Byla 1A-360-785/2017
Dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,

2sekretoriaujant Daivai Aliulienei,

3dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei,

4nuteistajai D. S. (D. S.), jos gynėjai advokatei Eglei Mockienei,

5nuteistajam A. S. (A. S.), jo gynėjui advokatui Arūnui Taručiui, nukentėjusiajam V. K. (V. K.), jo atstovui advokatui Bogdanui Chranovskij

6(Bogdan Chranovskij)

7viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S., D. S. ir nukentėjusiojo V. K. atstovo advokato Bogdano Chranovskij apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

8pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

9pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems ) metams.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutine bausme paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

11Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 68 straipsniu, per bausmės vykdymo laikotarpį paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – neturėti ir neįsigyti šaunamųjų ginklų.

12Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme nuo 2015 m gruodžio 23 d. iki 2015 m gruodžio 24 d. išbūtas laikas – 2 (dvi) dienos.

13D. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

14Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant įpareigojimus – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju V. K..

15Priteista nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui V. K. solidariai iš A. S. ir D. S. 1909 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai devyni eurai) turtinės žalos atlyginimo.

16Priteista solidariai iš A. S. ir D. S. nukentėjusiajam V. K. 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

17Teisėjų kolegija

Nustatė

18

    1. A. S. nuteistas už tai, kad:
      1. savavaldžiavo, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 22 d. 11 val. iki 2015 m. gruodžio 23 d. 15.20 val. veikdamas bendrininkų grupėje su dukra D. S. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso) numatytos tvarkos, ( - ), V. S. (S.) priklausančioje sodyboje, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį V. K. lauko virtuvėje su nenustatytu asmeniu antrankiais prirakino V. K. rankas prie krosnies metalinių konstrukcijų, taip dėl kraujosruvų odoje ir poodyje abiejose plaštakose ir abiejuose riešuose padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atėmė šiam laisvę, sukeldamas pavojų nukentėjusiojo sveikatai dėl peršalimo, hipotermijos, hipovolemijos ir stresinės reakcijos, grasino nukentėjusiajam ginklu, D. S. grasinant elektrošoko įtaisu, reikalavo grąžinti 24000 eurų skolą, savavališkai iš sodybos kiemo D. S. išsivarant V. K. naudojamą E. G. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. ( - ) 4000 eurų vertės, su jame buvusiais V. K. daiktais: vyriška rankine – 200 eurų vertės, auksiniu kryžiumi – 200 eurų vertės, odine pinigine – 5 eurų vertės, 1250 eurų ir 50 JAV dolerių (pagal kursą 44 eurų), nukentėjusiojo vardu išduotą pasą, vairuotojo pažymėjimą, dviem banko generatoriais – 60 eurų vertės, banko kreditine kortele, automobilio navigacija – 140 eurų vertės, buto ir rūsio raktais – 10 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. G. 4000 eurų turtinę žalą, nukentėjusiajam V. K. 1909 eurų turtinę žalą, taip savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę susigrąžinti skolą ir padarė didelės žalos nukentėjusiųjų V. K. ir E. G. teisėms ir teisėtiems interesams.
      2. Taip pat A. S. neteisėtai disponavo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu, t. y. tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijęs šaudmenų – 5 vnt. savadarbių šovinių, kurie skirti šaudyti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 380 (9 mm) kalibro „ME 38 Compact-G“ modelio revolverį Nr. 024861, kuris priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neturėdamas leidimo, nuo 2014 m. liepos 1 d. neteisėtai laikė 5 vnt. savadarbių šovinių ir „ME 38 Compact-G“ modelio revolverį Nr. 024861 V. S. priklausančioje sodyboje, esančioje ( - ) iki 2015 m. gruodžio 23 d., kol šaudmenis ir šaunamąjį ginklą rado Varėnos rajono PK pareigūnai.
    2. D. S. nuteista už tai, kad savaldžiavo, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 22 d. 11 val. iki 2015 m. gruodžio 23 d. 15.20 val., veikdama bendrininkų grupėje su tėvu A. S. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nesilaikydama įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso) numatytos tvarkos, ( - ), V. S. priklausančioje sodyboje, panaudodama fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį V. K. lauko virtuvėje A. S. su nenustatytu asmeniu antrankiais prirakinus V. K. rankas prie krosnies metalinių konstrukcijų, taip dėl kraujosruvų odoje ir poodyje abiejose plaštakose ir abiejuose riešuose padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atėmė šiam laisvę, sukeldama pavojų nukentėjusiojo sveikatai dėl peršalimo, hipotermijos, hipovolemijos ir stresinės reakcijos, A. S. grasinant nukentėjusiajam ginklu, grasindama elektrošoko įtaisu, reikalavo grąžinti A. S. 24000 eurų skolą, savavališkai iš sodybos kiemo išsivarė V. K. naudojamą E. G. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. ( - ) 4000 eurų vertės su jame buvusiais V. K. daiktais: vyriška rankine – 200 eurų vertės, auksiniu kryžiumi – 200 eurų vertės, odine pinigine – 5 eurų vertės, 1250 eurų ir 50 JAV dolerių (pagal kursą 44 eurų), nukentėjusiojo vardu išduotu pasu, vairuotojo pažymėjimu, dviem banko generatoriais – 60 eurų vertės, banko kreditine kortele, automobilio navigacija – 140 eurų vertės, buto ir rūsio raktais – 10 eurų vertės, tuo padarydama nukentėjusiajam E. G. 4000 eurų turtinę žalą, nukentėjusiajam V. K. 1909 eurų turtinę žalą, taip savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens – savo tėvo A. S. tikrą teisę susigrąžinti skolą, ir padarė didelės žalos nukentėjusiųjų V. K. ir E. G. teisėms ir teisėtiems interesams.
    3. Apeliaciniame skunde A. S. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendį ir priimti naują, kuriuo A. S. išteisinantį pagal BK 253 straipsnio 1 d., pašalinti sunkinančią aplinkybę bendrininkavimą, o civilinį ieškinį atmesti arba klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
      1. Nurodo, kad nukentėjusysis civiliniame ieškinyje teigia, jog gyvenime taip ciniškai sumuštas buvo pirmą kartą. Niekuomet neturėjo, jokių reikalų su teisėsauga. Dėl patirties stokos tokiose situacijose neišsaugojo gydymo ir vaistų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Tačiau nukentėjusysis tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo niekas nemušė. Teisme patvirtino, jog jokių gydymo išlaidų nepatyrė. Be to, nukentėjusysis dėl savo statuso neturėjo net galimybės dirbti, nes buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre. Tai parodo, kad nukentėjusysis meluoja siekdamas sau naudos, beatodairiškai prisiteisti kuo didesnę sumą pinigų. V. K. nurodytos aplinkybės (daiktų egzistavimas, jų priklausymas nuosavybės teise nukentėjusiajam, jų vertės, grynųjų pinigų egzistavimas) turi būti įrodytos. Negalima remtis vien tik nukentėjusiojo parodymais. Taip pat vertintinas ir pačio nukentėjusiojo elgesys dėl skolos. Nukentėjusysis, neturėdamas jokio turto, nurodydamas apie neva jo turimą verslą, įtikino nuteistąjį paskolinti jam didelę pinigų sumą ir vengia ją grąžinti. Tokie nukentėjusiojo veiksmai galimai turi nusikalstamos veikos (BK 182 straipsnio 2 dalis) požymių.
      2. Teismas nukentėjusiajam V. K. priteisė 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Su šiuo taip pat nesutiktina. Priteisiant neturtinę žalą, turi būti vertinamas ir paties nukentėjusiojo elgesys. Kaip byloje nustatyta, nukentėjusysis yra skolingas didelę pinigų sumą nuteistajam, vengia ją grąžinti ir tokiu būdu yra galimai padaręs nusikalstamą veiką (BK 182 straipsnio 2 dalis) prieš nuteistąjį. Atvykęs į sodybą pats išsitraukė ginklą, juo grasino. Tokiais veiksmais ir išprovokavo nuteistojo veiksmus. Todėl manytina, kad neturtinė žala neturėtų būti priteista ir pats nuteistojo nuteisimo faktas yra pakankama satisfakcija nukentėjusiajam.
      3. Nuosprendis dalyje dėl disponavimo savadarbiais šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu iš esmės grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais ir ta aplinkybe, kad ginklas su šaudmenimis rastas lauko virtuvėje. A. S. parodymai ginklo aspektu buvo nuoseklūs nuo pat pirminės jo apklausos, t. y. A. S. parodė, kad nukentėjusysis atsivežė šį ginklą, juo grasino nuteistajam, nuteistasis ginklą atėmė iš nukentėjusiojo pasinaudodamas teisėtai laikomu koviniu ginklu. Jokių kitų duomenų apie tai, jog ginklas priklausė nuteistajam, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, nors nuteistasis nuo pat pirminės apklausos momento tvirtino, jog ginklas ne jo, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta rankų pėdsakų ekspertizė, siekiant nustatyti ar yra ant ginklo nukentėjusiojo rankų pėdsakų. Nei nukentėjusiojo parodymai, nei nuteistojo parodymai, kad ginklą išsitraukė pats nukentėjusysis, patikrinti nebuvo, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais. O taip pat atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis meluoja civiliniame ieškinyje, buvo nesąžiningas ir galimai padaręs nusikalstamą veiką skolos nuteistajam aspektu, jo parodymai turi būti vertinami itin kritiškai. Be to, A. S. nuteistas už tai, jog neteisėtai įgijo ir laikė ginklą nuo 2014 m. liepos 1 d. Tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nėra nei vieno įrodymo. Akivaizdu, jog ši data pasirinkta dėl to, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimas, kuriuo ir buvo kriminalizuotas tokio pobūdžio ginklų laikymas. Kita vertus, aplinkybė, kad kaltinamasis apskritai laikė, turėjo, disponavo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu, yra abejotina.
      4. Teismas sprendė, kad A. S. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė bendrininkaudamas su D. S.. Pažymėtina, kad A. S. veiką padarė vienas ir D. S., darant nusikalstamą veiką, nedalyvavo. Ji buvo atvykusi į sodybą, bet apie tai, kas konkrečiai vyko tarp A. S. ir V. K., ji nieko nežinojo. Teismas darė tik prielaidą, kad A. S. ir D. S. veikė bendrai, kad tyčia buvo veikti bendrai, kad nuteistieji susitarė daryti nusikalstamą veiką, kad buvo D. S. tyčia padaryti nusikalstamą veiką.
    4. Apeliaciniame skunde D. S. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. pripažinta kalta pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ir ją išteisinti bei iš D. S. nepriteisti civilinio ieškinio.
      1. Apeliantė nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad V. K. nėra nešališkas, jis suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, D. S. ir V. K. siejo artimi santykiai, kurie nutrūko. Vien faktas, kad iš V. K. telefono buvo jungtasi prie interneto, nepatvirtina apeliantės savavaldžiavimo. Nors V. K. laikėsi savo pateiktos įvykių versijos, tačiau jo parodymai dėl A. S. motyvo kito. Teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog buvo skolingas 5000 Eur, ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog buvo pasiskolinęs 20000 Eur, paskolos raštelyje skaičiais įrašė 24000 Eur, o žodžiais dvidešimt tūkstančių eurų. Nurodytos aplinkybės rodo, jog V. K. bandė sumažinti skolą. Nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą rodo ir jo netikslūs parodymai apie išsiskyrimą su D. S.. Be to, nukentėjusysis yra apgavęs daug žmonių Baltarusijoje, kas taip pat patvirtina jo nepatikimumą.
      2. Apeliantė nurodo, jog teismas nepasisakė, kodėl remiasi nukentėjusiojo parodymais ir atmeta D. S. ir A. S. parodymus, kurie nebuvo paneigti, jokių kitų byloje esančių įrodymų šaltinių.
      3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir (ar) teisėtiems interesams. Savavaldžiavimo padariniai kaip didelė žala turi būti konstatuoti ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį. Tačiau pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, jog E. G. buvo padaryta didelė žala, tai padarė tik formaliai. Teismo nuosprendyje nepasisakyta kaip konkrečiai pasireiškė didelė žala. Aplinkybė, jog apeliantė iš sodybos išvyko jam priklausančiu automobiliu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tuo jam buvo padaryta didelės žalos. Byloje nustatyta, jog prieš jį nebuvo naudota prievarta. Pats E. G. nurodė, jog jis jokios žalos nepatyrė, nesijaučia nukentėjęs. Manoma, jog E. G. buvo tik formalus automobilio savininkas, nes automobiliu naudojosi nukentėjusysis, kuris negalėjo jo registruoti savo vardu.
      4. D. S. teigia, jog vien aplinkybė, kad ji buvo atvažiavusi į sodybą pasiimti jai teisėtai priklausančio ginklo, nesudaro pagrindo teigti, jog ji žinojo apie A. S. vykdomus veiksmus. Byloje nėra nustatyta jos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstami BK 294 straipsnio 2 dalies prasme, todėl D. S. negali būti vertinama kaip A. S. bendrininkė ir būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn.
      5. Dėl priteisto civilinio ieškinio nurodo, kad nukentėjusiojo išvardinti daiktai, tariamai buvę automobilyje, nebuvo rasti pas D. S. sodyboje, ar nusikaltimo padarymo vietoje, apie jų buvimą nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys. Taigi teismas, visiškai patenkinęs nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos, padarė esminį BPK pažeidimą.
    5. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo V. K. atstovas advokatas Bogdanas Chranovskij prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teisme arba paskirti bausmę vadovaujantis įstatymų reikalavimais ir panaikinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą; priteisti 600 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
      1. Nurodo, kad nors baudžiamoji byla buvo perduota teismui kaltinant A. S. ir D. S. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau veika turėjo būti perkvalifikuojama pagal BK 181 straipsnį. Išnagrinėtoje byloje nenustatyta duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nukentėjusysis ir kaltinamieji būtų teisinio santykio subjektai ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad nukentėjusysis V. K. ir kaltinamieji, tuo metu kai buvo vykdomas nusikaltimas, nebuvo saistomi jokiais paskolinio pobūdžio santykiais, nes nukentėjusysis visas skolas grąžino ir tai buvo gerai žinoma kaltinamiesiems. Juo labiau nukentėjusysis E. G. apskritai nebuvo saistomas jokiais santykiais.
      2. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, ryšium su sunkinančia aplinkybe kaltinamiesiems turėjo paskirti laisvės atėmimą viršijantį sankcijos vidurkį. Be to, teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, nepasisakė dėl motyvų, kuriais grindžiamas priėmė tokį sprendimą. Manytina, jog minėto straipsnio nuostatų taikymas šioje byloje yra negalimas, nes prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams bei bausmės paskirčiai.
    6. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios D. S. ir nukentėjusiojo V. K. atstovo advokato Bogdano Chranovskij apeliaciniai skundai atmetami.
    7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nusikaltimai, už kuriuos yra nuteisti A. S. ir D. S., yra įrodyti pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos, paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, proporcingos padarytiems nusikaltimams. Nuosprendyje kiti klausimai taip pat išspręsti nepažeidžiant BPK normų.
    8. Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo.
      1. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir prašo jį išteisinti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pašalinti sunkinančią aplinkybę bendrininkavimą, o civilinį ieškinį atmesti arba klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
      2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-153-693/2017).
      3. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. S. neneigia, jog V. S. priklausančioje sodyboje V. K. lauko virtuvėje prirakino prie krosnies metalinių konstrukcijų, tačiau nesutinka, jog neteisėtai disponavo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu bei teigia, kad nukentėjusysis pats atsivežė šį ginklą, juo grasino nuteistajam, ir tuomet A. S. ginklą atėmė iš nukentėjusiojo.
      4. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. S. neteisėtai disponavo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu, todėl pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu versija, jog ginklą atsivežė nukentėjusysis, laikoma gynybinio pobūdžio ir yra nepagrįsta. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis V. K. parodė, kad atvykus A. S. buvo prie vasaros virtuvės bei pakvietė užeiti į virtuvę, prisėsti ir aptarti skolos reikalus. Tuomet A. S. prie jo galvos iššovė iš turėto pistoleto ir liepė padėti rankas ant stalo ir sėdėti tyliai. Paskui jis gal per pusvalandį virš galvos iššovė dar 4 kartus. Pamatęs, jog atvažiavo policijos pareigūnai, A. S. pistoletą numetė už pečiaus, o elektros šoko įtaisą įmetė į šiukšlių dėžę. Iš kur A. S. buvo paėmęs ginklą, iš kurio šaudė, nematė. Lentos, į kurias jis šaudė, ten jau stovėjo. Jas A. S. išnešė, kai nukentėjusysis sėdėjo prirakintas. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojas D. S., kuris parodė, kad iš Alytaus AVPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad Marcinkonių kaime galimai neteisėtai laikomas sulaikytas žmogus. Su kolega nuvykus minėtu adresu išgirdo iš lauko virtuvės rusiškai šaukiant pagalbos. Užėjus į vidų pamatė šalia krosnies sėdintį asmenį, prirakintą antrankiais prie metalinio rėmelio, einančio aplink krosnį. Nukentėjusysis paaiškino, kad savininkas, pamatęs juos išbėgo į lauką, prieš tai įmetęs į pečiaus angą pistoletą. Pažiūrėjus krosnies angoje, rado pistoletą. Pats savininkas aiškino, kad šis žmogus jam yra skolingas nemažus pinigus, nenori atiduoti, todėl norėjo jį pagąsdinti. Suprato, kad tas pagąsdinimas vyko demonstruojant pistoletą, nes buvo šaudyta į lentas. Lentos buvo rastos kitam ūkiniam pastate prieš lauko virtuvę. Taip pat rado pistoleto šovinių tuščias tūteles. Analogiškas aplinkybes liudytojas D. S. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas paaiškino, kad V. K. iš karto, esant virtuvėje A. S., pasakė, kad pro langą sodybos kieme pamatęs policijos pareigūnus, jis paslėpė po krosnimi turėtą ginklą, kuriuo grasino V. K.. Apžiūrėję krosnį, angoje, kurioje buvo sudėti plastmasiniai buteliai su vandeniu, ant jų rado revolverį, kurio būgne buvo 5 vnt. šovinių. A. S. dėl rasto ginklo nieko neaiškino, neneigė, kad tai ne jo ginklas. Šias aplinkybes patvirtina ir objektyvieji bylos duomenys. 2015 m. gruodžio 23 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad krosnies priekinėje dalyje šalia malkų užmetimo angos prie grindų žemiau yra anga, kurioje sudėti plastmasiniai buteliai 5 litrų talpos su vandeniu, o tarp jų numestas ginklas gaiduko skliauteliu į viršų. Išėmus ginklą ir apžiūrėjus, nustatyta, kad tai revolveris „ME38 Compact-G“, kurio Nr. 024861, taip pat revolverio būgne yra 5 vnt. šovinių, kurie užtaisyti balta mase. Aplinkybių vertinimui svarbi ir 2016 m. balandžio 28 d. specialisto išvada Nr. 52-(U-634)-IS1-111, kuria nurodoma, kad tyrimui pateiktas objektas yra pramoninės gamybos .380 (9 mm) kalibro „ME38 Compact-G“ modelio revolveris Nr. 024861 (Vokietija), kuris pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, skirtas šaudyti .380 kalibro šoviniais su guminėmis kulkomis (.380 ME GUM), kurių kulkos kinetinė energija ginklo žiotyse neviršija 7,5 J. Tyrimui pateiktas 380 (9 mm) kalibro „ME38 Compact-G“ modelio revolveris Nr. 024861 šaudyti tinkamas. Revolverio būgnelio kamerose rasti 5 šratai (kiekvienoje kameroje po vieną šratą), kurie yra rutulio formos ir pagaminti iš juodos spalvos gumos. Šratų skersmuo 8,5 mm. Tokie šratai paprastai naudojami savadarbių šovinių gamybai. Pažyma apie šio dujinio revolverio įregistravimą Ginklų registre patvirtina, kad šis revolveris nėra įregistruotas nustatyta tvarka nei A. S., nei kito asmens vardu. Taigi visi šie duomenys patvirtina, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nuosprendis dalyje dėl disponavimo savadarbiais šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Aukščiau pateikta bylos įrodymų analizė rodo, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu ir pagrįstai A. S. neteisėtai pripažino kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
      5. Tuo tarpu nuteistojo pateikta versija, jog revolverį „ME 38 Compact-G“ Nr. 024861 atsivežė pats nukentėjusysis, laikoma gynybinio pobūdžio, jos nepagrindžia, jokie kiti bylos duomenys. Nelogiška laikoma įvykių seka, kuomet A. S., pamatęs policijos pareigūnas, imtų slėpti ginklą, kuris priklauso ne jam, o nukentėjusiajam. Be to, policijos pareigūnas D. S. parodė, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis iš karto pasakė, jog A. S. paslėpė po krosnimi turėtą ginklą, kuriuo grasino V. K.. Tuo tarpu pats A. S. dėl rasto ginklo nieko neaiškino ir neneigė, kad tai ne jo ginklas.
      6. Apeliantas pasisakydamas dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu nurodo, kad A. S. yra nuteistas už tai, jog neteisėtai įgijo ir laikė ginklą nuo 2014 m. liepos 1 d., tačiau šiai aplinkybei pagrįsti, jog A. S. įgijo šaudmenis ir ginklą bei juos laikė būtent nuo 2014 m. liepos 1 d. nėra nei vieno įrodymo. Aukštesnysis teismas sutinka, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, kad A. S. įgijo savadarbius šovinius ir revolverį ir juos laikė būtent nuo 2014 m. liepos 1 d. Šiame kontekste pažymima, jog vadovaujantis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, teismas turi teisę savo iniciatyva patikslinti ar pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, jeigu tos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytųjų. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-P-36/2010, 2K-23/2013 ir kt.).
      7. Dėl nurodytų priežasčių kaltinimas dalyje dėl neteisėto disponavo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu tikslintinas, šalinant neįrodytas kaltinimo aplinkybes dėl ginklo ir šaudmenų įgijimo ir jų laikymo nuo 2014 m. liepos 1 d., jį išdėstant taip: A. S. neteisėtai disponavo šaudmenimis ir šaunamuoju ginklu, t. y. 5 vnt. savadarbių šovinių, kurie skirti šaudyti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 380 (9 mm) kalibro „ME 38 Compact-G“ modelio revolverį Nr. 024861, kuris priskiriamas prie „C“ kategorijos šaunamųjų ginklų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė V. S. priklausančioje sodyboje, esančioje ( - ) iki 2015 m. gruodžio 23 d., kol šaudmenis ir šaunamąjį ginklą rado Varėnos rajono PK pareigūnai. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks kaltinimo patikslinimas nelaikytinas kaltinimo keitimu ir įtakos veikos kvalifikavimui neturi.
      8. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiajam V. K. priteistu 2000 Eur neturtinės žalos dydžiu ir nurodo, kad turi būti vertinamas paties nukentėjusiojo elgesys, jog jis yra skolingas didelę pinigų sumą nuteistajam, vengia ją grąžinti.
      9. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.
      10. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-137-693/2017).
      11. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad abu nuteistieji panaudojo psichologinio pobūdžio grasinimus, o A. S. panaudotas grasinimas pistoletu, bei po to prirakinimas turėjo aiškios nepagarbos kitam asmeniui, pagal savo pobūdį buvo įžūlus elgesys ir konstatavo, jog pakankama suma neturtinei žalai atlyginti yra 2000 Eur, kurią solidariai priteisė iš A. S. ir D. S.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog priteistas neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus ir formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-788/2016).
      12. Pasisakant dėl turtinės žalos pažymima, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo nurodomi iš jo pagrobti daiktai ir pinigai yra susiję su juo, bei nėra pagrindo laikyti, jog jie nebuvo pagrobti. D. S. iš Marcinkonių kaimo į Vilnių išvažiavo automobiliu „AUDI A6“ valst. Nr. ( - ) kuriuo buvo atvažiavęs nukentėjusysis, su visais jame buvusiais dokumentais ir daiktais ir šiuo automobiliu disponavo iki 2016 m. sausio 13 d. Iš visų įrodymų byloje matyti, kad iš automobilio daiktai, dokumentai ir pinigai galėjo dingti tik dėl kaltinamųjų veiksmų ir dėl to jiems taikytina civilinė atsakomybė dėl nurodomų daiktų, dokumentų ir pinigų vertės kompensavimo nukentėjusiajam. Netikėti dėl minėtų daiktų egzistavimo nėra pagrindo, kadangi nukentėjusysis išsamiai nurodė, kokie daiktai buvo automobilyje. Versija, jog nukentėjusysis siekia pasipelnyti iš nuteistųjų atmetama, kadangi bylos nagrinėjimo metu jis netgi pats nurodė, jog yra įsivėlusi klaida ir prašė sumažinti nurodytą jo odinės piniginės vertę nuo 40 Eur iki 5 Eur., kadangi ją pigiai parsisiuntė iš Kinijos.
      13. Nuteistasis A. S. taip pat teigia jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarė vienas ir D. S., darant nusikalstamą veiką, nedalyvavo, tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Motyvai dėl D. S. kaltės nurodomi pasisakant dėl nuteistosios D. S. apeliacinio skundo.
    9. Dėl nuteistosios D. S. apeliacinio skundo.
      1. Nuteistoji D. S. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę ir nurodo, kad nėra nustatyta jos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstami BK 294 straipsnio 2 dalies prasme.
      2. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis V. K. parodė, kad būnant sodyboje po kiek laiko atvažiavo D. S. su jaunu vaikinu, kuris jam užtraukė ant galvos kepurę, prispaudė galvą prie stalo, ant dešinės rankos uždėjo antrankius ir prisegė prie pečiaus. D. S. paklausė, kur mašinos raktai. Nurodžius, kad raktai yra mašinoje, ji nuėjo į mašiną, atnešė jo piniginę, popierius, susijusius su darbu, visus raktus, banko generatorių ir sakė, kad reikia įsitikinti, ar yra jo sąskaitoje pinigų. Po to D. S. paėmė mašiną ir pasakė, kad tuoj grįš ir išvažiavo. Apie 24 val. vėl atvažiavo D. S.. Paskui ryte į kiemą atvažiavo V. S.. Tuomet A. S. davė D. S. elektros šoko įtaisą, pistoletą ir paprašė pasaugoti, o pats nuėjo kalbėti su broliu. Po kiek laiko atėjo jaunuolis, buvęs su D. S., kuris paėmė generatorių, telefoną ir prisijungė prie jo banko sąskaitos. D. S. tiesiogiai negrasino, bet ji viskam vadovavo, sakė, ką daryti, kaip daryti, sakė, kad už viską atsakysi, vaikščiojo su elektrošoku. Galiausiai D. S. išvažiavo jo automobiliu. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina kiti bylos duomenys. Telekomunikacijų operatorių pateiktos informacijos analizėje nurodyta, jog nuo 2015 m. gruodžio 22 d. 11.26 val. iki 2015 m. gruodžio 23 d. 16.42 val. nukentėjusiojo V. K. telefonu buvo jungtasi 46 kartus prie interneto. Būtent nukentėjusysis ir nurodė, kad iš jo telefono buvo jungiamasi prie jo banko sąskaitos ir tikrinamas lėšų likutis, buvo laukiama ar nebus pervesti į sąskaitą pinigai. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog D. S. iš įvykio vietos, kaip ir nurodė nukentėjusysis, išvažiavo jam priklausančiu automobiliu. 2016 m. sausio 13 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad D. S. Vilniaus m., J. M. g. prie namo Nr. 5 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje parodė stovintį automobilį „AUDI A4“, valst. Nr. ( - ) Be to, atkreipiamas dėmesys, jog įvykio vietoje šalia dujų baliono stovinčioje šiukšlių dėžėje buvo rastas elektrošoko prietaisas „Power Max“, tai užfiksuota 2015 m. gruodžio 23 d. įvykio vietos apžiūros protokole. Tuo tarpu pats A. S. pripažino, kad elektrinį šoko prietaisą buvo įsigijusi dukra. Visa tai rodo, jog šį prietaisą į įvykio vietą atsivežė būtent D. S.. Taigi aukščiau išanalizuotų įrodymų visuma patvirtina, jog D. S. savaldžiavo ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
      3. Apeliantė taip pat teigia, jog būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir (ar) teisėtiems interesams bei mano, kad tokia žala padaryta nebuvo. Tačiau kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, A. S. ir D. S. savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį V. K. panaudodami psichinę ir fizinę prievartą ir neteisėtai apribodami jam laisvę daugiau nei paros laikui, bei šių veiksmų pasekoje padarydami didelę žalą jo teisėms ir interesams, o D. S. savavališkai išsivarius V. K. naudotą ir E. G. priklausantį automobilį bei jį po to laikant savo dispozicijoje iki jo suradimo 2016 m. sausio 13 d., padarė didelę žalą E. G. teisėms ir interesams netrukdomai valdyti ir disponuoti savo turtu.
      4. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusysis patyrė didelę neturtinę žalą, todėl abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Toks pakankamai intensyvios prievartos vertinimas atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2013, 2K-177/2014, 2K-351/2014, 2K-145-788/2016).
      5. Nustačius, jog abu nuteistieji savavaldžiavo, pagrįstai civilinis ieškinys priteistas solidariai iš abiejų nuteistųjų.
    10. Dėl nukentėjusiojo V. K. atstovo advokato Bogdano Chranovskij apeliacinio skundo.
      1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors baudžiamoji byla buvo perduota teismui kaltinant A. S. ir D. S. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau veika turėjo būti perkvalifikuojama pagal BK 181 straipsnį, kadangi nenustatyta, jog nukentėjusysis ir kaltinamieji būtų teisinio santykio subjektai, kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą.
      2. Pažymima, jog BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atsakomybė kyla tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.
      3. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nenustatyta, jog nukentėjusysis ir kaltinamieji būtų teisinio santykio subjektai ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą, tačiau pats nukentėjusysis V. K. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad iš A. S. buvo paėmęs 20000 dolerių paskolą, todėl atvykęs norėjo aptarti, kada galėsiantis galutinai atsiskaityti. Atvažiavus į Marcinkonių k, A. S. buvo prie vasaros virtuvės bei pakvietė užeiti į virtuvę, prisėsti aptarti skolos reikalus. Tuomet perrašė sutartį dėl 20000 dolerių skolos. Nurodo, kad konflikto metu bandė susitarti, kad galima atsiskaityti gražiuoju. A. S. tą dieną, kai buvo ( - ), buvo skolingas apytiksliai 5000 eurų, tačiau skolos raštelį parašė dėl 24000 eurų sumos. Taigi iš šių V. K. parodymų seka, jog jis neneigia, kad įvykio dieną buvo skolingas A. S.. Aplinkybę, jog V. K. buvo skolingas A. S. patvirtina ir 2015 m. gruodžio 23 d. kratos metu pas A. S. paimti skolos rašteliai. Taigi visa tai rodo, jog V. K. buvo skolingas A. S., tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl A. S. ir D. S. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Minėtų asmenų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnį (turto prievartavimas) nėra pagrindo.
      4. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad nuteistiesiems turėjo būti taikomos bausmė, viršijančios sankcijos vidurki ir nesutinka su BK 75 straipsnio taikymu. Šiame kontekste pažymima, jog skirdamas bausmę teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis). Skirdamas bausmę A. S. pirmos instancijos teismas įvertino tai, jog jo nusikaltimai (BK 294 straipsnio 2 dalis ir 253 straipsnio 1dalis) priskiriami apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), jis administracine tvarka nebaustas, psichiatrinėje ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas, vedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, pensininkas, anksčiau neteistas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, todėl teismas pagrįstai skyrė bausmes, švelnesnes, nei straipsnių sankcijose nustatytas bausmės vidurkis. Skirdamas bausmę D. S. teismas įvertino, jog ji padarė vieną apysunki tyčinį nusikaltimą, ji psichiatrinėje ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašyta, neištekėjusi, turinti aukštąjį išsilavinimą, nedirbanti, anksčiau neteista, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, todėl teismas pagrįstai skyrė bausmę, švelnesnę, nei straipsnių sankcijose nustatytas bausmės vidurkis.
      5. Pasisakant dėl bausmės vykdymo atidėjimo pažymima, jog BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
      6. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016).
      7. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. S. nuteistas subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausme už dviejų apysunkių tyčinių nusikaltimų padarymą, o D. S. nuteista 1 metų laisvės atėmimo bausme už vieno apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą, taigi šiuo atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo. Tuo tarpu vertinant materialaus pagrindo buvimą svarbu tai, kad abu nuteistieji teisiami pirmą kartą, juos neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra, todėl konstatuojama, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
      8. Pažymėtina, kad per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuteistieji visą laiką bus kontroliuojami bei prižiūrimi kompetentingos institucijos ir privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimų, ar darytų teisės pažeidimus, šių asmenų priežiūrą vykdanti institucija su teikimu privalės kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistiesiems bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti juos atlikti nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes.
      9. Apeliantas taip pat prašo iš nuteistųjų priteisti 600 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šiame kontekste pažymima, jog pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-174/2014, 2K-152-303/2017).
      10. Nagrinėjamojoje byloje tiek nuteistieji A. S. ir D. S., tiek nukentėjusysis V. K. nesutiko su Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžiu ir iniciavo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Kadangi A. S. apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies, o D. S. ir nukentėjusiojo V. K. atstovo advokato Bogdano Chranovskij apeliaciniai skundai buvo atmesti, todėl apelianto prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo – netenkinamas.
    11. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-109/2014, 2K-148/2014). Teismai neprivalo pateikti argumentuotas išvadas dėl visų skunduose keliamų klausimų, jei tai nėra susiję su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-19-697/2015).

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

20Nuteistojo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, D. S. (D. S.) ir nukentėjusiojo V. K. (V. K.) atstovo advokato Bogdano Chranovskij (Bogdan Chranovskij) apeliacinius skundus atmesti.

21Iš Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio pašalinti apylinkės teismo nustatytą aplinkybę, kad A. S. įgijo šaudmenis – 5 vnt. savadarbių šovinių, kurie skirti šaudyti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 380 (9 mm) kalibro „ME 38 Compact-G“ modelio revolverį Nr. 024861, kuris priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, ir juos laikė nuo 2014 m. liepos 1 d.

Proceso dalyviai
Ryšiai