Byla 2-625-464/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų I. N. ir Ž. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1791-613/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Varateka“ ieškinį atsakovams I. N. ir Ž. V. dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė BUAB ,,Varateka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 2-9), prašydama priteisti solidariai iš atsakovų I. N. ir Ž. V. 49 394,20 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad faktiškai nuo 2012 m. įmonė buvo nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės, ji veikė nuotolingai, nuosavas kapitalas – neigiamas. Nei įmonės direktorius Ž. V., nei vienintelė akcininkė I. N. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Įmonė ir jos kreditoriai patyrė 49 394,20 Eur žalą, kuri lygi bankroto byloje, kuri iškelta 2016-04-01 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą, patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumai. Šią žalą prašo priteisti solidariai iš atsakovų.
  2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumai areštuoti atsakovams priklausantį turtą. Nurodė, kad vien reikalavimo dydis – 49 394,20 Eur, savaime preziumuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017-11-24 nutartimi (b. l. 43-45) ieškovės BUAB ,,Varateka“ prašymą patenkino: 1) areštavo atsakovams I. N. ir Ž. V. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovus arbą trečiuosius asmenis, kurių suma ar vertė 49 394,20 Eur; 2) leido atsakovams areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti; 3) nustačius, kad atsakovai neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant ieškinio reikalavimų dydžio areštavo atitinkamą piniginių lėšų, esančių atsakovams priklausančiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, dalį; 4) pavedė antstoliui, turinčiam teisę atlikti vykdymo veiksmus ir kuriam ieškovė pateiks šią nutartį vykdymui, surasti ir areštuoti atsakovų turtą, paliekant šį turtą saugoti atsakovams; 5) nurodė antstoliui nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų būtiniausiems poreikiams patenkinti.

    7

  2. Teismas padarė išvadą, kad pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo pažymėjo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką vien didelė ieškinio suma laikytina pakankamu pagrindu konstatuoti esant tokiai grėsmei (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011-03-17 nutartis byloje Nr. 2-658/2011, 2011-02-24 nutartis byloje Nr. 2-152/2011 ir kt.). Įvertinęs atsakovams pareikšto reikalavimo dydį – 49 394,20 Eur, pripažino jog ši suma jiems, kaip fiziniams asmenimis, laikytina didele. Aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovai būtų pajėgūs įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, teismas nenustatė.
  3. Įvertinęs tai, kas paminėta, teismas konstatavo, kad yra įrodytos visos CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovai I. N. ir Ž. V. atskirajame skunde prašo (b. l. 51-62) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017-11-24 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Taip pat prašo priimti naujus rašytinius įrodymus – gimimo liudijimų kopijas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

    10

    1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Pirma, bankroto bylos įmonei iškėlimo dieną atsakovai nebuvo nei įmonės vadovais, nei akcininkais. Nuo 2015-03-31 įmonės akcininke ir vadove buvo A. P.-T.. Antra, 2012–2015 m. įmonė buvo moki, neturėjo pradelstų mokėjimų kreditoriams. Trečia, nuo 2011-08-12 įmonės veikla buvo suvaržyta dėl FNTT pradėto ikiteisminio tyrimo, kuris 2013-01-11 buvo nutrauktas. Ketvirta, į balansą buvo įtraukta VMI sprendimu, kuris buvo ginčijamas teisme, nustatyta nepagrįsto dydžio mokesčių suma.
    2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė I. N. augina du nepilnamečius vaikus, kurių išlaikymui reikalinga ne mažesnė kaip dviejų minimalių darbo užmokesčių suma. Tuo tarpu pritaikius areštą atsakovei nėra leidžiama tokia suma disponuoti.
    3. Teismas nepagrįstai itin reikšminga laikė aplinkybę, susijusią su pareikšto ieškinio suma. Ši suma išimtinai priklauso nuo pačios ieškovės pasirinkimo. Ieškovė, įtraukdama į ieškinio sumą visą kreditorinių reikalavimų sumą, net neanalizavo priežastinio ryšio tarp atsakovų tariamai neteisėto neveikimo ir kreditorinių reikalavimų atsiradimo.
    4. Jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovų galimą nesąžiningumą, siekį išvengti jiems galbūt nepalankaus sprendimo vykdymo, perleidžiant, įkeičiant, ar kitaip apsunkinant jų turtą ir pan., ieškovė nenurodė nei ieškinyje, nei analizavo ir nustatė pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį.
    5. Ieškovė nenurodė, o teismas visiškai nesiaiškino, ar bankroto byloje patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams, jų dydžiui, turėjo įtakos tariamai pavėluotas kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagrindinio įmonės kreditoriaus – VMI, reikalavimas apima mokestinį laikotarpį už 2010 m., akivaizdu, kad šis reikalavimas nesusijęs su administratoriaus deklaruojama tariama pareiga 2012 m. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  1. Ieškovė BUAB ,,Varateka“ atsiliepime prašo (b. l. 68-71) atsakovų atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Ieškinyje pateikta pakankamai aplinkybių bei įrodymų pareikštam reikalavimui pagrįsti. Todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas.
    2. Atsakovams pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai, siekdami įrodyti, kad jiems pareikštas turtinis reikalavimas nėra didelis ir nebuvo pagrindo taikyti didelės reikalavimo sumos prezumpciją, turėjo teikti tai patvirtinančius įrodymus, t. y. įrodymus, patvirtinančius jų gerą turtinę padėtį. Tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti.
    3. Teismas, siekdamas ieškovės teisių bei teisėtų interesų apsaugos, nepažeisdamas ir atsakovų interesų, areštavo atsakovų turtą pareikšto piniginio reikalavimo ribose, t. y. laikėsi ekonomiškumo principo, nepažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Be to, teismas nutarė atsakovų pinigines lėšas areštuoti tik tuomet, kai nebus galimybės areštuoti kitą jų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Todėl atmestini atsakovų deklaratyvūs teiginiai dėl nepilnamečių vaikų interesų pažeidimo.
    4. Vien laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas nereiškia atsakovų teisių ir teisėtų interesų, teisingumo ar lygiateisiškumo principų pažeidimo. Šiuo atveju teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir pakankamai užtikrina tiek ieškovės, prašiusios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atsakovų, kurių atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

11Teisėja

konstatuoja:

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – gimimo liudijimų kopijas, kuriuos prašė prijungti prie bylos medžiagos. Atsakovai šiais įrodymais siekia pagrįsti savo argumentus, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo nepagrįstai suvaržytos ne tik atsakovės I. N., bet ir jos nepilnamečių vaikų teisės bei teisėti interesai, t. y., kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka joms keliamo ekonomiškumo reikalavimo.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekdamas teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, ar šios priemonės yra ekonomiškos bei proporcingos, apeliantų pateiktus dokumentus priima ir juos vertina kartu su visa bylos medžiaga. Ieškovei šie nauji įrodymai buvo įteikti kartu su atskiruoju skundu, ji turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusi.

14Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

  1. Apeliantai atskirajame skunde teigia, kad ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinimui pakako vien ieškinio preliminaraus nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentai nesutinka.
  2. Įstatymų leidėjo nustatytas laikinųjų apsaugos priemonių instituto turinys įpareigoja teismą užtikrinti efektyvų ieškovo teisių gynimą, todėl pradinėje bylos proceso stadijoje, kuomet dažniausiai ir yra sprendžiamas reikalavimų užtikrinimo laikinosiomis apsaugos priemonėmis klausimas, ieškovui, siekiančiam pasinaudoti šio instituto teikiama apsauga, prašymo pareiškimo metu pakanka pagrįsti, jog egzistuoja protinga ieškinio patenkinimo galimybė. Teismo pareiga įvertinti ieškinio patenkinimo galimybę gali būti apibrėžiama ir negatyviai, t. y. atsakovo atsikirtimai nėra pakankami abejoti ieškinio pagrindo tikėtinu pagrįstumu. Todėl pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio arba preliminaraus vertinimo) doktriną ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai.
  3. Nagrinėjamu atveju vien apeliantų teiginių, kad nuo 2015 m. jie nėra nei įmonės akcininkai, nei vadovai, jų vadovavimo metu įmonė vykdė veiklą, aplinkybių, susijusių su FNTT vykdytu tyrimu bei kitų skunde nurodytų faktinių aplinkybių (6.1. p.), nepakanka padaryti išvadą, kad ieškovei palankus sprendimas, išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės, net negalėtų būti priimtas ir pagrindo priteisti prašomą ar dalį žalos atlyginimo nėra. Apeliantai atskirajame skunde neįvardija tokių aplinkybių, kurios ieškinio reikalavimus leistų vertinti kaip akivaizdžiai negalimus, pavyzdžiui, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apie tai ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2017-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017). Taigi apeliantų skundo argumentai šiame bylos proceso etape patys savaime neteikia prielaidų vertinimui, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį.
  4. Kita vertus, pirmiau aptarti atskirojo skundo argumentai yra priskiriami argumentams dėl ginčo esmės. Visa tai reikalauja bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visapusiško ir detalaus išnagrinėjimo, analizės bei įvertinimo. Sprendžiant tarpinį procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, įrodymų pakankamumas ar jų nepakankamumas ieškinio patenkinimui nėra aktualus, taigi ir skundo argumentai, susiję su įmonės nemokumo momento nustatymu bei kreditorių reikalavimų atsiradimo momentu, su sąlygų apeliantų deliktinei civilinei atsakomybei taikyti (ne)buvimu, nėra vertinami. Minėta, kad kuomet sprendžiama dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, pakanka tik patikrinti, ar ieškinys yra grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar argumentai pagrindžiami įrodymais.
  5. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą – dėl žalos, kilusios dėl įmonės vadovo bei akcininkės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo, atlyginimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.), prie ieškinio pridėjo jos nurodomas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus (b. l. 10-38). Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog iš pateiktų duomenų galima manyti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą.

15Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

16

  1. Apeliantai savo atskirajame skunde pagrįstai akcentuoja aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vien dėl didelės ieškinio sumos preziumuojamo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, padarė neįtikinamą ir prieštaraujančią šiam klausimui aktualioje teismų praktikoje pateiktiems išaiškinimams prielaidą dėl grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui buvimo. Tokia skundžiamos nutarties argumentacija kritikuotina kaip aiškiai nepakankama teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei pripažinti.
  2. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas tokią sąlygą turto areštui pritaikyti nustatyta, nesilaikė pareigos atsižvelgti į savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtus precedentus, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą bei nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija).
  3. Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo pastaruoju metu aiškiai ir nevienareikšmiškai formuojamos praktikos, kad sprendžiant dėl vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Pažymėtina, kad jokiomis kitomis aplinkybėmis, išskyrus minėtą (t. y. didelę ieškinio sumą), teismas savo pozicijos dėl grėsmės sprendimo įvykdymui buvimo nepagrindė.
  4. Tačiau ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, nusprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, o vien tik šis faktas negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas tokiai grėsmei pripažinti. Šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo (solidarių atsakovų) nesąžiningą elgesį, apie jo (jų) atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
  5. Vadinasi, priešingai nei nurodė teismas, visų prima turi būti vertinama ne pareikšto ieškinio suma, o atsakovo buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į ieškovo (prašymą pateikusio asmens) nurodomus argumentus bei pateikiamus įrodymus, kuriais šis grindžia būtent tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, kaip grėsmė sprendimo neįvykdymui, buvimą.
  6. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju pati ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nėra nurodžiusi jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, išskyrus jau aptartas ir susijusias išimtinai su pareikšto reikalavimo suma, liudijančių apie apeliantų galimą nesąžiningumą, t. y. apie jų ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą.
  7. Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Tokios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės nepaneigia ir faktas, kad ieškovė yra bankrutuojantis subjektas. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims aptariamoje procesinėje situacijoje paskirstymas reikštų, kad apeliantai, aiškiai nežinodami, ką ieškovė laiko grėsmę jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negali net atsikirsti, o tai nėra suderinama su šalių procesinės lygybės principu (CPK 17 str.).
  8. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip matyti iš jos prašymo motyvų, laikinųjų pasaugos priemonių taikymo poreikio net ir nesiejo su apeliantų galimai nesąžiningų veiksmų atlikimu, arešto būtinybę pagrįsdama išimtinai pareikšto reikalavimo jiems dydžiu. Tačiau, kaip buvo jau pasisakyta, teismų praktikoje vien didelės ieškinio sumos kriterijus nėra pakankamas pagrindas taikyti tokias priemones, varžančias asmens turtines teises, juolab kad turto arešto paskirtis yra nesąžiningų veiksmų užkardymas, o ne skolininko lėšų, iš kurių vėliau būtų galima atsiskaityti su kreditoriumi pagal teismo sprendimą, sukaupimas.
  9. Šiuo aspektu reikalinga paminėti, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininkų turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.
  10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas bent tikėtinas apeliantų nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl ir taikyti apeliantams tokias varžančias priemones šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.
  11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantams laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
  12. Apeliacinis teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie jau nebeturi reikšmės šio procesinio klausimo teisingam išnagrinėjimui.

17Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

  1. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė I. N. sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, jog kiti dalyvaujantys byloje asmenys, kai yra CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta aplinkybė – byloje dalyvauja įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, bet ir už atskiruosius skundus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2018-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-80-186/2018). Nustatęs CPK 87 straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimi ir savo iniciatyva (CPK 87 str. 5 d.).
  2. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė 2017-12-26 mokėjimu, atliktu per AB Lietuvos paštą, sumokėjo žyminį mokestį už atskirąjį skundą, nors jo neprivalėjo mokėti, sumokėtas žyminis mokestis jai grąžintinas, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p. ir 3 d.).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

19Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Varateka“ (j. a. k. 302442073) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų I. N. (a. k. ( - ) ir Ž. V. (a. k. ( - ) atžvilgiu.

20Grąžinti atsakovei I. N. (a. k. ( - ) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminį mokestį.

21Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai