Byla 3K-3-572/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,VST“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Olympic Casino Group Baltija“ dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymo pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tvarką, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodė, kad šalys 2005 m. gegužės 2 d. pasirašė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti elektros energiją atsakovui į jo objektą (duomenys neskelbtini). Buvo pastatytas elektros energijos apskaitos prietaisas (skaitiklis); nustatytas skaitiklio rodmenų koeficientas E-l, kuris reiškė, kad nustatant per ataskaitinį laikotarpį suvartotos elektros energijos kiekį, elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis reikėjo dauginti iš koeficiento 10. Atsakovas, vykdydamas sutartį, pateikdavo ieškovui pažymas apie suvartotą elektros energiją, kuriomis remdamasis, ieškovas išrašydavo ir atsakovui pateikdavo apmokėti PVM sąskaitas–faktūras. 2007 m. sausio 5 d. patikrinus atsakovo apskaitos prietaisų rodmenis buvo pastebėta dėl ieškovo darbuotojų neatidumo atsiradusi klaida, tai yra tai, jog PVM sąskaitos–faktūros atsakovui buvo išrašomos skaičiuojant ne nuo pažymoje nurodytų kilovatvalandžių skaičiaus, bet nuo skaitiklio rodmenų, nepritaikius minėto koeficiento E-1, todėl ieškovo sąskaitose buvo nurodytos dešimt kartų mažesnės sumos nei turėjo būti mokama už suvartotą elektros energijos kiekį. Ieškovas, atsižvelgdamas į pastebėtą klaidą, 2007 m. sausio 30 d. pateikė atsakovui kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą dėl skolos už laikotarpį nuo elektros energijos tiekimo pradžios iki 2007 m. sausio 5 d. apmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė sumokėti skolą. Ieškovas nurodė, kad pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį turi būti mokama už faktiškai suvartotą elektros energiją, tuo tarpu atsakovas už faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį neapmokėjo, todėl be teisinio pagrindo praturtėjo. Ieškovas taip pat nurodė, kad šalys, remdamosi klaidingai išrašytų sąskaitų faktūrų ir jų apmokėjimo duomenimis, 2006 m. sausio 13 d., 2006 m. liepos 18 d. ir 2007 m. sausio 12 d. pasirašė tris aktus dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo. Ieškovo manymu, šie aktai nėra sandoriai, kuriais sukuriamos ar pakeičiamos šalių tarpusavio teisės ir pareigos, o tik ieškovo atsakovui išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų apmokėjimo ar neapmokėjimo patvirtinimas. Ieškovas teigė, kad šie aktai buvo sudaryti dėl esminio suklydimo, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį. Ieškovo teigimu, iš atsakovo taip pat turėjo būti priteisti sutartiniai 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos skolos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d., nes atsakovas nesumokėjo skolos ir po to, kai buvo pastebėta klaida ir pateikta ją ištaisanti kreditinė PVM sąskaita–faktūra. Iš viso atsakovas skolingas 213 109, 29 Lt skolos su delspinigiais. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento šalių pasirašytus 2006 m. sausio 13 d., 2006 m. liepos 18 d. ir 2007 m. sausio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, priteisti iš atsakovo 213 109, 29 Lt skolos su delspinigiais, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento šalių 2006 m. sausio 13 d., 2006 m. liepos 18 d. ir 2007 m. sausio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, priteisė ieškovui iš atsakovo 201 012,18 Lt skolos, 8460 Lt bylinėjimosi išlaidų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė ieškovo reikalavimą priteisti sutartinius 0,05 procento dydžio delspinigius. Teismas nustatė, kad šalys sudarė sutartį dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo, buvo įrengtas ir naudojamas apskaitos prietaisas, kurio rodmenis, siekiant nustatyti suvartotos energijos kiekį, buvo būtina padauginti iš 10 (iš koeficiento E1); atsakovas ieškovui pažymose pateikdavo teisingus duomenis apie suvartotos elektros energijos kiekį, savo pažymose atspindėdamas skaitiklio rodmenis, koeficientą E1, o kai kuriose iš jų ir suvartotos energijos kiekį, išreikštą kilovatvalandėmis, tačiau dėl ieškovo darbuotojų neatidumo atsakovui PVM sąskaitos–faktūros buvo išrašomos, elektros energijos kiekį apskaičiuojant ne nuo pažymoje nurodytų kilovatvalandžių skaičiaus, bet nuo skaitiklio rodmenų, nepritaikius minėto koeficiento E1, todėl ieškovo sąskaitose buvo nurodytos dešimt kartų mažesnės nei turėjo būti mokama už suvartotą elektros energijos kiekį sumos; pagal klaidingas PVM sąskaitas–faktūras ir jų apmokėjimo duomenis buvo surašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai. Teismas nurodė, kad atsakovas pagal sutartį įsipareigojo mokėti ne pagal ieškovo ar atsakovo dokumentuose užfiksuotus, bet pagal apskaitos prietaiso, duomenis, ir privalėjo savo įsipareigojimo laikytis. Be to, pagal CK 6.388 straipsnį atsakovas privalėjo mokėti už faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį pagal apskaitos prietaiso rodmenis. Teismas, vertindamas atsakovo argumentus, kad jis neprivalėjo tikrinti ieškovo jam išrašomų PVM sąskaitų–faktūrų teisingumo, nurodė, jog sutartis ne tik suteikė atsakovui tokią teisę, bet ir įpareigojo tai daryti, nes pagal šalių sudarytą sutartį vartotojas privalėjo nedelsdamas informuoti tiekėją, jeigu pagal apskaitos prietaisus elektros energijos suvartojimas nepagrįstai sumažėjo ar padidėjo, jeigu pastebėjo klaidų elektros energijos apskaitos prietaisų pažymoje ar PVM sąskaitoje–faktūroje. Teismas vertino, kad atsakovas, mokėdamas ieškovui už pateiktą elektros energiją dešimt kartų mažiau, elgdamasis rūpestingai, apdairiai ir sąžiningai, pagal geros ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, negalėjo nepastebėti klaidos, o pastebėjęs turėjo pareigą apie tai pranešti kitai sutarties šaliai ir apmokėti skirtumą (CK 6.38 straipsnis). Teismas ginčo santykiams netaikė atsakovo nurodytų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo; motyvavo, kad šio įstatymo tikslai yra kiti, jis nereguliuoja nei juridinių, nei fizinių asmenų sutartinių santykių ir sutartinės atsakomybės. Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnis pildančio apskaitos dokumentus samdomo darbuotojo atsakomybės nesuabsoliutino, todėl šis įstatymas nebuvo kliūtis abiem šalims elgiantis geranoriškai pagal sąžiningo verslo taisykles ištaisyti klaidas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktuose, kurie buvo sudaryti remiantis klaidingais apskaitos dokumentais. Teismas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktų nepripažino sandoriais, sukėlusiais šalims savarankiškas teisines pasekmes, laikė juos tarpusavio atsiskaitymų tarpiniais kontrolės instrumentais. Teismas nurodė, kad šalių sutarties pagrindu atsiradę elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai yra tęstiniai, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktuose buvo suderintos apskaitos dokumentuose nurodytos sumos tam tikrai datai, tačiau, ieškovui patikrinus apskaitos prietaiso rodmenis ir išrašius sąskaitą faktūrą skirtumui apmokėti, atsakovas turėjo pareigą ją apmokėti, nes ši kilo iš sutartinių santykių. Atsakovas, nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų, atsisakė vykdyti sutartyje nustatytą pareigą ištaisyti aktuose, surašytuose fiksuojant atsiskaitymus pagal sutartį, įsivėlusias klaidas, todėl teismas šiuos aktus pripažino negaliojančiais. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti delspinigių; motyvavo, kad didžioji kaltės dalis dėl klaidos apskaitos dokumentuose ir skolos susidarymo teko ieškovui, todėl sutartinių delspinigių taikymas neatitiktų bendrųjų CK 1.5 straipsnyje suformuluotų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas, paskirstydamas šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovas patyrė 5460 Lt žyminio mokesčio ir 3540 Lt advokato pagalbai apmokėti išlaidų, iš viso 9000 Lt; patenkinus 94 procentus ieškovo reikalavimų, teismas iš atsakovo priteisė 8460 Lt.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 25 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad teismas išsprendė visus ieškovo pareikštus reikalavimus, išdėstė išvadas visais nagrinėjamais klausimais, nurodė jas pagrindžiančius įrodymus ir argumentus, todėl nepripažino pagrįstu apeliacinio skundo. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą dėl atsakovo prievolės tikrinti ieškovo jam išrašomose PVM sąskaitose–faktūrose nurodytų duomenų teisingumą; motyvavo, kad, pirma, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytą sutartį, tinkamai taikė CK 6.193 straipsnio taisykles; antra, sutarties 5.3 ir 10 punktuose ginčijama sutarties nuostata, kad atsakovas turėjo pareigą informuoti ieškovą apie pastebėtas klaidas, o ne tikrinti PVM sąskaitų–faktūrų teisingumą, kolegijos nuomone, buvo suformuluota kaip vykdytina prievolė. Be to, atsakovas, būdamas verslininkas, žinodamas savo poreikius elektros energijai, faktiškai suvartojamos šios energijos kiekį, jos kainas, turėjo galimybę ir privalėjo pastebėti bei informuoti tiekėją apie tai, kad jo pateikiamose PVM sąskaitose–faktūrose buvo reikalaujama mokėti už dešimt kartų mažesnį elektros energijos kiekį nei faktiškai buvo suvartota ir savarankiškai imtis priemonių, kad ši klaida būtų pašalinta ir nedidėtų skola ieškovui. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąžiningo vartotojo elgesį suponavo ne tik sutarties nuostatos, bet ir bendrieji civiliniams teisiniams santykiams ir prievolių vykdymui taikytini principai nepriklausomai nuo sutarties rūšies (CK 1.5, 6.38 straipsniai). Šalių ginčas kilo dėl atsakovo pagrindinės sutartinės prievolės visiškai atsiskaityti už ieškovo patiektą elektros energiją ir šalys neginčijo, kad atsakovas šios prievolės nėra įvykdęs (CK 6.383 straipsnio 1 dalis); kolegija pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog šalių sudaryta sutartis dėl jos viešo pobūdžio turėtų būti aiškinama atsakovo naudai. Kolegija, nustačiusi, kad ieškovas nepaneigė fakto, jog skola susidarė iš esmės dėl jo darbuotojų klaidos, konstatavo, kad ši klaida nepaneigė ir pačios skolos fakto, taip pat ir atsakovo prievolės ją sumokėti. Kolegijos teigimu, apeliacinio skundo argumentų taip pat nepagrindė ir skunde nurodyti Pridėtinės vertės mokesčio ir Buhalterinės apskaitos įstatymai. Kolegija taip pat atmetė apeliacinio skundo argumentą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo; remdamasi bylos medžiaga, kolegija nustatė, kad ieškovas, paduodamas ir tikslindamas ieškinį, CPK 80 straipsnio pagrindu sumokėjo 5585 Lt žyminio mokesčio, turėjo 3540 Lt išlaidų dėl advokato pagalbos; pirmosios instancijos teismas nepatenkino ieškovo reikalavimo dėl 12 937,11 Lt delspinigių priteisimo, kitus reikalavimus tenkino. Kolegija konstatavo, kad teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė remdamasis CPK 93 straipsniu, pagrįstai priteisė ieškovui 8460 Lt. Kolegija, atmetusi atsakovo apeliacinį skundą, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, įvertinusi byloje sprendžiamų teisinių klausimų apimtį, jų sudėtingumą, taip pat į teisingumo, rūpestingumo ir sąžiningumo kriterijus, priteisė ieškovui iš atsakovo jo turėtas 2360 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

10Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.63 ir 6.65 straipsnius, nepagrįstai tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų nepripažino sandoriais. Kasatoriaus nuomone, remiantis CK 1.63 straipsnio 1 dalimi, asmenys, sudarydami sandorius, siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, todėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai struktūriškai iš esmės savo turiniu yra sandoriai: vienos šalies pareiškimas kitai šaliai apie esamus ir neįvykdytus kreditorinių reikalavimus ir priešingai; tai atitinka prievolės įvykdymo patvirtinimą–pakvitavimą ir sukelia atitinkamas pasekmes, nurodytas CK 6.65 straipsnyje, o prievolės įvykdymas–pakvitavimas pagal CK 6.65 straipsnį ir yra sandoris, kuriuo patvirtinamas skolos grąžinimas (įvykdymas) ir kuris sukuria, pakeičia arba panaikina tam tikras teises ir pareigas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Linkmenų statyba” v. UAB „Vilniaus vandenys” (bylos Nr. 3K-3-538/2004), nurodė, kad jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos yra įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ( 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos energija” Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos energija” Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1321/2000; 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos energija” Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-1214/2000) taip pat teigiama, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai laikytini sandoriais, kurie gali būti nuginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs šalių ginčą, netyrė ir nevertino visų įrodymų, neanalizavo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų turinio, tikslų, neatsižvelgė į tai, jog pats ieškovas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus ginčijo sandorių negaliojimo pagrindais, t. y. CK 1.90 straipsnio pagrindu, ir pats šiuos aktus laikė sandoriais. Be to, pirmosios instancijos teismas panaikino atsiskaitymo suderinimo aktus, nenurodydamas pagrindų ir motyvų, tai prieštarauja CPK 263 straipsnio 1 daliai, 265 straipsnio 1 daliai ir 270 straipsnio 4 daliai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenagrinėjo, ar tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai yra sandoriai ar ne, konstatavo, kad šių aktų statusas nesvarbus.
  2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai netaikė CK 6.206 straipsnio ir 6.259 straipsnio 1 dalies, nukrypo nuo teismų praktikos dėl šių normų taikymo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai konstatavo ieškovo neteisėtus veiksmus, todėl pagal CK 6.206 straipsnį ieškovas negalėjo reikalauti priteisti žalą iš atsakovo. Pagal teismų praktiką atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui išlaidų, jeigu šis, būdamas kompetentingas, specifines paslaugas teikiantis subjektas, jas patyrė netinkamai vykdydamas sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Stomatologijos poliklinika v. Kauno miesto savivaldybės administracija; bylos Nr. 3K-3-11/2006; 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tradcon International“ v. bendra Lietuvos ir Rusijos UAB „Luvel“; bylos Nr. 3K-3-223/2004 ). Kasatoriaus teigimu, net jeigu ir būtų nustatyta, jog atsakovas pažeidė prievolę ieškovui, tai tokiu atveju būtų taikytina CK 6.259 straipsnio 1 dalis, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo taikyti šią teisės normą ir CK 6.259 straipsnio 1 dalį, išvadų nemotyvavo. Tuo tarpu byloje taikant CK 6.206 straipsnio ir 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Pridėtinės vertės mokesčio ir Buhalterinės apskaitos įstatymų. Kasatoriaus teigimu, nors PVM įstatymas tiesiogiai nereguliuoja šalių tarpusavio santykių, tačiau jame esančios nuostatos yra privalomos šalių tarpusavio santykiuose, nes nustato PVM apskaitą ir šio mokesčio fiksavimą šalių dokumentuose. PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalis yra imperatyvioji teisės norma, kurioje nurodyta, kad PVM sąskaitos–faktūros privalo būti išrašytos nedelsiant pateikus prekes ar paslaugas, o ilgalaikių paslaugų teikimo atveju, įskaitant elektros energijos tiekimo atvejus, PVM sąskaita–faktūra išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų ar pateiktų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį buvo suteiktos paslaugos ar patiektos prekės, dešimtos dienos. Atsakovas yra elektros energijos pirkėjas, ieškovas – jos tiekėjas, todėl atsakovas turėjo pagrindą tikėtis, kad ieškovas, išrašydamas PVM sąskaitas–faktūras, laikysis PVM įstatymo nuostatų. Dėl to teismai, spręsdami ginčą, turėjo įvertinti PVM įstatymo nuostatas, nes jos privalomos ieškovui ir patvirtina, kad atsakovas atsiskaitė už visą suteiktą elektros energiją. Be to, už PVM sąskaitoje–faktūroje pateiktų duomenų teisingumą atsako ją išrašęs asmuo, nagrinėjamoje byloje – ieškovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnio tikslas – ne panaikinti darbuotojo atsakomybę ar ieškovo atsakomybę už PVM sąskaitų–faktūrų teisingumą, o užtikrinti tinkamą ir realią turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą jos organizavimą ir tvarkymą, kitoks Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnio aiškinimas paneigtų iš esmės visą iš buhalterio profesinių pareigų netinkamo vykdymo turinčią kilti atsakomybę ir pačios įmonės atsakomybę už atitinkamo dokumento teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Dėl to bylą nagrinėję teismai, netaikydami PVM ir Buhalterinės apskaitos įstatymų, neįvertino, kad jos yra imperatyviosios teisės normos, taip pat pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei teismo sprendimo turinį reglamentuojančias procesinės teisės normas, t. y. netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką bylos sprendimui.
  4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.264 straipsnį, Darbo kodekso 245-258 straipsnius, neatsižvelgė į šių normų esmę, kad darbuotojo darbo metu padaryta žala atliekant darbo funkcijas sukelia darbdaviui netiesioginę atsakomybę, t. y. kasatoriaus teigimu, ieškinys pareikštas netinkamam subjektui, ieškovas pagal Darbo kodekso 245-258 straipsnius privalėjo reikalauti atlyginti patirtą žalą iš savo kalto darbuotojo, kuris atliko konkrečius neteisėtus veiksmus (neįvertino E1 koeficiento), o ne iš atsakovo, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai visiškai nepasisakė dėl tinkamo subjekto nagrinėjamoje byloje.
  5. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino, kad ieškovo 2007 m. sausio 30 d. išrašyta kreditinė PVM sąskaita–faktūra nebuvo pasirašyta Vakarų skirstomųjų tinklų įgaliotų asmenų, t. y. nebuvo būtinų ir šalims įprastų rekvizitų. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių teisės departamento Netiesioginių mokesčių skyriaus 2005 m. birželio 23 d. pateiktą išaiškinimą Nr. (18.2-31-2)-R-5895 „Dėl kreditinių PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo (PVM įstatymo 83 straipsnis)“ kreditinė PVM sąskaita–faktūra, kurioje įforminami anksčiau įvykusio prekių tiekimo (paslaugų teikimo) sandorio aplinkybių pasikeitimai, kurie priklauso nuo abiejų sandorio šalių susitarimo, gali būti išrašyta tik esant abiejų sandorio šalių (pardavėjo ir pirkėjo) sutikimui dėl tokios kreditinės PVM sąskaitos–faktūros išrašymo. Tuo tarpu atsakovas nedavė sutikimo išrašant tokią kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, todėl ieškovo išrašyta kreditinė PVM sąskaita–faktūra neteisėta. Atsakovas, kol nėra teisėtai išrašytos PVM sąskaitos–faktūros, neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovo apmokėti išlaidas, nes pagal sutarties 5.2 punktą prievolė apmokėti už energiją atsiranda tik tada, kai išrašoma PVM sąskaita–faktūra. Juolab kad atsakovas visada teikė teisingus duomenis, o ieškovas turėjo pareigą išrašyti teisingas PVM sąskaitas–faktūras; tai, kad Vakarų skirstomųjų tinklų darbuotojai aplaidžiai atliko savo pareigas, reiškia ieškovo kaltę ir bet kokios rizikos prisiėmimą, nes PVM sąskaitos–faktūros išrašymas skirtas išimtinai Vakarų skirstomųjų tinklų turtiniams interesams patenkinti. Be to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad atsakovas dėl ieškovo klaidos patyrė finansinių nepatogumų ir nuostolių, nepagrįstai netaikė sutartinių santykių stabilumo, šalių teisėtų lūkesčių, sąžiningos dalykinės praktikos ir atsakomybės už savo veiksmus principų (CK 6.154, 6.158, 6.189, 6.256 straipsniai). Atsakovas, kaip verslininkas, atlikęs mokėjimus pagal ieškovo pateiktas sąskaitas ir šalims suderinus tarpusavio atsiskaitymu aktus, įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad ateityje dėl to nekils pretenzijų. Atsakovas nuosekliai planuoja savo ekonominę–komercinę veiklą ir bet kokios neplanuotos ir ieškiniu nepagrįstos pretenzijos dėl tam tikros pinigų sumos tenkinimas sukeltų atsakovui papildomų finansinių išlaidų. Jeigu ieškovas būtų tinkamai įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis ir pagal juos tinkamai išrašęs PVM sąskaitas–faktūras už suvartotą elektros energiją, būtu buvusi nustatyta didesnė reikalaujama pajamų ir (ar) pelno riba.
  6. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CK 6.383 straipsnio 1 dalį, 6.388 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas įsipareigojo mokėti ne pagal dokumentuose užfiksuotus, bet pagal apskaitos prietaiso, duomenis. Pagal CK 6.391 straipsnį CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus 7 skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę. Kasatoriaus teigimu, tiek CK 6.383 straipsnio 1 dalis, tiek CK 6.385 straipsnis 1 dalis neturi būti taikomos neįvertinus iš sutarties kylančių prievolių esmės ir šalių aptarto prievolių pasiskirstymo. Šalys sutartimi susitarė pateikti ne tam tikrą elektros kiekį, o teikti tam tikros galios energiją, šalys sutartyje nesutarė dėl perkamo elektros energijos kiekio, vadinasi, ieškovas turėjo teisę pirkti elektros energiją pagal savo vidinius ir faktinius poreikius, tai ir buvo daroma. Be to, pagal sutarties 5.2 punktą atsakovas įsipareigojo apmokėti ieškovui ne tiesiogiai pagal elektros energijos skaitiklių parodymus, o tik pagal gautas PVM sąskaitas–faktūras, t. y. apmokėjimo už energiją pagal sutartį teisinis pagrindas buvo PVM sąskaitos–faktūros, o ne skaitiklių parodymai kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, sutarties laisvės ir dispozityvumo principus, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą tikrinti PVM sąskaitų–faktūrų teisingumą. Tiek šalių sudarytoje sutartyje, tiek CK 6.38 straipsnyje neįtvirtinta konkreti atsakovo pareiga tikrinti ieškovo išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, peržengė šalių ginčo ribas, pažeidė šalių dispozityvumo, sutarties laisvės principus ir įrodinėjimo taisykles, nes atsakovui nustatė pareigą, dėl kurios šalys nesitarė ir dėl kurios nebuvo ginčo. Teismai, vertindami sutartį, pirmiausia privalėjo įvertinti sutarties pažodinį tekstą, šalių išreiktus sutartinius ketinimus. Sutartyje nebuvo nustatyta pareigos atsakovui tikrinti PVM sąskaitų–faktūrų teisingumą; kasatoriaus teigimu, teismas galėjo nustatyti Sutarties šalių neobjektyviai išreikštus tikruosius ketinimus pagal sutarčių aiškinimo taisykles tik tuo atveju, jeigu byloje būtų fiksuotos priešingos šalių pozicijos dėl atsakovo pareigos vertinti PVM sąskaitų–faktūrų teisingumą, tačiau šalys šios aplinkybės neginčijo, todėl teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 1 dalį, vertindami ir aiškindami sutartį įsikišo į šalių neginčijamą civilinių santykių sritį. Juolab kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už PVM sąskaitoje–faktūroje pateiktų duomenų teisingumą atsako ją išrašęs asmuo, todėl nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai ieškovo prievolę perkėlė atsakovui; ieškovas klaidingai išrašinėjo PVM sąskaitas–faktūras nuo pat sutarties vykdymo pradžios. Detalesnis PVM sąskaitų–faktūrų tikrinimas, kasatoriaus teigimu, būtų reikalavęs samdyti papildomus ir kompetentingus asmenis tam, kad jie savarankiškai fiksuotų elektros energijos kiekius, įvertintų visus skaitiklių parodymus, nustatytų perkamos elektros energijos rūšį ir kainą atliktų skaičiavimus ir juos palygintų su Vakarų skirstomųjų tinklų gautais rezultatais PVM sąskaitoje–faktūroje, tai reikštų ieškovo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo kontrolę ir pareigą suvaldyti Vakarų skirstomųjų tinklų prisiimtą riziką. Be to, sutartyje nenustatyta pareigos atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, jeigu atsakovas negali pastebėti ieškovo klaidų.
  7. Teismai, priteisdami ieškovui bylinėjimosi išlaidas, netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalį, 265 straipsnio 2 dalį, neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas procesiniuose dokumentuose prašė teismo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimų dalį, neišsprendė šio prašymo, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Kasatoriaus teigimu, bylinėjimosi išlaidos skirstomos ne pagal patenkintų reikalavimų piniginę vertę, o proporcingai pagal patenkintų reikalavimų skaičių. Ieškovas buvo pareiškęs penkis savarankiškus reikalavimus (pripažinti negaliojančiais tris tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, priteisti iš atsakovo skolą ir konkretaus dydžio delspinigius); teismams tenkinus keturis reikalavimus, tai sudarė 80 procentų reikalavimų dalies, o ne 94 procentus kaip nurodyta sprendime. Dėl to teismai turėjo priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (80 procentų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų – 7200 Lt), o atsakovui – 20 procentų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

11Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad teismai tinkamai įvertino įrodymus, nepažeidė CPK normų dėl įrodymų įvertinimo, o kasatorius nepagrįstai ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų jau nustatytas faktines aplinkybes, jog šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai nelaikytini sandoriais. Šiais aktais nebuvo sukurtos, panaikintos šalių teisės ir pareigos, jais buvo fiksuojamas tik šalių teisių ir pareigų vykdymas, taip pat patvirtintas ieškovo išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų apmokėjimas ar neapmokėjimas, todėl šie aktai nepripažintini sandoriais. Be to, PVM sąskaita–faktūra yra apskaitos dokumentas, tuo tarpu Vakarų skirstomiesiems tinklams priteistos sumos pagrindas yra pagal Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį patiektos ir suvartotos elektros energijos kiekis, už kurį atsakovas laiku ir tinkamai neatsiskaitė. Pagal CK 6.388 straipsnį atsakovas privalo sumokėti už visą tiektą ir suvartotą elektros energiją, o byloje ginčijant tiektos ir suvartotos elektros energijos kiekį, šis kiekis nustatytinas pagal atsakovo pateiktus apskaitos prietaisų rodmenis. Teismai nepažeidė ir sutarčių aiškinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas pagal sutarties 5.3 ir 10 punktus privalėjo nedelsdamas pranešti ieškovui, jeigu pagal apskaitos prietaisus elektros energijos suvartojimas nepagrįstai sumažėjo ar padidėjo, taip pat jeigu pastebėjo klaidų elektros energijos apskaitos prietaisų pažymoje ar PVM sąskaitoje–faktūroje. Tokį vartotojo elgesį suponuoja ir bendrieji civiliniams santykiams ir prievolių vykdymui taikytini principai. Teismai taip pat pagrįstai netaikė PVM ir Buhalterinės apskaitos įstatymų, nes šie nereguliuoja privačių juridinių asmenų sutartinių santykių ir sutartinės atsakomybės. Kasatoriaus nurodytos Darbo kodekso normos byloje taip pat negali būti taikomos, nes šalių ginčas kilo ne iš darbo, o iš civilinių teisinių santykių. Kasatoriaus nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymo pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tvarką, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

15Dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų teisinės reikšmės

16Šalių tarpusavio santykiai yra kilę iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (CK 6.383 straipsnio 1 dalis), todėl šioje byloje yra sprendžiami sutartinės civilinės atsakomybės klausimai (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kasatorius kelia šalių sutartinių prievolių vykdymo procese pasirašytų tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų teisinio statuso problemą ir teigia, kad tokio statuso tinkamas nustatymas lemia ieškinio atmetimą arba patenkinimą, t. y. turi esminę reikšmę teismo sprendimo priėmimui. Nagrinėjamoje byloje ieškovas vienu iš reikalavimų prašė pripažinti negaliojančiais tris tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus. Kasatoriaus teigimu, šie tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai atitinka prievolės įvykdymo patvirtinimą – pakvitavimą ir sukelia atitinkamas pasekmes, nurodytas CPK 6.65 straipsnyje, todėl galėjo būti nuginčyti tik CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

17Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės pasisakyta ne vienoje nutartyje, kur nurodoma, jog tokie aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1321/2000; 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-1214/2000). Nagrinėjamoje byloje šalys pagal buhalterinės apskaitos dokumentus buvo apskaičiavusios kasatoriaus skolos dydį ieškovui ir tai užfiksavo tarpusavio atsiskaitymų aktuose. Bylą nagrinėję teismai, nustatę aplinkybes ir įvertinę surinktus įrodymus, sprendė, kad šalių tarpusavio atsiskaitymų aktuose užfiksuotos skolų sumos yra klaidingos, neatitiko atsakovo suvartotos elektros energijos kiekio ir realaus pagal sutartį šalių sulygto apmokėjimo už ją, todėl pagrįstai pripažino negaliojančiais nurodytus aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta asmenų teisė savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, o teismas šias teises apgina CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Vienas iš šioje teisės normoje nustatytų civilinių teisių gynimo būdų yra šių teisių pripažinimas (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal byloje esančius įrodymus nustačius, jog tarpusavio atsiskaitymų aktuose nurodytas skolos dydis neatitiko tikrovės, nes buvo užfiksuotas klaidingų dokumentų pagrindu, tokie aktai neturi galios ir negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Jų pripažinimas negaliojančiais šiuo atveju reiškia ieškovo teisės į tikrąjį skolos dydį pripažinimą. Bylą nagrinėję teismai šių aktų nelaikė sandoriais ir teisėjų kolegija sutinka su tokiu teismų vertinimu. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, jokių savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Linkmenų statyba“ v. UAB „Vilniaus vandenys“; bylos Nr. 3K-3-538/2004, išaiškinimai nagrinėjamoje byloje negali būti taikomi dėl esminio bylos aplinkybių netapatumo. Kasatoriaus nurodomoje byloje tarp šalių buvo pasirašytas skolų suderinimo ir įskaitymo aktas, todėl pasibaigė šalių tarpusavio prievolės, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje jokie įskaitymai nebuvo atlikti, o minėtais aktais tik buvo užfiksuota neapmokėta skolos dalis pagal buhalterinės apskaitos dokumentus.

18Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami ginčo aktų statusą, nenukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, kasatoriaus argumentai dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų kasacijos pagrindų nepagrįsti. Kasatorius, nurodydamas jau minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose buvo aptarta tarpusavio atsiskaitymų aktų reikšmė, nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, jog skundžiamus sprendimus priėmę teismai šiuos aktus būtų vertinę kitaip negu dėl jų reikšmės jau yra pasisakyta nurodytose kasacinio teismo nutartyse.

19Dėl CK 6.206 straipsnio ir 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo

20Minėta, kad šalių tarpusavio teisės ir pareigos yra kilusios iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (CK 6.383 straipsnis). Šios sutarties esmė – vienos šalies (elektros energijos tiekėjo) įsipareigojimas tiekti kitai šaliai (elektros energijos pirkėjui) elektros energiją bei pastarojo įsipareigojimas atsiskaityti už gautą energiją pagal skaitiklio rodmenis (CK 6.388 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos sutarties specifika yra ta, kad, atsižvelgiant į palyginus didelį kasatoriaus suvartojamos energijos kiekį, siekiant nustatyti suvartotos energijos kiekį, skaitiklio rodmenis būtina padauginti iš 10 (iš koeficiento E1). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dėl suvartoto elektros energijos kiekio šalių ginčo nėra, todėl kasacinis teismas yra saistomas šių teismų nustatytų aplinkybių. Teismai taip pat nustatė kasatoriaus skolos, susidariusios apmokant už suvartotą elektros energiją, dydį, susidariusį nepritaikius nurodyto koeficiento, šios skolos atsiradimo priežastis. Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatorius tinkamai neįvykdė sutartinės prievolės apmokėti už faktiškai suvartotą energijos kiekį pagal apskaitos prietaiso rodmenis.

21Kasatoriaus skundas grindžiamas būtinybe ginčo santykiuose taikyti CK 6.206 straipsnio nuostatas, kuriose nustatyta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Tokiais atvejais sutarties neįvykdymą pateisina kitos šalies padarytas sutarties pažeidimas tiek aktyviais tos šalies veiksmais, tiek neveikimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl vienos šalies veiksmų ar neveikimo sutarties įvykdymas kitai šaliai gali tapti negalimas tiek visiškai, tiek iš dalies. Kasatoriaus teigimu, tokiais neteisėtais ieškovo (elektros energijos pardavėjo) veiksmais laikytina klaidingų PVM sąskaitų–faktūrų išrašymas, neįvertinant jose nurodyto koeficiento. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šalių sudarytos sutarties esmę tokie atsakovo veiksmai negali būti pripažįstami lemiančiais kitos šalies negalėjimą įvykdyti sutartį. Minėta, kad esminė elektros energijos pirkimo–pardavimo sąlyga yra elektros energijos vartotojo įsipareigojimas apmokėti už suvartotą energiją pagal apskaitos prietaiso rodmenis, nagrinėjamu atveju dauginant juos iš atitinkamo koeficiento. PVM sąskaita–faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių arba paslaugų tiekimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 punktas). Šio dokumento paskirtį reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuris nereguliuoja PVM mokėtojų ir kitų asmenų civilinių teisinių santykių. Tai, kad apmokėjimas atliekamas pagal PVM sąskaitas–faktūras, reiškia tik atsiskaitymo formą, tačiau tai neturi įtakos elektros energijos vartotojo pareigai atsiskaityti pagal sutartį už gautą energiją pagal apskaitos prietaiso rodmenis.

22Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, o vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnis). Sąžiningumo imperatyvas pakartojamas ir sutarčių teisėje. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties šalių sąžiningumo pareiga. Nurodytame straipsnyje vartojamos dvi sąvokos – „sąžiningumas“ ir „sąžininga dalykinė praktika“. Pastaroji sąvoka reiškia sąžiningumą versle, reiškiantį tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje, laikymąsi. Nesąžiningumu pripažįstama, kai šalis elgiasi nesąžiningai nebendradarbiaudama su kita šalimi ir nepadėdama jai vykdyti savo pareigų. CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu. Šalių nurodomas aplinkybes ir jų įrodytus faktus teismas turi teisiškai įvertinti, pritaikydamas jiems atitinkamą teisės normą.

23Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, nustatant, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra, ir kt.

24Kasatorius yra verslininkas, jo pagal sutartį gaunama iš ieškovo elektros energija buvo vartojama ūkinėje–komercinėje veikloje, kuria jis siekė gauti pajamų ir pelno. Kasatorius, teikdamas ieškovui duomenis apie apskaitos prietaisų rodmenis, negalėjo nežinoti savo suvartotos elektros energijos kiekio ir nenumatyti būsimų išlaidų už gautą prekę, todėl būdamas sąžiningas ir apdairus verslininkas negalėjo nepastebėti, kad apmokamos sąskaitos neatitiko faktiškai suvartoto elektros energijos kiekio, juolab kad tai truko pakankamai ilgą laiko tarpą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus, jog kasatoriui dėl ieškovo klaidingai išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų neatsirado pareigos apmokėti už faktiškai pagal sutartį gautą ir suvartotą elektros energiją, būtų iškreipta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties esmė, paneigtas prievolių vykdymo sąžiningumo principas, sudarant sąlygas elektros energijos vartotojui nesąžiningai praturtėti sutaupant ieškovo sąskaita.

25Kasatoriaus teigimu, net ir nustačius, kad jis pažeidė prievolę ieškovui, teismai turėjo taikyti CK 6.259 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė gali pasireikšti tiek nuostolių atlyginimu, tiek netesybomis. Šioje byloje ieškovas nereikalavo nuostolių atlyginimo, o civilinę atsakomybę kasatoriui prašė taikyti delspinigių forma. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius laiku neįvykdė sutartinės prievolės ir pilnai neapmokėjo už suvartotą elektros energiją dėl klaidingai išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų, todėl atmetė reikalavimą priteisti delspinigius. Kasatorius šioje byloje savo sutartinės prievolės – apmokėti už faktiškai suvartotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis – vykdymą siejo išimtinai su ieškovo išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų turiniu, dėl kurių reikšmės tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose jau pasisakyta pirmiau. Pažymėtina tai, kad kasatorius sutartimi buvo įsipareigojęs nedelsiant informuoti tiekėją apie pastebėtas klaidas PVM sąskaitoje–faktūroje. Tai, kad kasatorius, būdamas verslininkas, žinodamas tikrąjį suvartotos energijos kiekį, mokėjo dešimt kartų mažesnę sumą, negu privalėjo pagal sutartį, tuo klausimu nebendradarbiavo su tiekėju, nesidomėjo, kodėl pateikiamos PVM sąskaitos–faktūros neatitiko sutartyje nustatytų įsipareigojimų, negalima pripažinti, jog jis elgėsi kaip rūpestingas ir apdairus asmuo. Kasatorius nepagrįstai tapatina reikalavimą įvykdyti prievolę su reikalavimu taikyti civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klaidingos PVM sąskaitos–faktūros išrašymas eliminavo ieškovo teisę reikalauti priteisti iš kasatoriaus delspinigius, tačiau nepanaikino atsakovo prievolės visiškai apmokėti už faktiškai gautą ir suvartotą elektros energiją.

26Dėl CK 6.264 straipsnio nuostatų netaikymo ginčo santykiams

27Kasatoriaus teigimu, ieškinys pareikštas netinkamam subjektui, nes ieškovas turėjo reikalauti jam padarytos žalos atlyginimo iš kalto darbuotojo, atlikusio konkrečius neteisėtus veiksmus išrašant PVM sąskaitas–faktūras, neįvertinus E1 koeficiento. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas iš netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų. Šioje teisės normoje nustatyta darbdavio civilinę atsakomybė, jeigu jo darbuotojas padaro žalą, vykdydamas darbo pareigas. Šioje teisės normoje reglamentuojami atvejai, kai žala padaroma tretiesiems asmenims, o ne pačiam darbdaviui. Darbuotojų materialinės atsakomybės klausimai reglamentuojami Darbo kodekso 245–258 straipsniuose, tačiau darbo santykiai ir darbuotojų materialinė atsakomybė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje šalių prievolės yra kilusios iš sutartinių santykių, todėl ieškinys pareikštas tinkamam subjektui – sutartinių įsipareigojimų neįvykdžiusiai šaliai. Minėta, kad abi sutarties šalys yra verslininkės. Ieškovas vykdo ūkinę–komercinę veiklą, kuria siekia gauti pajamų ir pelno, dalyvauja įvairiuose sutartiniuose santykiuose. Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad verslo nuostoliai ir verslo rizika negali būti perkeliami darbuotojui, nes jo ir darbdavio nesieja civiliniai teisiniai santykiai.

28Dėl Pridėtinės vertės mokesčio ir Buhalterinės apskaitos įstatymų netaikymo ginčo santykiams

29Kiekvienos civilinės bylos nagrinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Nagrinėjamoje byloje reikalavimai buvo pareikšti dėl civilinės sutartinės atsakomybės taikymo. Sutartinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Šiai atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai, kurių apimtis nustatyta sutartyje. Pridėtinės vertės mokesčio ir Buhalterinės apskaitos įstatymai nereglamentuoja privačių juridinių asmenų sutartinių santykių, jų tarpusavio prievolių vykdymo ir civilinės atsakomybės klausimų. Šių įstatymų paskirtis ir taikymo sritis apibrėžti įstatymuose. Kasatorius negali remtis galimu šių įstatymų nuostatų pažeidimu ieškovo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apskaitos dokumentų išrašymo srityje, nes sutartinių įsipareigojimų vykdymui tai jokių pasekmių nesukuria.

30Kiti kasaciniame skunde keliami klausimai yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

31Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymo pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tvarką, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

34Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 10. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008... 11. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti ir palikti... 12. Teisėjų kolegija... 13. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 14. Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis... 15. Dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų teisinės reikšmės... 16. Šalių tarpusavio santykiai yra kilę iš elektros energijos... 17. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami... 19. Dėl CK 6.206 straipsnio ir 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir... 20. Minėta, kad šalių tarpusavio teisės ir pareigos yra kilusios iš elektros... 21. Kasatoriaus skundas grindžiamas būtinybe ginčo santykiuose taikyti CK 6.206... 22. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, o... 23. Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas svarbus vertinant,... 24. Kasatorius yra verslininkas, jo pagal sutartį gaunama iš ieškovo elektros... 25. Kasatoriaus teigimu, net ir nustačius, kad jis pažeidė prievolę ieškovui,... 26. Dėl CK 6.264 straipsnio nuostatų netaikymo ginčo santykiams... 27. Kasatoriaus teigimu, ieškinys pareikštas netinkamam subjektui, nes ieškovas... 28. Dėl Pridėtinės vertės mokesčio ir Buhalterinės apskaitos įstatymų... 29. Kiekvienos civilinės bylos nagrinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir... 30. Kiti kasaciniame skunde keliami klausimai yra fakto klausimai, kurių kasacinis... 31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 34. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...