Byla e2A-605-464/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4936-653/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ ieškinį atsakovui R. P. (R. P.) dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Degris“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. P. 377 793,83 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad nuo 1996-05-10 iki bankroto bylos iškėlimo teismo 2013-05-20 nutartimi BUAB „Degris“ vadovu buvo atsakovas R. P.. Atsakovas neįvykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalyje numatyto įpareigojimo perduoti įmonės administratoriui įmonės turtą ir buhalterinius dokumentus, todėl Vilniaus apygardos teismo 2014-06-19 nutartimi jam buvo paskirta bauda. Vilniaus apygardos teismo 2015-01-19 nutartimi, įsiteisėjusia po Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-09 nutarties priėmimo, BUAB „Degris“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Ieškovės teigimu, atsakovas, vadovaudamas ieškovei, sudarė nuostolingus sandorius su bendrovėmis OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“.
  3. Bendrovės OU HIGH-TEX skola ieškovei siekia 725 482,76 Lt (210 114,33 Eur), tokio dydžio skola nurodyta paties atsakovo pateiktame įmonės debitorių sąraše. Tačiau su šia bendrove sudarytų sutarčių ar prekių įsigijimą iš OU HIGH-TEX pagrindžiančių dokumentų atsakovas nepateikė. Pagal turimus dokumentus administratorius nustatė, kad bendrovės OU HIGH-TEX skolai siekiant 387 883,37 Lt, 2011 m. gruodžio mėn. ir 2012 m. gegužės mėn. jai buvo perduota prekių dar už 337 599,39 Lt, nors atsakovui buvo žinoma tiek apie jau buvusią skolą, tiek apie kreditorių mėginimą 2012 m. balandžio mėn. pradėti ieškovei bankroto procesą. Pažymėjo, kad ieškovei priklausančio turto perleidimas šiai bendrovei buvo atliekamas galiojant areštams, todėl buvo pažeisti ne tik kreditorių interesai, bet ir imperatyvios įstatymo normos – Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnis.
  4. UAB „Kamoka LT“ skola ieškovei yra 485 873,87 Lt. Šios įmonės steigėjas ir vienintelis akcininkas – R. P. (R. P.) – yra atsakovo sūnus. Laikotarpiu nuo 2008-05-29 iki 2011-05-31 atsakovas perleido sūnaus įmonei 493 773,87 Lt vertės turtą, o UAB „Kamoka LT“ iš viso atliko tik tris mokėjimus 2009 metais bendrai 7 900 Lt sumai. Ieškovės ir UAB „Kamoka LT“ buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati vyr. buhalterė – J. V., kuri ir pasirašė visas sąskaitas už pardavėją ir pirkėją. UAB „Kamoka LT“ skola susidarė ir didėjo su kiekvienu vėlesniu prekių ir paslaugų teikimu, nereikalaujant iš šios bendrovės jokių įsipareigojimų įvykdymo garantijų, galėjusių pateisinti bendrovės vadovo sprendimus neatsiskaitančiam skolininkui ir toliai tiekti prekes, nepaisant įprastinės veiklos vykdymo logikos ir neatsiskaitymų rizikos. Šiais sandoriais taip pat padaryta didelė žala ieškovės kreditoriams.
  5. Taip pat BUAB „Degris“ nuo 2011 m. vykdė sandorius su UAB „Gersa“, kurios vadovas ir akcininkas buvo atsakovo sūnus R. P.. Laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. BUAB „Degris“ šiai bendrovei pardavė su pagrindine veikla nesusijusių prekių už 93 089,89 Lt, kurios buvo neapmokėtos, nors šių prekių sąskaita galėjo būti atsiskaitoma pagal kitų kreditorių reikalavimus.
  6. Neatlygintais prekių perleidimo sandoriais ieškovė dėl įmonės vadovo, atsakovo R. P. veiksmų, patyrė 377 793,83 Eur žalos. Dėl atsakovo neteisėtų ir žalą pačiai bendrovei bei jos kreditoriams sukėlusių veiksmų, perleidžiant ieškovės įmonės turtą ir net nepareikalaujant už jį apmokėjimo, jau buvo pasisakyta ir byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tokius atsakovo veiksmus įvertinant kaip žinomai nuostolingų sandorių sudarymą ir nesąžiningą schemą, kurios tikslas – išvengti kreditorių reikalavimų nukreipimo į bendrovės turtą, galimai piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-12-29 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo R. P. ieškovei BUAB „Degris“ 377 793,83 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-06-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o valstybei – 3702 Eur žyminį mokestį.
  2. Teismas atsižvelgė į BUAB „Degris“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2013-05-10 nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartyje padarytą išvadą, kad BUAB „Degris“ balanse nurodytos per vienerius metus gautinos sumos į atsakovo realaus turto vertę neįskaičiuojamos, įvertino ir faktą, kad teismo nutartimis atsakovui buvo skirta bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą, t. y. visų įmonės dokumentų neperdavimą administratoriui. Teismas taip pat atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2015-01-19 nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-09 nutartyje konstatuotą aplinkybę, jog BUAB „Degris“ vadovas, perleisdamas bendrovei OU HIGH-TEX didelės vertės turtą – prekes, nepaisant to, kad už jas nebuvo atsiskaitoma ir kad įmonei buvo pritaikytas turto areštas, pažeidė BUAB „Degris“ kreditorių interesus ir veikė nesąžiningai.
  3. Taip pat teismas atsižvelgė į byloje dėl BUAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismų jau konstatuotas aplinkybes, kad UAB „Kamoka Lt“ neturi jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti Vilniaus apygardos teismo 2014-06-23 sprendimu už akių iš jos priteistą ieškovei skolą, kad UAB „Kamoka LT“ nuo 2008 m. veikė nuostolingai, tačiau jai vis tiek buvo tiekiamos prekės, tokiu būdu didinant įsiskolinimą, kad atsakovas nė karto nesikreipė į UAB „Kamoka Lt“ dėl pateiktų sąskaitų apmokėjimo, kad atsakovas veikė ne įmonės interesais, o galimai siekė paremti, padėti savo sūnui R. P. išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas taip pat rėmėsi teismų konstatuota aplinkybe, kad prekių tiekimas užsienio bendrovei OU HIGH-TEX laikotarpiu nuo 2011-12-30 iki 2012-05-14 buvo nuostolingas, o prekės buvo tiekiamos net ir tada, kai UAB „Reikalavimas.LT“ 2012 m. kovo mėnesį pateikė teismui pareiškimą dėl BUAB „Degris“ bankroto bylos iškėlimo, be to, prekės bendrovei OU HIGH-TEX buvo tiekiamos nepaisant jos buvusio ankstesnio neatsiskaitymo.
  4. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į pirmiau teismų padarytą išvadą, kad ieškovės įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Rėmėsi toje byloje apeliacinės instancijos teismo pripažinta aplinkybe, kad, atsižvelgiant į buvusį bendrovės turto areštą bei debitorių neatsiskaitymą, atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip pelno siekimas ir nepasiteisinusi verslo rizika.
  5. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių žalos įmonei padarymo faktą, t. y. įrodymų, patvirtinančių, jog yra realios galimybės atgauti iš įmonių OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“ jų skolas ieškovei. Priešingai, antstolio D. Š. 2016-12-01 raštas ir nustatytos aplinkybės, kad UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“ yra su atsakovu susijusios įmonės, kad atsakovas, inicijavus ieškovei bankroto bylą ir galiojant jos turto areštui, ir toliau perdavinėjo prekes su ieškove neatsiskaitančioms įmonėms, taip pat atsakovo procesinis elgesys įmonės bankroto byloje, neteikiant duomenų apie debitorinius įsiskolinimus ir galimybę juos atgauti, papildomai patvirtina tyčinius nesąžiningus atsakovo veiksmus, siekiant sumažinti ieškovės kreditorių galimybes atgauti skolas, be atsiskaitymo perleidus įmonės turtą.
  6. Teismo vertinimu, nebuvo paneigtos ir teismų pirmiau konstatuotos bei prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje turinčios aplinkybės, kad sandoriai su OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“ buvo nuostolingi, kad atsakovo veiksmai prieštarauja įmonės interesams, pažeidžia kreditorių teises, kad jie negali būti vertinami kaip pelno siekimas ar pateisinama verslo rizika. Teismas bankroto byloje patvirtinto paties atsakovo kreditorinio reikalavimo fakto nepripažino jo veiksmus, perleidžiant turtą kitoms įmonėms ir nereikalaujant už jį apmokėjimo, pateisinančia aplinkybe. Tokius atsakovo teiginius, kad dalis prekių buvo su defektais ir jos negalėjo būti realizuotos Lietuvoje, kad įmonei UAB „Kamoka LT“ buvo susidariusi skola už nuomą, teismas pripažino deklaratyviais ir neįrodytais. Ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas neatitinka normalios ūkinės komercinės rizikos. Kadangi atsakovas nepaneigė savo kaltės, jam kyla civilinė atsakomybė už įmonės turto praradimą.
  7. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės pateiktus įrodymus dėl žalos dydžio bei į aplinkybę, kad atsakovas jokių nesutikimo argumentų dėl žalos dydžio apskaičiavimo nenurodė, pripažino žalos dydį nustatytu. Atsakovas nenurodė, su kokiais konkrečiais dokumentais prašė susipažinti, tačiau ir neneigė, jog bankroto administratorius su įmonės dokumentais jam leido susipažinti. Todėl pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas neturėjo objektyvių galimybių surinkti tam tikrų su šia byla susijusių įrodymų, teismas nenustatė, atmetęs ir atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei už įrodymų nepateikimą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-12-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Nors kaltės sąlyga yra preziumuojama ir jos nereikia įrodinėti, tyčia ar didelis neatsargumas nėra preziumuojami, todėl būtent ieškovė privalo įrodinėti atsakovo tyčią ar didelį neatsargumą sudarant ieškinyje nurodytus sandorius. Pagal įstatymą preziumuojama lengviausios formos kaltė teismų praktikoje nėra pakankama atsakomybei pagrįsti.
    2. Teismai negali ir neturėtų spręsti verslo sprendimų teisėtumo klausimų, nes jie neturi specialių žinių ir kompetencijos.
    3. Ieškovės subjektyvūs post factum (po visa ko) samprotavimai apie tai, kad atsakovo sandoriai buvo skirti iššvaistyti bendrovės turtą, yra nepagrįsti. Nelogiška teigti, kad apeliantas sąmoningai vykdė nenaudingus ieškovei sandorius, siekdamas perkelti bendrovės turtą į kitus juridinius asmenis, kai tuo pačiu metu skolino bendrovei savo asmenines lėšas. Toks elgesys parodo jo tikėjimą sėkminga bendrovės ateitimi – protingas vadovas neinvestuotų savo asmeninių lėšų į bendrovę, kurios ateitimi ir augimu jis nebūtų įsitikinęs.
    4. Iš ieškovės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 ir 2012 metus negalima spręsti, jog BUAB „Degris“ buvo nemoki. Bendrovė tapo nemoki dėl to, kad keli kreditoriai pateikė teismui pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko buvo paralyžuota bendrovės veikla. Dėl užsitęsusio bankroto bylos iškėlimo proceso nebuvo galimybės išsaugoti bendrovės veiklą. Be to, kreditorių, besikreipiančių į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimai sudarė tik mažąją dalį visų ieškovės kreditorių reikalavimų.
    5. Ieškovė neįrodė žalos dydžio, nepateikė duomenų, įrodančių, kad ji ėmėsi kokių nors veiksmų išieškant debitoriniuose reikalavimuose nurodytą sumą iš OU HIGH-TEX. OU HIGH-TEX perduotos prekės buvo su defektais, praradusios prekinę išvaizdą, todėl ne visos jos galėjo būti realizuotos Lietuvos Respublikoje. Šios prekės buvo realizuotos siekiant sutaupyti bendrovės kaštus, kai buvo nutraukta prekių sandėliavimo sutartis, todėl šis debitorinis įsiskolinimas negali būti laikomas nuostoliais, už kuriuos atsakingas atsakovas. Be to, administratorius šio debitorinio įsiskolinimo nebandė atgauti.
    6. Ieškovė nepateikė atsiliepime į ieškinį prašomų dokumentų, o teismas neišreikalavo visų bylai reikalingų rašytinių įrodymų, todėl apeliantui nėra galimybės tinkamai atsikirsti į ieškovės ieškinyje nurodytus argumentus.
    7. Nors yra įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria BUAB „Degris“ bankrotas pripažintas tyčinis, tačiau bylos, kurioje nagrinėtas tyčinio bankroto klausimas, nagrinėjimo dalyko nesudarė bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimais, t. y. teismas nepasisakė dėl sąlygų taikyti atsakovo civilinę atsakomybę, todėl visos civilinės atsakomybės sąlygos turėtų būti nustatytos šioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1991/2014; 2015-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015). Net ir pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, savaime nereiškia, kad „visi apelianto nurodyti įmonės vadovų ar akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. <...> įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą ,...>. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 str. 5 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015).
    8. Vien tai, kad tam tikri sandoriai teismo post factum buvo pripažinti ekonomiškai nenaudingais pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, savaime nereiškia, kad jie buvo neteisėti civilinės atsakomybės aspektu. Sandorius apeliantas sudarė veikdamas maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, būdamas įsitikinęs savo veiksmų teisėtumu.
    9. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė atsakovo neteisėto neveikimo, žalos atsiradimo fakto ir dydžio, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą sprendimą.
  2. Ieškovė BUAB „Degris“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016-12-29 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuris savo turiniu iš esmės yra identiškas teiktam atsiliepimui į ieškinį pirmosios instancijos teisme. Atsakovas nenurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais argumentų, todėl tokius jo veiksmus galima vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
    2. Atsakovas nenurodė kokių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo.
    3. Nustačius bendrovės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl, priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įmonės direktorius yra kaltas.
    4. Nepagrįsti atsakovo skundo teiginiai dėl teismų kompetencijos nagrinėti bendrovės vadovo priimtų verslo sprendimų teisėtumą nebuvimo. Ginčo klausimas nagrinėtinas teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise.
    5. Pirkėjui OU HIGH-TEX buvo perduotas didelės vertės BUAB „Degris“ turtas nepaisant to, kad ši bendrovė negrąžino anksčiau pervestų lėšų, todėl atsakovo veiksmai turi būti vertinami kaip neteisėti, o ne kaip rūpestingas ir sumanus elgesys, perleidžiant faktiškai bevertį turtą. Nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad ieškovė nesiekė atgauti įsiskolinimo. Priešingai nei atsakovas, ieškovė kreipėsi į šį skolininką dėl skolos apmokėjimo.
    6. Atsakovo civilinę atsakomybę ieškovė grindžia ne įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu faktu, o ieškinyje nurodytais pagrindais bei teismų sprendimuose nustatytais faktais ir išvadomis, kaip turinčiais prejudicinę galią.

      5

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prejudicinių faktų ir precedentų taikymo
  1. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė apeliantui, buvusiam ieškovės įmonės vadovui, reikalavimą dėl 377 793,83 Eur žalos atlyginimo. Tokio pobūdžio bylose privalu įrodyti juridinio asmens valdymo organo neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CK 6.246 str.–6.249 str.). Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Todėl šiuo aspektu nėra prielaidų nesutikti su apeliantu, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl tų veiksmų ar neveikimo, kuomet galima konstatuoti didelę jo kaltę.
  2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja visos apelianto civilinės atsakomybės sąlygos, įskaitytinai ir tokia jo kaltės forma, kuri suponuoja civilinės atsakomybės instituto jam taikymą (CPK 185 str.), o apeliantas šią teismo išvadą kritikuoja. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, būtent tokį apelianto veiksmų, perduodant bendrovėms OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“ ieškovei priklausiusį turtą, vertinimą lėmė ne vien nagrinėjamoje byloje surinkti ir paties teismo įvertinti įrodymai, bet ir ieškovės BUAB „Degris“ bankroto byloje, o taip pat civilinėje byloje dėl BUAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotos faktines aplinkybės bei teismų padarytos išvados (prejudiciniai faktai). Ir nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo kaip prejudicija remtis bylose dėl BUAB „Degris“ bankroto ir jo pripažinimo tyčiniu teismų jau konstatuotomis aplinkybės, nesutampant šių bylų nagrinėjimo dalykui, tokie skundo argumentai nėra pagrįsti.
  3. CPK 182 straipsnyje yra įtvirtinti atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindai, t. y. nustatyta, kokių aplinkybių šalims nereikia (neprivaloma) įrodinėti. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-484/2006; 2009-04-14 nutartis c. b. Nr.3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2012-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-587/2012). CPK 279 straipsnio 4 dalyje taip pat yra įtvirtintas draudimas kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius.
  4. Civilinėje byloje dėl BUAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu tiesiogiai nebuvo sprendžiamas šios įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas už priimtus verslo sprendimus, sudarytus sandorius ar kitiems asmenims perduotą įmonės turtą, tačiau joje priimtose įsiteisėjusiose teismo nutartyse buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis, kaip turinčiomis prejudicinę galią bei teisinę reikšmę, teismas pagrįstai rėmėsi ir nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl apelianto veiksmų teisėtumo ir/ar jo kaltės formos, sudarant tuos pačius sandorius, kurių vykdymo aplinkybės teismų jau buvo analizuotos ir įvertintos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į faktinę aplinkybę, kad teismų jau yra nustatytas apelianto vadovavimo ieškovei ydingumas, kryptingas ir netinkamas BUAB „Degris“ valdymas, konstatuotas tų pačių sandorių nuostolingumas, jų ekonominis nenaudingumas, taip pat tyčiniai buvusio vadovo (t. y. apelianto) veiksmai, per nesąžiningas schemas siekiant išvengti įsipareigojimų ieškovės įmonės kreditoriams įvykdymo.
  5. Priešingai nei savo skunde tvirtina apeliantas, fakto prejudicialumui nėra keliama reikalavimo, kad jis būtų nustatytas arba įmanoma būtų jį nustatyti bei taikyti tik analogiškoje ar panašių aplinkybių byloje. Kaip pirmiau nurodyta, fakto prejudicijos paskirtis yra išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje dalyvaujant tiems patiems asmenims. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad jeigu vienoje civilinėje byloje turėjo būti taikoma sutartis ir tarp jos šalių kilo ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, tai šios aplinkybės sudarė tos bylos nagrinėjimo dalyką. Jeigu teismas toje byloje išaiškino sudarytos sutarties nuostatas, tai šie išaiškinimai vertinami kaip prejudiciniai faktai ir kitose bylose, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-582/2012). Nagrinėjamos bylos atveju toks kasacinio teismo išaiškinimas taip pat yra aktualus, nes byloje dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia ieškovės turto perdavimo aplinkybės bei sąlygos (turtas buvo perduodamas įmonėms jau esančioms ieškovės skolininkėmis ir iš esmės nereikalaujant atlyginti už jį), įmonės valdymo organizavimas sudarė ir tos bylos nagrinėjimo dalyką, ir sudaro nagrinėjamos bylos dėl civilinės atsakomybės vadovui taikymo už tokius jo veiksmus bei neveikimą dalyką. Pažymėtina, kad apeliantas yra ieškovei iškeltos bankroto bylos dalyvis (dalyvauja joje kaip įmonės kreditorius) ir suinteresuotu asmeniu dalyvavo įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje, vadinasi, turėjo procesinę galimybę nesutikti ir ginčyti teismų konstatuotus faktus, susijusius su jo paties veiksmais, vadovaujant įmonei.
  6. Kita vertus, precedentų, priešingai nei prejudicijos, taikymo sąlygos yra visiškai kitokios. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad nagrinėjamoje byloje kaip precedentu turi būti remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015, išdėstytais išaiškinimais, nes jie yra pateikti kitokiame faktiniame kontekste – dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas buvusio įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas. Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų (arba labai panašų) ginčą. Taigi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas, kaip teisės aiškinimo taisyklė, taikomas tik bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
  7. Tuo tarpu prejudicijos atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės nors ir turi privalomą reikšmę (jos laikomos nustatytomis), tačiau tai nevaržo teismo kitaip, negu ankstesnėje byloje, aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013).
Dėl valdymo organo veiksmų (ne)teisėtumo
  1. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. (1–6 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą pabrėžęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taipogi yra pasisakęs, kad visą juridinio asmens veiklos laikotarpį juridinio asmens valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad juridinis asmuo gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jam nebūtų padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris buvo nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Tam, kad bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą, reikalinga įrodyti, jog sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu arba atitinkamais veiksmais (neveikimu) iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.), taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; 2013-12-20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013). Taigi, bendrovės vadovas, prieš sudarydamas konkretų sandorį, turi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai įvertinti visas reikšmingas tokiam sandoriui sudaryti aplinkybes, apsvarstyti, kokios ekonominės naudos tokio sandorio sudarymas turės bendrovei ir ar jo sudarymas nereikš pernelyg didelės rizikos, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-283/2014).
  3. Pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis ir remiantis kituose teisminiuose procesuose konstatuotais faktais nustačius nuosekliai blogėjančius ieškovės veiklos finansinius rodiklius, taip pat sandorių dėl ieškovei priklausiusio turto perdavimo įmonėms OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“ akivaizdų nenaudingumą ir nuostolingumą, nepamatuotai didelę riziką (nebuvo reikalaujama nei prievolių vykdymo užtikrinimo priemonių, nei jų įvykdymo, nevertinama šių įmonių finansinė padėtis ar galimybė atsiskaityti su ieškove), apelianto ryšius su dviejų įmonių dalyviu ir valdymo organu R. P., darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą įvertinti apelianto veiksmus kaip prieštaraujančius ieškovės įmonės interesams ir pažeidžiančius jos kreditorių teises. Tokie veiksmai ir elgesys negali būti aiškinami kaip normali, bet vėliau nepasiteisinusi verslo rizika, juolab atsižvelgiant į paskesnį apelianto neveikimą, nesiekiant skolų išieškojimo iš įmonės skolininkų, neperduodant administratoriui įmonės dokumentų.
  4. Dėl tokių apelianto veiksmų ir neveikimo buvo prarastas įmonės turtas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, laikotarpiu nuo 2008-05-29 iki 2011-05-31 ieškovė BUAB „Degris“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras perdavė UAB „Kamoka LT“ 493 773,87 Lt vertės turto, o iš skolininkės gavusi tik 7 900 Lt dydžio apmokėjimas, skola – 485 873,87 Lt (140 718,80 Eur). UAB „Kamoka LT“ steigėjas ir vienintelis akcininkas yra R. P., apelianto R. P. sūnus. Vilniaus apygardos teismo 2014-06-23 sprendimu už akių (civilinė byla Nr. 2-4788-262/2014) ieškovei BUAB „Degris“ iš UAB „Kamoka LT“ buvo priteista 485 873,87 Lt skolos. Byloje dėl UAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismas, remdamasis VĮ „Registrų centras“ duomenimis už 2008-2010 metus, nustatė, kad UAB „Kamoka LT“ jau nuo pat 2008 m. veikė nuostolingai (žr. Vilniaus apygardos teismo 2015-01-19 nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1252-302/2015), taip pat nustatė, kad atsakovas nė karto nesikreipė į UAB „Kamoka Lt“ dėl pateiktų sąskaitų apmokėjimo, ir tokios nustatytos aplinkybės atsakovas nepaneigė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Toks vadovo elgesys, kai yra perleidžiamas bendrovės turtas finansiškai nestabiliam ūkio subjektui, o prekyba su šiuo subjektu tęsiama nepaisant jo neatsiskaitymo, nesiimant jokių priemonių šiuos įsiskolinimus išsiieškoti, vertintinas kaip neteisėtas, neatitinkantis apdairaus, atsakingo, rūpestingo vadovo elgesio standarto, o tokiomis sąlygomis sudaryti sandoriai pripažintini viršijančiais normalią ūkinę komercinę riziką.
  5. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. BUAB „Degris“ perdavė UAB „Gersa“ prekių už 93 089,89 Lt (26 960,70 Eur): 2011-05-07 pardavė vaikiškų drabužių parduotuvių tinklapį www.tindirindi.lt, o 2011-11-02 pardavė kompiuterius, spausdintuvus, biuro baldus, kitą įrangą ir apskaitos sistemą „Balansas2000“. Byloje nesama ginčo, kad už perduotas prekes UAB „Gersa“ neatsiskaitė. UAB „Gersa“ akcininkas ir vadovas – R. P..
  6. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad 2012 m. kovo mėn.

    7UAB „Reikalavimas.LT“ kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti BUAB „Degris“ bankroto bylą, Vilniaus apygardos teismo 2012-05-15 nutartimi buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, nes BUAB „Degris“ atsiskaitė su UAB „Reikalavimas.LT“ (žr. civilinę bylą Nr. B2-4238-656/2012; CPK 179 str. 3 d.). Dėl bankroto bylos BUAB „Degris“ iškėlimo į teismą kreipėsi ir UAB „Asstra Vilnius“ (pareiškimas teisme gautas 2012-05-29; žr. civilinę bylą Nr. B2-1450-866/2017). Iš ieškovės prie ieškinio pridėto 2013-08-16 Centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registro išrašo apie BUAB „Degris“ turto areštus matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-10 nutarties ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-27 nutarties pagrindu BUAB „Degris“ turtui buvo pritaikytas areštas.

  7. Byloje nustatyta, kad pagal 2010 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras bendrovė OU HIGH-TEX ieškovei liko skolinga 328 120,95 Lt, nepaisant to, 2011 m. gruodžio mėn. ir 2012 m. gegužės mėn. (t.y. galiojant teismų nustatytam draudimui disponuoti turtu) BUAB „Degris“ pagal išrašytas sąskaitas faktūras bendrovei OU HIGH-TEX dar perdavė prekių už 337 599,39 Lt. Už šias prekes taipogi nebuvo atsiskaityta. Ieškovė ieškinyje įvardijo ir tokią aplinkybę, kad apeliantas bankroto administratoriui neperdavė su šia įmone sudarytų sutarčių, o toks vadovui tenkančios pareigos nevykdymas objektyviai komplikuoja skolos išieškojimo galimybę.
  8. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl vadovo veiksmų neteisėtumo, perleidžiant turtą UAB „Gersa“, OU HIGH-TEX ir UAB „Kamoka LT“, padarė taip pat vadovaudamasis byloje dėl BUAB „Degris“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismų konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino turinčiomis šioje byloje prejudicinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į jau konstatuotus faktus, kad BUAB „Degris“ vadovas R. P., nepaisydamas UAB „Reikalavimas.LT“ bandymo iškelti bankroto bylą, taip pat to, jog 2011-12-30 DEG000005823 sąskaita, pagal kurią įmonei OU HIGH-TEX buvo parduota prekių už 124 476,65 Lt, nebuvo apmokėta, nors jos apmokėjimo terminas jau buvo suėjęs 2012-04-28, 2012-05-14 išrašė dar tris sąskaitas, iš viso 213 122,74 Lt sumai, tokiu būdu dar labiau padidindamas OU HIGH-TEX neapmokėtų prekių sumą; kad bendrovei OU HIGH-TEX didelės vertės turtas – prekės, buvo perleidžiamos visiškai nepaisant to, jog už jas nebuvo atsiskaitoma; kad BUAB „Degris“ turtas kitiems asmenims buvo perleidžiamas neatsižvelgiant į tai, jog įmonei buvo pritaikyti apribojimai – turto areštas; kad tokie įmonės vadovo veiksmai pažeidė BUAB „Degris“ kreditorių interesus, nes ir toliau buvo perleidžiamas turtas, kuris galėjo būti pateiktas susidariusioms skoloms padengti. Pažymėtina, kad toks bendrovę valdžiusio ir jos turtu disponavusio asmens (t. y. apelianto) elgesys teismų jau buvo įvertintas kaip akivaizdžiai nesąžiningas ir neatitinkantis įstatymo reikalavimų, nustatytų valdymo organo nariui, kartu identifikuojant ir bankrotą nulėmusią priežastį – jį lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
  9. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad, apeliacine tvarka išnagrinėjus apelianto, kaip buvusio BUAB „Degris“ vadovo, veiksmų teisėtumo civilinės atsakomybės taikymo aspektu klausimą, pirmosios instancijos teismo konstatuotas veiksmų neteisėtumas nebuvo paneigtas. Kitokio šios situacijos vertinimo nesuponuoja ir tokie skundo argumentai, kad tam tikri sandoriai teismo tik post factum buvo pripažinti ekonomiškai nenaudingais pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl toks pripažinimas neteikia pagrindo jo civilinei atsakomybei taikyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonei veikiant įprastai, vadovo pagrindinė pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas. Siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų apsaugos priemonės, viena jų ir yra galimybė taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  10. Apeliantas savo skunde taip pat tvirtina, kad iš ieškovės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 ir 2013 metus negalima spręsti, kad BUAB „Degris“ buvo nemoki ginčo turto perleidimo metu. Viena vertus, šie argumentai dėl nemokumo momento nėra reikšmingi, nes byloje yra sprendžiama dėl žalos atlyginimo, kai turtas perleistas kitiems asmenims akivaizdžiai viršijant normalią ūkinės veiklos riziką, dar daugiau, specialiai priimant tokius nepamatuotus verslo sprendimus, o ne dėl žalos atlyginimo, kai pavėluojama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jau nemokiai įmonei iškėlimo. Antra vertus, BUAB „Degris“ mokumo klausimas jau buvo analizuojamas bankroto byloje. Tiek Vilniaus apygardos teismas 2013-05-10 nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-11 nutartyje vertino BUAB „Degris“ 2012-12-31 ir 2013-04-01 balansų duomenis ir kitus pateiktus bankroto bylos iškėlimo klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis, bei konstatavo BUAB „Degris“ nemokumą. Taip pat bankroto byloje teismas nustatė, kad buvęs BUAB „Degris“ vadovas R. P. (apeliantas) nepateikė duomenų, jog debitorių skolos, kurios sudarė didžiąją dalį atsakovo turimo turto, yra realiai atgaunamos, nors teismas net du kartus buvo jį įpareigojęs pateikti tokius duomenis. R. P. nepateikė ir tokių duomenų, kad jis būtų ėmęsis aktyvių veiksmų atgaunant susidariusias debitorines skolas, neteikė duomenų, kada konkrečiai susidarė debitoriniai įsiskolinimai, todėl teismas nenustatė galimybės šių debitorinių skolų sąskaita atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to bendrovės balanse nurodytos per vienerius metus gautinos sumos į jos realaus turto vertę, pasisakant dėl nemokumo momento, nebuvo įskaičiuotos. Į nagrinėjamą bylą nepateikus kitokių ankstesnes išvadas galinčių paneigti įrodymų, nėra ir teisinių prielaidų kitaip pagal ieškovės pateiktą 2013-07-11 balansą įvertinti BUAB „Degris“ mokumą 2012 m. ir 2013 m. Atitinkamai, atmetami kaip neatitinkantys tikrovės tokie apelianto skundo argumentai, kad BUAB „Degris“ tapo nemoki dėl užsitęsusio bankroto proceso, o argumentai, kad kreditorių, besikreipiančių į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimai sudarė tik mažąją dalį visų ieškovės kreditorių reikalavimų, pripažįstami neturinčiais reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui.
  11. Teismui konstatavus BUAB „Degris“ faktinį nemokumą 2012-2013 m. duomenų pagrindu, be to, apeliantui pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtinus, kad bendrovei OU HIGH-TEX prekės buvo parduotos, nes UAB „Degris“ susidūrė su finansiniais sunkumais (kad 2011 m. pabaigoje bendrovė pateko į sunkią finansinę padėtį, apeliantas patvirtino ir ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00449-14 metu), yra pagrindas daryti ir tokią labiau tikėtiną išvadą, kad jau 2011 metais BUAB „Degris“ buvo faktiškai nemoki.
  12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto veiksmų neteisėtumą įrodo ir sandorių sudarymas būtent tokiomis aplinkybėmis, kai prekės, nepaisant pačios ieškovės sudėtingos finansinės padėties ir jai inicijuojamų bankroto procesų, buvo perduodamos su ieškove neatsiskaitančioms įmonėms. Pats apeliantas neneigia, kad bendrovės OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“ jau iki ginčo sandorių turėjo įsiskolinimų ieškovei. Taigi apelianto elgesys, kai jis, nepaisydamas jo vadovaujamos bendrovės blogos turtinės padėties ir iš anksto žinodamas apie tai, kad už perduotas prekes tretiesiems asmenims nebus atsiskaityta, vis tiek sudaro sandorius, kuriais dar labiau pabloginama bendrovės turtinė padėtis, padidinama neatsiskaitymo su kreditoriais rizika, negali būti vertinamas kaip atitinkantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (lotyniškai bonus pater familias) elgesio standartą. Be to, BUAB „Degris“ turtas buvo perleistas ir jau galiojant turto areštui, o tokie apelianto veiksmai laikytini neteisėtais taip pat dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (TAARĮ 2 str. 1 d., CK 1.80 str.).
  13. Apelianto skundo argumentai, kad teismai negali ir neturėtų spręsti verslo sprendimų teisėtumo klausimų, nes jie neturi specialių žinių ir kompetencijos, atmestini kaip deklaratyvūs ir aiškiai prieštaraujantys įstatymuose įtvirtintai teismų diskrecijai. Lietuvos Respublikos teismui kompetenciją nagrinėti tokio pobūdžio bylas numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir šiuo atveju apelianto subjektyvūs ir niekuo neparemti samprotavimai negali paneigti šios teismo teisės / pareigos.

8Dėl kaltės, kaip vadovo civilinės atsakomybės sąlygos

  1. Įmonės valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012;2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Didelis neatsargumas arba tyčia taip pat turi būti nustatyti ir sprendžiant dėl vadovo veiksmų teisėtumo pagal verslo sprendimų priėmimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti tokios rūšies žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas, kaip kaltės forma, pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-06-29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-464/2017). Paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, nelemia įmonės vadovo civilinės atsakomybės atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  2. Nagrinėjamu atveju nustatytų ir šioje nutartyje jau aptartų ieškovės turto perleidimo aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad apeliantas elgėsi nepateisinamai aplaidžiai, nerūpestingai bei rizikingai, perleisdamas BUAB „Degris“ turtą už jį neatsiskaitančioms bendrovėms, dėl ko BUAB „Degris“ buvo padaryta žala. Tokie veiksmai, kartu su tyčinio bankroto byloje jau pripažinta aplinkybe, kad jais specialiai buvo siekiama eliminuoti galimybę atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, leidžia konstatuoti apelianto tyčią kaip vieną iš sąlygų jo civilinei atsakomybei taikyti.

9Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir kitų skundo argumentų

  1. Konstatuotas asmens veiksmų neteisėtumas ir jo kaltė savaime nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2017-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017). Šiuo atveju žalos dydžio nustatymui neturi teisinės reikšmės apelianto nurodyta aplinkybė, kad bendrovei OU HIGH-TEX perduotos prekės buvo su defektais, praradusios prekinę išvaizdą ir negalėjo būti realizuotos Lietuvos Respublikoje. Apeliantas, pablogėjus BUAB „Degris“ finansinei būklei, turėjo pareigą bendrovės turtu disponuoti taip, kad būtų nepažeisti kreditorių interesai, t. y. neperduoti šių prekių neatsiskaitančiai bendrovei, o šias prekes panaudoti atsiskaitymams su savo įmonės kreditoriais.
  2. Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovė žalos dydžio neįrodė, nes nepagrindė savo veiksmų, išieškant debitorinius reikalavimus iš bendrovės OU HIGH-TEX. Iš tiesų tokio pobūdžio bylose valdymo organo neteisėtais veiksmais padaryta juridiniam asmeniui žala negali būti tapatinama vien tik su trečiųjų asmenų įsiskolinimais pagal sandorius. Valdymo organų civilinės atsakomybės apimtis priklauso nuo trečiojo asmens realių galimybių ir ketinimų padengti susidariusį įsiskolinimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo ir įrodė, kad skolų iš įmonės debitorių išieškojimas yra neįmanomas dėl paties apelianto veiksmų / neveikimo, o apeliantas, nepagrįstai nusišalinęs nuo jam pačiam tenkančios šios aplinkybės įrodinėjimo pareigos, nepateikė jokių duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad žala ieškovei dėl ginčo turto perleidimo tretiesiems asmenims nepadaryta.

    10

  3. Visų pirma, apeliantas bankroto administratoriui neperdavė ieškovės įmonės apskaitos dokumentų, susijusių su debitorinių skolų susidarymo pagrindu, turinčių tiesioginės reikšmės ir galimybei išsiieškoti debitorines skolas. Už teismo įpareigojimų perduoti visus įmonės dokumentus nevykdymą Vilniaus apygardos teismo 2014-06-11 ir 2014-07-03 nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-1122-302/2014 apeliantui buvo skirta bauda. Pažymėtina, kad būtent apeliantas, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą organizuoti tinkamą BUAB „Degris“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 17 straipsnis numatė, kad finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje numatyta, kad ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, yra ūkinė operacija, kuri turi būti pagrįsta apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas (įstatymo 12 str. 1 d., 21 str.).
  4. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017-06-01 nutarimą „Nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00449-14 ir atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą“, kuris buvo priimtas į bylą Lietuvos apeliacinio teismo 2017-09-26 nutartimi. Šiame nutarime nurodyta, kad yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog R. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, kad R. P. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „Degris“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti BUAB „Degris“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2008-05-01 iki 2013-07-31. Iš nutarimo matyti, kad R. P. buvo įtariamas tuo, jog jis laikotarpiu nuo 2013-09-09 iki 2013-12-20 BUAB „Degris“ bankroto administratorės UAB „Top consult“ įgaliotam asmeniui perdavė tik dalį BUAB „Degris“ dokumentų, o dalies privalomų saugoti dokumentų, t. y. BUAB „Degris“ prekių įsigijimo iš bendrovės OU HIGH-TEX 252 161,13 Lt sumai pagrindžiančių dokumentų, pagal BUAB „Degris“ ir R. P. pasirašytą paskolos sutartį Nr. 11/01/11-008 – 11 370 Eur paskolos mokėjimą pagrindžiančių dokumentų, 2009-11-25 – 25 000 Lt ir 2010-12-19 – 75 051 Lt paskolos grąžinimus pagrindžiančių dokumentų, BUAB „Degris“ visų skolų likučių suderinimo, inventorizavimo dokumentų bei BUAB „Degris“ apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2008-05-01 iki 2013-07-31 nei BUAB „Degris“ bankroto administratoriaus UAB „Top consult“ įgaliotam asmeniui, nei ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-9-00449-14 atliekančiam pareigūnui neperdavė ir taip jis laikotarpiu 2013-09-09 iki 2013-12-20 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė dokumentus, galinčius pagrįsti duomenis apie BUAB „Degris“ pirkimus, pardavimus, įsiskolinimus, turtą ir įsipareigojimus. Šiame nutarime pažymima ir tai, kad R. P. visiškai pripažino įvykdęs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis yra įtariamas.
  5. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei faktus, kad apeliantas netinkamai tvarkė BUAB „Degris“ buhalterinę apskaitą, dėl ko bankroto administratoriui nebuvo perduota dalis BUAB „Degris“ dokumentų, kad apeliantas prisipažino padaręs tokią nusikalstamą veiką, sprendžia, kad dėl šių priežasčių BUAB „Degris“ bankroto administratoriui ir tapo sudėtinga imtis priemonių, išieškant susidariusius įsiskolinimus iš trečiųjų asmenų, juolab kad skolai pagrįsti yra būtini pirminiai finansiniai dokumentai (pvz., sutartys, kurių, kaip nurodė ieškovė savo ieškinyje, atsakovas bankroto administratorei neperdavė). Dėl aptartų aplinkybių ir ieškovės galimybės pateikti į bylą visus žalą pagrindžiančius įrodymus buvo itin ribotos, taigi atmestini kaip aiškiai nepagrįsti ir tokie apelianto skundo argumentai, kad jis neturėjo galimybės atsikirsti į ieškinį dėl ieškovės ir teismo neveikimo, ieškovei nepateikus, o teismui neišreikalavus atitinkamų įrodymų. Tokių duomenų nepakankamumas susijęs tik su paties apelianto (ne)atliktais veiksmais, jam vadovaujant ieškovės įmonei. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Todėl įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturi būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturi būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
  6. Kita vertus, apeliantui buvo suteikta galimybė susipažinti su BUAB „Degris“ dokumentais, todėl jis pats galėjo teismui pateikti, anot jo, šios bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus, kurie jo buvo perduoti įmonės administratorei. Tokių duomenų apeliantas neteikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.
  7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas atsiliepime į ieškinį pareiškė prašymą iš ieškovės išreikalauti jos banko sąskaitas išrašą už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2016-06-22, kasos knygų kopijas, visas sąskaitas faktūras, išrašytas OU HIGH-TEX, UAB „Koma LT“, UAB „Gersa“, bei šių įmonių išrašytas sąskaitas faktūras ieškovei, taip pat ieškovės sudarytas sutartis su

    11OU HIGH-TEX. Ieškovė pateikė BUAB „Degris“ išrašytas UAB „Gersa“ PVM sąskaitas faktūras. 2016-10-17 vykusio teismo posėdžio metu teismas nusprendė įpareigoti ieškovę pateikti į bylą tik kasos knygų kopijas ir banko sąskaitų išrašus po bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jokių mokėjimų iš šių įmonių negavo, šių įmonių skolos po bankroto bylos iškėlimo nebuvo padengtos ir pateikė šiuos teiginius patvirtinančius išrašus iš sąskaitų už prašomą laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-10-30 apie įplaukas iš įmonių OU HIGH-TEX, UAB „Kamoka LT“ ir UAB „Gersa“.

  8. Į bylą taip pat yra pateiktas ir antstolio D. Š. 2016-12-01 raštas, kuriame antstolis nurodė, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo nutartį Nr. 2-4788-262/2014, išduotą 2014-06-06, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „Kamoka LT“ atžvilgiu išieškotojo BUAB „Degris“ naudai, nustatyta, kad skolininkė veiklos nevykdo, samdomų darbuotojų neturi, registruoto kilnojamojo bei nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, neturi. Taip pat nurodė, kad skolininkės įmonės sąskaita areštuota VSDFV bei skirtingų antstolių jau nuo 2011 m., tačiau joje piniginių lėšų judėjimo nėra. Taigi, ši antstolio pateikta informacija leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įsiskolinimo UAB „Kamoka LT“ nepadengs.
  9. Pirmiau nustačius, kad apeliantas netinkamai tvarkė BUAB „Degris“ buhalterinę apskaitą ir neperdavė bankroto administratorei visų įmonės dokumentų, pripažintina, kad toks apelianto neveikimas apribojo galimybę ieškovei ne tik išsiieškoti skolas iš debitorių, bet ir įrodinėti pareikšto materialinio reikalavimo pagrįstumą. Ieškovės skolininkės nei iki bankroto bylos iškėlimo, nei po bankroto bylos iškėlimo nesiėmė veiksmų atsiskaitant su BUAB „Degris“, o apeliantas, būdamas vadovu, taip pat nesiėmė priemonių išieškoti skolas iš savo skolininkių (tikėtina dėl to, kad jam buvo žinoma apie šių skolų išieškojimo negalimumą). Taip pat apeliantas nepateikė į bylą ir jokių įrodymų, kad galimybė atgauti skolas iš šių bendrovių realiai egzistuoja ir šiuo metu (pavyzdžiui, kad skolininkės yra veiklą vykdantys subjektai, turintys turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą).
  10. Tokiame faktiniame kontekste pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų šalių paaiškinimus ir ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, pagrįstai skundžiamame sprendime minėtas skolas vertino kaip įmonei apelianto veiksmais padarytą žalą (nuostolius). Žala yra BUAB „Degris“ turto realus sumažėjimas, perleidžiant tretiesiems asmenims BUAB „Degris“ priklausančias prekes ar turtą. Todėl apeliantas privalo atlyginti įmonei sumažėjusio BUAB „Degris“ turto, t. y. perleistų prekių ir konkretaus turto, vertės ekvivalentą – 377 793,83 Eur.
  11. Byloje nustatyti apelianto neteisėti veiksmai ir dėl tų veiksmų atsiradusi žala bei jos dydis, taip pat nėra abejonių, jog jis galėjo numatyti būsimos žalos atsiradimą, nes prekės ir turtą minėtoms bendrovėms perleido nepaisant jų neatsiskaitymo ir įsiskolinimų augimo, taigi įrodytas ir priežastinis ryšys. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesas susideda iš dviejų etapų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2010-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010). Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys, tai yra sprendžiama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015).
  12. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio yra visiškai aišku, kodėl teismas išsprendė ginčą būtent taip, teismo išvados yra grindžiamos pakankamais argumentais bei motyvais (CPK 270 str. 4 d.), todėl nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrindė jo civilinės atsakomybės sąlygų.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai