Byla e2A-1375-658/2015
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2421-945/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 95 475 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas nuo 2002 m. liepos 25 d. iki 2005 m. sausio 14 d. buvo UAB „Neomeda“ vadovas, nuo 2005 m. sausio 11 d. iki 2005 m. rugpjūčio 1 d. šios bendrovės likvidatorius. Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartimi UAB „Neomeda“ iškelta bankroto byla, 2014 m. sausio 24 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, 2014 m. kovo 4 d. bendrovė išregistruota. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Neomeda“ įsiskolinimo VSDF biudžetui neturėjo, įsiskolinimas susidarė po 2006 m. lapkričio 30 d. Kauno apskrities VMI atlikto patikrinimo už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 1 d. Patikrinimo metu buvo paskaičiuota 31 825 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 63 650 Lt baudų. Ieškovo kreditorinis reikalavimas bankroto byloje patvirtintas 2007 m. kovo 7 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartimi UAB „Neomeda“ bankrotas pripažintas tyčiniu konstatavus, jog iškėlus bankroto bylą atsakovas vengė perduoti įmonės dokumentus, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus, neorganizavo buhalterinės apskaitos, sudarydamas sąlygas iššvaistyti turtą, išvengti įsipareigojimų kreditoriams. Be to, atsakovui iš bendrovės kasos buvo išmokėta 89 803,81 Lt suma, kuri sietina su darbo santykiais ir už ją mokėtini mokesčiai. Bankroto proceso metu buvo gauta 350 Lt pajamų už parduotą reikalavimo teisę, tačiau ieškovo kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas net iš dalies. Civilinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu taikytina CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovui 27 651,47 Eur (95.475 Lt) žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad UAB „Neomeda“ prievolė ieškovui, konstatuota Kauno apskrities VMI 2006 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktu ir 2007 m. sausio 8 d. sprendimu, bei susieta su aplinkybe, jog atsakovas be teisėto pagrindo išsimokėjo sau lėšas nesumokėdamas teisės aktuose nustatytų mokesčių, įskaitant įmokas į VSDF. Šie atsakovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartimi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-377/2011. Prašomai priteisti žalos sumai atitinkant ieškovo bankroto byloje patvirtintą kreditorinį reikalavimą, bankroto proceso metu nepatenkinus net dalies kreditorinio reikalavimo, teismas sprendė, jog nėra abejonių dėl ieškovo prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumo. Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog ginčas yra išspręstas Lietuvos apeliaciniam teismui 2011 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-377/2011 ne tik nuteisus atsakovą už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos- didelės vertės jam patikėto turto pasisavinimas- padarymą, bet ir iš dalies patenkinus UAB „Neomeda“ civilinį ieškinį atsakovo atžvilgiu ir priteisus bendrovei iš atsakovo 92 587 Lt sumą, susietą su jo pasisavintų lėšų dydžiu. Konstatavo, jog bendrovės civilinio ieškinio patenkinimas nepaneigė mokestinio patikrinimo metu konstatuotų UAB „Neomeda“ prievolių valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetams, po nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo koreguojamas bendrovės kreditorių sąrašas, jame su mokestinėms prievolėms prilygintomis sumomis išliko tiek ieškovas, tiek VMI. Pinigų pasisavinimas tapo ieškovo reikalavimo teisės UAB „Neomeda“ atžvilgiu atsiradimo priežastimi, t.y. šiuo veiksmu buvo padaryta žala bendrovei (atsirado papildoma jos pareiga sumokėti mokesčius), o atsakovo veiksmai: lėšų iššvaistymas, buhalterinės apskaitos nevedimas, sąlygojo galimybių įvykdyti prievoles nebuvimą. Teismas konstatavo, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas buvo vienas iš dviejų pagrindinių bendrovės kreditorių, aktyviai dalyvavęs bankroto procese, senaties termino eigos pradžios momentą siejo su momentu, kada ieškovui turėjo tapti aišku, jog reikalavimas nebus patenkintas. Teismas, sprendė, jog aplinkybė, kad skola faktiškai nebus išieškota galutinai paaiškėjo tik 2013 m. spalio 4 d. perleidus reikalavimo teises į atsakovą už sumą, kurios nepakako net administravimo išlaidoms padengti, ir kreditoriams 2013 m. gruodžio 6 d. susirinkime patvirtinus administratoriaus pateiktą ataskaitą su atitinkamais duomenimis. Pažymėjo, kad iki Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio priėmimo net nebuvo aišku, kokio dydžio debitorinis reikalavimas atsakovo atžvilgiu bus patvirtintas. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuo kreditorių susirinkimų (2012 m. lapkričio 19 d., 2013 m. vasario 6 d. ir kt.), kuriuose buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo pardavimo varžytynėse (t.y. vis dar egzistavo galimybė bendrovei išsiieškoti visą priteistą sumą ar bent ženklią jos dalį), iki ieškinio pareiškimo taip pat nepraėjo trys metai. Aplinkybės, jog iš atsakovo priteista suma, net ir jos visos išieškojimo atveju, nebūtų buvusi pakankama visiems kreditoriniams reikalavimams patenkinti, nelaikė reikšminga ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo aspektu, kadangi įstatymas nenumato galimybės vieningą kreditorinį reikalavimą skaidyti dalimis ir skirtingoms jo dalims taikyti skirtingas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, jog ieškovas 2014-10-06 kreipdamasis į teismą ieškinio senaties termino nepraleido.

7III. Apeliacinio skundo argumentai

8Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-02-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikant sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Ieškovas apie savo kreditorinį reikalavimą sužinojo 2007 metais, tačiau į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2014-11-06. Teismo išvada, kad ieškovui tik 2013-12-06 tapo aišku, kad skola nebus grąžinta prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. 2009-09-08 juridinių asmenų registre buvo įregistruotas prašymas dėl bankrutavusios bendrovės teisinio statuso įregistravimo. Tą pačią dieną registre buvo įregistruotas prašymas dėl pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Juridiniai faktai dėl tyčinio bankroto, išviešinta informacija VĮ Registrų centre, patvirtina, kad jau tuo metu buvo viešai žinoma, kad išieškojimas iš įmonės negalimas dėl kaltų V. K. veiksmų, dėl kurių įmonė tapo nemoki. Ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo dar 2007 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik po septynių metų. Kadangi ieškovas yra valstybinė institucija, kuriai keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, darytina išvada, kad ieškovas 2014 metais kreipdamasis į teismą, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių. Todėl ieškinys atmestinas praleidus ieškinio senaties terminą.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad ieškinys atsakovui pareikštas juridinio asmens vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės kreditoriui pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, jeigu joje pareikštas kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas, tai pasibaigus bankroto bylai, išlieka teisė kreiptis su reikalavimu dėl žalos atlyginimo į bankrutavusios juridinio valdymo organus sudariusius fizinius asmenis (2006-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Atsižvelgiant į tai, kad skola Fondo valdybos Kauno skyriui susidarė 2007 metais po Kauno apskrities VMI atlikto mokestinio patikrinimo, o ieškovas reikalavimą pagrindiniam skolininkui pareiškė bankroto byloje ir jis buvo patvirtintas 2007-03-07 Kauno apygardos teismo 2007-03-07 nutartimi, laikytina, kad ieškovas dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino. Remiantis CK 6.245 straipsnio 5 dalimi kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus subsidiariam skolininkui, turi pareikšti reikalavimus pagrindiniam skolininkui. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.). Ieškovui bankroto byloje pareiškus reikalavimą bankrutuojančiai įmonei ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas, o Kauno apygardos teismui 2014-01-24 priėmus sprendimą dėl UAB „Neomeda“ veiklos pasibaigimo ir likvidavus įmonę dėl bankroto, ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi ieškinys Kauno apylinkės teisme pateiktas 2014-10-06, t. y. nepasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir jo eigą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas, taip pat apeliacinėje instancijoje. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama. Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apelianto nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų ir negali, nesant tam teisinio pagrindo, jų peržengti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006).

12Nagrinėjamu atveju būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose bei patikrinama ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas yra grindžiamas išimtinai tik netinkamu materialinių teisės normų, susijusių su ieškinio senaties terminu aiškinimu ir taikymu bei netinkamu įrodymų vertinimu, sąlygojusiu neteisingą ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą. Pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu, nėra ginčijamos. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą patikrina tik ieškinio senaties termino taikymo aspektu, t.y. ar pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, yra pagrįsta ir teisėta, padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei teisingai pritaikius ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas.

14Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Ieškovo šioje byloje pareikštam reikalavimui atlyginti žalą, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui atlyginti žalą pareikšti, su kuo yra nesutinkama apeliaciniame skunde.

15Nagrinėjamoje byloje kilęs ieškinio senaties taikymo klausimas (t. y. nuo kurio momento skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia) reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo, prašant jį priteisti iš žalą padariusio asmens (bankrutavusios įmonės vadovo ir likvidatoriaus), t.y. iš asmens, kurio neteisėti veiksmai sąlygojo ne tik kreditorinio reikalavimo atsiradimą, bet ir galimybės patenkinti šį reikalavimą bankroto proceso metu nebuvimą.

16Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ieškovo šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgtina ir į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Minėta, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo turtinę žalą, kurios dydis yra lygus bankroto byloje patvirtintam ir nepadengtam ieškovo kreditorinio reikalavimo dydžiui. UAB „Nomeda“ bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartimi buvo patvirtintas VSDFV Kauno skyriaus 95 475 Lt kreditorinis reikalavimas (bankroto byla, II t., b.l. 59), kurį sudaro 31 825 Lt einamųjų įmokų bei 63 650 Lt baudų (bankroto byla, II t., b.l. 58) paskaičiuotų ir nesumokėtų už su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų (bankroto byla, II, t. b.l. 134, 139), t.y. nuo tų lėšų, už kurių pasisavinimą iš UAB „Nomeda“ atsakovas pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartimi UAB „Nomeda“ bankrotas pripažintas tyčiniu (bankroto byla, II t., b.l. 185-188). Teisėjų kolegija nepritaria apelianto pozicijai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su ieškovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimu bankroto byloje ar su UAB „Nomeda“ bankroto pripažinimo tyčiniu momentu, t.y. 2007 metais.

17Teismų praktikoje yra pripažįstama iš bendrųjų Civilinio kodekso nuostatų (CK 6.68 str.) išplaukianti bankrutuojančios įmonės kreditorių teisė bankroto proceso metu pareikšti netiesioginį ieškinį dėl žalos bankrutuojančiai bendrovei, padarytos akcininko ir (ar) vadovo atlyginimo, jei bankroto administratorius tokio reikalavimo nereiškia. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą įmonės administracijos vadovo veiksmais, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles (Įmonių bankroto įstatymo 35 str.) ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011). Kita vertus, kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės dalyviams CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu nėra ribojama, kai pagrindiniam skolininkui yra iškelta bankroto byla, o kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu. Tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d.. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. UAB „Statybų kryptis“, V. G., A. J., bylos Nr. 3K-3-389/2014). Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodinėja jam individualiai padarytos žalos, t.y., kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti būtent prieš VSDFV Kauno skyrių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad atsakovui (įmonei) iškėlus bankroto bylą, jeigu joje pareikštas kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas, tai pasibaigus bankroto bylai kreditoriui išlieka teisė kreiptis su reikalavimu dėl žalos atlyginimo į bankrutavusio juridinio asmens valdymo organus sudariusius fizinius asmenis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Alaja“ ir ko“ v. K. A., bylos Nr. 3K-3-509/2008), o bylą nagrinėjančiam teismui tenka spręsti, ar egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos dėl atsakovui pareikšto reikalavimo. 2013-10-01 įsigaliojo įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinį bankrotą, pakeitimai, priimti 2013 04 18 įstatymu Nr. XII-237. Pagal naujai priimtą ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. 2013 04 18 įstatymo Nr. XII-237 13 straipsnyje numatyta, kad vykdant bankroto procesus, pradėtus iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi tiek UAB „Nomeda“ bankroto proceso metu, tiek ieškovui pareiškiant ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (2014-10-06), galiojo Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, nustatančios įmonės vadovo atsakomybę už neįvykdytas prievoles kreditoriams tyčinio bankroto atveju. Kaip matyti iš minėtos įstatymo nuostatos, asmens, atsakingo už žalos atsiradimą, pareiga atlyginti žalą yra siejama su įmonės likvidavimu dėl bankroto, o atsakomybės apimtis apibrėžiama dėl šio asmens kaltės neįvykdytos prievolės dydžiu, neviršijant bankroto proceso metu nepatenkinto reikalavimo dydžio. Taigi įstatymas pareigos atlyginti žalą atsiradimo momento nesieja nei su kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nei su nutarties, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, priėmimo momentu. Tam, kad pagal šią normą kreditorius galėtų pareikšti ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo yra reikalinga šių įvykių sudėtis: bankrotas pripažintas tyčiniu, įmonė likviduota, o kreditoriaus reikalavimai nepatenkinti dėl asmens, kuriam prašoma taikyti civilinę atsakomybę kaltės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje pavartotos sąvokos „likvidavus įmonę dėl bankroto“ negalima tapatinti su ĮBĮ 30 straipsnyje įtvirtintu vienu iš bankroto proceso etapų – įmonės likvidavimu. Visų pirma, teismui priėmus nutartį, kuria įmonė pripažįstama bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 30 str.) prasideda nemokios įmonės likvidavimo procedūra, t.y. organizuojamas įmonei priklausančio turto pardavimas, iš gautų pajamų tenkinami kreditorių reikalavimai ir t.t. (ĮBĮ 31 str.). Taigi likvidavimo proceso metu yra išparduodamas įmonei priklausantis turtas, bankroto proceso metu gautos lėšos paskirstomos kreditoriams ir atliekami kiti su įmonės likvidavimu susiję veiksmai. Šiame bankroto proceso etape (jo eigoje) dar nėra galutinai aišku koks bus likvidavimo procedūros rezultatas, t.y. kokia apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Tik administratoriui užbaigus likvidavimo procedūrą, t.y. pardavus visą įmonei priklausiusį turtą, iš gautų lėšų apmokėjus administravimo išlaidas, o likutį paskirsčius kreditoriniams reikalavimams tenkinti paaiškėja, kokia konkrečiai apimtimi bus patenkinti kiekvieno kreditoriaus reikalavimai. Tam, kad kreditorius galėtų pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, turi būti aiškus jo nepatenkinto kreditorinio reikalavimo dydis, kuris, kaip jau minėta paaiškėja tik bankroto administratoriui užbaigus likvidavimo procedūras. Antra, ĮBĮ 30 straipsnio pagrindu teismas priima nutartį taikyti įmonei likvidavimo procedūrą, t.y. tik pradėti likvidavimo procesą. Tuo tarpu ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje pavartotas žodžių junginys „likvidavus įmonę dėl bankroto“ reiškia likvidavimo procedūros užbaigimą, o ne pradėjimą. Pagal CK 2.95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, juridinis asmuo pasibaigia ne nuo sprendimo dėl juridinio asmens likvidavimo priėmimo, bet nuo juridinio asmens išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Likvidavus juridinį asmenį dėl bankroto, t.y. pasibaigus juridiniam asmeniui, pasibaigia ir šio asmens prievolės prieš kreditorius (CK 6.128 str. 3 d.). Atsižvelgiant išdėstytą, darytina išvada, kad ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje pavartota sąvoka „likvidavus įmonę dėl bankroto“ reiškia įmonės likvidavimo procedūros užbaigimą, t.y. sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimą ir likviduotos dėl bankroto įmonės išregistravimą iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 str. 4-6 dalys). Nagrinėjamo klausimo kontekste atsižvelgtina ir į pasekmes, kurių siekiama ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, t.y. užtikrinti kreditorių interesų apsaugą nuo nesąžiningų įmonės vadovų (dalyvių) veiksmų. Paprastai juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę dalyvių, vadovų, t.y. juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – aspektu. Tačiau pasitaiko atvejų, kai juridinio asmens vardu veikiantys asmenys, prisidengdami savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgiasi nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Dėl to, siekiant sutrukdyti nesąžiningiems veiksmams, kurių tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, įstatymas nustato vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę. Likvidavus skolininką dėl bankroto, kreditoriaus teisės į kaltąjį dėl žalos padarymo asmenį išsaugojimas reiškia bendrovės kreditoriaus teisių apsaugą, kreditoriaus subjektinių teisių realumą ir praktinį užtikrinimą. Įmonei (skolininkui) tapus nemokiai ir bankrutavus, vienintelė galimybė kreditoriui apsaugoti savo interesus (jei jie nebuvo patenkinti bankroto byloje) yra grindžiama įmonės valdymo organus sudariusių asmenų fiduciarinių pareigų pačiai įmonei, jos akcininkams ir kreditoriams pažeidimu, nes bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Taigi civilinės atsakomybės taikymo galimybė įmonės valdymo organus sudarantiems asmenims atsiranda, jeigu pati įmonė dėl jos valdymo organus sudarančių asmenų priimamų neteisėtų sprendimų ir/ar atliktų neteisėtų veiksmų nebegali įvykdyti prievolių kreditoriams. Pažymėtina, kad dar nesant specialios įstatyme įtvirtintos normos dėl kreditoriaus, kurio reikalavimai nebuvo patenkinti tyčinio bankroto proceso metu, teisės pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo įmonės valdymo organams, teismų praktikoje jau buvo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė pagal kurią, tokiam reikalavimui ieškinio senaties termino pradžia buvo susieta būtent su įmonės išregistravimu iš juridinių asmenų registro, t.y. su juridinio asmens pabaiga, kaip momentu, nuo kurio tampa aišku, kad prievolė nebus įvykdyta (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-879/2012).

18Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl UAB „Nomeda“ pabaigos priimtas 2014-01-24 (bankroto byla, III t., b.l. 86), įmonė iš juridinių asmenų registro išregistruota 2014-03-04. Ieškovas į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2014-10-06, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs 3 metų ieškinio senaties termino, pripažintina pagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio pradžios momentą susiejo su ieškovo sužinojimu, kad jo reikalavimas nebus patenkintas, t.y. su 2013-10-04 sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bei su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu 2013-12-06 kreditorių susirinkime, t.y. ieškinio senatį skaičiavo palankiau atsakovui (apeliantui). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuo šio, pirmosios instancijos teismo nurodyto momento, ieškovas galėjo numanyti apie galimai būsimą jo teisių pažeidimą, t.y. kad jo kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas. Tačiau toks asmens suvokimas apie tai, kad nepasikeitus situacijai, t.y. bankroto proceso metu nesugeneravus papildomų pajamų ir dėl bankroto proceso pasibaigus juridiniam asmeniui, jo kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas nesudaro pagrindo nuo šio momento skaičiuoti ieškinio senatį, kadangi ieškovas dar nebuvo įgijęs teisės reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutavusio juridinio asmens buvusių valdymo organų.

19Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo išsakytai poezijai, kad ieškovui bankroto byloje pareiškus reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas, o Kauno apygardos teismui 2014-01-24 priėmus sprendimą dėl UAB „Neomeda“ veiklos pasibaigimo ir likvidavus įmonę dėl bankroto, ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo. CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti; kai ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jei iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą (CK 1.130 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus reikalavimo pareiškimas bankroto byloje įmonei ieškinio senaties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu nėra tapatus ir sukeliantis tokias pačias teisines pasekmes kaip ieškinio pareiškimas įmonės vadovui dėl žalos, padarytos jo neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Šiuo atveju skiriasi ne tik subjektai, kuriems taikoma civilinė atsakomybė, bet ir reikalavimo pagrindai. UAB „Neomeda“ bankroto byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo pagrindas – nesumokėtos įstatyme nustatyto dydžio įmokos į biudžetą ir dėl šios pareigos neįvykdymo priskaičiuotos netesybos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos, padarytos neteisėtais įmonės valdymo organo veiksmais, atlyginimo. Pareiga padengti įsiskolinimą ir atlyginti padarytą žalą atsiranda visiškai kitais pagrindais ir ne kiekvienas pareigos padengti įsiskolinimą neįvykdymas transformuojasi į pareigą atlyginti padarytą žalą. Tik įmonei neįvykdžius pareigos padengti įskolinimą dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų – atsirado įmonės vadovo pareiga, atlyginti jo veiksmais padarytą žalą kreditoriui. Kaip jau buvo minėta, reikalavimui dėl žalos, padarytos įmonės valdymo organo veiksmais atlyginimo, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo pagrindinio skolininko, t.y. juridinio asmens išregistravimo iš juridinių asmenų registro, o kol nėra prasidėjusi ieškinio senaties termino eiga, ji apskritai negali nutrūkti.

20Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškinio senaties termino ieškovo pareikštam reikalavimui taikymo.

21Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22apeliacinį skundą atmesti.

23Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 95... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino,... 7. III. Apeliacinio skundo argumentai... 8. Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje... 12. Nagrinėjamu atveju būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas... 13. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas yra... 14. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 15. Nagrinėjamoje byloje kilęs ieškinio senaties taikymo klausimas (t. y. nuo... 16. Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ieškovo... 17. Teismų praktikoje yra pripažįstama iš bendrųjų Civilinio kodekso... 18. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl UAB „Nomeda“ pabaigos priimtas... 19. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti atsiliepime į apeliacinį... 20. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinio skundo... 21. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. apeliacinį skundą atmesti.... 23. Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 24. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....