Byla e2A-105-302/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „GRIFS AG“ ir atsakovų R. K. individualios įmonės bei R. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-165-372/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „GRIFS AG“ patikslintą ieškinį atsakovams R. K. individualiai įmonei ir R. K. dėl žalos atlyginimo ir neteisėtų veiksmų uždraudimo ir atsakovų R. K. individualios įmonės bei R. K. patikslintą priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GRIFS AG“ dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio per uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, skolos už atliktus darbus ir dėl nesumokėto atlygio pagal tarpininkavimo sutartį priteisimo, papildomo susitarimo sustabdyti sutarties vykdymą pripažinimo negaliojančiu, konkurenciją draudžiančių išlygų pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „GRIFS AG“ ieškiniu ir patikslintu teismo prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir R. K. individualios įmonės (toliau – R. K. IĮ) 56 621,81 Eur nuostolių atlyginimo; 2) priteisti solidariai iš atsakovų 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) įpareigoti atsakovus nutraukti nesąžiningus konkurencijos veiksmus – uždrausti atsakovams naudoti savo ar trečiųjų asmenų interesais UAB „GRIFS AG“ komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie klientus, sutarčių su klientais sąlygas, klientų užsakomų paslaugų poreikį, apimtis, kainą ir kainodarą, duomenis apie saugomus objektus, informaciją apie objektų darbo organizavimą, informaciją apie objektų apsaugos lygį ir kitą informaciją, kuri laikoma UAB „GRIFS AG“ komercine paslaptimi vienus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. K. ir R. K. IĮ bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. spalio 18 d. tarp jos ir atsakovo R. K. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti ieškovės įmonėje Joniškio regiono pardavimo vadovu; tą pačią dieną tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl komercinės paslapties neatskleidimo. 2011 m. lapkričio 1 d. tarp ieškovės ir R. K. IĮ buvo sudaryta Tarpininkavimo sutartis Nr. TRP-11-081 (toliau – Tarpininkavimo sutartis), pagal kurią R. K. IĮ įsipareigojo tarpininkauti ieškovei sudarant turto elektroninės apsaugos sutartis su trečiaisiais asmenimis, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už sėkmingą tarpininkavimą šalių sulygto dydžio atlyginimą. Atsakovas R. K. jo paties prašymu iš darbo buvo atleistas 2014 m. rugsėjo 30 d. Pasibaigus ieškovės ir R. K. sudarytai darbo sutarčiai, Tarpininkavimo sutartis toliau liko galioti, o ieškovė R. K. IĮ mokėjo atlyginimą. 2015 m. sausio pabaigoje – vasario pradžioje ieškovė buvo informuota, kad R. K. Joniškio rajone klientus ragina nutraukti sutartis su ieškove ir sudaryti naujas sutartis su konkuruojančia saugos įmone. 2015 m. kovo 18 d. ieškovė gavo R. K. IĮ pranešimą, kuriuo prašyta pateikti 2015 m. vasario mėnesio ataskaitą pagal Tarpininkavimo sutartį ir apmokėti 2015 m. vasario 17 d. sąskaitą faktūrą. Kadangi ieškovė buvo gavusi informacijos apie R. K. IĮ atliekamus galimus Tarpininkavimo sutarties pažeidimus, ieškovė pranešė, kad sustabdo savo priešpriešinių pareigų vykdymą, kol R. K. IĮ patvirtins, jog nepažeidinėja lojalumo, nekonkuravimo ir konfidencialumo pareigų. R. K. IĮ į prašymą pateikti duomenis apie Joniškyje susiklosčiusią situaciją visiškai nereagavo, jokios informacijos ar duomenų nepateikė. Kadangi ieškovė pradėjo gauti iš klientų Joniškio rajone daugybę pranešimų dėl sutarčių nutraukimo, kurių nutraukimo priežastimi įvardijama tai, kad R. K. jiems pateikė melagingą informaciją, jog ieškovė toliau Joniškyje nebeteiks paslaugų ir visus klientus perduoda kitai saugos tarnybai, ieškovė pateikė R. K. IĮ dar vieną paklausimą dėl informacijos apie situaciją Joniškyje, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. 2015 m. gegužės 22 d. ieškovė gavo pranešimą „Dėl sutarties nutraukimo“, kuriuo R. K. IĮ pranešė, kad vienašališkai nutraukia Tarpininkavimo sutartį.
  3. Ieškovės teigimu, minėtos aplinkybės rodo, jog R. K., panaudodamas darbo ieškovės įmonėje metu sužinotą informaciją, sudarančią UAB „GRIFS AG“ komercinę paslaptį apie ieškovės klientus, jų įsigyjamų paslaugų apimtis bei kainas, šią informaciją galimai atskleidė kitai konkuruojančiai saugos tarnybai ir taip perviliojo didelę dalį ieškovės klientų, o R. K. IĮ, kuriai ta pati ieškovės konfidenciali informacija apie klientus, jų paslaugų apimtis bei kainas buvo žinoma Tarpininkavimo sutarties pagrindu, pažeidė lojalumo, konfidencialumo ir nekonkuravimo pareigas, numatytas Tarpininkavimo sutartyje.
  4. Ieškovė nurodė, kad dėl tokių neteisėtų atsakovų veiksmų ji prarado 94 klientus, o 9 klientams vedant derybas, kad sutartis nebūtų nutraukta, turėjo suteikti nuolaidų, dėl to taip pat patyrė žalos. Bendra suma, kurią ieškovė būtų gavusi iš sutartis nutraukusių klientų, sudaro 1 561,05 Eur be PVM per mėnesį. Žalos dydį sudaro ieškovės per 3 metus (toks yra sutrumpintas įstatyme numatytas terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo) prarastos (prarasimos) pajamos, kurias ieškovė būtų gavusi iš klientų, jeigu atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų ir paslaugų teikimo sutartys nebūtų buvusios nutrauktos; žalos dydis sudaro 56 197,80 Eur (1 561,05 Eur (be PVM) x 36 = 56 197,80 Eur). Paslaugoms, reikalingoms ikiteisminėje stadijoje įvertinti atsakovų civilinės atsakomybės taikymo galimybes ir teisinę situacijos bei padarytos žalos analizę, buvo patirta dar 424,01 Eur išlaidų, kurios, ieškovės teigimu, taip pat turėtų būti priteistos iš atsakovų, todėl iš viso ieškovės patirta žala sudaro 56 621,81 Eur.
  5. Be to, ieškovė tvirtino, kad atsakovų neteisėti veiksmai tęsiami ir toliau, atsakovai toliau naudoja ieškovės komercines paslaptis, siekdami pakenkti ieškovei, veikia kitos konkuruojančios saugos tarnybos interesais bei siekia, jog visi ieškovės klientai Joniškio regione nutrauktų sutartis su ieškove, todėl būtina uždrausti atsakovams tęsti neteisėtus veiksmus .
  6. Atsakovai, nesutikdami su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) priteisti iš ieškovės atsakovui R. K. laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokestį – 4 751,22 Eur, ir delspinigius – 1 376,40 Eur; 2) priteisti iš ieškovės atsakovui R. K. vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. už laikotarpį nuo atsakovo R. K. atleidimo iš darbo dienos 2014 m. rugsėjo 30 d. iki visiško atsiskaitymo su atsakovu R. K.; 3) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 10 248,04 Eur skolos ir 499,92 Eur delspinigių; 4) pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2013 m. balandžio 19 d. Papildomą susitarimą prie Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 (toliau – Papildomas susitarimas) nuo šio susitarimo sudarymo dienos (ab initio); 5) pripažinti negaliojančiomis 2011 m. lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081, sudarytos tarp ieškovės ir R. K. IĮ, konkurenciją draudžiančias sąlygas (nekonkuravimo išlygas); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 7) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 270,39 Eur kompensacinių palūkanų, susidariusių uždelstu atsiskaityti laikotarpiu, pagal Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081 iki 2015 m. lapkričio 8 d.; 8) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos skolos sumos (10 248,04 Eur ar kitą teismo priteistą sumą) nuo atsakovės R. K. IĮ priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  7. Atsakovai nurodė, kad atsakovą R. K. ir ieškovę siejo darbo santykiai – laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojo darbo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo mokėti kas mėnesį pusę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesio algos (MMA), tačiau šį įsipareigojimą vykdė netinkamai ir 2013 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais mokėjo ne visą atsakovui priklausiusią algą, kuri taip ir nebuvo išmokėta. Be to, ieškovė privalėjo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju atleidimo iš darbo dieną, tačiau pavėlavo atsiskaityti ir priskaičiuotą mokėti darbo užmokestį išmokėjo tik 2014 m. lapkričio 7 d. (daugiau kaip po mėnesio). Atsakovai nurodė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 18 d. iki atsakovo R. K. atleidimo (2014 m. rugsėjo 30 d.) nesumokėjo 4 751,22 Eur darbo užmokesčio, todėl yra pagrindas skaičiuoti laikotarpio, kurį galiojo darbo sutartis, įstatymų nustatyto dydžio delspinigius, kurių dydis sudaro 1 376,40 Eur, taip pat ir vidutinį darbo užmokestį per visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.
  8. Atsakovų teigimu, ieškovę ir atsakovę R. K. IĮ siejo sutartiniai santykiai pagal 2011 m. lapkričio 1 d. sudarytą Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081 (sutartis 2015 m. gegužės 22 d. pranešimu Nr. 06 buvo nutraukta nuo 2015 m. birželio 1 d. atsakovo R. K. IĮ iniciatyva, nes ieškovė nuo 2015 m. sausio mėnesio nevykdė Tarpininkavimo sutarties 7, 11, 12 ir 13 punktų ir taip pažeidė tarpininkavimo sutarties esmines sąlygas). Pagal minėtą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį atsakovė R. K. IĮ, kaip paslaugų teikėja, įsipareigojo suteikti ieškovei tarpininkavimo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti atsakovei atlyginimą pagal sutartį nustatytomis sąlygomis, tvarka ir terminais. Tarpininkavimo sutarties 4 punkte nustatyta, jog atsakovė pagal šią sutartį neturi teisės sudaryti sutarčių su jokiais trečiaisiais asmenimis savo ar bedrovės vardu bendrovės sąskaita ir dėl jos interesų. Agentas (atsakovė) atsako už bet kokius dėl šio punkto reikalavimo nesilaikymo bendrovės patirtus nuostolius. Atsakovės teigimu, nors šioje sąlygoje nebuvo aiškiai išreikštas susitarimas dėl nekonkuravimo, ši sutarties sąlyga kvalifikuotina kaip konkurencijos draudimas – jis apėmė besąlyginį draudimą ne tik užsiimti konkuruojančia veikla, bet ir neteikti tokio pobūdžio paslaugų konkuruojančiam su ieškovu subjektui, todėl ir yra reiškiamas reikalavimas dėl Tarpininkavimo sutarties nuostatų, susijusių su nekonkuravimu, negaliojimo. Reikalavimas pripažinti Tarpininkavimo sutarties nuostatas, susijusias su nekonkuravimu, negaliojančiomis grindžiamas tuo, kad sutartis pažeidžia atsakovės interesus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymui (toliau – KĮ), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei, susitarime nenumatytas kompensavimo mechanizmas už atsakovės atsisakymą konkuruoti.
  9. Atsakovai tvirtino, kad R. K. IĮ ir ieškovę taip pat siejo sutartiniai santykiai dėl konkrečių sutartinių rangos ir kitokių darbų (paslaugų) teikimo (atlikimo) pagal apsaugos sistemų montavimo sutartis, įrangos nuomos sutartis, signalizacijos sistemos gedimų šalinimo sutartis. R. K. IĮ, vykdydama šalių pasirašytą Tarpininkavimo sutartį, patyrė nuostolių, be to, ieškovė liko skolinga pagal apsaugos sistemos montavimo sutartis, įrangos nuomos sutartis, bei už šalių susitarimu atliktus darbus, kuriems atlikti nebuvo sudarytos rašytinės sutartys. Atsakovai nurodė, kad susidariusį įsiskolinimą ieškovė pripažįsta egzistuojant, be to, nurodytos skolos yra įtrauktos į ieškovės buhalterinę apskaitą, todėl atsakovai prašė priteisti iš ieškovės R. K. IĮ įsiskolinimą, uždelsto atsiskaityti laikotarpio delspinigius bei kompensacines palūkanas.
  10. Atsakovai taip pat nurodė, kad šalys buvo pasirašiusios papildomą susitarimą dėl Tarpininkavimo sutarties sustabdymo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. Šis susitarimas buvo pasirašytas ieškovės prašymu ir jos iniciatyva, motyvuojant sunkia ieškovės turtine padėtimi, pažadant, kad ateityje atsakovės R. K. IĮ patirti nuostoliai bus kompensuoti. Nežiūrint papildomo susitarimo sąlygų, atsakovė R. K. IĮ ir toliau vykdė savo pareigas pagal Tarpininkavimo sutartį visą tariamo sutarties sustabdymo laikotarpį: ieškojo klientų ir rekomendavo juos ieškovei, šalino gedimus ir vykdė visus kitus darbus. Papildomas susitarimas, atsakovų teigimu, buvo apsimestinis sandoris, kuriuo ieškovė siekė atidėti privalomų sutartinių įsipareigojimų R. K. IĮ vykdymą – atlyginimo pagal Tarpininkavimo sutartį mokėjimą, nes tuo metu buvo sunki ieškovės finansinė padėtis.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, o atsakovų patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš ieškovės UAB „GRIFS AG“ atsakovei R. K. IĮ 2 881,76 Eur skolos, 73,43 Eur palūkanų, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 2 881,76 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 609,84 Eur bylinėjimosi išlaidų; pripažino negaliojančia 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punkto konkurenciją draudžiančią sąlygą (nekonkuravimo išlygą). Likusius atsakovų reikalavimus atmetė. Atsakovo R. K. reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio per uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo buvo palikti nenagrinėti.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė yra patvirtinusi informacijos, kuri yra UAB „GRIFS AG“ komercinė paslaptis, sąrašą, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas R. K. buvo supažindintas su ieškovės direktoriaus 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-20090323/17. Atsakovas R. K. pas ieškovę dirbo tik Joniškio regiono pardavimo vadovu, o tai, teismo nuomone, reiškia, kad jo negalima prilyginti ūkio subjekto vadovui. Taip pat, teismo nuomone, atsakovo negalima prilyginti ūkinę veiklą vykdančiam ar galinčiam vykdyti fiziniam asmeniui. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų įregistravęs įmonę ar užsiėmęs veikla, analogiška ieškovės veiklai – fizinei ir turto saugai. Teismui nepateikti ir jokie duomenys, kad atsakovas šiuo metu savarankiškai vykdytų ūkinę veiklą, analogišką ieškovės vykdomai veiklai. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė ir atsakovas R. K. buvo konkurentai, teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimai pastarajam atsakovui yra nepagrįsti ir atmestini. Teismas pažymėjo, kad atsakovu KĮ prasme gali būti kita saugos firma, tačiau ieškovė reikalavimus pateikė tik atsakovams.
  3. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė iš esmės teigdama, jog atsakovai atskleidė jos komercines paslaptis, nurodo tik vieną iš jų – paskelbti klientų sąrašai, o kiekviena saugos įmonė, tarp jų ir ieškovė, prie saugomų objektų viešina informaciją apie tai, kad objektą saugo būtent ji, teismas darė išvadą, jog negalima teigti, kad klientų duomenis paviešino būtent atsakovai, o ne pati ieškovė. Teismas pripažino, kad ieškovė pati nesilaikė nuostatų dėl komercinės paslapties išsaugojimo.
  4. Teismas pažymėjo, kad atsakovai negali konkuruoti su ieškove ir dėl to, jog saugos veikla yra licencijuojama, o atsakovai tokių licencijų neturi, be to, atsakovai R. K. ir R. K. IĮ nėra susiję darbo ar kitokiais santykiais su kokia nors kitokia saugos firma, veikiančia Šiaulių apskrityje, todėl jokio konkuravimo su ieškove, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra. Pripažinus, kad atsakovai nepaskleidė ieškovės komercinių paslapčių, teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės reikalavimą priteisti žalą.
  5. Ieškovės pažeistos dalykinės reputacijos gynimas yra kito ginčo dalykas, toks reikalavimas nebuvo teikiamas, todėl teismas šiuo aspektu nepasisakė.
  6. Kadangi ieškovė sutiko su atsakovės R. K. IĮ reikalavimais dalyje dėl 1 898,43 Eur priteisimo pagal Apsaugos sistemos montavimo sutartį Nr. AS/2014-113 (PVM sąskaita faktūra Nr. RKI 01563) ir 2 577,36 Eur skolos pagal Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081 (PVM sąskaita faktūra Nr. RKI 01810), teismas dėl šių reikalavimų plačiau nepasisakė.
  7. Ieškovė iš dalies sutiko ir su reikalavimu priteisti 1 405, 97 Eur pagal Apsaugos sistemos montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 (PVM sąskaita faktūra Nr. RKI 01805), tačiau nurodė, kad negali sutikti su reikalaujama delspinigių suma, kadangi ji yra aiškiai per didelė. Įvertinęs tai, kad šalys pačios susidarė dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių, atsakovė darbus atliko, yra pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas, o pati skola nėra ginčijama, teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti prašomos priteisti delspinigių sumos, todėl ir šioje dalyje priešieškinio reikalavimą tenkino.
  8. Atsakovo R. K. reikalavimus priteisti iš ieškovės neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigius ir vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo su juo, teismas paliko nenagrinėtus, nes nustatė, jog atsakovas nesilaikė privalomos ikiteisminės individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos.
  9. Atsakovė R. K. IĮ buvo sudariusi su ieškove Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP -11 081, jos pagrindu priešieškiniu atsakovė reikalauja priteisti 1 187,98 Eur už naujų objektų pajungimą skirtingais laikotarpiais (820,03+297,87+70,08) bei 122,30 Eur už signalizacijos sistemų gedimų šalinimą. Teismas sprendė, kad ieškovė už šiuos darbus neturėjo atskirai mokėti, kadangi pagal minėtos Tarpininkavimo sutarties 3 punktą atsakovė privalo atlikti minėtus darbus, tai darant išimtinai tik savo lėšomis, net jeigu jų nepadengtų atsakovei mokamas atlygis (6 punktas). Ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovui tik užmokestį (10 punktas).
  10. Teismas darė išvadą, kad nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė iki 2014 m. gruodžio 31 d. naudojosi atsakovei R. K. IĮ priklausančia įranga pagal Įrangos nuomos sutartį Nr.140602/01, todėl netenkino ir reikalavimo priteisti 825,87 Eur už įrangos naudojimąsi.
  11. Teismas tenkino atsakovės reikalavimą pripažinti negaliojančiomis 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 konkurenciją draudžiančias sąlygas (nekonkuravimo išlygas), kadangi nustatė, jog už įsipareigojimą nekonkuruoti nebuvo nustatytas teisingas atlyginimas.
  12. Kadangi iš rašytinių įrodymų, pateiktų su priešieškiniu, negalima nustatyti, kokie darbai atlikti pagal rangos sutartis, o kokie – pagal Tarpininkavimo sutartį, už kuriuos mokėti atskirai nėra pagrindo, teismas netenkino ir atsakovės reikalavimo priteisti 5 339,10 Eur skolą pagal Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „GRIFS AG“ prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą, numatant, kad ieškinys tenkinamas visiškai, atmetant atsakovės R. K. IĮ priešieškinio reikalavimą 2011 m. lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TPR-11-081 4 punktą pripažinti negaliojančiu, sumažinant atsakovei R. K. IĮ priteistas netesybas pagal Apsaugos sistemos montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 ir 2014 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01805 nuo 0,2 proc. iki 0,02 proc. Be to, ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, jog nė vienas iš atsakovų neatliko neteisėtų veiksmų, neatskleidė ieškovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Tokias išvadas teismas darė netinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, taip pat netinkamai taikydamas materialinės teisės normas. Atsakovas R. K. ne vienerius metus ieškovės įmonėje ėjęs vadovaujamas pareigas, dirbęs tiesiogiai su klientais ir pardavimais, gerai žinojo, kokia informacija yra saugotina, kokios informacijos jis pagal pasirašytą Konfidencialumo susitarimą ir pareiginius nuostatus negali atskleisti tretiesiems asmenims ir ja naudotis su darbo funkcijų atlikimu nesusijusiais tikslais. Nors teismas nurodė, kad atsakovas nebuvo supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu, tačiau teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, įtvirtinančiais pareigą saugoti komercines paslaptis.
    2. Atsakovė R. K. IĮ Tarpininkavimo sutartyje įsipareigojo saugoti ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Taip pat tiek R. K., tiek jo individuali įmonė privalėjo saugoti ieškovės komercines paslaptis dar ir KĮ 15 straipsnio 4 dalies pagrindu. Be to, atsakovai pareigą saugoti ieškovės komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek po jos pasibaigimo turėjo ir CK 2.156 straipsnio 3 punkto pagrindu, kadangi Tarpininkavimo sutartis kvalifikuotina komercinio atstovavimo sutartimi.
    3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. Nors byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris vienareikšmiškai patvirtintų, kam ir kokią tiksliai informaciją atskleidė atsakovai, tačiau teismas nepagrįstai nevertino per du metus surinktų netiesioginių įrodymų apie neteisėtą komercinių paslapčių atskleidimą ir pasinaudojimą šiomis paslaptimis. Pagal į bylą pateiktus antstolio, vykdžiusio teismo išduotą liudijimą gauti informaciją iš buvusių ieškovės klientų, surinktus įrodymus, absoliuti dauguma sutartis su ieškove nutraukusių klientų iškart pradėjo naudotis konkurento UAB „Ekskomisarų biuras“ paslaugomis, nors Joniškio mieste ir rajone saugos paslaugas teikia ir kitos bendrovės. Taip pat pats R. K. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog ir anksčiau yra pervedęs Joniškio miesto ir rajono klientus iš vienos saugos įmonės į kitą. Be to, ir iš ieškovės darbuotojų tarnybinių pranešimų, kuriuose užfiksuoti susitikimų su nutraukti su ieškove sutartis panorusių klientų paaiškinimai, matyti, jog patys klientai pripažino, kad R. K. juos skatino nutraukti sutartis su ieškove ir sudaryti analogiškas sutartis su jos konkurente. Atsakovų veiksmai buvo tyčiniai ir sąmoningai nukreipti nesąžiningai pakenkti ieškovei bei gauti iš to asmeninės naudos.
    4. Pripažinęs, kad atsakovai neatskleidė ieškovės komercinių paslapčių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, patvirtinančių patirtos žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp patirtos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų.
    5. Atsakovė R. K. IĮ priešieškiniu prašė priteisti 1 405,97 Eur (1 044,80 Eur skolos ir 372,17 Eur delspinigių) pagal Apsaugos sistemų montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 ir pagal 2014 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01805. Ieškovė nesutiko su minėto reikalavimo dalimi dėl delspinigių priteisimo, kadangi netesybos, sudarančios net 73 proc. metinių palūkanų yra nepagrįstai didelės, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek priteisė atsakovui visą delspinigių sumą, nors atsakovė ir neįrodinėjo patirtų nuostolių dydžio.
    6. Pirmosios instancijos teismas pripažino Tarpininkavimo sutarties 4 punktą negaliojančiu, kadangi nebuvo nustatytas ir mokamas atlygis už nekonkuravimą, tačiau atsakovų ar kurio nors vieno iš jų konkuravimas ar nekonkuravimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškinys buvo grindžiamas neteisėtų veiksmų – komercinių paslapčių atskleidimu konkuruojančiam subjektui, todėl priešieškinio tenkinimas ir nekonkuravimo išlygos Tarpininkavimo sutartyje pripažinimas negaliojančia bet kuriuo atveju nesudaro pagrindo atmesti ieškinį, kadangi nėra niekaip su juo susijęs.
    7. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos medžiagą, nesuprato visų ieškovės paaiškinimų ir reikalavimų pagrindo, skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl liudytojų parodymų, kurie yra reikšmingi nagrinėjamam ginčui, taip pat teisiškai nekvalifikavo Tarpininkavimo sutarties bei nevertino į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visumos. Byla yra sudėtinga, susijusi su komercinės paslapties atskleidimu, todėl bylai tinkamai išnagrinėti yra būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir pakartotinai apklausti liudytojus.
  2. Atsakovai R. K. ir R. K. IĮ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą atsakovų apeliacinio skundo ribose ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Atsakovas R. K. yra buvęs nežinybinės apsaugos darbuotojas, pradėjęs savo veiklą ir pirmuosius kontaktus su klientais užmezgęs dar tuo metu, kai ieškovės įmonė net nebuvo įkurta. 2011 metais, kai visuotinai tapo žinoma apie būsimą Lietuvos policijos vykdytą turto ir asmenų apsaugos funkcijų panaikinimą, ieškovė siekė išplėsti savo veiklą visoje Lietuvoje. Būtent ieškovės atstovas atvyko pas atsakovą, siekdamas su juo sudaryti sutartį, užmegzti ryšius ir įdarbinti jį savo įmonėje. Taigi būtent ieškovė, o ne atsakovas pasinaudojo atsakovų turimais ryšiais, informacija, duomenimis bei kontaktais ir gavo iš to pajamų. Būtent atsakovas ieškovei perdavė informaciją, kurią ieškovė vėliau nusprendė laikyti konfidencialia informacija ir net komercine paslaptimi. Tik atsakovui įsidarbinus ieškovės įmonėje, Joniškyje atsirado UAB „GRIFS AS“ GRG (greitojo reagavimo) ekipažas. Priimant atsakovą į darbą, jis nebuvo supažindintas su ieškovės nurodomais pareigybiniais nuostatais, komercinių paslapčių sąrašu, be to, atsakovas nebuvo instruktuotas. Dėl susitarimo dėl konfidencialios informacijos atsakovui buvo nurodyta, jog tai yra formalumas, į kurį nereikia kreipti dėmesio. Darbo sutartis buvo pasirašyta ieškovei atsiuntus nepasirašytų dokumentų blankus faksu. Darbo sutartis su R. K. jo paties prašymu buvo nutraukta nuo 2014 m. spalio 1 d. Klientai sutartis su ieškove pradėjo nutraukinėti tada, kai atsakovas jau nebedirbo pas ieškovę. Nors ieškovė tvirtina, kad didžioji dauguma klientų, nutraukusių sutartis su ieškove, iškart tokio pobūdžio sutartis sudarė su UAB „Ekskomisarų biuras“, tačiau į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų tokius faktus. Tarp saugos tarnybų Lietuvoje vyksta konkurencinė kova, todėl natūralu, jog tuo atveju, kai nutraukiama sutartis su viena įmone, sutartis sudaroma su kita tokias pat paslaugas teikiančia bendrove. Nagrinėjamu atveju dalis UAB „GRIFS AG“ klientų sutartis sudarė su UAB „Ekskomisarų biuras“, o kita dalis su kitomis įmonėmis. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovė taip ir nenurodė, kokiais konkrečiais atsakovų veiksmais pasireiškia neteisėtas ieškovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos panaudojimas ir atskleidimas su ieškove konkuruojančiam ūkio subjektui. Be to, nebuvo atribota, kokia žala buvo padaryta atsakovo R. K. veiksmais, o kokia žala R. K. IĮ veiksmais.
    2. Ieškovė reikalauja atsakovės R. K. IĮ atsakomybės už komercinių paslapčių atskleidimą, remdamasi Tarpininkavimo sutartimi, kuria R. K. įsipareigojo saugoti ieškovės komercines paslaptis tiek Tarpininkavimo sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus, o visos ieškovės R. K. IĮ perduotos žinios, susijusios su Tarpininkavimo sutarties vykdymu ir kurios nebuvo paskelbtos viešai, yra laikomos ieškovės komercine paslaptimi. Tarpininkavimo sutartyje, apsiribojant tik bendro pobūdžio frazėmis, nebuvo aptarta, kokia informacija laikoma komercine paslaptimi. Tarpininkavimo sutarties esmė buvo tokia, kad R. K. IĮ ieško ieškovei klientų, išsiaiškina potencialių klientų saugos paslaugų poreikius, t. y. atlieka visus veiksmus, kad klientas pasirašytų sutartį su ieškove, ir už tai gauna atlygį iš ieškovės. Visa tai nėra susiję su komercinės paslapties sąvoka ar jos atskleidimu, nes visus duomenis R. K. IĮ turėjo pati arba gaudavo iš savo klientų ir tik po pateikdavo ieškovei. Tokio pobūdžio duomenų ieškovė atsakovams niekuomet nesuteikdavo ir neperduodavo.
    3. Ieškovė nepagrįstai Tarpininkavimo sutartį kvalifikuoja kaip komercinio atstovavimo sutartį. Su atsakove R. K. IĮ įmone negalėjo būti sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, nes R. K. IĮ negali verstis agento veikla, kaip tai suprantama CK antrosios knygos XII skyriuje „Komercinis atstovavimas“ ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016). R. K. IĮ pagrindinė veikla yra gaisro pavojaus ir apsaugos signalizacijos įrengimas. Ieškovės sumokėtas atlygis pagal Tarpininkavimo sutartį sudarė tik mažą dalį atsakovės R. K. IĮ gautų pajamų.
    4. Bendroji įrodinėjimo pareiga reikalauja įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, tačiau ieškovė nagrinėjamu atveju nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, ieškinys iš esmės buvo grindžiamas tik prielaidomis. Tuo tarpu atsakovų iniciatyva apklausti liudytojai (Ž. Ž. - buvęs ieškovės klientas, ir D. O. – buvęs ieškovės Pardavimų ir rinkodaros departamento vadovas) patvirtino atsakovų įrodinėjamas aplinkybes ir paneigė ieškovės prielaidas.
    5. Atsakovui R. K. nutraukus darbo sutartį, UAB „GRIFS AG“ klientus 2014 m. spalio mėnesį informavo, kad visais vadybos ir apsaugos sistemų gedimų šalinimo klausimais reikia kreiptis į ieškovės darbuotoją A. K.. Taigi nors Tarpininkavimo sutartis tebegaliojo, ieškovė pradėjo ją pažeidinėti ir trukdė atsakovei R. K. IĮ ją tinkamai vykdyti ir iš to gauti pajamas. Nuo 2015 m. sausio 21 d. UAB „GRIFS AG“ uždraudė ieškovės Joniškio ekipažo darbuotojams teikti R. K. (jo įmonei) informaciją, nurodytą Tarpininkavimo sutarties 7 punkte, nors Tarpininkavimo sutartis vis dar galiojo. Ieškovė pati pripažino, jog iš esmės pati vienašališkai nutraukė Tarpininkavimo sutarties vykdymą ir jokios informacijos atsakovams nebeteikė, nors procesiniuose dokumentuose tai įvardino kaip Tarpininkavimo sutarties vykdymo sustabdymą. Tokiai situacijai užsitęsus, kai tapo aišku, jog Tarpininkavimo sutartis nebebus vykdoma ir informacija atsakovams nebebus teikiama, R. K. IĮ pradėjo informuoti klientus, jog ji nebegalės vykdyti savo pareigų dėl to, kad ieškovė jai nesuteikia būtinos gedimams šalinti informacijos. Ieškovės teiginys, kad atsakovas R. K. klientam teikė klaidingą informaciją, jog UAB „GRIFS AG“ nebeteiks paslaugų Joniškyje ir visus klientus perduos kitai saugos tarnybai, neatitinka tiesos. Gandai apie UAB „GRIFS AG“ pasitraukimą iš Joniškio buvo paskleisti pačios ieškovės darbuotojų. Sutarčių nutraukimo priežastys buvo išimtinai susijusios su ieškovės teikiamų paslaugų kokybe, ką patvirtina atsakovų su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateikti rašytiniai įrodymai.
    6. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad didžioji dalis buvusių jos klientų apie sutarčių nutraukimą informavo ją tą pačią dieną, nutraukimai vyko būtent po konflikto su atsakovu R. K., tačiau pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamas joks konkretus konfliktas bei to konflikto priežastys. Tai yra nauja aplinkybė, o CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis.
    7. Apeliantė siekia pasipelnyti atsakovų sąskaita ir reikalauja, kad iš atsakovų būtų priteistos ieškovės galimai gautinos pinigų sumos, neatskaitant jokių sąnaudų ir nepatiriant jokių išlaidų pelnui uždirbti, neišskaitant netgi to procento, kuris turėjo atitekti atsakovei Tarpininkavimo sutarties galiojimo laikotarpiu.
    8. Atsakovė R. K. IĮ priešieškiniu prašė priteisti 1 405,97 Eur pagal Apsaugos sistemos montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 ir pagal 2014 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RK1 01805 (1 044,80 Eur skolos ir 372,17 Eur delspinigių). Ieškovė nepagrįstai nesutinka su prašoma priteisti netesybų suma. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkami įvykdo sutartinę prievolę. Nagrinėjamu atveju visas apsaugos sistemų montavimo, nuomos sutartis, kurios buvo sudarytos tarp ieškovės ir R. K. IĮ rengė pati ieškovė, atsakovė šias sutartis pasirašė nekeisdama jų turinio. Ieškovė iki dabar naudojasi jai nepriklausančiais R. K. IĮ uždirbtais pinigais, todėl ieškovės reikalavimas dėl netesybų mažinimo negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Reikalaujama priteisti delspinigių suma nėra akivaizdžiai per didelė nei pagal jos santykį su skola, nei pagal teismo priteistą sumą. Tokį delspinigių dydį, t. y. 0,2 proc., ieškovė taiko ir savo klientams.
    9. Reikalavimas dėl konkurenciją ribojančios sąlygos pripažinimo negaliojančia buvo pareikštas priešieškinyje, teismas priešieškinį su tokiu reikalavimu priėmė ir nagrinėjo, todėl nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovų ar kurio nors vieno iš jų konkuravimas/nekonkuravimas su ieškove nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.
    10. Apeliantės nurodomi argumentai dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje, įskaitant bylos sudėtingumą, negali būti vertinami kaip sudarantys išimtinę situaciją, lemiančią būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Atsakovai R. K. ir R. K. IĮ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą toje dalyje, kurioje iš dalies tenkintas priešieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 10 248,04 Eur skolos, 499,92 Eur delspinigių bei 270,39 Eur kompensacinių palūkanų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 2015 m. lapkričio 8 d., atmestas priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2013 m. balandžio 19 d. papildomą susitarimą prie Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 nuo šio susitarimo sudarymo dienos, taip pat sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atsisakymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; teismo sprendimą dalyje dėl priešieškinio reikalavimų prašo išdėstyti taip:

5„Atsakovės R. K. individualios įmonės ir R. K. priešieškinį ir patikslintą priešieškinį tenkinti iš dalies.

6Priteisti iš ieškovės UAB „GRIFS AG“ atsakovei R. K. individualiai įmonei 10 248,04 Eur skolos, 499,92 Eur delspinigių bei 270,39 Eur kompensacinių palūkanų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 2015 m. lapkričio 8 d., 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 10 248,04 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 388 Eur advokato pagalbos išlaidų, taip pat visą žyminį mokestį, kurį atsakovė R. K. individuali įmonė sumokėjo šioje byloje, pateikdama priešieškinį.

7Pripažinti negaliojančia 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punkto konkurenciją draudžiančią sąlygą (nekonkuravimo išlyga).

8Pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2013 m. balandžio 19 d. Papildomą susitarimą prie Sutarties Nr. TRP-11-081 nuo šio susitarimo sudarymo dienos.“

9Taip pat atsakovai prašo pripažinti, kad ieškovė UAB „GRIFS AG“ piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, ir paskirti ieškovei maksimalią įstatyme numatytą 5 792 Eur dydžio baudą, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovams R. K. IĮ ir R. K. lygiomis dalimis kiekvienam, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

    1. Sprendžiant dėl Tarpininkavimo sutarties vykdymo ir priešieškinio reikalavimų, susijusių su Tarpininkavimo sutartimi, netaikytini teisės aktai, reglamentuojantys komercinį atstovavimą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė, tačiau į bylą pateikti įrodymai (įmonės veiklos dokumentai, pajamas, pelną, patvirtinantys dokumentai, mokesčių deklaracijos, R. K. IĮ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalas, R. K. IĮ pirkėjų apyvartos žiniaraštis) patvirtina, kad Tarpininkavimo sutartis nebuvo komercinio atstovavimo sutartis. Iš ieškovės gautos pajamos nesudarė nė 10 proc. atsakovės R. K. IĮ gautų pajamų. R. K. IĮ pagrindinė veikla nėra tarpininkavimo veikla, įmonės pagrindinė veikla – pavojaus ir apsaugos signalizacijų įrengimas. Į bylą pateiktos pelno mokesčio deklaracijos patvirtina, kad atsakovė pajamas gavo iš savo pagrindinės veiklos.
    2. Su priešieškiniu pateikta R. K. IĮ 2015 m. spalio 30 d. pažyma ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, pasirašyti ieškovės ir R. K. IĮ, patvirtina, kad ieškovė neteisingai skaičiavo ir mokėjo atlygį atsakovei R. K. IĮ ir liko skolinga 5 339,10 Eur sumą. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. ieškovė apskritai nepaskaičiavo atsakovei Tarpininkavimo sutartyje numatyto atlyginimo ir jo nesumokėjo, nors atsakovė R. K. IĮ Tarpininkavimo sutartyje numatytas paslaugas ieškovei teikė. Tarpininkavimo sutarties 12 punkte yra nustatyta, kad atlyginimo dydį apskaičiuoja ieškovė. Tarpininkavimo sutartyje įtvirtinta išimtinė ieškovės teisė apskaičiuoti atlyginimą reiškia, jog atsakovė R. K. IĮ neturėjo teisės savo iniciatyva išrašyti PVM sąskaitos faktūros dėl sumų, kurios nebuvo paskaičiuotos ieškovės ir kurios nėra įrašytos į ieškovės sudarytą ir abiejų šalių po to pasirašytą ataskaitą. Negalima sutikti su ieškove, kad skola atsiranda tik tada, kai kreditorius išrašo skolininkui sąskaitą, o sąskaitos neišrašymas atleidžia skolininką nuo prievolės mokėti skolą ir vykdyti sutartį. Atsakovė nuo pat bylos iškėlimo reikalavo, tačiau taip ir negavo ieškovės buhalterinių duomenų ir dokumentų, patvirtinančių atsakovės R. K. IĮ suteiktų paslaugų apimtį, sutarčių su klientais įsigaliojimą. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina buhalterinė ekspertizė, nepagrįstas.
    3. Abi šalys pripažįsta, kad buvo pasirašytas papildomas susitarimas dėl Tarpininkavimo sutarties sustabdymo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Šį susitarimą atsakovė R. K. IĮ prašė pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu sandoriu), tačiau teismas šį reikalavimą, nenurodydamas visiškai jokių motyvų, atmetė, todėl ši sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. 2013 m. balandžio 19 d. Papildomas susitarimas prie Sutarties Nr. TRP-11-081 buvo apsimestinis sandoris, kuriuo ieškovė dėl savo sunkios finansinės situacijos iš tikrųjų siekė atidėti privalomų sutartinių įsipareigojimų R. K. IĮ vykdymą – atlyginimo pagal Tarpininkavimo sutartį mokėjimą.
    4. Su priešieškiniu atsakovė R. K. IĮ pateikė įrodymus ir duomenis, patvirtinančius, kad ieškovė UAB „GRIFS AG“ priešieškinio pateikimo dieną, t. y. 2015 m. lapkričio 9 d., buvo skolinga atsakovei R. K. IĮ 10 142,19 Eur, iš jų 9 718,53 Eur skolos ir 423,66 Eur delspinigių. Šią sumą, be kitų skolų, sudarė reikalavimas dėl 220,09 Eur (192,39 Eur skolos ir 27,70 Eur delspinigių) pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. ASN 14 003 ir pagal 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01806 (sąskaita yra įtraukta ir į ieškovės, ir į atsakovės R. K. IĮ apskaitą). Ieškovė UAB „GRIFS AG“ su reikalavimu dėl 192,39 Eur skolos ir 27,70 Eur delspinigių nepagrįstai nesutiko, nurodydama, jog nesutinka su pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. RKI 01806, nes sąskaita į apskaitą buvusi įtraukta „per klaidą“, nėra pasirašyta ieškovės bei atsakovės, tokiam reikalavimui pagrįsti, ieškovės nuomone, pakankamas įrodymas būtų tik pasirašyta šalių sutartis dėl įrangos nuomos. 2014 m. birželio 2 d. tarp R. K. IĮ ir UAB „GRIFS AG“ sudaryta Įrangos nuomos sutartimi Nr. 140602/01, atsakovė R. K. IĮ perdavė UAB „GRIFS AG“ laikinai už nuomos mokestį naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu – perimetro ir vaizdo stebėjimo įrangą, o ieškovė priėmė įrangą ir įsipareigojo mokėti nuomos mokestį šioje sutartyje numatytomis sąlygomis. Sutartyje nurodoma, jog išnuomojama įranga yra nuomotojo sumontuota ir įrengta nuomininko objekte, adresu ( - ) (Sutarties 1.2 p.). Nuomininkas už naudojimąsi priėmimo-perdavimo akte išvardinta įranga, įsipareigojo kas mėnesį mokėti 1 030,00 Lt ir 216,30 Lt PVM, iš viso 1 246,30 Lt nuomos mokestį (Sutarties 5.1 p.). Įranga buvo perduota, pasirašant įrangos priėmimo–perdavimo aktą, kuris pateiktas į bylą. UAB „GRIFS AG“ įranga apsaugos veiklai vykdyti naudojosi iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl už tai turi būti sumokėta.
    5. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimus, susijusius su papildomais darbais, kuriuos atliko atsakovė R. K. I. A. ieškinio reikalavimus šioje dalyje, teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovės pozicija – ieškovė šios priešieškinio dalies nepripažino, motyvuodama tuo, jog atsakovė R. K. IĮ pagal Tarpininkavimo sutartį esą privalėjo atlikti darbus, už kuriuos prašo papildomo atlygio. Siųstuvų keitimas, SIM kortelių keitimas, jų gedimų šalinimas turėjo būti atliekamas ieškovės sąskaita, bet ne atsakovės jėgomis ir lėšomis. Šių darbų atlikimas neturi nieko bendra su Tarpininkavimo sutarties vykdymu, todėl teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimus, susijusius su papildomų darbų atlikimu.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ir priešieškinio reikalavimo dėl 1 310,38 Eur priteisimo už papildomai atliktus darbus. Atmesdamas šį reikalavimą, teismas rėmėsi tik ieškovės nesutikimu. Atsakovė su priešieškiniu pateikė 78 punktų sąrašą apie ieškovės klientus, kuriuos R. K. IĮ pajungė į ieškovės centrinio stebėjimo pulto kompiuterį. (CSP) laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m, kovo 29 d., kuriame nurodomos jungimo datos, sutarčių numeriai, klientų adresai, ir 17 punktų sąrašą apie į ieškovės CSP jungtus klientus 2014 m. spalio – gruodžio mėnesiais. Ieškovė nepaneigė, jog atsakovė šiuos darbus atliko. Vertinant Tarpininkavimo sutarties sąlygas, akivaizdu, jog šie darbai neturi nieko bendra su Tarpininkavimo sutartyje numatytomis atsakovės R. K. IĮ pareigomis, todėl ir šioje dalyje priešieškinio reikalavimas turėjo būti tenkintas.
    7. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. šioje byloje neįvyko nei vienas teismo posėdis, o paskirtieji teismo posėdžiai buvo atidedami išimtinai vien tik ieškovės prašymais. Ieškovės prašymai atidėti bylos nagrinėjimą dėl nepakankamo laiko įrodymams surinkti buvo sistemingi. Toks ieškovės elgesys vertintinas kaip bylos vilkinimas, dėl kurio atsakovai patyrė papildomų bylinėjimosi išlaidų, nes kiekvieną kartą privalėjo rengtis bylos nagrinėjimui teismo posėdžiuose, neturėdami jokių garantijų, ar įvyks, ar bus atidėtas teismo posėdis.
    8. Teismas nepagrįstai atsakovų prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažino. Dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesu atsakovams turėjo būti priteistos visos jų patirtos advokato pagalbos išlaidos, tačiau netgi tuo atveju, jeigu šios išlaidos būtų skaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalies reikalavimus, iš ieškovės turėjo būti priteista 2 732,42 Eur advokato pagalbos išlaidų, o ne 609,84 Eur. Be to, patenkintų priešieškinio reikalavimų dalyje atsakovams turėjo būti priteistas ir žyminis mokestis.
  1. Ieškovė UAB „GRIFS AG“ atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
    1. Teismas pagrįstai atmetė visus atsakovės R. K. IĮ pareikštus reikalavimus, kylančius iš Tarpininkavimo sutarties vykdymo. Atsakovė R. K. IĮ į bylą pateikė 2015 m. lapkričio 8 d. pažymą, kurioje savaip perskaičiavo pagal Tarpininkavimo sutartį mokėtino atlyginimo dydį už kiekvieną mėnesį per visą Tarpininkavimo sutarties galiojimo laikotarpį ir nurodė tariamą ieškovės skolą savo pažymoje, tačiau nei procesiniuose dokumentuose, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme atsakovė dėl tokio perskaičiavimo teisinio pagrindo visiškai nepasisakė ir jo niekaip neįrodė. Per visą Tarpininkavimo sutarties galiojimo laikotarpį iki šalių ginčo 2015 metų pradžioje atsakovės R. K. IĮ sąskaitos buvo išrašomos ir apmokamos reguliariai, atsakovė niekuomet nereiškė jokių pretenzijų dėl apskaičiuoto atlyginimo dydžio. Tiek atsakovės patikslinto priešieškinio, tiek ir apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė neva neapskaičiavo ir nesumokėjo atsakovei atlygio už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., yra nepagrįsti ir paneigti byloje esančiais įrodymais. Atsakovės su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2012 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01127. Šioje sąskaitoje nurodytas jos pagrindas – ataskaita už laikotarpį 2011 m. lapkričio 1 d. – 2012 m. kovo 31 d., taigi būtent už tą laikotarpį, kurį nurodo atsakovė ir teigia už jį negavusi atlygio. Laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., kai buvo sudarytas Papildomas susitarimas prie Tarpininkavimo sutarties, kuriuo buvo sustabdytas Tarpininkavimo sutarties vykdymas, pripažintina, jog atsakovė, toliau vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal Tarpininkavimo sutartį, veikė savo rizika, todėl ir šioje dalyje priešieškinio reikalavimas pagrįstai buvo atmestas. Be to, pasibaigus sustabdymo laikotarpiui, atsakovė nereiškė jokių pretenzijų dėl atlyginimo už minėtą laikotarpį, kai sutartis buvo sustabdyta, sumokėjimo. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų tenkinti minėtus priešieškinio reikalavimus, šiems reikalavimams taikytina trejų metų ieškinio senatis (CK 2.160 str. 7 d.).
    2. Atsakovė R. K. IĮ apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog Papildomas susitarimas prie Tarpininkavimo sutarties pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo (ab initio), kadangi Tarpininkavimo sutartis ir toliau realiai buvo vykdoma; šis susitarimas buvo pasirašytas ieškovei nesąžiningai siekiant išvengti prievolės mokėti atlygį už R. K. IĮ suteiktas paslaugas pagal Tarpininkavimo sutartį. Nors atsakovė R. K. IĮ nurodo, kad ji Tarpininkavimo sutartį nurodytu laikotarpiu vykdė, tačiau Papildomame susitarime nėra nurodyta, jog ieškovė sustabdo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą, o atsakovė juos privalo ir/ar gali vykdyti. Papildomas susitarimas nesuteikė nė vienai šaliai nepagrįsto pranašumo, nes sustabdė abiejų pusių teises ir pareigas, todėl laikytina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Papildomo susitarimo negaliojimo yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.
    3. Atsakovė R. K. IĮ apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog ieškovė neva yra skolinga jai 220,09 Eur pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. ASN 14 003 ir 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01806. Ieškovė prašo priteisti 220,09 Eur sutarties, kurios neturi nei atsakovė, nei ieškovė pagrindu bei šios neegzistuojančios sutarties pagrindu išrašytos sąskaitos faktūros, kuri nėra patvirtinta ieškovės parašu, priimta, pagrindu, todėl akivaizdu, kad teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
    4. Teismas, vertindamas reikalavimo priteisti 825,87 Eur pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01 pagrįstumą, pagrįstai konstatavo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė iki 2014 m. gruodžio 31 d. naudojosi atsakovei R. K. IĮ priklausančia įranga pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01. Pasibaigus nuomos terminui, atsakovė įsipareigojo demontuoti suteiktą įrangą (Įrangos nuomos sutarties 4.1.4 punktas), todėl ji turėjo galimybę teismui pateikti įrodymus, kiek laiko ir kokiu pagrindu įranga naudojosi ieškovė. Nesant įrodymų, kad ginčo laikotarpiu ieškovė naudojosi ginčo įranga, teismas negalėjo daryti išvados, jog ieškovė yra skolinga atsakovei 825,87 Eur.
    5. Apeliaciniame skunde atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovė privalo sumokėti R. K. IĮ už papildomus darbus (GSM/GPRS siųstuvų įrengimą, jų gedimų šalinimą, SIM kortelių pakeitimą ir kt.), nepaisant to, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinių susitarimų dėl šių darbų. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė už šiuos darbus neturėjo atskirai mokėti, kadangi pagal Tarpininkavimo sutarties 3 punktą atsakovė privalo atlikti minėtus darbus, tai darant išimtinai tik savo lėšomis, net jeigu jų nepadengtų atsakovei mokamas atlygis (6 punktas).
    6. Šalių elgesys Tarpininkavimo sutarties vykdymo metu rodo, kad nebuvo jokio – nei rašytinio, nei žodinio susitarimo dėl papildomo, atskiro apmokėjimo atsakovei R. K. IĮ už objektų pajungimą į ieškovės centrinio stebėjimo pulto kompiuterį. Priešingai, Tarpininkavimo sutarties 6 punktas vienareikšmiškai numato, kad sutartį agentas turi vykdyti savo sąskaita ir ieškovė jokių papildomų išlaidų agentui neatlygina, todėl teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl 1 187,98 Eur priteisimo už naujų objektų pajungimą į ieškovės centrinį stebėjimo pultą.
    7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ir atsakovės R. K. IĮ reikalavimą dėl 122,30 Eur priteisimo už signalizacijos sistemų gedimų šalinimą. Atsakovė R. K. IĮ minėtus reikalavimus reiškė jos pačios pasirašytų užsakymo lapų, priėmimo – perdavimo akto bei PVM sąskaitos faktūros pagrindu. Atsakovų minimų darbų ieškovė niekada nenurodė atlikti ir nepriėmė iš atsakovės. R. K. IĮ apskritai nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu ji ėmėsi atlikti nurodomus gedimų šalinimo darbus bei kokiu pagrindu prašoma už šiuos darbus mokėti būtent ieškovės. Be to, iš atsakovės į bylą pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad atsakovės nurodomi darbai apskritai buvo atlikti.
    8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neišsprendė ginčo tarp šalių dėl teisinio Tarpininkavimo sutarties kvalifikavimo, tačiau ieškovė negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Tarpininkavimo sutartis nelaikytina komercinio atstovavimo sutartimi. Pačios Tarpininkavimo sutarties nuostatos patvirtina buvus susitarimą dėl komercinio atstovavimo. Sutarties 1, 2 punktai patvirtina esminę agento funkciją – tarpininkauti, 6 punktas patvirtina veiklos savarankiškumą, 3 punktas – veiklos nuolatinį pobūdį, o 9, 10, 11 punktai – veiklos atlygintinumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl pagrindinės veiklos reikalavimo pažymėta, kad šis kriterijus vertinamas ne tik gautų pajamų dalimi visoje ūkinėje veikloje, ką, beje, kaip vienintelį požymį ir įrodinėja atsakovas, bet ir laiko, žmogiškųjų išteklių sąnaudomis, veiklai reikalingu erdvės naudojimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovės R. K. IĮ pagrindinė veikla - gaisro pavojaus ir apsaugos signalizacijos įrengimas, betarpiškai susijusi su jos, kaip komercinio atstovo pagal Tarpininkavimo sutartį, veikla, nes šios sutarties pagrindu atsakovė klientams siūlė ne bet kokias, o būtent saugos paslaugas, kurių teikimui ir buvo įrengiama gaisro pavojaus ir apsaugos signalizacija. Be to, ir atsakovas R. K. bylos nagrinėjimo pirmos instancijos metu patvirtino, kad jam buvo puikiai žinoma ieškovės siūlomų saugos paslaugų specifika, jos teikimo procesas, ypatumai, jis išmanė šią verslo sritį ir turėjo tam reikiamų žinių, verslo ryšių bei galimybių juos užmegzti.
    9. Visi byloje esantys įrodymai, procesinis ieškovės elgesys, taip pat įrodymai, kuriuos buvo siekiama surinkti, ir kurie buvo surinkti bei pateikti į bylą, akivaizdžiai liudija, jog ieškovė nebuvo suinteresuota nepagrįstai ištęsti procesą, o pagrįstai rinko bylai reikšmingus įrodymus, dėl ko užsitęsė bylos nagrinėjimas. Tai negali būti traktuojama piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
    10. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl teismo neteisingai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų negali būti vertinami kaip pagrįsti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

13Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos medžiagą ir nevertino įrodymų visumos, todėl būtina bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje. Atsakovai su tokiu prašymu nesutinka, prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
  2. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.).
  4. Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas, siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodyti motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neįvertino daugelio bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų visumos, jeigu būtų nustatyta, kad jie yra pagrįsti, sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą ar jos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tačiau nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  6. Pastebėtina, kad nors ieškovė akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų parodymų, tačiau pati apeliaciniame skunde šių parodymų reikšmės sprendžiamiems klausimais atskirai neišskiria ir nedetalizuoja. Be to, visi liudytojų parodymai yra užfiksuoti posėdžių garso įrašuose, o tai teismui leidžia juos pakartotinai ištirti ir be žodinio bylos nagrinėjimo.
  7. Ieškovei nepateikus jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išsamiai išdėsčius procesiniuose dokumentuose, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

14Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. 2011 m. spalio 18 d. tarp ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir atsakovo R. K. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti ieškovės įmonėje Joniškio regiono pardavimo vadovu. Tą pačią dieną tarp šalių buvo sudarytas ir susitarimas dėl komercinės paslapties neatskleidimo. Atsakovas R. K. jo paties prašymu iš darbo buvo atleistas 2014 m. rugsėjo 30 d.
  2. 2011 m. lapkričio 1 d. tarp ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir R. K. IĮ buvo sudaryta Tarpininkavimo sutartis Nr. TRP-11-081, pagal kurią R. K. IĮ įsipareigojo tarpininkauti ieškovei sudarant turto elektroninės apsaugos sutartis su trečiaisiais asmenimis, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už sėkmingą tarpininkavimą šalių sulygto dydžio atlyginimą. Pasibaigus ieškovės ir R. K. sudarytai darbo sutarčiai, Tarpininkavimo sutartis toliau liko galioti. 2015 m. gegužės 22 d. atsakovė R. K. IĮ išsiuntė ieškovei pranešimą „Dėl sutarties nutraukimo“, kuriuo pranešė, kad vienašališkai nutraukia Tarpininkavimo sutartį.
  3. Ieškovė UAB „GRIFS AG“ 2015 m. liepos 27 d. pateikė ieškinį, kurį patikslinusi, prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir R. K. 56 621,81 Eur nuostolių atlyginimo; 2) 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) įpareigoti atsakovus nutraukti nesąžiningus konkurencijos veiksmus – uždrausti atsakovams naudoti savo ar trečiųjų asmenų interesais UAB „GRIFS AG“ komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie klientus, sutarčių su klientais sąlygas, klientų užsakomų paslaugų poreikį, apimtis, kainą ir kainodarą, duomenis apie saugomus objektus, informaciją apie objektų darbo organizavimą, informaciją apie objektų apsaugos lygį ir kitą informaciją, kuri laikoma UAB „GRIFS AG“ komercine paslaptimi vienus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. K. ir R. K. IĮ bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė tvirtino, kad atsakovas R. K., panaudodamas darbo ieškovės įmonėje metu sužinotą informaciją, sudarančią UAB „GRIFS AG“ komercinę paslaptį apie ieškovės klientus, jų įsigyjamų paslaugų apimtis bei kainas, šią informaciją galimai atskleidė kitai konkuruojančiai saugos tarnybai ir taip perviliojo didelę dalį ieškovės klientų. Taip pat nurodė, kad R. K. IĮ, kuriai ta pati ieškovės konfidenciali informacija apie klientus, jų paslaugų apimtis bei kainas yra žinoma Tarpininkavimo sutarties pagrindu, pažeidė lojalumo, konfidencialumo ir nekonkuravimo pareigas, numatytas Tarpininkavimo sutartyje, tai lėmė sutarčių su klientais nutraukimą. Kadangi dėl tokių neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovė prarado savo ilgamečius klientus, ji reiškia ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais R. K. ir R. K. IĮ veiksmais, atlyginimo.
  4. Atsakovai, nesutikdami su pareikštu ieškiniu ir jo reikalavimais, pateikė priešieškinį, kurį patikslinę, prašė: 1) priteisti iš ieškovės atsakovui R. K. laikotarpio nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokestį – 4751,22 Eur ir delspinigius – 1376,40 Eur; 2) priteisti iš ieškovės atsakovui R. K. vidutinį darbo užmokestį visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. laikotarpio nuo atsakovo R. K. atleidimo iš darbo dienos 2014 m. rugsėjo 30 d. iki visiško atsiskaitymo su atsakovu R. K.; 3) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 10 248,04 Eur skolos ir 499,92 Eur delspinigių; 4) pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2013 m. balandžio 19 d. Papildomą susitarimą prie Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 nuo šio susitarimo sudarymo dienos (ab initio); 5) pripažinti negaliojančiomis 2011 m. lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081, sudarytos tarp ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir R. K. IĮ, konkurenciją draudžiančias sąlygas (nekonkuravimo išlygas); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 7) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 270,39 Eur kompensacinių palūkanų, susidariusių uždelstu atsiskaityti laikotarpiu pagal Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081 iki 2015 m. lapkričio 8 d.; 8) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos skolos sumos (10 248,04 Eur ar kitą teismo priteistą sumą) nuo atsakovės R. K. IĮ priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  5. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, o atsakovų patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš ieškovės UAB „GRIFS AG“ atsakovei R. K. IĮ 2 881,76 Eur skolos, 73,43 Eur palūkanų, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 2 881,76 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 609,84 Eur bylinėjimosi išlaidų; pripažino negaliojančia 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punkto konkurenciją draudžiančią sąlygą (nekonkuravimo išlygą). Likusius atsakovų reikalavimus atmetė. Atsakovo R. K. reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio per uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo buvo palikti nenagrinėti. Tiek ieškovė, tiek atsakovai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

15Dėl ieškovės apeliacinio skundo

  1. Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir R. K. IĮ 56 621,81 Eur nuostolių atlyginimą. Taigi ieškovė atsakovams prašo taikyti solidariąją atsakomybę.
  2. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Pagal bylos duomenis nagrinėjamu atveju toks susitarimas neegzistuoja, o ieškovė neįrodinėjo atsakovų atsakomybės solidarumo, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę nėra teisinio pagrindo (CPK 178 str.).
  3. Už komercinės paslapties įgijimą, paviešinimą, panaudojimą Lietuvos teisėje numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys – administracinė, drausminė, civilinė ir baudžiamoji. Minėtos atsakomybės rūšys skiriasi viena nuo kitos atsakomybės taikymo pagrindais, poveikio priemonėmis, padariniais, atsakomybės subjektais ir kitais atsakomybės taikymo aspektais. Priklausomai nuo faktinių aplinkybių, asmenims, pažeidusiems CK ir KĮ nustatytą draudimą atskleisti, įgyti, naudoti informaciją, sudarančią kito subjekto komercinę paslaptį, gali būti taikoma ir deliktinė, ir sutartinė atsakomybė. Jų taikymui būtina nustatyti visas sutartinės ir (ar) deliktinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas.
  4. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, šiuo atveju atsakovų atsakomybė yra kildinama iš skirtingų pagrindų: atsakovas R. K. kaltinamas CK 1.116 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 235 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų, Konfidencialumo susitarimo ir KĮ 15 straipsnio 4 dalies pažeidimu, o atsakovė R. K. IĮ kaltinama Tarpininkavimo sutarties nuostatų ir CK 2.156 str. 3 punkto, reglamentuojančio komercinio agento pareigas, pažeidimu, bei KĮ 15 straipsnio 4 dalies pažeidimu.
  5. Esant nurodytoms aplinkybėms, dėl kiekvieno iš atsakovų atsakomybės sąlygų egzistavimo pasisakytina atskirai.

16Dėl atsakovo R. K. atsakomybės

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl civilinės atsakomybės sąlygų teisiniuose santykiuose, susijusiuose su komercinės paslapties paviešinimu ir pasinaudojimu ja. Ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovas R. K., ne vienerius metus ieškovės įmonėje ėjęs vadovaujamas pareigas, dirbęs tiesiogiai su klientais ir pardavimais, gerai žinojo, kokia informacija yra saugotina, kokios informacijos jis pagal pasirašytą Konfidencialumo susitarimą ir pareiginius nuostatus negali atskleisti tretiesiems asmenims ir ja naudotis su darbo funkcijų atlikimu nesusijusiais tikslais, tačiau informaciją apie ieškovės klientus, jų įsigyjamų paslaugų apimtis ir kainas galimai atskleidė kitai konkuruojančiai saugos tarnybai ir taip perviliojo didelę dalį ieškovės klientų.
  2. Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo dėl neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK 1.116 straipsnio 4 dalies ir KĮ 15 straipsnio 4 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).Taip pat nagrinėjamu atveju ieškovė prašo taikyti ir DK 235 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus.
  3. KĮ 15 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.
  4. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą šiurkščiu darbo pažeidimu laikoma valstybės, tarnybos komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei, o pagal 4 punktą - pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas.
  5. CK 1.116 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį.
  6. Komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis. Remiantis minėtu straipsniu, informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
  7. Nagrinėjamu atveju informacija, dėl kurios yra kilęs ginčas, yra duomenys apie ieškovės klientus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingoms pastangoms, nukreiptoms šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-317-916/2015). Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan.
  8. Informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas. Kasacinė praktika dėl protingų pastangų išsaugoti informaciją standarto suformuota – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015 ir kt.).
  9. Taip pat, pasisakydamas šiuo aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Be to, turi būti protingai apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
  10. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-20090323/17 buvo patvirtinusi informacijos, kuri yra UAB „GRIFS AG“ komercinė paslaptis, sąrašą ir Susitarimo dėl komercinės paslapties neatkleidimo tipinę formą, kuris yra Darbo sutarties priedas Nr. 1 (t. 1, b. l. 24–25). 2011 m. spalio 18 d. tarp ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir atsakovo R. K. buvo pasirašytas priedas Nr. 1 prie 2011 m. spalio 18 d. Darbo sutarties Nr. ID-3528 „Susitarimas dėl komercinės paslapties neatskleidimo“, kuriame atsakovas R. K. sutiko su tuo, kad visa bet kuriuo metu gauta ar bet kokia kita forma ar būdu tapusi žinoma informacija, žinios, medžiaga, susijusi su darbuotojo darbo funkcijų (pareigų) vykdymu ar bet kokia kitokia darbdavio vykdoma veikla, bet kokioje formoje ar pavidale yra darbdavio nuosavybė ir yra konfidenciali, todėl gali būti naudojama ir tvarkoma tik šioje sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Be to, besąlygiškai ir neatšaukiamai įsipareigojo, kad bet koks komercinės paslapties atskleidimas ar panaudojimas ne darbinėms pareigoms vykdyti per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį bei vienerius metus po darbo teisinių santykių pasibaigimo, nepadarys neigiamos įtakos ir žalos darbdaviui bei jo veiklai. Darbuotojas įsipareigojo atlyginti atsiradusią materialinę žalą, kurią sukėlė susitarimu prisiimtų įsipareigojimų pažeidimas ar netinkamas vykdymas.
  11. Pažymėtina, kad komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą.
  12. Nagrinėjamu atveju į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas R. K. apskritai buvo supažindintas su minėtu 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-20090323/17, kuriuo buvo patvirtintas komercinių paslapčių sąrašas, ir pačiu komercinių paslapčių sąrašu.
  13. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad aplinkybė, jog darbuotojas nebuvo supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog darbdavys nedėjo pakankamų pastangų apsaugoti konfidencialią informaciją, nes tokią informaciją sudarantys duomenys (jų dalis), be komercinių paslapčių sąrašo, gali būti įvardyti ir su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017).
  14. Bylos duomenys patvirtina, kad apie jokį komercinių paslapčių sąrašą neminima nei 2011 m. spalio 18 d. darbo sutartyje Nr. ID-3528, nei 2011 m. spalio 18 d. susitarime dėl komercinės paslapties neatskleidimo. Iš esmės šios aplinkybės, kad atsakovas R. K. nebuvo pasirašytinai supažindintas su 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-20090323/17 patvirtinu komercinių paslapčių sąrašu, ieškovė neneigia ir apeliaciniame skunde, tik akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, tačiau pastebėtina, kad nuostatuose yra įtvirtinta tik bendro pobūdžio pareiga saugoti komercines paslaptis.
  15. Atsakovo R. K. nesupažindinus su ieškovės direktoriaus patvirtintu Komercinių paslapčių sąrašu, atsakovas apie tai, kas sudaro ieškovės komercinę paslaptį, nagrinėjamu atveju galėjo žinoti tik iš bendro išprusimo ir pagal pačios ieškovės su konkrečia informacija elgesį.
  16. Protingumo reikalavimas taikomas ne tik teisinei, organizacinei, techninei ir kitai apsaugai, bet ir teisėtiems komercinės paslapties atskleidimo bei panaudojimo būdams. Paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Be minėtų reikalavimų, turi būti protingai apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga. Taigi, sprendžiant, ar konfidencialios informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti, vertintinos aplinkybės, kaip tokia informacija buvo apibūdinta, ar ją žinoję darbuotojai informuoti apie tam tikrų duomenų išskirtinę komercinę (gamybinę) vertę, ar ši informacija nebuvo viešai prieinama.
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo imtasi protingų priemonių konkurencine paslaptimi įvardytai informacijai apsaugoti. Visų pirma, 2011 m. spalio 18 d. darbo sutartyje nenurodyta, kad ją pasirašydamas darbuotojas patvirtina, jog buvo tinkamai supažindintas su Komercinių paslapčių sąrašu, be to, pačioje darbo sutartyje niekur nėra išskirta darbuotojo pareiga saugoti komercines paslaptis. Antra, iš bylos medžiagos matyti, jog net ir pati ieškovė nesilaikė nuostatų dėl komercinės paslapties išsaugojimo. Teismo posėdyje dalyvavusi atsakovo R. K. sutuoktinė V. K. patvirtino, kad ji niekada nedirbo pas ieškovę, tačiau turėjo galimybę susipažinti su klientais, jų adresais, sutartimis ir jų sąlygomis. Tokią galimybę jai, nors ji ir nebuvo ieškovės darbuotoja, suteikė pačios ieškovės darbuotojai, kadangi pats atsakovas R. K. nemokėjo prisijungti prie ieškovės duomenų bazės, nesugebėjo pakankamai kvalifikuotai tvarkyti dokumentų. Trečia, nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad tarp saugos bendrovių vyrauja tokia praktika, jog duomenys apie klientus, kuriems yra reikiamos saugos paslaugos, yra viešinami, klijuojant lipdukus ant saugomų objektų aiškiai matomose vietose. Tokiu būdu visiškai nesudėtinga identifikuoti visus Joniškio rajone esančius ieškovės klientus, pasinaudojant pačios ieškovės viešai skelbiamai duomenimis.
  18. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad ieškovės nurodoma informacija apie jos klientus šios bylos kontekste iš esmės negali būti vertinama kaip komercinė paslaptis, kaip ji apibrėžiama CK CK 1.116 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje.
  19. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad atsakovas niekada nebuvo įsidarbinęs jokioje kitoje konkuruojančioje saugos tarnyboje, įskaitant ir ieškovės nurodomą UAB „Ekskomisarų biuras“, tai neginčijamai patvirtina VSDFV pažymos. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas pats būtų pradėjęs užsiiminėti apsaugos paslaugų teikimu. Nors ieškovė ir tikina, kad atsakovą ir UAB „Ekskomisarų biuras“ sieja komerciniai verslo santykiai, tačiau šie teiginiai taip ir liko neįrodyti, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo ir išvadai apie atsakovo R. K. siekį nesąžiningai konkuruoti su ieškove UAB „GRIFS AG“ (CPK 178 str.).
  20. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
  21. Pripažinus, kad atsakovas R. K. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, patvirtinančių neva patirtos žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų.
  22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog ieškinio reikalavimai dėl žalos priteisimo atsakovo R. K. atžvilgiu yra nepagrįsti, padaryta vadovaujantis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai minėtos išvados pagrįstumo nepaneigia.

17Dėl Tarpininkavimo sutarties kvalifikavimo ir atsakovės R. K. IĮ atsakomybės

  1. Atsakovė R. K. IĮ sudarė su ieškove UAB „GRIFS AG“ sudarė Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081, kuria atsakovė įsipareigojo tarpininkauti ieškovei sudarant turto elektroninės apsaugos sutartis su trečiaisiais asmenimis, o ieškovė įsipareigojo atsakovei sumokėti R. K. IĮ už sėkmingą tarpininkavimą sutartyje nurodyto dydžio atlygį. Šalys nesutaria dėl minėtos Tarpininkavimo sutarties kvalifikavimo. Ieškovė tvirtina, kad ši sutartis yra komercinio atstovavimo sutartis, tuo tarpu atsakovai su tokia ieškovės pozicija nesutinka, tvirtindami, kad R. K. IĮ negali verstis agento veikla, kaip tai suprantama CK antros knygos XII skyriuje „Komercinis atstovavimas“, todėl ir sutartis neatitinka komercinį atstovavimą kvalifikuojančių požymių.
  2. CK 2.152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Prekybos agentais nelaikomi juridinio asmens organai ir asmenys, turintys juridinio asmens organo teises ir pareigas, taip pat partneriai, veikiantys pagal jungtinės veiklos sutartį.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingi šie elementai: 1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas. Nurodyti kriterijai yra kumuliatyvūs – tais atvejais, kai netenkinamas bent vienas iš jų, atitinkami teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016).
  4. Pagrindinės veiklos kriterijaus tikslas yra atskirti tuos asmenis, kurie atitinka kitus prekybos agento apibrėžimo kriterijus ir užsiima komerciniu atstovavimu kaip pagrindiniu verslu, nuo tų asmenų, kurie užsiima kitokia veikla, bet atsitiktinai atlieka vieną ar kelias komerciniam atstovavimui būdingas funkcijas ar suteikia paslaugas, kurias įprastai teikia prekybos agentas (pavyzdžiui, klientų radimas, užsakymų gavimas, rinkos atstovaujamojo produkcijai sukūrimas ir plėtojimas, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016).
  5. Atsakovai akcentuoja, kad R. K. IĮ pagrindinė veikla yra ne tarpininkavimo veikla, bet gaisro pavojaus ir apsaugos signalizacijų įrengimas, o iš ieškovės gautos pajamos pagal Tarpininkavimo sutartį sudaro tik 3,7 proc. visų atsakovės pajamų.
  6. Vertinant šio argumento pagrįstumą, pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl pagrindinės veiklos reikalavimo pažymėta, jog šis kriterijus vertinamas ne tik gautų pajamų dalimi visoje ūkinėje veikloje, bet ir laiko, žmogiškųjų išteklių sąnaudomis, veiklai reikalingu erdvės naudojimu ir pan. Vien pajamų dalis visoje ūkinėje veikloje nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad prekybos agento komercinio atstovavimo veikla visoje ūkinėje veikloje yra ne pagrindinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).
  7. Vertinimas, ar atitinkamo asmens vykdoma komercinio atstovavimo veikla yra pagrindinė to subjekto veikla, atliekamas ne formaliai, bet yra analizuojama reikšmingų aplinkybių visuma, vertinamos visos reikšmingos subjekto ūkinės veiklos aplinkybės. Prie veiksnių, kurių pagrindu galimas pagrindinės veiklos kriterijaus buvimo ar nebuvimo įrodinėjimas, priskirtini ir šie kriterijai: verslo subjekto kito verslo ar ūkinės komercinės veiklos sričių buvimas ar nebuvimas, kitos ūkinės komercinės veiklos esmė, prekybos agento veiklai vykdyti skiriamos investicijos ir patiriamos sąnaudos bei jų dalis kitų verslo sričių kontekste, agento veiklai vykdyti reikalingų teisinių, ekonominių, rinkodaros, vadybos ir (arba) kitokių reikšmingų žinių turėjimas, atitinkamoje srityje būtinų specialiųjų žinių turėjimas (pvz., sporto agentas), atitinkamos verslo srities specifikos išmanymas, verslo ryšių ar galimybės juos užmegzti egzistavimas, komercinės praktikos, verslo papročių atitinkamame regione ar verslo srityje išmanymas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016).
  8. Nagrinėjamu atveju R. K. IĮ veikla - gaisro pavojaus ir apsaugos signalizacijos įrengimas, yra betarpiškai susijusi su jo, kaip komercinio atstovo pagal Tarpininkavimo sutartį, veikla, nes šios sutarties pagrindu jis klientams siūlė ne bet kokias, o būtent ieškovės UAB „GRIFS AG“ teikiamas saugos paslaugas, kurių teikimui ir buvo įrengiama gaisro pavojaus ir apsaugos signalizacija. Atsakovė R. K. IĮ nuo 1995 metų veikė šioje srityje, todėl jai buvo puikiai žinoma ieškovės siūlomų paslaugų specifika, jų teikimo procesas ir ypatumai. Atsakovė išmanė šią verslo sritį ir turėjo tam reikiamą patirtį ir žinias, ryšius ir visas galimybes juos užmegzti Joniškio rajone. Patys atsakovai bylos nagrinėjimo metu akcentavo savo turimus ryšius Joniškio mieste, platų pažįstamų ratą, o tai akivaizdu, kad padeda užmegzti ir palaikyti komercinius santykius ir užtikrinti sėkmingą naujų klientų pritraukimą.
  9. Be to, ir pačios Tarpininkavimo sutarties nuostatos patvirtina buvus susitarimą dėl komercinio atstovavimo. Sutarties 1 ir 2 punktai patvirtina esminę agento funkciją – tarpininkauti, sutarties 6 punktas patvirtina agento savarankiškumą, iš 3 punkto matyti, kad susitarta buvo dėl nuolatinio veiklos pobūdžio, sutarties 9,10 ir 11 punktai patvirtina veiklos atlygintinumą.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Tarpininkavimo sutartis galiojo nuo 2011 metų iki 2015 metų, nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, kad atsakovė R. K. IĮ tik atsitiktinai atliko tam tikras komerciniam atstovavimui būdingas funkcijas.
  11. Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad tarp ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir atsakovės R. K. IĮ pasirašyta Tarpininkavimo sutartis atitinka komercinio atstovavimo sutarties esminius bruožus, o atsakovė R. K. IĮ nagrinėjos bylos kontekste laikytina prekybos agente, kaip tai numatyta CK 2.152 straipsnio 1 dalyje.
  12. CK 2.156 straipsnio 3 punkte įtvirtinta prekybos agento pareiga saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus. Ieškovės teigimu, būtent šios pareigos atsakovė R. K. IĮ įmonė ir nesilaikė.
  13. Tarpininkavimo sutarties 5 punkte atsakovė R. K. IĮ taip pat įsipareigojo saugoti ieškovės komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus. Minėtame punkte abstrakčiai nustatyta, kad visos ieškovės agentui perduotos žinios, susijusios su šios sutarties vykdymu ir kurios nebuvo paskelbtos viešai, yra laikomos bendrovės komercine paslaptimi. Sutartyje neapibrėžta komercinės paslapties sąvoka, prie sutarties nebuvo pridėtas komercinių paslapčių sąrašas, o tik apsiribojama formaliu paaiškinimu, kad visos atsakovei ieškovės perduotos žinios, susijusios su sutarties vykdymu, yra ieškovės komercinė paslaptis.
  14. Kaip matyti iš Tarpininkavimo sutarties turinio, šios sutarties esmė buvo tokia, kad R. K. IĮ įsipareigojo ieškoti klientų, su kuriais ieškovė galėtų pasirašyti saugos paslaugų teikimo sutartis, užmegzti su potencialiais klientais ryšį, pristatyti ieškovės teikiamas paslaugas, išsiaiškinti potencialių klientų individualius poreikius bei pasiūlyti būtent jiems skirtas ir priimtinas paslaugas. Tai reiškia, kad būtent ieškovė, o ne atsakovė naudojosi atsakovės turimais ryšiais, kontaktais ir duomenimis, tikėdamasi gauti papildomų pajamų.
  15. Tarpininkavimo sutarties 2 punkte aiškiai numatyta, kad: „AGENTAS įsipareigoja rekomenduoti savo klientams BENDROVĘ kaip turto apsaugos paslaugų teikėją.“. Taigi pačioje sutartyje numatyta, kad atsakovė R. K. IĮ rekomenduos savo klientams ieškovę, o tai suponuoja išvadą, kad didžioji dalis informacijos, susijusi su Joniškio klientais, buvo suteikta ne ieškovės atsakovei, o būtent atsakovės ieškovei, todėl tai nagrinėjamu atveju negali būti siejama su komercinės paslapties sąvoka ar komercinės paslapties atsikleidimu, nes akivaizdu, kad duomenis apie klientus, visų pirma, turėjo pati R. K. IĮ, kuri juos vėliau Tarpininkavimo sutarties pagrindu perduodavo ieškovei.
  16. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovė R. K. IĮ nebuvo tinkamai informuota apie tai, kad ieškovės klientai, kuriuo pati atsakovė atveda ieškovei, taip pat įeina į komercinių paslapčių sąvoką, kuri nurodyta Tarpininkavimo sutarties 5 punkte.
  17. Be to, byloje nėra nė vieno įrodymo, kuriame būtų užfiksuota, kam ir kokią informaciją atsakovė R. K. IĮ atskleidė, kokia konkrečiai informacija buvo neteisėtai panaudota, padarant ieškovei žalą.
  18. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013 ir kt.).
  19. Ieškovės kaltinimai dėl komercinės paslapties atskleidimo UAB „Ekskomisarų biuras“ yra grindžiami tik ieškovės spėlionėmis ir prielaidomis (klientų pranešimuose dėl sutarčių nutraukimo nenurodomos jokios objektyvios sutarčių nutraukimo priežastys; dauguma pranešimų dėl sutarčių nutraukimo buvo pateikti panašiu laikotarpiu; dauguma sutartis nutraukusių klientų perėjo į UAB „Ekskomisarų biuras“, didžioji dalis pranešimų dėl sutarčių nutraukimo yra labai panašūs ir pan.).
  20. Ieškovė tvirtina, kad didžioji dalis klientų, su ja nutraukusių sutartis, iškart tokias pat saugos sutartis sudarė su UAB „Ekskomisarų biuras“, tačiau byloje nėra ir šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Tarp saugos paslaugas teikiančių bendrovių vyksta konkurencinė kova, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, natūralu, kad, nutraukę sutartis su ieškove, buvę jos klientai sudarė analogiškas saugos paslaugų sutartis su kitomis tokias paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, įskaitant ir su UAB „Ekskomisarų biuras“. Ieškovės teiginys, kad absoliuti dauguma buvusių jos klientų sutartis sudarė būtent su UAB „Ekskomisarų biuras“, taip pat negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Iš byloje esančių tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad kai kurie ieškovės klientai sutartis su ieškove nutraukė, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių prarado apsaugos poreikį, kiti klientai sutartis sudarė su kitomis saugos bendrovėmis, o likusi dalis klientų (48,43 proc.) perėjo į UAB „Ekskomisarų biuras“, kuri, kaip ir ieškovė, vykdė veiklą Joniškio rajone.
  21. Į bylą pateikti įrodymai (R. K. IĮ PVM sąskaitų faktūrų žurnalo duomenys už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 29 d.; R. K. IĮ PVM sąskaitos faktūros, išrašytos laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 29 d.; R. K. IĮ apyvartos žiniaraščio dalis už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 29 d.) patvirtina, kad R. K. IĮ ir UAB „Ekskomisarų biuras“ ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo jokių tarpusavio įsipareigojimų ir nevykdė jokių tarpusavio sutarčių, tarp šių ūkio subjektų nebuvo jokių tarpusavio atsiskaitymų ar mokėjimų.
  22. Nors ieškovė ir akcentuoja tai, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose dėl jų specifikos daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais, todėl ieškovui negali būti keliamas aukštas įrodinėjimo standartas, tačiau tai neeliminuoja ieškovės pareigos įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus bent jau netiesioginiais įrodymais. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 str.).
  23. Apeliaciniame skunde ieškovė pabrėžia liudytojų parodymų reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pasisakant dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad, vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, būtina atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dalis ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų yra buvę ar esami ieškovės darbuotojai, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiems parodymams skundžiamame sprendime neskyrė daug dėmesio.
  24. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta spręstina, kad ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės R. K. IĮ veiksmų, atskleidžiant ieškovės komercines paslaptis ir perviliojant klientus į kitą konkuruojančią įmonę. Nesant neteisėtų veiksmų fakto, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nevertintinos.

18Dėl konkurenciją ribojančios išlygos pripažinimo negaliojančia

  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančia Tarpininkavimo sutarties 4 punkto nuostatą, kuri teismo vertinimu, draudžia konkurenciją (nekonkuravimo išlygą), tuo pagrindu, jog už šį ribojimą nebuvo nustatytas ir mokamas atsakovei R. K. IĮ atlygis. Apeliantės teigimu, reikalavimas dėl Tarpininkavimo sutarties 4 punkto, numatančio agentui draudimą konkuruoti Tarpininkavimo sutarties laikotarpiu, pripažinimas negaliojančiu yra nesusijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Šio priešieškinio reikalavimo pripažinimas negaliojančiu bet kuriuo atveju nesudaro pagrindo atmesti ieškinį ar jo dalį.
  2. Reikalavimas dėl Tarpininkavimo sutarties 4 punkto pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas priešieškinyje, priešieškinis buvo priimtas ir jame pareikšti reikalavimai išnagrinėti iš esmės, todėl klausimas dėl priešieškinio reikalavimų sąsajumo su ieškinio reikalavimais šioje proceso stadijoje nesvarstytinas.
  3. Kaip jau buvo minėta, atsakovė R. K. IĮ sudarė su ieškove UAB „GRIFS AG“ sudarė Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP -11 081, kuria atsakovė įsipareigojo tarpininkauti ieškovei sudarant turto elektroninės apsaugos sutartis su trečiaisiais asmenimis, o ieškovė įsipareigojo atsakovei sumokėti R. K. IĮ už sėkmingą Tarpininkavimą sutartyje nurodyto dydžio atlygį. Ši Tarpininkavimo sutartis buvo kvalifikuota kaip komercinio atstovavimo sutartis.
  4. Tarpininkavimo sutarties 4 punkte susitarta, kad agentas pagal šią sutartį neturi teisės sudaryti sutarčių su jokiais trečiaisiais asmenimis savo ar bendrovės vardu bendrovės sąskaita ir dėl jos interesų. Agentas atsako už bet kokius dėl šio punkto reikalavimo nesilaikymo bendrovės patirtus nuostolius. Atsakovė R. K. IĮ, nors ir nurodo, kad ši sąlyga nėra aiški, tačiau šį susitarimą be jokio teisinio pagrindo traktuoja kaip nekonkuravimo susitarimą.
  5. Pagal CK 2.164 straipsnio 1 dalį prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu. Jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį (CK 2.164 str. 4 d.).
  6. Teisėjų kolegijos nuomone, iš Tarpininkavimo sutarties turinio matyti, kad šalys nebuvo aiškiai apibrėžusios atsakovės pareigos nekonkuruoti su ieškove ribų, termino ar klientų grupių, su kuriais atsakovė, veikdama savarankiškai, negalėtų bendradarbiauti, t. y. šalys nebuvo aiškiai išreiškusios valios įtvirtinti draudimą atsakovei konkuruoti (nekonkuravimo išlygos). Tarpininkavimo sutarties 4 punkte šalys tiesiog susitarė, kad agentas pagal šią sutartį neturi teisės sudaryti sutarčių su jokiais trečiaisiais asmenimis savo ar bendrovės vardu bendrovės sąskaita ir dėl jos interesų, t. y. buvo įtvirtintas apribojimas atsakovei R. K. IĮ sutarties galiojimo metu savo vardu ar bendrovės vardu sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis. Iš Tarpininkavimo sutarties nuostatų sisteminio aiškinimo galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės pareiga buvo pranešti ieškovei apie potencialius klientus, ketinančius sudaryti turto apsaugos sutartis, tarpininkauti su jais derantis ir pagal susitarimą su klientu suprogramuoti kliento patalpose signalizacijos sistemą bei šalinti gedimus, tačiau atsakovė neturėjo teisės nei savo, nei ieškovės vardu pasirašyti su klientais turto apsaugos sutarčių (Sutarties 2, 3 ir 4 p.).
  7. Kaip jau buvo minėta, Tarpininkavimo sutartis buvo kvalifikuota kaip komercinio atstovavimo sutartis, o pati komercinio agento veiklos specifika reikalauja, kad agentas būtų lojalus atstovaujamajam, veiktų išimtinai jo interesais jam suteiktų įgaliojimų ribose (CK 2.156 str.), todėl reikalavimas už šių pareigų vykdymą papildomai mokėti mokestį būtų nesąžiningas ir neteisingas.
  8. Esant nurodytoms aplinkybės, atsižvelgiant į komercinio atstovavimo tikslą ir esmę, darytina išvada, kad draudimas atsakovei R. K. IĮ sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis savo ar bendrovės vardu bendrovės sąskaita ir dėl jos interesų, galiojant Tarpininkavimo sutarčiai, buvo teisėtas, todėl pirmosios instancijos teismas, nesigilindamas į Tarpininkavimo sutarties esmę, remdamasis vien tuo, kad Tarpininkavimo sutartyje nėra nustatytas atlygis atsakovei už nekonkuravimą, be jokio teisinio pagrindo Tarpininkavimo sutarties 4 punktą nepagrįstai pripažino negaliojančiu, kaip pažeidžiantį atsakovės teises.
  9. Nurodytų argumentų pagrindu ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia Tarpininkavimo sutarties 4 punkto nuostatą atmestinas.

19Dėl netesybų priteisimo pagal Apsaugos sistemų montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 ir pagal 2014 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01805

  1. Atsakovė R. K. IĮ priešieškiniu prašė priteisti 1 405,97 Eur (1 044,80 Eur skolos ir 372,17 Eur delspinigių) pagal Apsaugos sistemų montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 ir pagal 2014 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01805. Ieškovė sutiko su reikalavimu dėl skolos priteisimo ir prašė šią sumą įskaityti į ieškovei pagal ieškinį priteistiną sumą, tačiau nesutiko su prašoma priteisti delspinigių suma. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad delspinigių suma nėra per didelė, priteisė atsakovei R. K. IĮ visą prašytą delspinigių sumą. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovės prašyta priteisti delspinigių suma yra neprotingai didelė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos nesumažino iki teismų praktikoje protingu pripažįstamo netesybų dydžio, t. y. 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, kas nagrinėjamu atveju sudarytų 37,21 Eur.
  2. Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 str.). Nagrinėjamu atveju Apsaugos sistemos montavimo sutartyje Nr. 2014/06/25/1 šalys susitarė dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių.
  3. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė sumažinti netesybas tokiu atveju, jeigu nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau tik tiek, kad netesybos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta teismo teisė sumažinti sutartines netesybas, jeigu jos (bauda, delspinigiai) yra neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas aptartas CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normas, yra nurodęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
  5. Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 str.) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 str. 2 d.). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  6. Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs ir tai, kad šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).
  7. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad šalys kaip ūkiniai subjektai pačios yra sutarusios dėl 0,2 procentų dydžio delspinigių, atsakovė atliko darbus, ką patvirtina šalių pasirašytas darbų priėmimo-perdavimo aktas, o pati skola nėra ginčijama, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti delspinigių dydį. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutikti.
  8. Papildomai pastebėtina, kad būtent tokį delspinigių dydį ieškovė taiko ir savo klientams. Iš su ieškiniu pateiktų stebėjimo ir reagavimo paslaugų teikimo sutarčių 5.4 punktų matyti, kad būtent 0,2 proc. delspinigių dydis, kurį ieškovė šioje byloje ginčija kaip akivaizdžiai per didelį, buvo taikomas jos pačios klientams, kas suponuoja išvadą, jog 0,2 proc. dydžio delspinigius ieškovė toleruoja ir pati praktikoje naudoja kaip teisingą ir protingą sankciją už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą.
  9. Nurodytų argumentų pagrindų ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netesybų priteisimo pagal Apsaugos sistemų montavimo sutartį Nr. 2014/06/25/1 ir pagal 2014 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01805 vertintini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje.

20Dėl atsakovų apeliacinio skundo

  1. Patikslintu priešieškiniu atsakovai prašė: 1) priteisti iš ieškovės atsakovui R. K. laikotarpio nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokestį – 4751,22 Eur ir delspinigius – 1376,40 Eur; 2) priteisti iš ieškovės atsakovui R. K. vidutinį darbo užmokestį visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. laikotarpio nuo atsakovo R. K. atleidimo iš darbo dienos 2014 m. rugsėjo 30 d. iki visiško atsiskaitymo su atsakovu R. K.; 3) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 10 248,04 Eur skolos ir 499,92 Eur delspinigių; 4) pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2013 m. balandžio 19 d. Papildomą susitarimą prie Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 nuo šio susitarimo sudarymo dienos (ab initio); 5) pripažinti negaliojančiomis 2011 m. lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081, sudarytos tarp ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir R. K. IĮ, konkurenciją draudžiančias sąlygas (nekonkuravimo išlygas); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 7) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 270,39 Eur kompensacinių palūkanų, susidariusių uždelstu atsiskaityti laikotarpiu pagal Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081 iki 2015 m. lapkričio 8 d.; 8) priteisti iš ieškovės atsakovei R. K. IĮ 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos skolos sumos (10 248,04 Eur ar kitą teismo priteistą sumą) nuo atsakovės R. K. IĮ priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovų patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš ieškovės UAB „GRIFS AG“ atsakovei R. K. IĮ 2 881,76 Eur skolos, 73,43 Eur palūkanų, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 2 881,76 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 609,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pripažino negaliojančia 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punkto konkurenciją draudžiančią sąlygą (nekonkuravimo išlygą). Likusius atsakovų reikalavimus atmetė. Atsakovo R. K. reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio per uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo buvo palikti nenagrinėti.

21Dėl skolos už suteiktas paslaugas pagal Tarpininkavimo sutartį ir papildomo susitarimo dėl Tarpininkavimo sutarties stabdymo pripažinimo negaliojančiu

  1. Tarpininkavimo sutarties 9 punkte ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti užmokestį už sėkmingą tarpininkavimą. Pagal Tarpininkavimo sutarties 10 punktą už mokestis turėjo būti lygus 15 proc. nuo užmokesčio, kurį ieškovei pagal apsaugos sutartį, sudarytą atsakovės dėka, už turto apsaugą sumoka klientas. 11 punkte nustatyta, kad atlyginimas agentui mokamas kas mėnesį, o 12 punkte detalizuota, kad konkretus per vieną kalendorinį mėnesį agentui mokėtino atlyginimo dydis apskaičiuojamas iki kito mėnesio 5 dienos pagal tą mėnesį visų klientų, su kuriais turto apsaugos sutartys buvo sudarytos sėkmingai tarpininkaujant atsakovei, faktiškai sumokėtą ieškovei užmokestį. Atlyginimo dydį apskaičiuoja ieškovė, kuri neprivalo atsakovei pateikti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau privalo pagrįsti apskaičiuoto atlyginimo dydį. Tarpininkavimo sutarties 13 punkte nustatyta, kad mokėjimui agentas įsipareigoja pateikti ieškovei įstatymo nustatytos formos sąskaitą, kuri turi būti išrašyta remiantis Tarpininkavimo sutarties 10 ir 11 punktuose nustatytu užmokesčio skaičiavimo principu. Ieškovė pateiktą sąskaitą įsipareigoja patvirtinti arba motyvuotai atsisakyti patvirtinti per 5 dienas ir nuo jos patvirtinimo per 5 dienas sumokėti atsakovei atlyginimą.
  2. Atsakovės R. K. IĮ teigimu, ieškovė jai pagal Tarpininkavimo sutartį yra skolinga 5 339,10 Eur, kadangi nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. apskritai neskaičiavo Tarpininkavimo sutartyje numatyto atlyginimo ir jo nesumokėjo, nors Tarpininkavimo sutartyje numatytos paslaugos buvo teikiamos, be to, atsakovės teigimu, iš atsakovės turi būti priteisiamas atlygis ir už tariamą Tarpininkavimo sutarties stabdymo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė šių savo reikalavimų pagrįstumo neįrodė.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamas ginčas dėl 5 339,10 Eur priteisimo pagal Tarpininkavimo sutartį yra kilęs tarp juridinių asmenų, o kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad sprendžiant dėl CPK 178 straipsnyje nurodytos juridinio asmens pareigos įvykdymo, turėtina omenyje tai, jog šio asmens įrodinėjami faktai, susiję su sutartinių teisinių įsipareigojimų įvykdymu (pvz.: sutarčių / susitarimų sudarymas, jų keitimas, nutraukimas; prievolinių pretenzijų reiškimas; medžiagų / įrengimų / darbo jėgos panaudojimas; atliktų / atliekamų statybos rangos darbų fiksavimas etc.) – turi būti grindžiami leistinais įrodymais, tai yra tokiais dokumentais, kurie atitinka specialų teisės aktų, imperatyviai reglamentuojančių juridinių asmenų prievolių, turto judėjimo, finansinių operacijų ir kt. apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymas, Finansinės atskaitomybės įstatymas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015 ir kt.).
  4. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
  5. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju vien pačios atsakovės sudaryta pažyma negali būti pakankamas įrodymas apie skolos pagal Tarpininkavimo sutartį egzistavimo faktą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovė atsiliepime į ieškinį ir prašė teismo išreikalauti ieškovės UAB „GRIFS AG“ buhalterinės apskaitos duomenis ir dokumentus, kurių pagrindu ieškovė apskaičiuodavo atsakovei mokėtiną mokėtino atlyginimo sumą pagal Tarpininkavimo sutartį laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gegužės 22 d., ir duomenis apie atsakovei sumokėtą atlyginimą pagal Tarpininkavimo sutartį šios sutarties galiojimo laikotarpiu ir pateikti jų paskaičiavimą pagrindžiančius duomenis bei dokumentus, tačiau tokie dokumentai, nors teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovę ir buvo įpareigojęs juos pateikti, į bylą taip ir nebuvo pateikti. 2017 m. vasario atsakovei pateikus pakartotinį prašymą dėl minėtų dokumentų pateikimo, šie dokumentai taip pat nebuvo išreikalauti, o teismas, motyvuodamas tuo, kas atsakovė neįrodė skolos egzistavimo fakto, šį reikalavimą dėl skolos pagal Tarpininkavimo sutartį atmetė kaip nepagrįstą.
  6. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs iš ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų duomenų, kurių pagrindu buvo apskaičiuojamas atlygis ieškovei, negalėjo reikalavimo dėl skolos pagal Tarpininkavimo sutartį atmesti kaip nepagrįsto. Kaip matyti iš Tarpininkavimo sutarties nuostatų, šalys buvo susitarusios, kad atlyginimo dydį apskaičiuos ieškovė, kuri neprivalo atsakovei pateikti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi finansiniais dokumentais, kurie galėtų pagrįsti ieškovės prašomą priteisti skolą, disponavo tik ieškovė.
  7. Be to, atsakovės prašomą pagal Tarpininkavimo sutartį priteisti 5 339,10 Eur sumą sudaro ir atlygis atsakovei už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., kai Tarpininkavimo sutarties vykdymas 2013 m. balandžio 19 d. papildomu susitarimu buvo sustabdytas (1 337,58 Eur). Abi šalys pripažįsta, kad 2013 m. balandžio 19 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl Tarpininkavimo sutarties stabdymo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Atsakovė R. K. IĮ prašė šį susitarimą pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu sandoriu), tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, nors rezoliucinėje dalyje ir nurodė, kad tenkina priešieškinį tik iš dalies – priteisia atsakovei R. K. IĮ 2 881,76 Eur skolos, 73,43 Eur palūkanų, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 2 811,76 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 609,84 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pripažįsta negaliojančiu 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punktą, o kitus atsakovų reikalavimus atmeta, tačiau motyvuojamojoje dalyje nenurodė jokių motyvų, kodėl atsakovės reikalavimą dėl 2013 m. balandžio 19 d. susitarimo dėl Tarpininkavimo sutarties stabdymo pripažinimo negaliojančiu atmetė, todėl spręstina, kad atsakovė apeliaciniame skunde pagrįstai apeliuoja į sprendimo motyvuojamosios dalies dėl šio reikalavimo surašymo ydingumą (CPK 270 str. 4 d.). Neišnagrinėjus šio reikalavimo, nėra galimybės spręsti dėl reikalavimo priteisti 1 337,58 Eur už neva suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. pagrįstumo.
  8. Pažymėtina, kad nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, vis dėlto apeliacija nėra ir neturėtų virsti bylos nagrinėjimu iš naujo.
  9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo dėl skolos pagal Tarpininkavimo sutartį esmę, aukščiau įvardintų spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių taip pat išreikalautinų iš šalių įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi iš naujo, konstatuoja, jog šios bylos dalies dėl 5 339,10 Eur priteisimo pagal Tarpininkavimo sutartį negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

22Dėl skolų pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. ASN 14 003 ir Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01

  1. Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti 220,09 Eur (192,39 Eur skolos ir 27,70 Eur delspinigių) pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. ASN 14 003 ir pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. RKI 01806. Atsakovė nurodė, kad ši sutartis yra pas ieškovę, todėl jo pateikti atsakovė neturi galimybės, tačiau, atsakovės teigimu, iš ieškovės į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad jog ši sutartis buvo įtraukta į apskaitos dokumentų registrus, o PVM sąskaita faktūra Nr. RKI 01806 buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą. Ieškovė su šiuo reikalavimu nesutiko, nurodė, jog minėta sąskaita į apskaitą buvo įtraukta per klaidą, pažymėjo, kad sąskaita nėra pasirašyta nei ieškovės, nei atsakovės.
  2. Taigi atsakovė kelia klausimą dėl proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, kiek tai susiję su PVM sąskaitos faktūros, kaip įrodymo, patvirtinančio įrangos nuomos sutarties egzistavimą, vertinimu.
  3. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
  4. Nagrinėjamu atveju Įrangos nuomos sutartis Nr. ASN 14 003, kuria grindžiamas reikalavimas dėl 220,09 Eur priteisimo, į bylą pateikta nebuvo. Be to, atsakovė nepateikė ir įrangos priėmimo–perdavimo akto, patvirtinančio įrangos perdavimo ieškovei faktą. Reikalavimas grindžiamas tik sąskaita faktūra Nr. RKI 01806, kuri nėra nei vienos iš šalių pasirašyta. Ieškovė, nesutikdama su šiuo reikalavimu, tvirtina, kad atsakovės į bylą pateikta sąskaita faktūra yra nepasirašyta, todėl vien ja remtis negalima.
  5. PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) normos. PVM sąskaita faktūra – PVMĮ nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (PVMĮ 2 str. 30 d.). PVM sąskaitos-faktūros paskirtis – įforminti įvykusį paslaugų teikimą (PVMĮ 79 str. 1, 2 d.). Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM mokesčio apskaitos tikslais.
  6. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015 ir kt). Šis įforminimas PVM sąskaita faktūra svarbus apsprendžiant šalių prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą klausimus, tačiau yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių nustatant tikrąjį šalių susitarimo dalyko turinį. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas.
  7. Atsižvelgdama į tai bei į pirmiau nurodytus PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio dokumento užpildymo trūkumai, t. y. šalių parašų nebuvimas, savaime nereiškia, jog yra paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys yra nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju vienintelis objektyvus įrodymas, kuriuo grindžiamas ieškovės reikalavimas priteisti 220,09 Eur, yra nepasirašyta PVM sąskaita faktūra Nr. RKI 01806, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip pakankama pagrįsti tariamą ieškovės 220,09 Eur skolą už įrangos nuomą.
  8. Taip pat atsakovė prašė priteisti 825,87 Eur pagal 2014 m. birželio 2 d. Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01 (721,91 Eur atlygis ir 103,96 Eur delspinigiai). Kaip matyti iš minėtos sutarties, šia sutartimi R. K. IĮ (nuomotojas) perdavė UAB „GRIFS AG“ (nuomininkui) laikinai už nuomos mokestį naudotis nuomotojui nuosavybės teise priklausančiu turtu – perimetro ir vaizdo stebėjimo įranga, o nuomininkas priėmė įrangą ir įsipareigojo mokėti nuomos mokestį sutartyje numatytomis sąlygomis. Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad nuomininkas už naudojimąsi įranga įsipareigoja kas mėnesį mokėti 1 030 Lt ir 216,30 Lt PVM, iš viso 1 246,30 Lt nuomos mokestį. Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad sutartis yra neterminuota. Atsakovės teigimu, ieškovė minėta įranga nebesinaudoja nuo 2014 m. gruodžio 31 d., todėl turi sumokėti nuomos mokestį iki 2014 m. gruodžio 31 d.
  9. Nuomos sutarties esmė yra tai, kad viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.447 str. 1 d.). Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu sutarties terminas joje nenustatytas, tai laikoma, kad nuomos sutartis neterminuota (CK 6.479 str. 2 d.)
  10. CK 6.499 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą ir tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius.
  11. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota bendroji pareiga nuomininkui grąžinti išnuomotą daiktą. CK 6.535 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, kad jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta kitaip, ši pareiga laikoma įvykdyta, kai įrenginys faktiškai perduodamas arba pasirašomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas. Jeigu nuomos sutartis yra neterminuota, tai abi šalys turi teisę bet kada nutraukti sutartį įspėjusios apie tai viena kitą prieš vieną mėnesį iki nutraukimo (CK 6.480 str.).
  12. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad įranga išnuomojama neterminuotam laikui, o, pasibaigus nuomos teisiniams santykiams, atsakovė pati demontuos ieškovei suteiktą nuomos pagrindais įrangą pagal pasirašytą įrangos priėmimo–perdavimo aktą (Įrangos nuomos sutarties Nr. 140602/01 4.1.4 p.). Sutarties 4.1.5 punkte numatyta, kad nuomotojas (atsakovė) įsipareigoja pateikti nuomininkui (ieškovei) PVM sąskaitą faktūrą už nuomą kiekvieną mėnesį iki 30 d.
  13. Iš bylos medžiagos matyti, kad perimetro ir vaizdo stebėjimo įranga 2014 m. birželio 2 d. buvo perduota ieškovei naudotis, ką patvirtina įrangos priėmimo–perdavimo aktas, tačiau nėra absoliučiai jokių duomenų, kada išnuomota įranga buvo grąžinta atsakovei. Be to, į bylą nebuvo pateiktos ir sąskaitos faktūros už įrangos nuomą, kurios pagal sutarties nuostatas turėjo būti išrašinėjamos ir pateikiamos ieškovei kiekvieną mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal 2014 m. birželio 2 d. Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01 būtent pati atsakovė, pasibaigus nuomai, buvo įsipareigojusi demontuoti įrangą, nesant jokių objektyvių duomenų, kada ieškovei išnuomota įranga buvo demontuota, pavyzdžiui, atsiimamos įrangos priėmimo–perdavimo akto, laikytina, kad atsakovė neįrodė sumos už įrangos nuomą dydžio. Kaip jau ir buvo minėta, juridiniams asmenims keliama aukštesnė įrodinėjimo pareiga - juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus.
  14. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek patikslintame priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde pati atsakovė užsimena, jog šalys tarėsi, jog nuomos mokesčio dydis 2014 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais bus mažinamas, o tai taip pat kelia papildomų abejonių dėl ieškovės prašomos priteisti sumos Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01 pagrįstumo.
  15. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad atsakovė R. K. IĮ neįrodė reikalavimų dėl skolų pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. ASN 14 003 ir Įrangos nuomos sutartį Nr. 140602/01 priteisimo pagrįstumo, todėl ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

23Dėl reikalavimo priteisti 1 187,98 Eur (820,03+297,87+70,08) už naujų objektų pajungimą į ieškovės centrinį stebėjimo pultą (CSP), 1 310,38 Eur už darbus, kurių nenumatė Tarpininkavimo sutartis, ir 122,30 Eur už signalizacijos sistemų gedimų šalinimo darbus

  1. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti 1 187,98 Eur (820,03+297,87+70,08) už naujų objektų pajungimą į ieškovės centrinį stebėjimo pultą (CSP). Atsakovės teigimu, šios paslaugos atlikimas neįėjo į Tarpininkavimo sutarties apimtį, todėl už šias paslaugas turėjo būti mokama atskirai. Tuo tarpu ieškovė tvirtina, kad šalys dėl jokio papildomo atlyginimo už minėtas paslaugas nesusitarė, nes minėti darbai buvo tarpininkavimo paslaugos dalis, už kurią atsakovei buvo mokamas 15 proc. atlyginimas.
  2. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti 122,30 Eur už signalizacijos sistemų gedimų šalinimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė už šiuos darbus neturėjo atskirai mokėti, kadangi pagal Tarpininkavimo sutartį atsakovė privalo atlikti minėtus darbus, tai darant išimtinai tik savo lėšomis, net jeigu jų nepadengtų atsakovei mokamas atlygis ( Sutarties 6 punktas).
  3. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei už papildomus darbus (GSM/GPRS siųstuvų įrengimą, jų gedimų šalinimą, SIM kortelių pakeitimą ir kt.), nepaisant to, kad šalys nebuvo sudariusios jokių rašytinių susitarimų dėl šių darbų, kadangi šių darbų neapima Tarpininkavimo sutartis. Tuo tarpu, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtų darbų atlikimas priklausė pagal Tarpininkavimo sutartį, todėl ieškovė neturi už jų atlikimą mokėti papildomai.
  4. Tarpininkavimo sutarties 6 punkte aiškiai nurodyta, kad agentas (atsakovė) šią sutartį vykdo išimtinai tik savo lėšomis ir priemonėmis, o ieškovė neprivalo atlyginti jokių atsakovės išlaidų, įskaitant ir jokių papildomų išlaidų, susijusių su šios sutarties vykdymu, net jeigu jų nepadengtų atsakovei mokamas atlyginimas. Ieškovė privalo aprūpinti atsakovės jokiais dokumentais ar priemonėmis, reikalingais šios sutarties vykdymui.
  5. Tarpininkavimo sutarties 3 punkte yra aiškiai išdėstytos atsakovės pareigos: suprogramuoti kliento patalpose signalizacijos sistemą; gavus kliento pranešimą apie signalizacijos sistemos ar atskirų jos prietaisų gedimus, juos kaip greičiau pašalinti.
  6. Tarpininkavimo sutarties 10 punkte numatyta, kad ieškovė įsipareigoja atsakovei mokėti užmokestį, kuris lygus 15 proc. nuo užmokesčio, kurį ieškovė pagal apsaugos sutartį, sudarytą atsakovės dėka, už turto saugojimą sumoka klientas.
  7. Esant tokiam šalių susitarimui, darytina išvada, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl atlyginimo už naujų objektų pajungimą ir už kitus papildomus su tuo susijusius darbus (GSM/GPRS siųstuvų įrengimą, jų gedimų šalinimą, SIM kortelių pakeitimą ir pan.), kadangi, kaip galima spręsti iš Tarpininkavimo sutarties turinio, objektų pajungimo paslauga įėjo į Tarpininkavimo sutarties pagrindu teiktinų paslaugų apimtį, o už Tarpininkavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymą atsakovei buvo mokamas 15 proc. atlygis nuo užmokesčio, kurį ieškovei pagal apsaugos sutartį, sudarytą atsakovės dėka, moka klientas. Tai, kad Tarpininkavimo sutartimi nebuvo susitarta dėl papildomo atlygio už objektų pajungimą ir kitus su tuo susijusius darbus, teisėjų kolegijos nuomone, papildomai patvirtina ir ta aplinkybė, kad pati atsakovė atsiliepime į ieškinį tai pripažino, nurodydama, kad ieškovė jai mokėdavo atlyginimą už objektų pajungimą pagal žodinį susitarimą. Vien tai, jog ieškovė galbūt gera valia mokėjo papildomai pagal tam tikrus žodinius susitarimus, negali būti pagrindas išvadai dėl atsakovės reikalavimo priteisti 1 187,98 Eur už naujų objektų pajungimą į ieškovės centrinį stebėjimo pultą (CSP), 122,30 Eur už signalizacijos sistemų gedimų šalinimą bei už kitus papildomus darbus (GSM/GPRS siųstuvų įrengimą, jų gedimų šalinimą, SIM kortelių pakeitimą ir kt.), pagrįstumo.
  8. Vertinant atsakovės reikalavimo priteisti 122,30 Eur už signalizacijos sistemų gedimų šalinimą pagrįstumą, pastebėtina, kad šis reikalavimas taip pat nėra pagrįstas jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais. Atsakovė šį reikalavimą grindžia vienašališkai jos pačios pasirašytais užsakymo lapais, priėmimo–perdavimo aktu bei PVM sąskaita faktūra. Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš šių dokumentų nėra pasirašytas ieškovės. Taip pat į bylą nebuvo pateikti ir jokie įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė apskritai kada nors prašė/nurodė atsakovei atlikti minėto pobūdžio darbus ir juos priėmė bei įsipareigojo už juos sumokėti. Be to, atsakovė net nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu ji ėmėsi atlikti nurodomus signalizacijos sistemų gedimų šalinimo darbus bei kokiu pagrindu už šiuos galbūt atliktus darbus yra prašoma mokėti būtent ieškovės. Iš į bylą pateiktų duomenų nebūtų galima daryti ir vienareikšmiškos išvados, kad šie signalizacijų sistemų gedimų šalinimo darbai apskritai buvo atlikti, nes atsakovės pateiktuose dokumentuose nėra tų asmenų, kuriems neva buvo suteiktos atsakovės nurodomos paslaugos, parašų.
  9. Galiausiai, teisėjų kolegijos nuomone, ir signalizacijos sistemų gedimų šalinimo paslaugos suteikimas atsakovei priklausė pagal Tarpininkavimo sutartį (Sutarties 3 p.), o už Tarpininkavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymą atsakovei buvo mokamas sutartas atlygis.
  10. Kaip jau ne kartą buvo minėta, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad atsakovė neįrodė reikalavimų priteisti 1 187,98 Eur už naujų objektų pajungimą į ieškovės centrinį stebėjimo pultą (CSP), 122,30 Eur už signalizacijos sistemų gedimų šalinimą bei 1 310,38 Eur už papildomus darbus (GSM/GPRS siųstuvų įrengimą, jų gedimų šalinimą, SIM kortelių pakeitimą ir kt.) pagrįstumo, todėl ir šioje dalyje priešieškinio reikalavimai pagrįstai buvo netenkinti.

24Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skyrimo

  1. Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad sistemingi ieškovės prašymai atidėti bylos nagrinėjimą ir bylos nagrinėjimo vilkinimas nepagrįstai nebuvo vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir ieškovei nepagrįstai pirmosios instancijos teismas neskyrė baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
  2. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 str. 2 d.).
  3. Taigi pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
  4. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme įtvirtintos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį ir jeigu nustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
  5. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamo atveju bylos nagrinėjimas iš esmės užsitęsė dėl komplikuoto įrodymų rinkimo proceso. Ieškovė net tris kartus prašė teismo išduoti teismo liudijimą apie ieškovės teisę gauti įrodymus iš buvusių jos klientų, net du kartus teikė atskiruosius skundė dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis minėtus ieškovės prašymus buvo atsisakyta tenkinti, kol galiausiai 2016 m. gegužės 19 d. buvo priimta nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl liudijimo apie teisę gauti įrodymus išdavimo. Leidus ieškovei gauti įrodymus ir 2016 m. gegužės 19 d. nutartį perdavus antstoliui vykdyti, įrodymų rinkimo procesas irgi nevyko sklandžiai, kadangi ne visi buvę ieškovės klientai buvo linkę geranoriškai bendradarbiauti, ką patvirtina ir baudų kai kuriems klientams skyrimas už antstolio privalomų nurodymų nevykdymą, todėl ne kartą teko atidėti paskirtus teismo posėdžius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė aktyviai domėjosi 2016 m. gegužės 19 d. nutarties vykdymu ir reguliariai apie tai informuodavo teismą.
  6. Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste spręstina, kad šiuo konkrečiu atveju nenustačius ieškovės tyčinio nesąžiningo elgesio siekiant vilkinti procesą ir veikti prieš greitą bylos išnagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

25Dėl bylos procesinės baigties

26Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovų skundas tenkintinas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimas dalyje dėl 5 339,10 Eur priteisimo pagal Tarpininkavimo sutartį ir 2013 m. balandžio 19 d. Papildomo susitarimo dėl Tarpininkavimo sutarties stabdymo pripažinimo negaliojančiu naikintinas ir byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis, kuria tenkintas priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punkto, keistina, nurodant, kad šioje dalyje priešieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas; kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

27Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Nusprendus, kad yra pagrindas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir toje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 str.).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais ir 331 straipsniu,

Nutarė

29Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas priešieškinio reikalavimas priteisti 5 339,10 Eur priteisimo pagal Tarpininkavimo sutartį Nr. TRP-11-081 bei pripažinti negaliojančiu 2013 m. balandžio 19 d. Papildomą susitarimą dėl Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 stabdymo, ir bylą toje dalyje grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

30Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties Nr. TRP-11-081 4 punktą, pakeisti, nurodant, kad šioje dalyje priešieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

31Kitoje dalyje Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB... 5. „Atsakovės R. K. individualios įmonės ir R. K. priešieškinį ir... 6. Priteisti iš ieškovės UAB „GRIFS AG“ atsakovei R. K. individualiai... 7. Pripažinti negaliojančia 2011 metų lapkričio 1 d. Tarpininkavimo sutarties... 8. Pripažinti negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2013 m. balandžio 19 d.... 9. Taip pat atsakovai prašo pripažinti, kad ieškovė UAB „GRIFS AG“... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12.
    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 13. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
        14. Dėl faktinių bylos aplinkybių
        1. 2011 m. spalio... 15. Dėl ieškovės apeliacinio skundo
          1. Ieškovė... 16. Dėl atsakovo R. K. atsakomybės
            1. Nagrinėjamoje... 17. Dėl Tarpininkavimo sutarties kvalifikavimo ir atsakovės R. K. IĮ... 18. Dėl konkurenciją ribojančios išlygos pripažinimo negaliojančia 19. Dėl netesybų priteisimo pagal Apsaugos sistemų montavimo sutartį Nr.... 20. Dėl atsakovų apeliacinio skundo
              1. Patikslintu... 21. Dėl skolos už suteiktas paslaugas pagal Tarpininkavimo sutartį ir papildomo... 22. Dėl skolų pagal Įrangos nuomos sutartį Nr. ASN 14 003 ir Įrangos nuomos... 23. Dėl reikalavimo priteisti 1 187,98 Eur (820,03+297,87+70,08) už naujų... 24. Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei... 25. Dėl bylos procesinės baigties... 26. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovės apeliacinis... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                1. Nusprendus, kad yra... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 29. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį,... 30. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria... 31. Kitoje dalyje Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą...