Byla 2K-152-303/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Audronės Kartanienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.

2Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio „Mazda 3“ iššvaistymo) laisvės apribojimu vieneriems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl automobilio MB CL55 AMG iššvaistymo) laisvės atėmimu trejiems metams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

4Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 8 punktus, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant D. J. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti arba tęsti darbą ir atlyginti arba pašalinti turtinę žalą.

5Civilinio ieškovo AB D. bankas pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš D. J. ir E. Ž. solidariai civiliniam ieškovui AB D. bankas 5695,85 Eur (t. y. 19 666,63 Lt dėl automobilio „Mazda 3“ iššvaistymo) ir 18 982,10 Eur (t. y. 65 541,39 Lt dėl automobilio MB CL55 AMG iššvaistymo) (iš viso 24 677,95 Eur) padarytai žalai atlyginti.

6Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendis:

7panaikintas nuteistojo D. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį; pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybė, kad D. J. ir E. Ž. veikė bendrininkų grupe; priteista iš D. J. ir E. Ž. solidariai žalai atlyginti civiliniam ieškovui AB D. bankui 60 402,34 Eur.

8Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

9Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. Ž., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

10Teisėjų kolegija

Nustatė

111. D. J. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas su E. Ž., 2005 m. gruodžio 20 d. E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A.“ (į. k. ( - ), reg. ( - )) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant šios bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku bei vadovu, ir faktiškai valdydamas visą bendrovės veiklą, 2006 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį Nr. ( - ) su AB „D.“ (į. k. ( - ), reg. ( - )), kurios pagrindu buvo įgytas 211 864,41 Lt vertės automobilis MB CL55 AMG (identifikacinis Nr. ( - ), valst. Nr. ( - ) už kurį nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu bankui dalį privalomų įmokų – 65 538 Lt, ir žinodamas, kad pagal sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti sutarties sąlygų, pažeisdamas sutartį, įmokų daugiau nemokėjo ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs banko pranešimą dėl sutarties nutraukimo bei pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal sutarties 1.1 punktą automobilis yra banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su banku ir pagal sutarties 10.6 punktą bankui nutraukus sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir, neturėdamas banko sutikimo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl to banko turtas nebuvo grąžintas; taip jis iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto visiškai lizingo padarydamas AB „D.“ didelės vertės 65 541,39 Lt (t. y. 18 982, 10 Eur) turtinę žalą.

121.1. D. J. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas su E. Ž., 2005 m. gruodžio 20 d. E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A.“ (į. k. ( - ), reg. ( - )) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku bei vadovu, ir faktiškai valdydamas visą bendrovės veiklą, 2006 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį Nr. ( - ) su AB „D.“ (į. k. ( - ), reg. ( - )), kurios pagrindu buvo įgytas 50 847,46 Lt vertės automobilis „Mazda 3“ (identifikacinis Nr. ( - ), valst. Nr. ( - ) už kurį nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu bankui dalį privalomų įmokų – 15 207,23 Lt, ir žinodamas, kad pagal sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti sutarties sąlygų, pažeisdamas sutartį, įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs banko pranešimą dėl sutarties nutraukimo bei pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal sutarties 1.1 punktą automobilis yra banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su banku ir pagal sutarties 10.6 punktą bankui nutraukus sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir, neturėdamas banko sutikimo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl to banko turtas nebuvo grąžintas; taip jis iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą, dėl nesumokėto visiškai lizingo padarydamas AB „D.“ 19 666,63 Lt (t. y. 5 695,85 Eur) turtinę žalą.

132. Nuteistasis D. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria AB D. banko civilinis ieškinys dėl 60 402,34 Eur žalos atlyginimo patenkintas visiškai, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį.

142.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio l ir 2 dalis, ir padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų: įvertino tik dalį bylos įrodymų, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nepašalino esančių prieštaravimų, padarė prieštaraujančias vienas kitoms išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Teismų įstatymo 23 straipsnis).

152.2. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K- 205/2012, 2K-532/2012 pateiktais išaiškinimais, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesivadovavo teismų praktika dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo. Pagal teismų praktiką sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą turto pasisavinimo (iššvaistymo) bylose, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-208/2013, 2K-7-85/20013, 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013).

162.3. Kasatorius nurodo, kad nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas mėgino spręsti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimą, tačiau padarė išvadą, jog pagal bylos aplinkybes lizingo sutarties vykdymas ir pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas; minėtu klausimu apeliacinės instancijos teismo išdėstyti motyvai yra nepakankami. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju sudarius lizingo sutartis, visų pirma susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami Civilinio kodekso 6.567-6.574 straipsnių. 2011 m. sausio 3 d., kai bankas pranešė bendrovei „A.“ apie šių sutarčių nutraukimą, AB „D.“ teisė kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu nebuvo pasunkinta, byloje nėra duomenų, jog AB „D.“ interesų atkūrimas civilinio proceso tvarka tapo negalimas ar neefektyvus; byloje nėra duomenų ir apie tai, kodėl nebuvo kreiptasi dėl žalos atlyginimo į draudimo kompaniją „P.“, kurioje automobiliai buvo drausti.

172.4. Be to, nustatyta, kad būtent D. J. tuo metu, kai buvo UAB „A.“ direktorius, tinkamai vykdė visus su lizingo sutarčių vykdymu susijusius įsipareigojimus: buvo mokamos įmokos, automobiliai buvo apdrausti, jie buvo naudojami ir nebuvo siekiama juos paslėpti, perduoti trečiųjų asmenų nuosavybėn ar pan.; AB „D.“ atstovų prašymu automobiliai buvo apžiūrėti. Byloje nėra aplinkybių, rodančių, kad būtent D. J. būtų slapstęsis, naikinęs turtą, atlikęs kitus neteisėtus veiksmus, apsunkinančius turto grąžinimą ar žalos atlyginimą. Netgi AB „D.“ pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad D. J. pateikė informaciją apie asmenis, kurie naudojosi AB „D.“ priklausančiomis transporto priemonėmis. Taigi, pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai pripažino, kad lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas būtent dėl jo sąmoningų veiksmų.

182.5. Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo teisines pasekmes nustato CK 6 knygos XVII skyriaus nuostatos, o ginčai tarp sutarties šalių sprendžiami civilinio proceso tvarka. Lizingo bendrovė civilinio proceso tvarka pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo galėjo prisiteisti iš UAB „A.“ žalos atlyginimą netgi tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad kasatorius faktiškai vadovavo bendrovei. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik toks asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), bet ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas); pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Pasak kasatoriaus, teismai nustatė tik lizingo sutarties pažeidimus, tačiau nenustatė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas.

192.6. Kasatorius nurodo, kad, netinkamai įvertinus įrodymus, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai, remdamiesi subjektyviais liudytojų parodymais, neatitinkančiais rašytinės bylos medžiagos, pripažino kasatorių įstatyme (pvz., Akcinių bendrovių įstatyme, CK) nenumatytu juridinio asmens dalyviu – įmonės faktiniu vadovu. Pagal teismų praktiką esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Pagal byloje esančius duomenis jis (D. J.) nėra priskiriamas nė vienai iš šių asmenų kategorijų. Byloje nustatyta, kad būtent E. Ž., būdamas UAB „A.“ direktorius, pasirašė lizingo sutartis su AB „D.“ ir priėmė turtą (automobilius), t. y. šis asmuo yra saistomas įsipareigojimų ir atsakomybės pagal lizingo sutartis ir yra atsakingas už tinkamą naudojimąsi tuo turtu. Byloje nėra duomenų, kad E. Ž. nesuprato tokių savo veiksmų: jis buvo pilnametis, visiškai veiksnus, išsilavinęs, suprantantis buhalterinę apskaitą (šiuo metu dirba toje srityje), galėjo savarankiškai laisva valia priimti sprendimus dėl akcijų įsigijimo, direktoriaus pareigų ėjimo, už atliekamas darbo funkcijas gaudavo atlyginimą ir kt. Be to, D. J. nėra kaltinamas dėl UAB „A.“ naudojimo nusikalstamai veikai nuslėpti, todėl teiginys, kad E. Ž. buvo tik formalus direktorius, yra nepagrįstas.

202.7. Kasatorius teigia, kad neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė jo, kaip faktinio vadovo, veikla, koks buvo jos turinys, kokiu būdu buvo jam patikėtas turtas, taip pat nenustatė jo apibrėžtų įgalinimų, nėra dokumentų, pagrindžiančių jo dalyvavimą ūkinio subjekto tiesioginėje veikloje. Pasak kasatoriaus, teismai neturėjo teisės nustatyti, kad jis buvo faktinis vadovas, remdamiesi vien tik nuteistojo E. Ž., suinteresuoto išvengti tiesioginės atsakomybės, parodymais; kitų liudytojų V. B., D. Č. parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino tik tiek, kiek tai yra naudinga kaltinimui. Nors, pasak kasatoriaus, V. B. parodymai patvirtino, kad jis (D. J.) atlikdavo daugiau kurjerio vaidmenį, t. y. perduodavo reikiamus dokumentus, atlyginimą, tačiau tai neduoda pagrindo teigti, jog jis atliko bendrovės vadovui būdingas funkcijas. UAB „D.“ atstovo D. Č. parodymai apie tai, kad „įmonės direktorius oficialiai buvo E. Ž., tačiau dalies automobilių buvimo vietą žinojo D. J.“, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad jis vykdė visas juridinio asmens vadovui būdingas funkcijas. Be to, jis (kasatorius), kaip Ž. A. IĮ „S.“ prokūristas, pagal 2006 m. kovo 1 d. įmonės verslo administravimo ir konsultacijų sutartį, pasirašytą tarp įmonės „S.“ ir UAB „A.“, teikė sutartyje numatytas paslaugas, už kurias (kaip D. J. atliktus veiksmus) UAB „A.“ sumokėjo įmonei „S.“, taigi kasatorius veikė teisėtai pasirašytos sutarties apimtimi. Kasatorius akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog „D. J. lizingo sutarčių sudarymo metu formaliai ir nebuvo tiesioginiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektu“, nesant teisinio pagrindo pripažino jį nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, organizatoriumi.

212.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad, remiantis Inventorizacijos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370) 5 punktu, visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas keičiantis materialiai atsakingiems asmenims. Bendrovės vadovas, nepriklausomai nuo to, ar su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, yra materialiai atsakingas asmuo, todėl, jam keičiantis, turto inventorizacija privalo būti atlikta ir, remiantis šių taisyklių 9 punktu, už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą, įstatymų nustatyta tvarka atsako įmonės vadovas. Pasak kasatoriaus, teismai nenustatė, kad kaltinime nurodyti automobiliai buvo apskaityti įstatymų nustatyta tvarka kaip UAB „A.“ ilgalaikis turtas ir kad keičiantis UAB „A.“ direktoriams E. Ž. būtų organizavęs bendrovės turto inventorizaciją ar būtų surašęs turto perdavimo aktą ir šį turtą būtų perdavęs naujam direktoriui D. J.. Todėl kaltinime nurodyta veikai kvalifikuoti svarbi aplinkybė, kad automobiliai buvo D. J. žinioje, nesukonkretinant, kokių įgaliojimų pagrindu, laikytina nepagrįsta. Be to, apeliacinės instancijos teismui pagrįstai nenustačius bendrininkų grupės, nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, vykdytoju negali būti pripažintas faktinis direktorius, kuris neturėjo teisėtų įgaliojimų iššvaistytam turtui. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas buvo objektyviai šališkas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes, nenustatęs specialiojo subjekto požymio, pripažino jį nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, vykdytoju, taip baudžiamąjį įstatymą aiškino plečiamai ir priėmė dėl jo nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014).

222.9. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo priteistu civilinio ieškinio dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje pareikšto ieškinio dalyką, nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veiksmų ir jų padarytos žalos, argumentuotai nurodė, jog civiliniu ieškiniu prašomi priteisti pradelsti lizingo mokėjimai, delspinigiai, likę lizingo mokėjimai yra kildinami iš lizingo sutarčių, kurios buvo sudarytos tarp UAB „A.“ ir UAB „D.“, ir nusprendė, kad D. J. (ir E. Ž.) civilinis ieškinys gali būti priteistas tik dėl jų nusikalstamais veiksmais padarytos tiesioginės turtinės žalos atlyginimo. Kasatorius nurodo, kad atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika. CK 6.37 ir 6.210 straipsniai reglamentuoja palūkanas vykdant pinigines prievoles. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Delspinigiai pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas taip pat yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Nors CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtina norma nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, tačiau ji yra CK XVII skyriuje „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“ ir nuteistajam šioje byloje negali būti taikoma, nes jo civilinė atsakomybė yra ne sutartinė, o deliktinė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog baudžiamojoje byloje pareiškiamu civiliniu ieškiniu gali būti sprendžiami tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimai (BPK 109 straipsnis). Deliktinę atsakomybę reglamentuoja CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje įtvirtintos normos, kurios nei palūkanų, nei delspinigių pagal prievolę atlyginti žalą nenumato. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės netapačios toms, kurios nurodytos skundžiamame Apeliacinio teismo sprendime (kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2009, 2K-7-35/2011, 2K-173/2013), nes, be kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, skiriasi santykiai tarp kaltininkų ir nukentėjusiųjų, nusikaltimo objektas, nusikalstama veika, kaltininko tyčios kryptingumas; nusikalstamų padarinių pobūdis ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos pasekmė, todėl procesinės palūkanos, kaip ir delspinigiai, šiuo konkrečiu atveju nėra BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto nusikaltimo padariniai. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistųjų veiksmais padarytos žalos dydį, kitas sąlygas ir motyvuotai atmetė dalį civilinio ieškovo pareikšto ieškinio dėl pradelstų lizingo mokėjimų, delspinigių, palūkanų priteisimo.

233. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į nuteistojo D. J. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

243.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, įrodymus vertino kaip visumą, išsamiai argumentavo išvadą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir grįsdamas kasatoriaus kaltę rėmėsi liudytojų V. B., D. Č., kito nuteistojo šioje byloje E. Ž. parodymais, kitais rašytinais įrodymais. Nors kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektu, nes svetimas turtas (automobiliai) nebuvo jo žinioje, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai nurodė, jog pagrįsta išvada, kad būtent kasatorius realiai vadovavo UAB „A.“ ir buvo faktinis šios bendrovės vadovas, priimdavo svarbiausius sprendimus, susijusius su bendrovės veikla, per jį buvo sprendžiami visi iškilę bendrovės klausimai. Byloje nustatyta, kad nors lizingo sutartis pasirašė E. Ž., tačiau lizinguojamais automobiliais nedisponavo, pats asmeniškai jų neprisiėmė, neturėjo, jų niekam neperdavė, jis nebuvo tikrasis UAB „A.“ direktorius, nuo kurio priklausytų visa bendrovės veikla, o buvo kasatoriaus statytinis direktorius. Teismas logiškai akcentavo, kad jeigu kasatorius realiai nebūtų buvęs UAB „A.“ vadovas, jam nebūtų pagrindo spręsti naujų bendrovės direktorių suradimo ir paskyrimo, algų įmonės darbuotojams mokėjimo, įmonės turto perdavimo kitiems asmenims ir kitus klausimus. Taigi pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nors UAB „A.“ dokumentais kasatoriui oficialiai nebuvo suteikti įgaliojimai, tačiau kasatorius, per E. Ž. priimdamas sprendimus dėl UAB „A.“ patikėto turto, veikė kaip BK 184 straipsnyje numatytas specialus subjektas.

253.2. Prokuroras, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimu, pažymi, kad nors sudarant sutartis dėl materialinių vertybių (šiuo atveju – lizingo sutartis) tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, jie, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius. Pagal teismų praktiką šios sąlygos turi būti susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena iš šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

263.3. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamu atveju būtent tokios faktinės aplinkybės teismo ir buvo nustatytos. Nors sudarius lizingo sutartis tarp UAB „A.“ ir AB „D.“ iš pradžių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tolesni kasatoriaus, kuris buvo faktinis UAB „A.“ vadovas ir kurio žinioje buvo kaltinime nurodytos lizinguojamos transporto priemonės, veiksmai padarė lizingo sutarčių vykdymą problemišką ir net neįmanomą. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius ne tik nevykdė lizingo sutartyse numatytų įsipareigojimų, lizingo įmokas mokėjo nereguliariai, vėliau iš viso nustojo mokėti, bet ir žinodamas, kad pagal lizingo sutarčių 4.7 punktą griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis automobiliais be AB „D.“ sutikimo, sąmoningais veiksmais svetimą, jam patikėtą turtą, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo neatlygintinai, be jokių rašytinių dokumentų, perleido tretiesiems asmenims ir automobilių bendrovei negrąžino. Dėl šių sąmoningų, neteisėtų veiksmų lizingo sutarčių vykdymas ir AB „D.“ pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas: kasatoriaus veika peržengė civilinių santykių ribas, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai.

273.4. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo ir priteistą solidariai iš jo ir kito nuteistojo E. Ž. sumą padidinus iki 60 402,34 Eur, buvo pažeistos BPK 109, 115 straipsnių nuostatos. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo išspręsti civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad nuteistieji kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, todėl pagrįstai patenkino ieškovo civilinį ieškinį. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku, o civilinio ieškovo prašomos priteisti palūkanos ir delspinigiai (kurių nepriteisė pirmosios instancijos teismas) buvo iš anksto numatytos lizingo sutartyse ir buvo realiai tikėtinos gauti pinigų sumos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų nuteistųjų veiksmų, todėl pripažintinos civilinio ieškovo negautomis pajamomis (netiesioginiais nuostoliais) ir priteistinos solidariai iš nuteistųjų civilinio ieškovo naudai.

284. Civilinio ieškovo AB D. bankas atstovas advokatas L. P. atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti banko naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

294.1. Civilinio ieškovo atstovas visiškai pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvams bei išvadoms, kuriais remiantis buvo konstatuotas baudžiamosios atsakomybės taikymo D. J. veiksmams būtinumas, ir papildomai pažymi, kad civiliniai santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007). Nagrinėjamu atveju tarp UAB „D.“ ir UAB „A.“ buvo sudarytos lizingo sutartys dėl automobilių įsigijimo finansavimo. Byloje nėra ginčo, kad jų sudarymą lėmė civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, tačiau dėl D. J. ir E. Ž. neteisėtų veiksmų šių sutarčių pagrindu atsiradę civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius.

304.2. Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad UAB „A.“, kurios faktinis vadovas dar nuo 2005 m. buvo D. J., oficialiai įmonės vadovo pareigas ėjęs nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. liepos 27 d., tinkamai ir laiku nevykdė pagal lizingo sutartis prisiimtų įsipareigojimų lizingo sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka mokėti lizingo įmokas (1.1 punktas) ir delspinigius (9.4 punktas). Nepadengtas pradelstų mokėjimų įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio mėn. Lizingo sutarčių pagrindu bendrovei „A.“ perduotos valdyti ir naudoti transporto priemonės be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, be rašytinių dokumentų buvo perduoti tretiesiems asmenims. 2009 m. liepos 27 d. UAB „A.“ vadovu paskirtam M. P. jokios transporto priemonės, taip pat buhalteriniai bendrovės dokumentai nebuvo perduoti, o bendrovė veiklos nevykdo, darbuotojų ir turto neturi. Bankui dėl įsipareigojimų pagal lizingo sutartis tinkamo nevykdymo 2011 m. pradžioje nutraukus minėtas lizingo sutartis transporto priemonės nebuvo grąžintos, nuteistieji D. J. ir E. Ž. žalos neatlygino. Taigi šiuo atveju banko pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis priemonėmis yra pasunkintas ir neperspektyvus. Pasak civilinio ieškovo atstovo, vien duomenys, kai lizingo gavėjas UAB „A.“ keletą metų jokios veiklos nevykdo, neturi darbuotojų ir turto, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad civiline tvarka pareiškus ieškinį pažeistos teisės realiai nebūtų atkurtos, o reikštų tik papildomas pinigines (žyminis mokestis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti) ir laiko sąnaudas be jokio rezultato. Kadangi D. J. ir E. Ž. veiksmai buvo bankui nuosavybės teise priklausančio turto praradimo priežastis, jie pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir iš šių asmenų atsiranda galimybė reikalauti ir žalos atlyginimo.

314.3. Civilinio ieškovo atstovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad byloje nėra duomenų, kodėl bankas nesikreipė į draudimo kompaniją dėl žalos atlyginimo praradus automobilius. Civilinio ieškovo atstovas pabrėžia, kad bankas jokios draudimo išmokos nėra gavęs, tačiau jei ir būtų ją gavęs, tai ši aplinkybė neturėtų jokios įtakos santykių, kaip baudžiamųjų, vertinimui, nes draudimo bendrovė turėtų teisę reikalauti iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų atlyginti išmokėtą draudimo išmokos sumą, tuo tarpu bankas reikalautų atlyginti žalą, kurios nepadengtų draudimo išmoka.

324.4. Civilinio ieškovo atstovas nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad jis negali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnyje, subjektas, nes pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes D. J. buvo tiek faktinis įmonės direktorius (kai UAB ,A.“ direktoriumi paskyrė E. Ž.), tiek ir oficialiai ėjo UAB „A.“ direktoriaus pareigas (jose pakeitęs E. Ž.). Būtent D. J. realiai vadovavo šiai bendrovei, priimdavo svarbiausius sprendimus, susijusius su jos veikla, per jį buvo sprendžiami visi iškilę klausimai (pvz., bendrovės direktorių suradimas ir paskyrimas, algų įmonės darbuotojams mokėjimas, įmonės turto perdavimas kitiems asmenims ir kt.).

334.5. Civilinio ieškovo atstovas pritaria apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams dėl 60 402,34 Eur dydžio žalos priteisimo. Kasatorius savo atsakomybę ir jos ribas dėl žalos atlyginimo nepagrįstai tapatina išimtinai su pagal lizingo sutarčių sąlygas ir mokėjimų grafiką nustatoma transporto priemonių likutine verte. Civilinio ieškovo atstovas remiasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2009 pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad, pripažinus kaltinamąjį kaltu padarius nusikalstamą veiką, iš jo žalą patyrusio asmens naudai gali būti ir turi būti priteisiama tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė patirta turtinė žala (nuostoliai). Tinkamas įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymas yra teisės valdyti ir naudoti šių sutarčių pagrindu perduotą ir patikėtą turtą sąlyga. Nuosavybės teisės turėjimas ir jos palikimas lizingo davėjui (lizingo bendrovei) iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės pagal lizingo sutarti vykdymo užtikrinimo funkciją (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2014). Sutarties nevykdymo atveju lizingo bendrovė negauna to, ką pagrįstai turi gauti pagal sutartį, ir patiria nuostolių. Todėl kai įsipareigojimai pagal sudarytas lizingo sutartis nėra vykdomi, lizingo sutartis nutraukiama ir lizingo objektas privalo būti nedelsiant grąžintas jo savininkui (lizingo sutarčių 10.6 punktas). Taip lizingo davėjas (lizingo bendrovė) turi galimybę imtis neatidėliotinų veiksmų pelningai parduoti lizingo objektą ir išvengti dėl neįvykdytų įsipareigojimų patiriamų nuostolių (tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių). Nagrinėjamu atveju bankui nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės buvo iššvaistytos dėl D. J. ir E. Ž. neteisėtų veiksmų, dėl to, pripažinus juos kaltais padarius nusikalstamą veiką, jiems tenka pareiga ir atsakomybė atlyginti visą banko patirtą žalą. Aplinkybė, kad sutartiniai santykiai siejo banką ir UAB „A.“, o ne banką ir D. J. bei E. Ž., neatleidžia nusikalstamas veikas padariusių asmenų nuo pareigos nagrinėjamu atveju atlyginti banko patirtus nuostolius, įskaitant nuostolius dėl neatgautų pradelstų lizingo mokėjimų, palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų pagal atitinkamas lizingo sutarčių sąlygas.

344.6. Civilinio ieškovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad neapmokėta (likutinė) transporto priemonių vertė, taip pat kaip ir pradelsti lizingo mokėjimai, palūkanos ir delspinigiai, yra apskaičiuoti UAB „A.“ sudarytų lizingo sutarčių ir prie jų sudarytų mokėjimų grafikų pagrindu. Pradelsta lizingo objektų vertė (susidariusi iki sutarčių nutraukimo), taip pat kaip ir neapmokėta (likutinė) lizingo objektų vertė lizingo sutarčių nutraukimo dieną yra ta suma, kurios bankas faktiškai neatgavo. Pradelstos mokėjimų palūkanos ir negautos palūkanos yra dalis lizinguojant lizingo objektus (automobilius) banko negauto pelno. Delspinigiai pagal savo teisinę prigimtį yra skaičiuojami ir laikomi minimaliais nukentėjusios šalies nuostoliais, kurie nustatomi ir skaičiuojami už tai, kad laiku nesumokami eiliniai lizingo mokėjimai. Bankui nutraukus su UAB „A.“ sudarytas lizingo sutartis, lizingo objektai turėjo būti nedelsiant grąžinti, tačiau dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų jie nebuvo grąžinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė 60 402,34 Eur dydžio žalą (neapsiribodamas pagal lizingo sutarčių sąlygas nustatoma likutine verte).

354.7. Be to, civilinio ieškovo atstovas pažymi, kad civilinis ieškovas, teikdamas apeliacinį skundą, vadovavosi teismų praktika, pagal kurią pripažįstama, jog turto (lizingo objekto) išvaistymo atveju civilinis ieškovas (lizingo bendrovė) pagrįstai turi teisę kaip žalos (nuostolių) atlyginimo reikalauti pagal lizingo sutartį neatgautų pradelstų lizingo mokėjimų, kuriuos sudaro pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai (tiesioginė turtinė žala) ir pradelsti palūkanų mokėjimai (netiesioginė turtinė žala), likusių lizingo mokėjimų (juos sudaro neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo (tiesioginė turtinė žala) ir negautų palūkanų (netiesioginė turtinė žala) ir delspinigių (netiesioginė turtinė žala). Tokios lizingo davėjo patirtą žalą sudarančios sumos iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų yra priteisiamos nepriklausomai nuo to, ar juos su žalą patyrusia lizingo bendrove tiesiogiai sieja sutartiniai lizingo santykiai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197/2013; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2013) ar tokie sutartiniai santykiai sieja lizingo bendrovę su juridiniu asmeniu, kuriam vadovavo nusikalstamą veiką padarę asmenys (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-548/2013; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2014). Tam tikras skirtumas apskaičiuojant žalą ir ją sudarančias sumas galimas nebent tuo atveju, jeigu nustatoma teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė, kad žala (dalis jos) yra atlyginta arba kad padarius nusikalstamą veiką iššvaistytas turtas buvo surastas, grąžintas lizingo davėjui ir realizuotas – tokiu atveju prie patirtos žalos sumos priskaičiuojamos patirtos iššvaistyto turto susigrąžinimo išlaidos, o bendras žalos dydis sumažinamas ta suma, kuri buvo arba sumokėta atlyginant žalą arba gauta realizavus po nusikalstamos veikos padarymo sugrąžintą lizingo objektą. Pasak civilinio ieškovo atstovo, nagrinėjamu atveju nė viena iš šių aplinkybių nėra nustatyta.

365. Nuteistojo D. J. kasacinis skundas atmestinas.

37Dėl BK 184 straipsnio l ir 2 dalių taikymo

386. Pagal BK 184 straipsnį atsakomybė numatyta tam, kas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą (turtinę teisę). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013).

396.1. Įgalinimai turtui kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus reikalavimus (pvz., ir yra materialiai atsakingas už šį turtą). Kaltininko žinioje esantis turtas (turtinė teisė) – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą (turtinę teisę). Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai iššvaisto svetimą, jam nepriklausantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Jei turto iššvaistymas padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar buvo jų žinioje, taikomos BK 24 straipsnio nuostatos. Tai reiškia, kad, nustačius bendrininkavimą, nusikalstamos veikos bendrininkai atsako už bendromis pastangomis padarytą turto iššvaistymą. Ir šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų svetimam turtui turi atitinkamus įgalinimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-222/2015).

406.2. Teismai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A.“ faktinis vadovas buvo D. J. (E. Ž. vardu nupirko UAB „A.“ akcijas; davė jam pasirašyti bendrovės įsigijimo, taip pat kitus dokumentus; paskyrė jį bendrovės vadovu ir kt.), o E. Ž. – jo statytinis (fiktyvus). Faktinis kasatoriaus dalyvavimas bendrovės „A.“ veikloje, priešingai nei mano jis, nustatytas byloje ištirtais įrodymais, t. y. nuteistojo E. Ž. (laikinai tapti UAB „A.“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi jam pasiūlė D. J., kuris atveždavo pasirašyti jam bendrovės dokumentus, taip pat ir lizingo sutartis su AB „D.“ dėl automobilių „Mazda 3“ ir MB CL55 AMG įsigijimo, pinigus įmokoms už lizingu įgytus automobilius, jam atlyginimą ir pan.), liudytojų M. P. (dėl jo įdarbinimo UAB „A.“ direktoriumi nuo 2009 m. liepos 29 d. rūpinosi D. J., tačiau jokio darbo bendrovėje nedirbo, žinojo iš D. J., kad bendrovė nevykdo jokios veiklos), V. B. (buvo įdarbintas UAB „A.“ direktoriumi ir iš D. J. gaudavo atlyginimą, įvairius dokumentus, iš bendrovės darbuotojų nieko nepažinojo, išskyrus E. Ž. ir D. J.; pastarajam išeidamas iš darbo perdavė visus dokumentus), A. Ž. (neprisimena, ar D. J., ar E. Ž. jam paskolino UAB „A.“ lizingu įgytą automobilį MB CL55 AMG ir kelis kartus mokesčius už jo nuomą jis perdavė D. J.; taip pat jis naudojosi automobiliu „Mazda 3“, kurį grąžino ar tai E. Ž., ar D. J.), D. Č. (dalies UAB „A.“ lizingu įsigytų automobilių buvimo vietą parodė D. J.) parodymais.

416.3. Byloje nustatyta ir tai, kad nuteistieji D. J. ir E. Ž. veikė kaip bendrininkai: D. J., nors ir neįteisinęs savo veiklos, priimdavo svarbiausius sprendimus, susijusius su bendrovės veikla (sprendė naujų bendrovės direktorių suradimo ir paskyrimo, algų darbuotojams mokėjimo, lizingo sutarčių pasirašymo, bendrovės turto perdavimo kitiems asmenims ir kitus klausimus); E. Ž., kaip D. J. statytinis UAB „A.“ direktorius, vykdydamas šio nurodymus, taip pat ir dėl lizingo sutarčių su AB „D. lizingas“ sudarymo, padėjo D. J. iššvaistyti svetimą AB „D.“ priklausantį turtą. Vadinasi, neteisėtas svetimo turto iššvaistymas buvo padarytas dviejų asmenų (D. J. ir E. Ž.) bendromis pastangomis (BK 24 straipsnis), iš kurių vienas (šiuo atveju – E. Ž.) svetimam turtui, kaip bendrovės vadovas, turėjo atitinkamus įgalinimus. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai atskleidė, kaip reiškėsi D. J., kaip faktinio bendrovės vadovo, neteisėta veikla, nustatė, kad svetimas turtas (automobiliai) buvo D. J. žinioje (pvz., jis ir pats pripažino, kad E. Ž. pasirašius lizingo sutartis automobilius perdavė jis, ir ne bendrovei „A.“, o be jokių dokumentų liudytojui A. Ž.), ir kadangi jis tiesiogiai realizavo nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius – neteisėtai perleido tretiesiems asmenims svetimą turtą – pagrįstai jį pripažino šio nusikaltimo vykdytoju (E. Ž. – padėjėju).

426.4. Kasatoriaus argumentai, kad byloje nenustatyta, jog kaltinime nurodyti automobiliai buvo apskaityti įstatymų nustatyta tvarka kaip UAB „A.“ ilgalaikis turtas, taip pat kad, keičiantis bendrovės direktoriams, E. Ž. būtų organizavęs bendrovės turto inventorizaciją ar būtų surašęs turto perdavimo aktą ir šį turtą perdavęs naujam direktoriui D. J., nepaneigia D. J. nustatytų neteisėtų veiksmų. Visos šios aplinkybės rodo, kad bendrovėje „A.“ nebuvo tinkamai įforminamas (taip pat ir dėl perdavimo naudotis tretiesiems asmenims) bendrovės vardu įgytas turtas. Pagal UAB „A.“ vardu sudarytas (ir E. Ž. pasirašytas) lizingo sutartis įgytus automobilius, nuteistajam D. J. perdavus (be jokių dokumentų) naudotis tretiesiems asmenims, jie buvo prarasti. Dėl to, kaip pagrįstai nustatė teismai, AB „D.“ atsiradusią žalą lėmė atsakingo už tai D. J. (ir E. Ž.) veiksmai (nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių).

437. Turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis). Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

447.1. Teismai konstatavo, kad nuteistasis D. J. (ir E. Ž.) kaltinime nurodytą turtą iššvaistė veikdamas netiesiogine tyčia. Pagal UAB „A.“ vardu sudarytas lizingo sutartis gautus automobilius D. J. perdavė tretiesiems asmenims (neinformavus AB „D.“ ir negavus jos sutikimo, nesudarius su trečiaisiais asmenimis nuomos sutarčių), žinojo, kad įmokos lizingo bendrovei už automobilius jiems perduodamos iš trečiųjų asmenų ir mokamos nereguliariai, numatė, kad automobiliai gali būti prarasti, ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad D. J. veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyse aprašytų nusikalstamų veikų sudėtį.

458. Kasatorius teigia, kad tarp UAB „A.“ ir AB „D.“ sudarius lizingo sutartis atsirado civiliniai teisiniai santykiai, kad byloje nėra duomenų, jog, nutraukus šias sutartis, AB „D.“ interesų atkūrimas civilinio proceso tvarka tapo negalimas ar neefektyvus, t. y., pasak kasatoriaus, teismai nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas. Be to, nenustatyta, kad kasatorius sąmoningai sudarė sąlygas, jog AB „D.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistų teisių. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

468.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013).

478.2. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz.: sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).

488.3. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, abiejų instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistųjų veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Teismai konstatavo, kad lizingo sutartys buvo sudarytos su UAB „A.“, kurias pasirašė fiktyvus bendrovės direktorius E. Ž.; D. J., kaip faktinis UAB „A.“ vadovas, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyse numatytų įsipareigojimų: įmokas mokėjo nereguliariai, vėliau iš viso nustojo mokėti, automobilius „Mazda 3“ ir MB CL55 AMG be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, be rašytinių dokumentų, neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims, negalėjo nurodyti tikslios automobilių buvimo vietos ir dėl to tapo neįmanomas šio turto grąžinimas natūrine ar pinigine išraiška. Teismai taip pat nustatė, kad nei UAB „A.“, nei D. J. (ir E. Ž.) padarytos žalos (ar jos dalies) lizingo bendrovei neatlygino, žalai padengti lėšų neturi. Be to, byloje nėra duomenų apie UAB „A.“ vykdomą verslą ir jos turimą turtą. Dėl tokių neteisėtų nuteistųjų veiksmų lizingo sutarčių vykdymas ir lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas. Kasatoriaus teiginiai, kad jis pateikė informaciją apie asmenis, kurie naudojosi AB „D.” priklausančiomis transporto priemonėmis, o AB „D.“ atstovų prašymu automobiliai buvo apžiūrėti, kad neturėjo tikslo paslėpti automobilių ar perduoti juos trečiųjų asmenų nuosavybėn, nepaneigia nustatytų aplinkybių apie jo neteisėtų veiksmų turinį.

49Dėl kasacinio skundo argumentų dėl teismų padarytų procesinių pažeidimų

509. Kasatorius nurodo, kad teismai įvertino tik dalį bylos įrodymų, nepašalino esančių prieštaravimų, padarė prieštaringas išvadas, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 331 straipsnio nuostatas, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

519.1 Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015).

529.2. Kasatorius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo nepagrindžia konkrečia bylos medžiaga, o vien formaliai neigia įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes apie jo vaidmenį darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pateikdamas savo išvadas, kaip turėjo būti įvertinti įrodymai. Bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo išvadai, kad teismas, tirdamas bylos įrodymus ir juos vertindamas, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (taip pat ir minimų kasatoriaus). Teismas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą, t. y. kito šioje byloje nuteistojo E. Ž. parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių viso proceso metu buvo vienodi, taip pat liudytojų M. P., V. B., D. Č., A. Ž. ir kt., iš dalies – paties D. J. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais. Vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip kasatorius to norėtų, dar nereiškia, kad atliktas įrodymų vertinimas prieštarauja baudžiamajame procese nustatytoms taisyklėms.

539.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal paduotą nuteistojo D. J. apeliacinį skundą (taip pat nuteistojo E. Ž. ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus), kurio argumentai iš esmės tapatūs kasacinio skundo argumentams, ir, iš naujo įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus ir patikrintus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl D. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat nurodydamas motyvus, kuriais vadovaudamasis pakeitė skundžiamą nuosprendį (dėl bendrininkų grupės, bendrininkų rūšies, civilinio ieškinio dydžio). Taip pat teismas išsamiai atsakė į esminius apelianto argumentus (dėl specialaus subjekto, civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo ir kt.), tinkamai laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir būtinumo motyvuoti šio teismo išvadas.

549.4. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo objektyviai šališkas, nes jį pripažino jam inkriminuotų nusikalstamų veikų vykdytoju, nenustatęs specialaus subjekto požymio, taip baudžiamąjį įstatymą aiškino plečiamai. Pagal teismų praktiką objektyviojo teismo nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, 2K-103-489/2015). Pažymėtina, kad teismo šališkumo konstatavimas neturi būti grindžiamas nesutikimu su teismo išvadomis ar tuo, jog atmetami kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-895/2015). Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo objektyviai šališkas, yra grindžiami iš esmės tik nesutikimu su teismo išvadomis dėl jo veiksmų teisinio vertinimo ir neatitinka šio teismo nuosprendžio turinio.

559.5. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK reikalavimus.

56Dėl civilinio ieškinio dydžio

5710. AB D. bankas, pagal sutartį perėmęs turtines civilinio ieškovo AB „D.“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „D.“) teises, 2011 m. lapkričio 21 d. pareiškė 60 402,34 Eur (208 557,20 Lt) civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro: 1) pagal 2006 m. gegužės 17 d. lizingo sutartį Nr. ( - ) (dėl automobilio „Mazda 3“): a) 4344,29 Eur pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai ir 411,53 Eur pradelsti palūkanų mokėjimai, iš viso 4755,82 Eur, b) 931,85 Eur delspinigiai, c) 5695,85 Eur neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo ir 230,84 Eur negautos palūkanos, iš viso 5926,70 Eur; 2) pagal 2006 m. rugpjūčio 29 d. lizingo sutartį Nr. ( - ) (dėl automobilio MB CL55 AMG): a) 22 131,98 Eur pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai ir 2500,12 Eur pradelsti palūkanų mokėjimai, iš viso 24 632,10 Eur, b) 4657,45 Eur delspinigiai; c) 18 982,10 Eur neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo ir 516,30 Eur negautos palūkanos, iš viso 19 498,40 Eur.

5810.1. Pirmosios instancijos teismas, civilinį ieškinį patenkinęs iš dalies, priteisė iš D. J. ir E. Ž. civiliniam ieškovui AB D. bankas solidariai atlyginti jų nusikalstamais veiksmais padarytą tiesioginę turtinę žalą, t. y. 5695,85 Eur (dėl automobilio „Mazda 3“ iššvaistymo) ir 18 982,10 Eur (dėl automobilio MB CL55 AMG iššvaistymo), iš viso 24 677,95 Eur. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad netiesioginė žala (pradelsti mokėjimai, palūkanos, delspinigiai) kildinama iš sutarties; nagrinėjamu atveju sutartiniai santykiai atsirado tarp UAB „D.“ ir UAB „A.“, todėl tinkamas atsakovas gali būti tik UAB „A.“ (kuriai kaltinimai nepateikti). Dėl to civilinio ieškinio dalis dėl pradelstų lizingo mokėjimų, palūkanų, delspinigių priteisimo iš kaltinamųjų D. J. ir E. Ž. negali būti patenkinama.

5910.2. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad D. J. ir E. Ž. pripažinti kaltais padarę BK 184 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl būtent jiems, o ne UAB „A.“ tenka pareiga atlyginti lizingo bendrovei padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 2 dalis); įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (CK 6.263 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje lizingo bendrovė patyrė turtinę žalą dėl nusikalstamų UAB „A.“ statytinio direktoriaus E. Ž. ir realiai bendrovei vadovavusio D. J. veiksmų, kurie ir privalo atlyginti žalą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika (kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2009, 2K-7-35/2011, 2K–173/2013), taip pat konstatavo, kad nuteistieji turi atlyginti ne tik tiesioginę, bet ir netiesioginę turtinę žalą (negautas pajamas – palūkanas ir delspinigius, kurie buvo iš anksto numatyti ir realiai tikėtini gauti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų nuteistųjų veiksmų), kurią patyrė civilinis ieškovas, ir, visiškai patenkinęs civilinį ieškinį, iš nuteistųjų solidariai priteisė iš viso 60 402,34 Eur žalai atlyginti.

6010.3. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl civilinio ieškinio dydžio, kasatoriaus argumentai šių išvadų nepaneigia. Pagal teismų praktiką negautos pajamos taip pat laikomos žala (turtine). Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos (nuostoliai), kaip turtinės žalos rūšis, atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taip pat negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011).

6110.4. Nagrinėjamu atveju 2006 m. gegužės 17 d. lizingo sutartimi Nr. ( - ) ir 2006 m. rugpjūčio 29 d. lizingo sutartimi Nr. ( - ) buvo iš anksto susitarta ne tik dėl lizingo objekto (automobilių) kainos, bet ir dėl palūkanų normos bei delspinigių dydžio netesybų atveju (sutarčių 9.4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies norma, priteisė iš nuteistojo D. J. (ir E. Ž.) solidariai atlyginti dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų civilinio ieškovo negautas pajamas (negautas palūkanas ir delspinigius). Toks sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2014, 2K–173/2013, 2K-7-35/2011, 2K-254/2009).

6211. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatė BPK 369 straipsnio pagrindų, kuriems esant kasacinis skundas galėtų būti visiškai ar iš dalies tenkinamas.

63Dėl civilinio ieškovo atstovo prašymo atlyginti proceso išlaidas

6412. Civilinio ieškovo – AB D. banko – atstovas advokatas L. Pivoras prašo, atmetus nuteistojo kasacinį skundą, iš nuteistojo D. J. priteisti civilinio ieškovo naudai proceso išlaidas, susijusias su atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu. Prie prašymo pridėtas 2017 m. gegužės 15 d. mokėjimo pavedimas Nr. APM4066300, patvirtinantis, kad AB D. bankas sumokėjo 847 Eur advokatų profesinei bendrijai „Justum“ (buvęs pavadinimas APB „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“) už atsiliepimo parengimą nagrinėjamoje kasacinėje byloje.

6512.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014). Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

6612.2. Nagrinėjamoje byloje kasacinis skundas, paduotas nuteistojo D. J., yra atmetamas. Nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami ir klausimai, tiesiogiai liečiantys civilinio ieškovo interesus, todėl civilinis ieškovas kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą į šį skundą. Dėl to prašymas priteisti proceso išlaidas už atsiliepimo parengimą tenkintinas, tačiau, atsižvelgiant į suteiktos paslaugos kasacinės instancijos teisme apimtį, kad advokatas L. Pivoras dalyvavo procese nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ir bylos medžiaga jam buvo žinoma, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina.

67Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

68Nuteistojo D. J. kasacinį skundą atmesti.

69Priteisti iš nuteistojo D. J. AB D. banko naudai 300 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžiu D.... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos... 4. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 8 punktus, 67 straipsnio 2... 5. Civilinio ieškovo AB D. bankas pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš... 6. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 7. panaikintas nuteistojo D. J. nusikalstamos veikos... 8. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas 10. Teisėjų kolegija... 11. 1. D. J. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už... 12. 1.1. D. J. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už... 13. 2. Nuteistasis D. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti... 14. 2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį... 15. 2.2. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr.... 16. 2.3. Kasatorius nurodo, kad nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos... 17. 2.4. Be to, nustatyta, kad būtent D. J. tuo metu, kai... 18. 2.5. Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo teisines pasekmes nustato CK 6... 19. 2.6. Kasatorius nurodo, kad, netinkamai įvertinus įrodymus, buvo netinkamai... 20. 2.7. Kasatorius teigia, kad neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė jo,... 21. 2.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad, remiantis Inventorizacijos... 22. 2.9. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo priteistu... 23. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 24. 3.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi... 25. 3.2. Prokuroras, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su... 26. 3.3. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamu atveju būtent tokios faktinės... 27. 3.4. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad, apeliacinės... 28. 4. Civilinio ieškovo AB D. bankas atstovas advokatas L.... 29. 4.1. Civilinio ieškovo atstovas visiškai pritaria pirmosios ir apeliacinės... 30. 4.2. Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad UAB „A.“, kurios faktinis... 31. 4.3. Civilinio ieškovo atstovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad... 32. 4.4. Civilinio ieškovo atstovas nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu,... 33. 4.5. Civilinio ieškovo atstovas pritaria apeliacinės instancijos teismo... 34. 4.6. Civilinio ieškovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad neapmokėta... 35. 4.7. Be to, civilinio ieškovo atstovas pažymi, kad civilinis ieškovas,... 36. 5. Nuteistojo D. J. kasacinis skundas atmestinas.... 37. Dėl BK 184 straipsnio l ir 2 dalių taikymo... 38. 6. Pagal BK 184 straipsnį atsakomybė numatyta tam, kas iššvaisto jam... 39. 6.1. Įgalinimai turtui kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais... 40. 6.2. Teismai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A.“ faktinis... 41. 6.3. Byloje nustatyta ir tai, kad nuteistieji D. J. ir 42. 6.4. Kasatoriaus argumentai, kad byloje nenustatyta, jog kaltinime nurodyti... 43. 7. Turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo (BK... 44. 7.1. Teismai konstatavo, kad nuteistasis D. J. (ir 45. 8. Kasatorius teigia, kad tarp UAB „A.“ ir AB „D.“ sudarius lizingo... 46. 8.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl... 47. 8.2. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju... 48. 8.3. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, abiejų instancijų teismai... 49. Dėl kasacinio skundo argumentų dėl teismų padarytų procesinių pažeidimų... 50. 9. Kasatorius nurodo, kad teismai įvertino tik dalį bylos įrodymų,... 51. 9.1 Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5... 52. 9.2. Kasatorius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo nepagrindžia... 53. 9.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas... 54. 9.4. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo... 55. 9.5. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad... 56. Dėl civilinio ieškinio dydžio... 57. 10. AB D. bankas, pagal sutartį perėmęs turtines civilinio ieškovo AB... 58. 10.1. Pirmosios instancijos teismas, civilinį ieškinį patenkinęs iš... 59. 10.2. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos... 60. 10.3. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės... 61. 10.4. Nagrinėjamu atveju 2006 m. gegužės 17 d. lizingo sutartimi Nr. ( - ) 62. 11. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės... 63. Dėl civilinio ieškovo atstovo prašymo atlyginti proceso išlaidas... 64. 12. Civilinio ieškovo – AB D. banko – atstovas advokatas 65. 12.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu... 66. 12.2. Nagrinėjamoje byloje kasacinis skundas, paduotas nuteistojo 67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 68. Nuteistojo D. J. kasacinį skundą atmesti.... 69. Priteisti iš nuteistojo D. J. AB D. banko naudai 300 Eur...