalaikę, stabilią ir racionalią naudojimosi sklypu tvarką, šalinančią žemės sklypų dalių naudotojų konfliktus; ši galimybė nurodyta kaip išimtinė.

39Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl CPK 314 straipsnio pagrindu pateiktų naujų įrodymų, pažeidė CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 4 dalies 3 punktą. Atsakovė kartu su atsiliepimu į du apeliacinius skundus pateikė matininko G. B. 2014 m. sausio 29 d. parengtą naudojimosi tvarkos planą, tačiau dėl šio įrodymo teismas nepasisakė, pranešimo, kad jis nepriimtas, nepateikė. Taip pat nepasisakyta ir dėl trečiojo asmens 2014 m. gegužės 5 d. pateikto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.

40Kasaciniu skundu atsakovė J. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka pagal ieškovo pateiktą planą, ir patenkinti atsakovių priešieškinio reikalavimą – nustatyti naudojimosi tvarką pagal G. B. 2011 m. birželio 28 d. parengtą planą, atmetant ieškovo ieškinio reikalavimą; panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutarties dalį, kuria kiemo statinys – pavėsinė – pripažintina gyvenamojo namo ( - ), priklausiniu; panaikinti skundžiamos nutarties dalį bei pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kiemo statinių ir nustatyti, kad tvora, kiemo aikštelė ir pavėsinė, esantys ginčo žemės sklype, yra gyvenamųjų namų ( - ) priklausiniai, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: Z. P. (5/100), A. P. (15/100), G. D. V. (10/100), J. V. (9/100), D. V. ir R. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (24/100), L. P. (19/100), Z. A. S. (10/100), A. E. P. (8/100); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

42Teismai, nustatydami naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą, nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pažeidė CK 1.5, 4.75 straipsnių, CPK 185 straipsnio nuostatas. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Kasacinio teismo suformuluoti naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ypatumai, kuriais turi vadovautis teismai, nagrinėjant šios ginčo kategorijos bylas: naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma tik pagal naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektą, parengtą žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas; jeigu bendraturčių faktiškai naudojamame sklype yra vieno iš jų statiniai, įrenginiai, nustatoma tokia naudojimosi tvarka, kad šie statiniai, įrenginiai liktų šiam bendraturčiui paskirtoje naudotis sklypo dalyje; dalis žemės sklypo gali būti paliekama bendraturčiams naudotis bendrai; papildomas žemės sklypas, prijungtas prie bendraturčių turėto žemės sklypo, turi būti naudojamas atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise; bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikytinas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžiant naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimus, būtina vadovautis šiais kriterijais: teisėtumo, adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į bendraturčių išsakytą nuomonę, kad ieškovo pateiktas planas pažeidžia kitų bendraturčių teises, nesivadovauta kasacinio teismo praktika. Priešingai nei teigia teismai, pateiktas atsakovių J. V. ir G. D. V. žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas, 2011 m. birželio 28 d. parengtas G. B. individualios įmonės, atitinka reikalavimus: siūloma tvarka atitinka faktinį naudojimąsi; įvažiavimo į sklypą vietą lieka tokia, kaip susitarta 2009 m. birželio 15 d. taikos sutartyje; L. P. ir A. P. paliekama teisė naudotis bendra su G. D. V. žemės sklypo dalimi A1 (148 kv. m), nes šioje dalyje stovi jų perleistas D. V. nekilnojamasis turtas ir būtent jie, o ne atsakovės, privalo sudaryti sąlygas šio turto įgijėjams naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi; bendro naudojimo žemės sklypu A (282 kv. m) suteikiama teisė naudotis visiems penkiems sklypo bendraturčiams pagal jiems priklausančias nuosavybės dalis; kiekvienam bendraturčiui suteikiama teisė naudotis ne tik bendro, bet ir atskiro naudojimo žemės sklypo plotais. Šis projektas yra racionalesnis, labiau, nei ieškovo pateiktas, atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, kasacinio teismo išaiškinimus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijų, nepažeidžia nė vieno iš bendraturčių teisių, todėl teismai turėjo patvirtinti būtent jį.

43Teismai pažeidė CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalis, 4.74 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino atsakovių priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė – yra gyvenamųjų namų ( - ) priklausiniai ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendraturčiams (netenkino tik dėl pavėsinės). Apeliacinės instancijos teismas panaikino šią sprendimo dalį ir, nors nutartyje nenurodyta, kad šis reikalavimas atmestas, faktiškai taip padaryta iš esmės be jokių argumentų ir motyvų. Kiemo statiniai, remiantis CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, priklauso visiems bendraturčiams dalinės nuosavybės teise (tai patvirtina ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2012 m. vasario 2 d. raštas), tačiau nenustatytos ir viešame registre neįregistruotos dalys, bet tai neatima teisės kreiptis į teismą dėl nuosavybės dalių nustatymo, nesusitarus taikiai. Kiemo statiniai yra patalpų ar statinių, bet ne žemės sklypo priklausiniai, todėl pagrįstas atsakovių reikalavimas nustatyti nuosavybės dalis visiems devyniems patalpų bendraturčiams, atsižvelgiant į jiems priklausančių pastatų (patalpų) plotą.

44Pavėsinė, kaip ir kiti kiemo statiniai, yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, todėl jai taip pat turėjo būti taikomos pirmiau nurodytos Civilinio kodekso nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pavėsinę tik gyvenamojo namo ( - ) priklausiniu, pažeidė ir CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas.

45Trečiasis asmuo D. V. pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie atsakovių G. D. V. ir J. V. kasacinių skundų.

46Kasaciniu skundu trečiasis asmuo D. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

47Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

48Teismai pažeidė CK 4.113 straipsnio 1, 2 dalis, nepagrįstai atmetė trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus nustatyti kelio servitutą ginčo žemės sklypo dalyse, G. B. IĮ 2010 m. vasario 8 d. parengtame naudojimosi tvarkos žemės sklypu plane pažymėtose indeksais A (282 kv. m) ir Al (148 kv. m). Poreikis tretiesiems asmenims – kasatoriui ir A. E. P. – patekti prie savo statinių ir patalpų išlieka net ir po ieškovo pasiūlytos naudojimosi tvarkos patvirtinimo teismo sprendimu. Jie neturi ginčo žemės sklypo naudojimo ar nuosavybės teisių. Teismai, nustatę kitą naudojimosi tvarką, priėmę nagrinėti savarankišką reikalavimą dėl kelio servituto, tuo pačiu teismo sprendimu turėjo nustatyti ir trečiojo asmens (bei A. E. P., įsigijusios iš kasatoriaus dalį patalpų) poreikio naudoti žemės sklypą įgyvendinimo būdą. Teismai nepagrįstai nepripažino, kad servitutas yra būtinas. Ieškovas ir atsakovas prieštaravo jo nustatymui, tačiau priemonių, kaip tretieji asmenys iš viešosios vietos – gatvės – pateks į sklypo gilumoje esančias jų kasatoriui parduotas patalpas per bendrą sklypo savininkams paskirtą naudotis sklypo dalį, nenurodė. Teismas privalėjo imtis spręsti ginčą dėl kelio servituto nustatymo ir neapriboti trečiojo asmens teisės į teisminę pažeistų daiktinių teisių gynybą. Dalyje Al yra visi trečiajam asmeniui parduoti statiniai, o per dalį A būtų patenkama į juos nuo ( - ) gatvės. Byloje apeliacinėje instancijoje kilo ginčas, ar kasatoriui priklauso ginčo sklypo dalis nuosavybės teise pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį bei kasacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, suformuotą Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies taikymo praktiką. Remiantis šioje nutartyje kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais (kad, parduodamas butą ar kitą pastato dalį, žemės savininkas perduoda ir savo nuosavybės teisę į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui), buvo galima atmesti reikalavimą nustatyti kelio servitutą, nes, ex officio pripažinus, kad kasatorius turi nedidelę nuosavybės teisių dalį į ginčo žemės sklypą, teisinis įforminimas kaip servituto taikymas neatitiktų bendrosios nuosavybės turinio, nes tai bendra bylos šalių žemė, ne svetima, o servitutas gali būti taikomas nustatant teises į svetimą daiktą. Teismai nepagrįstai nesivadovavo pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.

49Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kasatoriui nuosavybės teisės dalies į viešame registre įregistruotus tris kiemo statinius. Konstatavęs, kad pavėsinė yra namo Nr. 19 priklausinys, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ir apeliacinių skundų ribas, pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas. Neišspręsdamas kitų trečiojo asmens reikalavimų, teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas. Nesilaikyta kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2012 m. spalio 23 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-443/2012), nes teismas vėl neišsprendė dalies trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, nors jau anksčiau pripažinta, kad neatskleista bylos esmė.

50Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tvora ir kiemo aikštelės pripažinti keturių namų priklausiniais. Nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), pažeistas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Kiemo statiniai tarnauja visiems keturių gyvenamųjų namų savininkams. Byloje surinktų duomenų pakako tokioms faktinėms aplinkybėms nustatyti, tačiau teismai nepasisakė ir atmetė įrodymus, nenurodydami priežasčių, pažeisdami CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

51Atsakovė J. V. atsiliepime į atsakovės G. D. V. ir D. V. kasacinius skundus nurodo, kad su kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais ir reikalavimais sutinka, prašo juos patenkinti.

52Ieškovas ir atsakovai Z. P., A. P. atsiliepime į atsakovių J. V. ir G. D. V. bei trečiojo asmens D. V. kasacinius skundus nurodo, kad jie yra nepagrįsti, prašo atmesti. Jie nurodo nesutikimo su kasaciniais skundais argumentus, kurie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais.

53Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Ieškovo pateiktas projektas labiau atitinka proporcingumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra artima faktinei naudojimosi žemės sklypu tvarkai. Iki šiol aiški ir konkreti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka nebuvo nusistovėjusi, tačiau nustatyta, kad šalys naudojosi žemės sklypų dalimi prie savo turimų pastatų. Pagal ieškovo projektą, atsakovėms lieka naudotis tas pats plotas, kuriuo jos naudojasi, sutvarkė savo lėšomis (suklojo trinkeles), o pagal atsakovių projektą naudojimosi žemės sklypu tvarka būtų esmingai keičiama. Be to, pagal ieškovo projektą sklypo dalys yra visiškai atskiros. Taip nustatant naudojimosi sklypu tvarką nebūtų bendro naudojimo žemės plotų poreikio, kas pripažintina kaip didelis šio projekto pranašumas. Bendro naudojimo plotu teismų praktikoje pripažįstama dalis, skirta prieiti, privažiuoti prie pastatų ar kitiems bendriems pagrįstiems poreikiams, tačiau bendro naudojimo daliai negali būti pripažintas pagrįstu rekreacijos poreikis, kurį deklaruoja atsakovės ir trečiasis asmuo. Rekreacines zonas kiekviena iš šalių gali įsirengti prie savo pastatų, užuot tą plotą skyrus neaiškiam ir konfliktiškam bendram naudojimuisi.

54Pažymėtina, kad ieškovo planu įvažiavimo vieta suplanuota taip, kad atitiktų statybos techninių reglamentų reikalavimus ir taikos sutartį. 2,5 metro pravažiavimo vietos plotis (koks nustatytas atsakovių plane) yra per siauras patekti į šalių žemės sklypo dalis. Atsakovių planas pažeidžia teismo nutarties, kuria patvirtina šalių taikos sutartis, sąlygas. Atsakovių plane yra kita iš esmės ydinga nuostata – žemės dalis A1 yra skiriama naudotis bendrai atsakovei G. D. V., A. P. ir ieškovui L. P., motyvuojant tuo, kad, sudarydami pastatų perleidimo sutartį, minimi asmenys privalėjo perduoti ir žemės sklypo dalį. Atsakovės netinkamai aiškina CK 6.394 straipsnį. Žemės dalies perleidimas gali būti įvykdytas tik notarinio sandorio pagrindu, kitoks žemės suteikimas (nuomai, panaudai) atliekamas rašytinės sutarties pagrindu. Tai reiškia, kad žemės sklypo dalis kasatoriui D. V. nė vienu iš įstatyme nustatytų būdų nebuvo perduota. Tokiu atveju įstatymų leidėjas nustato tik vieną pirkėjo teisių gynimo būdą – sandorio pripažinimą negaliojančiu, tačiau D. V. sandorio neginčija. Negalima išvada, kad, įgydamas nuosavybės teises į butus, kasatorius D. V. įgijo teises ir į žemės sklypą. Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose numatomi grąžinti, perduoti arba suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip įsigyti naudojimuisi žemės sklypai turi būti racionalių ribų, kurios derinamos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį. Atsakovių projektai šį reikalavimą pažeidžia. Pažymėtina, kad su ieškovo planu sutinka kiti sklypo bendraturčiai.

55Dėl servituto. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. D. V. nepagrįstai prašė teismo nustatyti servitutus teismo tvarka, nors neišnaudojo galimybės susitarti dėl servitutų nustatymo bendru sutarimu. Jis prašo nustatyti 282 kv. m ir 72 kv. m servitutą prieiti, privažiuoti prie pastatų ir rekreacijai. 354 kv. m servitutas prieiti, privažiuoti prie pastatų yra aiškiai per didelis, gerokai viršija statybos techninio reglamento nustatytą minimalų kelio plotį (3,5 metro). Servituto rekreacijai teisės aktai nenustato. D. V., reikalaudamas suteikti jam galimybę naudotis trečdaliu kitiems asmenims priklausančio sklypo, nesprendžia klausimo dėl servituto atlygintinumo. Jei teismai būtų patenkinę reikalavimą dėl servituto nustatymo, būtų užkirstas kelias D. V. ir žemės sklypo savininkams tartis dėl atlygintinio servituto nustatymo tarpusavio susitarimu, o nesusitarus taikiai – ginčo tvarka. Nepagrįstas D. V. reikalavimas nustatyti servitutą patekti prie vandentiekio ir kitų tinklų bei apskaitos prietaisų. Jis prašo nustatyti servitutus ne prie jam priklausančio turto, o prie AB „Kauno vandenys“ priklausančių įrenginių.

56Dėl reikalavimo nustatyti nuosavybės dalis į kiemo statinius. Pagal atsakovių ir ieškovo planą, nepaisant konkrečių bendraturčių dalių į kiemo statinius, viena kiemo aikštelė skiriama į atsakovės G. V. naudojamą žemės sklypo dalį, kita – į ieškovui skiriamą žemės sklypo dalį. Taigi iš esmės bendraturčiai nesieja naudojimosi žemės sklypu tvarkos su kiemo statinių buvimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nepagrįstai nustatytos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, bei panaikino atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

57Sprendžiant dėl kiemo statinių dalių, taikytinos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos, pagal kurias pavėsinė negali būti registruojama kaip butų priklausinys. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 3 punktą kiemo statinių savininkai gali būti tik žemės savininkai. Be to, žemės bendraturčiai nėra pateikę registro tvarkytojui prašymo pakeisti registro duomenis.

58Visiškai nepagrįsti D. V. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl tvoros ir kiemo aikštelės pripažinimo keturių namų priklausiniais, nes nei tvoros, nei kiemo aikštelės teismas nepripažino šių namų priklausiniais.

59Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla ar neturi teisinės reikšmės.

60Teisėjų kolegija

konstatuoja:

61IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

62Dėl imperatyviųjų teisės normų (CK 6.394 straipsnio, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies) ir niekinių sandorių padarinių taikymo

63Kasatorė G. D. V. kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismai pažeidė CK 1.80 straipsnyje ir 6.394 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus imperatyviuosius reikalavimus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, nes ex officio nekonstatavo akivaizdžiai niekinių sandorių, kuriais ieškovas ir atsakovas 2006 ir 2009 metais pardavė trečiajam asmeniui D. V. patalpas, pirkimo–pardavimo sutartyse neaptardami pirkėjo teisių į žemės sklypą fakto. Kasatorė J. V., ginčydama naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymą pagal ieškovo pateiktą planą, nurodo, kad L. P. ir A. P., D. V. perleidę nekilnojamąjį turtą, privalo sudaryti sąlygas naudotis jiems (pardavėjams) priklausančia žemės sklypo dalimi. Kasatoriaus D. V. teigimu, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypo dalis, remiantis CK 6.394 straipsnio 2 dalimi ir kasacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, pateiktais išaiškinimais dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies taikymo. Remdamiesi šioje nutartyje pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir ex officio pripažinę jam nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, teismai kasatoriaus reikalavimą (nustatyti kelio servitutą) galėjo atmesti, nes servitutas nustatytinas tik į svetimą daiktą. Ieškovas ir atsakovai Z. P., A. P. atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad kasatoriai netinkamai aiškina CK 6.394 straipsnį (šiuo atveju negalima išvada, kad, įgydamas nuosavybės teises į butus, kasatorius D. V. įgijo teises ir į žemės sklypą). Žemės dalies perleidimas gali būti įvykdytas tik notarinio sandorio pagrindu, kitoks žemės suteikimas (nuomai, panaudai) atliekamas rašytinės sutarties pagrindu. Žemės sklypo dalies kasatoriui D. V. nė vienu iš įstatyme nustatytų būdų neperleidus, galimas tik vienas pirkėjo teisių gynimo būdas – sandorio pripažinimas negaliojančiu, tačiau D. V. sandorio neginčija. Taigi byloje dalyvaujantys asmenys kelia CK 6.394 straipsnio bei Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatų, kartu CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimus, nuo kurių tiesiogiai priklauso byloje pareikštų reikalavimų, keliamų argumentų ir apskritai byloje dalyvaujančių asmenų ginčo išsprendimas. Todėl visų pirma dėl šių argumentų pasisakys kasacinio teismo teisėjų kolegija.

64CK 6.394 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį; jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.394 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos įvairios teisės, kurios gali būti perduotos nekilnojamojo daikto (pastato ir pan.) įgijėjui kaip pagrindas naudotis žemės sklypu – tai gali būti nuosavybės (jeigu pardavėjas yra žemės sklypo savininkas), bet taip pat ir žemės nuomos, užstatymo ar, pavyzdžiui, panaudos teisė. Pagal šią įstatymo nuostatą net ir tuo atveju, kai pastato ar kito su žeme susijusio nekilnojamojo daikto pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis turi teisę neperleisti pastato pirkėjui žemės sklypo nuosavybės teisės, bet žemės sklypą išnuomoti ar leisti juo naudotis kitokios teisės pagrindu. Svarbu tai, kad naudojimosi žemės sklypu teisė būtų aptarta nekilnojamojo daikto, esančio žemės sklype, pirkimo–pardavimo sutartyje; priešingu atveju tokia sutartis bus pripažinta negaliojančia (CK 6.394 straipsnio 2 dalis). Taigi CK 6.394 straipsnis reglamentuoja pastato, statinio ar įrenginio, suformuoto ir viešame registre įregistruoto kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, užimantis tam tikrą žemės sklypo dalį ir negalintis būti naudojamas pagal paskirtį nesinaudojant atitinkama žemės sklypo dalimi, pirkėjo teises į atitinkamą žemės sklypo dalį (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras v. UAB „Rosetta Group“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-68-686/2015).

65Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra ne savarankiškas pastatas ar kitas nekilnojamojo turto objektas, bet jo dalis, t. y. butai, patalpos daugiabučiuose namuose, sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikytinas ne tik CK 6.394 straipsnis, bet ir Žemės įstatymo 30 straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis būtent tokio pobūdžio pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius dėl žemės. Minėto straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui. Taigi tais atvejais, kai sudaroma buto ar kitos daugiabučiame name esančios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis, o pardavėjas yra žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam turtui naudoti pagal paskirtį, arba viso žemės sklypo savininkas, kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį. Ši įstatymo norma yra imperatyvioji, nes joje nepalikta galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies normoje nenurodyta jokių išlygų, susijusių su žemės sklypo savininko teisių apimtimi. Pareiga perduoti žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam butui ar kitoms patalpoms naudoti pagal paskirtį, nuosavybės teisę siejama su parduodamo turto tinkamu eksploatavimu ir nepriklauso nuo to, ar pardavėjas yra viso, ar tik dalies žemės sklypo, priskirto daugiabučiam namui, savininkas. Teisiškai reikšminga aplinkybė yra nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjimas. Jeigu buto ar kitos patalpos pardavėjas yra žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkas, tai Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma įsakmiai jį įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokią daiktinę teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi. Taigi šalys buto (kitų patalpų) pirkimo–pardavimo sutartyje privalo susitarti dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. ir kt. v. BUAB „Kasva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-221/2013; 2013 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. L. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-289/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras v. UAB „Rosetta Group“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DNSB „VIP Šilaičiai“ v. UAB „Progresyvios investicijos“, bylos Nr. 3K-3-114-378/2015).

66Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, inter alia, šias faktines aplinkybes: ginčo sklypas nuosavybės teise priklauso G. D. V., J. V., L. P., A. P., Z. P.; sklype įregistruoti keturi gyvenamieji namai – ( - ); pastatas – ūkio pastatas ( - ) (unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklauso D. V. ir R. V. (2006 m. spalio 4 d. šį ūkinį pastatą jiems pardavė A. P.); butas ( - ) (unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklauso A. E. P. (butą 2009 m. birželio 5 d. R. V. ir D. V. pardavė L. P.). Šios pirkimo–pardavimo sutartys pateiktos į bylą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal 2006 m. spalio 4 d. sutartį, patvirtintą Kauno miesto 13-ojo notaro biuro notarės V. B., A. P. pardavė D. V. 1/3 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - ) ( - ). Pagal 2009 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 7-ojo notaro biuro notarės J. V., L. P. pardavė D. V. butą ( - ) (unikalus Nr. ( - ) ir 1/3 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - ) ( - ).

67Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl šių sandorių atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms, nors jie pateikti į bylą, o dalyvaujantys byloje asmenys nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, kad sudarant šiuos sandorius nepagrįstai nebuvo aptarti žemės sklypo dalies perleidimo ir (ar) naudojimosi kitokios teisės pagrindu klausimai (pvz., G. D. V. ir J. V. patikslintame priešieškinyje nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus ieškovas pats privalo sudaryti sąlygas tretiesiems asmenims, kuriems parduotos jam priklausančios patalpos, naudotis žemės sklypo dalimi; ieškovas 2013 m. gegužės 7 d. posėdžio metu nurodė, kad D. V. pardavė butą, tačiau žemės nepardavė, 2013 m. spalio 16 d. posėdžio metu nurodė, kad buto pardavimo metu nebuvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, D. V. turėtų nusipirkti žemę po pastatu, kadangi to nepadarė, tai nustatytinas servitutas, šio posėdžio metu D. G. V. atstovė nurodė, kad ieškovas, parduodamas patalpas, turėjo užtikrinti visas teises, tačiau jis nepripažįsta pareigos aprūpinti buto savininką žemės sklypu, J. V. atstovė taip pat nurodė, kad „sutartimi žemės klausimas nebuvo išspręstas“, A. P. nurodė, kad perleido dalį nuosavybės D. V., tačiau klausimas dėl žemės nekilo; 2013 m. spalio 17 d. posėdžio metu D. V. nurodė, kad pagal CK pardavėjas, kuris yra žemės savininkas, privalo suteikti teisę naudotis žeme po statiniais ir pan.).

68Apeliaciniame skunde tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, A. E. P. ir D. V., nurodė, kad (pirmosios instancijos) teismas ex officio privalėjo išaiškinti, ar 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartys (jų dalys) galioja (nes kilo ginčas dėl ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. teisių bei pareigų, šių sandorių padarinių įtakos servituto vietos ir turinio nustatymui). Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik pažymėjo, kad asmenys, teigdami, jog teismas nepasisakė dėl CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš tiesų ginčija savo nuosavybės teisės įsigijimo pagrindą, be to, byloje nebuvo pareikšto reikalavimo dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

69Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su G. D. V. kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančių sandorių nebūtina ginčyti reiškiant atskirą ieškinį (reikalavimą), konstatuoja, jog pirmiau nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai suformuotos praktikos. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003). Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitoje byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Raso“ v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-411/2014; kt.).

70Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo suformuotą praktiką turėjo pareigą, laikydamiesi CPK įtvirtintų reikalavimų, ištirti, išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių pasisakė byloje dalyvaujantys asmenys, susijusias su galbūt 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sandorių prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, bei pareigą, esant akivaizdžiam (jei toks būtų nustatytas) pagrindui sandorius pripažinti niekiniais, ex officio vertinti juos kaip niekinius ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė. Pažymėtina, kad teismai netyrė ir (ar) nevertino šių CK 6.394 straipsnio 2 dalies ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. ar pirmiau nurodytose sutartyse susitarta dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo ir (ar) aptartos kitokios pirkėjo daiktinės teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis, ar pardavėjams sandorių sudarymo metu priklausė žemės sklypas nuosavybės teise, ar namas, kuriame yra butas, perleistas pagal 2009 m. birželio 5 d. sutartį, yra daugiabutis (byloje yra duomenų, kad namas ( - ) yra daugiabutis; Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnis), kurios (Civilinio kodekso, Žemės įstatymo) nuostatos taikytinos sprendžiant dėl šių sandorių teisėtumo ir ar jos nebuvo pažeistos, kokie padariniai taikytini ir kokią įtaką visa tai daro šioje byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui. Tai fakto klausimai, kurių kasacinio teismo kompetencija neapima (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

71Pažymėtina, kad teismų šioje byloje nustatyta, jog butą ( - ), kurį R. V. ir D. V. 2009 m. birželio 5 d. sandorio pagrindu pardavė L. P., yra perleistas A. E. P.. Taigi nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į joje pareikštus (naudojimosi ginčo sklypu tvarkos nustatymo, statinių pripažinimo gyvenamųjų namų priklausiniais ir jų nuosavybės dalių nustatymo, servituto nustatymo) reikalavimus, svarbus ir šios sutarties teisėtumo klausimo išsprendimas.

72Taip pat teisėjų kolegija, atsakydama į kasatoriaus D. V. argumentus dėl nuosavybės teisės jam į atitinkamą dalį žemės sklypo pripažinimo, remiantis CK 6.394 straipsnio 2 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, iš dalies ir į kasatorės G. D. V. argumentus dėl rėmimosi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, pažymi, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti, remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M., A. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-529/2014). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, inter alia, nustatyta, kad buvo sudarytos preliminariosios ir pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys, preliminariosiose sutartyse šalys nustatė, kad pardavėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka perduos jam priklausančio žemės sklypo savininko teises ir pareigas kiekvienam pirkėjui proporcingai jo perkamam turtui arba statomo gyvenamojo namo bendrijai, jei tokia būtų įsteigta, tačiau pagrindinėse sutartyse naudojimosi žemės sklypu klausimas neišspręstas. Teisėjų kolegija, nenustačiusi sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog šalys, sudarydamos pagrindines sutartis, jose susitarė dėl žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo, yra pagrįsta. Tokia išvada aptariamoje byloje (Nr. 3K-3-221/2013) padaryta, be kita ko, nustačius tikruosius šalių ketinimus sutarčių sudarymo metu, įvertinus preliminariųjų sutarčių sąlygą, pagal kurią šalys susitarė į pagrindinių sutarčių turinį įtraukti preliminariųjų sutarčių sąlygas, pasiliekant galimybę pagrindinėje sutartyje dėl tam tikrų sąlygų susitarti kitaip, tačiau nustatyta, kad kitokio šalių susitarimo (neperleisti žemės sklypo) nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kol nagrinėjamoje byloje (pirmiau nurodytos) teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės nenustatytos, pagrindo teismams vadovautis ar nesivadovauti nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais kasacinio teismo teisėjų kolegija nekonstatuoja.

73Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

74Kasatorės G. D. V. ir J. V. kasaciniuose skunduose, be kita ko, teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė naudojimosi ginčo sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą 2013 m. birželio 12 d. planą, taip pažeisdami CK 1.5, 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 dalies, 6.985 straipsnio 1 dalies nuostatas, įrodymų vertinimo taisykles, nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasatorių teigimu, ieškovo pateiktą planą teismai vertino kaip racionalesnį nepagrįstai, neatsižvelgę į anksčiau (2009 m. birželio 15 d.) sudarytos taikos sutarties sąlygas bei aplinkybę, kad keičiama faktinė naudojimosi sklypu tvarka, nepagrįstai įstatymo nuostatas aiškino kaip nedraudžiančias nustatyti tokią naudojimosi tvarką, pagal kurią asmeniui priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra kitam asmeniui priklausantis statinys, nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Kasatorių pateiktas planas atitinka visus reikalavimus, nepažeidžia nė vieno iš bendraturčių teisių, inter alia, L. P. ir A. P. paliekama teisė naudotis bendra su G. D. V. žemės sklypo dalimi, nes joje stovi D. V. jų perleistas nekilnojamasis turtas ir būtent jie, o ne atsakovės, privalo sudaryti sąlygas turto įgijėjams naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi. Ieškovo ir atsakovų Z. P. ir A. P. atsiliepime į kasacinius skundus teigiama, kad ieškovo pateiktas projektas labiau atitinka proporcingumo, teisingumo, protingumo kriterijus, nustatyta tvarka yra artima faktinei naudojimosi tvarkai.

75Teisėjų kolegija pažymi, kad šių argumentų pagrįstumo vertinimas, nesant išspręstam pirmiau nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumo klausimui, nelaikytinas teisiškai reikšmingu, nes tuo atveju, jei būtų nustatytas niekinių sandorių faktas bei taikomi atitinkami padariniai, tai turėtų reikšmingą įtaką naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymui. Taigi klausimo dėl ieškovo ir atsakovių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų atitikties racionalumo, patogumo, faktinio naudojimo kriterijams, teisės aktų reikalavimams, bendraturčių teisėms ir teisėtiems lūkesčiams šioje proceso stadijoje išspręsti negalima.

76Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, anksčiau sudaryti bendraturčių susitarimai teismų turi būti vertinami (susitarimo tikslai, jam teikta reikšmė, numatomi padariniai) bei laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad 2009 m. birželio 15 d. G. D. V. ir L. P. sudarytos taikos sutarties neatitinka atsakovių pateiktas planas, o ieškovo – atitinka. Apeliacinės instancijos teismas pritarė išvadai, kad nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą taikos sutarties sąlygos nepažeidžiamos.

77Spręsdama dėl argumentų, susijusių su nepagrįstu teismų rėmimusi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. ir kt. v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2012, teisėjų kolegija nurodo, kad, minėta, remtis teismų precedentais bylą nagrinėjantys teismai turi itin apdairiai, atsižvelgdami, inter alia, į bylų (kurioje pateikti aktualių teisės normų išaiškinimai ir nagrinėjamos, kurioje ginčo išsprendimui norima pasiremti išaiškinimais) faktines aplinkybes.

78Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei teismas nustato, jog nė vienas iš naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi (nesant pateisinamo pagrindo nukrypti nuo jų) ir (ar) neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismai turėtų atitinkamą ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį atmesti. Priešingu atveju nebūtų pasiektas interesų pusiausvyros principas, nesilaikoma siekio pašalinti ginčus ir konfliktus ateityje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreipimasis į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo reiškia, jog ginčo šalys (bendraturčiai) išnaudojo visas įmanomas galimybes susitarti dėl naudojimosi tvarkos. Teismas turi pareigą priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, neperžengiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).

79Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių nustatymo

80Kasatorė G. D. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl tvoros ir kiemo aikštelės nepripažinimo keturių gyvenamųjų namų ( - ) priklausiniais yra nemotyvuota, o vienas iš kiemo statinių (pavėsinė) nepagrįstai pripažintas vien ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausiniu; be to, apeliacinės instancijos teismas CPK 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas pažeidė, nes, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria nustatyta, kad kiemo statiniai – tvora ir kiemo aikštelė – nuosavybės teise priklauso bylos šalims ir penkiems tretiesiems asmenims, skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nepasisakė, ar yra išsprendžiami ir kaip priešieškinio ir (ar) trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai (nustatyti nuosavybės teises į pirmiau nurodytus kiemo statinius). Iš esmės tokius pat argumentus pateikia kasatoriai J. V. ir D. V.. Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas absoliutaus teismo nutarties atitinkamos dalies negaliojimo pagrindo buvimo klausimas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

81Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovių (kasatorių) ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais prašymą pripažinti kiemo statinius priklausiniais vertino kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas sprendė, kad bendraturčiai naudojimosi žemės sklypu tvarkos nesiejo su kiemo statinių buvimu, be to, byloje nėra duomenų, jog, nepripažinus šių statinių priklausiniais, pagrindinio daikto padėtis bus pabloginta ar jie praras pagrindinę naudojimo paskirtį. Pripažinęs kiemo statinius (tvorą ir aikštelę) bendrosios nuosavybės teisės objektais, teismas nustatė bendraturčių dalis, atsižvelgęs į jų turimą patalpų kiekį (plotą). Dėl pavėsinės pripažinimo priklausiniu ir dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo teismas nepasisakė.

82CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Pagal kasacinio teismo praktiką, kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. AB „Autrolis“, VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-32/2007). Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008). Pasisakydamas dėl priklausinių teisinio statuso kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas ir kt. v. BUAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-117/2013). Aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje ir išplėtotas kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gasida“ v. L. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-458/2012).

83Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo kiemo statinių (aikštelės, tvoros) nepagrįstu nepripažinimu gyvenamųjų namų priklausiniais; nevertino šios teismo išvados atitikties teisiniam reglamentavimui, kasacinio teismo išaiškinimuose pateiktiems teisiškai reikšmingiems kriterijams. Reikalavimus dėl pavėsinės dalių nustatymo apeliacinės instancijos teismas atmetė, pripažinęs pavėsinę gyvenamojo namo ( - ), priklausiniu. Pažymėtina, kad šią išvadą teismas grindė iš esmės vien aplinkybe, kad pagal pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą pavėsinė patenka į ieškovui tenkančią sklypo dalį, be to, yra netoli ieškovo namo ir priskirtina nesudėtingų statinių grupei. Tačiau išsamaus ir pakankamo šio objekto atitikties pirmiau nurodytiems (daikto pripažinimo priklausiniu) kriterijams vertinimo apeliacinės instancijos teismas nepateikė, kartu tinkamai nepagrindė išvados dėl pavėsinės pripažinimo vien namo ( - ), priklausiniu, o ne visų keturių ginčo žemės sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniu.

84Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, neperžengiant CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. C. (A. C.) v. A. P., bylos Nr. 3K-3-450/2011). Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui išdėstyti CPK 331 straipsnyje, kuriame reglamentuojama, kad motyvuojamojoje nutarties dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas; rezoliucinėje nutarties dalyje turi būti nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl daiktų (ne)pripažinimo priklausiniais neatitinka šių proceso teisės normų reikalavimų. Be to, teisėjų kolegija, sutikdama su kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nenurodyta, kaip išsprendžiamas klausimas dėl reikalavimo nustatyti kiemo statinių nuosavybės dalis bendrojoje nuosavybėje, taip pažeidžiant CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.

85Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šiame skyriuje aptarti klausimai spręstini, atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumo klausimo išsprendimą.

86Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

87Dėl kasatoriaus D. V. argumentų, kad teismai pažeidė CK 4.113 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nepagrįstai atmetė jo savarankiškus reikalavimus nustatyti kelio servitutą ginčo žemės sklypo dalyse, nes poreikis kasatoriui ir A. E. P. patekti prie savo statinių ir patalpų išlieka net ir po ieškovo pateiktos naudojimosi tvarkos patvirtinimo, teisėjų kolegija nurodo, kad klausimas dėl servituto nustatymo poreikio spręstinas šią bylą nagrinėjant iš naujo ir visų pirma išsprendus pirmiau aptartų sandorių teisėtumo klausimą.

88Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

89Dėl procesinės bylos baigties

90Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesprendė klausimo dėl 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sandorių atitikties imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.394 straipsnio 2 dalies ir (ar) Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatoms), netyrė ir (ar) nevertino tam teisiškai reikšmingų aplinkybių, nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų aiškinimo, be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo (nutarties) motyvavimą (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 331 straipsnio 4 dalis). Tai galbūt sudarė pagrindą priimti neteisingus procesinius sprendimus dėl bylos baigties. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Teismo procesiniam sprendimui priimti nepakanka byloje nurodytų aplinkybių ir būtina nustatyti naujų, taip pat tinkamai ir išsamiai ištirti byloje esančius įrodymus, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

91Dėl bylinėjimosi išlaidų

92Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 44,76 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

93Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

94Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

95Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių imperatyviosioms... 6. Žemės sklypas ( - ) (toliau – ir ginčo sklypas), priklauso penkiems... 7. Sklype įregistruoti keturi gyvenamieji namai – ( - ). Gyvenamieji namai ar... 8. Ieškovas, pateikęs patikslintą ieškinį, prašė nustatyti naudojimosi... 9. Atsakovės G. D. V. ir J. V. patikslintu priešieškiniu prašė: nustatyti,... 10. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, prašė nustatyti... 11. Taip pat buvo prašoma pripažinti, kad kiemo statiniai: tvora, kiemo... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 13. Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino; G.... 14. Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas... 15. Dėl reikalavimo pripažinti kiemo statinius gyvenamųjų namų priklausiniais... 16. Dėl servituto nustatymo. Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais D.... 17. Name ( - ), yra visų keturių ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų... 18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 19. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. spalio 12... 20. Teismas laikė nepagrįstais apeliacinių skundų argumentus, kad pareiga... 21. Nurodęs, kad apeliantai teigia, jog teismas turėjo peržiūrėti sandorius,... 22. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog,... 23. Patvirtinus naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą... 24. Pagrįsta teismas laikė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra... 25. Teismas, nustatęs, kad byloje nebuvo pareikštas reikalavimas priteisti ginčo... 26. Pareikštu reikalavimu pripažinti, kad kiemo statiniai – tvora, kiemo... 27. Pirmosios instancijos teismo viena kiemo aikštelė (b1) priskirta D. G. V.... 28. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 29. Kasaciniu skundu atsakovė G. D. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 30. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 31. Apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja 2009 m. birželio 15 d.... 32. Teismai pažeidė CK 1.80 straipsnyje ir 6.394 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus... 33. Pažeistos CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 d. nuostatos.... 34. Pažeistos Žemės įstatymo 1 straipsnio nuostatos, CPK normų... 35. Pažeistos CPK 265 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos.... 36. Be to, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes sprendė klausimą dėl... 37. Dėl nemotyvuoto tvoros ir kiemo aikštelės nepripažinimo keturių namų... 38. Nutartyje remiamasi šiai bylai neaktualiais kasacinio teismo išaiškinimais,... 39. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl CPK 314 straipsnio pagrindu... 40. Kasaciniu skundu atsakovė J. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 41. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 42. Teismai, nustatydami naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal ieškovo... 43. Teismai pažeidė CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalis, 4.74 straipsnio reikalavimus.... 44. Pavėsinė, kaip ir kiti kiemo statiniai, yra bendrosios dalinės nuosavybės... 45. Trečiasis asmuo D. V. pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie atsakovių... 46. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo D. V. prašo panaikinti Kauno apygardos... 47. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 48. Teismai pažeidė CK 4.113 straipsnio 1, 2 dalis, nepagrįstai atmetė... 49. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kasatoriui nuosavybės... 50. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios... 51. Atsakovė J. V. atsiliepime į atsakovės G. D. V. ir D. V. kasacinius skundus... 52. Ieškovas ir atsakovai Z. P., A. P. atsiliepime į atsakovių J. V. ir G. D. V.... 53. Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Ieškovo pateiktas projektas... 54. Pažymėtina, kad ieškovo planu įvažiavimo vieta suplanuota taip, kad... 55. Dėl servituto. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu... 56. Dėl reikalavimo nustatyti nuosavybės dalis į kiemo statinius. Pagal... 57. Sprendžiant dėl kiemo statinių dalių, taikytinos Nekilnojamojo turto... 58. Visiškai nepagrįsti D. V. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas... 59. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo detaliai analizuoti ir vertinti... 60. Teisėjų kolegija... 61. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 62. Dėl imperatyviųjų teisės normų (CK 6.394 straipsnio, Žemės įstatymo 30... 63. Kasatorė G. D. V. kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismai... 64. CK 6.394 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar... 65. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais,... 66. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, inter alia, šias... 67. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl šių sandorių... 68. Apeliaciniame skunde tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus... 69. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su G. D. V. kasaciniame skunde... 70. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagal teisinį... 71. Pažymėtina, kad teismų šioje byloje nustatyta, jog butą ( - ), kurį R. V.... 72. Taip pat teisėjų kolegija, atsakydama į kasatoriaus D. V. argumentus dėl... 73. Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ... 74. Kasatorės G. D. V. ir J. V. kasaciniuose skunduose, be kita ko, teigia, kad... 75. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių argumentų pagrįstumo vertinimas, nesant... 76. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl naudojimosi... 77. Spręsdama dėl argumentų, susijusių su nepagrįstu teismų rėmimusi... 78. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei teismas nustato, jog... 79. Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais ir bendrosios dalinės nuosavybės... 80. Kasatorė G. D. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis... 81. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 82. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški... 83. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos... 84. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nagrinėjimas... 85. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šiame skyriuje aptarti klausimai... 86. Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų... 87. Dėl kasatoriaus D. V. argumentų, kad teismai pažeidė CK 4.113 straipsnio 1,... 88. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus... 89. Dėl procesinės bylos baigties... 90. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai... 91. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 92. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. pažymą apie... 93. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 94. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.... 95. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...