Byla 2K-7-176-303/2015
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, teisėjų Alvydo Pikelio, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko ir pranešėjos Audronės Kartanienės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistojo S. R. gynėjui advokatui Irmantui Dobilui, nuteistosios UAB „D“ atstovui advokatui Rolandui Tilindžiui,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R., jo gynėjo advokato Irmanto Dobilo ir nuteistosios UAB „D“ atstovo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžių.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžiu S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (32 500 Lt, t. y. 9412 Eur) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl PVM išvengimo) – 40 MGL (5 200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) – 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio išvengimo) – 45 MGL (5 850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) – 45 MGL (5 850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė S. R. paskirta 300 MGL (39 000 Lt, t. y. 11 295 Eur) dydžio bauda.

4UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl PVM išvengimo) 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) – 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė UAB „D“ paskirta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda.

5Taip pat UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio išvengimo) 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) – 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė UAB „D“ paskirta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda.

6UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 250 MGL (32 500 Lt, t.y. 9412 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 6 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė UAB „D“ paskirta 350 MGL (45 500 Lt, t.y. 13 177 Eur) dydžio bauda.

7Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria S. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl PVM išvengimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo), 182 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio išvengimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo), ir jis išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

8Taip pat panaikinta šio nuosprendžio dalis, kuria UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl PVM išvengimo), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio išvengimo), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo), ir UAB „D“ išteisinta, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

9Panaikinta nuosprendžio dalis dėl S. R. ir UAB ,,D“ paskirtų bausmių bendrinimo.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, S. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 260 MGL (33 800 Lt, t. y. 9789 Eur) dydžio bauda.

11Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

12Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nuteistojo S. R. gynėjo, UAB „D“ atstovo ir prokuroro paaiškinimų,

Nustatė

13S. R. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „D“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio iki 2009 m. kovo mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, UAB „D“ patalpose, Vilniuje, ( - ), šios įmonės darbuotojai – vyriausiajai buhalterei T. B. išmokėjo 76 411,84 Lt (22130,40 Eur) darbo užmokesčio, kuris nebuvo įformintas apskaitos dokumentais ir neapskaitytas UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje. S. R. nesivadovavo 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, neišskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio nuo T. B. papildomai išmokėtų išmokų, nedeklaravo pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572) ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 35 827 Lt (10 376 Eur) pajamų mokesčio, taip pat nesivadovavo 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsniu ir nuo T. B. papildomai išmokėtų išmokų – 76 411,84 Lt (22130,40 Eur), kurios buvo neapskaitytos UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, nebuvo apskaičiuota ir į valstybės biudžetą sumokėta 40 138 Lt (11 624 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų. Taip S. R. apgaule, nuo T. B. papildomai išmokėtų išmokų nesumokėdamas gyventojų pajamų mokesčio bei valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. išvengdamas turtinės prievolės, padarė Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę – 75 965 Lt (22 000 Eur) – žalą.

14S. R. ir UAB „D“ nuteisti už tai, kad S. R., būdamas UAB „D“ direktoriumi, veikdamas šios įmonės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę įmonės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „D“ buhalterinę apskaitą, t. y.:

15laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. T. B. išmokėjo 76 411,84 Lt (22130,40 Eur) darbo užmokesčio, kuris nebuvo įformintas apskaitos dokumentais ir neapskaitytas UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje. 2003–2009 metais UAB „D“ nesivadovavo 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio Pajamų mokesčio iš A klasės pajamų apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka 1 dalies nuostatomis ir į biudžetą nesumokėjo 35 827 Lt (10 376 Eur), taip pat nesivadovavo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis ir neapskaičiavo bei nesumokėjo 40 138 Lt (22 132 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų;

16laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. S. R., pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nurodymus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, bei minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, į UAB „D“ buhalterinę apskaitą įtraukė UAB „N“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2007-12-29 serija NAL Nr. 1128, 2008-03-31 serija NAL Nr. 80070, 2008-12-31 serija NAL Nr. 80261, ir UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje be juridinę galią turinčių dokumentų buvo apskaityta paslaugų už 148 815 Lt (43 099,80 Eur), patirtų sąnaudų už 148 815 Lt (43 099,80 Eur), PVM atskaita padidinta 26 786,70 Lt (7 757,96 Eur).

17Dėl padarytų įstatymų pažeidimų UAB „D“ buhalterinė apskaita nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. nebuvo tinkama, objektyvi ir palyginama, todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės „D“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

18Kasaciniu skundu nuteistasis S. R., jo gynėjas advokatas I. Dobilas ir nuteistosios UAB „D“ atstovas advokatas R. Tilindis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžių dalis dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio l dalį ir S. R. bei UAB „D“ baudžiamąją bylą nutraukti.

19Kasatorių nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti nuosprendžiai naikintini dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 2 ir 3 dalys). Teismų nuosprendžiuose išdėstyti teiginiai dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai dėl įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82/2005, 2K-838/2006, 2K-132/2004, 2K-49/2006, 2K-190/2006, 2K-411/2004), taip pat dėl specialisto išvadų vertinimo ypatumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). S. R. ir UAB „D“ baudžiamoji byla buvo išnagrinėta vienpusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų leistinumo. Nuosprendžių dalys dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo grindžiamos nepatikimais įrodymais, konkrečių įrodymų trūkumą kompensuojant faktiniais duomenimis neparemtomis prielaidomis, neatsižvelgiant ir nevertinant teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, teisme apklaustų liudytojų parodymų, paneigiančių kaltinimą S. R. ir UAB „D“. Išvados apie tariamą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą buvo padarytos nenustačius tam reikalingų lėšų šaltinio, remiantis subjektyviais suinteresuoto, neigiamą nuostatą turinčio asmens – T. B. – parodymais, kurių nepatikimumas (dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo, dviprasmiškumo, netikslumo, priešiškumo tarpusavio asmeniniuose santykiuose) yra akivaizdus, o jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių neteisėto darbo užmokesčio mokėjimą, baudžiamojoje byloje nėra. Teismai neanalizavo kaltinimą turėjusių pagrįsti parodymų priešingumo objektyvioms bylos aplinkybėms ir tų prieštaravimų nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės detaliai neanalizavo ir nepasisakė dėl nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamo įrodymų vertinimo, apsiribojo tik kaltinimui palankių įrodymų bei argumentų išvardijimu. Kasatorių teigimu, nuosprendžiuose išdėstyti teismų motyvai ne tik nepagrindžia S. R. ir UAB „D“ kaltės dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo, bet ir yra neteisėti, grindžiami iš esmės nepatikimais įrodymais bei prielaidomis, tapačios aplinkybės įvertintos skirtingai – išimtinai T. B. naudai.

20Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai S. R. užrašų knygelėje esančius įrašus aiškino ne pagal objektyvius duomenis, o remdamiesi vien tik kaltinimo prasmę galinčiomis atitikti prielaidomis ir spėjimais apie tai, ką galėtų reikšti vieni ar kiti įrašai ir skaičiavimai T. B., neatsižvelgdami į analogiškų įrašų visumą dėl kitų asmenų. Nuteistasis S. R. visose proceso stadijose nuosekliai paaiškino, kad prie darbuotojų vardų surašyti skaičiai reiškia tik apskaičiavimus, kiek jis gali sutaupyti, mokėdamas mažesnį nei rinkoje esantį vidutinį atlyginimą už tokį patį darbą. Tai logiškai paaiškina ir skaičių didėjimą, nes augant statybų sektoriui augo ir darbuotojų rinkos vertė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių S. R. paaiškinimą apie tokio skaičiavimo pagrįstumą organizuojant statybos ir remonto darbus, kuriems yra būtinos apyvartinės lėšos medžiagoms įsigyti ir įrangai nuomoti. Stambūs užsakovai, tokie kaip TEO, SEB, „Swedbank“, neatlikdavo avansinių mokėjimų, o gauti paskolas banke apyvartinėms lėšoms ne visada pavykdavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje S. R. paaiškinimai deklaratyviai apibūdinami kaip „neįtikinantys“, „nelogiški“, „keisti“, „nesuprantami“, „gynybinė pozicija“, darbuotojų statybos rinkoje analizė ir kaštų apskaičiavimai vadinami „neprasmingais“, taip pat spėliojama apie darbuotojų, vardais K., A. ir K. (G.), darbo režimą bei jų galimybes gauti darbo užmokestį kiekvieną savaitę ir kt. Kasatoriai pažymi, kad teismai nėra statybos darbų rinkos ir verslo subjektai. Tuo tarpu UAB „D“ sugebėjo išlikti veikiančia bendrove net ir statybų verslo krizės laikotarpiu. Todėl tokie deklaratyvūs teiginiai nuosprendžiuose pripažintini spėjimais bei prielaidomis. Pasak kasatorių, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas ir šiuos teiginius kaip teisingas ir pagrįstas išvadas vertinęs apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

21Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad jei T. B. parodymai ikiteisminiame tyrime būtų buvę įvertinti kaip neabejotinai teisingi, buvo pakankamas pagrindas įteikti jai pranešimą apie įtarimą bei surašyti kaltinamąjį aktą dėl įmonės piniginių lėšų pasisavinimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu T. B. pripažino tvarkiusi buhalterinę apskaitą ir supratusi jos nurodytų išmokų neoficialumą. Teismai neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad T. B. šioje byloje buvo apklausta kaip specialioji liudytoja pagal BPK 82 straipsnio 3 dalies ir 83 straipsnio 2 ir 4 dalių taisykles, t. y. kaip asmuo, kuriam gali būti netaikoma atsakomybė už melagingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo priimta jokio procesinio sprendimo dėl T. B. veiksmų apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, kad T. B. aiškino apie jos pačios neteisėtus veiksmus visiškai nesibaimindama galimos atsakomybės, nes buvo tikra, kad už kaltinančių parodymų davimą išvengs bet kokios atsakomybės. Šiuo atveju, pasak kasatorių, tiek S. R., tiek UAB „D“ kaltę grįsti išimtinai specialiosios liudytojos parodymais nepakanka, netinka ir neobjektyvu. Be to, nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į liudytojų nurodytą aplinkybę – T. B. sąmoningą norą ir ketinimą pakenkti tiek įmonei, tiek S. R.. Kasatoriai pažymi, jog byloje yra duomenų, kad T. B. galėjo turėti asmeninio pobūdžio motyvų apkalbėti nuteistąjį, nes S. R. davė parodymus teisme dėl jos netinkamo elgesio ir smurto prieš bendradarbius, dėl netinkamo darbo funkcijų atlikimo ribojo jos teisę pasirašyti bendrovės dokumentus, kontroliavo darbo laiko apskaitą ir galiausiai atleido iš darbo prieš pat sueinant pensijos amžiui, kartu iš darbo įmonėje atleido ir jos sutuoktinį V. B.. Šias faktines aplinkybes T. B. patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, buvę įmonės darbuotojai (A. P., K. V.) teismui patvirtino, jog T. B. buvo konfliktiška, keista, nekorektiška moteris, problemiškas žmogus. Nepaisant to, teismai skundžiamuose nuosprendžiuose jos parodymus įvertino kaip patikimus duomenis.

22Kasatorių teigimu, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių T. B. pateiktą versiją apie S. R. rankraštinių skaičiavimų kratos metu paimtoje knygelėje esmę. Įmonės darbuotojai (A. P., A. B., O. L., G. K., K. G.) viso proceso metu nuosekliai neigė neapskaityto atlyginimo gavimą ir parodė, kad gaudavo tik apskaitos žiniaraščiuose nurodytą darbo užmokestį. Ta aplinkybė, kad šie asmenys nebedirba bendrovėje, patvirtina jų parodymų objektyvumą. Byloje nenustatyta nė viena objektyvi aplinkybė, leidžianti pagrįstai abejoti penkių liudytojų parodymais, todėl jie turėtų būti vertinami kaip svaresni įrodymai nei prieštaringi T. B., turėjusios priešišką nusistatymą prieš S. R. ir kitus bendrovės darbuotojus, paaiškinimai. Be to, pasak kasatorių, T. B. parodymai nebuvo nuoseklūs: pirmoje apklausoje 2010 m. lapkričio 22 d. ji tik bendrais bruožais apibūdino S. R. užrašuose esančius skaičius prie žodžių „T“ ir „buh“, kaip esą jai išmokėtą bendrą darbo užmokesčio sumą, įskaitant ir tariamą neoficialią jos dalį, o antroje apklausoje 2010 m. gruodžio 21 d. ji jau pasisakė dėl kiekvieno užrašų knygelės įrašo nuo pat 2003 m. balandžio mėnesio. Duodama parodymus 2013 m. kovo 8 d. posėdyje, T. B. pripažino, kad paaiškinimus apie S. R. užrašų knygelėje esančius skaičius ji davė tik po to, kai tyrėjas apklausos metu parodė jai užrašus ir uždavė atitinkamus klausimus. Savo iniciatyva apie neįtrauktus į apskaitą mokėjimus teisėsaugos institucijoms ji nebuvo pranešusi. Kasaciniame skunde nurodoma, kad T. B. apklausoje nedalyvavo advokatas, nebuvo daromas garso įrašas, todėl nėra galimybės patikrinti ir paneigti menamų klausimų uždavimo.

23Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamuose nuosprendžiuose netinkamai įvertinti ir kiti įrodymai, kurie objektyviai paneigia kaltinimą dėl neapskaitytų išmokų T. B.: ištirtuose S. R. rankraštiniuose skaičiavimuose skaičiai surašyti ne tik prie T. B. vardo ar trumpinio „buh“, bet ir prie kitų įmonės darbuotojų vardų. Greta skaičių nėra nė vieno darbuotojo parašo. Taip pat yra įvairių kitokių skaičių kombinacijų ir skaičiavimų, tačiau jų esmė ir prasmė niekaip nevertinta. Kasatorių teigimu, tai rodo, kad tas pats įrodymas vertintas tik kaltinimui palankia prasme, nes dėl vienų skaičių yra besąlygiškai tikima T. B. teiginiais, jų pagrindu iškeltos prielaidos vertinamos kaip pakankamas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, o kiti ten pat esantys skaičiai bei jų visuma, S. R. ir kitų darbuotojų paaiškinimai atmetami vien tik dėl neatitikties kaltinimo spėjimams. Pasak kasatorių, tai rodo, kad teismai realiai vertino ne liudytojų duotus parodymus, jų turinį ir esmę kaip visumą, bet rėmėsi išimtinai liudytojų apibūdintu santykiu su nuteistuoju S. R. ir teisingais laikė tik tuos vieno asmens parodymus, kurie buvo palankūs kaltinimui ir atitinkamai nevertino kaltinimą paneigiančių kitų šešių asmenų parodymų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepateikė jokių aiškių ir objektyvių kriterijų, kurių pagrindu nusprendė T. B. parodymus laikyti įtikinamais, o esamos ir buvusių įmonės darbuotojų parodymus atmesti. Iš pateiktų argumentų matyti, jog vienintelis kriterijus, kuriuo teismai vadovavosi, buvo tas, kad K. G., A. P., G. K., A. B., O. L., K. V. su S. R. palaikė gerus santykius, apie jį atsiliepė tik teigiamai ir, teismo nuomone, šie parodymai nepaneigia pirmosios instancijos nustatytų faktinių aplinkybių, jog T. B. buvo mokamas neoficialus atlyginimas.

24Taip pat, kasatorių nuomone, teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai nusprendė, jog specialisto išvada Nr. 5-2/56 „Dėl UAB „D“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ laikytina patikimu įrodymu, neva patvirtinančiu neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo faktą. Išvadą dėl specialisto tyrimo (dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo) patikimumo teismas padarė remdamasis išimtinai nenuosekliais T. B. parodymais, tuo pat metu nevertindamas objektyvių duomenų. Taigi vieno įrodymo patikimumo klausimą teismas išsprendė remdamasis kitu nepatikimu, abejotinu įrodymu – T. B. duotais parodymais, kurie buvo vienintelis specialistės Z. Klepikovos šaltinis pasirenkant tariamai neapskaityto darbo užmokesčio apskaičiavimo versiją.

25Kasaciniame skunde pažymima, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė nurodė, jog išvadą apie netinkamai išmokėtą darbo užmokestį padarė pagal T. B. parodymus ir pateiktus „juodosios buhalterijos“ dokumentus, o vertindama pinigų mokėjimą vokeliuose, rėmėsi pateiktais užrašais, kur nurodyti darbuotojai, sumos. Apklausiama teisme specialistė patvirtino, kad kitų duomenų apie neoficialias išmokas ji neturėjo. T. B. parodė negalinti patvirtinti neapskaitytų išmokų kitiems darbuotojams fakto pagal S. R. užrašuose esančius analogiškus skaičiavimus. Kasatorių teigimu, šie duomenys, priešingai nei bando pagrįsti apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, jog specialisto išvada buvo surašyta išimtinai T. B. parodymų pagrindu, atliekant prielaidomis pagrįstus apskaičiavimus, kurių negalima patikrinti jokiu kitu baudžiamojo proceso veiksmu. Tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad ta pati specialistė nedarė jokių išvadų dėl toje pat užrašų knygelėje buvusių skaičiavimų prie kitų įmonės darbuotojų vardų, nes nei jie patys, nei T. B. nepatvirtino tokių mokėjimų. Pasak kasatorių, tuo atveju, jei išvadai apie neapskaitytą darbo užmokestį pagrįsti pakaktų S. R. užrašų ir ji, nepriklausomai nuo T. B. parodymų, nebūtų kitokia, neišvengiamai turėjo būti išspręstas kitų darbuotojų bei pačios T. B. baudžiamosios atsakomybės klausimas.

26Be to, nors specialisto išvadoje remiamasi T. B. parodymais, tarp specialistei Z. Klepikovai 2011 m. kovo 21 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr.4-2/6-281 perduotų dokumentų T. B. apklausos protokolo nėra. Byloje nėra ir jokio lydraščio, kad toks T. B. apklausos protokolas būtų buvęs pateiktas papildomai. Tai rodo, kad specialistė neturėjo teisėtai perduotos medžiagos – T. B. apklausos protokolo. Taigi, išvados apie tariamą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą vertintinos kaip bylos dokumentais nepagrįstos prielaidos.

27Kasaciniame skunde nurodoma, jog teismų praktika ne kartą patvirtino taisyklę, kad visos abejonės ar ikiteisminio tyrimo duomenimis neparemtos prielaidos baudžiamojoje byloje turi būti vertinamos išimtinai įtariamojo ar kaltinamojo naudai, o nesurinkus pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų, bylą privalu nutraukti. BPK 1 straipsnis įpareigoja teismą tinkamai pritaikyti įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2009, 2K-49/2006, 2K-611/2004, 2K-132/2004). Taip pat teismų praktikoje griežtai laikomasi įrodymų pakankamumo taisyklės – išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, gali būti daromos tik tada, kai pakanka ištirtų įrodymų. Jei įrodymų apie konkrečios nusikalstamos veikos padarymą nėra, vertintina, kad asmuo nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-611/2004, 2K-462/2009). Šioje baudžiamojoje byloje specialistės išvada apie tariamą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą paremta išimtinai tik prieštaringais T. B. parodymais, nors nėra jokių galimybių kitais proceso veiksmais patikrinti pačios T. B. parodymų teisingumo. Buvę UAB „D“ darbuotojai apklausose nuosekliai paneigė tokių išmokų, panašių į S. R. rankraštinius apskaičiavimus, gavimą. Atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą T. B. nebuvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn už įmonės lėšų pasisavinimą ir apgaulingą apskaitos tvarkymą. Nėra duomenų apie tai, kad įmonėje buvo lėšų, atitinkančių nuosprendžiuose padarytas išvadas apie neoficialias išmokas T. B.. Specialistė Z. Klepikova teismo posėdyje pripažino, kad ji apskaičiavo neoficialaus užmokesčio T. B. dydį tik pagal jos apklausos protokole nurodytą versiją. Nėra jokio kito objektyvaus duomens, patvirtinančio T. B. teiginius ir kartu paneigiančio S. R. parodymus apie jo užrašų knygelėje esančių skaičiavimų prasmę. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, esant pagrįstoms abejonėms dėl T. B. parodymų nešališkumo ir pagrįstumo apie S. R. skaičiavimų esmę, taip pat nesant duomenų apie neapskaitytų lėšų egzistavimą, objektyviai lieka abejonių ir dėl specialisto išvados apie tariamai neapskaityto užmokesčio mokėjimą pagrįstumo. Tokiu atveju nėra jokios galimybės teigti, kad įrodymų visuma yra pakankama S. R. ir UAB „D“ kaltei konstatuoti.

28Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra nė vieno objektyvaus duomens apie tai, ar tikrovėje pagal S. R. užrašų knygelėje surašytus skaičiavimus buvo mokamos buhalteriniuose dokumentuose neįtrauktos į apskaitą išmokos, taip pat nėra jokio duomens apie tai, ar UAB „D“ turėjo tokioms išmokoms reikiamų lėšų, nėra duomenų apie jų šaltinį. Tokios aplinkybės privalėjo būti nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir dėl jų turėjo būti priimti procesiniai sprendimai ne tik dėl nuteistųjų, bet ir dėl atsakingos už buhalterinę apskaitą T. B.. Ši esminė spraga, nepaisant S. R. ir UAB „D“ gynėjų prašymų, proceso metu nebuvo pašalinta. Byloje nebuvo tiriama ir nustatinėjama, kokios lėšos ir iš kokių šaltinių galėjo būti naudojamos tariamai neapskaitytam T. B. darbo užmokesčiui mokėti. Pagal kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus spėjimus, tai turėjo būti UAB „N“ grąžintų lėšų dalis, nors tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Duomenų apie kitus lėšų šaltinius tariamai neapskaitytam darbo užmokesčiui mokėti šioje byloje taip pat nėra – nenustatytas nei lėšų trūkumas buhalterinėje apskaitoje, nei kokių nors neapskaitytų lėšų gavimas iš kitų ūkio subjektų. Kasatorių teigimu, tokia teisinė ir faktinė situacija suponuoja išvadą, kad skundžiamais nuosprendžiais baudžiamasis įstatymas tiek juridiniam asmeniui UAB „D“, tiek jos direktoriui S. R. pritaikytas netinkamai, nes nėra jokių duomenų ir įrodymų apie tai, kad UAB „D“ iš atliktų ūkinių operacijų gavo 76 411,84 Lt (22130,40 Eur), kurie inkriminuoti kaip neva išmokėti T. B.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika taip pat reikalauja nustatyti, kokią konkrečią naudą juridinis asmuo gavo iš nusikalstamos fizinio asmens veikos. Tai yra viena iš esminių juridinio asmens atsakomybės, numatytos BK 20 straipsnio 2 dalyje, sąlygų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012). Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei galima nauda ar žala juridiniam asmeniui UAB „D“, jei neapskaitytas darbo užmokestis būtų buvęs mokamas. Pagal kaltinimo ir nuosprendžių turinį nuteistiesiems inkriminuotas 76 411,84 Lt (22130,40 Eur) išmokėjimas, preziumuojant 75 965 Lt (20 000Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo mokesčio išvengimą (35 827 Lt + 40 137 Lt), t. y. inkriminuotu laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. UAB „D“ galėjo gauti vos 446,84 Lt (76 411,84 Lt – 75 965 Lt) naudą per šešerius metus. Kasatorių teigimu, tokia situacija niekaip negali būti įvertinta kaip konkreti reali nauda UAB „D“ ar jos vadovui S. R.. Be to, kasatorių nuomone, tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, turėjo būti sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 ir (arba) 183 straipsnį dėl UAB „D“ turto – 76 411,84 Lt (22130,40 Eur) – iššvaistymo ir (arba) pasisavinimo mokant tokią sumą T. B., tačiau išvardytos sumos trūkumas šioje bendrovėje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistų atliktu ūkinės–finansinės veiklos tyrimu nenustatytas ir nė vienas asmuo dėl tokių veikų nebuvo nei įtariamas, nei kaltinamas, prokuroras procese dėl to neprašė tikslinti kaltinimo.

29Kasatoriai pažymi, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai juridinio asmens buhalterinę apskaitą tvarko specialiai tam paskirtas buhalteris (vyriausiasis buhalteris), būtent jis yra BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, tam tikrais atvejais galintis būti bendrininku su ūkio subjekto vadovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 29 punktas). Nagrinėjamoje byloje skundžiamais nuosprendžiais nuteisti tik juridinio asmens direktorius S. R. ir pats juridinis asmuo UAB „D“, nors iš bylos dokumentų akivaizdu, kad jiems inkriminuotas tariamai neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimas T. B. negalėjo įvykti be jos tyčinių veiksmų tvarkant UAB „D“ buhalterinę apskaitą, už kurią ji buvo atsakinga. Tuo tarpu ji nebuvo nei įtariama, nei kaltinama tuo, kad, būdama UAB „D“ buhaltere, atsakinga už buhalterinę šios bendrovės apskaitą, neįtraukė į ją neva išmokėto tariamai neapskaityto darbo užmokesčio. Nėra priimtas joks procesinis sprendimas dėl jos baudžiamosios atsakomybės už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. BK 222 straipsnyje apibrėžta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, todėl akivaizdu, kad tuo atveju, jei T. B. būtų išmokėtas buhalteriniuose dokumentuose neapskaitytas darbo užmokestis, ji pati, kaip atsakingas už buhalterinę apskaitą asmuo, negalėjo nesuvokti savo veikimo priešingumo baudžiamajam įstatymui. T. B. pripažino supratusi neoficialių išmokų neteisėtumą. Kasatorių teigimu, taip ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras, taip pat valstybinis kaltintojas ir nuosprendžius priėmę teismai suteikė BPK 6 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje draudžiamą privilegiją T. B. už S. R. ir juridinį asmenį UAB „D“ kaltinančių parodymų davimą, nespręsdami jos pačios baudžiamosios atsakomybės klausimo.

30Išdėstytos aplinkybės, kasatorių nuomone, patvirtina, jog tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino ištirtus įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to S. R. ir UAB „D“ buvo neteisėtai ir nepagrįstai nuteisti, t. y. jų veiksmuose nenustačius ir neįrodžius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių, o BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas sukliudė priimti teisingus nuosprendžius.

31Kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

32Dėl įrodymų vertinimo

33Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to S. R. ir UAB „D“ buvo neteisėtai ir nepagrįstai nuteisti. Baudžiamoji byla, pagal kasatorius, išnagrinėta vienpusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, remiantis nepatikimais įrodymais. Didžiąją dalį kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nuteistieji skiria įrodymų vertinimui, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

34Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

35Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

36Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose nuosprendžiuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas epizode dėl bendrovės vyriausiajai buhalterei T. B. išmokėto darbo užmokesčio, kuris nebuvo įformintas apskaitos dokumentais ir neapskaitytas UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, pasisakė dėl jų pakankamumo bei patikimumo. Nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos aiškios išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų kaltę. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinės instancijos teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą ir juos įvertinęs nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistųjų kaltės. Toks įrodymų vertinimas ir nuosprendžių turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus.

37Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismai vertindami įrodymus T. B. parodymams suteikė prioritetą prieš kitų liudytojų parodymus, neatsižvelgė į tai, kad ji galėjo sąmoningai siekti pakenkti S. R., atkreipdami dėmesį, jog byloje ji buvo apklausta kaip speciali liudytoja (pagal BPK 82 straipsnio 3 dalies), t. y. neįspėjus dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

38BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, liudytojo priešiškumas kuriai nors iš proceso šalių, taip pat aplinkybė, kad asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, savaime neužkerta kelio remtis šio liudytojo parodymais. Dėl tokių parodymų patikimumo sprendžiama vertinant juos bendra tvarka. Nagrinėjamoje byloje liudytojos T. B. parodymų patikimumas buvo tinkamai patikrintas abiejų instancijų teismų, nuosprendžiuose išsamiai pasisakyta, kodėl T. B. parodymai vertinami kaip patikimi ir jais remiamasi darant išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, o kitų liudytojų parodymai atmetami. Įvertinus šios liudytojos parodymus kitų bylos duomenų kontekste, palyginus ir sugretinus juos tarpusavyje, pagrįstai konstatuota, kad T. B. parodymai, priešingai nei skunde tvirtina kasatoriai, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir įtikinami, be to, jos nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu nuteistojo S. R. gynybos versija, įvertinus įrodymų visumą, palyginus juos tarpusavyje ir susiejus į vientisą loginę grandinę, motyvuotai atmesta.

39Kasatorių skundo argumentai, kad teismai vertindami kratos metu paimtos S. R. užrašų knygelės turinį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat nepagrįsti. Tai kasatoriai grindžia savaip pateikta įrašų interpretacija, kuri teismų buvo patikrinta ir taip pat motyvuotai atmesta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje argumentuotai paaiškinta, kokiais duomenimis remdamasis teismas padarė išvadą, kad skaičiai, įrašyti ties žodžiais „T“ ir „buh“, rodo sumas, kurias nuteistasis sumokėjo vyriausiajai buhalterei T. B., kaip neoficialų atlyginimą, ir paneigia S. R. aiškinimus apie šių įrašų prasmę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojos T. B. parodymus, specialistės Z. Klepikovos išvadą ir jos paaiškinimus teisme, rašytinius įrodymus, taip pat įrašus S. R. užrašų knygelėje (atkreipiamas dėmesys ir į datas), pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, nurodydamas, kad šie duomenys papildo vieni kitus, sudaro visumą ir patvirtina, kad S. R., kaip UAB „D“ direktorius, vyriausiajai buhalterei T. B. laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. (pagal darbo sutartį bendrovėje T. B. pradėjo dirbti tik nuo 2003 m. gegužės 5 d.) iki 2009 m. kovo 31 d. mokėjo darbo užmokestį, kuris nebuvo apskaitytas UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje. Taip pat nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad užrašų knygelėje esantys įrašai buvo vertinami tik kaltinimui palankia prasme, atmetant S. R. ir kitų darbuotojų paaiškinimus. Į analogiškus gynybos argumentus atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nurodant, jog tai, kad liudytojai A. P., A. B., O. L., G. K. ir K. G. nepatvirtino gavę neoficialų atlyginimą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jog neoficialus atlyginimas buvo mokamas T. B.. Kita vertus, kaltinimai nuteistiesiems dėl neoficialaus atlyginimo mokėjimo minėtiems darbuotojams (išskyrus T. B.) nepareikšti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis – jos padarytos įvertinus teisėtai byloje gautų ir ištirtų duomenų visumą.

40Nepagrįsti kasatorių skundo argumentai ir dėl byloje esančios specialisto išvados (dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo) vertinimo, nurodant, kad teismai savo išvadas dėl šio įrodymo patikimumo padarė remdamiesi išimtinai nenuosekliais liudytojos T. B. parodymais, nevertindami objektyvių duomenų. Iš aptariamos specialisto išvados turinio matyti, kad vienas pagrindinių šaltinių, kuriais rėmėsi specialistė, išties buvo liudytojos T. B. parodymai. Tačiau, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė ir pati specialistė Z. Klepikova, tai buvo ne vienintelis šaltinis ir, nepriklausomai nuo liudytojos parodymų, ši išvada nebūtų buvusi kitokia, ji būtų padaryta remiantis dokumentais. Kasatoriai teigia, kad, vertindami specialisto išvadą, teismai neatsižvelgė į objektyvius bylos duomenis, tačiau, kokiems būtent duomenims ši išvada prieštarauja, skunde nenurodoma. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialistės išvados dalis dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo prieštarauja tik kasatorių pateikiamai versijai, o kiti byloje esantys duomenys (buhalterinės apskaitos dokumentai, T. B. parodymai, S. R. užrašų knygelėje esantys įrašai ir kt.) ją patvirtina.

41Kasatorių argumentai, kad, rengdama išvadą, specialistė neturėjo teisės remtis liudytojos T. B. parodymų protokolu, nes 2011 m. kovo 21 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akte Nr. 4-2/6-281 tarp specialistei perduodamų dokumentų šis protokolas nenurodytas taip pat nepagrįsti. 2011 m. kovo 21 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu specialistei buvo perduoti UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Taigi, šiame akte liudytojos T. B. apklausos protokolas ir neturėjo būti nurodytas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta specialistė Z. Klepikova paaiškino, kad jai su užduotimi atlikti tyrimą buvo perduoti ne tik šiame akte išvardyti dokumentai, bet ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje buvo ir minėtas liudytojos apklausos protokolas. Todėl, nėra pagrindo teigti, kad specialistė liudytojos T. B. apklausos duomenimis rėmėsi neteisėtai.

42Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, teismai nepažeidė.

43Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

44Nagrinėjamojoje byloje S. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „D“ direktoriumi, vyriausiajai buhalterei T. B. prie nustatyto atlyginimo dar ir neoficialiai primokėdavo tam tikras sumas. Didesnio nei nustatyto atlyginimo mokėjimas, jo neapskaitymas ir atitinkamai mažesnių buhalterės darbo pajamų deklaravimas įvertintas kaip turtinės prievolės (gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) išvengimas apgaule (sukčiavimas).

45Pažymėtina, kad sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

46Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Nusikalstamų veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, sistema išdėstyta BK XXXII skyriuje, tai lemia išvadą, kad tokių veikų dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (iš esmės vien dėl jų griežtesnio pobūdžio) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakomybę už įvairius mokestinius pažeidimus nustato ne tik baudžiamieji įstatymai. Už daugybę įvairių mokestinių pažeidimų paprastai taikomos kitų teisės šakų nustatytos priemonės: Mokesčių administravimo įstatymo 66, 69, 70, 72, 89, 95-113, 139 straipsniai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16-18 straipsniai, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 414, 5112, 5124, 1721, 1723, 1729, 17210, 17216, 1731, 17311, 1886 straipsniai. Kita vertus, sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams.

47Pažymėtina, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką ir galimybę suklastotų sąskaitų-faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu). Nors tokios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip turtinės prievolės panaikinimas ar išvengimas apgaule, jomis iš esmės fiktyviu pagrindu grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Kaip sukčiavimas teismų praktikoje taip pat vertinamas valstybės biudžeto lėšų grobstymas, kai asmuo fiktyviai įdarbinamas (arba darbuotojui fiktyviai didinamas atlyginimas), surašomi ir „Sodrai“ pateikiami melagingi dokumentai apie tokio asmens pajamas, taip sukuriant jam teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas.

48Bylos aplinkybės nepatvirtina, kad S. R. veikoje sumokant į apskaitą neįtrauktą atlyginimą buhalterei yra visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo požymiai. S. R. dėl kaltinimo dalies, susijusios su neteisingu PVM deklaravimu, išteisintas, taigi byloje nenustatyta, kad įmonės naudai būtų suformuotos fiktyvios teisės į mokesčių grąžinimą iš valstybės biudžeto. Pinigų, kurie buvo papildomai mokami buhalterei, kilmė nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad apskaitomos ir deklaruojamos buvo tokios buhalterės darbo pajamos, kurios atitinka darbo sutartyje nustatyto atlyginimo dydį. Atlyginimo „neoficialios dalies“ mokėjimas buvo suderintas su buhaltere, ji tam neprieštaravo.

49Nustatytos aplinkybės rodo, kad, nuspręsdamas dalį atlyginimo buhalterei mokėti neoficialiai, įmonės vadovas neabejotinai iškreipė darbo ir mokestinius santykius, nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, bendrąja prasme vengė mokesčių ir būtent to siekė. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog įmonės vadovas padarė sukčiavimą, t. y. siekė fiktyviu pagrindu gauti turtinės naudos valstybės biudžeto sąskaita ir kad būtent taip suvokė savo veiką. Konstatuotina, kad, sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus, neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo pripažinimas turtiniu sukčiavimu pagal požymį „išvengė turtinės prievolės apgaule“ šioje byloje nėra teisingas. Toks kvalifikavimas pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitinka turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų. Atsižvelgiant į neapskaityto darbo užmokesčio ir išvengtų mokesčių dydį, S. R. , kaip įmonės vadovo, veiksmai visiškai atitinka neteisingų duomenų įrašymo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis), taip pat apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnis) nusikalstamų veikų sudėtis. Toks teisinis vertinimas atitinka ir daugybę teismų praktikos pavyzdžių tokio pat ar panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-16/2014, 2K-99/2013, 2K-646/2012, 2K-213/2012, 2K-511/2011 ir kt).

50Nagrinėjamojoje byloje S. R. dėl darbo pajamų neįtraukimo į apskaitą ir neteisingai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio bei valstybinio socialinio draudimo įmokų buvo pagrįstai kaltinamas ir nuteistas pagal BK 222 straipsnį. Kita vertus, kaltinimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį jam pateiktas nebuvo, procesinių galimybių perkvalifikuoti jo veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 220 straipsnio 1 dalį, nepažeidus nuteistojo teisės į gynybą, nėra. Toks perkvalifikavimas nebeįmanomas ir dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

51Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, S. R. baudžiamosios bylos dalis dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutrauktina, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

52Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

53Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014).

54Kaip pagrįstai skunde teigia kasatoriai, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Taigi, nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/ 2013).

55Byloje nustatyta, kad S. R., būdamas UAB „D“ direktoriumi, veikdamas šios įmonės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę įmonės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. bendrovės vyriausiajai buhalterei T. B. mokėjo dalį darbo užmokesčio be apskaitos dokumentų, sąmoningai siekdamas, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, t. y. buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui S. R. ilgą laiką (nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d.) neteikė objektyvių pagal savo turinį pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio T. B. mokėjimu. Dėl to per nurodytą laikotarpį į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 35 527 Lt (10 289 Eur) pajamų mokesčio ir 40 138 Lt (11 624 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl tokių S. R., kaip bendrovės direktoriaus, veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „D“ veiklos, turto dydžio ir struktūros. Todėl, vertindami nustatytas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai S. R. pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Kasatorių teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kokią naudą iš šios nusikalstamos veikos gavo juridinis asmuo, taip pat nepagrįsti. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl T. B. išmokėto darbo užmokesčio, kuris nebuvo įformintas apskaitos dokumentais ir apskaitytas UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, bendrovė per inkriminuojamą laikotarpį į valstybės biudžetą nesumokėjo, kaip jau minėta, 35 827 Lt (10 376 Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir 40 138 Lt (11 624 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų, o tai iš viso sudaro 75 965 Lt (22 000 Eur). Ir priešingai, nei skunde teigia kasatoriai, šiuo atveju nėra svarbu, ar per atitinkamą laikotarpį susidariusi suma – 75 965 Lt (22 000 Eur) reikšminga bendrovei ar ne. Svarbu tai, kad bendrovė naudą gavo ir ją pripažino. Nors, kaip teisingai skunde nurodo kasatoriai, pinigų, kurie papildomai buvo mokami vyriausiajai buhalterei, kilmė nenustatyta, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, ši aplinkybė jų veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį įtakos neturi.

56Kasatoriai skunde nurodo ir tai, kad S. R. ir UAB „D“ inkriminuotas tariamai neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimas vyriausiajai buhalterei T. B. negalėjo įvykti be jos tyčinių veiksmų tvarkant UAB „D“ buhalterinę apskaitą. Todėl, jų nuomone, T. B. turėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už įmonės lėšų pasisavinimą ir apgaulingą apskaitos tvarkymą.

57BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Keldami klausimą dėl T. B., kaip BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto, kasatoriai iš esmės prašo teismą nuspręsti dėl baudžiamosios atsakomybės asmens, kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo įtariamas ar kaltinamas kokios nors nusikalstamos veikos padarymu. Tokių įgaliojimų, vadovaujantis BPK 376 straipsniu, kasacinės instancijos teismas neturi. Kita vertus, T. B. baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimas niekaip negali paneigti S. R. ir UAB „D“ kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. R., veikdamas UAB „D“ naudai ir interesais, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, žinodamas, kad privalo užtikrinti, jog įmonės buhalterinė apskaita būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, suvokdamas, kad jo veiksmai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, ilgą laiką (nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d.) mokėjo T. B. atlyginimą, neįtrauktą į buhalterinę apskaitą. Byloje nustatyti S. R. veiksmai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje, o juridinio asmens UAB „D“– BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

58Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų S. R. ir UAB „D“ veiksmus dėl UAB „N“ vardu išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų (2007-12-29 serija NAL Nr. 1128, 2008-03-31 serija NAL Nr. 80070, 2008-12-31 serija NAL Nr. 80261) įtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą, traktuojant tai, kad UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje be juridinę galią turinčių dokumentų buvo apskaityta paslaugų už 148 815 Lt (43 099 Eur), patirtų sąnaudų už 148 815 Lt (43 099 Eur), PVM atskaita padidinta 26 786,70 Lt (7 579 Eur), taip pat įvertino pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

59Apeliacinės instancijos teismas S. R. ir UAB „D“ pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl PVM išvengimo), BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo), BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio išvengimo), BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) išteisino, nepadarius jiems veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Tačiau teismas iki galo nebuvo nuoseklus ir dėl aptariamų PVM sąskaitų-faktūrų ( 2007-12-29 serija NAL Nr. 1128, 2008-03-31 serija NAL Nr. 80070, 2008-12-31 serija NAL Nr. 80261) įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą teisinio vertinimo nepasisakė, taip nepagrįstai palikdamas galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

60Atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog UAB „N“ vardu išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ( 2007-12-29 serija NAL Nr. 1128, 2008-03-31 serija NAL Nr. 80070, 2008-12-31 serija NAL Nr. 80261) įtraukimas į buhalterinę apskaitą pažeidžia įstatymų reikalavimus ir dėl to kyla BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ši nuosprendžių dalis keistina, pašalinant nuteistiesiems S. R. ir UAB „D“ inkriminuotos nusikalstamos veikos dalį dėl apgaulingo UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymo įtraukus į buhalterinę apskaitą UAB „N“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras: 2007-12-29 serija NAL Nr. 1128, 2008-03-31 serija NAL Nr. 80070, 2008-12-31 serija NAL Nr. 80261.

61Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 6 punktais,

Nutarė

62Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžius pakeisti:

63Panaikinti nuosprendžių dalis dėl S. R. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

64Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį dėl S. R. paskirtų bausmių subendrinimo, paliekant jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžiu paskirtą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bausmę.

65Pašalinti iš nuosprendžių S. R. ir UAB „D“ inkriminuotas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, t. y. tai, kad S. R. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, į UAB „D“ buhalterinę apskaitą įtraukė UAB „N“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2007-12-29 serija NAL Nr. 1128, 2008-03-31 serija NAL Nr. 80070, 2008-12-31 serija NAL Nr. 80261, ir taip UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje, be juridinę galią turinčių dokumentų, buvo apskaityta paslaugų už 148 815 Lt (43 099,80 Eur), patirtų sąnaudų už 148 815 Lt (43 099,80 Eur), PVM atskaita padidinta 26 786,70 Lt (7579,96 Eur).

66Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžiu S. R.... 4. UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį... 5. Taip pat UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio... 6. UAB „D“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį... 7. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 8. Taip pat panaikinta šio nuosprendžio dalis, kuria UAB „D“ nuteista pagal... 9. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl S. R. ir UAB ,,D“ paskirtų bausmių... 10. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, S. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį... 11. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 12. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą,... 13. S. R. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „D“ direktoriumi, laikotarpiu... 14. S. R. ir UAB „D“ nuteisti už tai, kad S. R., būdamas UAB „D“... 15. laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. T. B. išmokėjo... 16. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. S. R.,... 17. Dėl padarytų įstatymų pažeidimų UAB „D“ buhalterinė apskaita nuo... 18. Kasaciniu skundu nuteistasis S. R., jo gynėjas advokatas I. Dobilas ir... 19. Kasatorių nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti... 20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai S. R. užrašų... 21. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad jei T. B. parodymai ikiteisminiame... 22. Kasatorių teigimu, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių T. B.... 23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamuose nuosprendžiuose netinkamai... 24. Taip pat, kasatorių nuomone, teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai nusprendė,... 25. Kasaciniame skunde pažymima, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta... 26. Be to, nors specialisto išvadoje remiamasi T. B. parodymais, tarp specialistei... 27. Kasaciniame skunde nurodoma, jog teismų praktika ne kartą patvirtino... 28. Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra nė vieno... 29. Kasatoriai pažymi, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai juridinio... 30. Išdėstytos aplinkybės, kasatorių nuomone, patvirtina, jog tiek pirmosios,... 31. Kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 32. Dėl įrodymų vertinimo ... 33. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino... 34. Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių... 35. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 36. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad... 37. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismai vertindami įrodymus T. B.... 38. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais... 39. Kasatorių skundo argumentai, kad teismai vertindami kratos metu paimtos S. R.... 40. Nepagrįsti kasatorių skundo argumentai ir dėl byloje esančios specialisto... 41. Kasatorių argumentai, kad, rengdama išvadą, specialistė neturėjo teisės... 42. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, išplėstinė septynių teisėjų... 43. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo... 44. Nagrinėjamojoje byloje S. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už... 45. Pažymėtina, kad sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo... 46. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia... 47. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu... 48. Bylos aplinkybės nepatvirtina, kad S. R. veikoje sumokant į apskaitą... 49. Nustatytos aplinkybės rodo, kad, nuspręsdamas dalį atlyginimo buhalterei... 50. Nagrinėjamojoje byloje S. R. dėl darbo pajamų neįtraukimo į apskaitą ir... 51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, S. R. baudžiamosios bylos dalis dėl... 52. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo... 53. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės... 54. Kaip pagrįstai skunde teigia kasatoriai, apgaulingo buhalterinės apskaitos... 55. Byloje nustatyta, kad S. R., būdamas UAB „D“ direktoriumi, veikdamas šios... 56. Kasatoriai skunde nurodo ir tai, kad S. R. ir UAB „D“ inkriminuotas... 57. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl... 58. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų S. R. ir UAB „D“ veiksmus dėl... 59. Apeliacinės instancijos teismas S. R. ir UAB „D“ pagal BK 182 straipsnio 1... 60. Atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismo nuosprendžiu nustatytos... 61. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 62. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos... 63. Panaikinti nuosprendžių dalis dėl S. R. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2... 64. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 65. Pašalinti iš nuosprendžių S. R. ir UAB „D“ inkriminuotas nusikalstamos... 66. Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. ir Vilniaus...