Byla 2K-76-1073/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui, nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ gynėjui advokatui Eugenijui Markevičiui, nuteistajam S. D. (S. D.), vertėjai Loretai Kireilytei,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies) laisvės atėmimu vieneriems metams; pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, šiuo laikotarpiu uždraudžiant dirbti darbą, susijusį su ne jam priklausančių finansų tvarkymu, ir įpareigojant neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Iš kaltinimo S. D. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pašalintas dokumentų suklastojimas.

3S. D. išteisintas: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, BK 1891 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių.

4O. P. išteisintas: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, BK 1891 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių.

5UAB „L.“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus veiką iš BK 20 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies) juridinio asmens likvidavimu. Vadovaujantis BK 53 straipsniu, UAB „L.“ įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę bei profesinę veiklą ir uždaryti visus bendrovės padalinius.

6UAB „L.“ išteisinta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, BK 20 straipsnio 2 dalį, 1891 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių.

7Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir UAB „L.“ atstovo gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus apeliaciniai skundai atmesti.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo juridinio asmens gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo juridinio asmens gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo S. D., prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo juridinio asmens gynėjo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

91. S. D. ir juridinis asmuo UAB ,,L.“ nuteisti už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą:

101.1. S. D., būdamas uždarosios akcinės bendrovės ,,L.“, ( - ), direktorius ir vienintelis akcininkas, nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nevedė jokios jo vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos, dėl to negalima nustatyti UAB ,,L.“ 2012 metų veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

111.2. UAB ,,L.“, atstovaujama S. D., kuris, būdamas šios bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, turėdamas teisę bendrovei atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir veikdamas jos vardu, naudai ir interesams, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą: nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. S. D., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nevedė jokios jo vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos, dėl to negalima nustatyti UAB ,,L.“ 2012 metų veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

122. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Ruslanas Boiko prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

132.1. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, būtent, teismo išvados padarytos neįvertinus surinktų įrodymų visumos, dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 312 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.

142.2. Kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, kurių padarymu kaltinti S. D., O. P. ir UAB „L.“, tarpusavyje susijusios, todėl teismo klaidinga išvada dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos nebuvimo lėmė klaidingas išvadas ir dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo.

152.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą, ir nori taip veikti. Taip pat kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

162.4. Apeliacinės instancijos teismo, nemotyvuotai pritarusio pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad objektyvių įrodymų, paneigiančių S. D. ir O. P. parodymus bei įrodančių jų kaltę dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos nebuvo surinkta, išvada dėl tiesioginės tyčios nebuvimo yra neteisinga ir nepagrįsta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, padaryta nepakankamai atidžiai išnagrinėjus kaltinamųjų veiksmuose nustatytus objektyviuosius nusikaltimo požymius. Pirmosios instancijos teismas itin sureikšmino kaltinamųjų parodymus, visiškai ignoruodamas kitus bylos įrodymus. S. D., O. P. ir UAB „L.“ atstovas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu keitė parodymus, papildydami juos naujomis aplinkybėmis ar paneigdami jų pačių anksčiau išsakytus teiginius dėl konkrečių nusikalstamų veikų padarymo, bet šios aplinkybės liko teismo neįvertintos. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė duomenis, pagrindžiančius faktines aplinkybes, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (liudytojo R. B., ( - ) banko darbuotojos R. U. parodymai, rašytinė medžiaga (UAB „L.“ juridinio asmens deklaracija, vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas S. D. ir O. P. apsilankymas ( - ) banko padalinyje, UAB „L.“ finansiniai dokumentai, Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo departamento Federalinio tyrimų biuro medžiaga, Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų pateikta medžiaga)) ir kurie, nors S. D., O. P. ir UAB „L.“ (jos atstovas) neprisipažino, pagrindžia jų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tačiau teismas formaliai rėmėsi S. D., O. P. ir UAB „L.“ atstovo gynybine pozicija, nepagrįstai prioritetą suteikė tik kaltinamųjų parodymams, ignoruodamas baudžiamojoje byloje surinktus kitus įrodymus ir nevertindamas įrodymų visumos. Teismas nevertino, kad O. P. parodymai, kad jis turėjo paaiškinti banko darbuotojams tik apie bendrovės vykdomą statybų verslą, paneigti byloje surinkta rašytine medžiaga. Byloje nustatyta, kad jis turėjo dokumentus, kuriuos rodė banko darbuotojams, jis tiesiogiai pildė su S. D. paaiškinimą bankui dėl bendrovės veiklos, prašė banko darbuotojų padaryti skubią perlaidą į užsienio šalies banką, nurodydamas konkrečią bendrovę, sandorio esmę ir pervestiną tikslią pinigų sumą. S. D. įsigijo bendrovę, ją įregistravo nauju adresu, ėmėsi veiksmų dėl bendrovės antspaudo pagaminimo, vyko į banką dėl būsimos tarptautinės perlaidos, paaiškino banko darbuotojai tam tikras aplinkybes, pateikdamas melagingą informaciją dėl savo sveikatos būklės (dėl negalėjimo laisvai rašyti). Pokalbis banke vyko rusų kalba, kaip to ir pageidavo O. P. ir S. D. (tai patvirtino banko darbuotoja ir to neneigė kaltinamieji), todėl S. D. puikiai girdėjo pokalbio esmę. Vėliau S. D. pardavė bendrovės akcijas kitam asmeniui, taip pat ėmėsi kitų veiksmų, kad apsunkintų bylos tyrimą. Tačiau teismas šių aplinkybių nelaikė pakankamu įrodymu byloje, pažymėjo, kad proceso metu nebuvo nustatyta minėtų dokumentų kilmė, nerasti jų originalai (apklausta liudytoja banko darbuotoja R. U. nurodė, kad banke buvo padarytos pateiktų dokumentų kopijos, po to dokumentai grąžinti juos pateikusiems asmenims, t. y. kaltinamiesiems), bet nevertino aplinkybių, kodėl kaltinamieji, galėdami disponuoti minėtais dokumentais, jų nebeturėjo ar nepateikė, nepasisakė dėl dokumentų grąžinimo nepažįstamam asmeniui.

172.5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje bylose dėl dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu ne vieną kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad suklastoti dokumentai 2012 m. rugsėjo 19 d. buvo pateikti ( - ) banko darbuotojams turint konkretų tikslą legalizuoti nusikalstamu būdu įgytus pinigus – pervesti 99 150 JAV dolerių į užsienio bendrovės „S.“ sąskaitą. Taigi buvo pagaminti netikri dokumentai, kurie turi itin didelę teisinę reikšmę, nes, vadovaujantis šiais dokumentais, būtų pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai (žala), todėl toks dokumentų suklastojimas yra itin pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu. Tai patvirtina byloje esantis Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo departamento Federalinio tyrimų biuro 2012 m. gruodžio 11 d. analitinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 10 d. Amerikos bankas pranešė, jog 16 klientų patyrė bendrą 26 475 JAV dolerių žalą dėl pinigų, kuriuos jie nusiuntė į UAB „L.“ sąskaitą ( - ) banke Lietuvoje, manydami, kad jie finansuoja aukšto pajamingumo investiciją su Panamoje įsteigta investicine bendrove „F.“; banko klientai įsitikinę, kad buvo įvilioti į investicinį sukčiavimą, iš kurio jie niekuomet nebūtų gavę investicinės grąžos. Teismas to nevertino, nurodė, kad duomenų apie tai, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekamas tyrimas būtent dėl UAB „L.“, jos sąskaitose esančių lėšų ar šioje byloje kaltinamų asmenų, nebuvo gauta.

182.6. Apeliacinės instancijos teismo, konstatavusio, kad S. D. ir O. P. veiksmuose nėra tyčios, prieštaringos išvados, kad aplinkybės, jog atvykę į banką asmenys nurodė visiškai kitokią nei juridinio asmens anketoje užpildytą bendrovės veiklos sritį, pernelyg akcentuojamos byloje; ir kad tai leidžia teigti ir tai, kad asmenys tarpusavyje nebuvo suderinę ir banko darbuotojams nurodė tokius duomenis, kokius jie manė esant teisingus, o logiška ir natūralu, kad dalyvaudami nusikalstamoje veikoje, t. y. suprasdami savo veiksmų neteisėtumą, dokumentuose nurodytos informacijos neteisingumą, siekdami norimo rezultato, asmenys stengtųsi pateikti tokius duomenis, kurie nesukeltų ne tik jokių įtarimų, bet ir pasekmių, rodo teismo galimą šališkumą.

193. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ gynėjas advokatas Eugenijus Markevičius prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl UAB „L.“ banko sąskaitose esančių lėšų perdavimo valstybės naudai ir išspręsti klausimą iš esmės, pripažįstant pinigus UAB „L.“ nuosavybe; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl UAB „L.“ paskirtos bausmės ir skirti UAB „L.“ bausmę, nesusijusią su juridinio asmens likvidavimu.

203.1. Kasaciniame skunde juridinio asmens gynėjas teigia, kad byloje netinkamai pritaikyti BK 20, 41, 43, 54, 72 straipsniai ir pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 94 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

213.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovės banko sąskaitose esantys pinigai turi būti perduoti valstybės naudai, nes nebuvo tvarkoma buhalterinė apskaita, kuri yra tiesiogiai susijusi su bendrovėje buvusiu turtu, be to, bendrovėje nebuvo vykdoma jokia veikla, liko nenustatyti tikrieji pinigų savininkai. Apeliacinės instancijos teismas bendrovės apeliacinio skundo argumentų dėl to nevertino ir, pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadoms, nusprendė, kad pinigai turi būti perduoti valstybės naudai vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, t. y. nenustačius teisėtų pinigų savininkų. Šioje byloje UAB „L.“ nuteista pagal BK 223 straipsnį (perkvalifikavus veiką iš BK 222 straipsnio) už tai, kad netvarkė buhalterinės apskaitos, bet buvo išteisinta dėl jai pareikštų kaltinimų dokumentų klastojimu, neteisėtu praturtėjimu, pasikėsinimu legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, taigi byloje nebuvo nustatyta nusikalstama pinigų kilmė. UAB „L.“ steigimo dokumentuose ir įstatuose numatyta, jog bendrovės veikla yra prekyba, gamyba, paslaugos ir kita veikla, kuri neprieštarauja įstatymams. Byloje pateikta 2012 m. rugpjūčio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, akcijų įsigijimo sertifikatai, komercinės sąskaitos faktūros patvirtina, kad pinigai UAB „L.“ banko sąskaitose buvo gauti bendrovės akcijas pardavus užsienio šalių piliečiams, kurie pinigus už šias akcijas pervedė į banko sąskaitas, bet dėl tuometinio bendrovės vadovo S. D. aplaidumo ar nežinojimo pinigai nebuvo įtraukiami į buhalterinę apskaitą. 2012 m. rugsėjo 17 d. tarp UAB „L.“ ir Latvijos įmonės „S.“, atstovaujamos B. H. (B. H.), buvo sudaryta sutartis Nr. 055-12, pagal kurią UAB „L.“ įsigijo žemsiurbę-krautuvą ir ekskavatorių. Byloje nebuvo tiriamos šių sandorių aplinkybės, dėl to negalima teigti ir sutikti su teismų išvadomis, kad bendrovė nevykdė jokios veiklos, kad byloje nebuvo nustatyti tikrieji pinigų savininkai. Abejonės, kurių nepavyko pašalinti, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turėjo būti aiškinamos UAB „L.“ naudai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog UAB „L.“ turėjo pateikti duomenis, kurie įrodytų pinigų kilmę bei padėtų nustatyti tikruosius savininkus, perkėlė bendrovei įrodinėjimo naštą, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

223.3. Byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta ir 2013 m. rugsėjo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria S. D. pardavė visas UAB „L.“ akcijas B. M. (B. M.), ji nenuginčyta, galiojanti, todėl B. M. laikytinas teisėtu akcininku, kuris kaip vienintelis bendrovės akcininkas turi teisę dalyvauti ją valdant ir priimti sprendimus. Apeliacinės instancijos teismui nevertinus UAB „L.“ apeliacinio skundo argumentų ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3, 14, 15, 40 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.102 straipsnio 1 dalies, 2.45 straipsnio nuostatų dėl įmonės akcininkų teisių bei byloje nesant nustatytai nusikalstamai pinigų kilmei, darytina išvada, kad pinigai nusavinami iš jų teisėto savininko, pažeidžiant nuosavybės neliečiamumo, įtvirtinto Konstitucijos 23 straipsnyje, ir teisinės valstybės principus.

233.4. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs UAB „L.“ kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnį, nevertino BK 20 straipsnyje išdėstytų juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų. UAB „L.“ inkriminuotų nusikalstamų veikų laikotarpiu jos vadovu ir akcininku buvo S. D., kuris galėjo priimti sprendimus bendrovės vardu, bet nėra pagrindo teigti, jog priimtais sprendimais buvo padaryta nusikalstama veika juridinio asmens naudai ar interesams. Sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai su užsienio šalių piliečiais, kurių pagrindu į bendrovės banko sąskaitas buvo pervedami pinigai, nėra pripažinti nusikalstamomis veikomis. Banko sąskaitose esančiomis lėšomis nebuvo pagerinta bendrovės veikla, įvaizdis, įsigyta ilgalaikio turto ar imtasi veiksmų plėsti veiklą, suteiktas pranašumas prieš kitas bendroves. Teismas nenustatė UAB „L.“ kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir ją sutapatino su S. D. kalte padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnyje. S. D. buvo UAB „L.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, bendrovė daugiau darbuotojų ar akcininkų, kurie galėtų priimti sprendimus ir kontroliuoti S. D. veiklą, neturėjo. Egzistuoja prielaida, kad valdant bendrovę galėjo dalyvauti ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, suinteresuoti gauti asmeninės naudos pasinaudojant S. D. arba UAB „L.“. Dėl to negalima teigti, kad S. D. apskritai buvo suinteresuotas daryti nusikalstamą veiką ir gauti iš jos naudos sau ar UAB „L.“.

243.5. Teismo išvada, jog UAB „L.“ paskirta likvidavimo bausmė atitinka jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, yra nepagrįsta. UAB „L.“ nuteista pagal BK 223 straipsnį už vieną nesunkų nusikaltimą, padarytą S. D. veikiant neatsargia kaltės forma, anksčiau nebuvo teista, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nėra nustatyta, jog bendrovė buvo įsteigta nusikalstamoms veikoms daryti, yra galimybė pašalinti nustatytą neteisėtą veiką ateityje. Teismas konstatavo, kad UAB „L.“ nevykdė jokios veiklos ir jos nevykdo šiuo metu, bet neatsižvelgė į tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bendrovei buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, o tai objektyviai suvaržė jos galimybes vykdyti veiklą. Byloje nėra paneigti minėti UAB „L.“ sandoriai, todėl negalima teigti, jog bendrovė jokios veiklos nevykdė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino UAB „L.“ atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. UAB „L.“ atstovas apeliacinės instancijos teisme prisipažino dėl BK 223 straipsnyje padarytos nusikalstamos veikos ir sutiko, jog bendrovei inkriminuota BK 222 straipsnyje (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnį (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas). Ikiteisminio tyrimo metu tuometinis bendrovės direktorius S. D. negalėjo nurodyti tikslių duomenų apie buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl ir bendrovė šių duomenų pateikti teismui neturėjo galimybės, bet pateikė papildomus dokumentus, siekdama padėti išaiškinti įvykio aplinkybes ir pagrįsti turimas lėšas banko sąskaitose. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, jog UAB „L.“ prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnyje, ir pagal galimybes siekė padėti išaiškinti veikos aplinkybes ir joje dalyvavusius asmenis. UAB „L.“ paskirta likvidavimo bausmė, siekiant pašalinti galimybes atlikti neteisėtus veiksmus, neatitinka bausmės paskirties, numatytos BK 41 straipsnyje. UAB „L.“ vienintelis akcininkas ir vadovas B. M. įsigijo bendrovės akcijas turėdamas tikslą vykdyti veiklą, bet vykstantis ikiteisminis tyrimas ir taikytas nuosavybės teisių apribojimas suvaržė šias galimybes.

25Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

26Dėl nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, įrodymų vertinimo ir prokuroro skundo argumentų

274. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes išvadas padarė neįvertinęs surinktų įrodymų visumos, dėl to pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 312 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir padarė klaidingas išvadas dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos nebuvimo S. D., O. P. ir UAB „L.“ veiksmuose, lėmusias klaidingas išvadas ir dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo.

284.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

294.2. Kaip matyti iš prokuroro kasacinio skundo turinio, nemaža dalis jame dėstomų teiginių skirti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir teismų padarytoms išvadoms paneigti, ginčijant atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savą jų vertinimą ir interpretaciją, bei prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamus atskirus įrodymus, daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Pastebėtina, kad skundo teiginiai nesiejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017). Taigi teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

304.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-329-976/2017). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

314.4. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).

324.5. Iš skundžiamų kasacine tvarka teismų sprendimų matyti, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

334.6. Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, laikantis BPK reikalavimų, visi byloje surinkti duomenys (kaltinamųjų, liudytojų (taip pat ir R. B., ( - ) banko darbuotojos R. U.), ekspertės parodymai, rašytiniai bylos dokumentai (taip pat ir UAB „L.“ finansiniai dokumentai, Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo departamento Federalinio tyrimų biuro medžiaga, Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų pateikta medžiaga)) buvo teismo išsamiai ištirti bei įvertinti tiek atsietai, tiek visų surinktų įrodymų kontekste. Priimtas nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai bei pagrįstos teismo išvados dėl S. D., UAB „L.“, O. P. išteisinimo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 1891 straipsnio 1 dalį, O. P. ir dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir dėl S. D., UAB „L.“ nuteisimo dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

344.7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą įvertinęs šio teismo ištirtus įrodymus, be to, ir pats atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. apklausęs nuteistąjį S. D., nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ atstovą, išteisintąjį O. P., siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes bei patikslindamas pirmosios instancijos teismo motyvus dėl neatsargios kaltės perkvalifikuojant S. D. ir UAB „L.“ veikas iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, teisiamajame posėdyje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, t. y. tinkamai išteisino S. D., O. P. ir UAB „L.“ dėl kaltinimų dokumentų klastojimu, jų panaudojimu, pasikėsinimo legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą (neįrodžius, kad asmenys dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus) ir neteisėto praturtėjimo (nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymius), O. P. dar ir dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo (neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą), bei pagrįstai nuteisė S. D. ir UAB „L.“ dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, šią veiką perkvalifikavęs iš apgaulingos apskaitos tvarkymo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, išsamiai pasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir motyvuotai juos atmetė.

354.8. Taigi, priešingai nei akcentuojama kasaciniuose skunduose, visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir grįsdamas jais išvadas, laikėsi visų kasaciniuose skunduose ginčijamų įrodymų vertinimo taisyklių ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.

36Dėl UAB „L.“ gynėjo kasacinio skundo argumentų

375. UAB „L.“ gynėjas nesutinka su sprendimu bendrovės sąskaitose esančias lėšas perduoti valstybės naudai BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, t. y. nenustačius teisėtų pinigų savininkų, ir šiam juridiniam asmeniui paskirta juridinio asmens likvidavimo bausme.

385.1. BPK 94 straipsnyje reglamentuotos priemonės, kurių imamasi daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti priimant nuosprendį, atžvilgiu. Minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

395.2. Kasaciniu skundu teigiama, kad UAB „L.“ turtas turėjo pereiti B. M., kuris 2013 m. rugsėjo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi iš S. D. nupirko visas UAB „L.“ akcijas. Nurodyta sutartis nenuginčyta, galiojanti, todėl B. M. laikytinas teisėtu akcininku. Šis kasacinio skundo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas įvertinus keletą aspektų. Pirma, pagal byloje teismų pagrįstai nustatytas ir įvertintas aplinkybes, nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. UAB „L.“ vadovu būnant S. D., bendrovė gavo pinigų perlaidas – 332 392,75 Lt (96 267,59 Eur), kurios bendrovės buhalteriniuose apskaitos dokumentuose įstatymo nustatyta tvarka neapskaitytos ir nedeklaruotos, nes tuo laikotarpiu buhalterinė apskaita įmonėje apskritai nebuvo tvarkoma, dėl to nebuvo galimybės nustatyti ir UAB „L.“ 2012 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros; bendrovė jokios veiklos nevykdė, tikrieji jos įgyto turto valdytojai baudžiamosios bylos tyrimo metu taip ir nebuvo nustatyti, pakankamų duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tikruosius lėšų savininkus, pagrįsti lėšų gavimo bendrovėje aplinkybes, byloje surinkta nebuvo. Kasaciniame skunde minimos 2012 m. rugpjūčio 1 d. akcijų pirkimo sutartis Nr. 001476 tarp „R.“ ir UAB „L.“ bei 2012 m. rugsėjo 17 d. sutartis tarp UAB „L.“ ir bendrovės „S.“ nepagrindžia bendrovės banko sąskaitose esančių lėšų teisėtumo, nes jos yra apgaulingos (pvz., 2012 m. rugsėjo 17 d. sutartis tarp UAB „L.“ ir bendrovės „S.“ buvo sudaryta su neegzistuojančia įmone, nes bendrovė „S.“ jau buvo panaikinta prieš sutarties sudarymą, 2012 m. birželio 30 d.) ir prieštarauja kitoms teismų nustatytoms, patikrintoms ir įvertintoms aplinkybėms, kaip antai Valstybinės mokesčių inspekcijos raštuose nurodytai informacijai, kad bendrovė ūkinės finansinės veiklos nevykdė, buhalterinės apskaitos nevedė, nedeklaravo gautų pajamų, S. D. bendrovėje įdarbintas nebuvo, disponavo neaiškios kilmės lėšomis iš užsienio, į bendrovės sąskaitą buvo pervedamos didelės sumos pinigų, kas nebuvo fiksuojama apskaitos dokumentuose, bendrovės veiklos ištirti negalima, nes nėra jokių finansinių dokumentų (4 t., b. l. 121, 123); nuteistojo S. D. ir liudytojų parodymams, kad visi bendrovės perėmimo klausimai buvo derinami ne su S. D., o su asmeniu, vardu A., kuriam buvo sumokėta už bendrovės įgijimą ir iš kurio buvo gautos bendrovės dokumentų kopijos; liudytojų E. K., B. M. parodymams, kad, įgyjant UAB „L.“, S. D. jokių su bendrove susijusių dokumentų neperdavė, o segtuvą su bendrovės dokumentų kopijomis gavo iš asmens, vardu A., su kuriuo iš esmės ir derino visus įmonės perėmimo klausimus. Taigi šie duomenys leido teismams pagrįstai konstatuoti, kad UAB „L.“ nevykdė jokios veiklos, nemokėjo mokesčių, nebuvo registruota PVM mokėtoja, S. D. už atlygį buvo paskirtas tik formaliu, jokios veiklos nevykdančios bendrovės vadovu, pasirašė jam pateiktus dokumentus, nesidomėdamas šių dokumentų turiniu, kad faktiškai bendrovės ,,L.“ veiklą tvarkė kiti, byloje nenustatyti asmenys, bet tikrieji bendrovės turto valdytojai baudžiamosios bylos tyrimo metu taip ir nebuvo nustatyti. Todėl kasatorių akcentuojami dokumentai ir juose atspindėtos ūkinės operacijos neatitiko realios padėties bendrovėje ir ši situacija teismų buvo įvertinta tinkamai kaip nepagrindžianti lėšų esant teisėtu įmonės turtu.

405.3. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-696/2017) nurodoma, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais.

415.4. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendrovė, tarp jų ir uždaroji akcinė, yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. CK 2.33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Iš CK 2.50 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, išplaukia, kad uždaroji akcinė bendrovė, kaip privatus juridinis asmuo, gali turėti turtą nuosavybės teise, t. y. gali turėti savo turtą. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovė, tarp jų ir uždaroji akcinė, yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis, o 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. CK 1.102 straipsnio 1 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnio 1 dalis apibrėžia akcijas kaip vertybinius popierius, patvirtinančius jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Pagal veikos padarymo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnį akcininkai turi šias turtines teises: 1) gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); 2) gauti bendrovės lėšų, kai bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas siekiant akcininkams išmokėti bendrovės lėšų; 3) nemokamai gauti akcijų, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų, išskyrus šio Įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis; 4) pirmumo teisę įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas šio Įstatymo nustatyta tvarka nusprendžia pirmumo teisę visiems akcininkams atšaukti; 5) įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei; 6) gauti likviduojamos bendrovės turto dalį; 7) kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas turtines teises. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalį akcininkai turi teisę: 1) dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 2) pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 3) gauti šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie bendrovę; 4) kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Iš šių teisės normų matyti, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kaip juridinio asmens dalyvis (CK 2.45 straipsnis), neturi teisės į bendrovės turtą, išskyrus atvejus, kai mokami dividendai ar bendrovė likviduojama, tačiau turi teisę spręsti dėl bendrovės veiklos ir disponavimo bendrovės turtu. Dėl to uždaroji akcinė bendrovė yra savarankiškas, atskiras nuo juridinio asmens dalyvio civilinių teisinių santykių subjektas, kurio turtas kitiems civilinių teisinių santykių subjektams yra svetimas. Požiūrio, kad akcinės bendrovės turtas vieninteliam akcininkui yra svetimas, nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje ir tai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nuosavybės teisių apsaugai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-385/2012, 2K-411/2012, 2K-138/2014, 2K-352/2014, 2K-332/2014, 2K-527-648/2015, 2K-38-222/2016). Pagal CK 2.45 straipsnį akcininkas yra pripažįstamas juridinio asmens dalyviu, turinčiu teisę į juridinio asmens turtą, tačiau, atsižvelgus į teisinį reguliavimą, paversti jį savu jis gali tik įstatymo numatytu būdu savanoriškai ir savarankiškai likviduodamas bendrovę. Darytina išvada, kad įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, suformuota teismų praktika paneigia kasatoriaus skundo argumentus dėl Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių nuosavybės teisės apsaugos ir neliečiamumo principus, CK 2.45 straipsnio nuostatų pažeidimo.

425.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, kad teismai, įvertinę surinktų ir patikrintų duomenų visumą, taip pat atsižvelgę į tai, kad tuometinis bendrovės direktorius S. D. piniginių lėšų, esančių įmonės sąskaitose, savininku savęs nelaikė, negalėjo paaiškinti nei iš kur, nei dėl ko jos buvo pervestos į bendrovės sąskaitas, taip pat nustatę tai, kad bendrovės ir neaiškios kilmės operacijų valdymą vykdė kiti šioje byloje nenustatyti asmenys, pagrįstai nusprendė bendrovės sąskaitoje esančias pinigines lėšas valstybės naudai perduoti BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

436. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

44Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-507/2015, 2K-337-489/2017).

456.1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir nutartyje išdėstė motyvus, kodėl UAB „L.“ gynėjo argumentai dėl paskirtos bausmės griežtumo nepagrįsti, o bausmė, paskirta laikantis BK 41 straipsnio 2 dalyje, BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, BK 43 ir 53 straipsniuose nustatytų bausmių juridiniam asmeniui taikymo taisyklių, yra teisinga. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas juridiniam asmeniui UAB „L.“ bausmę, įvertino tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kad buhalterinė apskaita bendrovėje įstatymo nustatyta tvarka nebuvo tvarkoma, kad bendrovės ir neaiškios kilmės operacijų valdymą vykdė kiti šioje byloje nenustatyti asmenys, dėl to, siekiant pašalinti galimybes atlikti neteisėtus veiksmus, bendrovei paskirta juridinio asmens likvidavimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis.

467. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta.

47Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

48Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinius skundus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. S. D. išteisintas: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį,... 4. O. P. išteisintas: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir... 5. UAB „L.“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį... 6. UAB „L.“ išteisinta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį... 7. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą... 9. 1. S. D. ir juridinis asmuo UAB ,,L.“ nuteisti už tai, kad aplaidžiai... 10. 1.1. S. D., būdamas uždarosios akcinės bendrovės ,,L.“, ( - ),... 11. 1.2. UAB ,,L.“, atstovaujama S. D., kuris, būdamas šios bendrovės... 12. 2. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo... 13. 2.1. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos... 14. 2.2. Kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, kurių padarymu kaltinti S. D.,... 15. 2.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad dokumento... 16. 2.4. Apeliacinės instancijos teismo, nemotyvuotai pritarusio pirmosios... 17. 2.5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje bylose dėl dokumento... 18. 2.6. Apeliacinės instancijos teismo, konstatavusio, kad S. D. ir O. P.... 19. 3. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „L.“ gynėjas advokatas... 20. 3.1. Kasaciniame skunde juridinio asmens gynėjas teigia, kad byloje netinkamai... 21. 3.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovės banko sąskaitose... 22. 3.3. Byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta ir 2013 m. rugsėjo 5 d.... 23. 3.4. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs UAB „L.“ kalta pagal BK 20... 24. 3.5. Teismo išvada, jog UAB „L.“ paskirta likvidavimo bausmė atitinka jos... 25. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 26. Dėl nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, įrodymų vertinimo ir prokuroro... 27. 4. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su... 28. 4.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas... 29. 4.2. Kaip matyti iš prokuroro kasacinio skundo turinio, nemaža dalis jame... 30. 4.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti,... 31. 4.4. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų... 32. 4.5. Iš skundžiamų kasacine tvarka teismų sprendimų matyti, kad teismų... 33. 4.6. Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos... 34. 4.7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 35. 4.8. Taigi, priešingai nei akcentuojama kasaciniuose skunduose, visos byloje... 36. Dėl UAB „L.“ gynėjo kasacinio skundo argumentų ... 37. 5. UAB „L.“ gynėjas nesutinka su sprendimu bendrovės sąskaitose... 38. 5.1. BPK 94 straipsnyje reglamentuotos priemonės, kurių imamasi daiktų,... 39. 5.2. Kasaciniu skundu teigiama, kad UAB „L.“ turtas turėjo pereiti B. M.,... 40. 5.3. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis... 41. 5.4. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2... 42. 5.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, kad teismai, įvertinę... 43. 6. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir... 44. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės... 45. 6.1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas... 46. 7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo... 47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 48. Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo...