Byla 2K-19-697/2015
Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutarties.

2Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda.

3Šiuo nuosprendžiu E. V. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (dėl 2012 m. vasario 29 d. veikos) ir 183 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 1 ir 2 d. veikų) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Civilinis ieškinys atmestas.

4Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendis pakeistas nustatant, kad E. V. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (dėl 2012 m. vasario 29 d. veikos) ir 183 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 1 ir 2 d. veikų) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6E. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, t. y. nuo 2003 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. kovo 8 d. dirbdamas A. Ž. ir V. V. Tikrojoje ūkinėje bendrijoje (toliau – ir TŪB) „V.“ vadybininku–pardavėju, būdamas atsakingas už įmonės prekes parduotuvėje, pagalbinėse patalpose ir darbą su kasos aparatu, grynųjų pinigų priėmimą ir jų įtraukimą į apskaitą, turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti įmonei priklausančius pinigus, parduotuvėje, esančioje ( - ), 2012 m. kovo 8 d., nuo 8.00 iki 17.00 val., neįnešdamas ir neįtraukdamas į apskaitą priimtų grynųjų pinigų – 1014 Lt (293,67 Eur), gautų iš pirkėjų, kasos aparate, iš jų 500 Lt (144,81 Eur), priimtų 2012 m. kovo 8 d., laikotarpiu nuo 16.00 iki 16.30 val., iš pirkėjo A. G. už įmonei priklausančias parduotas prekes – stūmoklinę traktoriaus D-240 grupę, taip pasisavino patikėtus pinigus – 1014 Lt (293,67 Eur), priklausančius TŪB „V.“.

7Kasaciniu skundu nuteistojo E. V. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutarties dalį, kuria liktas galioti nepakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl E. V. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, ir šią dalį bylos perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo (nebuvo atsakyta į dalį skundo argumentų, į kitą dalį atsakyta nemotyvuotai, atkartojant tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentaciją, netiriant bylos aplinkybių iš esmės) nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, tai lėmė ir BPK 20 straipsnio (įrodymų vertinimo) reikalavimų pažeidimus, nes nebuvo tirti skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai (vertinant ne įrodymų visetą, o pavienius bylos įrodymus). Konstatuojant, kad E. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, buvo neįsigilinta į byloje esančius visus duomenis (ne tik kaltinančius). Kasatorius, cituodamas apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus dėl bylos duomenų, pagrindžiančių E. V. kaltę, taip pat nurodydamas, kokie skyriai sudarė pateiktą apeliacinį skundą, teigia, kad nutartyje visiškai ignoruojamas apeliacinio skundo klausimas dėl nuteistojo E. V. padarytos nusikalstamos veikos stadijos baudžiamojo teisinio vertinimo. Anot kasatoriaus, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad E. V. , dar būdamas parduotuvėje, atėjus savininkams V. V. bei A. Ž. ir pareikalavus, kad parodytų, kiek neva pinigų pagrobė, taip ir padarė – iš kišenių ištraukė turimus pinigus. Dėl to turėjo būti tinkamai įvertinta padarytos nusikalstamos veikos stadija. Jeigu E. V. veiksmuose ir esama nusikalstamo elgesio požymių tai jie gali būti vertinami tik kaip pasikėsinimas, o ne baigta nusikalstama veika, nes E. V. neįgijo galimybės užvaldyto turto valdyti, juo naudotis ar disponuoti savo nuožiūra (BK 22 straipsnis). Tai nurodo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, anot kurio, svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-499/2012, 2K-138/2014 ir kt.). Taip pat svetimo turto pasisavinimas yra baigtas neteisėtai užvaldžius svetimą turtą (turtinę teisę) ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199/2007). Apeliacinės instancijos teismas į tokius apeliacinio skundo argumentus neatsakė.

9Be to, apeliacinės instancijos teismas vengė gilintis ir į argumentą dėl į TŪB „V.“ kasą įneštų V. V. asmeninių lėšų (500 Lt (144,81 Eur), kaip turto pasisavinimo dalyko, baudžiamojo teisinio vertinimo. Kasatoriaus teigimu, nepagrįstai nustatyta, kad E. V. pagrobė 1014 Lt (293,67 Eur), priklausančius TŪB „V.“, nes byloje nėra duomenų, jog kasos pajamų orderyje (T. 2, b. l. 21) nurodyta užpajamuota 514 Lt (148,86 Eur) suma buvo paimta iš kasos. Neaišku, kokiu pagrindu ir kodėl TŪB „V.“ atstovai, turėję teisę pildyti šį Kasos pajamų orderį, tai darė, jeigu tokios aplinkybės tikrumo nepatvirtina jokie bylos duomenys. Taip pat neaišku, iš kur kaltinimuose atsiranda 1014 Lt (293,67 Eur), jeigu Kasos pajamų orderyje nurodoma tik 514 Lt (148,86 Eur) suma, kai 2012 m. rugpjūčio 23 d. akistatos metu V. V. parodė, kad iš E. V. paimtus 1114 Lt (322,64 Eur) įformino pagal buhalterines taisykles. Iš Kasos pajamų orderio matyti, kad įnešti į kasą pinigai rasti pas pardavėją E. V. : 514 Lt (148,86 Eur) – paimti iš kasos, 500 Lt (144,81 Eur) – savininko V. V. asmeniniai pinigai kontroliniam užpirkimui, todėl dalis pinigų grobimo metu buvo V. V. . Pagal liudytojo A. G. parodymus kontrolinio užpirkimo metu pirktą prekę jis grąžino. Dėl to, kas nurodyta, susidaro situacija, kad realiai V. V. 500 Lt (144,81 Eur) į bendrovės kasą įnešė kaip savininkas, nes prekė, kuri buvo nupirkta užpirkimo metu, buvo grąžinta. Dėl to negalima teisiškai kvalifikuoti nurodytų V. V. 500 Lt (144,81 Eur) kaip TŪB „V.“ turto pasisavinimo dalyko, nes tie pinigai užpirkimo metu buvo ne TŪB „V.“. Tai, kad šios lėšos vėliau V. V. buvo įneštos į bendrijos kasą, neleidžia teigti, jog tai bendrijos pinigai užpirkimo metu. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 183 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl į TŪB „V.“ kasą įneštų V. V. asmeninių lėšų – 500 Lt (144,81 Eur), kurios buvo vertinamos kaip turto pasisavinimo dalykas. Skundžiamame nuosprendyje ir nutartyje nepasisakyta, kad faktiškai ne tik 500 Lt (144,81 Eur) buvo ne bendrijos lėšos, o V. V. kaip bendrijos vieno savininkų asmeninis įnašas į jos kasą, bet ir tai, kad užpirkimo metu nupirkus prekę, ši buvo iš karto grąžinta į prekybos salę. Taigi nebuvo pasisavintos nei bendrijos prekės, nei jos pinigai.

10Taip pat kasaciniame skunde cituojama skundžiamos nutarties dalis dėl „kontrolinio pirkimo“ iš E. V. įtariant jį savinantis TŪB „V.“ pinigus, ir nurodoma, jog pagal liudytojų V. V., A. Ž. bei V. D. parodymus – jie betarpiškai nematė, kaip grobiamos pasisavintos lėšos, to neužfiksavo. Dėl to šių asmenų parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, jog Plungės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-736-669/2012 dėl paprastųjų įsakomųjų vekselių pripažinimo negaliojančiais, kurioje pateikiami ir E. V. 2012 m. kovo 8 d. rašyti paaiškinimai. Be to, buvo žinoma, kad pagal E. V. skundą Klaipėdos apsk. VPK Plungės PK atliekamas ikiteisminis tyrimas (Nr. 78-1-00190-12) dėl V. V., A. Ž., kitų asmenų galimo savavaldžiavimo priverčiant E. V. pasirašyti 2012 m. kovo 8 d. vekselius naudojant psichinę prievartą. Taigi, apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad paties E. V. veiksmai, kuriais šis asmuo, pasirašydamas du paaiškinimus bei vekselius, neva pripažino lėšų savinimosi faktą, nėra neginčytinai nustatyti ir patvirtinti byloje surinktais patikimais ir pakankamais įrodymais. Liudytojų V. V. , A. Ž. bei V. D. parodymai nebuvo sugretinti ir palyginti su faktais dėl vekselių, E. V. paaiškinimais, civiline byla ir atliekamu ikiteisminiu tyrimu, kuriame E. V. pripažintas nukentėjusiuoju dėl savavaldžiavimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad TŪB „V.“ piniginės lėšos už parduotas prekes nebuvo tinkamai apskaitomos, tai lėmė ir atitinkamas abejones dėl pasisavintų lėšų priklausomybės. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino, jog iš vaizdo įrašų neaišku, kam vis dėlto priklausė pagrobtos lėšos, kieno lėšos buvo laikomos stalo stalčiuje. Vien faktas, kad E. V. šiuos pinigus skaičiavo, vaikščiojo su jais po prekybos patalpas neduoda pagrindo manyti, kad jis elgėsi nusikalstamai. Be to, kaip matyti iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo, jame nenurodoma, kiek 2012 m. kovo 8 d., apie 16.00–16.30 val., vienetų ir kokių nominalų banknotų E. V. skaičiavo. Kasatorius pažymi, kad, pirkėjams perkant prekes, kasos kvitas iš karto nebūdavo išduodamas, pinigai kasoje neapskaitomi, joje būdavo neapskaitytų grynųjų pinigų. Faktas apie parduotų prekių fiksavimą atskirame „skolininkų“ žurnale, kuris, kaip patvirtino liudytojas V. V., neišsaugotas, nenustatytas. Kasatoriaus teigimu, skundžiamą nutartį priėmusio teismo pozicija vengti byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos vertinimo rodo itin fragmentišką, stichišką dalies bylos aplinkybių sureikšminimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo E. V. nurodytas aplinkybes patvirtino ir TŪB „V.“ bendrasavininkas V. V., nurodęs, kad gautos piniginės įplaukos ne visada iš karto buvo įtraukiamos į apskaitą, dalis grynųjų pinigų savininko pavedimu buvo laikoma stalo stalčiuje neapskaityti, kad iš kasos inkasuotų pinigų likutis visada sutapdavo su kasos aparate užfiksuotu dienos likučiu (kasos „z“) ataskaita. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad nustatyti prekių pirkimo–pardavimo kaltinime nurodytomis datomis galimybių nėra, liudytojo V. V. parodymais nustatyta, kad buvę TŪB „V.“ skolininkų registracijos žurnalai nėra išlikę, todėl vien pagal vaizdo įrašus nustatyti, kokios vertės TŪB „V.“ turtą pasisavino E. V. nėra galimybės. Iš to seka, kad jeigu darbo dienos pabaigoje kasos ataskaitoje sutapdavo dienos metu parduotų prekių sumos ir esamas likutis, vadinasi šalintinas bet koks manymas, kad E. V. galėjo savintis lėšas iš kasos arba neįnešti pinigų į ją.

11Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad nuo 2006 m. tik E. V. priimdavo ir užpajamuodavo prekes, buvo atsakingas už darbą su kasos aparatu, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, jog prekiauti ir priimti grynuosius pinigus padėdavo V. V. , A. Ž. , J. V. , todėl neginčytinai neįrodyta, kad tik E. V. vedė grynųjų pinigų apskaitą.

12Kasatorius abejoja ir liudytojų V. V. bei A. Ž. parodymų patikimumu. Pirma, iš specialisto išvados Nr. 140-(84)-ISI-669 matyti, kad vaizdas TŪB „V.“ buvo fiksuojamas priklausomai nuo judesio detekcijos, todėl bendrasavininkiai turėjo ir galėjo pateikti teisėsaugos institucijoms vaizdo įrašą dėl 2012 m. kovo 8 d. apie 17 val. įvykio, kai V. V., A. Ž., kiti asmenys liepia E. V. parodyti, ką šis turi kišenėse, surašyti paaiškinimus ir galiausiai vekselius. Apeliaciniame skunde buvo pateikti samprotavimai dėl minėto vaizdo įrašo nepateikimo teismui priežasčių. Antra, „kontrolinį pirkimą“ atlikęs A. G. teigė iki tol nepažinojęs V. V. ir A. Ž. , tačiau pagal A. Ž. parodymus A. G. ir V. V. buvo pažįstami. Trečia, skiriasi A. G. ir V. V. parodymai dėl užpirkime dalyvavusių pinigų kupiūrų žymėjimo. Nurodyti prieštaravimai, anot kasatoriaus, rodo, kad 2012 m. kovo 8 d. įvykiai buvo ne tokie, kokius iliustruoja V. V. ir A. Ž. .

13Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012, nurodė, jog pats nuteistasis turėjo nurodyti argumentuotus teiginius, paneigiančius turto pasisavinimo veiksmus. Kasatoriaus nuomone, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios E. V. baudžiamosios bylos aplinkybėms, todėl joje pateiktais išaiškinimais, kaip precedentu, teismas negalėjo remtis. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kasacinę praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Be to, nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes perkėlė įrodinėjimo naštą nuteistajam, esą jis turėjo įrodyti, kodėl pas jį „užsilaikė“ iš pirkėjo gauti pinigai.

14Dėl visų pirmiau nurodytų argumentų buvo pažeista apeliacinio proceso paskirtis, jis neatitiko BPK reikalavimų, kasacinio teismo praktikos dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos itin kruopščiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų, priimti aiškų, logišką, nuoseklų ir įtikinantį procesinį sprendimą, pagrįstą išvadomis priimtomis išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79/2014, 2K-21/2014, 2K-90/2013 ir kt.).

15Kasaciniame skunde taip pat pasisakoma dėl teisės į nešališką teismą (įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje), nurodomi kasacinio teismo išaiškinimai dėl nešališko teismo sampratos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2012) ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į nuteistojo E. V. gynėjo apeliacinio skundo motyvus, o juos vertindamas kaip gynybos interpretacijas, be argumentų manydamas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, nurodydamas, kad šios instancijos teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, pademonstravo šališką požiūrį į bylos išnagrinėjimo išsamumo reikalavimą, nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas tomis sąlygomis, kiek tai buvo būtina iš apeliaciniame skunde pateiktų motyvuotų abejonių byloje patikimumo, jų patvirtinimo arba paneigimo. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino teismo nešališkumo objektyviuoju aspektu.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas prašo nuteistojo E. V. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasacinio skundo teiginiai, anot prokuroro, neleidžia daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, padarė tokių BPK pažeidimų. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pagrįstai pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl E. V. inkriminuoto svetimo jam patikėto turto pasisavinimo yra pagrįstos ir pagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus. Byloje, remiantis liudytojų parodymais, dalimi nuteistojo E. V. parodymų bei kitais bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtais įrodymais, nustatyta, kad E. V. 2003 m. rugpjūčio 29 d.–2012 m. kovo 8 d. pasisavino svetimą, jam patikėtą TŪB „V.“ turtą.

18Kasatoriaus teiginiai dėl neišsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo, prokuroro nuomone, nepagrįsti, nes apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies – E. V. išteisinant dėl BK 183 straipsnio 1, 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų, tačiau apeliaciniame skunde apie tai nepagrįstai nutylima. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento, nereiškia apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo, nes skundžiama nutartimi teismas pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Susipažinus su skundžiama Klaipėdos apygardos teismo nutartimi galima daryti išvadą, kad teismas detaliai pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų ir tinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą, todėl kasacinio skundo teiginiai apie bylą nagrinėjusio teismo šališkumą yra nepagrįsti.

19Taigi, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, prokuroro manymu, kasacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

20Kasacinis skundas atmestinas.

21Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

22Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius didžiąją dalį kasacinio skundo grindžia argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo, jo nuomone, padarytų esminių BPK pažeidimų tinkamai neišnagrinėjus apeliacinio skundo, tačiau įsigilinus akivaizdu, kad iš tiesų jis nesutinka ir ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, vertina bylos įrodymus kitaip, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei siekia naujo įrodymų vertinimo proceso. Dėl šios priežasties kasatoriaus argumentai dėl svetimo turto pasisavinimo dalyko, esant nustatytoms aplinkybėms, kad E. V. buvo paėmęs (pas jį po pareikalavimo rasta) 500 Lt (144,81 Eur) kontrolinio prikimo metu iš pirkėjo A. G. gautų pinigų, bei 514 Lt (148,86 Eur), kurie nebuvo įnešti į TŪB „V.“ kasą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat dėl civilinės ir ikiteisminio tyrimo bylų duomenų reikšmės šioje byloje, E. V. paaiškinimų, pasirašytų vekselių turinio, reikšmės, taip pat kiti su įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu susiję kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini. Pažymėtina, kad nuteistojo, ar jo gynėjo samprotavimai dėl kitokio, jiems palankaus bylos duomenų vertinimo, kitokių faktinių aplinkybių nustatymo, nesant padarytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas keisti ar naikinti procesinius teismų sprendimus. Nuteistasis, jo gynėjas baudžiamojo proceso metu turi teisę teikti pasiūlymus, nuomones, nurodyti savo argumentus dėl bylos duomenų vertinimo ir tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų proceso nagrinėjimo dalykas, tačiau teismai neprivalo vadovautis šalių teikiamais argumentais ir samprotavimais. Teismai bylos duomenis vertina remdamiesi vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

23Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį

24Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

25Bylą nagrinėję teismai nuosprendžiu ir nutartimi nustatė tokias reikšmingas aplinkybes: 2012 m. kovo 8 d. E. V. , dirbdamas TŪB „V.“ vadybininku–pardavėju, būdamas atsakingas už įmonės prekes parduotuvėje, pagalbinėse patalpose ir darbą su kasos aparatu, grynųjų pinigų priėmimą ir jų įtraukimą į apskaitą, parduotuvėje, esančioje ( - ), nuo 8.00 iki 17.00 val., neįnešdamas ir neįtraukdamas į apskaitą priimtų grynųjų pinigų – 1014 Lt (293,67 Eur), gautų iš pirkėjų, kasos aparate, iš jų 500 Lt (144,81 Eur), priimtų 2012 m. kovo 8 d., laikotarpiu nuo 16.00 iki 16.30 val., iš pirkėjo A. G. už įmonei priklausančias parduotas prekes – stūmoklinę traktoriaus D-240 grupę, taip pasisavino jam patikėtus pinigus – 1014 Lt (293,67 Eur), priklausančius TŪB „V.“. Tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nustatytos tik remiantis visuma byloje ištirtų duomenų, kurie buvo tarpusavyje palyginti ir sugretinti, nustačius, kurie iš jų yra patikimi ir pagrindžia vieni kitus: liudytojų V. V. , A. Ž. , V. D. parodymais, iš dalies ir paties kaltinamojo E. V. parodymais, byloje esančiais jo rašytiniais 2012 m. kovo 8 d. paaiškinimais ir pasirašytais vekseliais, taip pat papildomai vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, buhalteriniais TŪB „V.“ dokumentais – kasos pajamų orderiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinuosiuos nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, kad E. V. dirbo TŪB „V.“, buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės už bendrijos turtą sutartį, taip pat pagal užimtas pareigas atsakė už tinkamą pinigų įnešimą į kasą, prekių priėmimą, išdavimą (pardavimą klientams), nurodytą dieną neįnešė į įmonės kasą 514 Lt (148,86 Eur) ir 500 Lt (144,81 Eur) gautų iš A. G.), įsidėjo juos į savo asmeninių drabužių kišenę ir darbo dienos pabaigoje, apsirengęs ėjo iš darbovietės, bet buvo sustabdytas V. V. ir šio pareikalauta iškraustyti kišenes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pasisakė, kad E. V. paimdamas ir įsidėdamas pinigus į savo kišenę bei darbo dienos pabaigoje su jais išeidinėdamas namo, taip faktiškai pasisavino TŪB „V.“ turtą, ėmė su juo elgtis kaip su nuosavu ir įgijo realią galimybę juo laisvai disponuoti, naudotis, tačiau buvo sulaikytas V. V. bei kitų darbuotojų. Nuteistasis E. V. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad buvusį jo žinioje svetimą turtą neteisėtai paima, siekė paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita. Taip pat nuosprendyje atsakyta ir į identiškus kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl E. V. parodymų (ne)pagrįstumo, nurodant, kad jis užmiršo apie kišenėje esančius TŪB „V.“ pinigus, nes darbo dienos pabaigoje, apsirengęs ketino su jais pasišalinti iš darbovietes, bet buvo sulaikytas, pats pinigus ištraukė ir tuo metu pripažino, kad jie nėra jo asmeniniai. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuose nurodydamas, jog E. V. privalėjo pateikti įtikinamą paaiškinimą, kodėl iki darbo pabaigos neįnešė pinigų į kasą, perkėlė kaltinamajam įrodinėjimo naštą, be to, kad teismas buvo šališkas, nes neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad nustačius pinigų neįnešimo į kasą faktą, E. V. privalėjo paneigti, jog tai nesusiję su pinigų pasisavinimu. Ši aplinkybė nelaikytina įrodinėjimo pareigos perkėlimu kaltinamajam, o tai yra jo teisė pateikti kaltinimą paneigiančius įrodymus. Teismai pagrįstai atmetė E. V. versiją, jog jis pamiršo pinigus įnešti į kasą, nes tai paneigia V. V. A. Ž. ir V. D. parodymai, E. V. surašytas prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. E. V. tvirtinimas, jog šį prisipažinimą jis surašė neteisėtai verčiamas, nėra pagrįstas faktiniais duomenimis, todėl šiuo paaiškinimu teismai pagrįstai rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie reikšmingi veikos kvalifikavimui. Teismai neprivalo pateikti argumentuotas išvadas dėl visų skunduose keliamų klausimų, jei tai nėra susiję su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu. Dėl to kasacinio skundo teiginys, jog byla buvo nagrinėjama pažeidžiant teismo nešališkumo principą, nes nebuvo išnagrinėti visi apeliacinio skundo argumentai, yra nepagrįstas.

26Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiu, kad A. G. prekių užpirkimui panaudoti pinigai priklausė V. V. , todėl jų negalima pripažinti TŪB „V.“ turtu. E. V. buvo patikėtas TŪB „V.“ turtas – prekės, kuriomis jis prekiavo, o gauti pinigai už prekę yra tik vertės ekvivalentas, todėl neturi reikšmės tai, kieno pinigai buvo panaudoti prekės pirkimui – pirkėjo ar bendrovės savininko. Esminis veikos požymis yra tai, kad pinigai gauti už prekę nebuvo įnešti į bendrovės sąskaitą, o prekė išlaiduota iš įmonės turto. Tai, kad pirkimas buvo bendrovės savininkų kontroliuojamas, nereiškia, kad šis atvejis prilygintinas nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams, nes tuo atveju, jei E. V. būtų sąžiningai atlikęs prekės pardavimo operaciją, tai prekė būtų apskaitoje išlaiduota, o pinigai patekę į bendrovės kasą. Veika pagrįstai pripažinta baigta, nes ūkinė operacija pirkimas–pardavimas įvyko, E. V. pardavė prekę A. G., o pinigai nebuvo įnešti į sąskaitą, todėl bendrovės balanse ši operacija atsispindėjo neigiamu vertės saldo. Pažymėtina, kad, kaip nurodė bylą nagrinėję teismai, nustačius pirmiau išdėstytas reikšmingas faktines aplinkybes ir visus būtinuosius BK 183 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėties požymius E. V. veiksmuose, aplinkybė dėl TŪB „V.“ neaiškios buhalterinės apskaitos neturi teisinės reikšmės šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

27Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

28Nuteistojo E. V. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu E. V.... 3. Šiuo nuosprendžiu E. V. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (dėl 2012 m. vasario... 4. Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 5. Teisėjų kolegija... 6. E. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasisavino jam... 7. Kasaciniu skundu nuteistojo E. V. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo... 8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai... 9. Be to, apeliacinės instancijos teismas vengė gilintis ir į argumentą dėl... 10. Taip pat kasaciniame skunde cituojama skundžiamos nutarties dalis dėl... 11. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo argumentu,... 12. Kasatorius abejoja ir liudytojų V. V. bei A. Ž. parodymų patikimumu. Pirma,... 13. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacine... 14. Dėl visų pirmiau nurodytų argumentų buvo pažeista apeliacinio proceso... 15. Kasaciniame skunde taip pat pasisakoma dėl teisės į nešališką teismą... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 17. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir... 18. Kasatoriaus teiginiai dėl neišsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo,... 19. Taigi, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties... 20. Kasacinis skundas atmestinas.... 21. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 22. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus... 23. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį... 24. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo... 25. Bylą nagrinėję teismai nuosprendžiu ir nutartimi nustatė tokias... 26. Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiu, kad A. G. prekių... 27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 28. Nuteistojo E. V. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti....