Byla e2A-343-513/2018
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei VšĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa (toliau – Klaipėdos TLK) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 3564,52 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto žalai atlyginti, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2014-04-02 šalys sudarė sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų“. Ieškovė 2014 m. sutartinius įsipareigojimus atsakovei yra visiškai įvykdžiusi. Nurodė, jog nuo 2015-04-01 iki 2015-04-23 atliko teisės aktų bei sutartinių įsipareigojimų vykdymo taikant Klaipėdos TLK apmokėjimui III lygio gydytojų specialistų konsultacijas patikrinimą ir 2015-04-23 surašė patikrinimo pažymą Nr. K1-1579. Vadovaujantis Klaipėdos TLK direktoriaus 2015-06-15 įsakymu atlikta patikrinimo pažymos Nr. K1-1579 ekspertizė ir 2015-07-10 surašyta ekspertizės pažyma Nr. E1-15-102, kurios išvadų 2 punkte nustatyta, kad 432 atvejais VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojai specialistai, teikdami pacientams ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (toliau – ASPP) dėl būtinosios pagalbos, nurodytą paslaugą Klaipėdos TLK apmokėjimui pateikė kaip gydytojo specialisto III lygio ambulatorinę konsultaciją ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998-06-18 įsakymu Nr. 329 patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos 3.5 punkto reikalavimus, pagal kuriuos, jeigu III lygio gydytojai specialistai teikia ambulatorines būtinosios pagalbos paslaugas, už jas mokama kaip už II lygio konsultaciją. Nurodo, jog atsakovė per ekspertizės pažymoje nurodytą terminą neatlygino PSDF biudžetui padarytos 3564,52 Eur žalos.
  3. Atsakovė VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Atsakovė nurodė, kad žalos PSDF biudžetui nepadarė, ir prašė taikyti ieškinio senatį.
  5. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė pažymoje pateikė tik formalius skaičiavimus, t. y. iš brangesnės paslaugos kainos atėmė pigesnės paslaugos kainą, tačiau nepateikė skaičiavimų ar įrodymų, kad PSDF biudžetas patyrė realią žalą. Atsakovės teigimu, nepateikta duomenų, kokia pinigų suma buvo jai sumokėta už 2014 m. ambulatorines specializuotas paslaugas, kokia suma TLK būtų apmokėjusi pateikus ginčijamas paslaugas ir nepateikus jų apmokėjimui. Argumentavo, jog tai įrodo, kad TLK reikalavimas yra neteisėtas, nes nebuvo skaičiuojama žala PSDF biudžetui. Teigė, kad nepadarė realios žalos PSDF biudžetui, nes 2014 m. faktiškai suteikė ambulatorinių specializuotų ASP paslaugų už 9 127 734 Lt, o TLK sumokėjo tik 9 002 229 Lt, todėl liko neapmokėta paslaugų už 125 505 Lt (36 348 Eur). Nurodė, jog teisingai perkodavus visas III lygio būtinosios pagalbos paslaugas sumažėtų 2014 m. faktiškai suteiktų paslaugų suma, tačiau ji neviršytų realiai apmokėtų paslaugų sumos.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017-10-20 sprendimu ieškinį tenkino bei priteisė iš atsakovės VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 3564,52 Eur PSDF biudžeto žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2017-02-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, jog 2015-04-23 patikrinimo pažyma Nr. K1-1579 ir 2015-07-10 ekspertizės pažyma Nr. E1-15-102 yra galiojančios, nepaneigtos, todėl konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius (CK 6.200, 6.256 straipsniai).
  3. Teismas, įvertinęs tai, kad žalai nustatyti buvo būtina atlikti specialų tyrimą, konstatavo, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015-04-23 atlikus patikrinimą ir surašius patikrinimo pažymą Nr. K1-1579, todėl nuo šios datos skaičiavo ieškinio senaties terminą ir laikė, kad jis nepraleistas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017-10-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
  2. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netyrė įrodymų, dėl jų nepasisakė, neįsigilino į teritorinių ligonių kasų kontrolės procedūrą, atliekamą pagal Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014-01-21 įsakymu Nr. 1K-10 patvirtintą Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašą (toliau – Aprašas).
  3. Argumentuoja, jog vadovaujantis Aprašo 4.7 punktu, patikrinimas yra pirmasis kontrolės procedūros etapas, kuriuo renkami ir apibendrinami duomenys ir faktai, susiję su įstaigos ar įmonės tikrinama veikla, ir teikiami siūlymai dėl nustatytų neatitikčių įvertinimo. Aprašo 4.8 punktas nustato, kad patikrinimo pažyma – dokumentas, kuriame pateikiami pirmojo kontrolės procedūros etapo (patikrinimo) duomenys ir išvados, o pagal Aprašo 4.9 punktą ekspertizė – antrasis kontrolės procedūros etapas, kuriuo įvertinami patikrinimo pažymos duomenys ir išvados, taip pat įstaigos ar įmonės, kurioje buvo atliktas patikrinimas, pateikti paaiškinimai bei papildomi duomenys, ir nustatoma, dėl kurių neatitikčių buvo padaryta žala PSDF biudžetui ir koks šios žalos dydis, pateikiami siūlymai dėl nustatytų neatitikčių ir jų atsiradimo prielaidų pašalinimo, priimamas sprendimas dėl bendro žalos PSDF biudžetui dydžio ir sankcijos taikymo. Pažymi, jog TLK atliekama ekspertizė neatitinka CPK reglamentuojamos eksperto išvados sąvokos bei CPK 219 straipsnyje įtvirtintos papildomos ekspertizės sąvokos. Mano, kad teismas neįsigilino į TLK atliekamų procedūrų esmę, eiliškumą ir dėl to neteisingai vertino patikrinimo ekspertizės sąvoką ir jos reikšmę įrodinėjimo procese bei neatsižvelgė į tai, kad ne tik atsakovas turi teikti įrodymus, norėdamas paneigti pažeidimą buvus, bet ir ieškovas turi pareigą CPK leistinomis priemonėmis įrodinėti pažeidimą buvus.
  4. Nurodo, jog norėdama paneigti ekspertizės pažymoje nurodytus pažeidimus, pateikė įrodymus: finansinės apskaitos dokumentus, skaičiavimus, lenteles, nepriklausomų tarptautinių ekspertų Jungtinės auditorių kontoros (Nexia International) išvadas, tačiau pirmosios instancijos teismas jų visiškai nevertino. Teigia, jog TLK neturi įgalinimų ir specialistų – auditorių, galinčių vertinti buhalterinės apskaitos duomenis, todėl TLK išvados tėra TLK darbuotojų asmeninė, subjektyvi, niekuo nepagrįsta nuomonė, paremta tik paprastu aritmetiniu skaičiavimu. Dėl šios priežasties pateikė kompetentingo asmens – auditoriaus – išvadą, kurios, minėta, pirmosios instancijos teismas nevertino, kaip ir kaip liudytojos apklaustos Klaipėdos TLK atstovės R. Š. parodymų, kad Klaipėdos TLK pateikia ligoninei jų pačių įrašytas sumas į PVM sąskaitas faktūras, kurios neatitinka faktiškai suteiktų paslaugų apmokėjimo.
  5. Pažymi, jog TLK atliktos ekspertizės metu nebuvo identifikuota, ar nustatyti 432 atvejai patenka į apmokėtas, ar neapmokėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl neįmanoma nustatyti, kuria apimtimi TLK galbūt permokėjo už paslaugas. Antra, žalos dydis apskaičiuotas kaip paslaugų kainų skirtumas, susidaręs tarp brangiau kainuojančios III lygio ambulatorinės paslaugos kainos ir III ambulatorinės paslaugos, suteiktos dėl būtinosios pagalbos, kuri apmokama kaip II lygio ambulatorinė konsultacija. Atsakovės teigimu, ši ekspertizės išvada suponuoja, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės sumažėjusios išlaidos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas dėl minėtų 432 atvejų kainų skirtumo, remiantis sutartimi, leidžia įtraukti kitas suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš neapmokėtų paslaugų į apmokamas, todėl 3564,52 Eur suma turėtų būti pripažinta kaip suma, kuria padengiamos kitos ligoninės teiktos paslaugos. Be to, kainų skirtumu grįsta 3564,52 Eur suma negali būti pripažinta žala PSDF biudžetui, nes šia suma būtų padengtos kitos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurias ligoninė nors suteikė, tačiau jos liko neapmokėtos iš PSDF biudžeto.
  6. Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika TLK ekspertizės pažyma pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, todėl ji negali būti administraciniam teismui skųstinu aktu ABTĮ požiūriu, tačiau turi būti revizuojama bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo priteisimo.
  7. Argumentuoja, jog ieškinyje nenurodytos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos ir jos nepagrįstos įrodymais, o pirmosios instancijos teismas iš viso neanalizavo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Argumentuoja, kad neatliko netesėtų veiksmų, nes ligoninėje paslaugas teikia gydytojai specialistai, kurie neskirstomi pagal lygius, todėl objektyviai negalėjo pažeisti Sveikatos apsaugos ministro 1998-06-18 įsakymu Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 3.5 punkto, pagal kurį būtent gydytojų specialistų teikiamos paslaugos skirstomos lygiais.
  8. Nurodo, jog iki 2014-04-02 sutartyse su TLK nebuvo susitarimų dėl skirtingo tretinio lygio ambulatorinių konsultacijų apmokėjimo, kai šios konsultacijos suteikiamos dėl būtinosios pagalbos, todėl ambulatorinės konsultacijos pateiktos apmokėti vadovaujantis tuo metu galiojusia sutartimi.
  9. Pažymi, jog pagal Aprašo nuostatas ieškovė privalo ne tik apskaičiuoti aritmetinį skirtumą tarp brangesnės ir pigesnės paslaugos, bet ir įrodyti, kad dėl pažeidimo pasikeičia iš PSDF biudžeto skiriama kompensuojamoji suma už suteiktas paslaugas. Teigia, kad nepateikta duomenų, kokia pinigų suma buvo sumokėta ligoninei už 2014 m. ambulatorines specializuotas paslaugas, kokia suma TLK būtų apmokėjusi pateikus ginčijamas paslaugas ir nepateikus jų apmokėjimui, t. y. nebuvo skaičiuojama reali žala PSDF biudžetui, ypač vertinant aplinkybę, kad net ir teisingai perkodavus visas suteiktas III lygio dėl būtinosios pagalbos paslaugas, sumažėtų 2014 m. faktiškai suteiktų paslaugų suma, tačiau ji neviršytų realiai apmokėtų paslaugų sumos. Ieškovė neįrodė, kad dėl paslaugų kodavimo klaidų iš PSDF biudžeto ligoninei buvo sumokėta daugiau negu būtų sumokėta kodavimo klaidų nepadarius.
  10. Argumentuoja, jog tariamai neteisėti ligoninės veiksmai negalėjo lemti PSDF biudžeto nuostolių, todėl nesant neteisėtų veiksmų ir realios žalos PSD biudžetui, priežastinis ryšys nenustatomas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš viso nenagrinėjo priežastinio ryšio egzistavimo.
  11. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį, ir nepasisakė dėl Sveikatos priežiūros įstatymo 59 straipsnio 3 dalies taikymo. Nurodo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Klaipėdos TLK su ieškiniu į teismą kreipėsi 2017-02-20, todėl prašė teismo taikyti ieškinio senatį visiems ekspertizės pažymoje nurodytiems pažeidimams, padarytiems iki 2014-02-20. Sveikatos priežiūros įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos. Mano, kad Klaipėdos TLK nepagrįstai kaip žalą PSDF biudžetui vertino atvejus, nuo kurių praėjo daugiau kaip metai, skaičiuojant nuo 2015-04-23 Patikrinimo pažymos Nr. Kl-15-79.
  12. Ieškovė Klaipėdos TLK atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, ginčijamą teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą.
  13. Ieškovė argumentuoja, kad atsakovė įsipareigojo Sutarties Nr. S2-2014-136 Specialiųjų sąlygų 5 punkte nustatyta tvarka ir nurodytų teisės aktų reikalavimais teikti specializuotas ambulatorines ASP paslaugas. Sutarties 5.13.22 punktu atsakovas įsipareigojo, teikiant minimas ASP paslaugas, vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998-06-18 įsakyme Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais, o būtent šio teisės akto pažeidimai ir buvo nustatyti atliekant patikrinimą. Sutarties Specialiųjų sąlygų 5.12.1 punktu ligoninė įsipareigoja atlyginti žalą PSDF biudžetui, kai suteikta specializuota ambulatorinė paslauga neatitinka teisės aktais nustatytų jos teikimo reikalavimų, iš jų ir ASP paslaugų teikimo apmokėti reikalavimų.
  14. Teigia, kad žala PSDF biudžetui nustatyta vadovaujantis sutarties Specialiųjų sąlygų 5.13.32 punktu ir Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2012-11-15 įsakymu Nr. 1K-282 patvirtintu Žalos nustatymo principų aprašo 4 ir 4.1 punktų nuostatomis, kurios nenumato pareigos skaičiuojant padarytos žalos dydį kitaip perskaičiuoti ar kitaip vertinti, kaip pasikeistų (ar nepasikeistų) sutartinė metinė suma dėl nustatytų teisės pažeidimų tikrinamoje įstaigoje. Pažymi, kad kontrolės procedūra atlikta 2015 metais, o tikrintas laikotarpis nuo 2014-01-01 iki

    102014-12-31, t. y. pasibaigus 2014 kalendoriniams metams, todėl bet kokie skaičiavimai, asmenų ambulatorinio gydymo statistinių kortelių faktinių ir finansinių duomenų keitimas (perkodavimas) 2015 metais nebegalimas. Teigia, kad 2014 metais galiojusi ASP paslaugų apmokėjimo tvarka buvo suprantama, aiški ir privaloma vykdant 2014 metų sutartinius įsipareigojimus, o atsakovė siekia pateisinti padarytus ir Klaipėdos TLK nustatytus teisės aktų pažeidimus. Ieškovės teigimu, 2014 metais galiojusi ambulatorinių paslaugų apmokėjimo tvarka nepašalina Ligoninės padarytų teisės aktų pažeidimų (432 atvejais) fakto, todėl reikalavimas priteisti nustatytą žalos atlyginimą yra pagrįstas.

  15. Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovė, pateikdama ieškinį, pagrindė, kuo įrodinėja ieškinio reikalavimų dydį ir patikrinimo pažyma bei ekspertizės pažyma yra pakankami ir tinkami įrodymai, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl žalos PSDF biudžetui atlyginimo, be to, buvo pateikti Klaipėdos TLK duomenys apie suteiktų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą 2014 metais ir teisės aktai, reglamentuojantys asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą 2014 metais.
  16. Nesutinka su apeliantės pozicija dėl senaties taikymo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalies taikymo, nes šioje nuostatoje yra nustatytas terminas, išimtinai taikomas nustatytiems pažeidimams, už kuriuos numatytos atitinkamos kontrolės priemonės ar sankcijos, kurios įtvirtintos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje, tačiau ne žalos nustatymui ir jos išieškojimui.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

13Apeliacinis skundas tenkintinas

14

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą.
  4. Nustatyta, jog 2014-04-02 šalys sudarė sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų“.
  5. Klaipėdos TLK nuo 2015-04-01 iki 2015-04-23 atliko teisės aktų bei sutartinių įsipareigojimų vykdymo taikant Klaipėdos TLK apmokėjimui III lygio gydytojų specialistų konsultacijas patikrinimą ir 2015-04-23 surašė patikrinimo pažymą Nr. K1-1579 bei atliko patikrinimo pažymos ekspertizę ir 2015-07-10 surašė ekspertizės pažymą Nr. E1-15-102, kurios išvadų 2 punkte nustatyta, kad 432 atvejais VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojai specialistai, teikdami pacientams ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (toliau – ASPP) dėl būtinosios pagalbos, nurodytą paslaugą Klaipėdos TLK apmokėjimui pateikė kaip gydytojo specialisto III lygio ambulatorinę konsultaciją ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998-06-18 įsakymu Nr. 329 patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos 3.5 punkto reikalavimus, pagal kuriuos, jeigu III lygio gydytojai specialistai teikia ambulatorines būtinosios pagalbos paslaugas, už jas mokama kaip už II lygio konsultaciją, ir tokiu būdu ligoninė padarė 3564,52 Eur žalą PSDF biudžetui (t. 1, b. l. 64–66, 78–81).
  6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog patikrinimo pažyma ir ekspertizės pažyma ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą ir ieškinį patenkino.
  7. Apeliantė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis argumentuodama, kad teismas nevertino jos pateiktų įrodymų, rėmėsi išimtinai minėta patikrinimo pažyma ir ekspertizės pažyma, nenustatė, ar egzistuoja būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, o ypač nenustatė prašomos priteisti žalos realumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai pagrįsti.
Dėl ekspertizės pažymos teisinės reikšmės ir neteisėtų veiksmų
  1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog bylos šalis sieja tiek administraciniai, tiek sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau nepriklausomai nuo šalių santykių mišraus pobūdžio, tiek Sveikatos draudimo įstatymas, tiek ir šalių sutartis įpareigoja jas vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, o jų neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius taikoma sutartinė civilinė atsakomybė.
  2. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos pagal šalių sudarytą sutartį atlyginimo. Nagrinėjamu atveju taikant sutartinę atsakomybę atsakovei turėjo būti analizuojamos ir vertinamos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.245–6.2.249 str.). Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtumu laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisinių aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų ar teisės pagrindu. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė taikytina tik esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms (CK 6.246 –6.249 straipsniai).
  3. Pagal sutartį teritorinės ligonių kasos turi teisę tikrinti, ar įstaiga laikosi šia sutartimi nustatytų įsipareigojimų ir reikalauti grąžinti neteisėtai gautas PSDF biudžeto lėšas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti Valstybinės ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės PSDF biudžetui padarytą žalą išieškoti priverstinai, o teritorinių ligonių kasų priimti kontrolės procedūros dokumentai – ekspertizės pažymos, nepaisant imperatyvaus pobūdžio formuluotės, savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti TLK nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1697-520/2016, 2016-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-702-552/2016, 2016-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-624/2016, 2016-10-26 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-618-146/2016, 2016-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-801-143/2016).
  4. Pažymėtina, jog Ligoninė siekė nuginčyti 215-07-10 ekspertizės pažymą Nr. E1-15-102. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-05-11 nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2016 pakartojo analogišką nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą poziciją, jog ekspertizės pažyma nėra individualus administracinis aktas ir pati savaime teisinių pasekmių nesukuria. Dėl šios priežasties aplinkybė, jog ekspertizės pažyma nėra nuginčyta ir yra galiojanti, savaime nereiškia, jog Klaipėdos TLK neturi įrodyti pažymoje užfiksuotų aplinkybių, taip pat ir žalos egzistavimo, o Ligoninė – juos paneigti. Ligonių kasos nustatytos žalos PSD fondo biudžetui pagrįstumas ir Ligoninės pažeidimai būtent ir turėjo būti revizuojami pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant ginčą dėl žalos priteisimo. Todėl nesutiktina su ieškovės argumentais, kad ekspertizės pažyma, jei nepanaikinta, yra galiojanti ir atsakovei privaloma, sukurianti tiesiogines materialines pasekmes, juo labiau, jog pagal Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnį teritorinės ligonių kasos, vadovaudamosi Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais, reikalauja iš sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.
  5. Tokios pačios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto įgalinimus turinčios teritorinės ligonių kasos atliktų patikrinimų pagrindu priimami teisės taikymo aktai, kuriais konstatuojamas PSDF biudžeto lėšų įgijimas be teisėto pagrindo fiksuojant faktinius pažeidimus, bylose dėl PSDF biudžetui padarytos žalos atlyginimo, kai į teismą kreipiasi teritorinės ligonių kasos vadovaudamosi Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsniu, nors ir neturi didesnės įrodomosios galios įrodinėjimo procese (CPK 176 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis), yra kontroliuojančio subjekto pagal kompetenciją priimtas teisės taikymo aktas ir jame fiksuoti teisės pažeidimai turi būti paneigiami šalies, kuri ginčija juos buvus, iniciatyva teikiant įrodymus. Tuo tarpu remiantis bendrosiomis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, šalis, veikianti kaip kontrolės funkcijas atlikęs subjektas ir kartu kaip įstatymo įpareigotas reikalauti PSDF biudžetui padarytos žalos atlyginimo subjektas, įgyja pareigą visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti tokį kitos šalies ginčijamą pažeidimą buvus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-07 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Tai reiškia, jog nepriklausomai nuo tarp šalių susiklosčiusių specifinių teisinių santykių pobūdžio, šios kategorijos bylose taip pat galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), reiškiantis, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o nagrinėjama ekspertizės pažyma, kaip jau minėta, nėra įrodymas, savaime turintis didesnę įrodomąją galią.
  6. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011-10-18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012-06-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2018-06-13 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-915/2018 kt.).
  7. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ieškinį tenkinti, rėmėsi išimtinai ieškovės surašytais dokumentais – patikrinimo pažyma ir ekspertizės pažyma, kurie yra atliktos kontrolės procedūros dokumentai, tačiau nevertino ir neanalizavo jų turinio, nustatytų pažeidimų ir žalos dydžio, nenustatė, ar egzistuoja visos privalomosios civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat, atsakovei neigiant galimos žalos realumą, nevertino atsakovės pateiktų įrodymų, nenustatė, ar PSDF biudžetui padaryta reali žala.
  8. Šiuo atveju nustatyta, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, atlikusi VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės patikrinimą ir patikrinimo pažymos ekspertizę, nustatė, jog atsakovė 432 atvejais gydytojai specialistai, teikdami pacientams ambulatorines ASPP dėl būtinosios pagalbos, nurodytą paslaugą Klaipėdos TLK apmokėjimui pateikė kaip gydytojo specialisto III lygio ambulatorinę konsultaciją, nors vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 1998-06-18 įsakymu Nr. 329 patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos 3.5 punkto reikalavimais, už šias paslaugas mokama kaip už II lygio konsultaciją. Nagrinėjamu atveju dėl šios nustatytos faktinės aplinkybės tarp šalių ginčo iš esmės nekilo ir apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Sutarties nuostatas, konstatuoja, jog pažeidimas, t. y. ligoninės neteisėti veiksmai, nustatytas, tačiau šį pažeidimą vertina kaip formalų. Tokią išvadą patvirtina ir Klaipėdos TLK Kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto E. V., atlikusio ekspertizę, Klaipėdos TLK atstovų ir liudytojos R. Š. parodymai ir paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje, jog jeigu aptariamais atvejais gydytojai specialistai kortelėse nebūtų pažymėję, jog pagalba būtinoji, tuomet jų suteiktos ASPP būtų apmokamos kaip III lygio paslaugos, tačiau pažymėjus, jog pagalba būtinoji, tos pačios ASPP, vadovaujantis nurodyta ASPP organizavimo ir apmokėjimo tvarka, apmokamos kaip II lygio paslaugos. Taigi pažeidimo esmė yra paslaugos žymėjimas, pagal kurį skiriamas paslaugos apmokėjimas.
Dėl žalos realumo
  1. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6. 249 straipsnio 1 dalis). Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti ieškovas, nurodydamas žalos dydį bei pateikdamas įrodymus, patvirtinančius reikalavimą atlyginti padarytą žalą.
  2. Atsakovei neigiant padarius realią turtinę žalą, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog 2014-12-31 susitarimu Nr. SU-2014-631 prie 2014-04-02 sutarties Nr. S2-2014-136 „Dėl 2014 metų sutartinės sumos, skirtos apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas“ susitarta dėl galutinių 2014 metų sutartinių sumų ir ambulatorinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms skirta 9 002 229 Lt (t. 1, b. l. 60–61). Sutartinė suma yra realiai gydymo įstaigai iš PSDF sumokėta suma, tačiau ji nebūtinai atitinka gydymo įstaigos realiai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį ir kainą. Tiek iš ieškovės, tiek iš atsakovės atstovų paaiškinimų, tiek iš kaip liudytojos apklaustos R. Š., TLK Sutarčių skyriaus vyriausiosios specialistės, parodymų matyti, jog kiekvieną mėnesį gydymo įstaigos, taip pat ir atsakovė gauna finansavimą, neviršijantį 1/12 metinės sutartinės sumos: jeigu ASP paslaugų suteikta mažiau nei numatyta mėnesio finansavimo suma, įstaigai finansavimas skiriamas pagal faktą, jeigu suteiktų paslaugų kaina viršija numatytą sutartinį mėnesio biudžetą, įstaigai mokama sutartinė suma. Liudytoja parodė, jog metų pabaigoje, jeigu yra galimybė, Valstybinė ligonių kasa skiria papildomas (viršsutartines) lėšas, iš kurių įstaigoms sumokama už suteiktas ASP paslaugas, už kurias liko nesumokėta metų eigoje. Liudytoja parodė, jog negali pasakyti, ar konkrečiu nagrinėjamu atveju neteisingai užkoduotos paslaugos pateko į mėnesio sumą, ar už jas sumokėta skyrus papildomą finansavimą metų pabaigoje ir ar iš viso už jas sumokėta ligoninei. Iš liudytojos ir šalių atstovų paaiškinimų matyti, jog finansavimas gydymo įstaigoms nėra skiriamas už realiai suteiktas paslaugas, bet pagal sutartį, t. y. sutartinė suma. Pažymėtina, jog atsakovės atstovės V. S. paaiškinimų matyti, kad apmokėjimas vyksta pagal informacinės sistemos SVEIDRA duomenis, kuriuos į sistemą įrašo gydymo įstaigos, ir apmokėjime nėra išskiriamos III ar II lygio paslaugos, jos traktuojamos kaip ambulatorinės paslaugos ir apmokamos kiekvieną mėnesį neviršijant 1/12 metinės sumos.
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės finansavimas vyksta griežtai pagal sutartyje numatytas sumas, neatsižvelgiant į ligoninės realiai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekį, todėl iš esmės net ir teoriškai šiuo atveju neįmanomas realios turtinės žalos padarymas. Teismo išvadą patvirtina ir finansinės atskaitomybės duomenys, pagal kuriuos, minėta, ligoninei 2014 metais ambulatorinėms paslaugoms skirta 9 002 229 Lt, o realiai ambulatorinių paslaugų suteikta už 9 127 734 Lt, t. y. ligoninė paslaugų suteikė už 125 505 Lt daugiau nei jai 2014 metais skirtas finansavimas (t. 1, b. l. 94–96, 124) ir dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra.
  4. Iš atsakovės pateikto UAB Jungtinės auditorių kontoros, atlikusios Ligoninės 2014 metų finansinį auditą, 2017-04-18 rašto matyti, jog atlikto 2014 metų finansinio audito ir jo duomenų apimtyje į ligoninės paklausimą dėl galbūt PSDF biudžetui padarytos žalos, UAB Jungtinė auditorių kontora daro išvadas: 1) ekspertizės metu nebuvo identifikuota, ar 432 atvejai patenka į apmokėtas, ar į neapmokėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl neįmanoma nustatyta, ar ir kokia apimtimi TLK permokėjo už paslauga; 2) žalos dydis apskaičiuotas tik kaip paslaugų kainų skirtumas, susidaręs tarp brangiau kainuojančios III lygio ambulatorinės paslaugos kainos ir III lygio ambulatorinės paslaugos dėl būtinosios pagalbos, kuri apmokama kaip II lygio ambulatorinė konsultacija, o tai leidžia įtraukti kitas ligoninės suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš neapmokėtų paslaugų į apmokamas; 3) aritmetiniu kainų skirtumu grįsta ir TLK siekiama prisiteisti 3564,52 Eur suma negali būti laikoma žala PSDF biudžetui, nes maksimali paslaugų apmokėjimo suma, kuria laikoma preliminari metinė lėšų suma, nepadengia visų faktiškai ligoninės suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų net ir tuo atveju, jei 3564,52 Eur suma būtų pridėta prie TLK apmokėtos sumos; 4) TLK ekspertizės išvadose neišaiškinta, kodėl 3564,52 Eur suma kaip žala skaičiuojama nuo preliminarios metinės lėšų sumos, bet ne nuo visų faktiškai KUL suteiktų asmens priežiūros paslaugų (t. 2, b. l. 74–78).
  5. Ieškovei argumentuojant, jog teisės aktai nenumato pareigos apskaičiuoti realiai padarytą žalą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog vadovaujantis Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2012-11-15 įsakymu Nr. 1K-282 patvirtintu Žalos nustatymo principų aprašo 4.1 punktu žalos PSDF biudžetui dydis atitinka dalį kompensuojamosios ASPP kainos, kai asmens sveikatos priežiūros įstaigų apskaitos dokumentuose nurodoma brangesnė ASPP (stacionarinė ar ambulatorinė) nei buvo suteikta, tačiau pažymėtina, jog ši įsakymo nuostata nepaneigia ieškovės pareigos įrodyti žalą buvus realiai. To paties įsakymu 2 punkte apibrėžta, jog „žala PSDF biudžetui – PSDF biudžeto išlaidos, susidariusios dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų (...), sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, teisės aktų pažeidimų ar kitų pažeidimų, dėl kurių pasikeičia iš PSDF biudžeto skiriama kompensuojamoji suma už suteiktas ASPP (...)“. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog dėl netiksliai nurodyto suteiktos paslaugos lygio PSDF biudžetas realiai patyrė išlaidas, ypač vertinant nustatytą aplinkybę, jog įstaiga ASP paslaugų suteikė daugiau nei jai buvo sumokėta iš PSDF biudžeto. TLK 2014 metais išmokėtos sumos neviršijo atsakovei Sutartyje numatyto PSDF biudžeto 2014 metams.
  6. Turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Vertinant visų bylos aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas mano, kad ieškovės prašoma priteisti žala šiuo atveju nėra reali, bet labiau hipotetinė, o teisė reguliuoja tik tai, kas yra įmanoma bei egzistuoja tikrovėje (ius imposisibilitum est non iuris), todėl menami turtiniai praradimai negali būti kompensuojami.
  7. Pažymėtina, jog teismas neginčija ligoninės pareigos prisiimti atsakomybę už savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu sukeltus nuostolius, tačiau žalos dydis turi būti nustatomas toks, kuris kompensuotų patirtus realius turtinius praradimus, tačiau nesuteiktų pasipelnymo galimybės ir nesukurtų piniginio laimėjimo galimybės ieškovės naudai atsakovės sąskaita.
  8. Nustatytų teisinių ir faktinių bylos aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovė neįrodė vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo – žalos. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti Ligoninės civilinei atsakomybei ir kitų sąlygų egzistavimas plačiau nenagrinėtinas, o ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl senaties termino
  1. Apeliantei prašant taikyti ieškinio senatį, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties.
  2. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
  3. Nagrinėjamu atveju laikytina, jog ieškovė apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo 2015-04-23 atlikus patikrinimą ir ieškovės specialistams surašius patikrinimo pažymą Nr. K1-1579. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė 2017-02-20, įstatymo numatyto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl jį taikyti nėra teisinio pagrindo (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
  1. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė bylos esmę, netinkamai taikė įstatymus ir vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės ir plačiau nenagrinėtini. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  2. Pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškinį iš atsakovės priteisė 80 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus šį teismo sprendimą ir priėmus naują – ieškinį atmesti, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 80 Eur žyminis mokestis į valstybės biudžetą priteistinas iš ieškovės.

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

16panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei VšĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei dėl 3564,52 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo.

17Priteisti iš ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Proceso dalyviai
Ryšiai