Byla 2-1304/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl bankrutavusios D. L. prekybos įmonės 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, civilinėje byloje Nr. B2-757-357/2014 pagal bankrutavusios D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ įgalioto asmens skundą dėl bankrutavusios įmonės 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Bankrutavusios D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu D. L. prekybos įmonės 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 23 antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą patvirtinti 2 305,93 Lt administravimo išlaidų. Taip pat prašo patvirtinti faktiškai patirtas administravimo išlaidas – 8 000 Lt už buhalterinę ekspertizę, 9 800 Lt už teisines paslaugas, 2 305,93 Lt kitas administravimo išlaidas.

5Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi D. L. prekybos įmonei buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. 2010 m. gegužės 7 d. kreditorių susirinkimas apsvarstęs administravimo išlaidų sąmatos keitimo ir tvirtinimo klausimus nustatė 25 700 Lt dydžio administravimo išlaidas, iš kurių 15 420 Lt skirta administratoriaus atlyginimui ir 10 280 Lt kitoms išlaidoms.

62013 m. rugsėjo 18 d. kreditorių susirinkimui bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pateikė prašymą patvirtinti faktiškai patirtas administravimo išlaidas 19 861,49 Lt sumai, tačiau kreditorius AB DNB bankas, turintis 57,37 proc. balsavimo teisę, pritarė tik dalies nurodytų išlaidų patvirtinimui, t. y. 2 074,49 Lt, atsisakydamas tvirtinti 8 000 Lt dydžio išlaidas už buhalterinės ekspertizės paslaugas ir 9 800 Lt už teisines paslaugas, 10 280 Lt už patirtas administravimo išlaidas. Administratoriui apskundus minėtą kreditorių komiteto nutarimą Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi bankroto administratoriaus įgalioto asmens skundą tenkino, klausimą dėl administravimo išlaidų patvirtinimo grąžino nagrinėti kreditorių susirinkimui. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą, pažymėdamas, jog perdavus klausimą dėl faktiškai patirtų administravimo išlaidų tvirtinimo iš naujo svarstyti kreditorių susirinkimui, administratorė turi pateikti susirinkimui patikslintus duomenis, pagrindžiančius būtinumą pasitelkti trečiuosius asmenis šių paslaugų atlikimui, duomenis apie šių paslaugų panaudojimą bei apmokėjimą.

72014 m. kovo 6 d. buvo sukviestas kreditorių komiteto susirinkimas, kurio antruoju darbotvarkės klausimu buvo svarstomas faktiškai patirtų administravimo išlaidų tvirtinimas. Kreditorius AB DNB bankas balsų dauguma netvirtino visų administravimo išlaidų, pritardamas tik 2 305,93 Lt dydžio administravimo išlaidoms ir netenkino prašymo patvirtinti 8 000 Lt dydžio išlaidas už buhalterinės ekspertizės paslaugas ir 9 800 Lt už teisines paslaugas. Kreditorius AB DNB bankas teigė, kad administratoriaus ataskaitoje pateikiama neobjektyvi informacija apie bankroto bylos procesą; administratorius nepateikė aiškių ir argumentuotų atsakymų į banko pateiktus klausimus; administratorius viršijo kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą negavęs kreditorių susirinkimo pritarimo. Kreditoriaus manymu, administratoriaus inicijuoti teisminiai ginčai neturėjo ekonominės naudos bankrutuojančiai įmonei, todėl jų metu patirtos administravimo išlaidos nelaikytinos būtinomis ir pagrįstomis. Be to, prašomos patvirtinti išlaidos viršija bankrutavusios įmonės 2010 m. gegužės 7 d. kreditorių susirinkime patvirtintą bankroto administravimo išlaidų sąmatą.

8Bankrutavusios D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo dėl 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu pateikė skundą.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu D. L. prekybos įmonės 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir įpareigojo kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti klausimą dėl faktinių administravimo išlaidų patvirtinimo.

11Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad administratorė pateikė dokumentus įrodančius faktiškai patirtas bei atsakovo ginčijamas išlaidas. Bylos medžiaga liudija, kad administratorė sudarė atstovavimo sutartis ir patyrė teisinės pagalbos išlaidas, pateikė Šiaulių apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose nagrinėti su bankroto byla susiję klausimai, spręsta dėl ekspertizės skyrimo būtinumo, todėl teismas vertino, kad teisinės pagalbos ir ekspertizės atlikimo išlaidos yra įrodytos ir pagrįstos, nėra pagrindo abejoti šių išlaidų būtinumu administratoriui atliekant įstatyme numatytas funkcijas, ginant kreditorių interesus.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atskiruoju skundu kreditorius AB DNB bankas prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės ir bankroto administratoriaus skundą dėl 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu atmesti.

14Atskiruoju skundu teigiama, jog administratorius prašydamas patvirtinti administravimo išlaidas, kurios viršija nustatytą jų dydį, nepagrindė ir neįrodė jų būtinumo, neatsiklausė kreditorių nuomonės dėl ketinamų prisiimti išlaidų dydžio ir būtinumo. Teismas taip pat neįvertino, kad administratorius prašomas patvirtinti išlaidas patyrė byloje, kuri jokio ekonominio rezultato bankrutavusiai įmonei neatnešė, todėl išlaidos laikytinos administratoriaus prisiimtos rizikos rezultatas, kurių kreditoriai neprivalo atlyginti.

15Atsiliepimu į atskirąjį skundą D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ įgaliotas asmuo su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, pažymėjo, jog visi patirtas išlaidas pagrindžiantys ir jų būtinumą patvirtinantys įrodymai pateikti bylą nagrinėjančiam teismui, todėl jis jais remdamasis priėmė teisėtą sprendimą, jo naikinti ar keisti skundo argumentais nėra pagrindo.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

18Aptarta ginčo situacija atskleidžia, jog tarp bankrutavusios įmonės administratoriaus ir didžiausio iš įmonės kreditorių nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio vyksta nesutarimai dėl dalies administratoriaus prašomų patvirtinti administravimo išlaidų (8 000 Lt už buhalterinę ekspertizę, 9 800 Lt už teisines paslaugas) pagrįstumo ir būtinumo. Byloje keliami klausimai jau buvo aptarti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-257/2014 m., kurios pagrindu bankroto administratorius pakartotinai šaukė 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimą (jo metu buvo priimtas šioje byloje ginčijamas kreditorių nutarimas), todėl teismas vertindamas apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties, kuria klausimas dėl aptartų administravimo išlaidų patvirtinimo perduotas pakartotinai spręsti kreditorių susirinkimui, atsižvelgia ir į ankstesnę apeliacinės instancijos teismo suformuotą ginčo sprendimo poziciją.

19Iš esmės byloje keliami kreditorių kompetencijos, kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus atstovaujančio bei bankroto procesą kuruojančio administratoriaus interesų pusiausvyros bei jų suderinimo klausimai.

20Kreditorių susirinkimo kompetencija apima ĮBĮ 23 straipsnyje įtvirtintų su įmonės bankroto procesu susijusių klausimų sprendimą, o šie sprendimai yra įforminami kreditorių susirinkimuose priimant nutarimus. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d.). Tokią kreditorių susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių interesus, kartu – užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 str. 1 d.), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimų patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas yra išimtinė kreditorių susirinkimo teisė, kurios tinkamo įgyvendinimo priežiūrą, esant įmonės administratoriaus ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų skundams, atlieka teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Teisę keisti kreditorių susirinkimo nutarimus kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais turi pats kreditorių susirinkimas, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas yra privalomas ir turi būti vykdomas, jei jis nėra panaikintas teismo arba jei kreditorių susirinkimas nėra pakeitęs savo sprendimo reguliuojamu klausimu.

21Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. gegužės 7 d. vykusio pakartotinio bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta (pakeista) administravimo išlaidų sąmata: kreditorių nutarimu nuo bankroto bylos iškėlimo teisme dienos iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro administratoriui nustatytas 15 420 Lt plius PVM, jei jis skaičiuojamas, administratoriaus atlyginimas bei skirta 10 200 Lt dydžio suma kitoms išlaidoms atlyginti, jų nedetalizuojant (b. l. 107). Nurodyto dydžio administravimo išlaidas paskirtasis bankrutavusios D. L. prekybos įmonės administratorius turėjo teisę naudoti ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis, t. y. administravimo išlaidoms apmokėti. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 str. 4 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

22Įstatymu bei kasacinio teismo suformuota praktika nustato, jog įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.

23Nagrinėjamu atveju D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2014 m. kovo 6 d. vykusiam kreditorių susirinkimui (vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria buvo palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis, nustatanti jog administravimo išlaidų klausimas turi būti pakartotinai perduotas svarstyti kreditorių susirinkimui) siūlė patvirtinti faktiškai patirtas 20 105,93 administravimo išlaidas. Kreditoriai nutarė patvirtinti iš viso 2 305,93 Lt išlaidas, netvirtinant 8 000 Lt už buhalterinės ekspertizės paslaugas ir 9 800 Lt už teisines paslaugas, kadangi sprendė, jog administratorius neįrodė šių išlaidų realumo ir būtinumo, nederino šių išlaidų su kreditorių susirinkimu (b. l. 7-8). Pirmosios instancijos teismas panaikino kreditorių komiteto nutarimą šiuo klausimu ir perdavė administravimo išlaidų patvirtinimo klausimą pakartotinai spręsti kreditorių susirinkimui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu ir mano, jog jo naikinti ir keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais (dėl kurių bus pasisakyta vėliau) nėra pagrindo, tačiau papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi nustatytus vertintinus aspektus ir grąžindamas klausimą dėl administravimo išlaidų patvirtinimo svarstyti kreditorių susirinkimui, nepažymėjo, į ką būtina atkreipti dėmesį, todėl atsakydamas į atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi ir atkreipia tiek kreditorių, tiek ir administratoriaus įgalioto asmens dėmesį, į kokias svarbias aplinkybes turi būti atsižvelgiama pakartotiniame kreditorių susirinkime svarstant nurodyto dydžio išlaidų patvirtinimo klausimą, kokie papildomi duomenys ir įrodymai būtini svarstant šį klausimą.

24Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisminė kreditorių susirinkimo nutarimo kontrolė skirta užtikrinti tiek tai, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimo procedūros, tiek tai, kad nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos, tiek tai, kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. Todėl nors administravimo išlaidos skiriamos iš lėšų, kuriomis dengiami ir įmonės įsiskolinimai kreditoriams, visgi šios išlaidos turi būti protingos ir garantuoti, jog administratorius turės galimybę tinkamai ir efektyviai vykdyti bankroto procedūras. Sprendžiant administravimo išlaidų patvirtinimo klausimus būtinas kreditorių bei bankroto administratoriaus tarpusavio bendradarbiavimas, siekiant užtikrinti tinkamą, ekonomišką ir efektyvų bankroto procedūrų vykdymą.

25Šiuo atveju nesutarimai kilo dėl administratoriaus prašomų patvirtinti teisinės pagalbos išlaidų (9 800 Lt) ir išlaidų, patirtų apmokant buhalterinę ekspertizę (8 000 Lt), pagrįstumo. Apelianto teigimu, 2010 m. gegužės 7 d. vykusiame kreditorių susirinkime buvo nustatytas 15 420 Lt atlyginimas administratoriui (ginčo dėl jo byloje nėra) bei numatyta skirti 10 280 Lt kitoms išlaidoms, tuo tarpu administratoriaus prašomos patvirtinti išlaidos sudarė 20 105,93 Lt (8 000 Lt už buhalterinę ekspertizę, 9 800 Lt už teisines paslaugas bei 2 305,93 Lt skelbimo, pašto, kanceliarinių prekių išlaidoms), kadangi prašomos patvirtinti administravimo išlaidos viršijo nustatytas, bei nebuvo pagrįstos ir būtinos, pagrindo jas priskirti prie būtinų administravimo išlaidų ir joms pritarti nebuvo.

26Teismų praktikoje pripažįstama, kad, nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Nagrinėjamu atveju administratoriaus įrodyta, jog atstovaudamas tiek įmonės, tiek ir jos kreditorių interesus, jis inicijavo teisminius ginčus, kurių metu buvo siekiama nuginčyti sandorius ir gauti įmonei turtinės naudos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog administratoriaus prašomos patvirtini 9 800 Lt dydžio išlaidos teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos, ginčijamoje nutartyje detaliai nurodė, kada ir kokius teisminius ginčus inicijavo paskirtasis bankroto administratorius. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog pagal ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį bankrutuojančios įmonės administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, ĮBĮ nustatyta tvarka valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esamas lėšas ir jomis disponuojantis, privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis įmonės ūkinei komercinei veiklai, privalantis ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, organizuojantis ir vykdantis visus būtinus bankroto procedūros darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013), tarp kurių ir inicijuoja teisminius ginčus teisme įvertinęs per tam tikrą laikotarpį įmonės sudarytų sandorių tikslingumą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 str. 2, 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Bylos medžiaga patvirtina, jog dalis iš administratoriaus inicijuotose bylose keltų reikalavimų buvo tenkinti, taip gausinant bankrutuojančios įmonės turtą, tačiau ir nepriklausomai nuo bylų procesinio rezultato, laikytina, jog teisinės išlaidos, patirtos dėl bankrutuojančios įmonės atstovavimo teisme, turi būti priskirtinos prie administravimo išlaidų. Tačiau byloje taip pat keliamas klausimas dėl jų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui grąžinti prašomų patvirtinti administravimo išlaidų patvirtinimo klausimą, išskyrė, ką turėtų įrodyti administratorius pakartotiname kreditorių susirinkime, keldamas prašymą dėl administravimo išlaidų, susijusių už teisinės pagalbos teikimu, atlyginimo (pateiktos sutartys dėl teisinės pagalbos teikimo, jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai). Teismui pateikti duomenys, jog 2014 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimui administratorius pateikė detalų patirtų išlaidų sąrašą (b. l. 110), tačiau duomenų ir įrodymų, kad kreditorių susirinkimui buvo pateiktos atstovavimo su advokatais sutartys, iš kurių kreditoriai turėtų galimybę įvertinti, kada buvo susitarta dėl teisinių paslaugų teikimo, kokiose bylose buvo pasitelkta advokatų pagalba (apeliantas teigia, jog advokatų teisine pagalba buvo naudotasi tik nagrinėjant bylą dėl hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurioje bankrutuojančios įmonės reikalavimai buvo netenkinti), tam, kad būtų galima įvertinti būtinybę šiose bylose veikti pasitelkiant profesionalius atstovus, apmokėjimą už teisines paslaugas patvirtinantys įrodymai, nepateikta. Pateikus šiuos duomenis ir įvertinus juos, kreditorių susirinkimas turės galimybę nuspręsti: tenkinti (iš dalies ar visiškai) ar ne, administratoriaus prašymą patvirtinti 9 800 Lt dydžio teisinės pagalbos išlaidas.

27Apeliantas taip pat pažymi, jog šias išlaidas administratorius prisiėmė nepasitaręs su kreditoriais, todėl dėl jų patvirtinimo nėra pagrindo svarstyti. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog kaip pažymėjo apeliantas, 2010 m. gegužės 7 d. kreditorių susirinkimo metu tvirtinant administravimo išlaidas, administratoriui buvo paaiškinta, jog galimos teisinės pagalbos išlaidos turėtų būti tenkinamos iš patvirtintos 10 200 Lt dydžio sumos, be to, jau šio kreditorių susirinkimo metu kreditoriai buvo informuoti apie teisme vykstantį ginčą (b. l. 107). Vadinasi, kreditoriai buvo informuoti apie tam tikrus ginčus, bei esamą poreikį teisinei pagalbai, todėl administratoriui pateikus papildomus, aukščiau nurodytus įrodymus, pateikus duomenis apie tai, jog kreditoriai buvo informuojami apie teisminius ginčus, kreditoriai turės spręsti dėl prašomų patvirtinti teisinės pagalbos išlaidų. Įvertintina ir tai, jog 2010 m. gegužės 7 d. kreditorių susirinkimu patvirtintus 10 200 Lt dydžio administravimo išlaidų sumą ir kreditoriams pritariant prašomų patvirtinti 2 305,93 Lt administravimo išlaidų pagrįstumui (ginčo dėl šios sumos patvirtinimo nekyla), lieka pakankama pinigų sumą, kuri, administratoriui tinkamai pagrindus ir kreditoriams pritarus, gali būti skirta ir teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

28Be teisinės pagalbos išlaidų administratorius taip pat prašo pritarti 8 000 Lt dydžio išlaidoms, kurios buvo patirtos sumokant už buhalterinę ekspertizę. Apelianto teigimu šios išlaidos laikytinos nepagrįstomis, nes dėl jų administratorius kreditorių neinformavo, ekspertizė buvo skirta išimtinai administratoriaus prašymu, be to administratoriaus inicijuota byla, kurioje buvo atlikta ši ekspertizė, buvo pralaimėta. Apeliacinis teismas nurodo, jog bankroto administravimo išlaidas sudaro su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, kurie būtinai turi dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos (ĮBĮ 36 str. 3 d.). Šioje normoje nustatytas pavyzdinis administravimo išlaidų sąrašas, nes joms gali būti priskiriamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, tačiau kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje turėtų būti įtrauktos tik tokios išlaidos, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. išlaidos, būtinos tinkamai atlikti bankroto procedūras. Vadinasi, buhalterinės ekspertizės atlikimo kaštai, administratoriui tinkamai pagrindus jos būtinumą, tikslingumą, taip pat gali būti atlyginami iš administravimui skirtų lėšų. ĮBĮ 36 straipsnyje nepateikiami kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas administravimo išlaidų, išskyrus atlyginimą administratoriui, dydis, dėl to administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (šiuo atveju buhalterinės ekspertizės atlikimo) buvo būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą.

29Šiuo atveju administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog Šiaulių apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-148-357/2012 (2011 metų Nr. 2-253-357/2011) sprendžiant klausimą dėl D. L. prekybos įmonės turto įkeitimo AB DNB bankui pagrįstumo, dėl įmonės finansinių dokumentų gausos, aplaidumo juos tvarkant, buvo skirta buhalterinė ekspertizė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ekspertizė visais atvejais skiriama tuo atveju, kai tam tikrų klausimų išsprendimui būtina specialių žinių. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymi apeliantas, buhalterinę ekspertizę buvo prašoma skirti paties bankroto administratoriaus, tačiau bet kokiu atveju dėl tikslingumo skirti ekspertizę sprendė bylą nagrinėjęs teismas (b. l. 128-131). Todėl teismo vertinimu, administratoriui įgyvendinant ĮBĮ pavestas funkcijas (ĮBĮ 3 d. 8 p.) ir atstovaujant bankrutuojančią įmonę teisminio nagrinėjimo metu patirtos išlaidos (ne tik teisinės pagalbos, bet ir ekspertizės atlikimo) priskirtinos prie administravimo išlaidų. Šiuo atveju keliant klausimą dėl jų pagrįstumo pažymėtina, kad teismui nepateikti duomenys, jog 2014 m. kovo 6 d. vykusiam kreditorių susirinkimui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog buvo sumokėta nurodyto dydžio suma už ekspertizės atlikimą. Be to, pakartotinai sprendžiant išlaidų už ekspertizę atlyginimo klausimą būtina įvertinti ir tai, kada administratoriaus įgaliotas asmuo sužinojo apie būtinybę atlikti buhalterinę ekspertizę ir, ar galėjo, bei ar informavo kreditorius apie tokį poreikį. Negalima nepaminėti ir to, jog kaip nurodė ir pats administratorius, gavus minėtos ekspertizės išvadas ir susipažinus su atstovaujamos įmonės sandoriais, buvo inicijuoti kiti teisminiai procesai, atnešę įmonei finansinės naudos, todėl kreditorių susirinkimui sprendžiant dėl minėtų išlaidų patvirtinimo, būtina atkreipti dėmesį ir į tai. Teismas kritiškai vertina apelianto argumentus, kad poreikio skirti minėtą ekspertizę nebuvimą patvirtina vien jau bylos, kurioje ji paskirta baigtis. Šių išlaidų atlyginimo pagrįstumas negali būti susietas tik su procesine bylos baigtimi, kadangi į klausimą dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo byloje pagrįstumo yra atsakoma tik galutiniu teismo sprendimu. Tokio pobūdžio išlaidos galėtų būti laikomos aiškiai nepagrįstomis, jei būtų duomenų apie tai, kad byloje buvo pareikštas aiškiai nepagrįstas ieškinys, vertinant jį pagal CPK 95 straipsnio nuostatas. Tokių duomenų nesant, dėl tokio pobūdžio išlaidų pagrįstumo turi būti sprendžiama pagal aukščiau nurodytus kriterijus.

30Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, kadangi ja pagrįstai ir teisėtai klausimas dėl išlaidų teisinei pagalbai ir buhalterinei ekspertizei atlyginti patvirtinimo, pavestas pakartotinai spręsti kreditorių susirinkimui. Teismas pažymi, jog pakartotiniame kreditorių sprendime vertinant aptartų išlaidų patvirtinimo klausimą, turi būti atsižvelgta tiek į šioje nutartyje, tiek ir į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-257/2014, suformuluotus kriterijus, kurie taikytini ir administratoriaus įgaliotam asmeniui, ir kreditoriams.

31Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi... 3. I. Ginčo esmė... 4. Bankrutavusios D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas... 5. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo nurodo, kad Šiaulių apygardos... 6. 2013 m. rugsėjo 18 d. kreditorių susirinkimui bankroto administratoriaus... 7. 2014 m. kovo 6 d. buvo sukviestas kreditorių komiteto susirinkimas, kurio... 8. Bankrutavusios D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi skundą tenkino... 11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad administratorė pateikė dokumentus... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Atskiruoju skundu kreditorius AB DNB bankas prašo Šiaulių apygardos teismo... 14. Atskiruoju skundu teigiama, jog administratorius prašydamas patvirtinti... 15. Atsiliepimu į atskirąjį skundą D. L. prekybos įmonės bankroto... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 17. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas... 18. Aptarta ginčo situacija atskleidžia, jog tarp bankrutavusios įmonės... 19. Iš esmės byloje keliami kreditorių kompetencijos, kreditorių ir... 20. Kreditorių susirinkimo kompetencija apima ĮBĮ 23 straipsnyje įtvirtintų su... 21. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. gegužės 7 d. vykusio pakartotinio... 22. Įstatymu bei kasacinio teismo suformuota praktika nustato, jog įrodinėjimo... 23. Nagrinėjamu atveju D. L. prekybos įmonės bankroto administratoriaus... 24. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisminė kreditorių... 25. Šiuo atveju nesutarimai kilo dėl administratoriaus prašomų patvirtinti... 26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, nustatant, ar išlaidos priskirtinos... 27. Apeliantas taip pat pažymi, jog šias išlaidas administratorius prisiėmė... 28. Be teisinės pagalbos išlaidų administratorius taip pat prašo pritarti 8 000... 29. Šiuo atveju administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog Šiaulių... 30. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog atskirojo... 31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337... 32. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą....