Byla 2A-178-520/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski, sekretoriaujant Violetai Kamašinienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja M. V.),

Nustatė

2Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2009-01-05 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2663,61 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad jis tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., 20 str. 1 d., kitus teisės aktus šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių šalimis paprastai laikytini patalpų savininkai, į jį nesikreipė joks asmuo, esantis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininku, nepareiškė noro sudaryti su juo sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas. Pagal suformuotą teismų praktiką, nesant individualios rašytinės šilumos tiekėjo ir nuomininko sutarties, atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją privalo patalpų savininkas. Dėl to atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, tačiau nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas 2663,61 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs savo esme analogišką bylą 2008-01-30, todėl vadovaujantis Teismų įstatymo 23 str. 2 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d., šio precedento turi būti laikomasi ir šioje byloje.

3Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 2663,61 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009-01-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 810,03 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, už šiam butui tiektą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30 susidarė 2663,61 Lt skola. Teismas nustatė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2002-09-17 gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu gyvena trečiasis asmuo M. V.. Kadangi šio buto šilumos energijos tiekimo butui vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, teismas konstatavo, jog susiklostė civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto savininko. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymu, jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, t. y. ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo standartinėmis sąlygomis, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis, atsižvelgdamas į tai, kad nėra šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp buto nuomininko M. V. ir ieškovo, padarė išvadą, jog tiekiamos šilumos energijos sutartis konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas buvo sudaryta su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe, todėl šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra šilumos tiekėjas ir buto savininkas. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra ieškovo teikiamos paslaugos vartotojas, civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, todėl atsakovas turi pareigą apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog jis, nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, negauna pelno, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, kadangi atsakovas, sudarydamas, vykdydamas ar nutraukdamas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Dėl to atsakovas yra atsakingas už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems jis privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Teismas nurodė, kad būtent atsakovas, o ne ieškovas turi pareigą domėtis savo turtu, jį prižiūrėti, o atsakovo elgesys, kuomet jis nesidomėjo nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, netaikė CK 6.611 str. 1 d. numatytų sankcijų nuomininkams, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsiskaityti su ieškovu už butui tiektą šilumą privalo trečiasis asmuo, kadangi nustatė, jog atsakovas neužtikrino, kad esant sudarytai gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, atsakovui priklausantis turtas būtų prižiūrėtas, tinkamai išlaikomas, laiku atsiskaitoma su paslaugų tiekėjais. Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p, Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nes Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d., nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra plačiai išanalizavęs Šilumos ūkio įstatymą ir jį lydinčius teisės aktus. Teismas, vadovaudamasis CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 2 d., priteisė ieškovui 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 80 Lt žyminio mokesčio, 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų, 140,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu.

4Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kadangi teismas pažeidė CPK 245 str. 2 d., t. y. iš esmės nepasisakė dėl jo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, todėl sprendimas turi būti panaikintas CPK 329 str. 1 d. pagrindu. Ginčui turi būti taikomos CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių teisės aktų normų netaikė ir taikė žemesnės galios teisės aktus, t. y. ūkio ministro įsakymus. Dėl to buvo pažeista Konstitucijoje nustatyta teisės aktų hierarchija. Teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, faktines bylos aplinkybes, nesilaikė Vilniaus apygardos teismo praktikos, todėl neteisingai nusprendė, kad už susidariusį įsiskolinimą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiektą šilumos energiją yra atsakingas buto savininkas (atsakovas). Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką šios kategorijos bylose, kad yra būtina nustatyti galutinį – faktinį – vartotoją, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Teismas netinkamai įgyvendino Konstitucijos 109 str., kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos. Be to, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-06-09 sprendimu, priimtu civilinėje byloje 2A-587-492/2009, tenkino jo apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją. Šiame sprendime teismas pažymėjo, kad skolą už butui tiektą šilumos energiją turi sumokėti faktinis šios paslaugos vartotojas. Šioje byloje yra svarbu nustatyti, ar yra susitarimas, jog buto nuomininkas yra energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, kadangi šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi gali būti ir buto nuomininkas. Teismas nesivadovavo CK 1.17 str., todėl nepagrįstai nenustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra būtent nuomininkas, todėl tarp nuomininko ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. tarp ieškovo ir faktinio šilumos vartotojo. Dėl to tinkamas atsakovas šioje byloje yra buto nuomininkas. Jis niekada negavo sąskaitų dėl mokėjimo už šilumos energiją, todėl negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi sumokėti savininkas. Be to, šioje byloje turėtų būti atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-392/2004, 3K-3-269/2005, 3K-3-211/2007, kuriose buvo konstatuota, jog būtina nustatyti galutinius energijos vartotojus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turi būti laikomas Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimo Nr.356V Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos 1 p. Šio sprendimo 2 p. ieškovo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinis direktorius buvo įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus, o šios bendrovės turėjo teikti informaciją SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ taip pat apie pasikeitusius nuomininkus ir savininkus. Taigi tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Be to, pagal Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr.658 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 p., šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad savivaldybė nuomodama socialinį būstą dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, vykdo nekomercinę veiklą ir veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir nėra verslininkas pagal CK 2.4 str. Verslininko standartas turi būti taikomas ieškovui. Nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui, nes skolos priteisimas iš patalpų savininko ir tiesioginio vartotojo atleidimas nuo prievolės mokėti už suvartotą energiją prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas nebendradarbiavo su juo o bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas tiesiogiai susijęs su sąžiningumo principu. Dėl to pripažintina, kad ieškovas pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai, todėl pagal CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. atlygintini nuostoliai turėtų būti mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės. Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kadangi nėra sąlygų taikyti CK 6.210 str., t. y. tarp jo ir ieškovo nėra susiklostę teisiniai prievoliniai santykiai, priteisė ieškovui nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, nors ieškovas nepagrindė išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamas paslaugas dydį. Ši byla nėra sudėtinga: pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, analogiškų ieškinių pagal tą patį šabloną yra pateikta virš 170, nereikalingos specialios žinios, plati teisės normų analizė, todėl 590 Lt suma už procesinių dokumentų parengimą yra nepagrįsta ir neprotinga. Dėl to, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais išlaidos advokato pagalbai apmokėti turi būti sumažintos. Be to, ieškovo pateikta 2008-12-12 PVM sąskaita – faktūra ir mokėjimo pavedimas nepatvirtina išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą, apskaičiavimo.

5Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas, 2009-03-30, 2009-05-07 teismas protokoline nutartimi išsprendė atsakovo prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, todėl apelianto argumentai, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymų, yra nepagrįsti. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šiam ginčui turėtų būti taikomi CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876, nes nurodytos teisės normos negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuoja bendrosios CK normos ir specialiosios normos, t. y. Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai suformavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo – pardavimo sutarties. Apeliantas remiasi Vilniaus apygardos teismo vieninteliu sprendimu, kuris pagal CPK 4 str. negali būti laikomas precedentu analogiškose bylose. Be to, Vilniaus apygardos teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra vienareikšmė, todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją, yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 25 d. Jis informavo atsakovą apie susidariusį įsiskolinimą 2008-10-14 raštu. Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimas Nr.356 ginčo atveju netaikytinas, kadangi šiuo sprendimu buvo nustatytas reikalavimas sudaryti šilumos teikimo sutartis su įmonėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, o ne su fiziniais asmenimis. Taip pat apeliantas nepagrįstai remiasi nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kadangi jose buvo sprendžiami klausimai dėl apmokėjimo už elektros energiją, taip pat ir tuo atveju, kai patalpos buvo užimtos neteisėtai. Pažymėtina, kad nei Šilumos ūkio įstatymas, nei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu turi būti siunčiamos sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį, todėl jis pagal susiklosčiusią praktiką siunčia sąskaitas tuo adresu, kuriuo yra tiekiama šilumos energiją, o atsakovas niekuomet neprašė siųsti sąskaitos už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), jam. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad atsakovas vykdydamas socialinio būsto nuomą veikia nekomerciniais pagrindais ir nėra atsakingas už socialinio būsto nuomininkų skolas jam. Taip pat teismas pagrįstai priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių. Šias išlaidas sudarė procesinių dokumentų parengimas, bylos medžiagos rengimas ir dalyvavimas 2009-03-30, 2009-05-07 teismo posėdžiuose, komunikacijos išlaidos (degalai, telefoniniai pokalbiai su ieškovo atstovais, kurjerio paslaugos). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šilumos energijos paslaugų teikimo teisiniai santykiai nėra sudėtingi ir nereikalaujantys specialių žinių, nes operatyviai ir greitai pateikti teismui reikalaujamus dokumentus gali tik asmenys, susipažinę ir įsigilinę į šiuos ginčus.

6Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

7Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su šilumos energijos tiekimu butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30, darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys dėl 2663,61 Lt skolos už butui tiektą šilumos energiją priteisimo būtų atmestas, nepagrįsti.

8Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama iš centralizuotų sistemų (b. l. 15). Byloje nėra pateikta rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar kito asmens, dėl šilumos energijos tiekimo ir apmokėjimo už ją laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30. Byloje pateikta 2002-09-17 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos rašytinė sutartis Nr.3713, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens M. V. nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Šios sutarties 2.2 p. nurodyta, kad nuomininkas įsipareigoja kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Šia sutartimi nuomininkas nėra įpareigotas sudaryti sutartį su šilumos energiją tiekiančia bendrove (b. l. 44-46). 2008-09-30 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę apie atsakovui nuosavybės teise priklausančio šio buto įsiskolinimą, nurodė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), skola už tiektą šilumos energiją yra 1972,65 Lt delspinigių (b. l. 7-8). Atsakovas skolos neapmokėjo, 2008-10-14 raštu „Dėl pretenzijų atmetimo“ informavo, kad ieškovo nurodyta gyvenamoji patalpa yra socialinis būstas ir už butui suteiktą šilumos energiją privalo atsiskaityti nuomininkai pagal sudarytas su tiekėjais pirkimo – pardavimo sutartis, atsakovui nėra žinoma, ar buvo siūlyta pasirašyti šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis su 2008-09-30 ieškovo rašte išvardytais butų nuomininkais (b. l. 9). 2009-01-05 UAB „Vilniaus energija“ pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją priteisimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad už tiektą šilumos energiją turi mokėti ne buto savininkas, t. y. atsakovas, bet buto nuomininkas M. V., gyvenantis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris naudojo butui tiektą šilumos energiją, t. y. tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 26, 36). Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu už atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją.

9Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).

10Atsakovo šioje byloje pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir M. V. ar kito asmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nesant tokio susitarimo už butui teiktą šilumos energiją privalo mokėti buto savininkas (atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Nagrinėjamu atveju tokia sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens nebuvo sudaryta. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Dėl to atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo veiksmams, nuomojant socialinį būstą, neturi būti taikomi rūpestingumo ir atidumo kriterijai, kad visa ieškovo rizika negali būti vienašališkai perkelta būsto savininkui.

11CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiami atsakovo atsikirtimai, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Apelianto argumentai, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V 2 p. buvo nuspręsta įpareigoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinį direktorių iki 2001-03-31 sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, neleidžia daryti išvados, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir trečiųjų asmenų buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi ne aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bet Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-09 sprendimu, kadangi šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009. Pažymėtina, kad suformuota teismų praktika suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli, išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse situacijose taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009).

12Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad ieškovas nebendradarbiavo su juo, todėl pažeidė kooperacijos ir sąžiningumo principus, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, atsakovas turėjo pareigą rūpintis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, ieškovas siuntė sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją, 2008-09-30 nusiuntė ieškovui pretenziją dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas. Tai, kad ieškovas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), o ne tiesiogiai atsakovui, negali būti pagrindu tvirtinti, jog ieškovas pažeidė kooperavimosi, sąžiningumo principus ir dėl to atsakovas neprivalo apmokėti už jo butui tiektą (parduotą) šilumos energiją. Energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią juridinis asmuo (šiuo atveju ieškovas) teikia paslaugas ir parduoda prekes. Kaip nustatyta aukščiau, ieškovas pardavė atsakovui šilumos energiją, kuri buvo tiekta butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), todėl atsakovui atsirado pareiga sumokėti už parduotą ir sunaudotą šilumos energiją. Apelianto argumentai, kad nuostoliai dėl neatsiskaitymo už šilumos energiją atsirado ir dėl ieškovo kaltės, kuris nebendradarbiavo su atsakovu, todėl priteistina suma turėtų būti sumažinta vadovaujantis CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str., nepripažinti pagrįstais, nes šios normos reglamentuoja civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau šioje byloje ieškinys buvo pareikštas ne dėl žalos ar nuostolių atlyginimo, o dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją.

13Apeliantas reikalavimą panaikinti sprendimą taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 245 str. 2 d., kadangi neišsprendė atsiliepime į ieškinį pareikštų prašymų išreikalauti iš ieškovo įrodymus, kad Vilniaus miesto savivaldybei buvo siunčiamos sąskaitos iki kiekvieno mėnesio 10 d., vadovaujantis ūkio ministro 2003-07-10 įsakymo Nr.4-289 47 p., kas atliko mokėjimus iki skolos susidarymo, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Iš pirmosios instancijos teismo 2009-06-30 posėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atsiliepime į ieškinį pareikšti prašymai buvo išspręsti šiame teismo posėdyje protokoline nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytų prašymų (b. l. 78). Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo pareikštų prašymų neišsprendė ir sprendimas turi būti panaikintas CPK 329 str. 1 d. pagrindu.

14Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovui priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokį argumentą apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, pateiktais išaiškinimais dėl CK 6.210 str. 1 d. taikymo, t. y. tuo, kad šioje byloje tarp apelianto ir ieškovo nėra susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių. Šie apelianto nepripažintini pagrįstais, kadangi apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra išaiškinta dėl palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą priteisimo pagal CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d., t. y. dėl palūkanų iki ieškinio padavimo teismui dienos, o šioje byloje pirmosios instancijos teismas priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal CK 6.37 str. 2 d., o CK 6.210 str. 1 d. vadovavosi nustatydamas priteistinų procesinių palūkanų dydį. Pažymėtina, kad pagal CK 6.37 str. 2 d. iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti.

15Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 810,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 80 Lt žyminio mokesčio ir 590 Lt advokato atstovavimo išlaidų, 140,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui advokato pagalbai apmokėti priteista 590 Lt, ir prašo sumažinti priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį. Šį reikalavimą apeliantas grindžia tuo, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, priteista suma neatitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, nes byla buvo nesudėtinga, kadangi ieškovas yra pateikęs virš 170 analogiško pobūdžio ieškinių, šiam ieškiniui surašyti specialių žinių ir teisės normų analizės nereikėjo atlikti, 590 Lt vien už procesinių dokumentų parengimą yra nepagrįstos ir neprotingos išlaidos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas UAB „Vilniaus energija“ už ieškinio parengimą advokatui sumokėjo 500 Lt (be PVM) (b. l. 10). Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad į šią sumą įskaičiuotos išlaidos ne vien už ieškinio surašymą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, bet ir už medžiagos parengimą, procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą 2009-03-30, 2009-05-07 teismo posėdžiuose, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, jog 500 Lt (be PVM) ieškovas sumokėjo už ieškinio parengimą. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už ieškinio surašymą yra 2400 Lt (3*800). Pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovui išlaidos advokato pagalbai už ieškinį apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šios bylos sudėtingumą, atmestinas, kadangi skundžiamame sprendime ši aplinkybė nėra nurodyta, jos pagrindu nepriteistos ieškovui turėtos advokato bylinėjimosi išlaidos didesnės nei nurodyta Rekomendacijose. Dėl to nepripažintinas pagrįstu ir apelianto argumentas, kad priteisdamas ieškovui advokato išlaidas pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Rekomendacijų 11 p., kuris numato, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 p. nustatytų maksimalių kriterijų, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas parengiant šioje byloje pareikštą ieškinį, darytina išvada, jog 590 Lt suma (su PVM) už ieškinio parengimą pirmosios instancijos teisme yra protinga, pagrįsta, reali.

16Dėl aukščiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

17Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 1190 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1200 Lt (1,5*800). Ieškovo atstovas advokatas 2010-03-01 teismo posėdyje nedalyvavo. Rekomendacijų 2 p. nurodyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama įvertinti bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kt. Atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą, apimtį ir pobūdį, į tai, kad advokatas T. Kelpšas, kuris parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovavo ieškovui (parengė ieškinį, kitus procesinius dokumentus, tvirtino dokumentų nuorašus) pirmosios instancijos teisme, į tai, kad byloje spręstini klausimai, esant būtent tokioms faktinėms aplinkybėms, neišsiskiria nei specifiškumu, nei teisinių klausimų naujumu, nei reikalingomis specialiomis žiniomis, kadangi savo išvadas nagrinėjamais klausimais jau ne kartą pateikė visų instancijų teismai, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliacinės instancijos teisme, į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ieškovui iš atsakovo priteistina 250 Lt advokato atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.).

18Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 9,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

19Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

20Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 250 Lt bylinėjimosi išlaidų.

22Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,75 Lt išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims apeliacinės instancijos teisme, kurios sumokamos banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią... 2. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2009-01-05 kreipėsi į teismą su... 3. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 14 d. sprendimu... 4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo... 5. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 6. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 8. Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise... 9. Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK... 10. Atsakovo šioje byloje pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio... 11. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta... 12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto... 13. Apeliantas reikalavimą panaikinti sprendimą taip pat grindžia tuo, kad... 14. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 15. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 810,03 Lt... 16. Dėl aukščiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 17. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 1190 Lt už atsiliepimo... 18. Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su... 19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. sprendimą palikti... 21. Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto... 22. Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,75 Lt...