Byla 1A-199-449/2019
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, gynėjai Jolantai Teresei Litvinskienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

3Iš nuteistojo J. J. priteista 614,85 Eur žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Bylos esmė

61. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžiu J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 22 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, X stadione, esančiame ( - ), konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – sugyventinę S. V., tai yra tyčia vieną kartą peiliu dūrė jai į pilvą, padarydamas nukentėjusiajai pilvo sienos kiaurinę durtinę – pjautinę žaizdą, ir sukėlė jai sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.9. punktas).

7II. Apeliacinio skundo argumentai

82. Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti. J. J. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti 8 metų laisvės atėmimo bausmę, pirmus 4 metus laisvės atėmimo bausmę J. J. paskirti atlikti kalėjime, o likusią dalį pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažinti jį pavojingu recidyvistu. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. 2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. J. paskyrė per švelnią bausmę, nes neįvertino ar skiriant tokią bausmę bus įgyvendinta bausmės paskirtis, įtvirtinta BK 41 straipsnyje. 2.2. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis J. J., veikdamas tiesiogine tyčia, durdamas peiliu į pilvą savo šeimos narei – sugyventinei S. V., sunkiai ją sužalojo. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą. J. J. teistas 11 kartų, jo teistumas neišnykęs. Jis buvo du kartus teistas už plėšimą, o daugiausia kartų – teistas už vagystes. Taigi, nuteistasis J. J., būdamas recidyvistu, padarė labai sunkų nusikaltimą jo teistumui neišnykus. Be to, J. J. baustas 20 kartų administracine tvarka. Jis piktnaudžiauja alkoholiu, niekur nedirba ir darbo biržoje neregistruotas. Nustatytos dvi J. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė recidyvistas ir šią veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tuo tarpu J. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta tik viena – jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. 2.3. Atsižvelgiant į tai, prokuroro nuomone, J. J. paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga, neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsniui ir kaltininko asmenybei, todėl jam turi būti paskirta griežtesnė už BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė.

9Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

10III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

113. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 punktas). 4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal to paties straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje yra paduotas tik prokuroro apeliacinis skundas. Nors šiame skunde prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, tačiau jame išdėstytas ir prašymas J. J. dar kartą pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Toks prašymas yra aiškiai perteklinis, nes J. J. pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą kaltu jau yra pripažintas, priimti naują nuosprendį šiuo atveju nėra pagrindo, o sprendžiant klausimą dėl bausmės ar kitos nuosprendžio dalies pakeitimo asmuo dar kartą kaltu padaręs tą pačią nusikalstamą veiką nepripažįstamas. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame nesutinkama su paskirtos bausmės dydžiu, prašoma bausmę griežtinti, dalį jos paskirti atlikti ne pataisos namuose, o kalėjime, taip pat pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu. Pagal jau išdėstytas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas teisėjų kolegija patikrino šią bylą tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

12Dėl J. J. paskirtos bausmės

135. Pagal BK 41 straipsnio 1 dalį bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra to paties BK straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti tikslai, tarp kurių yra ne tik nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas. 5.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). 5.2. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). 6. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). 6.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016 ir kt.). 7. Šioje byloje J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį. BK sankcija numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Nors pirmosios instancijos teismo paskirtoji 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra sankcijos ribose, tačiau ji yra visiškai artima tos sankcijos žemutinei ribai. Tokios bausmės paskyrimas skundžiamame nuosprendyje motyvuotas lakoniškai, bet pakankamai išsamiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nuosprendžio aprašomojoje dalyje esančius prieštaravimus dėl nuteistojo J. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių skaičiaus. Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma apie kitokį ne tik atsakomybę lengvinančių, bet ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių kiekį ir tuo grindžiamas prašymas paskirti J. J. ženkliai griežtesnę bausmę. Todėl teisingas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymo klausimo išsprendimas šioje konkrečioje byloje turi dar svarbesnę reikšmę. 8. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Pagal to paties BK straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. 9. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 2 lape) nurodoma, jog kaltinamojo J. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tokios teismo išvados pagrįstos. Nustatyta, kad J. J. nuo pačios pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir po to teisme pripažino savo kaltę, ne tik pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes savo noru, bet ir kritiškai vertino savo veiksmus, dėl jų išgyveno. Todėl teismas pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis sunkiai sužalojo nukentėjusiąją būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas sunkus, net 3,07 promilių girtumas, nusikaltimas padarytas dėl menkavertės priežasties kilusio tarpusavio konflikto metu. visa tai patvirtina, kad nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio ne tik turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bet ir buvo pagrindine tos veikos padarymo priežastimi. Todėl J. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, teismas irgi nustatė pagrįstai. 10. Tačiau pagrįstai nustatęs vieną J. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, vėliau toje pačioje nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 3 lape) teismas jau nurodo, jog teismas, skirdamas kaltinamajam J. J. bausmę, atsižvelgia į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančią aplinkybę. Teismas nurodo, kad yra nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios ir viena sunkinanti aplinkybė. Kodėl nuosprendyje nustatęs vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, po to teismas jau nurodo apie dvi tokias aplinkybes, ar tai tik teismo klaida, ar netinkamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas, sunku spręsti. Tačiau akivaizdu, kad teismo išvada apie dvi J. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes yra neteisinga ir neatitinka bylos aplinkybių. 11. Pagal galiojančią teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš nurodytų trijų alternatyvių pagrindų. Tačiau visi minėtos aplinkybės turinio elementai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo, todėl teismų praktikoje, net ir nustačius kelias BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų kaltininko veiksmų kombinacijas, tai vertinama tik kaip viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šioje byloje teismas nustatė, kad J. J. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, todėl iš pradžių pagrįstai pripažino tai būtent viena atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apie tai pagrįstai nurodoma ir prokuroro apeliaciniame skunde. Vėlesnis nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad nustatytos J. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra dvi, yra neteisingas ir neatitinka bylos aplinkybių. 12. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo ne tik apie tai, kad nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir apie tai, kad nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, skunde nurodo ne tik apie atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, bet ir apie tai, kad J. J. nusikalto būdamas recidyvistu. Šis prokuroro skundo argumentas nepagrįstas ir jis atmetamas. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatoma, kai veiką padarė recidyvistas. Įvertinus duomenis apie neišnykusius J. J. teistumus, pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas jis tikrai yra recidyvistas. Tačiau ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. veikos padarymas recidyvisto, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nenurodyta nei ikiteisminio tyrimo metu surašytame kaltinamajame akte, tiek ir nenustatyta skundžiamu teismo nuosprendžiu. Prokuroro apeliaciniame skunde šioje dalyje keisti nuosprendį dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo ir šią aplinkybę pripažinti neprašoma. 13. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad iš tikrųjų yra nustatyta viena J. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Dar vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažinti nėra pagrindo, nes to neprašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad klaidingai nurodęs ne apie vieną, o apie dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir būtent tuo motyvavęs švelnesnės bausmės paskyrimą, teismas suklydo, todėl jau vien dėl tos priežasties yra pagrindas prokuroro apeliacinį skundą iš dalies tenkinti ir J. J. paskirtą bausmę griežtinti. Kita vertus, pačiame prokuroro skunde neteisingai nurodoma apie vieną iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl skirti nuteistajam tokio dydžio bausmę, kurią prašoma skirti skunde, irgi nėra pagrindo jau vien dėl šios priežasties. Spręsdama klausimą dėl J. J. paskirtos bausmės dydžio, teisėjų kolegija dar kartą konstatuoja, kad J. J. atsakomybę lengvina tik viena aplinkybė ir ją sunkina taip pat tik viena aplinkybė. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, teisėjų kolegija įvertina ne tik vienodą atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kiekį, tačiau ir jų pobūdį bei tarpusavio santykį. Kolegijos nuomone, pagal reikšmę viena kitos šios aplinkybės nenusveria. 14. Vertinant kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, kolegijos nuomone, jos taip pat vertintinos nevienareikšmiškai. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog skiriant bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tyčią, kaltininko asmenybę ir jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, dėl kurių šiame nuosprendyje teisėjų kolegija jau pasisakė. Taip pat nurodoma, kad J. J. nedirba, neregistruotas darbo biržoje, 20 kartų baustas administracine tvarka, anksčiau teistas ir šį labai sunkų nusikaltimą padarė neišnykus teistumui. Tačiau išvadą, dėl kurios buvo nuspręsta skirti sankcijos minimumui artimą bausmę, teismas, apart jau išvardintų aplinkybių, motyvavo tuo, kad nukentėjusioji šioje byloje nepareiškė civilinio ieškinio, kad kaltinamasis su nukentėjusiąja susitaikė ir kad nusikaltimas buvo padarytas spontaniškai kilus konfliktui tarp sugyventinių. Su tokiais bausmės skyrimo motyvais, kolegijos nuomone, galima sutikti tik iš dalies. 15. Byloje teismas pripažino įrodytu, kad J. J. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šis nusikaltimas baigtas ir jis padarytas tiesiogine tyčia, apie tai pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde. Vertinant šio nusikaltimo pavojingumą atsižvelgiama į tai, kad sunkus kūno sužalojimas padarytas panaudojant peilį. Kita vertus, ne didesnį, o mažesnį šio nusikaltimo pavojingumą rodo kitos aplinkybės. Nors sužalojimas padarytas peiliu, akivaizdu, kad šis peilis nebuvo specialiai pritaikytas ir paruoštas nukentėjusiosios sužalojimui. Byloje nėra duomenų, kad J. J. planavo sužaloti savo sugyventinę ir kad tam iš anksto ruošėsi. Nuosprendyje teisingai nurodoma, kad J. J. elgesį suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajai galima vertinti spontanišku. Teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti ir į konkrečius nusikalstamos veikos padarinius. Nusikaltimas yra baigtas ir nukentėjusiajai tikrai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad toks sužalojimas S. V. nustatytas tik dėl jai padarytos kiauryminės durtinės – pjautinės pilvo sienos žaizdos. Durtinė – pjautinė pilvo sienos žaizda ir nulėmė kūno sužalojimo sunkumo laipsnį, tačiau, kita vertus, jokie kitų vidaus organų sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo nustatyti, iš ligoninės nukentėjusioji buvo išleista po 5 dienų ir byloje nėra jokių duomenų, kad jai padarytas sužalojimas sukėlė kokias nors komplikacijas arba kad jis turėjo ar turės kokią nors įtaką jos sveikatos būklei ateityje. Vertinant duomenis apie J. J. asmenybę, tai, kad nuteistasis niekur nedirbo, nuolat girtavo ir už su piktnaudžiavimu alkoholiu daugybę kartų baustas administracine tvarka, galima daryti išvadą apie nuteistojo socialinį degradavimą. Taip pat nustatyta, kad J. J. anksčiau keletą kartų teistas ir tie jo teistumai neišnykę ir nepanaikinti. Kita vertus, vėlgi būtina atsižvelgti į tai, kad už sunkius nusikaltimus (plėšimus) J. J. teistas labai seniai, vėlesni jo teistumai dažniausiai yra už vagystes, už kurias ankstesniais nuosprendžiais teismas skirdavo jam arba nedidelės trukmės laisvės atėmimo, arba netgi švelnesnės rūšies bausmes. Pažymėtina, jog iš ankstesnių nuosprendžių matosi, kad nusikalstamas veikas J. J. darė ir kartu su šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta S. V.. Didžioji dalis ir ypač paskutinieji J. J. teistumai susiję su jo gyvenimo būdu ir piktnaudžiavimu alkoholiu. Tai, žinoma, neigiamai apibūdina jo asmenybę, tačiau, kita vertus, tie teistumai neleidžia daryti išvados apie nuteistojo asmens ypač didelį pavojingumą. Skiriant bausmę, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis su nukentėjusiąja faktiškai susitaikė, byloje yra duomenų, kad J. J. paleidus iš laikino sulaikymo, o S. V. iš ligoninės, jie ir vėl gyvena kartu. Pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji nurodė, kad prokuroro siūloma J. J. bausmė yra per griežta. 16. Įvertinusi visas šiame nuosprendyje jau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija prokuroro apeliacinį skundą tenkina iš dalies. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visiškai artima sankcijos žemutinei ribai bausmė yra aiškiai per švelni ir ją yra pagrindas griežtinti. Kita vertus, skirti J. J. bausmę, viršijančią sankcijos vidurkį, pagrindo nėra. Teisėjų kolegija skiria J. J. griežtesnę, tačiau BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkio nesiekiančią, bet jam artimesnę bausmę.

14Dėl BK 27 straipsnio 2 dalies ir BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo

1517. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo ne tik paskirti J. J. griežtesnę bausmę, tačiau taip pat prašo, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu, o dalį (4 metus) laisvės atėmimo bausmės paskirti atlikti kalėjime. Šiuos skunde dėstomus prašymus teisėjų kolegija atmeta. Kolegijos nuomone, šie prokuroro prašymai yra nepagrįsti dėl šiame nuosprendyje jau aptartų bylos aplinkybių, rodančių tiek padaryto nusikaltimo, tiek jį padariusio kaltininko asmenybės pavojingumą. 18. BK 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu nustatomos šio BK straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose numatytos sąlygos. Kai tokios sąlygos nustatomos, teismas, vadovaudamasis dar ir BK 27 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. BK 27 str. 2 d. 1-4 punktuose yra išvardinti nusikaltimų, už kuriuos asmuo jau yra nuteistas, bei naujai jo padarytų nusikaltimų (nusikaltimo) deriniai, sukuriantys pavojingo nusikaltimų recidyvo situaciją. Tik esant tokioms situacijoms nusikalstamos veikos sudaro pavojingą nusikaltimų recidyvą. Nusikalstamų veikų, kurios vertinamos kaip pavojingas nusikaltimų recidyvas, pagrindai kartu yra ir veiką padariusio asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindai. Tai reiškia, kad sprendžiant asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, teismas pirmiausia turi tiksliai nustatyti, ar yra BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, o jas nustačius išdėstyti motyvus, kuriais vadovaujantis asmuo pripažįstamas arba nepripažįstamas pavojingu recidyvistu. 19. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas klausimo dėl J. J. pripažinimo pavojingu recidyvistu nesvarstė ir jo nesprendė. Nepaisant to taikyti BK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo. Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad J. J., jau būdamas recidyvistas, padarė naują labai sunkų nusikaltimą. taigi formaliai pripažinti jį pavojingu recidyvistu yra BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas pagrindas. Kita vertus, jau buvo nurodyta, kad net ir nustačius konkretų BK 27 straipsnio 2 dalies punktuose numatytą pagrindą, teismas ne privalo, o tik gali asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu atsižvelgiant į kitas, BK 27 straipsnio 3 dalyje išvardintas aplinkybes. Šiame nuosprendyje jau buvo aptartos aplinkybės, rodančios ne didesnį, o netgi mažesnį J. J. padaryto nusikaltimo ir jo asmenybės pavojingumą. Vertinant ankstesnius J. J. teistumus, dar kartą įvertinamas mažesnis paskutinių keleto nusikalstamų veikų, už kurias J. J. nuteistas ankstesniais nuosprendžiais, pavojingumas, apie kurį irgi jau buvo pasisakyta. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus J. J. ankstesnius teistumus, jo asmenybę, taip pat padaryto naujo nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes, jų nuteistojo pripažinimui pavojingu recidyvistu dar nepakanka. Kita vertus, į ankstesnių J. J. teistumų skaičių ir pobūdį teisėjų kolegija atsižvelgia griežtindama jam paskirtų laisvės atėmimo bausmę ir dėl to jau buvo pasisakyta. 20. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Kuo remiantis prokuroras prašo dalį laisvės atėmimo bausmės J. J. paskirti kalėjime, skunde nenurodoma. Galima tik spėti, kad toks prašymas grindžiamas tais pačiais argumentais, dėl kurių apeliaciniame skunde prašoma griežtinti paskirtą bausmę ir pripažinti J. J. pavojingu recidyvistu. Tačiau dėl šiame nuosprendyje jau išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija jau padarė išvadą, kad pripažinti J. J. pavojingu recidyvistu ir skirti jam griežtesnę už sankcijos vidurkį bausmę nėra pagrindo. Dėl tų pačių aplinkybių, t. y. tiek J. J. padaryto nusikaltimo pobūdžio ir pavojingumo, tiek atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, skirti laisvės atėmimo bausmę kalėjime pagrindo nėra. Nors šiuo nuosprendžiu J. J. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė griežtinama, ji visa paskiriama atlikti pataisos namuose.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

17Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo pakeisti.

18Nuteistajam J. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirti bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

19Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai