Byla 2K-282/2012
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – D. Č., kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties.

2Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžiu D. Č. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį, susitaikius su nukentėjusiąja J. K. (BK 38 straipsnio 1 dalis), ir baudžiamoji byla jam nutraukta; patvirtintas D. Č. ir J. K. 2011 m. liepos 27 d. susitarimas dėl žalos atlyginimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, D. Č. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. Č. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

5D. Č. kaltintas tuo, kad 2011 m. liepos 17 d., apie 12.30 val., parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), prekybos salėje pagrobė ant grindų pamestą J. K. 80 Lt vertės piniginę, kurioje buvo 100 Lt, 50 Lt vertės „Maxima“ dovanų čekis, – taip neteisėtai pasisavino nedidelės vertės svetimą J. K. priklausantį 230 Lt vertės turtą.

6Kasaciniu skundu D. Č. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti.

7Skunde kasatorius pripažįsta teismų nustatytas aplinkybes, tačiau nesutinka su teisiniu jų vertinimu: nors jo veika turi objektyvių vagystės požymių, tačiau šie požymiai, pasak kasatoriaus, būdingi ir radinio pasisavinimui. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jam nebuvo žinomas rastos piniginės savininkas jos radimo ir užvaldymo metu, jis negalėjo būti identifikuotas pagal išorines piniginės savybes. Piniginės savininkė D. Č. tapo žinoma tik grįžus jam į namus, iškrausčius piniginę ir radus nukentėjusiosios asmens dokumentus. Pasak D. Č., vagystę darantis asmuo turtą paima visada prieš savininko ar jo valdytojo valią, šiuo atveju turto savininkė J. K., pametusi piniginę, buvo praradusi piniginės valdymo teisę ir nežinojo, kaip formuoti savo valią jai priklausančiam daiktui. Savininko valia konkrečiam daiktui gali būti formuojama tik tada, kai to daikto savininkas valdo konkretų daiktą (žino jo buvimo vietą ir potencialiai gali daryti poveikį – CK 4.25 straipsnio 2 dalis). D. Č. nežinojo savininkės valios daikto atžvilgiu, nes savininkas savo daiktą gali ne tik pamesti, bet ir sąmoningai išmesti. Radęs pamestą daiktą, asmuo nežino, kokia rasto daikto savininko valia, todėl nepagrįsta ir nelogiška teigti, kad, paėmęs šį daiktą į rankas ar įsidėjęs į kišenę, jis veikė prieš savininko valią. Kasatorius pabrėžia, kad tai, jog jis neva veikė prieš savininkės valią tuo metu, kai ji paskelbė pametusi piniginę, neatiduodamas jos, negali būti traktuojama kaip vagystė. Tai pagrindžiama analizuojant jo santykį su daiktu šio radimo momentu. Vagystė, pasak kasatoriaus, būtų tada, kai rasto daikto savininkas būtų žinomas arba lengvai ir greitai identifikuojamas pagal išorinius daikto požymius, kai nukentėjusioji būtų anksčiau pranešusi apie pamestą piniginę, t. y. kol D. Č. buvo dar jos neužvaldęs (nepaėmęs į rankas ir neįsidėjęs į kišenę). Tada, pasak kasatoriaus, jam būtų buvęs aiškus radinio savininkas, jis turėtų galimybę užvaldyti svetimą piniginę ar pranešti apie ją (gulinčią ant parduotuvės grindų) savininkei. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis neturėjo tokio pasirinkimo, tad piniginės užvaldymas (paėmimas į rankas ir įsidėjimas į kišenę) gali būti laikomas tik kaip teisėtas nedidelės vertės radinio pasisavinimas, t. y. veika, neužtraukianti baudžiamosios atsakomybės nei pagal BK 185 straipsnį, nei pagal BK 178 straipsnį, nes nedidelės vertės rasto turto pasisavinimas nėra laikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. CK 4.64 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jei radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą. Šioje normoje, pasak kasatoriaus, nustatyta atsakomybė už nepranešimą ar nuslėpimą apie rastą daiktą; ši atsakomybė tėra teisės į užmokestį už rastą daiktą netekimas, įstatymas nenumato kitokios atsakomybės, juolab baudžiamosios. D. Č. nurodo, kad įstatymas numato dvi pareigas radusiam radinį asmeniui: per septynias dienas pranešti apie radinį policijai, šešis mėnesius saugoti daiktą. Šių pareigų nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, tačiau policijai operatyviai kasatorių sulaikius, neįmanoma nustatyti, kokį sprendimą jis būtų priėmęs per septynias dienas dėl rasto daikto grąžinimo, todėl jo veiksmuose nėra ne tik baudžiamosios veikos požymių, bet ir civilinio delikto, jam baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

8Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Olga Zabelina prašo D. Č. kasacinį skundą atmesti.

9Atsiliepime nurodoma, kad D. Č. veika kvalifikuota teisingai. Teismai, vadovaudamiesi įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Radęs piniginę, D. Č. iš karto žinojo, kas ją pametė, nes piniginės savininkė nedelsdama pradėjo visų parduotuvės klientų garsiai teirautis dėl jos pamestos piniginės. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad tuo metu ji matė kaltinamąjį stovintį prie kasų ir šis girdėjo, kaip ji klausė apie piniginę. Šių aplinkybių nepaneigė ir pats kasatorius D. Č. Kasatoriui iškart buvo žinoma jo rasto turto savininkė ir jos valia susigrąžinti prarastą daiktą, tačiau jis pasielgė prieš savininkės valią, piniginę pavogė. D. Č. veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai taikė teisės normas, taip pat ir susitaikymo institutą, nes tam buvo visos įstatyme numatytos sąlygos.

10Kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl veikos kvalifikavimo kaip vagystės ir bylos nutraukimo pagrindo

12Esminis D. Č. kasacinio skundo argumentas yra tai, kad jo veika neteisingai įvertinta kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir kad baudžiamieji įstatymai tokius veiksmus traktuoja kaip radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis), tačiau šiuo atveju dėl nedidelės radinio vertės tokia veika nebaustina. Todėl teismas turėjo nutraukti jam bylą ne susitaikymo pagrindu (BK 38 straipsnis), bet dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis kasacinio skundo teiginys ir pateikti argumentai nepagrįsti.

13BK 185 straipsnyje kriminalizuoto radinio pasisavinimo dalykas – rastas ar atsitiktinai asmeniui patekęs turtas. Rastu laikomas toks turtas, kuris yra be priežiūros ir nekontroliuojamas šeimininko, t. y. jo šeimininkas nežinomas. Atsitiktinai patekęs yra toks svetimas turtas, kuris be kaltininko valios pasireiškimo tampa jo valdomas. Nedidelės vertės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas nelaikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tokiais atvejais žalos atlyginimas sprendžiamas pagal civilinės teisės nuostatas. Asmens baudžiamoji atsakomybė negalima ir tada, kai jis rasto turto negalėjo grąžinti dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių. Kita vertus, atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą, užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan., darbuotojams) saugoti, jį pasisavina, gali būti vertinami kaip svetimo turto pagrobimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-41/2009).

14Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. Č. parduotuvėje rado J. K. 80 Lt vertės piniginę, šią paėmė, o nukentėjusiajai prie kasų paskelbus apie piniginės praradimą, nepranešė apie radimą, bet neteisėtai ją pasisavino. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. Č. žinojo, jog turtas yra svetimas ir priklauso nukentėjusiajai J. K. Tai nustatyta byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais: nukentėjusiosios J. K., liudytojų M. D., R. P., paties D. Č. parodymais. Taigi piniginė su pinigais šiuo atveju negali būti pripažįstama radiniu ar bešeimininkiu turtu. Taip veikdamas D. Č. neabejotinai numatė, kad nukentėjusioji neteks savo turto, o jis šį turės kaip nuosavą. Nustatytomis aplinkybėmis pamestos piniginės paėmimo ir pinigų bei dovanų čekio užvaldymo teismas negalėjo traktuoti kaip veikos, neturinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokios veikos teismų praktikoje vertinamos kaip vagystės. Nustatęs kaltinamojo ir nukentėjusiosios susitaikymo faktą bei kitas būtinas sąlygas BK 38 straipsniui taikyti, teismas pagrįstai nutraukė bylą būtent šiuo pagrindu.

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

16D. Č., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai