Byla 2K-517-303/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Audronės Kartanienės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, nuteistajam D. V., nuteistojo gynėjui advokatui Anatolijui Svilai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalis dėl D. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį; D. V. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; kita nuosprendžio dalis pakeista: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams; taip pat pakeistas nuosprendžio nustatomojoje dalyje D. V. BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytų veikų aprašymas, vietoj teiginio, kad jis nurodytas nusikalstamas veikas padarė „su pagrobtu vilkiku“, nurodant, kad nurodytas nusikalstamas veikas padarė „su vilkiku“; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

2Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams; iš nuteistojo D. V. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui H. H. (H. H.) priteista 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei ir 3415 Lt (989,05 Eur) turtinei žalai atlyginti; civilinio ieškovo Minsko ribotos atsakomybės bendrovės „Giper mikrosistema“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; priimtas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. (A. N.; byloje kai kuriuose dokumentuose A. N.) atsisakymas nuo pareikšto civilinio ieškinio.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokuroro, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4D. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 6 iki 7 d. bute, esančiame Vilniuje, ( - ), turėdamas tikslą pagrobti vilkiką DAF (valst. Nr. ( - ) be puspriekabės, iš A. N. striukės kišenės pavogė vilkiko DAF (valst. Nr. ( - ) raktelį su pulteliu, neturinčius materialinės vertės, ir 100 Lt (28,96 Eur); tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 7 d., apie 7.30 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilniuje, ( - ), pagrobė vilkiką DAF (valst. Nr. AM ( - ) be puspriekabės, kurio vertė 72 900 Eur, priklausantį Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „Giper mikrosistema“, ir taip padarė šiai įmonei 72 900 Eur turtinę žalą, be to, iš vilkiko kabinos pavogė 1600 Rusijos rublių, t. y. 122 Lt (35,33 Eur), ir 50 Eur, priklausančius A. N., padarydamas jam 394 Lt (114,11 Eur) turtinę žalą.

5Šioje byloje D. V. taip pat nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir 182 straipsnio 1 dalį, tačiau ši teismų nuosprendžių dalis kasacine tvarka neapskųsta.

6Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Bukelis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

7Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą – BK 178 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo reikalavimus, t. y. padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus.

8Netinkamą BK 178 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, t. y. vagystės, sudėties požymių aiškinimą ir taikymą kasatorius visų pirma grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė visiškai nepagrįstą, bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, jog D. V. pasinaudojo automobiliu (vilkiku) esant nukentėjusiojo A. N. sutikimui, kuriuo teismas grindė D. V. naudojimosi vilkiku teisėtumą, pažymėdamas, kad tokiu atveju naudojimasis automobiliu negali būti pripažintas neteisėtu ir atitinkamai nesudaro vagystės sudėties objektyviojo požymio. Kasatorius pažymi, kad nustatant, ar 2013 m. balandžio 7 d., apie 7.00 val., nuteistasis naudojosi vilkiku turėdamas A. N. leidimą, būtina atsižvelgti į galimai buvusio nukentėjusiojo sutikimo ar leidimo turinį, t. y. nustatyti, kokius konkrečius veiksmus jis apėmė ir kuriam laikotarpiui jis buvo duotas. Išvadą apie nukentėjusiojo A. N. leidimą D. V. naudotis automobiliu apeliacinės instancijos teismas padarė vadovaudamasis liudytojų A. V. ir J. V. parodymais, kad jie matė, jog išgertuvių vakarą A. N. bent du tris kartus davė vilkiko raktelius nuteistajam, prašydamas atvežti O. V., paties D. V. parodymais bei liudytojos O. V. nurodyta aplinkybe, jog A. N. jai skambinėjo, kol ji išjungė telefoną. Iš A. N. galimo leidimo turinio akivaizdu, kad nukentėjusysis leido D. V. pasinaudoti vilkiku 2013 m. balandžio 6 d. vakare ir balandžio 7 d. naktį konkrečiam tikslui – atvežti O. V., tačiau kitos dienos rytą, A. N. miegant, šis prašymas jau buvo nebeaktualus, todėl, anot kasatoriaus, pagrįsta teigti, jog sutikimas ar leidimas nebegaliojo. D. V., ištraukęs iš A. N. kišenės vilkiko raktelius, t. y. paėmęs juos ne A. N. siūlant ar duodant, o savavališkai, slaptai, šiam miegant, siekė pasinaudoti automobiliu visai kitu, nei A. N. vakare leido, tikslu ir suvokė, kad toks pasinaudojimas neteisėtas, nes sutikimas naudotis automobiliu nebegaliojo. Taigi kasatorius daro išvadą, kad, nesant A. N. leidimo D. V. pasinaudoti vilkiku, jis 2013 m. balandžio 7 d. nuo 7.00 iki 16.00 val. naudojosi svetimu daiktu – vilkiku, nesant teisėto savininko sutikimo, t. y. be jokio teisėto pagrindo.

9Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog D. V. išvažiavo su vilkiku iš stovėjimo aikštelės, esančios Vilniuje, Vilkpėdės g. 3, kur jį buvo palikęs teisėtas jo valdytojas A. N., taigi fiziškai šį daiktą perkėlė iš vienos vietos į kitą, faktiškai jį užvaldė, visą dieną neteisėtai (nesant daikto savininko ar teisėto jo valdytojo leidimo) juo naudojosi savo nuožiūra, daiktas buvo jo dispozicijoje. Šie veiksmai, atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką, vertinami kaip vagystės objektyviojo požymio pasireiškimas, t. y. vilkiko pagrobimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2002, 2K-381/2008).

10BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties D. V. veikoje nebuvimą apeliacinės instancijos teismas grindė ir tuo, kad jo veikoje nebuvo tyčios pagrobti ir pasisavinti vilkiką. Kasatoriaus nuomone, toks vagystės subjektyviojo požymio aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83/2009, 2K-35/2010, 2K-254/2010). Subjektyvieji vagystės požymiai aiškinami taip: kaltininkas suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012). Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad D. V., neturėdamas A. N. leidimo valdyti automobilį 2013 m. balandžio 7 d. ir tą suvokdamas, neteisėtai jį užvaldė, išvažiavęs iš automobilio stovėjimo aikštelės, kur jį paliko teisėtas jo valdytojas A. N., ir akivaizdžiai siekė, norėjo neteisėtai jį valdyti, važinėjant po Vilniaus miestą, bei atimti iš A. N. galimybę turėti vilkiką savo dispozicijoje, juo naudotis, disponuoti ir jį valdyti.

11Kasatorius pažymi ir tai, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nustatant vagystės subjektyviųjų požymių asmens veikoje buvimą, reikalinga nustatyti asmens ketinimą neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, tačiau reikalavimas nustatyti siekį, norą šį turtą ne tik užvaldyti, bet ir pasisavinti, priešingai apeliacinės instancijos teismo išaiškinimui, nėra įtvirtintas, tai prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai ir yra apeliacinės instancijos teismo netinkamo BK 178 straipsnio aiškinimo bei taikymo rezultatas. Taigi D. V., neteisėtai naudodamasis vilkiku net ir laikinai, atitinkamu laikotarpiu (2013 m. balandžio 7 d. nuo 7.00 iki 16.00 val.) jį neteisėtai valdė, naudojosi ir disponavo juo savo nuožiūra, norėjo juo neteisėtai naudotis, nuvažiuoti nusipirkti degalų bei atimti galimybę teisėtam valdytojui A. N. vilkiką turėti savo dispozicijoje, o tai, anot kasatoriaus, leidžia daryti neabejotiną išvadą ne tik apie objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų požymių D. V. veikoje buvimą, juolab kad D. V. teisminio nagrinėjimo metu neneigė, jog balandžio 7 d. naudojosi vilkiku tenkindamas savo asmeninius poreikius, nors ir teigė, kad buvo gavęs A. N. leidimą.

12Be kita ko, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, vagystės sudėties požymių nebūtų tik tuo atveju, jeigu tarp turto savininko (teisėto valdytojo) ir pasinaudojusio turtu asmens yra nusistovėjusi naudojimosi šiuo turtu praktika, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to grąžina automobilį). Taigi kasatorius teigia, kad, nesant A. N. sutikimo dėl naudojimosi vilkiku, apeliacinės instancijos teismas galėjo daryti išvadą dėl D. V. naudojimosi vilkiku teisėtumo tik tuo atveju, jeigu baudžiamojoje byloje būtų nustatyta, kad tarp D. V. ir A. N. buvo susiformavusi naudojimosi vilkiku praktika, tik tokiu atveju nuteistojo pasinaudojimas A. N. valdomu vilkiku be jo leidimo nesudarytų vagystės objektyviųjų požymių, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad D. V. ir A. N. buvo susipažinę vos prieš kelis mėnesius, A. N. pas D. V. buvo atvažiavęs pasisvečiuoti, pastarajam pasiūlius, o nuteistasis pirmą kartą, be teisėto valdytojo sutikimo pasinaudojo vilkiku, tai buvo vienetinis, išimtinis atvejis, o ne vienas iš tarp šių asmenų susiklosčiusios praktikos elementų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada dėl naudojimosi vilkiku teisėtumo yra nepagrįsta ir prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai aiškinant BK 178 straipsnio sudėties požymių turinį.

13Anot kasatoriaus, pirmiau išdėstytos aplinkybės buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą, kad D. V., neturėdamas jokios tikros, tariamos ar ginčijamos teisės į vilkiką, nei turto savininko, nei asmens, kuris teisėtai naudojosi turtu (automobiliu), leidimo naudotis šiuo turtu ir nesant nusistovėjusios tarp A. N. bei nuteistojo praktikos, leidusios jam naudotis automobiliu, neteisėtai paėmęs iš miegančio nukentėjusiojo kišenės automobilio raktelius ir išvažiavęs automobiliu, tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldė svetimą turtą ir juo naudojosi savo nuožiūra. Taigi nuteistojo veika pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės svetimo turto (automobilio) pagrobimas.

14Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl šioje byloje padarytų esminių BPK pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, nes įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, paviršutiniškai, fragmentiškai, nesusiejo jų į logišką seką ir padarė išvadas, aiškiai prieštaraujančias baudžiamosios bylos duomenims, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

15Teismas, nuosprendyje spręsdamas, kad tam tikri D. V. veiksmai (automobilio savininkui ir įmonės direktoriui E. G. paaiškino, kur yra A. N., pasiūlė nuvažiuoti pas jį, nevengė policijos pareigūnų) leidžia daryti išvadą apie tyčios ir tikslo pagrobti vilkiką nebuvimą, netinkamai vertino liudytojų V. G. ir V. V. parodymus. Iš V. G. parodymų galima spręsti, kad D. V. ne laisva valia jam pranešė, kur tuo metu buvo vilkiko valdytojas, o išėjęs iš laiptinės ir pamatęs, jog V. G. nustatė vilkiko buvimo vietą ir tai fiksavo vaizdo kamera, t. y. supratęs, kad buvo nustatytas neteisėto vilkiko užvaldymo faktas. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. V. savo noru pranešė V. G., kur yra A. N., neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

16Liudytojo V. V. parodymai taip pat nepagrįstai buvo pripažinti nuteistojo tyčios pagrobti transporto priemonę nebuvimą pagrindžiančiu įrodymu. Liudytojas V. V. išreiškė tik savo nuomonę, kad D. V. galėjo matyti prie vilkiko atvykusius policijos automobilius, tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, jog D. V. neabejotinai juos matė ir neatliko jokių veiksmų, siekdamas išvengti sulaikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog policijos pareigūnai privažiavo už vilkiko, išjungę savo automobilių švyturėlius, kad juos pastebėjęs D. V. nepabėgtų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, be subjektyviu vertinimu pagrįstos liudytojo V. V. nuomonės, nenurodė jokių kitų motyvų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

17Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tyčios pagrobti vilkiką nuteistojo veikoje nebuvimo, neaptarė ir nepaneigė kitų baudžiamojoje byloje ištirtais duomenimis nustatytų aplinkybių, kurios, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagrindžia tyčios pagrobti vilkiką D. V. veikoje buvimą.

18Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į A. N. ir D. V. parodymus, nurodė, kad, palikdamas mieste nesiorientuojantį A. N. jam nežinomoje vietoje, D. V. norėjo atsikratyti automobilio valdytojo ir taip nuslėpti, neleisti, kad paaiškėtų automobilio grobimo faktas, kartu tai patvirtina, kad A. N. visgi nebuvo davęs sutikimo D. V. pasinaudoti vilkiku, nes nukentėjusysis buvo įsitikinęs, jog vilkikas yra automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje buvo paliktas ir į kurią jis atvyko aplinkiniams padedant. Dėl šios esminės aplinkybės, kuri akivaizdžiai patvirtina ne tik tai, kad nuteistasis dėjo pastangas nuslėpti nuo nukentėjusiojo vilkiko nuvarymo faktą, juo atsikratyti ir netrukdomai toliau naudotis vilkiku, bet ir tai, kad nebuvo A. N. leidimo D. V. naudotis vilkiku, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, ją atmetė, nenurodęs jokių motyvų.

19Taip pat apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. V. pagrobė A. N. priklausančius 394 Lt, grindė ne bylos nagrinėjimo metu visapusiškai ištirtais ir įvertintais įrodymais, o prielaida, kad, atsižvelgiant į tai, jog A. N. 2013 m. balandžio 6 d. vartojo didelį kiekį alkoholio, rūkė, todėl galėjo neprisiminti kiek, kur ir kada išleido pinigų ir kur juos padėjo. Kasatoriaus nuomone, pripažindamas nukentėjusiojo A. N. parodymus nepatikimais, teismas juos vertino netinkamai. Pagal bylos duomenis, 1600 Rusijos rublių ir 50 eurų buvo palikti vilkike iki tol, kol A. N. pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus. Be to, jį vaišino pats nuteistasis, todėl jis savo pinigų neleido, o ir išleisti Lietuvos Respublikos teritorijoje rublius bei eurus 2013 m. balandžio 6 d. dar nebuvo galimybės. Todėl, nors A. N. vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir, tikėtina, kad galėjo ir neatsiminti tam tikrų įvykio aplinkybių, išvada, kad dėl to galėjo neprisiminti veiksmų, kur padėjo pinigus, kokią pinigų sumą turėjo ir pan., atliktų iki jo apsvaigimo, yra nelogiška. Pirmosios instancijos teisme A. N. nurodė, kad tiksliai atsiminė, kiek pinigų turėjo, todėl teismas, įvertinęs šiuos jo parodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog iš A. N. buvo pavogta 394 Lt, o apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė A. N. parodymus, pripažinęs juos abejotinais, nors tam nebuvo jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

20Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai aiškino ir taikė BK 178 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, bet ir pažeisdamas BPK netinkamai įvertino baudžiamosios bylos įrodymus, pažeidė nuosprendžio surašymo reikalavimus, taip pat nuosprendyje nenurodė pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų bei įrodymų atmetimo motyvų, o tai leidžia spręsti apie nuosprendžio dėl D. V. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nepagrįstumą.

21Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Bukelio kasacinis skundas netenkintinas.

22Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

23Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą kasacinės instancijos teismas tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetenciją, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

24Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kadangi teismų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008).

25Vertindama prokuroro kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų bei jų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje kontekste, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad skundžiamas nuteistojo D. V. tyčios pagrobti didelės vertės svetimą turtą – vilkiką ir pinigus – įrodytumas, t. y. kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų (nuteistojo D. V., nukentėjusiojo A. N., liudytojų A. V. ir J. V., V. G., V. V. parodymų) vertinimu bei padarytomis išvadomis ir šiuo klausimu pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytai pozicijai. Pažymėtina, kad asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turinio atskleidimas susijęs su teismų atliekamo įrodymų vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir būtent apeliacinės instancijos teismas galutinai patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar tinkamai įvertinti surinkti duomenys ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas dar kartą, tačiau kitaip nei pirmosios instancijos teismas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas, kad nuteistojo D. V. veiksmuose nėra jam inkriminuoto BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikalstamo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios pagrobti automobilį, be to, nėra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis pavogė nukentėjusiajam priklausančius pinigus, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl D. V. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka jam keliamus BPK įtvirtintus reikalavimus. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kurie buvo pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, bei teismo nustatytas įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias bylos faktines aplinkybes. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai ir išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių, nurodytos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo padarytos įrodinėjimo taisyklių klaidos, atsakyta į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Kasaciniame skunde pateikiama kasatoriaus nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kuri sutampa su pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu, tačiau buvo paneigta apeliacinės instancijos teismo, esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.

26Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo

27Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

28Vagystė – svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-351/2012, 2K-282/2012). Aiškinant svetimo turto pagrobimo turinį kartu su subjektyviaisiais vagystės požymiais, jam konstatuoti tampa svarbus ir ketinimo pasisavinti turtą elementas, nes pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis negu vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2013). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, paprastai laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013).

29Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pripažinęs, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes D. V. veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 3 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties, apeliacinės instancijos teismas nepadarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų. Kasaciniame skunde ginčijama aplinkybė, kad nuteistasis D. V. pasinaudojo automobiliu esant nukentėjusiojo A. N. sutikimui, tačiau, net ir pripažinus, kad nuteistasis be nukentėjusiojo žinios paėmė jo teisėtai valdomą turtą, teismai turi aiškintis subjektyviuosius veikos požymius ir veikos kvalifikavimą pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo ketinimą pagrobti automobilį, t. y. jo valią į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą. Būtent taip baudžiamąjį įstatymą interpretavo apeliacinės instancijos teismas, todėl priešingi kasacinio skundo argumentai nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikoje suformuluotų nuostatų dėl vagystės sudėties požymių aiškinimo ir taikymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš bylos faktinių aplinkybių nustatęs, kad D. V., nors ir paėmė svetimą turtą ir juo naudojosi, tačiau šiuos veiksmus atliko neturėdamas ketinimų šio turto pasisavinti, teisės taikymo požiūriu teisingai sprendė, kad šie faktai nepatvirtina jo tyčios pagrobti svetimą daiktą, todėl jo veiksmuose nėra visų BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

30Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindų tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą,... 4. D. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas, o apeliacinės... 5. Šioje byloje D. V. taip pat nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 11... 6. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo... 7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė ir... 8. Netinkamą BK 178 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, t. y.... 9. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog D. V. išvažiavo su vilkiku iš... 10. BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties D. V. veikoje... 11. Kasatorius pažymi ir tai, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika,... 12. Be kita ko, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, vadovaujantis kasacinio... 13. Anot kasatoriaus, pirmiau išdėstytos aplinkybės buvo pagrindas pirmosios... 14. Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl šioje byloje padarytų esminių BPK... 15. Teismas, nuosprendyje spręsdamas, kad tam tikri D. V. veiksmai (automobilio... 16. Liudytojo V. V. parodymai taip pat nepagrįstai buvo pripažinti nuteistojo... 17. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tyčios pagrobti vilkiką... 18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į A. N. ir D. V. parodymus,... 19. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad byloje nesurinkta... 20. Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad... 21. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 22. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331... 23. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 24. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir... 25. Vertindama prokuroro kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo... 26. Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo ... 27. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika... 28. Vagystė – svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir... 29. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pripažinęs, kad pagal byloje... 30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindų tenkinti... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 32. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus...