Byla 2-447/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Ekspertų grupė“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ kreditorinis reikalavimas patvirtintas iš dalies, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3192-585/2011 (B2-2204-585/2012) pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Ainava“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ pareiškimus atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „GCW“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „GCW“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė A. L.; 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, administratoriaus ginčijamo kreditoriaus UAB „Čili Holdings“ reikalavimo tvirtinimo klausimą skyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4Kreditorius UAB „Čili Holdings“ pareiškė BUAB „GCW“ 498 197,04 Lt reikalavimą, grįsdamas jį 2010 m. gegužės 25 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, pagal kurią iš pradinio kreditoriaus UAB „Veiza“ jis įgijo šios sumos reikalavimo į UAB „GCW“ teisę. Nurodė, kad skolininko UAB „GCW“ 498 197,04 Lt skolą patvirtina 2010 m. gegužės 25 d. pradinio kreditoriaus ir skolininko sudarytas skolų suderinimo aktas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB “GCW” bankroto byloje patvirtino UAB „Čili Holdings“ kreditorinį 34 424,19 Lt reikalavimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, pirminis kreditorius ir skolininkas per valdymo organus ir dalyvius yra susijusios įmonės, todėl jas vertino kaip susivienijimą CK 6.67 straipsnio 8 punkto prasme ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties bei skolų suderinimo akto, kuriais naujasis kreditorius grindžia reikalavimą, šalis pripažino nesąžiningomis. Teismas nurodė, kad konstatuotas šalių nesąžiningumas ir visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsauga lemia teismo pareigą ištirti tiesioginius bankrutuojančio skolininko prievolę naujajam kreditoriui patvirtinančius įrodymus ir nustatyti prievolės kilmę. Teismas sprendė, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir skolų suderinimo aktas, kuriais grindžiamas kreditorinis reikalavimas, patvirtina šalių suderintą valią dėl skolos egzistavimo ir jos dydžio pareiškimą, tačiau nenurodo ir neįrodo skolos atsiradimo pagrindo. Teismas konstatavo, kad skolos atsiradimo pagrindas neįrodytas. Taip pat nurodė, kad nėra įrodymų apie atlygintinės reikalavimo teisių perleidimo sutarties įvykdymą – kainos sumokėjimą. Vertindamas 2008 m. spalio 27, 28 ir 31 d. mokėjimo nurodymų paskirtį teismas nustatė, kad jie atlikti pagal atskyrimo sąlygas. Nustatęs, kad skolininkas įregistruotas jį ir naująjį kreditorių atskyrus nuo pirminio kreditoriaus, ir šalims nepateikus atskyrimo sąlygas pagrindžiančių įrodymų, teismas sprendė, kad mokėjimo nurodymuose numatyta nesąžiningoms šalims nenaudinga paskirtis preziumuojama esanti teisinga, jeigu nėra įrodyta kitaip. Teismas atsisakė patvirtinti ieškovo kreditorinį reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad nesąžiningų šalių sudarytas sandoris, kuriuo tik išreiškiamas įsipareigojimas mokėti pinigus, savaime neįrodo reikalavimo pagrįstumo; kad byloje nėra įrodymų apie skolos kilmę ir prievolių pagrindus bei skolininko gautą naudą, kuri turėjo būti apmokėta susitarimuose nurodyta pinigų suma. Teismas sprendė, kad kreditoriui neįrodžius reikalavimo dydžio, reikalavimas atmetamas net ir nesprendžiant dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties negaliojimo ir (arba) jos nesudarymo. Teismas atmetė kreditoriaus reikalavimą, kurį jis grindė skolininko nepriimtomis ir nepasirašytomis sąskaitomis-faktūromis, motyvuodamas tuo, kad jos patvirtina tik kreditoriaus reikalavimo sumokėti pateikimą, bet neįrodo realaus prekių ar paslaugų sąskaitų adresatui perdavimo ir jo prievolės atsiskaityti. Skolininko mokėjimo prievolę patvirtinančiais pakankamais įrodymais teismas pripažino jo pasirašytas PVM sąskaitas faktūras ir kreditoriaus reikalavimo teises jose nurodytai sumai, todėl 34 424,19 Lt sumos reikalavimą patvirtino. Teismas atmetė kreditoriaus prašymą nutarčiai, kuria patvirtintas kreditorinis reikalavimas, taikyti skubų vykdymą, nes nenustatė CPK 283 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų sąlygų egzistavimo.

7Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8Ieškovas UAB „Čili Holdings“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį iš dalies pakeisti ir patvirtintą kreditorinio reikalavimo sumą padidinti iki 498 197,04 Lt. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

91. Kreditoriaus UAB „Čili Holdings“" reikalavimo pagrįstumą patvirtina 2010 m. gegužės 25 d UAB „Čili Holdings", UAB „Veiza" ir skolininko UAB „GCW" pasirašyta reikalavimų perleidimo sutartis, kuria UAB „Veiza" perleido UAB „Čili Holdings" reikalavimo teises į UAB „GCW" 498 197, 04 Lt sumai. UAB „GCW" skolos dydis taip pat yra nurodytas skolininko ir pirminio kreditoriaus 2010 m. gegužės 25 d. skolų suderinimo akte. Šie sandoriai įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti, skolininko bankroto administratorius jų neginčija ir šioje byloje, todėl yra galiojantys. Administratorius nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių įsiskolinimo atsiradimo faktą ir jo dydį. Tokiu atveju teismas, ex officio nepripažinęs sandorių niekiniais ir dėl to negaliojančiais, turėjo pripažinti, kad reikalavimo teisės perleidimo sandorio pagrindu atsirado UAB „GCW" pareiga sumokėti kreditoriui UAB „Čili Holdings" 498 197, 04 Lt.

102. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (onus probandi), papildomai įpareigodamas kreditorių pateikti įrodymus apie nedalyvaujančio šioje byloje asmens BUAB „Veiza" kreditorinio reikalavimo BUAB „GCW" atžvilgiu atsiradimo pagrindus. Kreditorius įvykdė teismo įpareigojimą ir pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios patvirtino skolos už 371 288, 02 Lt susidarymą. Administratorius nepateikė jokių įrodymų apie PVM sąskaitose faktūrose nurodytos skolos nepagrįstumą, jose nurodytų paslaugų ir prekių įgijimo neginčijo. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, PVM sąskaitos faktūros priėmimas sukelia teisines pasekmes. Administratorius neginčijo fakto, kad sąskaitos faktūros buvo pateiktos apmokėti. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nepripažino visų sąskaitų-faktūrų tinkamais įrodymais ir patvirtino UAB „Čili Holdings" kreditorinį reikalavimą tik toje dalyje, kurioje sąskaitos faktūros buvo skolininko pasirašytos.

113. Kreditoriniam reikalavimui pagrįsti buvo pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais UAB „Veiza" buvo pervedusi UAB „GCW" 355 000 Lt. Mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimo paskirtis neatitinka tikrovės, nes pagal įmonių atskyrimo sąlygas UAB „Veiza" neturėjo prievolės pervesti UAB „GCW” mokėjimo nurodymuose nurodytų pinigų, todėl šios piniginės lėšos vertintinos kaip įgytos be pagrindo. Dalį šių pinigų - 170 000 Lt, UAB „GCW" yra grąžinusi UAB „Veiza". Informacija apie įmonių atlyrimo sąlygas yra vieša, todėl prieinama teismui ir skolininko bankroto administratoriui. Apelianto teigimu, atskyrimo sąlygose nėra numatyta UAB “Veiza’ pareiga pervesti UAB “GCW” pinigines lėšas. Todėl be pagrindo atsakovui sumokėti pinigai, iš dalies pagrindžia perleistos UAB “Veiza” reikalavimo teisės atsiradimo pagrindą. Bankroto administratorius šių aplinkybių neginčijo, todėl teismas, spręsdamas dėl kreditorinio reikalavimo, nepagrįstai nesivadovavo mokėjimo nurodymais.

124. Teismas be pagrindo taikė CK 6.67 straipsnio normas, kurios taikytinos sprendžiant dėl actio Pauliana reikalavimo, o ne nagrinėjant administratoriaus ginčijamo kreditoriaus reikalavimo bankrutuojančiam skolininkui pagrįstumą. Teismas teisingai nustatė, kad tiek UAB „GCW", tiek UAB „Čili Holdings" yra įsteigtos reorganizavimo būdu atskyrus jas nuo UAB „Veiza". Tačiau įstatymai nedraudžia tokioms įmonėms sudaryti tarpusavio sandorius, finansuoti viena kitą bei perleisti reikalavimo teises. Skolininko ir kreditoriaus įkūrimo aplinkybės negali paneigti jų tarpusavio įsiskolinimų atsiradimo ar tokius įsiskolinimus įvardinti kaip nesąžiningus.

135. Teismas, nepagrįstai konstatavęs kreditoriaus nesąžiningumą, nepastebėjo skolininko bankroto administratoriaus šališkų veiksmų administruojant bankrutuojančią įrnonę bei piktnaudžiavimo procesu.

146. Teismas nepagrįstai konstatavo UAB “GCW” valdymo organų vengimą perduoti administratoriui įmonės dokumentus ir dėl to ribotas jo galimybes gintis nuo pareikšto kreditorinio reikalavimo. Byloje nėra duomenų, kad įmonės valdymo organai neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų pareigų ir neperdavė administratoriui įmonės turto ir dokumentų. Tuo tarpu administratorius nevykdo ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatytos pareigos pateikti duomenis iš įmonės apskaitos dokumentų, todėl vien bankrutuojančios įmonės interesai tokiu būdu negali būti ginami.

15Trečiasis asmuo bankrutuojančios UAB “GCW” kreditorius UAB “Ekspertų grupė” atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. Lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB “Čili Holdings” kreditorinį reikalavimą atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

161. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pasirašytos sąskaitos faktūros patvirtina skolos atsiradimo pagrindą. Parašas sąskaitoje faktūroje tik patvirtina dokumento gavimo, bet ne paslaugų suteikimo faktą. UAB „Čili Holdings" neįrodė savo finansinio reikalavimo pagrindo, kaip to reikalauja CPK 12, 178 straipsniai, todėl teismas nepagrįstai patvirtino jo kreditorinį reikalavimą. PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma dokumentu, patvirtinančiu skolos atsiradimo ir prievolės ją sumokėti pagrindą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-589-611/2010). Pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 33/03, išaiškintą teismo precedento taikymą, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis savo suformuota praktika dėl PVM sąskaitos faktūros reikšmės ir konstatuoti, kad jos pagrindu prievolė negalėjo atsirasti, kad ji nepatvirtina paslaugų ar prekių suteikimo fakto. UAB „Čili Holdings" nepateikė sutarties, nenurodė, kokiu pagrindu buvo išrašytos sąskaitos faktūros, todėl neįrodė realaus paslaugų suteikimo fakto. Teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

172. Teismas savo sprendimą tinkamai nemotyvavo, todėl pažeidė CPK 12, 178, 185, 270, 291 straipsnių reikalavimus.

18Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

191. Nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme priimti ieškovo teikiamus naujus rašytinius įrodymus, kurių nebuvo teikiami pirmosios instancijos teisme. Su atskiruoju skundu ieškovo pateiktos atskyrimo sąlygos neįrodo jo reikalavimo, grindžiamo mokėjimo nurodymais, pagrįstumo, nes nepateiktas atskyrimo sąlygų 6.7 punkte nurodytas priedas Nr. 8, kuris pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.) turi būti įvertintas.

202. Teismas pagrįstai konstatavo šalių nesąžiningumą ir į jį atsižvelgė, spręsdamas dėl mokėjimo nurodymuose įvardintos mokėjimo paskirties, nes tokią pareigą jam numato įstatymas (CPK 185 str.), o kreditorius nepaneigė mokėjimo paskirties pagrįstumo. Šalių sąžiningumą ar nesąžiningumą reglamentuoja ne tik CK 6.66 straipsnis bet ir kiti CK straipsniai. CK 6.67 straipsnyje numatyta nesąžiningumo prezumpcija gali būti taikoma bet kuriai iš sandorio šalių, ne tik skolininkui, kaip teigia kreditorius. Pagal CK 6.158 straipsnį kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Taigi, teismas turėjo teisę atsižvelgti į šalių nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus.

213. Kreditorius nepateikia jokių bankroto administratoriaus nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų. Kol ginčas neišspręstas, negalima daryti išvados, kad administratorius elgiasi nesąžiningai ar nevykdo įstatyme numatytų pareigų. Skundžiama nutartis patvirtina ieškovo reikalavimo ginčijimo pagrįstumą. Tai, kad bankroto administratorius veikia visų kreditorių interesais nereiškia, kad visi be išimties pateikti kreditoriniai reikalavimai privalo būti tvirtinami, net jei yra nepagrįsti. Atskirajame skunde nurodytos administratoriaus skyrimo aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamu ginču.

224. Teismas pagrįstai sprendė apie bankroto administratoriaus ribotas galimybes gintis nuo pareikšto ieškinio, nes kompiuterinė laikmena su atsakovo buhalterine programa administratoriui nėra perduota. Administratorius siekė nustatyti, kas disponuoja laikmena ir nėra jos perdavęs.

23Atsiliepimu į trečiojo asmens atskirąjį skundą ieškovas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo tokius argumentus:

241. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, PVM sąskaitos faktūros priėmimas sukelia teisines pasekmes. Skolininko bankroto administratorius neginčijo mokėjimo dokumentų gavimo apmokėti fakto, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jų nepripažinti įrodymais, patvirtinančiais atsakovo skolą.

252. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą kreditoriaus pareikšti reikalavimai turi būti patikslinami pagal įmonės apskaitos dokumentus ir tokią įrodinėjimo pareigą įstatymas priskiria administratoriui. Kreditoriaus UAB „Čili Holdings" reikalavimo pagrindimui 498 197, 04 Lt sumai pakako reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kuri nėra nuginčyta ar ginčijama šiuo metu. BUAB „GCW" administratorius neginčijo nei reikalavimo teisių perleidimo, nei netiesiogiai tokio perleisto reikalavimo atsiradimo pagrindą patvirtinančių prekių ir paslaugų suteikimo UAB „GCW" faktų, kurių pagrindu ir buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros.

263. Kreditorius UAB “Ekspertų biuras” taip pat negrindžia atskirojo skundo argumentų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – UAB “GCW” apskaitos dokumentais (CPK 177 str. 3 d.), todėl jo skundas yra nepagrįstas.

274. UAB „Ekspertų grupė" dalyvauja šioje bankroto byloje kaip kreditorius pagal 2011 m. rugsėjo 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuria iš pirminio kreditoriaus UAB „Ainava" įsigijo 89 471, 66 Lt reikalavimo teisę į UAB „GCW". UAB „Ekspertų grupė" direktorius V. K. ir jos atstovas advokatas M. K. yra įsisiję asmenys (www.akvp.lt). Tam kad būtų patvirtintas UAB „Ekspertų grupė" kreditorinis reikalavimas BUAB „GCW" ne ginčo tvarka, administratoriui pakako reikalavimo teisių perleidimo sutarties, nepateikiant net jos priedų. Visa tai rodo, kad dalyvavimas bankroto procedūrose kreditoriumi yra UAB „Ekspertų grupė" verslas, o administratorius A. L. yra šališkas, nes reikalavimo teisių įgijimas nėra svetimas ir jo įsteigtai įmonei UAB „Avertis" (žr.,LITEKO).

28IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

29Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

30Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tvirtinimo procedūra reglamentuojama ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 26 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiajam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autokausta“ v. AB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus.

31Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009; kt.). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autokausta“ v. AB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nenustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011).

32Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo pateikti dokumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas, nėra tinkami ir pakankami, kuriais remiantis įstatymų nustatyta tvarka būtų galima konstatuoti pareikšto reikalavimo patenkinimą visa apimtimi. Atskirieji skundai iš esmės grindžiami netinkamu įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymu.

33Ieškinyje ieškovas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 177 straipsnyje nurodytos įrodinėjimo priemonės, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

34CK 6.1 straipsnyje nustatyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Nagrinėjamu atveju 498 197,04 Lt reikalavimą ieškovas UAB „Čili Holdings“ grindžia jo su pirminiu kreditoriumi UAB „Veiza“ ir skolininku UAB „GCW“ sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kurios pagrindas tarp pirminio kreditoriaus ir skolininko sudarytas skolų suderinimo aktas (t. 2, 130-135 b. l.; t. 3, 68-73 b. l.). Sprendžiant dėl reikalavimo, kildinamo iš reikalavimo teisės perleidimo sutarties, pagrįstumo būtina nustatyti, ar pirminio kreditoriaus naujam kreditoriui perleistas skolos reikalavimas iš skolininko yra pagrįstas. Pirminio kreditoriaus reikalavimo teisę ieškovas įrodinėja skolų suderinimo aktu, kuriame nurodyta UAB “GCW” 498 197,04 Lt skola bendrovei “Veiza”. Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,VST“ v. UAB ,,Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas įstatymų normas bei į teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris surašomas kitų pirminių duomenų pagrindu. Šiame akte, kuriuo grindžiamas reikalavimas, nenurodyta, kokiu pagrindu – tiek faktiniu, tiek teisiniu – atsirado atsakovo 498 197,04 Lt skola pirminiam kreditoriui, todėl nėra galimybių spręsti reikalavimo atsakovui pagrįstumo ir (arba) teisėtumo. Taigi aptariamas dokumentas, kuriuo remiasi ieškovas, gali būti vertinamas tik kaip konstatuojantis jo pasirašymo metu tarp šalių egzistavusių tarpusavio piniginių prievolių balansą. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo atskirojo skundo argumentus dėl skolų suderinimo akto, kaip dokumento, sukuriančio šalių prievolinius teisinius santykius, vertinimo.

35Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp verslo subjektų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ūkine komercine veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir kad nepateikdamas teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą remiantis sutarties sąlygomis, asmuo prisiima tokių įrodymų nepateikimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE 2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010).

36Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu įstatymo normų aiškinimu ir taikymu bei bylos duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavo ieškovą pateikti papildomus kreditorinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, o ieškovo atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo pripažintini nepagrįstais, todėl atmestini.

37Ieškovas įvykdė teismo reikalavimą ir pateikė apskaitos dokumentus – mokėjimo nurodymus ir PVM sąskaitas faktūras, kuriais siekė įrodyti pirminio kreditoriaus reikalavimo skolininkui įvykdyti mokėjimo prievolę teisės pagrįstumą ( 3 t., 74-92 b. l.). Ieškovo teigimu, 2008 m. spalio 28 d. ir 2008 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymais UAB „Veiza“ pervedė atsakovui iš viso 355 000 Lt nepagrįstai, nes pagal įmonių atskyrimo sąlygas mokėjimai nebuvo numatyti, todėl šiuos pinigus atsakovas įgijo be jokio pagrindo. PVM sąskaitomis faktūromis ieškovas įrodinėjo pirminio kreditoriaus teisę reikalauti atsakovą įvykdyti mokėjimo prievolę už šio kreditoriaus patiektas prekes bei suteiktas paslaugas. Taigi, pirminio kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama dviem piniginių prievolių atsiradimo pagrindais – nepagrįstu turto gavimu ir iš sutarčių.

38Reikalavimas dėl pinigų priteisimo gali turėti įvairų teisinį pagrindą, nuo to, kokiu teisiniu pagrindu toks reikalavimas grindžiamas, priklauso reikalavimo tenkinimo sąlygos ir apimtis. Teisinis reikalavimo pagrindas nustatomas, teisiškai kvalifikavus materialinius ginčo santykius. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas faktinis pagrindas ir dalykas. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, teismas privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias faktines ir teisines bylos aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu pagal nustatytą teisinį reguliavimą sprendžiama dėl teisinės ginčo kvalifikacijos bei ieškinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje St. M. v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. Br. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž., L. Ž. v. A. M., A. R., bylos Nr. 3K-3-569/2009). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius Juridinių asmenų registro duomenis (3 t., 93-143 b. l.), nustatė, kad per valdymo organus ir dalyvius ieškovas, atsakovas ir pirminis kreditorius yra susiję asmenys, todėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties bei skolų suderinimo akto šalis pagal CK 6.67 straipsnio 8 punktą pripažino nesąžiningomis. Teisėjų kolegijos nuomone, konstatuoti reikalavimo teisių perleidimo sutarties šalių nesąžiningumą galima tik tuomet, kai, teisiškai įvertinus atsakovo prievolių ir kreditoriaus reikalavimo teisių atsiradimo pagrindus ir jų įgyvendinimą, nustatomas šių teisių nepagrįstumas ir/ar neteisėtumas. Tuo tarpu teismas nesvarstė reikalavimo teisių perleidimą, nepagrįstą turto gavimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų, neanalizavo ir nevertino nei atskyrimo sąlygų, kurių pagrindu buvo atlikti mokėjimai, nei sandorių, pagal kuriuos buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nereikalavo iš šalių pateikti šias sutartis, atsiskaitymą pagal jas pagrindžiančius apskaitos dokumentus, o bankroto administratoriui jais nedisponuojant, banko sąskaitų išrašus, kurie reikšmingi ginčijamam reikalavimui teisingai išspręsti. Tokiu būdu teismas nenustatė minėtų teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, nors privalėjo tai padaryti. Teismui to nepadarius, nėra galimybės konstatuoti, kad teismo išvada, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės pilna apimtimi, yra teisėta ir teisinga. Kolegija sprendžia, kad minėtų teisės normų taikymas ir tam reikšmingų aplinkybių nustatymas nelaikytinas išėjimu už nagrinėjamos bylos ribų.

39Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą jame nustatytus reikalavimus atitinkančia PVM sąskaita faktūra yra įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (PVMĮ 2 str. 30 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkėjo pasirašyta PVM sąskaita faktūra patvirtina sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą tarp šiame dokumente nurodytų asmenų. Prekių pirkimas-pardavimas pagal sąskaitą faktūrą iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes – pardavėjo pareigą perduoti prekes pirkėjo nuosavybėn, o pirkėjo pareigą už perduotas prekes sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Nesant byloje sutarčių, kurių pagrindu buvo išrašytos, tačiau atsakovo nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros, teismas neturėjo pagrindo vien jomis remdamasis pripažinti sutartinių santykių ir atsakovo mokėjimo pareigos, o kreditoriaus reikalavimo teisės nebuvimą. Viešojo intereso byloje turėdamas pareigą veikti aktyviai, pirmosios instancijos teismas privalėjo reikalauti iš šalių papildomų dokumentų, pagrindžiančių sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą.

40Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, kuriomis atsakovo pasirašytomis PVM sąskaitomis faktūromis grindžiama ieškovo reikalavimo dalis pripažinta pagrįsta ir įrašyta į atsakovo kreditorių sąrašą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad patvirtinto reikalavimo dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, o teisėjų kolegija jos motyvams pritaria (lot. - ratio decidendi). Trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti arba keisti juo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį.

41Sprendžiant dėl teismo konstatuotos atsakovo bankroto administratoriaus ribotos galimybės gintis nuo kreditoriaus reikalavimo, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys liudija, jog bankrutuojančios įmonės valdymo organai yra perdavę administratoriui pirminius apskaitos dokumentus, sutartis ir kt., kuriais disponuoja administratorius ir turi galimybę juos teikti teismui (40-45 b. l.). Tokiu atveju bylai aktualių dokumentų stygių administratorius turi pagrįsti, o ne remtis vien formaliu jų neperdavimo nurodymu, nes pareiga kreditoriaus reikalavimą patikrinti pagal įmonės apskaitos dokumentus administratoriui numatyta įstatymu. Ieškovas teisus, kad atsakovo bankroto byloje nėra teismo procesiniais sprendimais konstatuotas dokumentų neperdavimo administratoriui faktas.

42Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui atskyrimo sąlygas (29-39 b. l.), kurių vertinimas reikalingas sprendžiant dėl reikalavimo teisės grąžinti be teisėto pagrindo įgytas lėšas pagrįstumo. Trečiojo asmens argumentai, kad bylai nėra pateiktas pagal sutarties aiškinimo teisinį reglamentavimą įvertinimo reikalaujantis atskyrimo sąlygose nurodytas priedas, kolegijos nuomone yra teisingi. Neįvertinus sutarties priedo, negalima neginčijamai konstatuoti, kad pinigai atsakovui buvo pervesti be teisinio pagrindo. Juolab, kad ankstesniu (2008 m. spalio 27 d.) mokėjimu atsakovas pervedė pirminiam kreditoriui 170 000 Lt taip pat pagal atskyrimo sąlygas, o ne grąžino be pagrindo gautas lėšas (3 t., 76 b. l.). Ši aplinkybė kelia pagrįstas abejones ieškovo pozicijos dėl pagrindo mokėjimams nebuvimo teisingumu.

43Apeliacinės instancijos teismui yra suteikta kompetencija spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl šis teismas gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Tačiau nagrinėjamoje byloje kyla pirmiau nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo, ištyrimo ir teisinio įvertinimo, naujų tirtinų įrodymų išreikalavimo ir jų įvertinimo poreikis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo neištirtų ir teisiškai neįvertintų aplinkybių pobūdis leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimas bus susijęs su jos tyrimu visa apimtimi naujais aspektais, todėl spręstina, kad neatskleista bylos esmė ir egzistuoja skundžiamos nutarties dalies panaikinimo ir jos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.). Nagrinėjant bylą iš naujo būtina išreikalauti šalių pirminius apskaitos dokumentus, jų registrus, atskaitomybės duomenis, sutartis, iš kurių prievolių vykdymo kildinamos ieškovo perimto pirminio kreditoriaus reikalavimo teisės. Tik įvertinus šių nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų visumą ir pagal nustatytas faktines aplinkybes teisiškai kvalifikavus šalių santykius, būtų galima spręsti apie ieškovo perimtų reikalavimo teisių pagrįstumą ir ieškovo įtraukimą į atsakovo kreditorių sąrašą perimto reikalavimo suma.

44Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti atskirųjų skundų argumentai tampa teisiškai nereikšmingais, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

46Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ kreditorinio reikalavimo dalį uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ bankroto byloje, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

47Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi uždarajai akcinei... 4. Kreditorius UAB „Čili Holdings“ pareiškė BUAB „GCW“ 498 197,04 Lt... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB “GCW”... 7. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 8. Ieškovas UAB „Čili Holdings“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos... 9. 1. Kreditoriaus UAB „Čili Holdings“" reikalavimo pagrįstumą patvirtina... 10. 2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė... 11. 3. Kreditoriniam reikalavimui pagrįsti buvo pateikti mokėjimo nurodymai,... 12. 4. Teismas be pagrindo taikė CK 6.67 straipsnio normas, kurios taikytinos... 13. 5. Teismas, nepagrįstai konstatavęs kreditoriaus nesąžiningumą,... 14. 6. Teismas nepagrįstai konstatavo UAB “GCW” valdymo organų vengimą... 15. Trečiasis asmuo bankrutuojančios UAB “GCW” kreditorius UAB “Ekspertų... 16. 1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pasirašytos sąskaitos faktūros... 17. 2. Teismas savo sprendimą tinkamai nemotyvavo, todėl pažeidė CPK 12, 178,... 18. Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo su skundu... 19. 1. Nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme priimti ieškovo teikiamus... 20. 2. Teismas pagrįstai konstatavo šalių nesąžiningumą ir į jį... 21. 3. Kreditorius nepateikia jokių bankroto administratoriaus nesąžiningumą... 22. 4. Teismas pagrįstai sprendė apie bankroto administratoriaus ribotas... 23. Atsiliepimu į trečiojo asmens atskirąjį skundą ieškovas su skundu... 24. 1. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalies, 4... 25. 2. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą kreditoriaus pareikšti... 26. 3. Kreditorius UAB “Ekspertų biuras” taip pat negrindžia atskirojo skundo... 27. 4. UAB „Ekspertų grupė" dalyvauja šioje bankroto byloje kaip kreditorius... 28. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai... 29. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš... 30. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto... 31. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje... 32. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo... 33. Ieškinyje ieškovas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo... 34. CK 6.1 straipsnyje nustatyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio... 35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas... 36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu įstatymo normų aiškinimu ir... 37. Ieškovas įvykdė teismo reikalavimą ir pateikė apskaitos dokumentus –... 38. Reikalavimas dėl pinigų priteisimo gali turėti įvairų teisinį pagrindą,... 39. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad pagal Pridėtinės vertės... 40. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, kuriomis atsakovo... 41. Sprendžiant dėl teismo konstatuotos atsakovo bankroto administratoriaus... 42. Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui atskyrimo sąlygas (29-39... 43. Apeliacinės instancijos teismui yra suteikta kompetencija spręsti tiek fakto,... 44. Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 46. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria... 47. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą....