Byla e2-1119-464/2017
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aedicula“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti civilinėje byloje Nr. e2-3889-603/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aedicula“ ieškinį atsakovei R. Z. (buvusi pavardė S.) dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB ,,Aedicula“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės R. Z. ieškovei priteisti 48 366,50 Eur skolą, 773,86 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2013-05-17 pasirašė projektavimo darbų rangos sutartį Nr. PS-13-01, kuria ieškovė įsipareigojo parengti, suderinti su atitinkančiomis institucijomis ir atiduoti (perduoti) žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ) ( - ), pagalbinio pastato rekonstravimo į poilsio pastatą, statinio techninį projektą (generalinį planą ir suvestinį inžinerinį planą). Ieškovė techninį darbo projektą parengė ir perdavė atsakovei, ši jį priėmė, ką patvirtina jos parašas ant projektinės dokumentacijos perdavimo–priėmimo akto, tačiau pareigos sumokėti 48 366,50 Eur už atliktus darbus nevykdo. Atsakovei vėluojant atsiskaityti už atliktus darbus, ieškovė paskaičiavo minėtoje sutartyje numatytus 0,2 proc. dydžio delspinigius (773,86 Eur) už kiekvieną uždelstą dieną nuo uždelstos mokėti sumos.
  3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės nekilnojamojo daikto areštą ir / ar kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą.
  4. Turto arešto būtinybę motyvavo tuo, jog ieškinio suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, duomenų apie turtinę atsakovės padėtį ieškovė neturi, tačiau nepagrįstas atsisakymas vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pagrįstai kelia ieškovei abejonių dėl atsakovės gebėjimo vykdyti savo prievoles.
  5. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-30 nutartimi ieškovės UAB ,,Aedicula“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino: ieškovės UAB ,,Aedicula“ reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovei R. Z. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne mažesnei kaip 49 140,36 Eur sumai; nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovės kilnojamojo ir / ar nekilnojamojo turto, areštavo atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant atsakovės atžvilgiu 49 140,36 Eur sumos, leidžiant atsakovei gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos, bei atsiskaityti su ieškove UAB ,,Aedicula“ pagal pareikštą ieškinį.
  6. Atsakovė R. Z. 2017-04-19 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-03-30 nutartį, kuria buvo areštuotas jos turtas, ir Vilniaus apygardos teismo 2017-04-03 nutartį, kuria pirmoji nutartis buvo patikslinta (vietoje R. S. nurodyta esama atsakovės pavardė – Z.) bei išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės UAB ,,Aedicula“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei atmesti. Atskirąjį skundą grindė aplinkybėmis, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, o grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-04-25 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017-03-30 nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei R. Z., bei Vilniaus apygardos teismo 2017-04-03 nutartį dėl atsakovės pavardės patikslinimo panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės UAB ,,Aedicula“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei R. Z. atmetė.
  2. Teismas, įvertinęs atsakovės su atskiruoju skundu pateiktus duomenis apie reikalavimo įskaitymą, sprendė, jog ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Atsakovė kartu su pretenzija 2017-03-14 pateikė ieškovei pranešimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuriuo įskaitė savo reikalavimą dėl 322 372,31 Eur dydžio netesybų ir nuostolių atlyginimo į 48 366,50 Eur ieškovės reikalavimą.
  3. Vertindamas grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą, teismas pažymėjo, jog atsakovė prie atskirojo skundo pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktą apie jos turimą didelės vertės nekilnojamąjį turtą, kuris nėra įkeistas ar kitaip suvaržytas trečiųjų asmenų naudai; atsakovė yra darbingo amžiaus, gauna reguliarias pajamas ir turi užtektinai santaupų, dėl ko ieškovės ieškiniu keliamų reikalavimų suma negali būti laikoma didele suma atsakovei. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovė visiškai neįrodinėjo atsakovės nesąžiningumo ir nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė ketintų ar būtų jau bandžiusi turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį.
  4. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra nė vienos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė UAB „Aedicula“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-04-25 nutartį, atsakovės atskirąjį skundą atmesti bei palikti galioti 2017-04-30 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemonės atsakovei R. Z., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai įvertino ieškinį kaip tikėtinai nepagrįstą. Pagal suformuotą teismų praktiką reikalavimo dėl atlikto įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ieškovė neturi reikšti. Ieškovė nesutinka su atsakovės pareiškimu dėl įskaitymo, kadangi ji neturėjo ir neturi priešpriešinių reikalavimų ieškovei, o aplinkybė, kad atsakovė atliko įskaitymą, leidžia teigti, jog ji pripažįsta skolos ieškovei buvimo faktą. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės peržengė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimą nepagrįstai susiejo su ginčo išnagrinėjimu iš esmės.
    2. Egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Atsakovė, teigdama, jog ieškovė netinkamai vykdė tarp šalių sudarytą projektavimo darbų rangos sutartį, nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų tokius atsakovės teiginius. Ieškovės prie skundo pridedami įrodymai patvirtina, kad pagal ginčo sutartį atliekamų darbų terminams įtakos turėjo pačios atsakovės pateiktas klaidingas detalusis planas. Faktas, jog atsakovė, vos priėmusi projektinę dokumentaciją, pradėjo reikšti pretenzijas dėl tariamo darbų vilkinimo, taip pat atsakovės atliktas nepagrįstas ir neteisėtas įskaitymas kartu patvirtina ir akivaizdų atsakovės nesąžiningumą.
    3. Atsakovės pateiktuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose deklaruojama turto vertė yra nustatyta prieš 11 ar net 15 metų, be to, dalis turto priklauso atsakovei dalinės nuosavybės teise. Atsakovė nepataikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji yra darbinga, gauna reguliarias pajamas ir turi santaupų.
  2. Atsakovė R. Z. atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Ieškovė šiurkščiai pažeidė ginčo sutartyje numatytus darbų atlikimo terminus, darbus pagal šią sutartį atliko nekokybiškai ir nesilaikydama sutarties sąlygų. Atsakovė, siekdama užkirsti kelią žalos kilimui, už ieškovę turėjo atlikinėti projekto derinimo ir su tuo susijusius darbus tiek pati asmeniškai, tiek pasitelkdama trečiuosius asmenis. Dėl ieškovės netinkamai parengto projekto pabrango pastatų statyba, dėl to atsakovė savo reikalavimą dėl nuostolių ir netesybų atlyginimo, turimą ieškovės atžvilgiu, pagrįstai įskaitė į ieškovės reikalavimą dėl skolos. Priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius ieškovės padarytus ginčo sutarties pažeidimus, dėl kurių atsakovė patyrė nuostolių. Atsakovės atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas atitinka visas kasacinio teismo suformuluotas privalomas sąlygas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių sudaryti pagrindą abejoti atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumu.
    2. Nėra pagrindo abejoti atsakovės sąžiningumu. Pretenzijas dėl nuolatinių sutarties pažeidimų atsakovė ne kartą reiškė ieškovei gerokai prieš darbų perdavimą. Bendra atsakovei priklausančio turto vertė siekia 609 251,75 Eur, t. y. daugiau nei 12 kartų viršija pareikšto ieškinio sumą. Būtent ieškovė turėtų įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį.

4Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Apeliantė (ieškovė) kartu su atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė naujus įrodymus, kurie, apeliantės vertinimu, yra svarbūs sprendžiant dėl šalių elgesio vykdant ginčo sutartį, o taip pat sprendžiant klausimą kuri šalis yra atsakinga už atliktų darbų vėlavimą.
  2. Nurodyti duomenys nėra susiję su nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje keliamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, jie galėtų būti teikiami tik sprendžiant iš esmės šalių ginčą dėl sutartinių prievolių (ne)tinkamo vykdymo. Todėl, kaip nesusiję su ginčo apeliacinės instancijos teisme dalyku, šie nauji įrodymai prie apeliacinės bylos neprijungiami (CPK 180 str.).
  3. Be to, apeliantė nenurodo jokių svarių priežasčių ar aplinkybių, dėl kurių šie duomenys negalėjo būti pateikti anksčiau. Apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai gali būti priimami tik išimtiniais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta (CPK 314 str., 338 str.).

6Dėl reikalavimo tikėtino pagrįstumo

  1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jei nustatomos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.
  2. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės skundo argumentais, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas apie tikėtiną ieškinio nepagrįstumą sprendė iš atsakovės teiginių bei į bylą pateiktų duomenų, susijusių su jos atliktu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą ir / ar įrodymą, jų pakankamumą ar nepakankamumą ieškiniui patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015). Kadangi į bylą pateiktų įrodymų teisinis vertinimas neturi būti atliekamas, aplinkybės, ar atsakovės prievolė įvykdyti šioje byloje apeliantės pareikštus reikalavimus jau yra pasibaigusi įskaitymu, ar šis įskaitymas atitiko visas įstatymo keliamas sąlygas, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantė jį ginčija, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti ar, atitinkamai, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
  4. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, nevertinant iš esmės įrodymų, negalima spręsti dėl pareikštų ieškinio reikalavimų akivaizdaus nepagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo stokoja pagrįstumo.

7Dėl kitos būtinos sąlygos turto areštui taikyti

  1. Kaip nurodyta pirmiau, vien nustatyta tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga nėra pakankama asmens turto arešto taikymui, jeigu kartu nėra nustatoma ir antroji jų taikymui būtina sąlyga – atsakovas gali elgtis nesąžiningai ir taip siekti išvengti galimai jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, dėl ko galiausiai teismo sprendimas liks neįvykdytas arba bus sunkiai įvykdomas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokiai grėsmei konstatuoti šioje byloje duomenų nėra.
  2. Apeliantė, pirmosios instancijos teismo prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, jų taikymo poreikį siejo išimtinai su ieškinio sumos dydžiu. Ir nors ieškinio sumos dydis bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis ar jos pokyčio perspektyvos yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas taip pat turėtų vertinti, naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje minėtos aplinkybės jau nėra aiškinamos kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  3. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali patvirtinti tik konkretūs ieškovo pateikti duomenys bei argumentai apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma, nes asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu.
  4. Taigi įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims aptariamoje procesinėje situacijoje paskirstymas reikštų, kad atsakovas, aiškiai nežinodamas, ką ieškovas laiko grėsmę jo turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų net atsikirsti, t. y. jo galimybė teikti priešingus įrodymus būtų nepagrįstai ribojama (CPK 17 str.).

    8

  5. Dėl aptartų motyvų tokie atskirojo skundo teiginiai, kad Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodyta atsakovei priklausančio turto vertė jau neatitinka dabartinės šio turto vertės, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų apie jos darbingumą, gaunamas pajamas ir turimas santaupas, nelemia fakto dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui konstatavimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tik padėtų išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo galutinio išsprendimo, bet savaime materialinių vertybių nekurtų. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik jeigu grėsmė teismo sprendimo įvykdymui iškiltų dėl šių ribojančio pobūdžio priemonių netaikymo, o ne dėl to, kad atsakovas neturi pakankamai turto, kad jo vertės užtektų reikalavimams patenkinti – pastaruoju atveju negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų ieškovo reikalavimo ir atsakovo turto disproporcija.
  6. Kita vertus, nagrinėjamu atveju turto arešto aktų registro duomenys patvirtina, kad antstolis, vykdydamas teismo nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurią pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi vėliau pasinaikino, buvo areštavęs atsakovei priklausantį vieną nekilnojamojo turto objektą (nurodoma vertė – 50 200 Eur, t. y. viršijanti ieškinio sumą), dėl ko buvo išregistruotas areštas neidentifikuotam atsakovės turtui (CPK 179 str. 3 d.).
  7. Vadinasi, apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su nepakankamai gera, kad būsimas teismo sprendimas galėtų būti sėkmingai įvykdytas, atsakovės turtine padėtimi nei faktiškai pagrįsti, nei teisiškai reikšmingi. Kaip buvo nurodyta šios nutarties 22 punkte, tik konkrečiai apeliantės įvardinti atsakovės turtinę padėtį sąmoningai bloginantys ir todėl nesąžiningi jos veiksmai leistų konstatuoti tokios grėsmės buvimą, tačiau tokių veiksmų apeliantė nenurodė.
  8. Nors atskirajame skunde teigiama, jog atsakovė netinkamai vykdė projektavimo darbų rangos sutartį ir neatsiskaitė už apeliantės paslaugas, o tai, apeliantės vertinimu, liudija šios nesąžiningumą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, atsakovė savo atsikirtimuose tvirtina priešingai, t. y. kad sutartį pažeidė pati apeliantė. Akivaizdu, kad sutarties vykdymo aplinkybės, kiekvienos iš sutartinių santykių dalyvių interpretuojamos tik sau palankia linkme, negali būti laikomos vienos šalies (t. y. atsakovės) nesąžiningumą įrodančiais faktais, lemiančiais jai tokių griežtų ribojimų iki ginčo galutinio išsprendimo taikymą. Abiejų šalių teiginiai leidžia įsitikinti tik tuo, kad dėl sutartinių prievolių vykdymo tarp šalių yra kilęs ginčas. Dėl kiekvienos iš jų pateiktų įrodymų, susijusių su sutartinių prievolių (ne)vykdymu, pakankamumo ir įrodomosios reikšmės bus pasisakyta tik išnagrinėjus šį ginčą iš esmės. Tokie klausimai nespręstini laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese, kai pati byla buvo dar tik parengiamojoje stadijoje, kurios paskirtis ir yra galutinai suformuluoti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindą, pateikti teismui visus turimus įrodymus. Atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumas taip pat galės būti įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus byloje esančius įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles. Šiame kontekste pažymėtina, kad įskaitomi gali būti tik vykdytini priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, todėl nepateikus reikalavimų jų ir nebūtų galimybės įskaityti. Todėl ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad įskaitymas buvo atliktas apeliantei pareikalavus nedelsiant atsiskaityti už atliktus darbus (išrašius sąskaitą už atliktus darbus), nei atsakovės galimo vengimo vykdyti būsimą teismo sprendimą, nei jos veiksmų nesąžiningumo taip pat nepatvirtina.
  9. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje apie labiau tikėtiną asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumą buvo sprendžiama, pavyzdžiui, kai atsakovas slėpė savo gyvenamąją vietą, kai vienos įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1063-516/2017), taip pat nustačius, kad ginčijami tarpusavio skolų užskaitymo aktai buvo sudaromi galiojant atsakovės turto areštui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-464/2017), ir priešingai, buvo pasisakyta, jog tokios aplinkybės, kaip sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ar atsisakymas priimti darbus ir už juos atsiskaityti, sudaro ginčo iš esmės nagrinėjimo dalyką ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali būti vertinamos kaip jau įrodytos ar pagrindžiančios atsakovės nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-731-516/2017).
  10. Apeliantės atskirajame skunde nurodytų aplinkybių bei faktų nepakanka kitokiai išvadai dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui padaryti, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl pripažintina, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.