Byla e2-11-196/2018
Dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, skolų suderinimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Urukas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4904-866/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Enginera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Urukas“, dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, skolų suderinimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „Enginera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais 2015 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. T-05/15, 2.2., 2.3., 2.4. punktus; pripažinti negaliojančiais 2016 m. sausio 15 d. ir 2016 m. balandžio 25 d. skolų suderinimo aktus, priteisti iš atsakovės 54 450 Eur skolą, 6 647, 38 Eur palūkanų, 8 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai 61 097, 38 Eur areštuoti atsakovės UAB „Urukas“ priklausančius nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepaknakamai – pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovę ir/arba trečiuosius asmenis. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė didele ieškinio suma bei aplinkybe, kad atsakovas, sužinojęs apie jam pareikštą ieškinį, turtą gali paslėpti.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino.
  2. Teismas nustatęs, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių įmonės vardu, sprendė, kad 61 097, 38 Eur reikalavimo suma atsakovei yra pakankamai didele, todėl sprendė, kad ieškovė pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Urukas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, nors nėra laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti privalomosios sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo.
    2. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja viena iš aplinkybių, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Be to, iš prie atskirojo skundo pridėto atsakovės balanso matyti, kad atsakovei ieškinio suma nėra didelė.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „Enginera“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas priėmė ieškovo pareikštą ieškinį, kas rodo, kad ieškinys atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir, kad ieškovė pagrindė savo ieškinio reikalavimus, todėl laikytina, kad viena iš laikinųjų apsaugos taikymo sąlygų numatytų CPK 144 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta ir ieškinys yra prima facie pagrįstas.
    2. Pateiktas atsakovės balansas sudarytas 2016 m. gruodžio 31 dienai neįrodo, kad ieškinio suma atsakovei yra maža. Nors iš jo matyti, kad atsakovė turi turto už 509 890 Eur, tačiau ilgalaikį turtą sudaro tik 305 334 Eur, kitą sumos dalį sudaro 13 170 Eur atsargos, 6 652 Eur pinigai ar pinigų ekvivalentai ir net 179 991 Eur sumą sudaro per vienerius metus gautinos sumos, t. y. debitorinės skolos, iš kurių dalis, atsižvelgiant į įprastą verslo praktiką, nebus grąžinta atsakovei. Be to, iš pateikto balanso matyti, kad atsakovė turi mokėtinų sumų bei kitų įsipareigojimų 303 423 Eur sumai, t. y. įsipareigojimų suma yra vos mažesnė nei turimo ilgalaikio turto suma (305 334 Eur). Be to, atsakovė nepaaiškino, koks ilgalaikis turtas atsakovės 2016 m. gruodžio 31 d. balanse įvertintas 305 334 Eur suma, kai teismas nustatė, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių.
    3. Ieškovė yra bankrutavusi įmonė, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės turtui, būtų neapsaugotos bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės ir interesai (viešasis interesas).
    4. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, nurodė areštuotino turto eiliškumą, pagal kurį iš pradžių areštuojamas kilnojamasis ir (ar) nekilnojamasis turtas 61 097,38 Eur ieškinio sumai, ir tik tokio turto nesant ar esant nepakankamai – reikalavimo dydžio turtinės teisės ir lėšos. Toks turto areštavimo eiliškumas nesukelia jokių neigiamų pasekmių atsakovo vykdomai veiklai.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo dalyko

  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

13Dėl papildomų įrodymų priėmimo

  1. CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).
  2. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Urukas“ balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, transporto priemonių ir mechanizmų sąrašą, duomenis apie įmonę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, kai pirmosios instancijos teisme byla jau yra išnagrinėta iš esmės (CPK 179 str. 3 d.), šiais įrodymais įrodinėjamos aplinkybės neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teisme. Dėl to su atskiruoju skundu pateiktus papildomus įrodymus atsisakytina priimti.

14Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

  1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
  2. Teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste turi būti vertinamas pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną, o tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-100-381-2015). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas būsimo ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia. Teismų praktikoje formuojama pozicija, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015).
  3. Pagal teismų praktiką, pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro savarankišką procesinį teisinį pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017).
  4. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės BUAB „Enginera“ ieškinį atsakovei UAB „Urukas“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, skolų suderinimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, kurio reikalavimams užtikrinti skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apeliantės turtui, 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu BUAB „Enginera“ ieškinį atmetė (CPK 179 str. 3 d.). Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (CPK 279 str. 1 d., 307 str. 1 d.), tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 9-10 punktuose nurodytą teismų praktiką, ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl preliminaraus ieškovės ieškinio nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 str. 1 d.). Nustatyto preliminaraus ieškinio nepagrįstumo nepaneigia atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė yra bankrutavusi įmonė. Nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio prima facie pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negalimas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina, nes šioje proceso stadijoje pagal nustatytas bylos aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką nėra (nebėra) teisinio pagrindo palikti galioti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

15Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

  1. Apeliantė sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
  2. Pažymėtina, kad apeliantė CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nagrinėjamoje byloje yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius ir kasacinius skundus. Ir nors apeliantė teikė atskirąjį skundą, CPK 83 straipsnio taikymo prasme jis prilygintinas apeliaciniam skundui (CPK 338 str.). Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, apeliantė žyminio mokesčio, teikdama atskirąjį skundą, neturėjo mokėti, apie tai teismų praktikoje jau buvo pasisakyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1933-302/2016). Dėl to sumokėtas žyminis mokestis už atskirąjį skundą apeliantei grąžintinas, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 d., 5 d.).

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Enginera“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Urukas“ (įmonės kodas 300555528) priklausančio turto areštą – atmesti.

18Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Urukas“ (įmonės kodas 300555528) 50 (penkiasdešimties) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2017 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 07241316.

19Nutarties skaitmenines kopijas išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registrui.

Proceso dalyviai
Ryšiai