Byla e2S-1427-577/2017
Dėl įsiskolinimo išieškojimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Epola“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Asnita“ dėl įsiskolinimo išieškojimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Kreditorė UAB „Epola“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininkės UAB „Asnita“ 50 000 Eur skolos, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat kreditorė prašė areštuoti skolininkės turtą 50 000 Eur sumai. Nurodė, kad skolininkė turi tik trumpalaikį turtą, pagal paskutinio pateikto balanso duomenis ji laikytina nemokia; skola yra itin didelė ir skolininkas vengia ją grąžinti, be to, vengia bendradarbiauti, todėl mano, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkė turės galimybę laisvai disponuoti ir paslėpti įmonės turtą, ir teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

4II.

5Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 24 d. nutartimi kreditorės UAB „Epola“ prašymą tenkino, areštavo skolininkei UAB „Asnita“ nuosavybės teise priklausantį turtą ar pinigines lėšas 50 000 Eur sumai, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai skolininkui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo skolininkės pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, leidžiant skolininkei atsiskaityti su kreditore bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus. Teismas, įvertinęs, kad pareiškimas yra turtinio pobūdžio, įmonė turi tik trumpalaikį turtą, kurio vertė 2 647 802 Eur, o įmonės įsipareigojimai sudaro 2 470 319,00 Eur; tai, kad skola yra itin didelė ir skolininkė vengia ją grąžinti, vengia bendradarbiauti, bei tai, kad teismuose skolininkės atžvilgiu yra iškelta bylų dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo, reikalavimo sumą skolininkei laikė didele, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo įsakymo įvykdymas.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Skolininkė UAB „Asnita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - kreditorės UAB „Epola“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Kreditorės pareiškimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (melagingas); skolininkė niekada nebuvo sudariusi kreditorės pareiškime nurodytos kreditavimo sutarties.

63.2. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos nesant grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pareiškime nurodyta suma (50 000 Eur), lyginant su skolininkės turimu turtu, nėra didelė. Skolininkė turi daug nekilnojamojo turto (šiuo metu valdo 33 nekilnojamojo turto vienetus, kurių vertė daugiau kaip 500 000 Eur), taip pat žemės sklypą, esantį ( - ); žemės sklypą su statiniais, esantį Druskininkų r. sav.

73.3.Teismas nepagrįstai atsižvelgė į teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis apie skolininkės atžvilgiu iškeltas kitas bylas dėl tariamų skolinių įsipareigojimų nevykdymo. Atkreipė dėmesį, kad visos teismo minimos bylos dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo skolininko atžvilgiu inicijuotos tuo pačiu metu (2017 m. kovo 24 d.), visus kreditorius atstovaujant tam pačiam advokatui. Visi kreditorių pareiškimai pareikšti aiškiai žinant, kad skolininkė nėra sudariusi pareiškimuose minimų sutarčių (nėra šių sutarčių šalis) ir kad pagal nurodytas sutartis skolininkė kreditoriams nėra skolinga.

    1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad skolininkė vengia grąžinti skolą ir bendradarbiauti ir neturėjo pagrindo šiomis aplinkybėmis grįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Pagal šią sutartį nebūdamas skolinga, skolininkė neturėjo jokio pagrindo ją vykdyti.
    2. Kreditorės pagrindinis tikslas - laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas skolininkės turtui, galimai siekiant asmeninės naudos ar pakenkti skolininkės veiklos vykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės kenkia skolininkės reputacijai, reikšmingai apsunkina skolininkės veiklos vykdymą ir sukelia reikšmingas neigiamas finansines pasekmes.
  1. Kreditorė UAB „Epola“ atsiliepime prašo skolininkės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. kreditorė, pagrindė savo reikalavimą; šiuo metu teismui yra pateiktas ieškinys su įrodymais, pagrindžiantis reikalavimo pagrįstumą. Be to, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.
    2. Teismas pagrįstai įvertino paskutinio viešai pateikto balanso duomenis; akivaizdu, kad pradelsti UAB „Asnita“ įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonė laikytina nemokia.
    3. Kreditorei šiuo metu tapo žinoma, kad skolininkė siekia perleisti paskutinį turimą turtą, todėl galima konstatuoti skolininkės nesąžiningumą. Pažymi, kad pareiga pagrįsti asmens nesąžiningus ketinimus ir/ar veiksmus, kaip pagrindą teismo sprendimo neįvykdymo/vykdymo pasunkėjimo rizikai konstatuoti, neturi būti suabsoliutinta. Mano, jog būtina atsižvelgti į tai, kad įsiskolinimo suma yra didelė, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Skolininkė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. VĮ Registrų centro duomenis (skolininkės vardu registruoto nekilnojamojo turto sąrašą); prieštaravimų dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą kopijas.
  3. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi šiuo atveju teismas kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs skolininkei, todėl apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus įrodymus ir juos vertina (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).
  4. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  5. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  6. Nagrinėjamu atveju, skolininkė teigia, kad kreditorės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (melagingas) ir teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones kreditorei tikėtinai jo nepagrindus; be to, pasak apeliantės, laikinosios apsaugos priemonės taikytos nesant grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Dėl tikėtino pareiškimo pagrįstumo
  1. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje byla nėra nagrinėjama iš esmės; atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, teismas netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje (pareiškime) išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai jau ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.
  2. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad kreditorė laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti, siekdama užtikrinti būsimo teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimą. Kreditorė įvykdė CPK 433 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodyti reiškiamą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą, taip pat įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą (t. y. nurodė, jog pareiškimas kildinamas iš 2015 m. kovo 24 d. Kreditavimo sutarties Nr. P15/00015; taip pat grindžiamas 2015 m. vasario 23 d. banko sąskaitos išrašu). Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Akivaizdu, kad reikalavimas dėl atitinkamų piniginių lėšų priteisimo, remiantis sutartimi bei pinigų pervedimą patvirtinančiais įrodymais, yra galimas, o kaip minėta, patys įrodymai prie pareiškimo neturi būti pateikiami, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, netinkamai įvertinus kreditorės pareikšto reikalavimo tikėtiną pagrįstumą. Kita vertus, apeliantė atskirajame skunde teigdama, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas (melagingas), nes ji niekada nebuvo sudariusi pareiškime nurodytos kreditavimo sutarties, jokių argumentų dėl kito pareiškime paminėto įrodymo, t. y. banko sąskaitos išrašo, nieko nepasisakė; duomenų, kad jis neįrodo (negali įrodyti) įsiskolinimo kreditorei, nenurodė.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui
  1. Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, jog nėra grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Anot skolininkės, pareiškime nurodyta suma (50 000 Eur), lyginant su jos turimu turtu, nėra didelė.
  2. Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1456-196/2016).
  3. Nagrinėjamu atveju, skolininkė su atskiruoju skundu pateikė VĮ Registrų centro duomenis apie UAB „Asnita“ vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą (sąrašą) ir teigia, kad jo vertė yra daugiau kaip 500 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad apeliantės pateikti dokumentai nepatvirtina skunde nurodomos šio turto vertės; be to, juose neatsispindi kiti duomenys (taikomi apribojimai, įsipareigojimų mastas kitiems kreditoriams, atsiskaitymo terminai ar pan.), reikšmingi sprendžiant, ar skolininko turimas turtas eliminuoja grėsmę teismo sprendimo vykdymui.
  4. Pažymėtina, kad atskirajame skunde akcentuodama turimo turto kiekį ir vertę, apeliantė neneigia skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių, kad balanse visas bendrovės turtas apskaitytas kaip trumpalaikis. Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1941/2014).
  5. Skolininkė, teigdama, kad reikalavimo suma, atsižvelgiant į jos turimą turtą, nėra didelė, jokių alternatyvių būdų, kuriais galėtų užtikrinti kreditorės reikalavimą, nenurodė. Taigi, skolininkė naujai pateiktais įrodymais bei argumentais nepaneigė, kad reikalavimo suma jai yra didelė.
  6. Apeliantės argumentai kad teismas nepagrįstai reikalavimo sumą skolininkui pripažino didele, atsižvelgdamas į teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis apie skolininko atžvilgiu iškeltas kitas bylas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
  7. Faktas, kad kitose bylose kreditorius atstovauja tas pats advokatas, kad pareiškimai pateikti tuo pat metu, savaime nepatvirtina apeliantės teiginių, kad pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo pateikti galimai siekiant asmeninės naudos arba pakenkti skolininkės veiklos vykdymui. Tokie argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Kita vertus, šioje byloje teismas net negali vertinti ir pasisakyti dėl kitose bylose pareikštų reikalavimų pagrįstumo.
  8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bet kokios laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia suvaržymus (nepatogumus) asmeniui, kurio atžvilgiu yra pritaikytos, todėl atskirojo skundo argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina įmonės veiklą, menkina įmonės reputaciją, nėra pagrindas panaikinti skundžiamos nutarties.
  9. Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakytina. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentais naikinti arba keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl skolininkės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

8Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai