Byla 2K-118-746/2016
Dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Gintaro Godos ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

2Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 7 d. nuosprendis, kuriuo Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendis pakeistas. V. R. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 2 dalies į šio BK straipsnio 1 dalį paskiriant jam 15 MGL (656 Eur) dydžio baudą, taip pat nustatyta, kad V. R. pagrobė V. J. ir V. Š. priklausantį ne mažesnės negu 238,26 Eur vertės turtą (atitinkamai neeksploatuojamus automobilius IVECO 35-8 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Renault Trafic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame buvusiu ir kito automobilio varikliu bei greičių dėže). Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

41. V. R. nuleistas už tai, kad 2013 metų kovo mėnesį pagrobė V. J. ir V. Š. priklausantį ne mažesnės negu 238,26 Eur vertės turtą (atitinkamai neeksploatuojamus automobilius IVECO 35-8 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Renault Trafic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame buvusiu ir kito automobilio varikliu bei greičių dėže).

5V. R., turėdamas tikslą pagrobti neeksploatuojamus automobilius IVECO 35-8 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Renault Trafic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), įkalbėjo UAB „Juzmeta“ aikštelės direktorių G. P. padaryti jam paslaugą – priduoti šiuos automobilius į metalo laužo supirktuvę, pažadėdamas G. P. artimiausiu metu pateikti automobilių registracijos liudijimus. G. P., nežinojusio apie daromą nusikaltimą, nurodymu V. V., taip pat nežinodamas apie daromą nusikaltimą, 2013 metų kovo mėnesį UAB „Nonfera“ priklausančiu krovininiu automobiliu MAN 19.322 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko prie pastato, esančio Trakų r., Lentvaryje, Kęstučio g. 1Ž, ir nurodytus neeksploatuojamus automobilius pakrovė į priekabą ir juos išsivežė.

62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nurodęs, kad „automobiliai, kuriems nėra atlikta galiojanti techninė apžiūra ir kurie neturi leidimo nuvykti į transporto priemonių techninės apžiūros įmonę privalomosios techninės apžiūros atlikti, neleidžiama dalyvauti viešajame eisme, todėl jais negalima važinėti viešajam eismui naudojamais keliais, todėl toks automobilis, jeigu jis realiai nėra pagal tokią (automobilio) paskirtį eksploatuojamas pakankamai ilgą laiko tarpą nei faktiškai, nei gali būti eksploatuojamas teisiškai [...] nėra vertinamas kaip automobilis BK 178 straipsnio 2 dalies prasme, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo V. R. veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip automobilių vagystę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kartu įvertinęs tai, kad minimali pagrobto turto vertė viršija 5 MGL dydį, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir nuteistojo V. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 2 dalies į šio BK straipsnio 1 dalį.

73. Kasaciniu skundu nuteistojo V. R. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti.

83.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jo ginamojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatydami BK 178 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, apsiribojo objektyvių vagystės požymių nustatymu, nesiaiškino subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių – tyčios, motyvų, tikslų ir, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus, savo sprendimus tik selektyviai grindė įrodymais.

93.1.1. Pasak kasatoriaus, jo ginamojo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, sutikęs G. P., paprašė į metalo laužą išvežti neeksploatuojamus automobilius IVECO 35-8 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Renault Trafic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Kartu kasatorius pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog jo ginamasis asmeniškai užvaldė šiuos automobilius, disponavo jais, dalyvavo juos išgabenant iš aikštelės, todėl kyla pagrįstų abejonių ir dėl apskritai objektyviųjų vagystės požymių buvimo. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nekreipė dėmesio ir nevertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad tarp nukentėjusiojo V. J. ir jo ginamojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nes nukentėjusysis V. J. V. R. ir V. Š. (Š.) 2012 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė autoserviso patalpas, prie kurių buvo laikomi minėti automobiliai. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tarp nukentėjusiojo V. J. ir jo ginamojo buvo konfliktas, nes, kaip matyti iš 2014 m. sausio 6 d. akistatos protokolo, nukentėjusysis V. J. pripažino, jog V. R. jam sakė, kad automobiliai jam trukdo, todėl jis (nukentėjusysis) žadėjo juos pasiimti, tačiau taip nepadarė, taip pat nurodė, kad po vagystės jis buvo susitikęs su V. R. ir kalbėjosi apie jo (nukentėjusiojo) bei V. Š. automobilius, jų dingimą. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusysis V. J. taip netiesiogiai patvirtino jo ginamojo parodymus apie tai, kad nurodyto susitikimo metu nukentėjusysis V. J. pareikalavo sumokėti 5000 Lt (1448,10 Eur) ir pagrasino, kad, to nepadarius, kreipsis į policiją. Vadinasi, anot kasatoriaus, nukentėjusysis V. J. ir be policijos pareigūnų pagalbos žinojo asmenį, jo manymu, padariusį jam žalą, jo ginamasis savo veiksmų neneigė, siūlė spręsti susidariusią problemą, todėl nebuvo kliūčių kilusį ginčą išspręsti civiline tvarka. Be to, kasatorius nurodo, kad G. P. 2013 m. gruodžio 12 d. apklausos metu parodė žinojęs, jog vienas iš automobilių priklausė V. J., o V. R. jo ne vieną kartą prašęs automobilius išvežti į metalo laužą, sakydamas, kad su jais „viskas tvarkoje ir jam reikia sutvarkyti serviso teritoriją“.

103.1.2. Taigi, kasatoriaus nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad jo ginamojo veiksmai bei motyvai (sutvarkyti aplinką ir išvežti „šiukšles“) neatitinka siekio pasisavinti nurodytus automobilius. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, šie veiksmai neatitinka siekio padaryti turtinę žalą nukentėjusiajam, nes jo ginamasis ne kartą prašė nukentėjusiojo V. J. išsivežti jam (V. R.) trukdančius, jo nuomone, beverčius daiktus. Pasak kasatoriaus, jo ginamasis neneigė, kad prašė išvežti neeksploatuojamus automobilius į metalo laužą, sakė nukentėjusiajam, kad gali jam grąžinti pinigus, kuriuos gavo iš G. P., nukentėjusiajam nesutikus priimti pinigų, jo ginamasis juos atidavė policijai. Kasatoriaus tvirtinimu, visa tai rodo jo ginamojo veiksmuose nebuvus tyčios pagrobti svetimą turtą, t. y. padaryti vagystę.

113.2. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes nepasisakė dėl visų skundo argumentų. Pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde buvo prašoma nustatyti bei įvertinti V. R. tyčią, jo veiksmų tikslus ir motyvus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos skundo argumentus, apsiribojo tik teiginiu, kad „tikslai ir motyvai nešalina asmens atsakomybės pagal BK 178 straipsnį“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliaciniu skundu buvo prašoma nustatyti padarytą turtinę žalą, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog to padaryti nebuvo prašoma, apsiribojo tik konstatavimu, kad šių aplinkybių nesiaiškina, o padarytos žalos dydį vertina ta apimtimi, kuri yra būtina nusikalstamiems veiksmams kvalifikuoti.

124. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. R. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

134.1. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami klausimą dėl vagystės būtinųjų sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų ir pagrįstai V. R. pripažino kaltu pagrobus svetimą turtą. Prokuroro teigimu, priešingai nei tvirtina kasatorius, jo ginamojo veikoje nustatyti visi būtinieji vagystės sudėties požymiai, kurie nustatyti sistemiškai vertinant ir analizuojant visus byloje esančius įrodymus, sudarančius vieningą, vienų kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę.

144.2. Pasak prokuroro, priešingai nei tvirtina kasatorius, teismai teisingai nustatė, jog automobiliai nepriklausė V. R., todėl jis neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo disponuoti jais savo nuožiūra. Be to, anot prokuroro, automobiliai stovėjo ne V. R. priklausančio autoserviso, bet UAB „Lentvario mediena“ teritorijoje, kurios tvarkyti jis taip pat neturėjo nei teisės, nei pareigos. Taigi, prokuroro nuomone, teismai, remdamiesi nustatytomis įvykio aplinkybėmis, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad V. R., žinodamas, jog automobiliai priklauso nukentėjusiesiems V. J. ir V. Š., nėra jam patikėti, neturėdamas savininkų leidimo ir jiems nežinant, pridavė automobilius į metalo laužą, t. y. nuteistasis su svetimu turtu elgėsi kaip su savo, juo disponavo savo nuožiūra, ir teisingai tokį nuteistojo elgesį įvertino kaip svetimo turto pagrobimą.

154.3. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai civiliniams ieškovams V. J. ir V. Š. pripažino teisę į ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), nes jie nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nepateikė įrodymų vagyste padarytos žalos dydžiui pagrįsti ir dėl to nebuvo galimybės apskaičiuoti jiems padarytos žalos dydžio. Kartu prokuroras pažymi, kad, atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarytos žalos dydį vertino tik pagrobto turto vertės aspektu, kuris yra svarbus nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde minima 300 Lt (86,89 Eur) suma negali būti vertinama kaip pagrobto turto vertė ar padarytos žalos dydis, nes byloje nustatyta, kad UAB „Juzmeta“ savininkas ir direktorius J. L. šią pinigų sumą sumokėjo kaip avansą.

164.4. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl neišsamaus jo apeliacinio skundo išnagrinėjimo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, juos palygino su byloje esančia medžiaga ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

175. Nuteistojo V. R. gynėjo advokato P. Jablonsko kasacinis skundas atmestinas.

18Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

196. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

206.1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. R. gynėjo kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaiko BK 178 straipsnio, taip pat nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme padaryto esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl netinkamai pritaikyto BK 178 straipsnio ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo sprendimus tik selektyviai grindė įrodymais, ir teigia, kad: jo ginamojo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, sutikęs G. P., paprašė į metalo laužą išvežti neeksploatuojamus automobilius IVECO 35-8 ir „Renault Trafic“; apeliacinės instancijos teismai nekreipė dėmesio ir nevertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad tarp nukentėjusiojo V. J. ir jo ginamojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nes nukentėjusysis V. J. V. R. ir V. Š. 2012 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė autoserviso patalpas, prie kurių buvo laikomi minėti automobiliai; tarp nukentėjusiojo V. J. ir jo ginamojo buvo konfliktas, nes, kaip matyti iš 2014 m. sausio 6 d. akistatos protokolo, nukentėjusysis V. J. pripažino, jog V. R. jam sakė, kad automobiliai jam trukdo, todėl jis (nukentėjusysis) žadėjo juos pasiimti, tačiau to nepadarė, taip pat nurodė, kad po vagystės jis buvo susitikęs su V. R. ir kalbėjosi apie jo (nukentėjusiojo) bei V. Š. automobilius, jų dingimą; nukentėjusysis V. J. taip netiesiogiai patvirtino jo ginamojo parodymus apie tai, kad nurodyto susitikimo metu nukentėjusysis V. J. pareikalavo sumokėti 5000 Lt (1448,10 Eur) ir pagrasino, kad, to nepadarius, kreipsis į policiją; G. P. 2013 m. gruodžio 12 d. apklausos metu parodė žinojęs, jog vienas iš automobilių priklausė V. J., o V. R. jo ne vieną kartą prašęs automobilius išvežti į metalo laužą, sakydamas, kad su jais „viskas tvarkoje ir jam reikia sutvarkyti serviso teritoriją“; jo ginamasis ne kartą prašė nukentėjusiojo V. J. išsivežti jam (V. R.) trukdančius, jo nuomone, beverčius daiktus; jo ginamasis neneigė, kad prašė išvežti neeksploatuojamus automobilius į metalo laužą, sakė nukentėjusiajam, kad gali jam grąžinti pinigus, kuriuos gavo iš G. P., nukentėjusiajam nesutikus priimti pinigų, jo ginamasis juos atidavė policijai ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo, o BPK 20 straipsnį nurodo tik formaliai. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

21Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo ginamojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnį

227. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jo ginamojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 178 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatydami BK 178 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, apsiribojo objektyvių vagystės požymių nustatymu ir nesiaiškino subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių – tyčios, motyvų, tikslų.

237.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Be to, išaiškinta, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos.

247.2. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose

25Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015).

267.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai ir visapusiškai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nustatyta, kad: 2012 metų gegužės mėnesį V. J. autoservisą pardavė V. R.; V. J. ir V. Š. automobiliai liko stovėti apie 10–15 m nuo autoserviso pastato; automobiliai stovėjo ne autoserviso, bet UAB „Lentvario mediena“ teritorijoje; V. J., parduodamas V. R. autoservisą, kartu su juo nepardavė savo ir V. Š. automobilių; V. R. V. J. nereiškė pretenzijų dėl automobilių stovėjimo netoli autoserviso teritorijos; tarp V. J. ir V. R. nebuvo kalbos apie tai, kad reikia abu automobilius priduoti į metalo laužą; V. J. priekaištų dėl automobilių laikymo UAB „Lentvario mediena“ aikštelėje nebuvo sulaukęs; V. J. V. R. nebuvo davęs leidimo paimti automobilių; V. R. V. J. neprašė leidimo paimti automobilius; R. B., įsigijusiam autoservisą iš V. R. ir I. Š., nukentėjusiųjų automobiliai netrukdė ir jis su V. R. apie juos nekalbėjo; V. R., parduodamas UAB „Juzmeta“ nukentėjusiųjų automobilius, J. L. (L.) ir G. P. teigė, kad tai jo automobiliai ir pažadėjo vėliau atvežti automobilių dokumentus; V. R. buvo sumokėtas 300 Lt (86,89 Eur) avansas ir sutarta likusius pinigus sumokėti, kai jis pristatys automobilių dokumentus; J. L. skambino V. R., tačiau šis nekeldavo ragelio, o, jeigu pamatydavo jį kur, tai bėgdavo nuo jo; automobiliai UAB „Juzmeta“ aikštelėje prastovėjo apie dvi savaites; nesulaukus automobilių dokumentų, jie buvo priduoti į metalo laužą UAB „Baltic Metal“; V. J. radus savo automobilį metalo lauže, V. R. išjungė savo telefoną; V. R. V. J. nepranešė apie tai, kad išvežė ir pardavė jo bei V. Š. automobilius, taip pat neatidavė jam ir už automobilius gauto avanso. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. R. kaltės padarius vagystę, motyvuotai konstatavo, kad „priduodamas į metalo laužą automobilius, nuteistasis su minėtais automobiliais elgėsi kaip norėjo, t. y. faktiškai jais disponavo – fiziškai juos perleido kaip metalo laužą metalo laužo supirkėjams. Minėti automobiliai buvo pagrobti, kadangi be savininkų valios nuteistojo valia ir pastangomis buvo pervežti ir perleisti kitiems asmenims“.

277.4. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių, kad V. R. veikė tyčia, o iš baudžiamosios bylos medžiagos ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose pateikto V. R. veikos objektyviųjų požymių aprašymo ir vertinimo akivaizdu, kad teismams taip pat nekilo abejonių, jog jis veikė būtent tiesiogine tyčia. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė V. R. kaltės formos, rūšies ir jo kaltės klausimo atskirai neanalizavo, o apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad V. R. padarė tyčinį nusikaltimą, nuosprendyje jo tyčinės kaltės turinio neaprašė ir jos rūšies nenurodė. Tai vertintina kaip BK 14 straipsnio, 15 straipsnio 1, 2 dalių, 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto, BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 1 dalies nuostatų, iš esmės įtvirtinančių reikalavimą procesiniuose dokumentuose konstatuoti konkrečią kaltės formą, rūšį, nesilaikymas. Kita vertus, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, toks nurodytų reikalavimų nesilaikymas šioje baudžiamojoje byloje negali būti laikomas tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kurie nulemtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų pakeitimą ar panaikinimą.

288. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnį kaip vagystė.

29Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

309. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo apeliacinį skundą buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

319.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

329.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo V. R. gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, pateikti išsamūs motyvai, kodėl nuteistojo V. R. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos nuosprendžio dalis keičiama, o kita jo dalis – laikoma teisėta bei pagrįsta. Kartu nagrinėjamų argumentų kontekste pažymėtina tai, kad kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodyta, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta automobilių vertė, ir teigiama, jog „pagrobtojo turto vertė nesudaro 3 MGL (BK 190 straipsnis) ir todėl nėra pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės“. Dėl to apeliacinės teismas, nurodęs, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civiliniams ieškovams V. J. bei V. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, apeliaciniu skundu „neprašoma tiksliai nustatyti civilinio ieškinio dydžio ir jį priteisti iš nuteistojo“, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad, siekiant tiksliai įvertinti padarytos žalos dydį, bylos nagrinėjimas užsitęstų, padarytos turtinės žalos dydį motyvuotai vertino „ta apimtimi, kuri yra būtina nusikalstamiems veiksmams kvalifikuoti“.

3310. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. R. gynėjo apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

34Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Nuteistojo V. R. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. 1. V. R. nuleistas už tai, kad 2013 metų kovo mėnesį pagrobė V. J. ir V.... 5. V. R., turėdamas tikslą pagrobti neeksploatuojamus automobilius IVECO 35-8... 6. 2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir... 7. 3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. R. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo... 8. 3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai... 9. 3.1.1. Pasak kasatoriaus, jo ginamojo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis,... 10. 3.1.2. Taigi, kasatoriaus nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad jo... 11. 3.2. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,... 12. 4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 13. 4.1. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios ir... 14. 4.2. Pasak prokuroro, priešingai nei tvirtina kasatorius, teismai teisingai... 15. 4.3. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai civiliniams... 16. 4.4. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl neišsamaus jo... 17. 5. Nuteistojo V. R. gynėjo advokato P. Jablonsko kasacinis skundas atmestinas.... 18. Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų... 19. 6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 20. 6.1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. R. gynėjo kasacinis skundas... 21. Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo ginamojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK... 22. 7. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai... 23. 7.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tas, kas pagrobė... 24. 7.2. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia... 25. Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015,... 26. 7.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, pirmosios ir apeliacinės... 27. 7.4. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių, kad... 28. 8. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 29. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų... 30. 9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo... 31. 9.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas... 32. 9.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame... 33. 10. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. R.... 34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 35. Nuteistojo V. R. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą atmesti....